2025-05-08, Ketvirtadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 118

Kyla lytiniu keliu plintančių ligų dažnis

Redakcija
-
4
Kyla lytiniu keliu plintančių ligų dažnis

Kadangi lytiniu keliu plintančių ligų dažnis kyla link debesų, žmonės turėtų „vadovautis mokslu“ ir suprasti, kad ištvirkavimas turi pasekmių.

Pexels nuotr.

Pirmajame savo knygos „Kaip mes čia atsidūrėme: mūsų antikrikščioniškos kultūros vadovas“ skyriuje pateikiu seksualinės revoliucijos Vakarams padaryto niokojimo apžvalgą. Sakyti, kad mūsų seksualinė ekonomika yra labai ligota, ne tik yra tiesa, tai tiesa nė kiek neperdedant.

Pirmame knygos skyriuje rašoma:

JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) duomenimis, 2021 m. užfiksuota 1,6 milijono naujų chlamidijų infekcijų atvejų, 700 000 naujų gonorėjos atvejų (28 % padidėjimas nuo 2017 m.) ir 176 000 sifilio atvejų (74 % padidėjimas nuo 2017 m.). CDC apskaičiavo, kad dabar vienas iš penkių amerikiečių serga lytiniu keliu plintančia liga – t. y. apie 20 % gyventojų, o tiesioginės medicininės išlaidos kasmet sudaro 16 milijardų dolerių. Tyrimai rodo, kad maždaug vienas iš septynių kanadiečių nuo 14 iki 59 metų amžiaus gali sirgti lytiškai plintančia liga, ir kasmet užregistruojama 100 000 naujų chlamidijų infekcijos atvejų. Ši tendencija būdinga visur Vakaruose – pavyzdžiui, Anglijoje nuo 2021 m. lytiškai plintančių ligų atvejų padaugėjo 24 %, gonorėjos atvejų – 50 %, o 2022 m. užregistruoti 392 453 nauji ligos atvejai.

Yra daug svarių priežasčių, dėl kurių seksas turėtų likti monogaminėje santuokoje, o įvairios kultūros stigmatizuotų seksualinį elgesį už santuokos ribų. Tačiau viena iš jų yra labai kukliai pranešama istorija apie į neregėtas aukštumas kylantį užsikrėtimo lytiškai plintančiomis ligomis dažnį. Tiesą sakant, mūsų seksualinė kultūra tapo dauginimosi terpe naujoms lytiniu keliu plintančioms ligoms, įskaitant nepagydomą lytiškai plintančią infekciją, vadinamą 1 ir 2 tipų „genitalijų herpes simplex virusu (HSV)“ (genitalijų pūsleline – red.), kuri, remiantis naujausiu British Medical Journals lytiškai plintančių infekcijų tyrimu, yra labai paplitusi visame pasaulyje.

Remiantis Fox News ataskaita, 2020 m. 846 milijonai žmonių nuo 15 iki 49 metų amžiaus (kas penktas) sirgo lytinių organų pūsleline. Pasaulio sveikatos organizacija apskaičiavo, kad kas sekundę kažkas užsikrečia lytinių organų pūsleline, iš viso apie 42 mln. žmonių kasmet. Tiek 1, tiek 2 tipai yra nepagydomi, visą gyvenimą trunkantys ir galintys sukelti simptominę lytinių organų opaligę (GUD). Tyrėjai teigia, kad HSV-2 „beveik visada” sukelia lytinių organų infekciją, o HSV-1 dažniausiai sukelia burnos infekciją, tačiau gali būti perduodamas ir lytiškai.

Ataskaitoje teigiama: „Infekcija gali sukelti skausmingas lytinių organų opas ir pūsleles, kurios paprastai atsitiktiniais epizodais kartojasi visą gyvenimą. Duomenys rodo, kad 2020 m. daugiau nei 200 milijonų žmonių toje pačioje amžiaus grupėje patyrė bent vieną skausmingą simptominį epizodą. Ne kiekvienas HSV atvejis yra simptominis, todėl perdavimo tikimybė didėja. Tyrėjai teigė, kad dėl didelio „sergamumo ir ligotumo“ šia nepagydoma liga reikia „naujų prevencijos ir gydymo priemonių“, tačiau, žinoma, kaip sprendimas buvo siūloma ne monogamiška santuoka ir skaistumas, o naujos vakcinos.

„Simptominė genitalijų pūslelinė yra didžiulė pasaulinė našta, kasmet paveikianti 200 milijonų žmonių ir turinti didelę ekonominę kainą, kaip manoma, siekiančią 35 mlrd. dolerių per metus dėl sveikatos sistemos išlaidų ir produktyvumo praradimo“, pasakojo Fox News naujienų portalui tyrimo bendraautorius Laitas Abu Radadas (Laith Abu Raddad). „Norint įveikti šį neatidėliotiną sveikatos iššūkį reikia esminio sprendimo. Vakcinos, galinčios apsaugoti nuo HSV-1 ir HSV-2 virusų, atsakingų už lytinių organų pūslelinę, sukūrimas yra pagrindinis žingsnis siekiant kontroliuoti šią infekciją pasauliniu mastu“. Jis taip pat pastebėjo, kad šiuo metu nuo HSV, kuris gimdymo metu taip pat gali būti perduodamas iš motinos vaikui, gydymo nėra.

Mūsų kultūroje po seksualinės revoliucijos manoma, kad yra realu pakeisti klimatą, bet nerealu siūlyti žmonėms nenusimauti kelnių.

Tam pritarė ir Ana Vold (Anna Wald), Vašingtono universiteto medicinos, laboratorinės medicinos ir epidemiologijos profesorė. „Tikėtina, kad siekiant išgydymo prireiks genų terapijos, o tai yra potencialiai rizikingas būdas gydyti nemirtiną ligą“, – Fox News sakė A. Vold. „Taigi judėjimas link rezultato yra lėtas.“ Vold siūlė, kad geriausias sveikatos metodas, skirtas pasauliniam nepagydomų HSV plitimui, yra „prevencinė vakcina“; bet ir vėl nėra jokių užuominų, kad gal dėl tam tikro elgesio gaunamos ligos galėtų sumažėti keičiant elgesį. Mūsų kultūroje po seksualinės revoliucijos manoma, kad yra realu pakeisti klimatą, bet nerealu siūlyti žmonėms nenusimauti kelnių.

Tuo tarpu žmonės galbūt norėtų „sekti mokslu“ ir pripažinti, kad jų seksualiniai veiksmai turi realių pasekmių.

Straipsnio autoriaus Džonatono Van Mareno (Jonathon Van Maren) rašiniai buvo išversti į daugiau nei šešias kalbas ir, be LifeSiteNews, skelbti leidiniuose National Post, National Review, First Things, The Federalist, The American Conservative, The Stream, Jewish Independent, Hamilton Spectator, Reformed Perspective Magazine ir LifeNews. Jis yra žurnalo The European Conservative redaktorius.

LifeSiteNews

Atvirų sienų aukos

Redakcija
-
9
Atvirų sienų aukos

Vytautas Sinica

Vokietijoje, Magdeburge, išskirtinai svetingoje prašalaičiams šalyje pagal geriausias pastarojo dešimtmečio musulmonų tradicijas prelegentas iš Saudo Arabijos rėžėsi į minią šventiniame Kalėdų miestelyje.

Pranešama, kad ponas teroristas yra gydytojas, neabejoju, kad aukštos pridėtinės vertės, kūrė tą vertę Vokietijoje nuo 2006 metų. Kai valstybės sienos neatlieka funkcijos, belieka apsitverti Kalėdų miestelius.

Užuojauta išpuolio aukoms. Siaubinga, bet nepaisant neigimo mastų, kiekviena tokia tragedija bent lėtai artina mus visus prie suvokimo, kad su islamu kaip civilizacija Europa nesugyvens. Būtent kaip su civilizacija, nes net asmeniškai išsižadėjęs islamo tikėjimo žmogus atsineša normas, kuriose užaugo, pasibjaurėjimą normomis, kuriomis gyvena Europa, ir savotišką supratimą, kaip adekvatu ir galima spręsti problemas. Reikės rinktis.

 

Svenas R. Larsonas. Dilema, kurią konservatoriai ignoruoja

Redakcija
-
8
Svenas R. Larsonas. Dilema, kurią konservatoriai ignoruoja

Gerovės valstybė yra jungiamoji grandis tarp politinės teorijos ir praktikos. Kiekviena ideologija, įskaitant konservatizmą, turi pereiti pro gerovės valstybės adatos akį, jei nori išlikti aktuali realiame pasaulyje.

Socialistai puikiai suvokia šio proceso reikšmę. Jiems gerovės valstybė yra institucinė priemonė užvaldyti demokratines visuomenes, kurios atmeta autoritarizmą. Pasinaudodami demokratiniais rinkimais ir priversdami žmones priklausyti nuo mokesčiais finansuojamų išmokų, socialistai išmoko kurti ilgalaikę paramą ekonominio perskirstymo politikai – pagrindiniam socializmo tikslui, kurį dar 1867 m. apibrėžė Karlas Marksas.

Jei socialistai negali panaikinti ekonominių skirtumų Lenino nurodyta jėga, jie tai daro pasitelkdami viešosios nuomonės formavimą. Demokratiniai rinkimai suteikia lėtą, bet veiksmingą kelią ideologinei pergalei. Kurdami ir plėsdami gerovės valstybę, socialistai palaipsniui mažina pajamų skirtumus tarp „turtingųjų“ ir „vargšų“, kol teoriškai tokių skirtumų nebelieka.

