2025-05-07, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 120

Dezinformacijos analizės centras: Paralelinėje tikrovėje vieniša Rusija kaunasi prieš jos kaimynėse tariamai klestintį neonacizmą

Redakcija
-
12
Dezinformacijos analizės centras: Paralelinėje tikrovėje vieniša Rusija kaunasi prieš jos kaimynėse tariamai klestintį neonacizmą
Sovietinis paminklas Raseiniu r. / raseiniai.lt nuotr.

Barbariškas kultūros paveldo niokojimas, karių kapų niekinimas, istorijos perrašymas, klestinti rusofobija ir atgimstantis neonacizmas. Tokie ir panašūs epitetai Kremliui palankioje žiniasklaidoje liejosi dėl Lietuvoje vykdomos viešųjų erdvių desovietizacijos politikos. Dezinformacijos analizės centro Debunk.org tyrimo duomenimis, Maskvos siekis užtikrinti sovietinių paminklų apsaugą kaimyninėse valstybėse signalizuoja apie vis mažiau slepiamas imperines ambicijas.

Besibaigiant tretiesiems Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą metams, įvairiuose Kremliui pavaldžiuose informacijos kanaluose istorinės atminties klausimai keliami vis aštresniais kampais. Pasak „Debunk.org“ vyr. analitiko Algirdo Kazlausko, šiai temai skiriamas svarus dėmesys byloja apie jos svarbą imperinėms Kremliaus užmačioms.

„Kone kaskart pašalinus sovietinį totalitarizmą menantį simbolį ar paminklą Lietuvoje matome, jog oficialioji Maskva nebedaro perskyros tarp šiandienos politinio intereso ir sovietinių reliktų apsaugos. O pastaruoju metu galima stebėti demonstruojamą vis mažesnę pagarbą tarptautinėmis sutartimis ir kaimynų suverenitetui, tarsi Sovietų Sąjunga niekad nebūtų subirusi“, – dėstė A. Kazlauskas.

Dezinformacijos analizės centras Debunk.org atliko 2024 m. gegužės-spalio mėnesiais didžiausią auditoriją turinčių Kremliaus režimui palankių žiniasklaidos priemonių skleisto turinio tyrimą. Per šį laikotarpį buvo išanalizuoti 168 turinio vienetai, susiję su Lietuvos vykdoma totalitarinių simbolių šalinimo iš viešųjų erdvių politika. Tiriamuoju laikotarpiu buvo užfiksuotas visas spektras žinučių, kuriančių neigiamą įvaizdį apie Lietuvą.

Daugiausiai prokremliškos medijos dėmesio susilaukusi naujiena buvo užfiksuota birželio 14-ąją, kai diena anksčiau Lietuvos Seimas paviešino nutarimą, leidžiantį sovietinių kareivių palaikus, kurių paminklai propaguoja totalitarinius simbolius ir ideologijas, perkelti iš viešųjų erdvių į kapines. Anot A. Kazlausko, šią žinią savo svetainėse patalpino visi didžiausią populiarumą turintys Rusijos naujienų portalai.

„Turint omenyje, jog iš pažiūros nereikšminga regioninė žinia buvo išplatinta taip, tarsi būtų viena svarbesnių metų naujienų apie Lietuvą, kyla prielaida, kad žiniasklaidos priemonės galėjo gauti pavedimą iš valdžios. Koordinuotumo įspūdį sustiprina tai, jog šalia pagrindinės žinios kiekvienas portalas pridėjo ir po pastraipą ar dvi su nuorodomis į surūšiuotus skirtingus Lietuvos ir kitų Baltijos šalių „nusižengimus prieš istorinę atmintį“, „klestinčią rusofobiją“ ir „atgimstantį neonacizmą“, – dėstė analitikas.

Pasak A. Kazlausko, Lietuvos institucijų priimti sprendimai yra labiau traktuojami ne kaip suverenios šalies veiksmai, o kaip prieš bendrą sovietinę praeitį maištaujančio Baltijos regiono pozicija. Panašią tendenciją bylojo ir kitos daugiausiai dėmesio sulaukusios tiriamojo laikotarpio naujienos.

Antra populiariausia žinia sutapo su gegužės 16-ąją Rusijos vidaus reikalų ministerijos paviešinta dalies minėtųjų šalių politikų ir pareigūnų paieška. Jiems inkriminuojami kaltinimai pažeidus Rusijos įstatymus, saugančius sovietinius paminklus nuo pašalinimo užsienio valstybėse.

Primename, jog pirminis sąrašas paieškomųjų paskelbtas dar vasario mėnesį, į kurį pateko žymūs Baltijos šalių ir Lenkijos oficialūs atstovai, tame tarpe ir tuometė Estijos premjerė Kaja Kallas bei Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys.

Kyla klausimas, kaip Rusija galėtų dar aiškiau pademonstruoti, kad Baltijos šalių teritoriją ji laiko savo teisės jurisdikcija.

„Reikia pastebėti, jog nei Lietuvos žiniasklaidos, nei oficialių institucijų, nei pačių paieškomųjų reakcija į šią žinią neatrodė išskirtinė. Nors pats faktas savo pobūdžiu yra skandalingas. Kyla klausimas, kaip Rusija galėtų dar aiškiau pademonstruoti, kad Baltijos šalių teritoriją ji laiko savo teisės jurisdikcija“, – svarstė „Debunk.org“ analitikas.

Dažniausiai Kremliui palankioje medijoje kartotas naratyvas teigė, jog Baltijos šalyse bei Vakaruose vandalizmas prieš sovietinius paminklus suintensyvėjo po specialiosios karinės operacijos Ukrainoje pradžios. Tyrimo duomenimis, dalis analizuotų tekstų savo skaitytojams nepateikdavo tolimesnio paaiškinimo, tačiau likusioje dalyje vienokiu ar kitokiu pavidalu figūravo sąsaja su Vakaruose neva vykstančiu neonacizmo atgimimu.

Anot A. Kazlausko, prokremliška medija siekia sukurti paralelinę tikrovę, kurioje vieniša Rusija kaunasi prieš praktiškai visose jos kaimynėse tariamai klestintį neonacizmą.

„Maskvos perša naratyvą, jog 2014 m. Maidano metu Ukrainoje valdžią užėmė tariami neonaciai, todėl Rusija, siekdama ukrainiečius „išlaisvinti nuo nacizmo“ pradėjo savo specialiąją karinę operaciją. Tuo tarpu gretimose šalyse įsigalėję neonacių režimai kerštaudami pas save ėmė griauti „sovietinių kareivių-išlaisvintojų nuo nacizmo“ paveldą. Tokia alternatyvi realybė klaidina žmones ir maskuoja imperines istorinės SSRS bei dabartinės Rusijos ambicijas. Išlaisvinimo nuo nacizmo mitu yra slepiama pusės amžiaus Baltijos ir kitų šalių okupacija, o šiandien tuo pačiu mitu pateisinama neišprovokuota plataus masto karinė invazija į Ukrainą“, – teigė analitikas.

„Debunk.org“ tyrime pastebima, jog Rusija sistemingai populiarina ruso, kaip XXI a. aukos įvaizdį, gretindama tai su didžiausia XX a. žydų tautos tragedija – Holokaustu. Maža to, šalia šio prisiimto vaidmens kuriama aliuzija, jog galimos ir pateisinamos bet kokios priemonės tariamai aukos savigynai, kokias bepasirinktų Rusijos valdžia.

Štai Gazeta.ru liepos 13 d. cituoja politologą Konstantiną Bobrovą, kuris kaltindamas lietuvius parama „nacistiniam Kyjivo režimui“, kultūrinio paveldo sovietiniams kareiviams-išlaisvintojams nuo nacizmo naikinimu ir primindamas, jog Holokausto metu Lietuvoje buvo sunaikinti beveik visi žydai, duoda suprasti, kad panašus likimas ateityje lauks ir Baltijos šalių gyventojų: „Istorinio paveldo išsaugojimas ir pagarba praeičiai yra bet kurios tautos sėkmės ir klestėjimo pagrindas. To dabar nesupranta ir Kyjivas. Jei taip, istorijai vėl teks pamokyti aplaidžius mokinius“.

Dezinformacijos analizės centro Debunk.org pranešimas

Spaudos konferencija apie antisemitizmo kurstymą Lietuvoje

Redakcija
-
37
Spaudos konferencija apie antisemitizmo kurstymą Lietuvoje

Gruodžio 20 d., 9 val. Seime vyks Seimo nario, Nacionalinio susivienijimo (NS) pirmininko pavaduotojo dr. Vytauto Sinicos spaudos konferencija „Antisemitizmo kurstymas Lietuvoje“.

Vytautas Sinica:

Ne, čia tikrai ne apie Žemaitaitį ir jo pasisakymus, o apie subtilesnius ir žalingesnius dalykus.

​Lietuvoje beveik vienu metu nuskambėjo du sprendimai istorijos politikos srityje, turėsiantys neigiamų pasekmių tautiniams santykiams ir visuomenės santarvei Lietuvoje.

Pirma, Šeduvoje pastatytas paminklas su įrašu, jog ten žydus išžudė „kaimynai lietuviai“. Antra, Šiauliuose rekomenduota pašalinti atminimo lentą laisvės kovų dalyviui, kankiniui Jonui Noreikai.

Abu sprendimai liudija chaosą, siaurą matymą ir nacionalinių interesų ignoravimą mūsų istorijos politikos formavime. Tai ir to priežastis, o taip pat istorinę tiesą šiais klausimais aptarsime penktadienį 9 val. Seime rengiamoje spaudos konferencijoje.

Joje kartu su manim dalyvaus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vyr. istorikas dr. Alfredas Rukšėnas ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijos atstovas Vytautas Budnikas.

Visi, norintys dalyvauti renginyje gyvai, gali taip ir padaryti atvykę į Seimą. Tam reikia užsiregistruoti rytoj, ketvirtadienį, siunčiant savo vardą ir pavardę adresu audrius.makauskas@lrs.lt. Penktadienį atvykę į Seimą būtinai turėkite su savimi asmens dokumentą. Iki!

Ramunė Jurkuvienė. Tėvų valdžia?

Redakcija
-
3
Ramunė Jurkuvienė. Tėvų valdžia?
Pexels nuotr.

