2025-05-25, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 15

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt devintoji (gegužės 7) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt devintoji (gegužės 7) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ponai ir ponios, šiandien yra rekordų ir fejerverkų diena. Agresorius teigia per parą numušęs 524 ukrainiečių dronus. Sunku pasakyti su kokiu kiekiu iš viso dronų buvo smūgiuota, tačiau vienareikšmiškai tai yra rekordas. Taip pat, Ukrainos pajėgos atakavo raketomis Neptun. Visus objektus išvardinti sunku. Išrinkome riebiausius:

Ukrainiečiai pasiekė objektus Kubinka oro uoste (netoli Maskvos). Jis gana turtingas karinių taikinių prasme. Pavyzdžiui, čia yra dislokuota „pabedos“ parado metu turinti dalyvauti rusų pakazuchinė pilotų grupė Strizhi. Rusai pripažįsta smūgio faktą, teigia, kad žalos nepadaryta, tačiau oro uosto teritorijoje buvo fiksuoti sprogimai.

Smūgiuota 101-ąjam raketų-artilerijos sandėliui Neya, Kostroma sritis (daugiau nei 900 km nuo kontaktinės linijos). Aišku, kad visi dronai „numušti“, tik kažkodėl rusų vietinė valdžia pradėjo aplinkinių rajonų gyventojų evakuaciją.

Taip pat, ukrainiečiai vėl atakavo Zasranską, t. y. Saranską (apie 750 km nuo kontaktinės linijos) esančią šviesolaidžio gamyklą, kuri yra vienintelė tokia visoje rusijoje. FPV dronus ant šviesolaidžio jau rusams bus gaminti sunkiau.

Atakuota Maskvos srityje veikianti gamykla Bazalt, gaminanti artilerijos šaudmenis, aviacines bombas, prieštankines priemones ir kt.

Smūgiuota ir karinės produkcijos gamyklai Splav, Tulos sritis (apie 460 km nuo kontaktinės linijos). Be kitos produkcijos ši gamykla gamina oro gynybos sistemas Panzyr ir šių sistemų dalis remontui.

Negana to, atakuoti kariniai objektai Kryme, Novorosiiske bei kituose regionuose. Laikinai sustabdyti skrydžiai eilėje rusijos oro uostų. Siekdami sutrikdyti Ukrainos pajėgų dronų veikimą rusai išjunginėja arba riboja interneto ryšį regionuose.

Agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 5 raketomis Iskander M ir 187 dronais Shahed bei dronais-masalais. Raketos ir dronai skriejo į Kyivą, Kharkivą, Dniprą, Pavlohradą ir kitur. Ukrainos gynėjams pavyko numušti dvi balistines raketas ir 81 droną. 64 dronai EW pagalba buvo nukreipti nuo taikinių. Dieną ataką tęsėsi. Neatmestina, kad po ukrainiečių smūgių rusai gali sugalvoti pakazuchiškai smogti su Oreshnik raketa. Tuo tarpu tikėtina, kad didelė kompleksinė ataka prieš Ukrainos miestus „den pabedy“ proga planuojama iš anksto nepriklausomai nuo minėtų ukrainiečių smūgių.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Ukrainos pajėgų operacija Tiotkino ruože tęsiasi. Rusams nepavyksta išmušti ukrainiečių iš gyvenvietės nei kontratakomis, nei artilerijos ugnimi, nei mėtomais KAB’ais. Taip pat, ukrainiečiai rengia atakas ir 17 km į rytus nuo Tiotkino esančiame pasienio kaimelyje Novyi Put. Šiose vietose Ukrainos pajėgoms priklausantys vienetai jau buvo prasiveržę praėjusių metų rudenį.

Tęsiasi lokalūs mūšiai Loknya – Oleshnya – Gornal bei Popovka ruožuose.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be esminių pakitimų.

Lyman. Okupantai toliau bando plėsti savo pozicijas abejuose Zherebeco upės krantuose, padėtis labai sudėtinga. Ukrainos analitikas K. Mashovets praneša, kad be sektoriuje veikiančių rusų 20 ir 25 armijų vienetų, pasirodė ir 1-osios tankų armijos vienetai (2-osios ir 4-osios divizijų padaliniai). Tai indikuoja, kad rusai bandys maksimaliai sparčiai išplėsti placdarmą, perimti čia esančias aukštumas ir tuomet galimai vystyti sėkmę link Lymano arba Borova.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Rusai toliau spaudžia vakariniame Toretsko flange esančius Ukrainos gynėjus, padėtis dinamiška. Pasirodė informacija, kad sektoriuje pradėjo veikti rusų dronų vienetai permesti iš Kursk krypties. Dėl to labai tikėtina, Konstyantynivka sektoriuje spaudimas tik didės.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Agresorius skelbia atsiėmęs pozicijas Lysivka, tačiau tai patvirtinančių faktų nematyti. Sunkūs mūšiai tęsiasi.

Konstyantinopil. Kautynės Bahatyr aktyvėja, padėtis sudėtinga. Panašu, kad gyvenvietė geriausiu atveju yra no mans land. Blogiausiu – joje įsitvirtina okupantai.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Ką galvoja žmonės apie žydams atiduotus rūmus

Redakcija
-
9
Ką galvoja žmonės apie žydams atiduotus rūmus
Protesto mitingas prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų / Jono Česnavičiaus nuotr.

Danutė Šepetytė

„Vilmorus” tyrimo duomenimis tik 5 proc. apklaustųjų pritaria Ingridos Šimonytės vyriausybės sprendimui neveikiančiuose Vilniaus sporto rūmuose įkurdinti Žydų kultūros ir holokausto muziejų ir net 46,8 proc. apklaustųjų mano, kad čia turėtų būti Kultūros, sporto ir konferencijų centro vieta.

Vyčio paramos fondo užsakymu reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą dėl Sporto rūmų ateities atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus” balandžio 17–28 dienomis.

Į klausimą „Jūsų nuomone, kas turėtų būti Vilniaus sporto rūmuose (šiuo metu jie neveikia)?“ buvo pateikti galimi atsakymai: 1. Kultūros, sporto ir konferencijų centras; 2. Žydų kultūros ir holokausto muziejus; 3. Kultūros, sporto ir konferencijų centras bei Žydų kultūros ir holokausto muziejus; 4. Kita (nurodykite); 5. Nežinau.

Jo metu 28 miestuose ir 45 kaimuose buvo apklausta 1000 vyresnių nei 18 metų gyventojų.

Pasak Vyčio fondo vicepirmininko Viliaus Kavaliausko, į apklausiamųjų ratą įtraukti ir provincijos gyventojai dėl to, kad Sporto rūmai ir buvo statomi, ir dabar pagal priklausomybę yra valstybės turtas. Tai mūsų valstybingumo simbolis – juk čia 1988 metų rudenį vyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, čia buvo pašarvotos ir Sausio 13-osios aukos.

Priminsime skaitytojui, kad 2019 metų gruodį Turto banko, Lietuvos žydų bendruomenės, Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto atstovai pritarė techniniam Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos bei rūmų pritaikymo konferencijoms (kongresams) projektui.

2020 metų išvakarėse buvo gauti leidimai statybai ir teliko skelbti rangovo konkursą, bet… Sauliaus Skvernelio vyriausybę pakeitus I. Šimonytės kabinetui, padėtis keičiasi iš esmės. Baigiant mokėti žydams kompensacijas už XX a. nusavintą jų bendruomenių turtą, premjerės siūlymu skiriama panaši kompensacija nusavintam privačiam žydų turtui – 37 mln. eurų, o 2024 metų vasarą nusprendžiama, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai taptų memorialu kadaise jų teritorijoje buvusioms žydų kapinėms.

Sporto rūmuose atsisveikinama su Sausio 13-osios didvyriais / Viktoro Kapočiaus nuotr.

Vyriausybė pritarė, kad ne mažiau kaip 75 proc. memorialo turėtų būti skirta žydų kapinėms, jose palaidotiems asmenims ir žydų gyvenimui Vilniuje kapinių gyvavimo laikotarpiu, ir ne daugiau kaip 25 proc. – sovietinei kapinių išniekinimo politikai, pastato istorijai, jo vaidmeniui Lietuvos nepriklausomybės siekyje, pagerbiant įvykius, užkardžiusius žydų kapinių išniekinimą.