Šis procesas tampa gerovės valstybės šūkiu.

Konservatoriai į ideologinę kovą gerovės valstybės srityje žvelgia nepatikliai. Tokia kova beveik prieštarauja konservatyviai politinei teorijai, kuri labiau rūpinasi amžinosiomis civilizacijos vertybėmis nei valstybės biudžeto paskirstymu. Konservatorius, žvelgdamas į ateitį, siekia ilgalaikės pergalės.

Tačiau konservatoriams trukdo socialistų gebėjimas laimėti trumpalaikius mūšius. Vienais metais jie mažina konservatyvią įtaką švietimui, keisdami asignavimus privačioms, krikščioniškoms mokykloms. Kitais metais jie kėsinasi į tradicinės šeimos sampratą, įvesdami socialines išmokas, kurios, kaip aiškiai nurodė Ronaldas Reiganas savo kalboje „Laikas rinktis“, mažina santuokos vertę.

Norėdami apriboti konservatyvias kampanijas „už gyvybę“, socialistai remia valstybinį sveikatos apsaugos perėmimą. Įvedus vieno mokėtojo sistemą, jos biudžete atsiranda asignavimų abortams.

Kol socialistai žingsnis po žingsnio plečia savo įtaką, konservatoriai lieka vietoje ir praranda pozicijas. Brandžiose gerovės valstybėse, kur didžiąją dalį biudžeto sudaro gerovės išlaidos, konservatoriai turi mažai erdvės politiniams manevrams.

Vienintelis sprendimas – kovoti su gerovės valstybe remiantis konservatyviais principais.

Amerikos konservatoriai pastaruoju metu bandė grįžti į trumpalaikės politinės kovos lauką. Donaldas Trumpas, nors ir nėra klasikinis konservatorius, tapo įkvėpimo šaltiniu konservatorių kartai. Kaip ir Ronaldas Reiganas ar Margaret Thatcher, jis yra politinio elito niekinamas.

Europoje analogiško lyderio kol kas nėra, tačiau vyksta konservatyvios politikos eksperimentai Vengrijoje, Lenkijoje, Italijoje. Tačiau šie pavyzdžiai išlieka pavieniais bandymais.

D. Trumpo judėjimo ilgalaikė įtaka priklauso nuo to, ar konservatyvių vertybių puoselėjimas gali įveikti gerovės valstybės politinį labirintą. Trumpas ir jo viceprezidentas JD Vance’as (kuris tikriausiai kandidatuos į prezidentus 2028 m.) geriau suvokia gerovės valstybės keliamas problemas, todėl jų šansai pakeisti padėtį yra nemaži.

Jei Europos konservatoriai siekia panašios sėkmės, jie privalo išsamiai analizuoti gerovės valstybę, jos tikslus ir galimybes ją reformuoti pagal konservatyvius principus. Bet kokio reformavimo pradžia – įtampa tarp išmokas gaunančių piliečių ir mokesčių mokėtojų, kurie jas finansuoja.

Ši įtampa kyla iš esminio klausimo: kokį moralinį vaidmenį vyriausybė turėtų atlikti ekonomikoje? Tradicinis konservatyvus požiūris teigia, kad valdžia turėtų neleisti žmonėms patekti į kraštutinį skurdą, nes gyvenimas alkyje, skausme ir lietuje nėra garbingas.

Iki šiol viskas buvo gerai, tačiau dabar konservatoriai susiduria su dilema. Jei jie galėtų apibrėžti gerovės valstybę „nuo nulio“, ji būtų gerokai mažesnė nei dabar. Tačiau jie nesugeba pasipriešinti socialistų pastangoms vėl išplėsti gerovės valstybę iki dabartinio dydžio. Dėl to konservatoriai vengia net bandyti formuluoti reformų idėjas, kurios dabartinę gerovės valstybę nukreiptų konservatyvia linkme.

Norint įveikti šią dilemą, pirmiausia reikia aiškiai suvokti gerovės valstybės tikslą. Socialistai neabejoja: jų tikslas – ekonominio perskirstymo pagalba panaikinti skirtumus tarp piliečių.

Konservatorių požiūriu, gerovės valstybės tikslas yra visiškai kitoks. Jų manymu, valdžios vaidmuo yra ribotas, tačiau reikšmingas – ji turėtų užtikrinti paskutinę pagalbą tiems, kurie tikrai negali pasirūpinti savimi.

Šių dviejų požiūrių skirtumai akivaizdūs žvelgiant į tai, kaip jie skiria grupes: mokesčių mokėtojus ir pašalpų gavėjus. Idealioje sistemoje šios grupės yra aiškiai atskirtos. Tai reiškia, kad nėra persidengimo – vieni moka, kiti gauna. Tokia sistema išvengtų ekonominio perskirstymo problemų.

Pradiniame etape pajamų mokesčiai buvo pagrindinis gerovės valstybės finansavimo šaltinis, o išmokos buvo skiriamos tik tiems, kurie negali savimi pasirūpinti. Tačiau laikui bėgant ši sistema keitėsi. Po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Europos šalių socialinės išmokos pradėtos mokėti net ir mažas pajamas gaunantiems dirbantiems asmenims. Tai sukėlė demografinį persidengimą tarp mokesčių mokėtojų ir išmokų gavėjų.

Dėl šio persidengimo atsirado paradoksas – žmonės tampa ir mokesčių mokėtojais, ir pašalpų gavėjais. Dabar sistema pradeda veikti kaip perskirstymo mechanizmas. Ji siekia išlyginti skirtumus tarp namų ūkių, pridedant naujas programas ar keičiant esamas, kad pasiektų numatytus tikslus.

Tokia sistema, kurios pagrindinis tikslas yra mažinti skirtumus, neišvengiamai virsta socialistine. Dėl šios priežasties, ilgainiui vis daugiau žmonių tampa tiek mokesčių mokėtojais, tiek pašalpų gavėjais, o skirtumas tarp šių grupių beveik visiškai išnyksta.

Jei konservatoriai nori pasiekti realios įtakos, jie privalo suprasti šiuos gerovės valstybės veikimo principus. Jie turi aiškiai paaiškinti, kodėl griežtas atskyrimas tarp mokesčių mokėtojų ir pašalpų gavėjų, pagrįstas pradiniu modeliu, yra naudingas visiems, ypač silpniausiems visuomenės nariams.

Donaldo Trumpo pavyzdys rodo, kad tokia idėja gali būti priimtina plačiajai visuomenei. Jo gebėjimas įtraukti gerovės valstybės klausimą į viešą diskusiją buvo vienas iš veiksnių, lėmusių jo politinę sėkmę. Nors nėra garantijos, kad jis reformuos gerovės valstybę, jo pastangos atveria duris viešam dialogui.

Ar Europos konservatoriai pajėgs tai padaryti?

Jei jie nori pasiekti ilgalaikių pokyčių, jiems teks perimti šią diskusiją, pritaikyti ją savo sąlygoms ir drąsiai pasiūlyti reformų idėjas, kurios įkvėptų naujos kartos konservatyvų judėjimą.

Daktaras Svenas R. Larsonas yra „European Conservative“ ekonomikos apžvalgininkas, kuris reguliariai skelbia Europos ir Amerikos ekonomikos analizes. Jis yra dirbęs ekonomistu analitiniuose centruose ir politinių kampanijų patarėju. Taip pat yra kelių mokslinių straipsnių ir knygų autorius. Jo darbuose daugiausia dėmesio skiriama gerovės valstybei, jos ekonominės stagnacijos priežastims ir reformoms, kurios reikalingos siekiant sumažinti neigiamą didelės valdžios poveikį. 

europeanconservative.com

Vytautas Sinica: Istoriškai klaidingi kaltinimai Holokaustu tik kursto antisemitizmą Lietuvoje

Redakcija
-
10
Vytautas Sinica: Istoriškai klaidingi kaltinimai Holokaustu tik kursto antisemitizmą Lietuvoje
Seimo nario Vytauto Sinicos spaudos konferencijoje Vytautas Budnikas / O. Posaškovos nuotr.

Rekomendacija nuimti Jono Noreikos atminimo lentą Šiauliuose diskredituoja ją paskelbusią Desovietizacijos komisiją ir kursto tautines įtampas Lietuvoje, sako Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos narys dr. Vytautas Sinica. Nacionalinio susivienijimo (NS) atstovo teigimu, pastaruoju metu priimti su istorine politika susiję sprendimai, bandymai juodinti pokario rezistencijos kovotojus ir kolektyvinės kaltės dėl Holokausto taikymas lietuvių tautai turi būti vertinami Kremliaus vykdomo hibridinio karo prieš Lietuvą kontekste.

Vadinamoji Desovietizacijos komisija, veikianti prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), praeitą savaitę paragino pašalinti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai Šiauliuose, tačiau sutiko palikti J. Noreikos vardo gatvės pavadinimą Šukionių kaime. Komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas aiškindamas tokį sprendimą sakė, jog „ši lenta įamžina J. Noreikos-Generolo Vėtros darbą okupacinėje vokiečių struktūroje, apskrities viršininko administracijoje.“

„Jonas Noreika buvo antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis, į administraciją infiltruotas būtent siekti okupantams priešingų tikslų. Jei tokius žmones pripažįstame okupacijos dalyviais, kolaborantais, tampame istorijos klastotojais“, – penktadienį Seime surengtos spaudos konferencijos metu sakė V. Sinica. Jo teigimu, paprasčiausias būdas sumažinti šio sprendimo žalą – LGGRTC vadovui dr. Arūnui Bubniui nepasirašyti komisijos išleistos pažymos.