Vis rečiau autoriteto sąvoka skamba mūsų kalboje, mirga laikraščių puslapiuose. Gali susidaryti įspūdis, kad autoritetas mums vis mažiau reikalingas. Ar taip yra iš tikrųjų?

Kartą teko būti tam tikro nesusikalbėjimo liudininke. Užsieniečiai vedė seminarą ir buvo paminėtas žodis authority. Paaiškėjo, kad vakariečiai šią sąvoką tapatina su valdžia ir galia. Lietuviai ėmė įrodinėti, kad autoritetą turintis asmuo mūsų šalyje suprantamas kaip pelnęs pripažinimą, tikrai vertas didelės pagarbos ir pasitikėjimo, sakantis tiesą, į jį norisi lygiuotis. Deja, valdžią ir galią turinčius mūsų šalyje retai laikome autoritetais ir nuoširdžiai gerbiame.

O ką mes gerbiame? Ar dažnai mūsų santykį su kitais galima pavadinti pagarbiu? Neretai bendraudami su kitais norime būti pirmesni, pranašesni, stipresni. Stengiamės tai parodyti aplinkiniams ir taip priversti juos su mumis skaitytis. Kitas būdas valdyti padėtį bendraujant su stipresniais ir galingesniais už save – įsiteikimas, pataikavimas. Tačiau nuoširdumo tokiuose santykiuose nedaug.

Tėvų autoritetas

Iš tikrųjų bendravimas su kitais turėtų būti grindžiamas nuoširdžia pagarba. Gerbti kitus gali tas, kuris pats yra patyręs aplinkinių pagarbą. Gerbiamas nuo vaikystės žmogus išsiugdo savigarbą.

Pagrindinė pagarbos mokanti terpė yra šeima. Šeimoje žmogus išmoksta gerbti kitus ir būti gerbiamas. Šeimoje autoritetas yra labai svarbus. Ross Campbell plačiai pasaulyje žinomoje knygoje „Kaip mylėti savo paauglį“ teigia: „Pirmoji tėvų pareiga yra padėti savo vaikams jaustis tikrai mylimiems. Antroji pareiga – būti savo vaikams autoritetu ir su meile juos disciplinuoti.“ Būti savo vaikams autoritetu nėra labai paprasta, ypač šiuolaikinėje visuomenėje. Autoritetu sunku tapti tėvui ar motinai, kurie elgiasi autoritariškai arba priešingai – labai liberaliai.

Autoritariškai besielgiantys tėvai yra labai griežti, nekreipia dėmesio į vaiko jauseną, išgyvenimus, neatsižvelgia į sūnaus ar dukros suvokimą, galimybes, reikalauja labai sėkmingų mokymosi ar kitos veiklos rezultatų, viską nusprendžia už vaiką ir neugdo jo sugebėjimo mokytis iš savo patirties ir klaidų. Tokius tėvus vaikai dažniausiai ne tiek gerbia, kiek jų bijo, stengiasi išvengti artimesnio ryšio su jais, nenori dalytis savo mintimis, nuomone, išgyvenimais, jaučiasi vieniši ir tėvų nesuprasti. Ypač pavojinga, kad tokių tėvų vaikai, iškilus rimtoms gyvenimo problemoms, ieško ne tėvų, kurių gėdijasi ar jų bijo, patarimo ar pagalbos, bet draugų, kurių gyvenimo patirtis labai ribota. Kartais kreipiasi į kitus asmenis, kurių ketinimai ne visuomet geri, tad gali patirti ne pagalbą, bet pasinaudojimą jų sunkia padėtimi.

Pastaraisiais metais daug dažniau sutinkame ne autoritariškai, bet labai liberaliai nusiteikusius tėvus. Pasiskaitę knygų ar straipsnių apie psichologinį smurtą, apie vaiko žalojimą įvairiais reikalavimais ir spaudimais, jie ima vaikui viską leisti, tenkinti visus jo norus. Deja, tėvai, tikėdamiesi, kad vaikas, kurio visi norai tenkinami, bus laimingas, neišvengiamai patirs nusivylimą. Vaikas, tampantis pagrindiniu šeimos valdovu, nurodinėjantis, ką jam pirkti, nebus patenkintas, nes turi ne tėvą autoritetą, o tėvą tarną, daugiau ar mažiau paklusniai tenkinantį jo įgeidžius. Vaikas neturi tiek supratimo ir gyvenimo patirties, kad galėtų atskirti, ko jam gyvenime tikrai reikia, o kas tik gražiai blizga ir traukia akį. Jeigu tėvai nepadės vaikui susigaudyti pagundų ir pasiūlymų jūroje, kaip jis išmoks svarbiausio gyvenimo mokslo – tinkamai pasirinkti?

Ką gali ir ko negali pats vaikas?

Vis daugiau mokslininkų ir praktikų prieina išvadą, kad autoritetą tėvas ar motina įgyja tuomet, kai stengiasi suprasti vaiką, jo jausmus ir pasaulėvoką, bet prisiima atsakomybę spręsti, kiek ir kur vaikas pajėgia pats daryti sprendimus. Tėvas ir motina turi mokyti vaiką rinktis tada, kai jis pajėgus apsispręsti, ir nepalikti vieno tada, kai jo gyvenimo patirties ir žinių dar nepakanka.

Suprantame, kad dvejų metų vaikelis gali pasirinkti, kokios spalvos palaidinę apsivilkti ryte, bet nepajėgia nuspręsti, ar gali žaisti su ugnimi. Tokiam sprendimui jis neturi pakankamai išmanymo. Tėvai privalo neleisti jam rizikuoti, nes jo žinios per mažos, kad įvertintų pavojų. Panašiai ir penkiolikmetis – yra dalykų, kuriuos jis gali išmėginti. Tačiau yra daugybė viliojančių dalykų, kai penkiolikmečiui neužtenka supratimo atpažinti žaidimo su ugnimi pavojų. Atsakinga motina ar tėvas neužkraus vaiko pasirinkimais, kurie viršys jo sugebėjimus.

Kaip tai atrodo realybėje? Motinos ar tėvo pareiga įvertinti pavojus, kurie slypi vaiko aplinkoje. Ne įkyriais klausimais ar persekiojimais – tai skatina vaikų uždarumą. Tačiau skyrus laiko nuolat palaikyti šiltą santykį su vaiku, nesunku suvokti, kokioje aplinkoje jis būna už šeimos ribų. Tuomet labai svarbu, kad matytų aiškią ir suprantamą tėvų poziciją. Tėvas, kuris gerbia save ir tikrai rūpinasi savo vaiku, nedarys problemos, kad vaikas pasirinko vienokią ar kitokią šukuoseną, bet neleis dalyvauti tūsuose, kurių negalima pavadinti nei skaisčiais, nei blaiviais. Neleidimo motyvas labai paprastas: „Todėl, kad aš (tavo tėvas ar motina) taip pasakiau.“ Verta parodyti, kad suprantame savo vaikų-paauglių norą, netgi troškimą, tačiau turime gyvenimo patirties tiek, kad suvoktume, jog išmintingo pasirinkimo padaryti jie dar nepajėgia. Mes atsakingi ir turime padėti, neužkraudami daugiau, negu vaikai gali panešti. Be to, neprivalome jiems aiškintis. Kuo aiškesnis ir ryžtingesnis mūsų sprendimas, tuo lengviau mūsų vaikams patikėti mumis, tėvais. Jei rodysime savo pyktį, susierzinimą, priekaištausime, atskleisime vaikams tik savo silpnumą. Kuo šiltesni ir malonesni būsime, tuo tvirčiau nustatysime ribas ir tvarką. Tačiau šiluma turi būti neatsiejama nuo tvirtumo ir aiškumo. Jei tėvai patys abejoja savo teiginio pagrįstumu, kodėl vaikas turėtų jam paklusti? Paradoksalu, kad tėvas ar motina, aiškiai parodantys vaikui jo elgesio ribas, bus didesnis autoritetas savo vaikui, negu tie, kurie nuolaidžiauja ar jaučiasi bejėgiai.

Kur pasisemti tėvams jėgų tėviškai atsakomybei – rimtas klausimas ir jam reikia gilesnių ieškojimų. Svarbu, kad tėvai nebijotų atsakomybės ir atskirtų, kur vaikas nepajėgus jos prisiimti, ir paliktų jam spręsti ten, kur gali tai padaryti.

Daug tėvų šokinėja apie savo vaikus ir neleidžia jiems pabandyti patirti natūralių gyvenimo nepriteklių ar sunkumų, bet palieka jiems pasirinkimą, kai tam reikia didelių pastangų – pažaboti savo aistrą, pasipriešinti milžiniškam bendraamžių spaudimui.

Autoritetas tikrai skiriasi nuo dirbtinai kuriamo tėvų įvaizdžio, kai tėvai slepia savo silpnybes, vaizduoja save geresnius, negu yra iš tikrųjų. Tai tikrai nesustiprina tėvų autoriteto. Įvaizdis gali būti sutapatinamas su išore. Deja, žavi namo fasadas ar žmogaus išvaizda nebūtinai kalba apie vertingą visumą. Dažnai būna priešingai.

Clive’as Staplesas Lewisas savo veikale „Didžiosios skyrybos“ vaizduoja pragarą kaip gatvę, kurioje vietoj namų yra tik jų fasadai tarsi dekoracijos. Ko verta namu tik vadinama fasadinė siena? Ar tai namas? Ko vertas žmogus, jeigu visas dėmesys sutelktas tik į įvaizdį?

Autoritetą gali įgyti ne įvaizdį kuriantis žmogus, bet tas, kuris iš tikrųjų kažkuo yra. Jam būdinga savitvarda, emocinis tvirtumas, nuolatinis siekis rinktis ištikimybę Dievui ir tiesai. Pagarba tokiam žmogui kyla matant jo atsakingumą, orų elgesį, pasitikėjimo vertą laikyseną. Suprantama, tai neatsiranda iš karto. To mokomės visą gyvenimą. Svarbu, kad neprarastume vilties tapti savo vaikams autoritetais. Tai dar viena kūrybos rūšis, kurios apstus gyvenimas šeimoje.