Tarp šių įvykių paminėtas ir Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas bei 1991 m. sausio 13-osios aukų pašarvojimas…

Vyčio paramos fondas, anot V. Kavaliausko, solidarizuojasi su architektais, pilietinėmis organizacijomis, prisimenančiomis Sąjūdžio istoriją ir Sausio 13-osios aukų laidotuves, su kultūros ir sporto puoselėtojais, kurių istorija taip pat buvo rašoma šiuose rūmuose ir tikisi, kad „Vilmorus” apklausa padės Gintauto Palucko vyriausybei priimti teisingą sprendimą šio reikšmingo nacionalinio paveldo atžvilgiu.

Jo teigimu, jeigu to pasirodys maža, dėl objektyvumo Vyčio paramos fondas neatmeta galimybės kreiptis ir į kitas nuomonės tyrimo agentūras, „kad būtų teisingai pristatyta piliečių nuomonė ir valstybės vadovai žinotų, ką apie jų veiksmus galvoja žmonės”.

respublika.lt

Nuvilnijo pavasario žalumos ir baltiškos dvasios atgimimo banga: 29-oji Jorė Kulionyse

Redakcija
-
0
Nuvilnijo pavasario žalumos ir baltiškos dvasios atgimimo banga: 29-oji Jorė Kulionyse
Jorė 2025 / D. Greičiūno nuotr.

2025 m. balandžio 25–27 d. Kulionyse, Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir Dangaus šviesulių stebykloje, jau 29-ąjį kartą nuvilnijo pirmosios pavasario žalumos ir gamtos atbudimo šventė – Jorė, daugeliui jau tapusi ilgai laukiamu kasmetiniu sugrįžimu į gamtos glėbį, į darnią bendrystę su protėviais ir bendražygiais.

Jorė – tai trumpas, galingas virsmas, kai po žiemos miego dieviškosios šviesos pažadintos žemės gyvybinės galios prasiveržia į naują vešėjimo metą, o Perkūno šviesa persmelkia visus Žemynos globojamus kūnus, žadindama ir keldama viską, kas gyva.

Žaluma, amatai, dangaus ženklai ir į juos panirę jorėnai

Pirmąją ir antrąją šventės dieną, Jorės šventėjai – jorėnai pirmąja pavasario žaluma puošė Dangaus šviesulių stebyklos stulpus, Jorės vartus, Perkūno šventovę, tvarkė taką į Kulionių piliakalnį. Prisilietimai prie pirmosios žalumos, prie drėgnos žemės, bendras darbas suartino jų širdis bei mintis ir talka tapo ne tik pasiruošimu, bet ir dvasinės darnos kūrimu.

Šeštadienio popietę sujudo amatų kiemas: Etnografinės trobos pečiuje kepamos duonos kvapas, senųjų giesmių žodžiai, žalvarinių papuošalų spindesys kvietė į protėvių laikus, kai rankos ir širdys kūrė dermėj su gamtos sūkuriais.

Pavakare etnokosmologas, muziejininkas ir Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas Dangaus šviesulių stebykloje jorėnams atvėrė senųjų dangaus ženklų paslaptis. Jo žodžiai, aidintys senovinėje stebykloje ir šiuolaikiniame „Žvaigždžių skliaute“, kvietė kiekvieną pajausti ir pažinti savitą ryšį su prigimties dangumi ir žeme. Vėliau Jono Chockevičiaus „Giesmės Didiesiems“ pakylėjo dvasią ir ūpą, o sutartinių garsai sujungė balsus į vieną darnų skambesį.

Po to Perkūno pirtyje vanduo, ugnis, akmuo ir garas apvalė susibūrusiųjų Jorėj kūnus ir paruošė šventei sielas. Vakare didžiulio laužo kibirkštys pažiro į žvaigždėtą dangų, siųsdamos žinią dievams ir protėviams – prisimenam Jus, einame Jūsų pramintu keliu ir tęsiam šį kelią į ateitį.

Tamsoje skambančios giesmės nutiesė saitus tarp susirinkusiųjų sielų ir baltiškos pasaulėžiūros versmių, primindamos: „būti Jorėje – pasinerti į pavasarį, sugrįžti į darną“.

Jorės vakaronė / V. Daraškevičiaus nuotr.

Vakare prie laužo ugnies pirmuosius šventės šventėjus džiugino šventvietę gyvybės pripildę: žaidimai, dainos ir šokiai su „Tankuoju“ iki pat vėlumos. Nenuorama vėjas, nešantis pirmosios pavasario žalumos gaivą, laužo liepsnos ir žvaigždžių šviesa priminė, kad Jorėje mūsų nerimas gali virsti dvasios galia, kai linkime vienas kitam „Gyvo žalio!“.

Protėvių vėlės, Šventoji Ugnis ir pavasarinė palaima

Šventės širdimi kaip ir kasmet buvo sekmadienis. Perkūno šventovėje užkaistas apeiginis viralas nuo pat ryto ėmė kaupti verpetuojančias šventės galias.

Krivė ir vaidila sveikino susirinkusiuosius, kviesdami telktis į darnią eiseną Kulionių piliakalnin.

„Kūlgrindos“ giesmių – „Jorja, geras vakaras! Jorja, paimk raktus…“ žvalinami ėjėjai nešė vėlių vėliavas, žvakutes ir deglus į praamžę pilies kalno šventovę, o protėvių žemė po jų kojomis virpėjo atliepdama būgnų garsams ir žingsniams.

Protėvių pagerbimas ant Kulionių piliakalnio / V. Daraškevičiaus nuotr.

Ant piliakalnio, pilėnų krauju persmelktame šventkalnyje, aukota protėvių vėlėms, giedota „Oi kalnas kalnas“. „Karinguo“ ir „Slava Ukraini“… Vaidilų žodžiams ir giesmėms sujungus atėjusiuosius su išėjusiaisiais – vėjas kuždėjo protėvių palaiminimus.

Įšventimas į romuvius / V. Daraškevičiaus nuotr.

Romuvių įšventimas, kai naujieji nariai gavo savo galios ženklus, sustiprino jautrią ir dvasingą bendrystės erdvę. Tylos minute pagerbus visų laikų pilėnų atminimą, „Miško broliai“ šūvių salvėmis pasveikino laisvės gynėjus, primindami, kad meilė Tėvynei ir laisvės dvasia stipresnės už laiką.

„Ant piliakalnio, jaučiau, ypatingą jungtį su žeme, o pavasarinės žalumos skraiste pasipuošę krūmai ir medžiai tartum protėvių balsas kvietė gyventi ir kurti“, – sakė viena šventės dalyvė. Kitas šventėjas pridūrė: „Saulės šviesa, ugnies šiluma, senovinių giesmių garsai nepaprastai stiprino mūsų bendrystę – teikė galių, kurios dabar lydės visus metus.“

Nuo piliakalnio darni eisena su Šventąja Ugnimi grįžo į Dangaus šviesulių stebyklą. Žengimas per Jorės vartus, apšlakstymas šaltinio vandeniu ir „Dūno upės“ giesmės žodžiai nuplovė rūpesčius ir sutelkė apeigoms. Stebykloje įkūrus Ugnies aukurą, skambėjo „Dega ugnelė tūta tūta“, „Žemynėle, žiedkelėle“, „Jori, šildyk žemę“.

Sudaužti apeiginiai joručiai ir aukojama apeiginė duona tapo padėka Didiesiems Dievams už dieviškas gamtos dovanas. Šventinis kaušas, siunčiamas ratu, perteikė linkėjimus, o su Jorę susijusius vardus turintys šventės dalyviai ir įsišventusieji į romuvius buvo atskirai pagerbti apeiginiais rateliais ir giesmėmis.

Akmenų aukojimas Perkūno šventovei buvo linkėjimu, malda, užkalbėjimu Tautai, Žemei ir visai bendruomenei. Kiekvienas padėdamas savo akmenį šventės dalyviams ir visai Lietuvai linkėjo sveikatos, laimės, skalsos…

Krivės pašventintas dangop paūgėjęs akmenų kalnelis įgijo dar didesnių galių į dangų skriejant giesmių „Didysie mūsų“, „Dijūta kalnalis“ aidams.
Po to prasidėjo visą šventę virusio šventinio viralo ragavimas, išvakarėse Etnografinės trobos pečiuje iškeptos apeiginės duonos valgymas. Keptais šamais jorėnus vaišino Darius, Jorės gira ir ypatingu šventiniu raugučiu „Jorys“ – Algimantas, biržiečių krašto tradicinio alaus kaušeliu – Valdas.

Šventinis viralas / V. Daraškevičiaus nuotr.