Pasak spaudos konferencijoje dalyvavusio LGGRTC istoriko dr. Alfredo Rukšėno, negalima sutikti su Desovietizacijos komisijos teiginiu, esą Šiaulių apskrities administracija, kuriai vadovavo J. Noreika, buvo okupacinė struktūra. „Tai buvo nepriklausomos Lietuvos struktūra, atkurta Laikinosios vyriausybės, tik vėliau bandoma pajungti nacių“, – aiškino istorikas. Jis taip pat pabrėžė, kad J. Noreika neorganizavo ir nedalyvavo jokiose žydų naikinimo operacijose.

Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininko Vytauto Budniko teigimu, nėra normalu, kad nuolat tiražuojami kaltinimai J. Noreikai, kurį dėl visų sovietinių kaltinimų, įskaitant ir kaltinimą kolaboravus su naciais, yra reabilitavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. „Jei paaiškėjo nauji faktai, – o atrodo, kad tokių nėra, – jie turi būti sprendžiami teismo. Bet kol teismo sprendimas galioja, tol negali būti nė kalbos, kad jis yra kažkuo nusikaltęs. Teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai“, – teigė žmogaus teises ginančios asociacijos atstovas.

Seimo nario Vytauto Sinicos spaudos konferencija / O. Posaškovos nuotr.

Sinicos teigimu, J. Noreikos atminimo lentos atvejis – ne vienintelis pastaruoju metu su istorijos politika susijęs sprendimas, turėsiantis neigiamų pasekmių visuomenės santarvei Lietuvoje. Neseniai Šeduvoje pastatytas paminklas su įrašu, jog ten žydus išžudė „kaimynai lietuviai“.

„Paminklas Šeduvoje, muziejaus „Dingęs štetlas“ komplekse, su užrašu, jog žydus išžudė kaimynai lietuviai, yra antivalstybinė provokacija. Muziejaus atstovai išdidžiai kartoja, kad nacių ten nebuvo ir kad tokių teiginių nereikia sieti su Kremliumi. Tačiau tai kertiniai Kremliaus propagandos teiginiai. Dr. A. Bubnio tyrimai ir LGGRTC išvados kuo aiškiausiai rodo, kad Šeduvos žydų žudynėse dalyvavo ir vokiečių struktūros, o Holokaustas Lietuvoje išvis nebuvo galimas be nacistinės okupacijos“, – teigė V. Sinica.

V. Budniko teigimu, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip sąmoninga provokacija, siekiant sukurstyti Lietuvoje emocijas, neapgalvotas visuomenės reakcijas, o paskui tarptautinėje erdvėje parodyti lietuvius kaip antisemitinę tautą. „Šitie išpuoliai akivaizdžiai yra Kremliaus hibridinio karo dalis“, – teigė V. Budnikas, žadantis dėl antisemitizmo kurstymo kreiptis į Generalinę prokuratūrą.

„Siekiant sustabdyti tautų kiršinimo, antisemitizmo kurstymo ir Lietuvos juodinimo procesus būtina grąžinti ankstesnį, istoriškai teisingą užrašą Šeduvos „Dingusio Štetlo“ muziejuje, o jo savininkams – jeigu rūpi jų įstaigos reputacija – reikalauti atsakomybės už priimtą kiršinantį sprendimą“, – sakė Nacionalinio susivienijimo atstovas Seime.

Pagal LRS pranešimą spaudai

alkas.lt

Marius Kundrotas. Nacionalizmas ir demagogija

Redakcija
-
17

Nėra geresnio vaisto nuo provincialumo nei tarptautinės kelionės. Joms prilygsta tiktai gerų knygų skaitymas, keliaujant ne tik erdve, bet ir laiku. O naudingiausia viena derinti su kitu. Asmeninė patirtis – ribota, bet ji leidžia susidaryti autentiškesnį įspūdį. O kur lieka spragų, jas užpildo knyga.

Apsilankius užsieniuose pažintys su daugybe taikių ir draugiškų žmonių į šipulius traiško prietarus apie vieną ar kitą tautą ar šalį. Tikrą tautininką (nacionalistą) šios patirtys tiktai praturtins. Jis iš šių patirčių išeis dar tvirčiau įsitikinęs, kokia gili prasmė glūdi žmonijos įvairovėje. O kad žmonija liktų kuo įvairesnė, svarbu saugoti kiekvieną tautą, kalbą ir kultūrą, pripažįstant joms jų istorines erdves.

Rimtas tautininkas pasisako prieš masinę migraciją dėl to, kad jam rūpi išsaugoti kiekvienos tautos autentiką. Visai kas kita – agresyvūs nacionaliniai demagogai, demonizuojantys tautas, kultūras bei religijas, iš kurių tie migrantai kyla. Šiurpu ir šlykštu skaityti tekstus, kad migrantas, o ypač – musulmonas būtinai ateina deginti, žudyti ir prievartauti. Tokie apibendrinimai – tiek pat kvaili ir melagingi, kaip ir kosmopolitų pasakos, jog iš trečiojo pasaulio pas mus ateina vien geranoriški žmonės, kuriuos veja gyvenimo būtinybė.

Ne visi atvykėliai – medikai ir inžinieriai, o ir tarp šių pasitaiko visokių. Ne visi ir banditai. Dauguma jų – tiesiog paprasti žmonės, norintys geriau gyventi. Ar dora gvieštis gerovės, kurią savo darbu sukūrė kiti – atskiras klausimas. Migracijos problema Europoje yra reali, kaip ir kriminalinis šio proceso aspektas. Baisu kas kita – apibendrinimai, už kurių dingsta konkretus žmogus su savo unikaliu savybių rinkiniu.

Panaši problema buvo žydų spekuliantai, kultūriniai dekadentai ir komunistai Veimaro Respublikoje. Ne Šiklgruberis (Schicklgruber) išgalvojo atskirų žydų dalyvavimą destrukcinėse veiklose. Absurdas ir košmaras prasidėjo tada, kai šios problemos pretekstu pasmerkta visa žydų tauta, pradedant dorais darbininkais ir amatininkais, baigiant vaikais, kurių vienintelė „kaltė“ buvo žydiški genai. Šiandien nacizmas (išvirkščia nacionalizmo išraiška) atgimsta tiek antisemitizmo, tiek antiislamizmo pavidalais.

Ne taip seniai nacionaldemagogai socialiniuose tinkluose ūžė, kad jų šovinistines sąmokslo teorijas įrodė kažkoks tadžikas, Lietuvoje kažką išprievartavęs. „Matote, kokie tie musulmonai? O ką mes sakėme?“ Domintų statistika, kiek lietuvaičių per metus Lietuvoje išprievartauja etniniai lietuviai. Nekalbant jau apie tai, kad Lietuvoje musulmonai gyvena kelis šimtus metų, o pirmą jų prievartos aktą išvydome tik dabar.

Nacionaldemagogai žino, kad kilnius nacionalizmo idealus paprastai liaudžiai suvokti sunku. Užtai nacionalizmas supaprastinamas iki privačių instinktų ir interesų. Nori, kad tavo dukrą išprievartautų atvykėlis? Ne? Tai balsuok už mus, nes mes vieninteliai priešinamės masinei migracijai.

Nacionaldemagogams nusispjauti į tiesą ir dorą. Juos veda liguistas valdžios troškimas. Bet kokia kaina. Jie pasirengę meluoti, kurstyti žemiausias aistras, kad tik patektų į valdžią. Tai labai skiriasi nuo autentiško – Herderio (Herder) ir Madzinio (Mazzini) – nacionalizmo, kur tiesa ir dora buvo svarbiausia, o tapatybė – tik po to. Istoriškai nacionalizmas gimė kaip nuosekli humanizmo išdava. Svarbu žmogus, todėl svarbu tauta; svarbu tauta, todėl svarbu žmonija. Nacionaldemagogai išima tautą iš konteksto ir palieka ją be pagrindo.

Marius Kundrotas

Šalia apibendrinto atvykėlių nusikalstamumo šie politiniai manipuliatoriai baugina iššūkiais religinei tapatybei. Neva, Europos Sąjungoje draudžiamos Kalėdos, bijantis užgauti musulmonus. Ir vėl didžiausia problema – musulmonai. O tiesa ta, kad pačioje Sąjungos širdyje – Briuselyje – statomos kalėdinės prakartėlės ir skamba kalėdinės giesmės. Beje, net restoranuose, kuriuose darbuojasi azijiečiai. Neatmestina, kad kokioje nors savivaldybėje dogmatiški kairuoliai draudžia Kalėdas, bet tai nėra taisyklė.

Dar vienas aspektas, kurį suabsoliutina demagogai – kalba. Jiems mieliau klausytis vulgariausių blevyzgų sava kalba nei aukštosios kultūros išraiškų svetima kalba. Jiems svarbiau kalbos forma nei tai, kas ja sakoma. Žinoma, kalba yra svarbi tautinė ir pilietinė jungtis, vienas iš valstybės ramsčių, bet dvasingumas lieka dvasingumu, o padugnių kultūra liks padugnių kultūra, kad ir kokiomis kalbomis tai bebūtų išreikšta.

Nors nacionalizmas ir konservatizmas formavosi kaip dvi skirtingos intelektualinės tradicijos, jos labai greitai susijungė. XX a. I-oje pusėje dauguma nacionalistų lyderių buvo ir konservatoriai. Berką (Burke) ir Herderį (Herder) tobulai sujungė Čestertonas (Chesterton), o po to – ir Skrutonas (Scruton). Lietuvoje šią jungtį išreiškė Smetona, Vydūnas ir Maceina. Ši jungtis reiškia aukštesnį žmoniškumą per tautiškumą.