„Artuma“ 2014 m. Nr. 4

Italija: penktadalis visų nelegalių migrantų toliau pažeidinėja įstatymus

Redakcija
-
4
Italija: penktadalis visų nelegalių migrantų toliau pažeidinėja įstatymus

Atrodo, kad Italijos pareigūnai atkreipia didesnį dėmesį į nelegalių migrantų daromus nusikaltimus, ypač seksualinius nusikaltimus prieš jaunas ir vyresnio amžiaus moteris.

Sekmadienį „Il Giornale“ pranešė, kad „maždaug kas penktas nelegalus imigrantas“ yra pažeidęs įstatymą. Tai, žinoma, neapima pirmojo nusikaltimo, kurį padaro visi nelegalūs migrantai, t. y. neteisėto atvykimo į šalį.

Nusikalstamumo augimas ir nelegalių imigrantų buvimas Italijoje yra susiję.

Laikraštis pridūrė, kad „kadangi tai yra paslėptas ir nelegalus reiškinys, neįmanoma pateikti oficialių skaičiavimų“, todėl galima daryti prielaidą, kad tikrieji skaičiai gali būti didesni. Plačiau kalbant, jame teigiama, kad pastarųjų dvejų metų duomenimis „nusikalstamumo augimas ir nelegalių imigrantų buvimas Italijoje yra susiję“.

Tą pačią dieną „La Verità“ pateikė išvadas, kad nors nelegalūs migrantai sudaro mažiau nei 1 proc. gyventojų, jie yra atsakingi už „9 proc. visų nusižengimų“.

Ministrė Pirmininkė Giorgia Meloni praėjusio mėnesio pabaigoje, minint Tarptautinę smurto prieš moteris panaikinimo dieną, pareiškė, kad Europa, norėdama sumažinti nusikaltimų prieš moteris ir mergaites skaičių, turi laikytis kitokio požiūrio tiek į legalią, tiek į nelegalią migraciją. Ministro Pirmininko pavaduotojas Matteo Salvini pridūrė, kad „ginti mergaites taip pat reiškia pripažinti neišvengiamą ir didėjantį užsieniečių agresorių skaičių“.

Vėliau vidaus reikalų ministras Matteo Piantedosi pabrėžė, kad nepakanka į nelegalią migraciją žiūrėti atsietai, sakydamas:

„Išlieka faktas, kad 65 proc. nusikaltimų [Milane] įvykdo užsienio piliečiai. Šis skaičius aiškiai parodo, kad visiškai nepakanka vien tik legalizuoti neteisėtai į mūsų šalį patekusius asmenis. Klysta tie, kurie mano, kad integracija vyksta tik išduodant leidimą gyventi šalyje.“

Meloni tikisi, kad Italija taps „pavyzdžiu“ Europoje sprendžiant nelegalios migracijos problemą, ir jau sulaukė pagyrimų už savo rezultatus.

Versta iš Europeanconservative.com

Opozicijos lyderis apie atvykusius iš Sirijos: „du iš trijų nedirba, ir daugelis turi vykti namo“

Redakcija
-
4
Opozicijos lyderis apie atvykusius iš Sirijos: „du iš trijų nedirba, ir daugelis turi vykti namo“
Friedrich Merz (CDU) / Wikimedia Commons nuotr.

Krikščionių demokratų partijos lyderis Fridrichas Mercas (Friedrich Merz), kuris, panašu, netrukus gali tapti Vokietijos kancleriu, kalbėdamas apie maždaug milijoną Sirijos imigrantų, vartoja aštrią retoriką. „Didelė jų dalis turi vykti namo“, – pastebi jis.

Vokietija, skirtingai nei Švedija, pilietybę suteikė tik mažesnei daliai savo imigrantų iš Sirijos.

Visai kitaip yra Švedijoje, kur keturi iš penkių atvykėlių iš Sirijos jau sugebėjo gauti Švedijos pasus (daugelis iš dabartinės vyriausybės), todėl grįžtamoji migracija tampa neįmanoma, jei Švedija laikysis savo tarptautinių įsipareigojimų ir toliau priklausys ES.

Fridrichas Mercas, Krikščionių demokratų partijos (CDU) lyderis, taigi ir kandidatas į Vokietijos kanclerio postą prieš artėjančius naujus rinkimus, kritikuoja dabartinę Vokietijos migracijos politiką ir reikalauja, kad didelė dalis Sirijos imigrantų būtų grąžinti į savo tėvynę.

Duodamas interviu visuomeniniam transliuotojui ARD, F. Mercas tvirtino, kad tik „trečdalis“ atvykusiųjų iš Sirijos Vokietijoje yra integruoti ir dirba, o „du trečdaliai nedirba“.

„Nemažai jų gali grįžti, o daugelis privalo grįžti“, – sakė F. Mercas, kuris taip pat pabrėžė, kad didelė dalis imigrantų iš Sirijos yra jauni vyrai.

F. Mercas akcentavo, kad tie, kurie nėra „integruoti“, tampa didžiule našta Vokietijos mokesčių mokėtojams. Remiantis oficialia statistika, Vokietijoje gyvena apie milijonas žmonių, atkeliavusių iš Sirijos. Iš jų 210 000 dirba, 250 000 „ieško darbo“ ir dar 150 000 yra bedarbiai.

Po Bašaro al Asado žlugimo Sirijoje diskusijos apie grįžtamąją migraciją įgavo pagreitį visoje Europoje. CDU seserinė partija Bavarijoje, CSU, taip pat pritaria greitai deportacijai, ypač nusikaltėlių. CSU frakcijos lyderis Bundestage Aleksandras Dobrindtas (Alexander Dobrindt) kalbėjo, kad savanoriškai sugrįžtantys asmenys turėtų gauti finansinę paramą, o nusikaltėliai turėtų būti deportuojami nedelsiant.

Tačiau šie pasiūlymai susilaukia ir pasipriešinimo. Žalieji, su kuriais CDU planuoja bendradarbiauti po vasario mėnesio rinkimų, jau atmetė raginimus masiškai grąžinti atgal imigrantus iš Sirijos. Lamija Kador (Lamya Kaddor), partijos atstovė vidaus klausimams, kritikuoja CDU poziciją.

„Derindama grąžinimo reikalavimus su finansinėmis paskatomis, CDU parodo, kad migracijos politiką naudoja kaip medžiagą rinkimams“, – sakė ji.

Lamija Kador mano, kad daugelis atvykusiųjų iš Sirijos jau tapo Vokietijos piliečiais ir prisideda prie visuomenės gyvenimo.

Taip pat ir Socialdemokratų partija (SPD) kaltina CDU neetiškumu.

„Kalbėti apie deportacijas dabar, kai Sirijoje padėtis tokia neapibrėžta, yra ciniška ir negarbinga“, – sakė SPD frakcijos vadovo pavaduotojas Dirkas Vyzė (Dirk Wiese).

Kita vertus, partija Alternatyva Vokietijai (AFD) pritaria CDU reikalavimams ir reikalauja imtis dar griežtesnių priemonių. Nors CDU vis dar atsisako bendradarbiauti su AFD, abi šios partijos dabar pasisako už griežtesnę migracijos politiką. Tikimasi, kad šios diskusijos bus lemiamos prieš artėjančius 2025 m. vasario mėn. rinkimus, nes migracijos klausimas šiuo metu dominuoja Vokietijos politiniuose debatuose.

FriaTider

Ilinojaus bendruomenė pasipiktino, kai Baidenas pakeitė bausmę sukčiui, susijusiam su 53 mln. dolerių pasisavinimo skandalu

Redakcija
-
0
Ilinojaus bendruomenė pasipiktino, kai Baidenas pakeitė bausmę sukčiui, susijusiam su 53 mln. dolerių pasisavinimo skandalu

Taylor Penley | Fox News

J. Baidenas sukėlė pasipiktinimą dėl 53 milijonus JAV dolerių pavogusios Ilinojaus miesto pareigūnės atleidimo nuo bausmės: „Išdavystė“

Prezidentas J. Baidenas į savo malonės suteikimo kontroversijų sąrašą įtraukė moterį, sukėlusią didžiausią JAV istorijoje savivaldybės lėšų pasisavinimo skandalą, tuo papiktindamas mažą Ilinojaus valstijos bendruomenę.

Buvusiai Diksono (Ilinojaus valstija) kontrolierei, 71 metų Ritai Crundwell, kuri per 22 metus iš miesto pavogė beveik 54 mln. dolerių ir 2012 m. pripažino savo kaltę, praėjusį ketvirtadienį buvo sušvelninta bausmė kaip platesnio malonės suteikimo proceso dalis. Ji tapo viena iš 1 500 asmenų, kuriems buvo suteikta malonė – tai didžiausias kada nors prezidento vienu metu suteiktų malonių skaičius.

Vietos pareigūnai ir kai kurie valstijos įstatymų leidėjai nėra patenkinti, kad ji išsisuko nuo bausmės.

Sukeldamas pasipiktinimą J. Baidenas sušvelnino bausmę pareigūnei, kuri iš mažo Ilinojaus miestelio pavogė 53 mln. Dolerių

„Ritos nusikaltimas sukrečia sąžinę… 2013 m. vasario 14 d. priimant nuosprendį [teisėjas] sakė, kad siekiant atkurti visuomenės pasitikėjimą, būtina skirti didelę laisvės atėmimo bausmę, todėl tai, ką čia matėme per pastarąją savaitę, yra tiesiog neįtikėtina ir iš tikrųjų visiška federalinės baudžiamosios teisenos sistemos išdavystė“, – antradienį laidai „Fox & Friends First“ sakė Diksono miesto vadovas Danny Langloss.

Langlossas, kuris Crundwell suėmimo metu buvo policijos viršininkas, teigė, kad Ilinojaus kaimo bendruomenė yra „sukrėsta“, „pasipiktinusi“ ir „netikinti“ šia žinia. Jis pavadino bausmės sušvelninimą „visiška melagyste visoms jos nusikaltimo aukoms“ bei „baudžiamojo teisingumo sistemos šventumui ir pasitikėjimui ja“.

J. Baidenas taip pat sušvelnino laisvės atėmimo bausmę korumpuotam teisėjui, dalyvavusiam schemoje „pinigai už vaikus“, kai mainais už milijonus dolerių buvo skiriamos bausmės nepilnamečiams.