Visi šventėjai vieni kitus džiugino įvairiausiomis apeiginėmis vaišėmis. Suneštinės vaišės, joručių ridenimas, apeiginis supimasis persmelkti pavasario džiaugsmo sutvirtino mūsų sielų tarpusavio saitus su praamžėmis galiomis.

Po vaišių būrys šventės dalyvių susirinko „Žvaigždžių skliaute“, kuriame buvo pristatytas naujas dr. Algimanto Bučio dviejų dalių veikalas apie Lietuvos karalius ir karalienes, o aktoriaus ir bardo Gedimino Storpirščio žodžiai apie mūsų būtovės pažinimo svarbą Tautos likimui ir dainos užbaigė šventę susikaupimo ir susimąstymo gaida.

Gediminas Storpirštis ir Algimantas Bučys / V. Daraškevičiaus nuotr.

Į ateitį žengia Jorės karta

Šventėje dėmesį traukė ne viena paroda – Romualdo Petrausko lietuviškų Dievų medžio skulptūrų, Genovaitės Jacėnaitės baltų dievų ir mitinių būtybių juodosios keramikos ir Vytauto Daraškevičiaus nuotraukų „Gyvo žalio!“ bei „Mūsų Krivis Trinkūnas“ parodos. Jos kvietė sustoti ir įsižiūrėti bei įsiklausyti į protėvių žinią, o atgimstančios gamtos ženklai stiprino šį ryšį.

Jorės šventimo Kulionyse pradininkai romuviai, muziejininkai Daiva ir Jonas Vaiškūnai džiaugėsi, kad su Jore užaugusi jaunoji karta Jorę jau tiesiogine prasme laiko prigimtine savo švente, nes atrado ją gimę…

„Jorė yra mūsų baltiškų papročių tvinksinti širdis, labai jautriai jungianti mus su gamta, su protėvių dvasiniu paveldu, kviečianti kartu su pavasariu atgimti ir stipriems bei kupiniems gyvybės – kurti darną.

Jorė – postūmis eiti protėvių pramintu keliu į ateitį ir tęsti šį kelią. Nepaprastai džiugu pagalvojus, kad ilgalaikės mūsų pastangos davė lauktus vaisius – po Lietuvą pasklido Jorės, Joriai, Jorūnės ir Jorigės… o ir pati šventė išplito po kitus Lietuvos miestus, miestelius, kaimus ir netgi kitas užsienio šalis: Lenkiją, Angliją, Norvegiją, JAV ir kitur – tapo plačiai žinoma ir švenčiama“, – sako J. Vaiškūnas, mintyse jau dėliodamas būsimos 2026-ųjų metų sukaktuvinės – 30-osios Jorės dėmenis.

Maskva tikriausiai aršiau puls Ukrainą

Redakcija
-
0
Maskva tikriausiai aršiau puls Ukrainą

Gegužės 8–11 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė vienašališkas paliaubas Rusijos kare prieš Ukrainą. V. Putinas paragino Ukrainos pusę laikytis paliaubų, tačiau pažymėjo, kad pažeidimo atveju Rusijos kariuomenė imsis atsakomųjų veiksmų.

Ukrainos pareigūnai pranešė, kad Rusija pasinaudojo ankstesnėmis paliaubomis, įskaitant neseniai paskelbtas „Velykų paliaubas”, kad perskirstytų pajėgas, rengtų puolimus ir suintensyvintų operacijas, ypač Zaporožėje ir kituose regionuose, kuriuose vyksta aktyvūs mūšiai.

Balandžio 28 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė, kad nuo gegužės 8 d. iki gegužės 11 d. bus nutrauktas Rusijos karas su Ukraina. Šios datos sutampa su Rusijoje švenčiama Pergalės diena, skirta Antrojo pasaulinio karo pabaigos aštuoniasdešimtosioms metinėms paminėti.

V. Putinas paragino Ukrainos pusę taip pat laikytis paliaubų, tačiau pažymėjo, kad pažeidimo atveju Rusijos kariuomenė imsis atsakomųjų veiksmų.

Gegužės 3 d. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atmetė V. Putino pasiūlymą dėl paliaubų, pavadindamas jį „teatrališku žaidimu” ir primygtinai reikalaudamas 30 dienų paliaubų.

Šios vienašališkos paliaubos panašios į neseniai Kremliaus paskelbtas „Velykų paliaubas” religinės šventės išvakarėse. Tačiau, pasak V. Zelenskio, Rusijos kariškiai nesilaikė savo pasiūlymų. V. Zelenskis pažymėjo, kad per vadinamąsias paliaubas buvo surengta beveik 3 000 atakų ir beveik 100 bandymų šturmuoti Ukrainos pozicijas.

Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos Kovos su dezinformacija centro vadovas Andrijus Kovalenko teigė, kad Rusijos kariškiai pasinaudojo „Velykų paliaubomis”, kad sukauptų rezervus ir pasiruoštų tęsti puolimą.

Tokius veiksmus A. Kovalenko palygino su Rusijos taktika per pirmąjį jos karo prieš Ukrainą etapą 2014–2021 m., kai Maskva naudojosi savotiškomis pauzėmis, kad perginkluotų ir atkurtų pajėgas tolesnei agresijai.

Tai patvirtino ir Ukrainos pietų gynybos pajėgų atstovas Vladyslavas Vološynas. Jis sakė, kad prisidengdami paliaubomis rusai sugebėjo dislokuoti papildomas pajėgas iš Krymo ir kad tikimasi suintensyvinti kovas Zaporožės srityje.

Tokią pačią nuomonę išreiškė ir Ukrainos atvirojo šaltinio žvalgybos grupė „DeepState”, komentuodama, kaip Rusija vis dar vykdė puolamąsias operacijas esant vadinamosioms „paliauboms”.

Kremlius gali siekti paliaubų dėl dviejų priežasčių. Pirma, šis geros valios gestas Pergalės dienos proga gali būti mėginimas apsaugoti iškilmes Maskvoje, kuriose, kaip tikimasi, pirmą kartą nuo 2022 m. vasario mėn. prasidėjusios plataus masto invazijos pradžios dalyvaus tarptautiniai svečiai.

Tikėtina, kad V. Putinas baiminasi, kad nepasikartotų 2023 m. situacija, kai šventinio parado išvakarėse neatpažinti dronai tariamai atakavo vyriausybės pastatą Maskvos centre.

Antra, Rusijai gali prireikti pertraukos, kad galėtų tęsti puolimą prieš Ukrainą.

Apie tariamą Rusijos pasirengimą pavasario-vasaros puolimui V. Zelenskis pirmą kartą kalbėjo interviu Prancūzijos laikraščiui „Le Figaro”. Jis sakė, kad, Ukrainos žvalgybos duomenimis, Rusija planuoja puolimą Sumų ir Charkovo srityse.

Jis teigė, kad šis puolimas turėjo įvykti anksčiau, tačiau Ukrainos ginkluotosios pajėgos sužlugdė priešo planus, 2024 m. rugpjūtį pradėdamos savo operaciją Rusijos Kursko srityje.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Oleksandras Syrskis pažymėjo, kad Rusijos puolimas jau prasidėjo. Apie tai byloja smarkiai išaugęs Rusijos karių puolamųjų veiksmų skaičius, ypač Sumų ir Charkovo srityse. Nuo balandžio mėn. puolimas aktyvėja visose pagrindinėse ašyse padidėjo du kartus.

Rusijos kariuomenė gali panaudoti Sumų ir Charkovo sričių puolimą kaip karinę apgaulės operaciją, kad ištemptų Ukrainos pajėgas, o tikrąją puolimo ašį – Zaporožėje ir (arba) Donecko ir Luhansko srityse.

Pranešimai iš fronto linijos tai patvirtino. Ukrainos kariuomenė vis dažniau skelbia nuotraukas ir vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota, kaip kariai atremia masines Rusijos atakas. Taip pat daugėja sunaikintos rusų sunkiosios technikos.

Operatyvinės strateginės grupės „Chortyčia” duomenimis, nuo metų pradžios vien rytiniame sektoriuje Rusijos kariuomenė neteko 885 tankų. Po ilgos pertraukos rusai šiuose puolimo bandymuose panaudojo palyginti daug šarvuotosios technikos. Pauzė atsirado todėl, kad rusiškų šarvuočių skaičius sparčiai mažėja ir jie tampa deficitiniu ištekliumi. Išanalizavus atvirus duomenis apie nukentėjusias transporto priemones ir palydovines Rusijos saugojimo bazių, kurios yra beveik tuščios, nuotraukas, matyti, kad jų trūksta.