Šiandien Lietuvoje figūruoja kelios srovės, pretenduojančios į tautiškąją politinę nišą. Sėkmingiausia srovė – profesionalūs demagogai, apeliuojantys į žmonių baimes ir savimeilę, bet darantys tai meistriškai. Mažiau sėkminga srovė – rytinio užsienio agentai, kliedintys apie taiką su agresyviais kaimynais pasidavimo būdu. Nesėkmingiausia srovė – chamai, platinantys pornografinę pseudokultūrą, kad tik heteroseksualią. Nesireklamuojantis homoseksualas – visa galva aukščiau už tokius „tradicinių vertybių gynėjus“.

Nieko nuostabaus, kad dauguma lietuvių mato šiuos loginius prieštaravimus. Jie mieliau renkasi tautininkus ir konservatorius sisteminėse partijose nei paribio demagogus. Tauresni rinkėjai atmeta vulgarų populizmą, primityvesni – pretenzijas į aukštesnius idealus, kurie nėra liudijami asmeniniu pavyzdžiu. Politikas turi aiškiai apsibrėžti savo auditoriją, apeliuoti į tautą arba į liaudį, bet ne į abi iškart.

Populistiniai demagogai kurpia sąmokslo teorijas, jog visas pasaulis tik ir svajoja sunaikinti lietuvių tautą, tarsi ji už Lietuvos ribų kam nors būtų svarbi. Kita šių teorijų versija – kad pasaulio galingieji, tarp kurių daugumą vis dar sudaro baltieji, siekia sunaikinti baltąją rasę. Tiesa ta, kad Lietuvos vadovams į lietuvių tautą tiesiog nusispjauti, kaip ir pasaulio elitui – į baltąją rasę. Čia problema – abejingumas, ne priešiškumas.

Bet kurios tautos išnykimas – didis praradimas visai žmonijai. Užtai tikram tautininkui rūpi kiekviena pasaulio tauta, o pirmiausiai – savoji. Kas rūpi nacionaldemagogui? Valdžia. Tauta ar liaudis jam – tik laiptas, ant kurio pasilypėjęs jis gali pasiekti savo svajonę. Deja, šių metų rinkimuose tikri tautininkai dalyvavo pramaišiui su demagogais, o kalbant apie sistemines partijas – išvis kaip mažuma.

Dabar tautininkai turi ketverius metus iki kitų nacionalinių rinkimų. Laikas parodys, ar jie sugebės susitelkti, susijungti ir atsiriboti nuo demagoginių elementų, kompromituojančių tautinę idėją. Laiko tam užtenka. Ar užteks išminties, ryžto, tarpusavio supratimo ir principingumo? Pamatysime.

Autentiškas nacionalizmas stovi ant kilnių humanizmo pamatų. Čia per tautiškumą žengiama į žmoniškumą. Nacionalinis populizmas tautą naudoja kaip instrumentą. Susidarius palankioms sąlygoms nacionalinis populizmas lengvai virsta nacizmu. Taigi, nacionalizmui – taip, nacionaldemagogijai – ne.

Marius Kundrotas, istorikas ir politologas.

atodangos.com

Karas Ukrainoje. Tūkstantis trisdešimt pirmoji (gruodžio 20) diena

Redakcija
-
1
Karas Ukrainoje. Tūkstantis trisdešimt pirmoji (gruodžio 20) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Į Tėvynę grįžo 503 Ukrainos gynėjų kūnai. Ilsėkitės ramybėje.

Ukrainos pajėgos raketomis smūgiavo agresoriaus gamyklai „Kamenskyi“ Rostov prie Dono srityje. Ši gamykla gamina kietąjį raketinį kurą balistinėms raketoms ir kitai ginkluotei. Rusai skelbia, kad numušė visą debesį ATACMS ir Storm Shadow raketų, bet kaip įprasta „viena klastinga raketa netyčia prasprūdo“… Dieną įvyko dar vienos – kitos raketos prasprūdimas Kursk kryptyje – sudaužytas rusijos karininkų bendrabutis Rylsk: https://t.me/ButusovPlus/15986?single.

Naktį agresorius balistine raketa Iskander M vėl smūgiavo Kryvyi Rih, buvo pataikyta į gyvenamąjį namą. Dieną prieš, rusai taip pat raketomis atakavo Kryvyi Rih. O paryčiais penkiomis balistinėmis raketomis Iskander M smūgiavo Kyiv miestui, tuo pat metu rusai į orą buvo pakėlę ir Kinzhalų nešėjus Mig31K (neaišku, ar nors viena raketa buvo paleista iš jų, ar tai buvo tik pakazucha). Ukrainiečiai virš savo sostinės numušė visus Iskanderus. Taip pat, agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 65 dronais Shahed, iš kurių 40 Ukrainos gynėjams pavyko numušti. Tikėtina, agresorius atsižvelgs į šiuo smūgių rezultatus rengdamasis naujam kombinuotam smūgiui. Pagal žanro klasiką, didelio masto smūgio galima būtų laukti per šventes.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Agresorius dar šiek tiek pasigerino savo pozicijas Kruglenkoe, tęsiasi permainingi mūšiai.

Kharkivo kryptis.

Rusai šioje kryptyje vis dažniau naudoja dronus valdomus kabeliu (ant laido), kas eliminuoja EW poveikį. Lokalūs mūšiai tęsiasi ir toliau.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Kautynės tęsiasi šiauriniame flange, prie Oskil upės ir Lozova ruože. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Lyman. Sunkiuose mūšiuose Ukrainos gynėjai išlaikė pozicijas.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Sektoriuje verda permainingos kautynės, kontaktinėje linijoje be esminių pakitimų.

Pokrovsk – Kurahove.

Pokrovsk. Okupantai kažkiek išplėtė savo pozicijas vakariniame pleišto pakraštyje (Pushkine – Novoolenivka), o šio pleišto smaigalyje Pischane – Shevchenko ukrainiečiams pavyko išlaikyti kontroliuojamą vietovę.

Kurahove.

Šiaurinis flangas. Rusai pasiekė Slovianka ir čia esančių svarbių aukštumų prieigas. Okupantų manevrą riboja vandens kliūtis, tačiau jie lenda kaip tarakonai.

Rytinis flangas. Tęsiasi mūšiai Kurahove vakariniame pakraštyje ir miesto prieigose.

Pietinis flangas. Agresorius įsitvirtina Uspenivka ir nuo jos bando šiauriniu Sukhi Yali upės krantu judėti į vakarus. Pietinį šios upės krantą kontroliuoja rusai. Be to, vakariniame šio ruožo pakraštyje jie sugebėjo pasistūmėti Zelenivka ir nuo jos atakuoja ne tik į šiaurę link kelio Kurahove – Zaporizhia, bet ir palei šiaurinį upės krantą į rytus. Tokiu būdu, rusai bando formuoti du naujus apsupimus: „didįjį“ – Zelenivka – Konstyantinopil – Slovianka bei 2) „mažąjį“ – Zelenivka – Uspenivka (vizualas komentaruose). Nuo sofos atrodytų, kad vertėtų su mūšiais atitraukinėti Ukrainos vienetus į liniją Rozliv – Konstyantinopil – Slovianka, bet ukrainiečiai tikrai geriau mato situaciją, turi pilnesnį vaizdą apie savo ir priešo sumanymus bei galimybes.

Zaporizhia kryptis.

Be esminių pakitimų, tęsiasi mūšiai šiauriniame ir pietiniame flanguose.

Pietų kryptis.

Ryte agresorius pabandė susitelkti kairiajame Dniepro krante ir forsuoti upę prie Antonovo tilto. Okupantai buvo sutikti su visa derama „meile“ – dronai ir artilerija darbavosi ilgai ir kruopščiai. Neatmestina, kad rusai bandys ir dar. Jiems labai reikia ištampyti Ukrainos pajėgas Zaporizhia kryptyje, todėl Pietų kryptyje tokių operacijų gali tik daugėti.

D. Trampas nori, kad NATO gynybos išlaidos siektų 5 proc. – pranešta Europai

Redakcija
-
9

Audrius Bačiulis | Veidaknygė

Artimiausi išrinktojo JAV prezidento padėjėjai užsienio politikos klausimais nurodė, kad jis ir toliau ginkluos Ukrainą, kartu siekdamas karo pabaigos

Donaldo Trampo komanda Europos pareigūnams pranešė, kad būsimasis JAV prezidentas reikalaus, kad NATO valstybės narės padidintų gynybos išlaidas iki 5 proc. nuo BVP, tačiau planuoja ir toliau teikti karinę pagalbą Ukrainai.

Pasak su derybomis susipažinusių asmenų, artimiausi išrinktojo JAV prezidento padėjėjai užsienio politikos klausimais šį mėnesį diskusijose su aukšto rango Europos pareigūnais pasidalijo jo ketinimais, nes jis įtvirtina savo politiką Europos ir Rusijos invazijos į Ukrainą atžvilgiu.

Baltųjų rūmų rinkimų kampanijos metu D. Trampas žadėjo nutraukti pagalbą Ukrainai, priversti Kijevą nedelsiant pradėti taikos derybas (Tai, žinoma, melas – A. B.) ir palikti NATO be gynybos tas NATO valstybes, kurios nesugebės skirti pakankamai lėšų gynybai – tai išgąsdino Europos sostines.