„Tai yra tingus valdymas, ir tai iš tikrųjų yra piktnaudžiavimas valdžia ir galia“, – antradienį tęsė Langlossas.

Pensilvanijos motina įsiuto, kai Baidenas sušvelnino bausmę teisėjui „vaikai už pinigus“: „sugriovė mano sūnaus gyvenimą“

Rita Crundwell, buvusi Diksono miesto (Ilinojaus valstija) kontrolierė, nusisuka, kai jos advokatas trumpai kalbasi su žiniasklaida. R. Crundwell pripažino savo kaltę federaliniame teisme Rokforde, Ilinojaus valstijoje, trečiadienį, 2012 m. lapkričio 14 d. (Stacey Wescott/Chicago Tribune/MCT)

„Esame pasipiktinę, kad Rita buvo paleista. Tačiau visas mano, kaip policijos pareigūno, darbas, susijęs su vaikų apsauga, sulaikymo alternatyvomis ir sulaikymo poveikiu vaikams, tampa bevertis. Kad šis teisėjas išėjo į laisvę, kai bausmė buvo sumažinta viena diena – jie iš tiesų padarė tokią klaidą“, – sakė įpykusi Pensilvanijos gyventoja.

Praėjusią savaitę paskelbtame Baltųjų rūmų pareiškime teigiama, kad 1500 bausmių sušvelninimai buvo taikomi asmenims, kuriems COVID-19 pandemijos metu buvo paskirtas „namų areštas ir kurie sėkmingai  reintegravosi į savo šeimas ir bendruomenes“.

„Šiais veiksmais remiamasi prezidento vykdoma baudžiamojo teisingumo reforma, padedančia suvienyti šeimas, stiprinti bendruomenes ir sugrąžinti asmenis į visuomenę. Šiuo metu Prezidentas yra paskelbęs daugiau nuosprendžių sušvelninimo atvejų nei bet kuris iš jo pirmtakų per tą patį pirmosios kadencijos laikotarpį“, – rašoma pareiškime.

Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Karine Jean-Pierre, praėjusią savaitę kalbėdama apie nuosprendžių sušvelninimą, teigė, kad šiuo žingsniu akcentuojama „antrosios galimybės“ svarba.

Atskleistas visas Baideno malonės ir bausmių sušvelninimo gavėjų sąrašas

J. Baidenas sušvelnina beveik 1 500 bausmių ir suteikia malonę 39 asmenims.

Ilinojaus respublikonų atstovas Darrenas LaHoodas savo pareiškime taip pat kritikavo „plataus masto“ švelninimus.

„Kol daugelis Diksono šeimų gyveno nuo algos iki algos, ji pasinaudojo jų pasitikėjimu vyriausybe ir savo galimybėmis gyventi neuždirbtą prabangų gyvenimą. Tai, FTB nuomone, vis dar yra didžiausia valstybės lėšų vagystė JAV istorijoje“, – sakė jis. „Dvidešimties metų bausmės sušvelninimas yra spjūvis į veidą visiems sunkiai dirbantiems policijos pareigūnams, ugniagesiams, miesto darbuotojams ir Diksono gyventojams.“

Demokratų atstovas Erikas Sorensenas taip pat buvo kritiškas.

„Ji prisipažino kalta, gavo maksimalią bausmę, bet paskui ją atliko tik aštuonerius metus“, – sakė jis „Facebook“ žinutėje.

„Tai, kad šiandien ji išsisuka be jokios bausmės yra visiškas absurdas.“

Pastarosiomis savaitėmis J. Bidenas nuolat sulaukdavo kritikos dėl malonės suteikimo savo sūnui Hanteriui ir kitų kalėjimo bausmių sušvelninimo atvejų, įskaitant korumpuotam Pensilvanijos teisėjui, nuteistam už kyšių priėmimą mainais už nepilnamečių įkalinimą  nepilnamečių įkalinimo įstaigose.

foxnews.com

Karas Ukrainoje. Tūkstantis dvidešimt aštuntoji (gruodžio 17) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis dvidešimt aštuntoji (gruodžio 17) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 31 Shahedu, iš jų ukrainiečiams pavyko numušti 20. Pagrinde rusai atakavo šiaurinę šalies dalį, nors dronai numušti buvo ir virš Kyivo.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Deep state savo žemėlapyje rodo, kad rusai Kremenoe ruože nustūmė ukrainiečius prie Kruglenkoe, t. y. apie 4 km į rytus. Agresoriaus kanaluose pranešama, kad rusai pasistūmėjo nuo Novoivanovka į rytus, tai yra šalia Kruglenkoe gyvenvietės. Tačiau nėra didelių ir pergalingų maršų apie ženklų pasistūmėjimą (nors 4 km per dieną šiame kare būtų didelė sėkmė), o tokius pranešimus skaitėme ir anksčiau. Tad gali būti, kad pokytis Deep state žemėlapyje – tai ne vienos dienos rusų sėkmė, o apibendrinantis pokytis per ilgesnį laiką, kai rusų vienetai po truputį pajudėdavo.

Kharkivo kryptis.

Mūšiai Vovchansk ir Lyptsi sektoriuose tęsiasi, kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Kontaktinėje linijoje tęsiasi susirėmimai, Ukrainos pajėgos neleidžia okupantams pasistūmėti.

Lyman. Kadangi Terny – Zherebec ruože agresoriui nepavyksta išstumti Ukrainos gynėjų už upės Zherebec, rusai suaktyvino veiksmus pietinio flango miškuose. Ar čia perkeliama agresoriaus pagrindinė pastangų kryptis, ar tai tiesiog mūšių dinamikos bangavimai – sužinosime artimiausiu metu.

Syversk. Po porą dienų trunkančių labai intensyvių rusų bandymų pasistūmėti, mūšių dinamika po truputį rimsta. Visgi, okupantai dar bando atakuoti Verkhnokamenske ir Spirne ruožuose, ukrainiečiai išlaikė pozicijas.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Rusai įsitvirtina vakar užimtose pozicijose pramoniniame Chasiv Yar rajone. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Pokrovsk – Kurahove.

Pokrovsk. Tęsiasi kautynės pietinėse – pietvakarinėse Pokrovsk prieigose. Po to, kai prieš keletą dienų ukrainiečiai įvykdė kontrataką, rusai atnaujino savo veiksmus Pischane link bei sugebėjo pasistūmėti. Taip pat, dėl iš vakarų apeito Zelene – Lysivka ruožo flango (Shevchenko), agresorius sukaustė čia esančius Ukrainos vienetus. Tuo pasinaudodami rusai suaktyvino frontalias atakas ir sugebėjo pasistūmėti Dachenske.

Kurahove. Agresoriaus intensyvios operacijos flanguose rodo jo pastangas apsupti Ukrainos pajėgas ruože nuo šiaurinio Sukhi Yali kranto iki kelio Kurahove – Zaporizhia.

Šiaurinis flangas. Agresorius bandydamas pasistūmėti link kelio Kurahove – Zaporizhia, taip pat siekia perimti aukštumų Petropavlivka – Shevchenko kontrolę. Tai okupantams leistų pulti minėtą kelią gerokai platesniu frontu, kartu išnaudojant aukštumas.

Rytinis flangas. Rusai plečia savo pozicijas Kurahove – Dalnie ruože.

Pietinis flangas.

  • Ukrainos kariai praneša, kad greičiausiai didžioji dalis jų pajėgų sugebėjo atsitraukti iš Uspenivka – Romanivka katilo (apsupties). Tai buvo labai sunki užduotis, kadangi lyg ir iš aukštesnės vadovybės įsakymo trauktis nebuvo iki paskutinių akimirkų. Galimai, šį sprendimą priėmė ant žemės buvę vadai. Atsitraukinėta su mūšiais per rusų jau užimtas vietoves. Nuostolių yra, bet Ukrainos gynėjų teigimu, jie galėjo būti ir gerokai didesni.
  • Rusai toliau plečia pozicijas palei pietinį Sukhi Yali upės krantą ir išlaiko pozicijas Zelenivka (vakarinis flangas). Kaip ir prognozavome, iš čia okupantai bando apeiti šiauriniame upės krante esančias aukštumas. Be to, fiksuojamos agresoriaus atakos link Konstyantinopil, t. y. kelio Kurahove – Zaporizhia.

Zaporizhia kryptis.

Velyka Novosylka po truputį yra spaudžiama iš flangų tarsi replėmis.

Šiaurinis flangas. Ukrainiečiai kontratakuoja Novyi Komar apylinkėse, tačiau agresorius išlaiko pozicijas šioje gyvenvietėje.

Pietinis flangas. Tikėtina, rusai baigia užimti Makarivka ir puola link šiauriau esančios Neskuchne, taip grasindami ukrainiečių užnugariui bei čia esantiems aprūpinimo keliams.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Von der Leyen dvigubai daugiau dėmesio skiria „novatoriškiems“ sprendimams, kaip paspartinti deportacijas

Redakcija
-
4
Von der Leyen dvigubai daugiau dėmesio skiria „novatoriškiems“ sprendimams, kaip paspartinti deportacijas

Prieš šią savaitę vyksiantį Europos Vadovų Tarybos aukščiausiojo lygio susitikimą valstybėms narėms išsiųstame laiške ES Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen išdėstė ateinančių trijų mėnesių veiklos ir teisėkūros darbotvarkę migracijos srityje, daugiausia dėmesio skirdama deportacijų supaprastinimui, pasitelkiant naująją „Grąžinimo direktyvą“, parengtą atsižvelgiant į valstybių narių lūkesčius, išreikštus per ankstesnį spalio mėnesio aukščiausiojo lygio susitikimą.

Komisijos pirmininkė patvirtino įsipareigojimą paspartinti nelegalių migrantų deportavimą mažinant biurokratizmą, didinant FRONTEX operatyvinius pajėgumus ir taikant „novatoriškus“ sprendimus, pavyzdžiui, steigiant grąžinimo centrus už ES ribų pagal Italijos ir Albanijos protokolo modelį.

Laiške nurodoma, kad Komisija ketina padalyti teisės aktą į dvi dalis: pirmojoje bus sprendžiamos valstybių narių iškeltos problemos ir siekiama bendro požiūrio, antrojoje – rengiamas ES grąžinimo valdymo sistemos skaitmeninimo protokolas.