Dideli šarvuotosios technikos nuostoliai ir didelis fronto prisotinimas įvairiomis žvalgybinėmis ir smogiamosiomis bepilotėmis skraidyklėmis (UAV) lemia Rusijos taktikos pokyčius.

Vis dažniau naudojami pėstininkai ant motociklų ir bagių, nes jie gali užtikrinti greitą pajėgų dislokavimą prie Ukrainos pozicijų. Be to, greitiems ir manevringiems motociklams sunaikinti reikia daugiau šaudmenų, palyginti su palyginti lėtesnėmis šarvuotomis transporto priemonėmis. Tikimasi, kad artėjančioje vasaros-rudens kampanijoje motociklai bus dažniau naudojami atskirai arba kartu su šarvuotomis transporto priemonėmis.

Pasak Kostiantino Mašoveco, Ukrainos karinio eksperto iš analitinės grupės „Informacinis pasipriešinimas“, šiuo metu rusai Sumų srityje turi apie 65 000 apmokytų karių, iki 120 tankų, 480–625 šarvuotų kovos mašinų ir iki 1000 artilerijos vienetų, įskaitant haubicas ir daugkartinio paleidimo raketų sistemas (MLRS). Pasak A. Mašoveco, šios pajėgos gali vykdyti riboto masto puolamąją operaciją (10 kilometrų gylyje ir iki 30 kilometrų išilgai fronto), kad sukurtų atitinkamo ilgio vadinamąją buferinę zoną Ukrainos Sumų srities teritorijoje. Tačiau to nepakanka, kad būtų galima pralaužti įtvirtintas Ukrainos sienas, jau nekalbant apie tai, kad būtų galima sukelti didelę grėsmę ar užimti Sumų ir Charkovo miestus.

Kaip pranešė Ukrainos valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovas spaudai Andrijus Demčenka, kai kurie mūšiai Sumų srityje jau prasidėjo. Jis sakė, kad nedidelės rusų grupės bando prasiveržti visureigiais (ATV), kad kuo greičiau prasiskverbtų gilyn į Ukrainos teritoriją, įsitvirtintų ir išplėstų kontrolės zoną su pastiprinimu.

Naujas puolimas Maskvai svarbus dėl kelių priežasčių. Kremlius visiškai nekontroliuoja Donecko ir Luhansko sričių, taip pat Zaporožės ir Chersono, nors Rusijos konstitucijoje jos įvardytos kaip Rusijos dalis.

Norėdama pademonstruoti tam tikrą sėkmę vidaus auditorijai, Maskva turi visiškai užvaldyti bent dalį šių regionų. Be to, pasak Zelenskio, visiškai užėmus šiuos regionus, rusai įgytų stipresnes derybines pozicijas.

Ukrainos gynybos žvalgybos duomenimis, Kremlius yra parengęs 15 tolesnių operacijų prieš Europą planų, tačiau prieš vykdydamas šias operacijas turi užbaigti karą prieš Ukrainą.

Rusijos valdžia siekia demonstruoti pajėgios supervalstybės įvaizdį, kad galėtų daryti įtaką Vakarų sprendimų priėmimo procesams. Kremlius siekia sustabdyti užsienio karinę pagalbą Ukrainai, sudaryti sąlygas Ukrainos kapituliacijai ir panaikinti Rusijai taikomas sankcijas. Maskvai taip pat svarbu palaikyti glaudžią partnerystę su sąjungininkais, tokiais kaip Iranas, Šiaurės Korėja ir Kinijos Liaudies Respublika. Be to, Rusija siekia, kad tarp Ukrainos tarptautinių partnerių trūktų vienybės ir jie nesiimtų ryžtingų veiksmų.

Riboto Europos karinio kontingento dislokavimas galėtų būti tinkamas atsakas kovojant su Šiaurės Korėja, tačiau jį kamuoja sąjungininkų prieštaravimai. Tai dar labiau skatina Rusiją veikti.

Rusija siekia daryti įtaką Ukrainos visuomenei, kad palaužtų pasipriešinimo valią, įskaitant mobilizacines pastangas, ir priversti oficialųjį Kijevą sutikti su „taika“ Rusijos sąlygomis. Tarp galimų priemonių tam užtikrinti yra kinetinių ir nekinetinių priemonių derinys. Pavyzdžiui, masiniai teroro oro antskrydžiai prieš civilius gyventojus, po kurių seka psichologinės operacijos, kaip neseniai įvyko Sumuose, Charkove ir Kijeve.

Rusija palaiko netrukdomą ginklų, šaudmenų ir karių tiekimą iš Rusijos sąjungininkų, įskaitant Šiaurės Korėją. Neseniai Rusijos pareigūnai pirmą kartą oficialiai pripažino Šiaurės Korėjos kariuomenės dalyvavimą kare prieš Ukrainą. Tikimasi, kad tolesnėse operacijose jų dalyvaus ir daugiau.

Maskva turės kovoti su neigiamomis socialinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis Rusijoje, jei vykstanti agresija bus sustabdyta. Šiuo metu Rusijos ekonomiką palaiko didelės biudžeto išlaidos gynybos pramonei, kuri faktiškai perjungta į karinį režimą. Išlaikyti didelę kariuomenę, kuri nekariauja, taip pat ekonomiškai netikslinga, o daugelio kovotojų sugrįžimas į visuomenę gali sukelti nusikalstamumo augimą ir net didelius socialinius neramumus.

Maskva siekia tęsti aktyvius puolamuosius veiksmus, nepaisydama neigiamų veiksnių ir Kremliaus tariamai demonstruojamo pasirengimo paliauboms. Tai būtina siekiant strateginio „operacijos” prieš Ukrainą tikslo ir ruošiant Rusijos ginkluotąsias pajėgas būsimiems kariniams išpuoliams prieš Europą.

Tikėtina, kad bet kokius galimus teritorinius laimėjimus Rusija panaudos savo derybinėms pozicijoms būsimose taikos derybose sustiprinti, taip pat spaudimui Ukrainos vyriausybei ir visuomenei daryti.

Tuo pat metu Rusijos kariuomenė susiduria su rimtomis ginklų ir karinės įrangos tiekimo problemomis, tačiau bando tai kompensuoti pritaikydama savo taktiką.

Esant dabartinėms aplinkybėms, karo veiksmų nutraukimas ir karo įšaldymas neatitinka Maskvos interesų.

Jurijus Lapajevas (YuriLapaiev), Euraisa Dayly Monitor

kaunieciams.lt

Vytautas Sinica. Konstitucijos išniekinimas ir kas po jo?

Redakcija
-
2
Vytautas Sinica. Konstitucijos išniekinimas ir kas po jo?

Tauta kaip suverenas dar pati nesupranta, bet Konstitucinis teismas pastatė ją į kampą. Į situaciją, kai tauta arba atsiims suverenitetą, arba galutinai perduos viską už ją spręsti devyniems nuo galios apsvaigusiems teisėjams.

Konstitucinis teismas prieš porą savaičių atrado, kad neva Konstitucija įpareigoja įteisinti tos pačios lyties partnerystę. Ir ne todėl, kad Seimas civiliniame kodeksą tą tarsi pažadėjo įvesdamas partnerystės institutą, bet jo nesureguliuodamas. O todėl, kad esą tai plaukia iš konstitucinės orumo sampratos ir kitų bendrųjų principų. Yra pražūtinga, kai teismas leidžia sau iš bendrųjų principų išvesti tai, kas tiesiogiai prieštarauja Konstitucijos tekstui ir jos ankstesniems išaiškinimams.

Pamenu, kad buvo laikai, kai prof. Kūris (su kuriuo oponavome laidoje) buvo pašiepiamas už „konstitucijos dvasias“. Tai, kaip laisvai Kūris elgėsi su Konstitucija, ją interpretuodamas, buvo visiškai niekis, palyginus su tuo, kaip laisvai ir be skrupulų ji pagal užgaidas išlankstoma dabar.

DELFI TV laidoje apie tai diskutavome su LSDP atstovu Laurynu Šedvydžiu ir buvusiu Konstitucinio teismo pirmininku prof. Egidijum Kūriu. Jis laidoje pasigyrė, kad kai man dėstė, iš Teisės teorijos išvedė 10. Bet laidoje buvo ir nepalyginti svarbesnių dalykų, apie tokio baisaus KT sprendimo priežastis, prielaidas, pasekmes ir – svarbiausia – ką dabar daryti teismams ir ką daryti Seimui.