Tačiau, pasak trijų kitų asmenų, informuotų apie diskusijas su Vakarų pareigūnais, D. Trampas ketina išlaikyti JAV karinį tiekimą Kijevui ir po savo inauguracijos, taip padrąsindamas sąjungininkus, kurie yra labai susirūpinę dėl savo gebėjimo remti ir ginti Ukrainą be Vašingtono paramos.

Tuo pat metu D. Trampas ketina reikalauti, kad NATO daugiau nei dvigubai padidintų savo 2 proc. gynybos išlaidų normą, kurią šiuo metu atitinka tik 23 iš 32 Aljanso narių, iki 5 proc., teigė du apie pokalbius informuoti asmenys.

Vienas asmuo sakė supratęs, kad D. Trampas pasitenkins 3,5 proc. ir kad jis planuoja aiškiai susieti didesnes išlaidas gynybai su pasiūlymu sudaryti palankesnes prekybos su JAV sąlygas. „Aišku, kad kalbame apie 3 proc. ar daugiau [birželio mėn. įvyksiančiame] NATO viršūnių susitikime Hagoje“, – sakė kitas Europos pareigūnas, informuotas apie D. Trampo svarstymus.

NATO sąjungininkės jau diskutuoja apie tikslo padidinimą iki 3 proc. tame birželio mėn. įvyksiančiame vadovų susitikime, tačiau daugelis sostinių nerimauja dėl sudėtingų fiskalinių sprendimų, kurių prireiktų norint tai padaryti.

Baltųjų rūmų valdymo ir biudžeto biuro duomenimis, 2024 m. JAV gynybai išleis apie 3,1 proc. Paskutiniaisiais D. Trampo pirmojo prezidentavimo metais 2020 m. Pentagono išlaidos siekė 3,4 proc.

Pagrindinės Europos NATO sąjungininkės – įskaitant Prancūziją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Italiją ir Lenkiją – trečiadienio vakarą Briuselyje susitiko su NATO generaliniu sekretoriumi Marku Rutte ir Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu aptarti, kaip žemynas pritaikys gynybos politiką reaguodamas į D. Trampo sugrįžimą.

Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ketvirtadienį per ES vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą atskirai kalbėjosi telefonu su D. Trampu. Vėliau O. Scholzas žurnalistams sakė esąs „visiškai įsitikinęs, kad JAV ir Europa toliau rems Ukrainą“. Aukšto rango britų saugumo pareigūnai šio mėnesio pradžioje vyko į Vašingtoną įvertinti išrinktojo prezidento planų.

Nors D. Trampas vis dar mano, kad Ukrainai niekada neturėtų būti suteikta narystė NATO, ir nori, kad konfliktas būtų nedelsiant nutrauktas, išrinktasis prezidentas mano, kad ginklų tiekimas Kijevui po paliaubų užtikrintų „taikos per galią“ rezultatą, pridūrė jie.

Po 24 valandas trukusių susitikimų su NATO ir ES vadovais Briuselyje šią savaitę V. Zelenskis ketvirtadienį pareiškė, kad Europos pažadų ginti Ukrainą „nepakaks“ be JAV dalyvavimo.

Elektromobilių plėtros nuosmukis ir Kinijos bei Indijos dominavimas

Redakcija
-
3
Elektromobilių plėtros nuosmukis ir Kinijos bei Indijos dominavimas

Almantas Stankūnas

Atrodo nesusijusios temos, bet pasigilinus jos yra labai artimos.

Pirma aiški teksto (kuris ir vėl tik VŽ prenumeratoriams) žinia, kad elektromobilių dominavimas nusikelia į neapibrėžtą ateitį. ES išimtis gali būti tik Norvegija ir Švedija, kur dėl didelių hidroenergetikos pajėgumų dalyje regionų yra daug pigesnė elektra.

Klausimėlis politikams: Kada koreguosite TS-LKD (pirmiausia D. Kreivio) ir Co Lietuvos energetikos strategiją kuri vis labiau tampa panaši į kliedesius, turinčius mažai ką bendro su realybe?

Taip pat gal jau malonėkite nešvaistyti pinigų vandenilio stotelių automobiliams įrengimui tik dėl to, kad to reikalauja vis dar iš žaliojo ekstremizmo sapno negalintys išsivaduoti Briuselio biurokratai.

Ir dar vienas įdomus pastebėjimas iš teksto – Kinijoje elektros kaina tik 6 ct/kWh, o Indijoje beveik nieko nekainuoja – 4 ct/kWh. Tai bei pigesni negu ES elektromobiliai, aišku, skatina jų plėtrą.

Gal malonėtų ekspertai paaiškinti, kodėl tenai tokia pigi elektra? Nors Kinija vysto žaliąją energetiką, kuri kol kas gerai dera su hidroenergetika, tačiau Indijoje žaliosios energetikos yra labai nedaug.

Jeigu tokios pigios elektros priežastis – pigi rusiška nafta, apeinanti sankcijas, tada klausimas ES biurokratams: ar nesuprantate, kad palikdami Rusijai skyles naftos eksportui ne tik leidžiate jai niokoti Ukrainą ir grasinti ES, bet ir pasmerkiate ES tapti, link trečiųjų šalių nusiritančia, ekonomine autsaidere su neišvengiamomis dramatiškomis pasekmėmis Europai ateityje?

Savo indėlį ES prideda ir vis didesnius kaštus turinti žaliosios energetikos plėtra.

Almantas Stankūnas yra Nacionalinio susivienijimo Atsakingasis sekretorius ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.

E. Dykyj: Ko Ukrainai tikėtis po Trampo išrinkimo JAV prezidentu (4)

Redakcija
-
1
E. Dykyj: Ko Ukrainai tikėtis po Trampo išrinkimo JAV prezidentu (4)

Kaip įvykiai Sirijoje, kur rusija gavo į dantis, paveiks karą Ukrainoje? Ką iš tikrųjų putinas gąsdina savo „Orešniku“ ir ar jam pavyko pasiekti norimą tikslą?

Tradicinio kasmėnesinio pokalbio, gruodžio 9 d. paskelbto „Novynarnia“ „YouTube“ kanale, tarp karinio ir politikos analitiko, ATO veterano Evgeno Dykyj ir „Novynarnia“ laikinosios vyriausiosios redaktorės Lesia Šovkun ketvirtoji dalis.

Ankstesnę pokalbio dalį skaitykite ČIA.

Apie kariuomenės dalių valdymo sistemos reformą ir, kaip pastaroji aptariama visuomenėje

(Lesia Šovkun) Pabandykime toliau šiek tiek glausčiau, nes labai jau užsikalbėjome. Ką manai apie kariuomenės dalių valdymo sistemos reformą? Pavyzdžiui, neseniai deputatai kalbėjo apie…

(Evgen Dykyj) korpusus, divizijas?

Taip. Apie tai, pavyzdžiui, nuolat rašo Jurijus Butusovas. Na, jis yra žurnalistas, netgi kariškis. Neseniai apie tai parašė Azovo vadas Denisas Prokopenko-Redis, kuris taip pat pasisako už reformą. Na, šiek tiek keista. Žinoma, ar ne per vėlu dabar ką nors keisti iš principo? Ką manai?

Na ne. Dėl to, ar ne per vėlu ką nors keisti, pažiūrėk į pasaulinių karų istoriją. Ten pokyčiai vyko tiesiogine prasme iki paskutinės karo dienos, o kai kurie iš jų suveikdavo kaip tik priešingai. Per karą reikia mokytis iš klaidų, per karą reikia tobulėti. Kaip mes, pavyzdžiui, tik įveikę Surovikino liniją supratome įtvirtinimų prasmę. Na, bet supratome, taip, deja, per karčią patirtį. Bet mokytis iš priešo taip pat normalu.

Beje, bet dabar prie reikalo: Žiūrėk, tu nebūsi pirmas žmogus, kuriam atsisakysiu komentuoti šiuo klausimu. Ir rodos visiškai motyvuotai. Na, kas tu tokia ir kas aš toks, kad dabar apie tai diskutuotume. Civiliokė su civilioku, kuriam teko šiek tiek pakariauti. Atleisk man, buvusiam eiliniam pėstininkui, na kažkur kažkiek pavadovavusiam būriui, kažkokiu momentu ir kuopai.

Na, kai rašo Redis, kovinės brigados vadas Redis, tai jis iš ties diskutuoja. Su kuo jis iš tikrųjų diskutuoja? Su vyriausiuoju vadu Syrskiu. Tai yra, generolas, vyriausiasis vadas Syrskis, už kurio nugaros išrikiuotos karo akademijos, ir kovinės brigados vadas Redis, nuėjęs kario kelią nuo 2014-ųjų iki dabar, 2024-ųjų, nuo savanorio Azovo batalione iki vienos veiksmingiausių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigadų vado, ir ne šiaip paprastas didvyris, o faktinis Mariupolio gynybos organizatorius. Taip, kai tie du žmonės diskutuoja šiuo klausimu ir ginčijasi, jie abu turi ką pasakyti. O mes gi neturim.

Mane, tiesą sakant, piktina, kai į tai įsitraukia aibė civilių, netgi formaliai ne civilių, o tokių kaip aš, kurie net kažkur ten kariavo. Betgi jei kariavai eilinio pozicijose, neturi jokio karinio išsilavinimo, ką tu gali pasakyti korpuso, divizijos, brigados klausimais? Tai ne tavo kompetencijos klausimas.