Dauguma ES valstybių narių nuo šių metų pradžios, kai buvo priimtas Migracijos paktas, siekia griežtesnės pozicijos migracijos srityje.

Nors buvo tikimasi, kad šis pavyzdinis teisės aktų paketas išspręs visas problemas, ES šalys iš karto po priėmimo suprato, kad juo iš esmės nesprendžiamos pagrindinės problemos – apie ką konservatyviosios grupės kalbėjo visą laiką – pavyzdžiui, veiksmingos išorės sienų kontrolės trūkumas, nesugebėjimas vykdyti grąžinimo ar užkirsti kelią antriniam judėjimui Šengeno erdvėje.

Todėl Komisijos direktyva dėl grąžinimo turi papildyti Migracijos paktą, o ne tapti pirmuoju žingsniu siekiant visiškai pakeisti šį paketą, ko pastaruoju metu aktyviai siekė „Patriotai“ – trečia pagal dydį ES Parlamento frakcija.

Savo laiške von der Leyen pabrėžė, kad Migracijos pakto įgyvendinimo pradžia yra dar vienas „svarbiausias Komisijos prioritetas“ artimiausiais mėnesiais, nors jis turėtų įsigalioti tik 2026 m. Nepaisant to, ji akcentavo kelias svarbiausias bendradarbiavimo sritis, kurias būtina kuo greičiau įgyvendinti. Daugelis šių sričių yra susijusios su tais pačiais klausimais, kuriuos būtina atnaujinti priimant Grąžinimo direktyvą.

Primygtinai reikalaudama skubaus įgyvendinimo, Komisija, atrodo, siekia užkirsti kelią vyriausybėms prisijungti prie „Patriotų“ ir nuspręsti atsisakyti Migracijos pakto bei pradėti viską iš naujo. Vis dėlto jau per ankstesnį aukščiausiojo lygio susitikimą paaiškėjo, kad idėja kuo anksčiau pradėti taikyti tam tikras nuostatas yra gana prieštaringa, o kelios valstybės narės net atsisakė iki gruodžio 12 d. termino pateikti Komisijos reikalaujamą „įgyvendinimo planą“.

Nyderlandų organizuotą „priešvyriausybinį“ susitikimą, skirtą tik migracijai ir bendro požiūrio paieškoms. Jame taip pat dalyvavo Austrijos, Kipro, Lenkijos, Čekijos, Graikijos, Vengrijos, Maltos ir Slovakijos vadovai. Remiantis žiniasklaidos pranešimais, tikimasi, kad ta pati grupė dar kartą susirinks aptarti von der Leyen pasiūlymų prieš ketvirtadienį vyksiantį aukščiausiojo lygio susitikimą.

Tamásas Orbanas yra Briuselyje įsikūrusio leidinio „The European Conservative“ politikos žurnalistas. Jis gimė Transilvanijoje, studijavo istoriją ir tarptautinius santykius Kolozsváre, dirbo keliuose politinių tyrimų institutuose Budapešte. Jis domisi aktualijomis, socialiniais judėjimais, geopolitika ir Vidurio Europos saugumu.

europeanconservative.com

E. Dykyj: Ko Ukrainai tikėtis po Trampo išrinkimo JAV prezidentu (2)

Redakcija
-
0
E. Dykyj: Ko Ukrainai tikėtis po Trampo išrinkimo JAV prezidentu (2)

Ar Donaldas Trumpas  sugebės sustabdyti karą? Su kokiu scenarijumi galėtų sutikti rusija? Kas šioje situacijoje tiesiogiai priklauso nuo Ukrainos?

 Tradicinio kasmėnesinio pokalbio, gruodžio 9 d. paskelbto „Novynarnia“ „YouTube“ kanale, tarp karinio ir politikos analitiko, ATO veterano Evgen Dykyj ir „Novynarnia“ laikinosios vyriausiosios redaktorės Lesia Šovkun antroji dalis.

Pirmąją pokalbio dalį skaitykite ČIA.

Su kokiu scenarijumi rusija sutiktų?

Tu nori pasakyti, jog rusija nesutiktų su tokiu scenarijumi?

Noriu pasakyti, kad jei rusija sutiktų su įšaldymu, tai ne pagal Korėjos, o pagal Vietnamo scenarijų. Tada taip pat buvo pasirašyta taikos sutartis, nutraukta ugnis, leista amerikiečių kariuomenei išeiti iš Pietų Vietnamo, o po to per 55 dienas Pietų Vietnamas buvo okupuotas.

Tai tas scenarijus. Jis taip pat ir Čečėnijos, beje, tai ir asmeninė vladimiro putino sėkmės istorija. Tada, taip, buvo pasirašytas rusijai gėdingas Chasavjurto susitarimas, faktiškai pripažintas pralaimėjimas, bet konfliktas buvo „pakabintas“, jis nebuvo aiškiai apibrėžtas. Padirbėta prie klaidų, taip pat ir kariuomenės lygyje, atsižvelgta į visas pirmosios Čečėnijos kampanijos klaidas, ir atnaujintos pajėgos. Atliktas didžiulis darbas izoliuojant Čečėniją iš išorės. Nudirbtas didžiulis darbas, pakertant Čečėniją iš vidaus, sukeliant ten politinius kivirčus. Po to perimta žiniasklaidos kontrolę pačioje rusijoje. Po to jie įsiveržė antrą kartą ir galutinai užėmė. Taigi. Tai tas variantas, kuris lauktų mūsų,  jei Trumpui pavyktų primesti savo įšaldymą.

Generolas Kellogas to nesupranta. Generolas Kellogas mąsto 1953-ųjų Korėjos sąvokomis. Betgi mes turime suprasti, kad rusija neleis mums šokti Gangnam Style, mūsų lauks tas įvartis.

O su kuo „Kellogo plane“ rusija tikrai nesutiks

Kokie tada turėtų būti mūsų žingsniai ar bent jau galėtų būti mūsų žingsniai, nežinau, ar galima pasakyti „privalėtų“?

Gerai, grįžkime šiek tiek prie savo žingsnių…

Tiesiog tu pieši tokį paveikslą, na, visiškai makabrišką, koks mums šviečiasi. Betgi kažkaip norėtųsi matyti kažkokius išeities variantus, tai yra, kitokią išeitį iš tos situacijos?

Na, pradėkim nuo to, ką žinau, kas mane labai stebina šiose mūsų diskusijose apie tai. Vyksta labai daug diskusijų apie tai, ką konkrečiai pasiūlys Trumpas. Ir kažkodėl atrodo, kad tai, ką jis pasiūlys, būtent taip ir nutiks ir niekaip kitaip. O tai mane labai stebina.

Šiaipjau toje istorijoje yra bent trys šalys, iš ties tai keturios. Yra Jungtinės Valstijos, yra mūsų sąjungininkai Europoje, esame mes… Nesvarbu, ką apie tai galvotų Elonas Muskas, bet iš tikrųjų mes vis tiek liekame šios istorijos subjektu, nors jam tai atrodo labai juokinga. Betgi Elonui Muskui daug kas išrodo juokinga. Pamatysim, kas ir kada juoksis paskutinis, taip pat ir jų istorijoje. Betgi tiek to, tegul kol kas juokiasi, deja, kol dar gali tai sau leisti.

Tačiau dar yra ir ketvirtoji pusė – rusija. Taigi, toli gražu neužtikrinta, kad su tomis mums tikrai lemtingomis ir rusiją gelbstinčiomis sąlygomis rusija ims ir sutiks. Reikalas toks, kad kažkodėl mes vadovaujamės tuo, kad kremlius taip pat supranta situaciją kaip ir mes. Kažkodėl mes vadovaujamės tuo, kad kremlius taip pat supranta, kad jei jie nesutiks su tomis sąlygomis, turės kariauti toliau. O toliau tą karą galima ir pralaimėti ir pan.

Neaišku, ar jie tai supranta, ir labai gali būti, kad jie dabar yra tokie įsitikinę, jog eina į pergalę. O tiesiog dabar jie tikrai artėja prie jos. Pažiūrėk, kaip juda frontas. Taigi. Ir išties laimė ne tai, kas, sakykim, yra taip šioje situacijoje, laimė yra tai, kad jis vis dar juda, kad jo iš vis dar niekur nepralaužė, kad jis dar nepabiro, o tiesiog šliaužia atgal. Tačiau to šliaužimo atgal greitis yra didžiausias nuo 2022-ųjų pavasario. Na, bet štai. Įsivaizduok tokią situaciją, kai rusai tiesiog veržiasi lyg grąžtas ir sėkmingai veržiasi.

Betgi jie turi savų nuogąstavimų. Nepamenu, kas iš jų, berods Naryškinas, neseniai net viešai juos išreiškė. O kai viešai pasisako toks žmogus kaip Naryškinas, aišku, kad, švelniai tariant, dėl to suderinta Kremliuje. Tai ne tie žmonės, kurie leistų sau tiesiog imti ir pasisakyti. Taigi – apie tai, jog jie nesiduos vėl apgaunami, kaip buvo su Minsko susitarimais. Ten tiesiog buvo pagarsinta apie klastingą amerikiečių planą primesti įšaldymą prisidengiant taikdariais įvesti į Ukrainą šimtatūkstantinį NATO kontingentą, tada mobilizuoti dar porą milijonų ukrainiečių, juos apmokyti bei apginkluoti ir pradėti naują karą su rusija jau daug geresnėmis sąlygomis mums, ir daug blogesnėmis rusams.

Na, visiška nesąmonė iš jo burnos. Būtent. O kad jo lūpos gertų medų, jeigu tie žodžiai pasiektų Dievo ausį, jei taptų tiesa tas jo aprašytas paveikslas, būtų tiesiog puiku. Betgi juk įdomu, ne tai, kad tas paveikslas visiškai nerealus, įdomu tai, kad galbūt jie tikrai tuo tiki, taigi.

Todėl visai gali būti, kad rusus ištiks blogas pokštas, jau ne kartą juos nuvylęs. Taigi, kada jie iš vis linkę derėtis? Tik tada, kai jaučia, jog pralaimi. Jie derasi tik tada, kai būna ant visiško pralaimėjimo slenksčio. O vos pajutę savo jėgą, jie kažkodėl labai nemėgsta derėtis, bet mėgsta veržtis iki galo, reikalauti visko iš karto ir tuojau pat, tai yra visiškos mūsų kapituliacijos, o ne kažkokių tarpinių sąlygų.