Mano supratimu, nėra jokios pareigos bendrosios praktikos teismams tenkinti atskirų porų prašymus registruoti jų partnerystę. Tai leidžiančio įstatymo Lietuvoje nėra ir po KT sprendimo neatsirado. KT negali įpareigoti veikti ignoruojant įstatymus. Teismai jau anksčiau drįso pademonstruoti profesinę savigarbą ir atsisakė registruoti partnerystes, nes nėra tai reglamentuojančio įstatymo. Turi tą daryti ir dabar.

Antra, Seimas vienas pats išspręsti šios situacijos nebegali. Tvariam ir esminiam situacijos sprendimui reikalingas Konstitucijos teksto tikslinimas. Nors teismas jaučiasi esąs aukščiau Tautos ir Konstitucijos, taip nėra. Seimas gali pats inicijuoti Konstitucijos patikslinimą, gali pats inicijuoti referendumą arba, jeigu Seimas neturi valios priimti daugumos gyventojų nuostatas atitinkančius sprendimus, gali tekti tai padaryti patiems piliečiams. Gal tai nėra blogiausia išeitis, nors neabejotinai sunkiausia. Trumpuoju laikotarpiu, bet kuriuo atveju būtina pašalinti partnerystės nuorodą iš civilinio kodekso.

Apie visa tai gerokai plačiau DELFI TV laidoje. Ačiū vedėjai už laidą ir kvietimą.

Darius Kuolys. Nusiginklavimas (II)

Redakcija
-
4
Darius Kuolys. Nusiginklavimas (II)

Nusiginklavimas (1) skaitykite ČIA.

„Pronacinių pažiūrų lietuvių diktatoriaus Smetonos“ valdyta valstybėlė – tai jokių perspektyvų neturėjęs limitrofas, imperijos pakraščio žemė. „Profašistinės vyriausybės“ pavergti šios žemės gyventojai „laukė sovietizacijos ir įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį“. Tad Rusijai nelikę kitos išeities – tik maloniai šį Lietuvos gyventojų norą išpildyti.

Taip apie Vasario 16-osios Lietuvos Respubliką pasakoja neseniai su ministro Segejaus Lavrovo pratarme Maskvoje išleista „Lietuvos istorija“.

Tai „priešiškos veiklos priemonė“, – prieš kelias dienas pasmerkė Maskvos knygą Lietuvos užsienio reikalų ministras, buvęs prezidento patarėjas Kęstutis Budrys.

Štai, ir galvoju: ar derėtų lietuvių politikams šia Rusijos „priemone“ piktintis, kai jos nuostatas patys perkėlė į Lietuvos valstybės gyvenimą?

„Antanas Smetona buvo diktatorius. Jis sunaikino demokratiją Lietuvoje. Jis nieko bendra neturi su mūsų Konstitucijos vertybėmis. Ar visa tai verta istorinės atminties? Ar verta atminti asmenis, kurie paneigė tuos pamatus, ant kurių stovi dabartinė Lietuvos valstybė“, – dar neseniai mūsų žiniasklaidoje skelbė buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, atkartodamas reikšmingą Maskvos pasakojimo dalį.

Ir nei prezidentas, nei jo patarėjai, nei Seimo dauguma, nei premjerė, nei ministrai su tokiais teiginiais viešai nesiginčijo. Ne tik nesiginčijo, bet jiems nuolankiai pakluso, juos uoliai įgyvendino – juk Lietuvos Respublika pernai pabrėžtinai ignoravo pirmojo savo prezidento 150-ąsias gimimo metines.

Iškalbingai nutylėjo Antaną Smetoną praėjusiais metais prezidentas ir vyriausybė. Nutylėjo istorikų bendrija, prieš kelis metus kvietusi visuomenę į Vilniaus rotušę paminėti Juozapo Pilsudskio 150-ojo gimtadienio…

Pirmojo prezidento jubiliejų šventė tik ukmergiškiai jo tėviškėje, giminės bei artimieji Kauno istorinėje prezidentūroje ir būrelis tautininkų triukšmingoje Vilniaus gatvėje.

Taip, Antanas Smetona nebuvo tobulas, turėjo ydų, jo gyvenime būta kilnių, gerbtinų poelgių ir gėdingų dalykų. Bet jis – vienas tautos tėvų, vienas Lietuvos Respublikos kūrėjų.

Lietuvos valstybė pernai atliko tylias tėvo kūrėjo išsižadėjimo apeigas.

Taigi iš esmės pakluso Maskvos pasakojimui.

Leidosi Rusijos įtikinama, kad apie nacizmo grėsmę Lietuvai ir pasauliui nuolat kalbėjęs prezidentas buvęs „pronacinių pažiūrų diktatorius“. Sutiko su tuo, kad Antano Smetonos teigta lietuvių tautos nepriklausomybė, lietuvių kalba, lietuvių valstybė „nėra mūsų Konstitucijos vertybės“?

Ir toks pirmojo prezidento išsižadėjimas – mūsų dvasinio nusiginklavimo ženklas. Savo praeities, savo protėvių, taigi ir savo pačių baimės simbolis.

Pamenu Lietuvos Respublikos prezidento rūmuose Valdo Adamkaus surengtą Antano Smetonos 125-ųjų gimimo metinių minėjimą. Jame fortepijonu skambinęs pirmojo prezidento vaikaitis, paklaustas, kada senelio palaikai sugrįš tėvynėn, atsakė: „Dar ne laikas“. Tuomet šie žodžiai glumino. Dabar nebe.

***

Gal Lietuvos politikams ir diplomatams pravers kelios glaustos citatos iš kolegos Zenono Butkaus 2019-aisiais išleistos monografijos „Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos“:

„Skatindami Lietuvą nuolaidžiauti Vokietijai, SSRS diplomatai net patardavo netrukdyti nacių veiklai Klaipėdoje… Sovietai nerėmė daugelio Lietuvos politikų antifašistinio nusiteikimo. Štai 1935 m. vasario 6 d. Antanas Smetona, pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio knygą „Mein Kampf“, aiškino Michailui Karskiui [SSRS nuolatiniam atstovui Lietuvoje], jog Vokietija ketina užgrobti ne tik Klaipėdą, bet ir visą Europą. „Valydami kelią savo kolonizacijai, vokiečiai sunaikins milijonus žmonių“, – pranašavo Lietuvos prezidentas, bet SSRS pasiuntinys į tai visiškai nereagavo.
[…]
Lietuva susekė ardomąją nacistų veiklą Klaipėdoje ir surengė jų teismą Kaune. Sovietai šiam Lietuvos žingsniui nepritarė ir ragino naciams paskirti kuo švelnesnes bausmes. […] 1934–1935 m. ginčui dėl Klaipėdos pasiekus aukščiausią fazę, SSRS nuolat ir intensyviai skatino Lietuvą paklusti Vokietijos diktatui.
[…]
A. Smetona nacizmą perprato anksčiau nei daugelis kitų politikų. Yra žinoma, kad jis Anglijos pasiuntinį Thomą Prestoną ir kai kuriuos kitus diplomatus dažnai pasitikdavo pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio „Mein Kampf“. Remdamasis šia knyga Prezidentas aiškindavo, jog naciai sunaikins milijonus žmonių. Bet ne vienas diplomatas dažnai tik šypsodavosi ir Prezidentui priekaištaudamas klausdavo, ko šis taip bijąs svastikos, kodėl neleidžiąs jos kabinti Klaipėdoje.
[…]
Paties A. Hitlerio pavedimu Erichas Zechlinas [Vokietijos nepaprastasis pasiuntinys Lietuvoje] ir Emilis Justas [Vokietijos karo atašė] 1939 m. rugsėjo 1–13 d. tuo [Vilniaus atsiėmimo] klausimu tarėsi ne tik su Lietuvos diplomatais, bet ir su premjeru Jonu Černiumi, kariuomenės vadu Stasiu Raštikiu, krašto apsaugos ministru Kaziu Musteikiu. Jie įtikinėjo, jog susidarė puiki, kažin ar pasikartosianti proga atsiimti Vilnių ir tai padaryti Lietuva galinti labai lengvai, nes iš Vilniaus krašto esanti atitraukta kovai su vokiečiais beveik visa lenkų kariuomenė. Be to, Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių mielai paremtų Vokietija su savo karo aviacija, šarvuočiais, sunkiąja artilerija ir tam žygiui neprieštarautų SSRS…

Latvių istorikas Edgaras Andersonas rašė, jog 1939 m. rugsėjį atsisakydami užimti Vilnių „lietuviai pasauliui parodė savo moralinę didybę“.