Tą gi puikiai suprantu, nes ir kitais klausimais mūsų komentatoriai nuolat tai primena, patikėk, ne tik apie korpusus ir divizijas…

Sakykim taip, ką jie ten pri(si)mena, tai jų reikalas, o aš paprastai komentuoju, kur manau turįs teisę komentuoti. Jei kam konkrečiai įdomu, galiu paaiškinti dėl kiekvieno klausimo, kodėl aš manau galįs komentuoti. Čia aš esu nuoširdžiai įsitikinęs, jog esu nekompetentingas ir nemanau, kad Butusovas yra kompetentingas, jeigu apie tai jau kalbam. Na, o dauguma kitų tos diskusijos dalyvių…

Jei mes dabar įsitrauktume į diskusiją tarp Redžio ir Syrskio, tai būtų maždaug tokia situacija, kaip, įsivaizduok, jog mes netyčia tapome liudininkais Amosovo ir Todorovo diskusijos kaip operuoti širdį. Išties, mes tikrai neįsitrauktume į tą diskusiją, nes nuoširdžiai susivoktume neturį kompetencijos, kad nuspręstume, kuris iš tų dviejų chirurgų, taigi, yra teisus dėl širdies chirurgijos. Ir kažkodėl daugumai žmonių, tai akivaizdu. Bet kažkodėl visi staiga tapo karinio valdymo specialistais kaip Redis ir Syrskis, lyg Amosovas ir Todorovas kariniuose reikaluose. Jie tikrai yra tokio lygio, beje abu, ir lai jie patys, ir kiti, kurių lygis yra panašus, tai apsvarsto. Uždarai, viešai – tai jau kitas klausimas. Mano nuomone, geriau būtų uždarai, bet pas mus viskas dabar priimta viešai. Gerai, bet tai jų lygis.

Štai kodėl, beje, klausimas iš esmės yra šiek tiek platesnis, ne tik apie korpusus ir divizijas. Žiūrėk, kažkodėl mūsuose tapo įprasta tai aptarinėti. O kaip ten vadovauja karo vadai? Va tai mane visą laiką labai… Žinai, kaip vadinama „dėžutė“ (išrikiuotas padalinys)?… Matai, mes visi žinome, kad gydytojai taip pat yra skirtingi.Visi žinome, kad ne visi yra amosovai ir todorovai, kad yra gydytojai trejetukininkai, kurie vos ne vos gavo diplomą. Bet kai ateiname net pas tokį gydytoją, vis tiek žinome, kad ir toks gydytojas vis tiek žino daug, ko nežino net protingas, bet pacientas. Kažkodėl tas skirtumas tarp gydytojų ir pacientų mums akivaizdus. O tai, jog kariškis yra taip pat profesija kaip ir gydytojas, ir kad jos mokytis reikia metų metus, ir kad ji turi savo specifinių žinių ir specifinių įgūdžių, tai kažkodėl nėra akivaizdu. Štai kodėl visi nusprendė, jog kaip vadovauti brigadoms, kaip laikyti gynybą ir toliau ir panašiai, dabar supranta kiekvienas taksistas, kiekvienas kiemsargis, kiekviena namų šeimininkė.  Na, aš manau, kad tai yra visiškai neteisinga ir nekorektiška. Manau, kad diskusijose tarp profesionalų, žmonės, kurie nuo to labai toli ir kurie nėra profesionalai kariniuose reikaluose, neturėtų turėti balso teisės.

Man atrodo, kad visa mūsų visuomenė labai daug praranda dėl jos neekspertiškumo. Dėl to, kad mes interpretuojame demokratiją ir žodžio laisvę kaip kiekvieno tokią pat ir vienodą teisę apie ką nors pasisakyti.

Tai, mano nuomone, yra vienas iš pagrindinių demokratijos trūkumų. Beje, ne tik ukrainietiškos demokratijos. Trumpas į valdžią atėjo kaip tik dėl to, nes šiuolaikinėje visuomenėje kažkodėl imta manyti, kad kiekvienas gali turėti savo nuomonę apie bet ką, ir visos tos nuomonės yra lygiavertės, visos vienodai vertos apsvarstyti ir taip toliau ir panašiai. Trumpas yra šio proceso pabaiga, būtent ekspertiškumo praradimo proceso, tolerancijos nekompetencijai proceso.

Ar normalu, kad per plataus masto karą karo medicinos komisija iš kariuomenės „išrašė“ daugiau nei 40 generolų?

Taigi, užduosiu kitą klausimą. Iš karto pasakysiu, kad nespėjame daug ko aptarti, todėl dvejojau, ar šiemet nereikėtų dar kartą susitikti. Na, apibendrinant, tarsi matau, kad turbūt taip ir turėtų būti. Tikiuosi, kad taip, jei viskas pavyks. Tad užduosiu kitą klausimą: mūsų skaitytojai tiesiog užvertė mus klausimais.

Ką manai, dabar aptarinėjama, nes tapo žinoma, jog per plataus masto invazijos laikotarpį iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karo medicinos komisija „išrašė“ daugiau nei 40 generolų. Ar tu kompetentingas tai aptarti? Na bent jau iki dabar nebuvo jokių požymių, jog jie…

Na, čia nekompetencija dangstytis nebandysiu. Čia, bijau, kad situacija yra gana akivaizdi ir tikrai apie tai kiekvienas galime turėti savo nuomonę, nes puikiai žinome, kaip dabar iš viso veikia karo medicinos komisija (KMK). Ji iš tikrųjų dirba siaubingai. Ji pripažįsta tinkamu tarnybai, atleiskit, šiaip visus, kas nors šiek tiek juda ir kvėpuoja, taigi ir žmones, kurie tikrai netinka, ypač kovinei tarnybai. Būti dabartinės KMK  pripažintu netinkamu – užduotis beveik neįmanoma, nebent esi generolas. Bet jei esi generolas, kažkodėl taip susiklosto, kad tereikia tave pasiųsti į KMK ir tau tiek visokių ligelių išlenda, jog tiesiog „šakės“ (visiškai riesta). Na, išties, sakyčiau, kad tai amoralu, sakyčiau, kad dėl to galėtume pateikti pretenziją generalitetui. Manau, kad mes turime teisę tai padaryti. Taigi.
Aišku [jau kalbėjome], kad reikia aiškintis, kaip būtent jie ten fronte vadovauja. Bet čia kalbama konkrečiai apie kariuomenės autoritetą visuomenėje, apie moralinius ir etinius dalykus, o ne apie profesinius. Ir taip, man asmeniškai tai šlykštu, vis tiek.

Ką manai apie pasikeitimus vadovybėje? Na, įvairiuose lygiuose, ne brigadų, o aukštesniuose karo metu? Na iš to, ką sakei, kad per karą reikia keisti ir…

Gal būt taip. Konkrečių personalijų nekomentuosiu tiesiog dėl to, kad tų žmonių dar nepažįstu, o komentuoti atsiliepimus, ar atsiliepimus apie atsiliepimus, na, tai nerimta. Bet pats faktas, t. y. jei iš viso kyla klausimas, ar galima brastoje keisti arklius, na, žinoma, galima, jei kiti arkliai tiesiog skęsta.

Na, o jei brastoje tektų keisti žirgus dėl to, jog užduotis būtų paimti plaukti labiausiai gebančius žirgus? Na, sakykim, čia man nereikia jokių ypatingų kompetencijų, bet tik gana gerai išmanyti istoriją, o aš ją žinau neblogai.

Per visus pagrindinius karus visais laikais vyko labai greita vadovaujančiojo personalo evoliucija. Vyko tokia, galima sakyti, baisi, darvinistiška atranka. Kas susidorojo, kas ne. Ir kaip tik tai, kaip šalys, sakykim, veiksmingiau atsirinkdavo tuos, kurie susidorojo, ir suteikdavo jiems galimybių, tai būdavo ne paskutiniu veiksniu, iš kurių ir susideda pergalė.

Kaip įvykiai Sirijoje paveiks karą Ukrainoje

Ir paskutinis visiškai trumpas klausimas, nes, manau, apie tai pakalbėsime vėliau, kai situacija paaiškės. Kaip manai, ar situacija, kuri dabar klostosi Sirijoje, kaip nors paveiks mūsų karą?

Na, tai jau turi šiokį tokį efektą. Ten jau nuskrido dalis rusijos lėktuvų iš mūsų fronto.Taigi. Ne, mes tikrai tai ne kvailiams rašome. Klausyk, viena iš Su-34 eskadrilių, jau persibazavo tenai. Gal būt orų mūsų fronte tai labai nepakeis, betgi, beje, tai labai stiprus signalas. Beje, tai iš karto mums daug padėjo. Faktas yra tas, kad aišku, jog mūsų fronte jie neturi atsarginių lėktuvų, ir jei išskraidina iš čia lėktuvus į Siriją, tai rodo tikrąją rusijos išteklių padėtį. Rusijos gilumoje lyg ir yra lėktuvų, kurie neva nedalyvauja šiame kare. Vadinasi, jie neskraido. Tai reiškia, kad visos mašinos, kurios šiuo metu yra tinkamos darbui, jos visos yra čia. Tai aiškiai parodo, kiek jie turi ne iš viso lėktuvų, o kiek turi galinčių skristi lėktuvų. Tai visi tie, kurie šiuo metu dalyvauja virš mūsų fronto linijos.

Taigi, tas vienas eskadrilės skrydis mums daug pasakė apie jų aviacijos būklę. ir tai mus nuteikia labai optimistiškai. Na, tada pamatysim, kaip intensyviai ten plėtosis kovos veiksmai, ar pavyks apsiriboti viena eskadrile, ar neteks ten permesti daug daugiau. Taigi.
Na, o pasauliniu mastu, iš principo, tarkime, be situacijos tiesiai fronte, yra ir bendra geopolitinė situacija, kuri irgi įtakoja. Ir iki šiol praktiškai rusija puolė beveik visame pasaulyje – ne tik mūsų fronte, bet ir Afrikoje. Ten tiesiog nutiko domino efektas.