Ir iš tikrųjų jie išrideno savo sąlygas dėl kapituliacijos, va tą Ukrainos padalijimo planą, pagal kurį keturios Ukrainos sritys tiesiog būtų oficialiai pripažintos jų teritorija, vakariniai regionai faktiškai išdalinami toms šalims, kurioms priklausė iki 1939-ųjų metų, o viduryje susidaro buferinė valstybė, kaip kokia Lukašenkos Baltarusija. Būtent, visiškai rusijos kontroliuojama, demilitarizuota, faktiškai įtraukta į rusų pasaulį. Jie išrideno tą planą, tai iš tikrųjų yra jų sąlygos mūsų kapituliacijai, ir visai gali būti, kad jie veršis it grąžtas ir pareikalaus būtent to ir ne mažiau.

Pasaka apie auksinę žuvelę ir Bankovos žaidimas

Berods pas Kellogą ar bent jau kažkur tuose planuose yra toks punktas, kad jei rusija nesutiktų su sąlygomis, kurias, atseit, kelia JAV, tai Trumpo JAV, priešingai, padidintų pagalbą mums.

Ir tai tikrai mums būtų idealiausias variantas. Taip, tai išties įmanomas variantas, bet dabar jokiu būdu šito nesitikėčiau, dar prie jo grįšim. Bet jis nėra neįmanomas. Yra tam tikra tikimybė, kad rusai nepasinaudos ta pagalbos ranka, kuri jiems gana nuoširdžiai ištiesiama iš Baltųjų rūmų, todėl užuot griebę tą ranką, jie, priešingai, ją atstums. Nes jie… Gal pradėsiu taip. Kartais susidaro toks įspūdis, kad rusai, visų pirma, nuolat svaigsta nuo sėkmės, kaip sakė draugas Stalinas, betgi dabar jiems tikrai sekasi ir, atitinkamai, yra pagrindo tam svaigimui, o antra, susidaro įspūdis, lyg jie mokykloje nebūtų skaitę savo pasakos apie auksinę žuvelę. Jie turi tokį įprotį kaip tik atsidurti prie tokio varianto, kur net labai geranoriška žuvelė vis tiek palieka juos prie suskilusios geldos. Jie moka padaryti savo priešais daug ką, kas iš esmės buvo net jų sąjungininkas. Na, bent jau tam tikromis sąlygomis.

Ne. Jie nemėgsta sąlygų. Jie tik išskirtinai mėgsta jas iškėlinėti. Todėl visiškai tikėtina, jog vis tik tas sąlyginis taikos planas, o aš jį vadinu metams ar dviem atidėtos mūsų mirties planu, kad jis nesuveiks dėl to, jog rusai jo nepriims. O mums tai būtų idealiausias scenarijus iš visų galimų. Mums labai svarbu, kad „ne“ pasakytų Trumpui būtent putinas, o ne mes.

Ir, sprendžiant iš visko, ką matau, iš karto sakau tau, kad tai ne insaideriai, nes stebiu, sakykim, viešąsias komunikacijas. Atrodo, jog tą žaidimą būtent ką tik pradėjo Bankovaja. Kaip tik tam, kad pademonstruotų Trumpui, jog iš principo esame pajėgūs tartis, kad to reikia. Na, aptarkime konkrečias sąlygas. Na, šioje situacijoje mes taip pat turime tam tikrų interesų, be kurių, na, neįmanoma užbaigti šio karo, bet mes iš principo esame pasirengę derėtis. Ir taip, pirma, susikurti sau įvaizdį, kad esame pajėgūs derėtis ir suinteresuoti greita karo pabaiga, taigi, bet priimtinomis sąlygomis, o antra, padaryti būtent taip, kad mes ne pirmieji pasiųstume Trumpą su jo pasiūlymais, kad pirmasis tai padarytų putinas, o tada taip, tada atsirastų nemaža tikimybė, kad įžeistas ir įsiutęs Trumpas galėtų pasirodyti daug geresnis mūsų sąjungininkas nei buvo Bidenas.

Taigi, taip galėtų nutikti. Kai kuriuose dalykuose Trumpas sunkiai nuspėjama, bet gerai žinoma, kad šiaip jau jis labai impulsyvus žmogus, labai emocionalus ir viską suvokia per asmeninę prizmę. Ar prisimeni Mauglį? Taigi. Jie pavadino tave geltonu žemės slieku, va. Jei tas „va“ efektas suveiktų, tai „va, būtent putinas tave išvadino geltonu žemės slieku, putinas tave pažemino prieš visą pasaulį, va, na, daryk dabar ką nors dėl to“. Ir tada būtų įmanoma viskas.

Nors, kita vertus, net ir čia nėra tikrumo, tiesą sakant, nes su putinu draugauja vienas už putiną daug silpnesnis mažas diktatorius draugas Unas. Draugas Unas praeitą kadenciją tiesiog menkino Trumpą, kaip norėjo. Jis faktiškai iš Trumpo padarė pajuokos objektą pasaulinėje arenoje ir nieko. ir, atkreipk dėmesį, Trumpas dėl to jam nieko nepadarė.

Priešingai, Trumpas vis dar didžiuojasi tuo, kad jis buvo pirmasis Amerikos prezidentas, susitikęs su Unu ir vos ne draugu jį vadinęs…

Na, taip, tiesą sakant. Todėl iš tikrųjų net ir susiklosčius tokiai situacijai, negalima garantuoti, kad kas nutiks, bet iš esmės yra tam tikra tikimybė.

Ką šioje situacijoje gali (ir turėtų) padaryti Ukraina?

Kitas dalykas, kodėl sakau, kad jokiu būdu neturėtume ant šio varianto „užsisėsti“. Taip, šis variantas mums būtų išsigelbėjimu. Tačiau jame yra per daug veiksnių, kurie nuo mūsų nepriklauso. Negalime įtakoti, kaip putinui suvokti šią situaciją, kaip jam suvokti Trumpo pasiūlymą. Negalime tam daryti įtakos, net jei putinas atsisakytų. Kaip tai suvoktų Trumpas ir kaip jis reaguotų į tai, kas nepriklauso nuo mūsų?

Atitinkamai, kliautis dalykais, kurie nuo mūsų nepriklauso – tai savižudiška taktika. Visada reikia ruoštis, visų pirma, blogiausiam galimam variantui, o antra, ruoštis tam variantui, kuris labiausiai priklauso nuo mūsų. Taigi grįžkime prie tavo klausimo, ką turėtume daryti šioje situacijoje?

Šioje situacijoje turime priimti sau kaip bazinę liniją ne tai, kad kepsime šašlykus, o tai, kad vasario 24-ąją mus užpuls, šiuo atveju – sutikti, kad sausio 21-ąją visiškai sustos visa Amerikos karinė pagalba, taigi. Gerai. mes tiesiog turime būti pasirengę kovoti be jos, o kad būtume pasirengę kovoti be jos, yra Europos sąjungininkai, su kuriais jau dabar turime išdirbinėti savo veiksmus tam variantui.

Ir kiek vėl galiu spręsti, gal vėl negaliu, nors tai nėra nevieša informacija, bet net iš to, kas kartais iškyla paviršiun, tas darbas jau vyksta. Be to, dirbama įvairiuose lygmenyse – ne tik aukščiausiame politiniame, bet ir būtent karjeros diplomatų, ir kariškių. Tai yra, čia faktiškai, čia neturime pamiršti, kad Trumpas tikrai padarė vieną naudingą dalyką. Jis pažadino. Jis pažadino seną miegančiąją Europą.

Senutė miegančioji Europa krūptelėjo, suprato, kad per labai trumpą laiką gali likti be amerikietiško branduolinio skėčio ir tikrai pradėjo… Na, jeigu ne ruoštis karui, kam reiktų, tai gal bent šiek tiek. Na, sakykim, pirmiausia Europa apskritai susivokė, kad jai teks kariauti, apie ką dar 2022-aisiais net neleido sau galvoti. Didžiąja dalimi dabar net ir Vakarų Europa, ne tik Baltijos valstybės, ne tik skandinavai, Vakarų Europa pripažino, kad jiems teks kariauti, ir ne kažkada, o jau labai matomoje perspektyvoje. Ir jie iš tikrųjų pradėjo gaivinti savo karinį-pramoninį kompleksą, kažką reformuoti savo kariuomenėse.

Kitas dalykas, kad dabar jiems reikia laiko po 30 metų žiemos miego. Ir tą laiką faktiškai jiems laimime mes. Bet reikėtų deramai įvertinti, kad bent jau jie turi daug lyderių, Tai supranta ne visi, bet daugelis tai supranta. Ir europiečiai tikrai bent kurį laiką mums padės.
Betgi europiečių galimybės padėti mums vis tik ribotos, apribotos grynai materialiai. Pinigų tai jie turi, bet pinigai automatiškai nesikonvertuoja į geležį, o kupiūromis priešo apkasų neužversi. Geležies europiečiai tikrai neturi pakankamai. Atitinkamai, atsiprašant, geležies reikia ieškoti visame pasaulyje ir nusipirkti.

Pavyzdžiui, mane labai piktina [Čekijos prezidento] Petro Pavelo istorija su sviediniais. Petras Pavelas surado mums 1 milijoną sviedinių. 1 milijoną! Tai daugiau, nei visa ES per metus sugeba pagaminti. Jis surado šalis, kurios sutiko pagal „pilkąsias schemas“, tai yra ne tiesiai Ukrainai, o, pavyzdžiui, per Čekiją, imti ir parduoti sviedinius. Bet jam teko paviešinti tuos susitarimus, nes jam reikėjo tam ieškoti pinigų visame Vakarų pasaulyje.

Nagi. O kur toje situacijoje buvome mes? Jis ir taip jau padarė fantastišką darbą, kurį turėjome patys atlikti. Jis tai padarė, jis surado mums tuos sviedinius, kuriuos gavome. Atleiskit, bet bent jau paskolas visur, kur tik įmanoma, būtume paėmę, gavę pinigus ir iš karto vienu ypu nusipirkę tuos pusantro milijonų sviedinių, ir galbūt tik tada paprašę mūsų sąjungininkų tai kažkaip bent iš dalies kompensuoti, o ne sėdėję ir laukę, kol sąjungininkai ne tik suras sviedinius, bet ir pinigų duos. O per tą laiką pradėjo veikti rusija, kai kurie iš tų sandorių buvo visiškai atšaukti. Na ir taip toliau.