Šis Lietuvos poelgis kai kuriems užsienio stebėtojams atrodė sunkiai suprantamas, nes tuomet tartum buvo įprasta griebti tai, ką galima užimti. Vienas švedų žurnalistas nustebęs lietuvius pavadino „aukščiausios civilizacijos tauta“ Europoje.“

Ir šitaip – apie Antano Smetonos laikų Lietuvą…

Veidaknygė

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt aštuntoji (gegužės 6) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt aštuntoji (gegužės 6) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Į Tėvynę iš nelaisvės sugrįžo 205 Ukrainos gynėjai.

Ukrainos pajėgos surengė smūgius dronais agresoriaus kontroliuojamoje teritorijoje. Tam, kad suprasti smūgių mastą, galime vėl pasiremti rusų teiginiais apie numuštus ukrainiečių dronus. Agresorius teigia per naktį numušęs 105 dronus. Intensyviausiai atakuotos šiaurinės rusijos-Ukrainos pasienio sritys. Be kitų taikinių atakuotas svarbus logistinis mazgas Valuiki (Belgorodo sritis). Jis ypač svarbus rusų operacijoms Kupjansko sektoriuje. Taip pat, atakuoti objektai Maskvoje, Domodedovo oro uostas buvo laikinai uždarytas. Negana to, dėl dronų grėsmės sustabdytas Kazan ir Samara oro uostų darbas.

Naktį agresorius atakavo Ukrainos teritoriją su 136 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 54, o 70 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Atakuota Kharkiv, Odesa, Dnipropetrovsk sritys. Dieną Ukrainoje paskelba balistinių raketų panaudojimo grėsmė.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Ukrainos pajėgų operacija Tiotkino ruože tęsiasi. Rusai pripažįsta, kad ukrainiečių vienetai veikia Tiotkino gyvenvietėje (ji yra apie 2–3 km nuo sienos). Panašu, kad viena iš priežasčių, kodėl rusai yra vis užklumpami nepasiruošę atremti tokius ukrainiečių veiksmus pasienyje yra faktas, kad po 9 mėn. nuo Ukrainos pajėgų operacijos Kursk srityje pradžios, rusai nesugeba susikurti bent pusėtinai funkcionuojančios oro gynybos. Ukrainos aviacija toliau sėkmingai atakuoja rusų įtvirtinimus ir pajėgas arti kontaktinės linijos Tiotkino ruože: https://t.me/soniah_hub/10365.

Rusai pradėjo gyventojų evakuaciją Tiotkino apylinkėse.

Tęsiasi lokalūs mūšiai Loknya – Oleshnya – Gornalo bei Popovka ruožuose.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Agresorius vykdo lokalias atakas. Okupantams pavyko kažkiek pasigerinti situaciją šiaurinio flango Kamianka ruože. Taip pat, rusai spaudžia Ukrainos gynėjus Lozova ruože. Tačiau vertinant bendrai padėtis yra kontroliuojama. Tikėtina, agresorius telkia pajėgas ir persigrupuoja, su tikslu pasirengti vasaros-rudens kampanijai ir pabandyti pasiekti tai, kas jam nepavyko praėjusiais metais, t. y. užimti Kupjanską.

Lyman. Labai sunkios kautynės vyksta abejuose Zherebeco upės krantuose. Bent kol kas, rusų atakų kryptys (Novomykhailivka, Nove, Kolodiazi, Yampolivka, Torske) indikuoja, kad tolimesnis okupantų tikslas yra Lyman. Nebent situacija pasikeis, jei arba kai baigsis persigrupavimas Kupjansko sektoriuje ir rusai operacijas Lymano sektoriuje iškeis į puolimo vystymą link Borova.

Syversk. Rusai po truputi įsitvirtina no mans land Bilohorivka. Iš gyvenvietės likę tik griuvėsiai.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Vis daugiau žinių, kad agresorius koncentruoja pajėgas vakariniame Toretsko flange. Tikėtina, būtent čia okupantai tikisi perlaužti mūšio dėl Konstyantynivka eigą savo naudai. Taip pat, po truputį aktyvėja mūšiai Chasiv Yar ruože. Neatmestina, kad taip rusai bando sukaustyti Ukrainos gynėjus, neleidžiant jiems mesti rezervų į vakarinį Toretsko flangą.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Ukrainos pajėgos įsitvirtina Lysivka, snukiadaužis tęsiasi ir kituose ruožuose.

Konstyantinopil. Mūšiai Bahatyr prieigose persikelia į pačią gyvenvietę, tačiau ukrainiečiams pavyksta rusus išmušti.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Ar D. Trumpas vertas Popiežiaus vardo?

Redakcija
-
2
Ar D. Trumpas vertas Popiežiaus vardo?

Praėjusią savaitę Donaldas Trum­pas pajuokavo, kad norėtų būti kitu popiežiumi, ir savo socialinio tinklo „Truth Social“ paskyroje pa­skelbė juokingą fotomontažą, ku­ria­me jis vaizduojamas apsirengęs Šventuoju Tėvu. JAV vadovas, nors jis ne katalikas ir nevaikšto į baž­nyčią, matyt, norėtų, kad gegužės 7 d. vyksiančioje konklavoje būtų išrinktas jis…

Juokai juokais, bet 78-erių verslo mag­natui toli iki pontifiko, nes šventumo jame – nė už centą. Bet štai trumpas jo (kaip tai tinka lietuviškai jo pavardės aliteracijai!), vos 15 minučių užsitęsęs pokalbis vienoje iš Vatikano menių, daug vertingesnis negu dviejų valandų Volodymyro Zelenskio linčas Ovaliniame kabinete vasario pabaigoje. Ekspertai mano, kad JAV vadovui didelę įtaką daro jo komanda, kuriai jis pats nori pasirodyti esąs lyg popiežius. Gi be jos D. Trumpas – švelnus it avinėlis…

Kyjivas džiaugiasi, kad su JAV pasiekta keletas naudingų susitarimų. Jie sustiprino ukrainiečių viltis galų gale pasiekti paliaubas. Apie ilgalaikę taiką kol kas nekalbama, o ir paliaubos Maskvos gali būti greitai sužlugdytos, kaip atsitiko per Šv. Velykas. Dabar artėja kitas patikrinimas: Putinas pasiūlė ugnį nutraukti trims dienoms, kad jo karo technika saugiau galėtų nužlegėti Raudonąja aikšte, o V. Zelenskis atsakė, jog pritaria amerikiečiams paskelbti bent mėnesio ar trijų ilgalaikes paliaubas, kurių metu vyktų derybos tarp Maskvos ir Kyjivo, jog Ukraina negali suteikti jokių saugumo garantijų pasaulio lyderiams, planuojantiems dalyvauti parade Mask­voje.

Putinas nepritaria tokioms paliauboms, o jo neadekvatūs pavaldiniai, pakraupę nuo V. Zelenskio užuominos, grasina, kad „Kyjivui rytas po gegužės 9-osios gali ir neišaušti“… Ar tai tik baugi retorika, pamatysime po kelių dienų.

Vis dėl to vadinamų derybų svarstyk­lės pakrypo Ukrainos naudai. Kodėl? Pirma, sudarytas retųjų metalų gavybos susitarimas, kuris, kaip rašė „The Washington Post“, reiškia ir V. Zelenskio bei D. Trumpo pozicijų suartėjimą. Gi Kremliaus šeimininkas patiria savo aplinkos spaudimą, kad būtina siekti kompromisų, nes JAV senatoriaus respublikono Lindsey Grahamo (jis taip pat Kremliaus įrašytas į ekstremistų ir teroristų sąrašą) iniciatyva Vašingtonas rengia naujas griežtas, nukreiptas prieš Rusijos energetikos įmones sankcijas, ką buvo žadėjęs D. Trumpas.

Beje, Putiną spaudžia ir blogėjanti ekonominė Rusijos padėtis. Naftos kainos krito, pajamos iš jos eksporto sumažėjo 20 proc., BVP augimas per pirmą ketvirtį sulėtėjo 1,7 proc., infliacija tebesiekia daugiau kaip 10 proc.