Įvairiose Afrikos šalyse vienas po kito griūva provakarietiški demokratiniai režimai ir  įsikuria prorusiškos diktatūros. Tai ten jau plinta, kaip koks vėžinis auglys. Paskutinė naujausia žinia – jau krito Čadas. Tai štai, Čadas jau paskelbė, kad nutraukia nuo 1970-ųjų galiojusią saugumo sutartį su Prancūzija, kuri savo laiku išgelbėjo Čadą nuo Libijos agresijos. Taigi, viskas. Prancūzų ten daugiau nebebus. Juos išmeta, ateina vagneriai, kaip anksčiau jau nutiko Centrinėje Afrikos Respublikoje, kaip nutiko Nigeryje, Malyje. Tai yra, ten paprastai, net per šitą didžiulį karą rusija vis tiek randa jėgų, na, tam daug pajėgų ir nereikia, nes, kaip sakoma, kur plona, ten ir lūžta. O ten, kaip paaiškėjo, labai plona. Taigi jie ten ir toliau dirba, varto ten šalis kaip kokiam domino efekte. Jie kaip tik gali stipriau įpūtė karą Artimuosiuose Rytuose.

Na, o jei kur nors, priešingai, žlugtų prorusiškas režimas, o yra, kur tai nutiks, kur rusai bus nugalėti, tai turėtų įtakos bendrai politinei pusiausvyrai. Taigi, tai turėtų įtakos jų pozicijai pasaulyje, visų pirma tų pačių trečiojo pasaulio šalių arba, kaip jos mėgsta save vadinti, Globalių Pietų laikysenai. Tos šalys tikrai myli stipriuosius. Ir kol kas jų poziciją mūsų karo atžvilgiu daugiausia lemia tai, kad jos mus laiko silpnais, rusus stipriais. O kai rusai vienoje šalyje gaus į dantis, kitoje, trečioje, tai paveiks tų šalių poziciją, tos pačios Indijos, Brazilijos ir kt.

Kodėl Putinas mojuoja „Orešniku“, ir ką jis juo išgąsdino?

Labai atsiprašau, bet geopolitiniame kontekste pamiršau užduoti dar vieną mūsų žiūrovo klausimą, kuris jį kelis kartus siuntė. Apie „Orešniką“. Ar šie putino grasinimai, putino mojavimai „Orešniku“ paveiks tą patį pasaulį, visų pirma, net ne mus?

Rodos, kad išvengėm, berods išvengėm. Reikalas toks, kad tokia grėsmė buvo. Na, manau, visi mūsų žiūrovai puikiai supranta, kad tas „Orešnikas“ buvo ne mums. Jis buvo į mus, bet ne mums. Iš esmės tai buvo ne karinis veiksmas. Tai buvo grynai politinis veiksmas, nes kariniu požiūriu panaudoti eksperimentinę raketą, kainuojančią 50 milijonų dolerių, panaudoti ją, kad nugabentų šešis metalo ruošinius, šešis geležies gabalus, kurie ten nukrito… Na, o kadangi jie skrenda 10 kartų greičiau už garsą, tai aišku, kad toje vietoje, kur nukrenta, jie ten viską pramuša kiaurai. Tai tarsi mažas meteoritas. Bet tai ir viskas. Net nesprogsta, nes ten nėra sprogstamųjų medžiagų. Tai yra, paleisti vėjais 50 milijonų dolerių ir eksperimentinę raketą, kurios galbūt dvi, o gal ir keturios visoje rusiją,  tikslesnio įvertinimo čia niekas nepateikia, kad padarytų šešias skyles „Južmaš“ stoge. Na, kariniu požiūriu, tai net ne kaip iš patrankos į žvirblius. Gal tai ne dėl karo, tikriau kaip tik dėl karo, bet politiniame kontekste.

Kai pagaliau mums buvo leista smogti rusijai vakarietiškais ginklais, vėlgi senelis Bidenas pagaliau pasijuto drąsus jau bepalikdamas Baltuosius rūmus. Viešpatie, nuoširdžiai negaliu apie tai kalbėti be skausmo, nes tiesiog gerai supratau, koks būtų poveikis, jei jis būtų tai leidęs prieš metus, tuo labiau prieš dvejus ir, pavyzdžiui, jei tada būtume galėję vykdyti operaciją Kursko srityje. Na, greičiausiai karas jau būtų pasibaigęs. Ir mūsų pergale.

Betgi gerai net ir tai. Taip, tai taip pat susiję su klausimu, kad ne viską mes prašikome. Mes prašikome mobilizaciją, ir tai baisu, bet, deja, kai kurios klaidos tikrai gula ir ant mūsų sąjungininkų sąžinės. Neverskime visko ant jų, bet, deja, kaltės yra nemažai.

Taigi, kai pagaliau palikdamas Baltuosius rūmus, senelis Bidenas atsikvėpė ir leido mums kažką paleisti skristi link motinėlės rusijos, tai iš ties siaubingai išgąsdino putiną, nes tai reiškia du dalykus. Pirmasis yra grynai karinis, kad jie turi viena problema daugiau dėl jų užnugario, bet tai jam kaip tik mažiau svarbu. Antrasis yra esminis. Jis suprato, kad nustojo bijoti jo žvanginimo branduoliniais ginklais.

Tai visada buvo stipriausia putino korta ir šiame kare, ir apskritai pastarųjų dešimtmečių politikoje, būtent, šis branduolinis blefas. Ir tai ne tik šantažas, tai būtent blefas, nes iš tikrųjų visi puikiai suprato, kad tikrų branduolinių ginklų jis nepanaudos. Nenaudos dėl daugelio priežasčių, pradedant tuo, kad jis pats nėra savižudis. Ta bunkerio žiurkė, tai visiškai ne idealistas šachidas, toks pasiruošęs su šūkiu „Alach akbar“ susprogdinti save juosiantį diržą. Tas žmogus labai myli savo gyvenimą. Asmeniškai jis pasirengęs griauti kitų gyvenimus, bet labai myli savąjį. Na, sakykim, kad senatvėje jis taip nuprotėjo, kad nusprendė pragaišti. Vis tiek visa kita grandinėlė, kuri driekiasi tarp putino su jo formaliu, taip vadinamu raudonuoju mygtuku, kuris iš tiesų yra pilka svirtis, net ne mygtukas…

Taigi, tarp putino su raudonu mygtuku ir iš šachtos išlekiančios raketos yra dar apie keliolika įvairių žmonių ir jie visi nori gyventi. Nė vienas iš jų nepasirašė, kad nusižudys. O branduolinio karo atveju rusai, ypač rusai kariškiai, puikiai žino, kad neturi jokių šansų. Tiesiog ten jie bus staigiai sunaikinti vienu atsakomuoju smūgiu. Taigi.

Visi kariniai ekspertai galiausiai suprato, kad jis branduolinio ginklo niekada nepanaudos, be to, kažkada karo ekspertams kilo antra abejonė. O jeigu jis ir panaudotų branduolinį ginklą, ar tas skristų ten, kur būtų nutaikytas? Nes branduolinė sparnuotoji raketa „Burevestnik“ nepakilo. Paaiškėjo, kad „Burevestnik“ anot Maksimo Gorkio gimęs šliaužioti ir skraidyti negali. Gi raketą „Sarmat“ apdainavo net rusų armijos choras. Ar girdėjai tą šedevrą? Iš rosijos motinėlės tolyn žvelgia sarmatėlės link Jungtinių Valstijėlių. Taigi, tas iššlovintas stebuklingas super ginklas ne tik nepakilo, bet tiesiog sprogo paleidimo aikštelėje. Dabar Naujojoje Žemėje yra didžiulis krateris, kuriame visa paleidimo tarnyba tiesiog išgaravo. Kažkas nutiko ir su balistine raketa „Bulava“. Povandeninio laivo paleista „Bulava“ neišniro iš vandens: užuot kur nors nulėkusi, tiesiog burbtelėjo.

Taigi natūraliai iškilo klausimas, net jei jis tikrai paspaustų raudoną mygtuką ir net jei kiti įvykdytų jo įsakymą, ar iš vis tai apskritai įvyktų, ar tik šefui paurgztų? Ir tada, kai iš ties tapo aišku, kad tai tik [branduolinis huilo bezdalas]…

Betgi, betgi Vakarai visą laiką leidosi suvedžiojami tuo branduoliniu blefu, tiesiog tikėdami, kad net jei ir būtų pasiryžta tam kritiniam veiksmui, tai vis tiek kažkas būtų paleista ir išskristų. Tada to reikia išvengti bet kokia kaina. Ir Ukrainos kaina buvo laikoma visiškai priimtina. Paprasčiausiai, geriau lai jie ten žūva, bet kad tik nebūtų branduolinės atakos, kad tik nekiltų karas, būtent branduolinis karas. Mat ją galai, tą Ukrainą. Ir tai varžė mus viso šio karo metu, nes mūsų sąjungininkai visada dozavo mums pagalbą. Kaip tik dėl tos baimės, kuri iš esmės yra neracionali, kuri neturi absoliučiai jokios racionalios prasmės. Bet ji buvo, ji labai stipriai veikė. Beje, matyt, sprendžiant iš visko, Šolcas dar tebėra jos apimtas. Taigi, dar jokia višta nesudėjo kiaušinio, kuriuo būtų galima išridenti Šolco išgąstį. Rodos greičiau jis bus išridentas tiesiog iš Vokietijos vyriausybės, jei neklystu kitų metų vasarį. Ir tada galbūt ateis žmogus be tos neracionalios baimės. O ji jau neišgydoma, tačiau senelis Bidenas savo kadencijos pabaigoje išsigydė.