Taigi, pirmiausia turime išpirkti geležį, o tik tada išlaidauti kažkam kitam. Na, ir galiausiai priėjome prie esminio punkto. O gal ir geležies galima pasigaminti patiems? Pavyzdžiui, net ir dabar „Bohdana“ istorija yra labai tipiška. Prasidėjus šiam karui, turėjome vieną savaeigės haubicos „Bohdana“ prototipą gamykliniams bandymams. Šiuo metu per mėnesį išleidžiame 18 „Bohdanų“. O tai daugiau nei bet kuri kita Europos šalis išleidžia savaeigių artilerijos pabūklų. Antri po mūsų yra prancūzai su savo „Caesar“. Jie padidino „Caesar“ gamybą iki 10 per mėnesį ir tuo labai didžiuojasi, tikisi pasiekti 12 ir labai didžiuojasi, nes visa kita apskritai ten gaminama po porą vienetų per mėnesį.

Tai va. Per dvejus metus nuėjome kelią nuo gamyklinio prototipo iki 18 per mėnesį. O tas savaeigis pabūklas, atleiskit, nėra paprasta sistema. Taigi, galime aprūpinti save artilerija, galime aprūpinti save raketų sistemomis. Beje, gal net iki „Orešniko“ imtinai. Jeigu jau apie tai prabilom, mes esame ta šalis, kuri pagamino „Satan“, mes esame šalis, kuri pagamino SS-24, vėliau tas pačias SS-24 dar perdarė į palydovų nešėjas. taigi.

Klausyk, ką tu į tai, kad jie daužo mūsų įmones, konkrečiai, tu priminei „Satan“, gamyklą „Južmaš“. Jie juk smogia į vietas.

Na, tai tiesa, nereikia tikėtis, kad tiesiog tuose cechuose viską ir padarysi. Na, beje, šiaip tai viskas stovėjo metų metus. Yra techninė dokumentacija, yra specialistai, yra įranga, o paskiau visa tai relokuojama, slepiama, išdalinama smulkiajai gamybai. Taip, dirbti patogiau viename komplekse, kuriame kiekvienas cechas atlieka savo darbą ir paskiau iš karto surinkinėjama. Na, bet ne karo sąlygomis. Pažiūrėk, kaip tai daroma Suomijoje. Jie turi daugybę mažų karinių dirbtuvių, tiesiogine prasme išsibarsčiusių po kaimus, ir jos visos yra požeminiuose bunkeriuose. Taip jie ruošėsi karui su rusija, dar tolimais 1980-aisiais. Taigi, aišku, kad sudėtinga, niekas nesako, kad mums bus lengva. Niekada to nesakiau ir nesakau. Tai nepaprastai sunki užduotis.

Na, bet mes susiduriame su iššūkiu. Taigi – gyvensime, negyvensime? Dėl to turbūt verta pasitempti. Na va, ir todėl dabar, laukdami Trumpo, turime pirmiausia persvarstyti visas savo išlaidas ir visus pinigus mesti pirmiausia gynybos pramonei, o tik tada kažkam kitam.

O šiuo metu mes elgiamės visiškai priešingai. Mes užnugaryje gyvename beveik taikos meto gyvenimą, pagal taikos meto biudžetą. Taigi, šiuo metu, kai mes kalbamės, nedirba (yra prastovose) net pusė mūsų gynybos pramonės pajėgumų. Tai konstatuoju pagal gamintojų duomenis. Pasak jų, jie galėtų dabar, be papildomų investicijų, pagaminti dvigubai daugiau produkcijos, jeigu ji būtų tiesiog išperkama.

Nėra valstybinio užsakymo, ar kaip?

Taip, valstybinio užsakymo nėra, o vyriausybė skėsčioja rankomis ir sako, kad nėra laisvų pinigų.

Betgi matai, mokesčius pakėlė.

Jie tik dabar pakelti, bet nauji dar nesurinkti.

O kokia visuomenės reakcija?

Nagi, jeigu sąžiningai, išgirdęs tokį klausimą, sunkiai beišsilaikau kažkokio politiškai korektiško žodyno rėmuose. Kokia visuomenės reakcija? – Degeneratų reakcija? Žmonių, kurie nesupranta, kad gyvenimas kainuoja pinigus, reakcija? žmonių, kurie nesupranta, kad uogienių rūsyje pinigai jų jau nebeišgelbės, kad pinigus reikia išleisti jog neatsidurtum uogienių rūsyje. Ir jei žmonės yra tokie dviprasmiški, kad jiems tai nėra akivaizdu, Na, jei atvirai, tai gal tada jie ir nusipelnė uogienių rūsio.

Problema ta, kad ten atsidurs ir daug to nenusipelniusių žmonių. Pokrovsko merija šių metų liepą užsakė naujus gėlynus, o rugpjūtį ta pati merija paskelbė gyventojų evakuaciją. Man atrodo, kad geriausia tos šizofrenijos iliustracija yra Ukrainos kairiosios visuomenės vadovai. Geresnės iliustracijos tiesiog neįmanoma parinkti. Iki paskutinės akimirkos sėjame gėlynus, o paskui stebimės: o kodėl mums staiga paskelbė evakuaciją.

Taigi, bet, deja, aš tikrai nežinau, kas turėtų nutikti, jog viskas pagaliau persilaužtų. Žiūriu į tai ir jaučiuosi, švelniai tariant, (tai sakau ne pirmą kartą) kaip kokia papūga vardu Kasandra, nuolat kartojanti, kartojanti, kartojanti, jog žino kur guli piastrai, piastrai, piastrai. Taigi vis kartoju, velniai griebtų, jog frontas griūva, orkai puola, amerikiečių pagalba sustos… Ne. Mūsų smegenys užkimštos šašlykais.

Žiūrėk, bet jau daug kur kalbama, ir net prezidentas tai ne kartą pakartojo, jog 2025-ieji vis tiek tokie metai, kada gali baigtis karas. Kaip suprantu, tu nesi…

Formuluotė ne tokia, kad jis gali baigtis…

Na, jis nesakė, jog gali baigtis mūsų pralaimėjimu ar kažkuo. Beje, apibendrinant, šia saugumo garantijų tema tame Kellogo plane sakoma, kad kol kas neina kalba apie narystę NATO.

Mūsų Užsienio reikalų ministerija, prieš pat Budapešto memorandumo pasirašymo metines, išplatino pareiškimą, kad mus tenkintų išimtinai tik NATO, kad nepritarsime jokiems kitokiems saugumo garantijų susitarimams. Bet visa tai šiek tiek neįsipaišo į tą koncepciją, kaip tu kalbi, kad Bankovaja, vadinasi, demonstruoja Trumpui, jog mes nesame nesukalbami.

Ne taip. Betgi ir taip. Juk pirmiausia turime pakelti įkainius, kad būtų iš ko derėtis. Čia lyg ir viskas tvarkoj, kada užsienio reikalų ministerija padarė tą pareiškimą, o tuo metu prezidentas davė interviu, kam davė?… Taip, taip ir kalbėjo visai ką kita. Ir nemanau, kad užsienio reikalų ministerija leido sau prieštarauti prezidento valiai. Aš tuo netikiu. Manau, kad tiek viena, tiek kita buvo gana tiksliai surežisuota. Ir tai tiesa. Esame sunkioje situacijoje, turime žaisti politinius žaidimus.

Bet tiesiog atskirkime politinius žaidimus, kuriuos išorėje veda aukščiausi politikai ir diplomatai, ir tai, ką reikia nuveikti mums. Čia tikrai reikia tam ruoštis. Kaip sakoma mano mylimoje Odesoje, du labai dideli skirtumai. O pas mus tai nuolat maišosi. Kažkodėl visa mūsų visuomenė su tokiu smalsumu, žinote, kaip futbolo rungtynes stebi: „O ką ten Trumpas? Na, tiek to. O ką Zelenskis Trumpui? O Trumpas Zelenskiui?“ Vietoj to, kad…

Man susidaro įspūdis, kad tai tam tikra prokrastinacija, tai yra visiškai sąmoningos mūsų pastangos atitraukti dėmesį nuo to, ką turėtume daryti. Nes tai, ką mes turėtume daryti, labai nekomfortiška. Na, problema tame, jog galbūt aš naivus, bet mano supratimu rusų okupacija dar mažiau komfortiška.

Situacija fronte: ar tikrai rusai bando užgrobti daugiau teritorijų prieš D. Trampo inauguraciją?

Tada pereikime prie to, ką aš kaip tik prisiminiau. Na, bent jau trumpai, nes tai išties tema, kuria galime kalbėti nuolat, apie situaciją būtent fronte, kuri tikrai, na, mano nuomone, yra labai opi ir toks įspūdis, ir matyt, ne tik įspūdis, kad maskoliai išties susiruošė iki Trumpo inauguracijos užgrobti kuo daugiau teritorijų, kad parodytų…

Ir tu, kaip visi…

Matau, kad nesutinki, manai, kad jie puola kaip visada?

Prašom pasakyti, ar jie puolė kitaip iki rinkimų, kuriuose nugalėjo Trumpas?

Na, žiūrėk, kas kalbama. Pavyzdžiui, kariškiai, na tikrai, vėlgi kariškiai, jie mato konkrečius sektorius, t. y. kai bendraujame su kariškiais tiesiai iš fronto, jie vis tik nemato bendro vaizdo. Jie kalba apie savo sektorių. Jie sako, jog kai kuriuose sektoriuose vyksta tai, ko dar nebuvo matę. Jie sako, jog ten metamos tokios jėgos, su kokiomis jie dar nebuvo susidūrę.