Maskvą labai nervina Kyjivo ir Vašingtono suartėjimas. Nors susitarime daugiau simbolizmo ir politinės valios apraiškų, bet įtampą Kremliuje rodo jo propagandistų atsinaujinęs Amerikos puolimas. Valdoma Rusijos žiniasklaida tapo tarsi santykių su JAV lakmuso popierėliu. Pastebėkime: jei šią savaitę naudingųjų iškasenų susitarimą ratifikuos Aukščiausioji Rada, jam pritars ir Kongresas, Putino retorika vėl primins Šaltojo ir Karštojo karo laikus. Jau dabar jis suokia esą Ukraina pateko Amerikos vergijon…

Kita vertus, minėtas susitarimas dar nereiškia, kad Amerikos investuotojai tuojau pat užplūs Ukrainą ir pradės traukiniais bei laivais gabenti retuosius metalus. Ukrainoje tokių resursų ištek­lių vertė sudaro apie 10–12 trilijonų dolerių. Projektas apskaičiuotas maždaug 10-čiai metų. Be to, apie 40 proc. tokių metalų gavybos vietų dabar kont­roliuoja Rusija. Didelė dalis Ukrainos žemės gelmių dar neišžvalgyta.

Šiaip ar taip, kaip rašo leidinys „Politico“, svarbi ne tiek dalykinė šio memorandumo pusė (techniniai dokumentai dar bus parengti), kiek parama Ukrainai jos sunkioje kovoje su agresoriumi. Jei dar pridurtume palyginus nedidelę 50 mln. dolerių paramą ginkluotei įsigyti, Valstybės departamento patvirtintą F-16 naikintuvų mokymų, priežiūros ir įrangos pardavimą Ukrainai (jis sudarys apie 310,5 mln. dolerių), D. Trumpo administracijos numatomą 2026 m. biudžetą iki 1 trilijono dolerių, kuris leistų JAV nemažinti savo karių skaičiaus Europoje, – visa tai sudaro sąlygas daryti spaudimą Maskvai, kad ši būtų priversta stabdyti savo agresiją.

Štai todėl pasikeitusi D. Trumpo laikysena per 100 jo buvimo šiame poste dienų rodo, jog jis gali būti linkęs ir į gerus darbus. Kas ten žino, gal jis ir vertas aukščiausio ne tik verslininko, bet ir dvasinio lyderio vardo. Juk, tikėkimės, nori išgelbėti šitiek gyvybių…

Česlovas IŠKAUSKAS

silales-artojas.lt

Reuters: Trumpas nežinojo apie Hegsetho įsakymą atšaukti ginklų tiekimą Ukrainai

Redakcija
-
0
Reuters: Trumpas nežinojo apie Hegsetho įsakymą atšaukti ginklų tiekimą Ukrainai

Olegas Davygora

Agentūra praneša, kad įsakymą laikinai sustabdyti ginklų tiekimą Ukrainai asmeniškai davė Pentagono vadovas Pete’as Hegsethas, tai padarydamas be Baltųjų rūmų sutikimo.

Kaip rašo „Reuters“, karinės pagalbos Ukrainai sustabdymas buvo Hegsetho, o ne prezidento Trumpo iniciatyva. Praėjus maždaug savaitei po to, kai Donaldas Trumpas pradėjo savo antrąją prezidento kadenciją, JAV kariuomenė įsakė trims krovininėms oro linijoms, įsikūrusioms Doverio oro bazėje Delavero valstijoje ir JAV bazėje Jungtiniuose Arabų Emyratuose, sustabdyti 11 skrydžių su artilerijos sviediniais ir kitais ginklais į Ukrainą.

Pranešama, kad per kelias valandas Vašingtonas sulaukė įnirtingų prašymų iš ukrainiečių Kijeve ir pareigūnų Lenkijoje, kur buvo koordinuojami pristatymai.

„Kas įsakė TRANSCOM – JAV transporto vadavietei – sustabdyti skrydžius? Ar tai visos pagalbos nutraukimas, ar tik laikina priemonė?“ – šių klausimų aukščiausi nacionalinio saugumo pareigūnai Baltuosiuose rūmuose, Pentagone ir Valstybės departamente negalėjo atsakyti. Skrydžiai buvo atnaujinti per savaitę.

TRANSCOM įrašuose, kuriuos peržiūrėjo leidinys, nurodoma, kad žodinis įsakymas buvo duotas iš gynybos sekretoriaus Pete’o Hegsetho biuro.

Skrydžiai buvo atšaukti po to, kai 2025 m. sausio 30 d. Donaldas Trumpas Ovaliajame kabinete baigė susitikimą dėl Ukrainos, kuriame dalyvavo Hegsethas ir kiti aukšto rango nacionalinio saugumo pareigūnai. Pasak dviejų susitikimą žinančių šaltinių, buvo iškelta idėja sustabdyti pagalbą Ukrainai, tačiau prezidentas nedavė tiesioginio nurodymo tai padaryti.

Keli „Reuters“ šaltiniai tvirtina, kad nei Trumpas, nei kiti susitikimo dalyviai nežinojo apie Hegsetho nurodymą.

Atsakydami į žurnalistų klausimus, Baltieji rūmai nurodė, kad Hegsethas laikėsi prezidento nurodymo stabdyti pagalbą Ukrainai, nes tai esą buvo tuo metu galiojusi administracijos pozicija. Tačiau nepaaiškinta, kodėl sprendimas nebuvo žinomas kitiems aukšto rango nacionalinio saugumo pareigūnams arba kodėl jis buvo taip greitai atšauktas.

Remiantis „Reuters“ duomenimis, skrydžių atšaukimas TRANSCOM struktūroje kainavo 2,2 mln. dolerių.

Ši istorija, pirmą kartą išsamiai aprašyta „Reuters“, atskleidžia chaotišką D. Trumpo administracijos sprendimų priėmimo procesą ir neaiškią vadovavimo struktūrą net aukščiausiame lygyje. Kelių dienų skrydžių pauzė, kurią patvirtino penki šaltiniai, parodo, kaip administracija formuoja ir įgyvendina nacionalinio saugumo politiką.

Dabartiniai ir buvę Pentagono pareigūnai pabrėžia, kad departamente tvyro vidaus nesutarimai užsienio politikos klausimais, įsišaknijusios nuoskaudos ir darbuotojų nepatyrimas.

Tikslus momentas, kada buvo duotas įsakymas sustabdyti skrydžius, nežinomas. Du šaltiniai teigia, kad Ukrainos ir Europos pareigūnai pradėjo klausinėti apie pauzę vasario 2 dieną. TRANSCOM įrašai rodo, kad buvo žodinis įsakymas iš gynybos sekretoriaus ir kad skrydžiai atnaujinti iki vasario 5 d.

Marcas Cancianas, buvęs karinio jūrų laivyno karininkas ir gynybos ekspertas iš Strateginių ir tarptautinių studijų centro, sakė: „Tai atitinka administracijos politiką veikti greitai, viską nutraukti ir spręsti vėliau. Tai tinka Silicio slėniui, bet ne šimtmečius gyvuojančioms institucijoms.“

Svarbu tai, kad atšauktuose skrydžiuose buvo ginklai, kuriuos jau anksčiau buvo patvirtinusi Bideno administracija ir įstatymų leidėjai.

„Reuters“ nežino, ar Hegsethas ar jo komanda suprato, kokį poveikį turės jų įsakymas TRANSCOM struktūrai ar JAV politikai Ukrainos atžvilgiu. Šaltiniai sako, kad Hegsethas neteisingai interpretavo diskusijas su prezidentu dėl Ukrainos.

Dar keturi asmenys tvirtino, kad nedidelė Pentagono darbuotojų grupė, kurių dauguma neturėjo valstybės tarnybos patirties ir seniai prieštaravo JAV pagalbai Ukrainai, patarė Hegsethui svarstyti galimybę ją sustabdyti.

Du šaltiniai neigė, kad pagalba buvo faktiškai nutraukta – tai esą buvo tik logistinė pauzė. Vienas jų teigė: „Jie tiesiog norėjo išsiaiškinti, kas vyksta, ir tai buvo neteisingai interpretuota kaip visiškas pagalbos stabdymas.“

Pasak šaltinių, vidaus kovos trukdė sprendimų priėmimui. Tuo metu, kai Keithas Kelloggas ir Steve’as Witkoffas siekė tarpininkauti dėl taikos tarp Rusijos ir Ukrainos, kai kurie darbuotojai ragino JAV nutraukti paramą Kijevui – ši politika supykdė Ukrainą ir privertė Europos sąjungininkus užpildyti susidariusią spragą.