Ir štai iš tikrųjų Vakarai pradėjo, žinai, kaip yra, kai bundama iš hipnozės, Vakarai pradėjo vaduotis iš šios branduolinės baimės burtų.

Putinui tai yra blogiausia, tai tiesiog jam sukėlė isteriją ir jis puolėsi bandyti tą baimę sugrąžinti. Na, iš pradžių tai bandė padaryti kuo pigiau, o ne už 50 milijonų dolerių. Iš pradžių jis išpūtė žandus ir pasirašė branduolinę doktriną. Vakarų reakcija buvo, na maždaug tokia: ar doktrinos popierių galima panaudoti tualete? Kitaip iš šios doktrinos nėra jokios naudos. Na, būtent taip jis buvo išjuoktas su ta doktriną. Ir tada jis jau „supsichavo“, o tada išsigando, ir tada nuskrido „Orešnikas“. Tai yra, jis nusprendė įrodyti, kad tikrai turi kažką, kas tikrai gali skraidyti ir nešti branduolinį ginklą. Na, taip, pasirodė, kad eksperimentinis „Orešnikas“, kurio, kartoju dar kartą, visoje rusijoje gal du, gal keturi vienetai, iš tikrųjų skrenda.

Na, tiesą sakant, aš taip pat akimirką įsitempiau dėl to. Neduok Dieve, Vakarai tikrai tokie bailūs, kad grįš prie kažkada nubrėžtos raudonos linijos ir atims iš mūsų leidimą tiems smūgiams? Ačiū Dievui, tai nesuveikė. Leidimas ne tik kad nebuvo atšauktas, o atvirkščiai. po to mums iškart tiesiog mesteltas papildomas labai rimtas pagalbos paketas. Taigi, galima sakyti, kad „Orešniką“ paleido vėjais. Ačiū Dievui!

Labai ačiū visiems, kurie mus stebėjo iki galo. Tikiuosi, kad kitą kartą susitiksime greičiau, tad programa bus trumpesnė.

Parengė LL, redagavo VK.

kariuomeneskurejai.lt

Edvardas Čiuldė. Ar Lietuva yra Žydų muziejaus filialas?

Redakcija
-
39
Edvardas Čiuldė. Ar Lietuva yra Žydų muziejaus filialas?
Dingęs Štetlas / Sigito Mikučio nuotr.

Šeduvos miestelio pakraštyje yra įsteigtas žydų muziejus „Dingęs štetlas“ (ivrito kalba „štetlas“ – lietuviškai „miestelis“), jeigu neklystu, didžiausias memorialas Europoje, užimantis kelių tūkstančių kvadratinių metrų ploto. Iš esmės tai yra palydovinis Šeduvos miestelio miestelis su gyvenamosiomis patalpomis, kol kas neapgyvendintomis žmonių sielomis. Būtent šio muziejaus, ar kaip ten kitaip pavadinti, steigėjai įrengė stelą, trimis kalbomis skelbiančia, kad ne kažkokie neaiškūs hitlerininkai vokiečiai, kurių čia nebūta, o kaimynai lietuviai išžudė miestelio ir apylinkių žydus. Taigi lankytojai iš viso pasaulio, jeigu tokių yra, turi puikią galimybę dar kartą įsitikinti – kokie vis dėlto baisūs yra tie lietuviai.

Korekcija: padarytas naujas užrašas, akcentuojantis lietuvius kaimynus. / K. Markevičiaus nuotr.

Dabar vėl prisiminiau, kad a. a. Markas Zingeris, seiminio Zingerio brolis, mėgdavo pasakoti tokią istoriją, kad neva Lietuvą okupavus vokiečiams, Kaune lietuvis atitempė savo kaimyną žydą „priduoti“ į gestapą, tačiau už nereikalingą iniciatyvą iš gestapininko gavo spyrį į užpakalį ir buvo išvadintas „lietuviška kiaule“. Taurūs tie gestapininkai buvo, nieko nepasakysi. Taigi, nežinau, ar tai yra tiesiog dėsningumas, ar tik pasikartojamumo tendencija, bet tokias šiurpias istorija apie kaimynus lietuvius pastaraisiais dešimtmečiai dažniausiai mėgdavo pasakoti žydiško profilio sovietinės komunistinės nomenklatūros palikuonys, sąmoningai nutylintys apie hitlerinės Vokietijos vaidmenį žydų tragedijoje (Vokietija kompensacijas jau išmokėjo, rankos yra sukirstos, taigi nėra ko dabar aušinti burną – tokia gi yra prekijo etika), lietuviškai populiacijai savo ruožtu priskiriant, kaip jau praeitą kartą buvo plačiau aptarta, atpirkimo ožio, ant kurio galima išvemti visą savo tulžį, vaidmenį. Ar žydų muziejaus „Dingęs štetlas“ įkūrėjas ir dvasinis vadovas, neabejotinai sankcionavęs minėtosios stelos atsiradimą žmogus – Sergejus Kanovičius yra kito lizdo paukštis, turint galvoje, kad jo paties tėvas buvo ne tardytojas ar pokario laikų milicijos viršininkas, o Lietuvoje žinomas rašytojas? Kaip atrodo bent man, ponvaikis, užaugęs Lietuvoje šiltnamio sąlygomis S. Kanovičius yra toks pat neturintis jokių kūrybinių minčių pašlemėkas, jeigu pasiryžo mus visus įpainioti į provokaciją, kurios grandininė reakcija nežinia kur dar gali nuvesti.

Pasipiktinę dėl tokios nešvankios provokacijos žmonės kalba apie būtinybę, kad ir lietuvių kapinėse, tarkime, partizanų perlaidojimo vietose būtų pažymima, kad čia atgulė žydų tautybės budelių nukankintas žmogus, jeigu tokią įvykių seką būtų galima įrodyti ir dokumentuoti, nesunku nuspėti, kad anksčiau ar vėliau turėtų būti pasiūlyta sukurti stelą žydų tautybės komisarų ir KGB tardytojų nukankintų lietuvių atminimui pagerbti. Aš pats buvau taip užsiputojęs vidujai, kad jau buvau nusiteikęs kažką panašaus viešai pareikšti. Tačiau štai beribiame internete aptikau dorą ir paprastą nuomonę, – dabar jau negaliu atsekti kur, kada ir kokio švento žmogaus išsakytą, – kad lietuviška kapinių etika neleidžia tokio išsidirbinėjimo, kad mums nereikėtų sekti kelių pašlemėkų žydų pavyzdžiu. Dėkoju Tau, mielas žmogau, nuostabusis mano tautieti, kad tu toks esi!

Tačiau man rūpi dar vienas, paprastai mūsų padangėje neartikuliuojamas istorinės atminties puoselėjimo aspektas. Ogi, kai būtent žydų tautybės asmenys labai agresyviai skelbia, kad lietuvių istorinė atmintis yra atgyvenęs ir niekam nereikalingas balastas (kiek kartų jau girdėjome tvirtinimą, kad lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos), tuo pačiu yra plečiamas ir gilinamas Lietuvos kaip visų pirma žydų gyvenimo ir mirties memorialinių pėdsakų teritorijos supratimas, jų memorialinės atminties artefaktai dauginasi taip sparčiai, kad pro tokį atminties įprasminimo tirštumą jau pradeda nebesimatyti pačios Lietuvos.

Andai bandžiau apmąstyti įvykių seką, kai Lietuvoje diskusijose dėl istorinės atminties vis didesnę reikšmę įgyja tarptautiniai žydiško kapitalo fondai, keldamas klausimą – ar nesiruošiama Lietuvą paversti atsarginiu Izraeliu, ar, tarkime, naujojo Izraelio inkubatoriumi. Tačiau galima paklausti dar ir taip – ar nesiruošiama Lietuvą paversti žydų muziejaus filialu? Nesunku įsivaizduoti, kad šalia Vilniaus už metų kitų būtų pradėtas statyti palydovinis atminties miestas „Šiaurės Jeruzalė“, nors gal užtektų tik Vilniaus pavadinimo pakeitimo, a?

Kažkas iš šiandien aršiai diskutuojančių žydų yra pastebėjęs, kad žydų ant žemės paviršiaus Lietuvoje liko nedaug, tačiau didelis skaičius yra Lietuvos žemelėje palaidotų žydų. Ar mirę ir žuvę žydai yra ta terakotinė armija (jeigu nežinote, kas tai yra, nesunku bus sužinoti pasigūglinus), kuri yra pašaukta užvaldyti Lietuvą?..

Redakcijos prierašas. Kalbėdami apie savo bendrapiliečius žydus nė akimirkai negalime pamiršti, kad turime branginti žydų tautybės žmones, tokius kaip Miša Jakobas, kuris buvo žydų gimnazijos direktoriumi, didžiuojasi esantis žemaitis ir galintis pažemaičiuoti arba Chona Leibovičius, a.a. Vitalijus Karakorskis, Dovydas Bluvšteinas, Levas Milneris, kurie nesutiko su kustytojiška F.Kukliansky veikla ir ragino šalies vadovą peržiūrėti Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sudėtį.

 

1...117118119...1 705Nuo 1 705 118 puslapis