Bet ryte jie tą patį sakė, nes ryte buvo mesta daugiau, nei pavasarį, o rudenį buvo metama daugiau nei vasarą. Tai yra gausinimas. Ar taip? Ir manyti, kad rusai… Na, beje, ši tezė nuolat perdedama – jie norį ką nors užgrobti iki sausio 20-osios. Na ir kas? O 21 dieną jie sustos, nes Trumpas įžengs į Baltuosius rūmus? Ką? Na, kas čia per…

Rusai turi absoliučiai aiškų strateginį tikslą – pasiekti pergalę šiame kare. Jie mato pergalę šiame kare dviem variantais. Arba tiesioginė mūsų šalies okupacija, čia ir iš karto, jei frontas pabirtų. Beje, tai taptų absoliučiai realiu scenarijumi, kaip buvo realu 2022-aisiais. Tada mes to išvengėme. Dabar, beje, to neišvengtume jei frontas pabirtų, sugriūtų, tačiau sutrukdytų jiems vėl nusigauti iki Kyjivo ir taip toliau. Bet kaip minimalų variantą jie numato mūsų kapituliaciją, kuri aprašyta jų tame padalinimo plane. Tai gal ir ne tiesioginis visos teritorijos užėmimas iš karto, bet okupacija visko, ką sugebėtų užimti ne iki sausio 20-osios, o iki bet kokio susitarimo sudarymo momento.

Taigi va. Kol nepasirodys paliaubų susitarimas, o gal ir po to, nepamirštame, kad visi maskoliai susitarimų laikosi tik tada, kai jiems tai naudinga. Išties, jie puls tol, kol galės, ir tada, pagal jų versiją, tai, ką jie sugebės užgrobti, liktų jiems amžinai, o likusi dalis taptų buferine valstybe, kaip kokia Baltarusija. Tai jų išsakytos sąlygos.

Ir nematau jokios priežasties manyti, kad jie to nenori. Jie juda link to, ir dabar jiems sekasi. Na, be to, čia būtina suprasti dar vieną dalyką, nes dabar kalbu apie katastrofišką situaciją mūsų fronte. Taigi. Kitų žodžių dabar neieškosiu. Situacija tikrai katastrofiška. Frontas ant katastrofos slenksčio. Ta katastrofa neįvyko tik dėl tiesiog fantastiškos mūsų gynėjų, vyrų ir moterų, kurie dabar yra fronte, drąsos. Na, jie atlieka tiesiog neįmanomą darbą, turint omenyje, kiek jų mažai palyginus su dominuojančiu priešu.

Tikras stebuklas, kad tokiomis sąlygomis frontas tiesiog šliaužia atgal, juda, o ne trūkinėja. Čia reikia aiškiai suprasti, kas yra stebuklas, o kas yra dėsningumas. Tai, kad frontas rieda į vakarus ir kuo toliau, tuo greičiau – tai kaip tik dėsningumas. Tai, kad jie vis tik niekada niekur fronto nepralaužė, yra stebuklas. Ir tai yra mūsų gynėjų stebuklas.

(Gal bus daugiau)

Parengė LL, redagavo VK.

kariuomeneskurejai.lt

Linas Karpavičius. Konservatorių torpeda?

Redakcija
-
17
Linas Karpavičius. Konservatorių torpeda?

Kai jau atrodo visos koalicijos formavimo batalijos baigėsi, jas iš naujo „užkuria“ ne kas kitas, o Remigijus Žemaitaitis. Gal jo toks darbas? Neleisti šiai koalicijai dirbti ir judėti pirmyn.

Jau rašiau apie tai, kad šis darinys (NA), man primena konservatorių projektą, kurio paskirtis daryti viską, kad:

1) Surinkti kuo daugiau balsų nuo socialdemokratų ir kitų potencialių konkurentų.

2) Ištepus NA antisemitizmo „dažais“ mobilizuoti visas jėgas išpučiant NA baubą.

3) Priversti naujai formuojamą koaliciją priimti į koaliciją arba liberalus, arba Tėvynės sąjungą.

4) Tam nepavykus ir NA nuėjus į koaliciją, panaudoti visas priemones išsprogdinti koalicijai.

Žemaitaičio kelias:

Jei reikėtų greituoju būdu prasukti politinę reklamą ir sutraukti žmonių dėmesį, pirmiausia reikia išsiaiškinti kokios yra didžiausios tautos nuoskaudos.

Jei pačiam nepavyksta, galima paklausti politologų ir politinių technologijų specialistų. Ne vienas pasakys, kad spausk ant žydų temos ir garantuotai „išvažiuosi“.

Štai taip, kaip Feniksas iš pelenų, buvo pakelta ši tema, nes ši tema yra gilumoje tautos lyg kraujuojanti žaizda, kuri pūliuoja ir negyja. Papilk druskos, pajudink, pakrapštyk šiek tiek ir pūliai garantuotai išsiverš. Žemaitaitis neprašovė. Tauta į jį atkreipė dėmesį.

Viskas apskaičiuota iki smulkmenų. Net partijos spalva buvo pasirinkta ruda. Prie iškeltos, taip vadinamo „antisemitizmo“ vėliavos tai puiki atributika, kuri vėliau buvo aktyvuota ir propagandos sraute NA buvo pavadinti „rudmarškiniais“.

Pirmame etape Žemaitaitis viršijo lūkesčius ir surinko ganėtinai daug balsų, bet socialdemokratams stipriai nepakenkė. Tačiau buvo sudaužyta beveik visa nesisteminė ir kitokia opozicija ir ne tik opozicija. Be nuostolių išplaukė tik liberalai ir Nacionalinis susivienijimas. Valstiečiai nokdaune, „taika“, darbiečiai, Gražulis ir co, vaitkus, zuokula, žalieji priešmirtinėje agonijoje. Laisviečiai ir be Žemaitaičio buvo pasmerkti.

Po pirmo rinkimų turo viskas apsivertė. Net penkiose apygardose NA kandidatai boksavosi su TS kandidatais. Štai čia Žemaitaitis, kaip tikra „torpeda“ ir torpeduoja savus pareikšdamas, kad „Nemuno Aušra“ neis į jokias koalicijas. Rezultatas akistatoje su Tėvynės sąjungos kandidatais 3–2 Aušros naudai. Du mandatai prapilti, kai laimėti šiuose rinkimuose prieš TS buvo lengviau nei bet kada.

Linas Karpavičius

Kai kas sakys visa tai sąmokslo teorijos. Ne, sąmokslo teorijos prasidės dabar.

Kiekviena valstybė turi tam tikrą ratą žmonių, kurie sudaro vadinamą nematomą valstybę arba Deep State – giluminę valstybę. Ne išimtis ir Lietuva. Ji buvo visais laikais ir visur. Tai toks šviesuolių ir moralinių autoritetų klubas, kuris vienokiu ar kitokiu būdu kartais įsikiša į valstybės reikalus, jei mano, kad tai yra būtina. Bėda, kad tie taip vadinami „moraliniai autoritetai“, laikais, kada „moralė nėra šio amžiaus dimensija“ nebėra nei moralūs, nei autoritetai. Jie gali būti buvę valstybės pareigūnai ir tarnautojai, ir atskiroms valstybės tarnyboms jie yra išlaikę tam tikrą įtaką bei veikdami užkulisiuose sutartinai gali daug nuveikti.

Ko jie siekia? Jiems svarbu, kad Lietuva ramiai ir užtikrintai judėtų ten kur ir reikia – į naująją pasaulio tvarką. Šitie konservatorių ir Žemaitaičio benefisai tam stipriai trukdo. Trukdo suveikti „švytuoklės“ principui, valdžios pasikeitimui ir tolesniam darbui „vardan tos“… vardan tos NWO.

Konservatoriai su savo begaliniu noru bet kokia forma (nors viena šleiva koja) likti valdžioje trukdo ir gaišina laiką, kai reikia kuo greičiau daryti sprendimus, keisti įstatymus, galų gale ruošti visuomenę pokyčiams. O gaunasi kas? Visi dalyvaujame nemokamame naujos valdžios įtvirtinimo ir koalicijų formavimo cirke, kurio pabaigos nematyti.

Todėl konservatoriai gauna pirmą smūgi tarpe tarp dviejų rinkimų – Foxpay skandalą. Informacinė erdvė verda ir baigia virti su paskutiniu antro turo akordu. Tik nesakykite, kad skandalo pradžia atsitiktinai sutapo su pasirengimu antram rinkimų turui. Vienas kartas atsitiktinumas, du – dėsningumas, trys – sistema.

Antrą turą konservatoriai prapila kaip „švedai prie Poltavos“. Bet savo planų įmerkti kojas į koaliciją neatsisako. S. Skvernelis (torpeda Nr. 2) torpeduoja valstiečių žygį į koaliciją ir bando prakišti liberalus. Socdemai ne savižudžiai – supranta, kad bet koks susirišimas su buvusiaisiais, jų mundurą gali ilgam ištepti tam tikrais ekskrementais, kurių kvapo nepavyks atsikratyti dar ilgai.

Ir čia vėl išmuša Aušros valanda. Tačiau sklandų darbą koalicijos formavimo link, konservatoriai visais įmanomais būdais torpeduoja versdami socialdemokratų vadovybę nesusidėti su Aušra. Pasipila mitingai, įvairiausio rango, mosties ir kvapo užsienio draugų pareiškimai ir raginimai, Prezidentas stumiamas į kampą ir dirbtinai sukurtos viešos opinijos, ir tam tikrų grupių (švedų) verslo interesų.

Nerimstantiems konservatoriams pareina dar vienas „giluminės valstybės“ perspėjimas – šnipo skandalas. Niekam neįdomus diedukas (gali būti, kad seniai nurašytas net ir šeimininkų), kurį naudingiau stebėti tokioje būsenoje ir pakišinėti kokią nors bevertę informaciją, staiga demaskuojamas.

Jei ir tai nesutramdys konservatorių, laukite dar ko nors. Bet trečias kartas bus rimtesnis. Čia jau bus kažkas paliestas iš kertinių „akmenų“. Kaip sakoma kirs su tūzu. Reikia suprasti, kad „deep state“ nenori galutinai sudaužyti konservatorių. O tai už ką žmonės balsuos po keturių metų, kai galutinai nusivils dabartiniais? Švytuoklė tiek metų gerai veikusi turi veikti ir toliau.

Galimai konservatoriai suprato savo klaidas, todėl dabar koaliciją sprogdins svetimomis rankomis. Aktyvuojama torpeda Nr. 1.

Cirkas tęsiasi…

Veidaknygė

1...119120121...1 704Nuo 1 704 120 puslapis