Nepaisant trumpos pauzės vasarį ir ilgesnės, prasidėjusios kovą, Trumpo administracija atnaujino paskutinės pagalbos, patvirtintos dar Bideno laikotarpiu, siuntimą.

unian.net

Vitalijus Balkus. Spyruoklės efektas

Redakcija
-
3
Vitalijus Balkus. Spyruoklės efektas

Kas yra spyruoklės efektas? Kaip žinia kuo stipriau spausite spyruoklę, tuo stipriau paleista šioji tvos atgal.

Tai ką matome Vakaruose yra būtent tai. Vad. „radikalų“ populiarumas muša visus rekordus. Štai Rumunijoje pirmą rinkimų turą laimi George Simion, t. y. iš esmės techninis paskubomis iškeltas kandidatas. Įdomu kaip reikalai Lenkijoje klostysis, kur taip pat neblogus šansus rodo Sławomir Mentzen. Galiausiai už balos prezidento poste matome D. Trumpą.

Iš esmės tai vakariečių sukilimas, kol kas taikus, tačiau jei bus bandymai išsitiesiančią spyruoklę gniuždyti, tai visi kiti variantai taip pat įmanomi.

Kaip gi Vakarai nusirito iki to, kad viršų dažnai ima tiesiog atviri populistai ir tikri radikalai be kabučių? Taigi prisiminkime kai ką iš netolimos praeities.

2015–2016 m. ordos nelegalių migrantų veržėsi į Europą. Net ir ramūs provincijos miesteliai tapo nesaugia vieta. Moterys ir merginos bijojo koją iš namų kelti, nes prie jų geriausiu atveju priekabiaujama. Blogiausiu …na patys suprantate. Jokia policija nesuruošė padėti, nes policininkai jau išdresuoti – nevalia skriausti „diskriminuojamų mažumų“ atstovų. Ir net kuomet Kelne 2016 m. įvyko koordinuota ir organizuota priekabiavimo ir prievartavimo naktis, kur aukomis tapo dešimtys jaunų vokiečių merginų, „žalioji“ miesto merė pareiškė esą nereikėjo joms pačioms būti šalia migrantų.

Bet čia jau buvo dramos kulminacija, o iki tol kiekvienas doras vokietis sukandęs dantis privalėjo stebėti, kaip jų švarūs ir ramūs miestai tampa Nairobio lūšnynus primenančia kloaka. Privalėjo stebėti ir tylėti, nes kitaip geriausiu atveju jo karjera būtų baigta arba dar kas blogiau. Beje buka prievarta pavyko išlaikyti daugumos piliečių paklusnumą dar visam dešimtmečiui, tačiau dabar spyruoklė ėmė tiestis ir tik visiškas idiotas nesupranta kodėl AfD tampa partija Nr.1.

Kodėl aš pradėjau nuo migracijos? O gi todėl, kad šioji geriausiai pastebima plika akimi. Kai tavo mieste, gatvėje ar kieme ima dominuoti tavęs, tavo kalbos, tavo papročių, tavo kultūros nekenčiantys atvykėliai jokia propaganda neprivers įtikėti, kad tai tik nedideli „kultūriniai skirtumai“. Nesvarbu vokietis tu ar britas, ar prancūzas. Galiausiai britai taip pat turėjo savo tik dar baisesnį Kelną – Birmingham prievartavimų kampaniją kur per 1400 nepilnamečių ir mažamečių daugiausiai baltų mergaičių buvo prievartaujamos musulmonų gaujos. Ir visa tai vyko vietos teisėsaugai prievartautojus dangstant.

Kodėl aš išskiriu seksualinę prievartą iš kitų nusikaltimų, kurie būdingi migrantams? O gi todėl, kad tai yra geriausias kultūrinis markeris. Tai kyla ne iš didelio migrantų vyrų temperamento, o iš jų vertybinių pozicijų, kur moteris yra niekas, o baltoji moteris apskritai dar ir buvusi „engėja“, ir „prakeikta imperialistė“.

Jus galite paklausti – tai kodėl nei britų, nei vokiečių, nei prancūzų valdžia nedarė nieko, kad jų miestas nevirstų favelų atitikmeniu? O gi todėl, kad migrantai naudingi. Na ir kas, kad po 10 metų didžioji dalis taip ir lieka pašalpų bei išmokų gavėjais? Juk vis tiek tam tikra dalis dirba ir neša pelną konkretiems darbdaviams. Kas dėl tų, kurie nedirba, tai tam yra biudžetas iš kurio juos galima šerti. Principas pagal kurį pelnas privatizuojamas, o nuostoliai nacionalizuojami juk pradėjo veikti Vakaruose dar 7-ame dešimtmetyje, kuomet pirmiausiai UK ir Prancūzijoje prasidėjo aktyvus migrantų kvietimas dirbti ir jais keičiant nepatogius ir brangius vietos darbininkus.

Problemos šaknys nėra destruktyvioje leftistinėje ideologijoje, o būtent šaltoje ekonominėje stambių kompanijų logikoje. Ideologija tai tik viso to aptarnavimui, o ne priežastis. Be abejo, per galvą mus daužė ir daužo būtent iš „vertybių“ pozicijos. Cenzūra, draudimai ir net baudžiamasis persekiojimas – visa tai po „tolerancijos“, „politkorektiškumo“ ir pan. šūkiais. Juk niekas garsiai nesako – mes tave baudžiame už tavo kalbas apie migraciją todėl, kad dėl jų pas mus nenorės važiuoti dirbti užsieniečiai ir nešti mums pelną. Nors tai būtų, beje, tikra tiesa.

Taigi, sugrįžkime prie spyruoklės. Buvo laikas, kuomet nepatenkinti besiklostančia padėtimi politikai, žurnalistai ar vieši intelektualai dar galėjo paprieštarauti visokioms „tolerancijoms“. Dar 8-o dešimtmečio pradžioje Vladimiras Bukovskis galėjo parašyti esė „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą?“, beje, rekomenduoju paskaityti nes tai buvo tikra pranašystė. Vėliau plačioje spaudoje tokios kritikos leftizmui buvo vis mažiau iki atėjo laikas, kuomet pan. mintys apskritai pateko po atviros cenzūros volu.

Natūralu, kad daugelis kritikų tiesiog nutilo, nes daužytis galva į sieną ir likti be spaudos tribūnos, akademinių pozicijų ar darbo ne kiekvienam. Juk visi matė, kaip sėkmingai vykdomos neapykantos kampanijos prieš naujuosius disidentus. Pamažu net tradicinėse konservatyviose partijose neliko nei tradicionalistų nei konservatorių. Vien merkelizmo laikotarpis Vokietijoje kone viską parodo.

Toliau laikytis aiškios linijos prieš destruktyvų leftizmą ir pasisakyti prieš jo įsigalėjimo pasekmes galėjo arba kone revoliucionieriai, kuriems ir kalėjimas kaip šventė, arba žmonės, kurie mažiau priklausė nuo esamos aplinkos. Čia, beje, jau galime ir D. Trumpą paminėti, kurio finansinės galimybės leido galiausiai atsilaikyti prieš išorės spaudimą. Ir dabar matome stipriausios pasaulio valstybės vadovo poste tą, kuris ketina griauti esamų „vertybių“ sistemą.

Deja, nusimato „revoliucinis“ griūties scenarijus ir galite mesti į mane akmenį, tačiau nepaisant savo didžiulės nemeilės visokio plauko leftienai, man tai kelia tam tikrą nerimą. Aš tikrai neskubu džiaugtis nei rezultatais Rumunijoje, nei AfD reitingu, nei pritarti kiekvienam D. Trumpo viražui. Pirmiausiai revoliucinis scenarijus numato tam tikrą suirutės laikotarpį, o šis labai parankus išorės blogybėms skverbtis. Antrasis klasikinis dalykas – pralaiminčios valdančiosios klasės pasipriešinimas gali įgauti dramatiškas formas. Trečias – laimėjusi revoliucija dažnai savo pergales sutvirtina teroru. Ketvirtas – pralaimėjus revoliucijai jos priešininkai tikrai nieko nepasigailės.

Kita vertus, aš nematau ir jokio alternatyvaus varianto, kuriame nebus didelių sukrėtimų. Taigi, išlaikykime šaltą protą – jo mums tikrai prireiks.

Veidaknygė

1...141516...1 718Nuo 1 718 15 puslapis