„Tarsi gaisras sklinda žinia apie parlamentinių partijų suokalbį prieš šeimą.
Ypač dabartinio Seimo balsavimuose dėl šeimos sampratos ir gyvybės apsaugos klausimais išryškėjo realios partijos ir jos narių nuostatos bei rinkiminiai manipuliavimai.
Skaitytoja rašo, kad šią savaitę akivaizdžiai atsiskleidė TS-KD dviveidiškumas svarstant šeimų klausimus. Socialinių reikalų ir darbo komitete svarstant Nacionalinės šeimos tarybos klausimą nė vienas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos atstovas nebalsavo už šeimą, nes nori įtikti liberalams. Liberalai ir socdemai („paluckininkai”) puola šeimos instituciją atvirai, nevengdami klastoti realybės duomenis.
Seimo posėdžių salėje balsavimas buvo slaptas, bet realiai kartojosi tas pats scenarijus-daug TS-LKD narių išėjo iš salės, parodydami liberalams, kad nebalsuoja už šeimą palaikančią instituciją.
Labai akivaizdu, kad jau įvykę susitarimai tarp TS-LKD, liberalų ir socdemų. Šeimos atžvilgiu intensyviai formuojasi liberal-marksistinis flangas ir nuostatos, nukreiptos į šeimos griovimą. Tai reiškia: kad pasirinkti balsuoti už TS-LKD, tai tas pats, kas balsuoti už liberalus ir socdemus…
Kviečiame dalintis nepaneigiama žinia, kaip apie šios partijos lyderių veidmainystę balsuojant už vaikų atiminėjimo įstatymą, vienalytes šeimas, dvikalbystės įteisinimą, JTO migracijos paktą, Lukiškių aikštę ir kt.”
Rinkėjams patarimas: jokiu būdu neįsivelti į ilgas smulkmeniškas polemikas, kurias būtinai bandys išprovokuoti oponentai, o po to demagogiškai mėgins nukreipti jiems norima linkme.
Pagrindinės šeimos, valstybės ir Tautos išlikimo šalininkų galimos puolimo kryptys ir atsakymai: KLAUSIMAS: kodėl tik apie TS-LKD, o ne apie valstiečius?
ATSAKYMAS: o kas skelbia valstiečius esant patriotine ir krikščioniška partija? Sąjūdžio idealų tesėjais? TS-LKD verta atskiro dėmesio, nes vienintelė taip stipriai ir efektyviai klaidina patriotiškus rinkėjus, deklaruodama konservatyvias pažiūras, o balsuodama liberaliai.
KLAUSIMAS: kodėl išskirti tik trys? Gal jie ir liberalūs, bet visi balsuoja konservatyviai.
ATSAKYMAS: už gėjų partnerystę šiame Seime daugiausiai balsuojančių UŽ buvo būtent konservatorių (net 9), už lenkiškus paso įrašus taip pat pusė frakcijos. Daugeliu klausimų bent pusė frakcijos ir daugiau balsavo taip pat, kaip lentelėje.
KLAUSIMAS: šie dalykai nelemia konservatyvumo ir krikščioniškumo.
ATSAKYMAS: kalbos statusas ir jos gynimas buvo vienas pirmųjų Sąjūdžio reikalavimų. Dabar TS-LKD kovoja prieš kalbos komisiją. Šeimos sampratos ir gyvybės apsaugos klausimus pati Bažnyčia (Benediktas XVI) nurodo kaip pamatinius kriterijus, kaip vertinti kataliką politiką.
Š.m. spalio 1 dieną Lietuvos vyskupų konferencija paskelbė kreipimąsi į visuomenę ir tikinčiuosius:
Lietuvos vyskupų konferencijos kreipimasis artėjant rinkimams
Netrukus vyks rinkimai į Lietuvos Seimą. Tai proga išreikšti savo įsitikinimus balsuojant, galimybė išsirinkti tuos parlamentarus, kurie, mūsų nuomone, galėtų geriausiai mums atstovauti. Nuo išrinktų įstatymų leidėjų veiklos tiesiogiai priklausys tai, kaip mūsų šalis gyvens per artimiausius ketverius metus: kaip bus rūpinamasi jaunais ir senais, puoselėjama kultūra ir tradicijos ar atsižvelgiama į žmogaus prigimtį kuriant ateities visuomenę, kokie ryšiai bus mezgami su užsienio šalimis, kokios sąlygos atsivers verslui.
Bažnyčia moko, kad išrinkti tuos, kurie mums atstovauja ir kuria įstatymus, – garbinga kiekvieno krikščionio artimo meilės pareiga. Kaip rašė šv. Jonas Paulius II, „Bažnyčia vertina demokratiją kaip sistemą, kuri garantuoja piliečiams teisę dalyvauti politinėje veikloje, ir valdomiesiems laiduoja galimybę rinkti savo vadovus, taip pat – kai to reikia – taikiu būdu juos pakeisti kitais“ (enciklika Centesimus annus, 46).
Pasinaudokime šia teise kurti valstybę ir neleiskime, kad pastaruosius mėnesius dėl šalyje vyraujančios epideminės situacijos susidaręs netikrumas atgrasytų mus atlikti šią pareigą. Eidami balsuoti, neužmirškime asmeninės apsaugos priemonių – taip apsaugosime save ir kitus nuo virusinių susirgimų.
Kurdami nepriklausomą Lietuvos valstybę nuėjome nemažą kelią. Kiekvienu metu reikia atsiliepti į naujus iššūkius ir spręsti skirtingas problemas. Vis dėlto šalia besikeičiančių aplinkybių visad išlieka pastovios vertybės: atjauta, gailestingumas, jautrumas silpniausiam, visuomeninis solidarumas, prigimtinė šeima ir gyvybės neliečiamumas, atida kūrinijai – mūsų bendriesiems namams bei gėrio siekianti laisvė. Rinkimės ir rinkime tuos kandidatus, kurie pritaria šių krikščioniškų ir bendražmogiškų vertybių visumai. Rinkdami tokius kandidatus, balsuojame ne tik už krikščionišką visuomenę, bet ir už darnią bei stiprią valstybę.
„Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei!“, – užtikrina apaštalas Paulius Laiške galatams (Gal 5, 13a).
Savo veikliu dalyvavimu rinkimuose ne tik išsaugosime prieš 30 metų iškovotą laisvę, bet ir prisidėsime prie jos puoselėjimo bei krikščioniškomis vertybėmis besiremiančios Lietuvos klestėjimo.
Visi, kas domėjosi vadinamojo „Trumpo bendradarbiavimo su Putinu” skandalo tyrimu seniai suprato, jog tai buvo Obamos, Clinton, Obamos slaptųjų tarnybų vadovybės ir jų sąjungininkų Rusijos žvalgyboje sąmokslas siekiant neleisti Donaldui Trumpui laimėti prezidento rinkimus, o paskui – visokeriopai trukdyti jam atkūrinėti JAV karinę ir ekonominę galią.
Bet dabar mes turime tai liudijantį oficialų dokumentą – JAV Nacionalinės Žvalgybos direktoriaus John Ratcliffe raportą Senato Teisės komiteto pirmininkui LIndsey Graham.
Su karštais linkėjimais TSPMI rusiškos propagandos profesoriui Nerijui Maliukevičiui, profesionaliam melagiui ir šiaip niekšeliui Mykolui Katkui, sovietinio propagandisto ir panaudoto silikoninio gaminio mišrūnui LRT redaktoriui Vykintui Pugačiauskui, Vilniaus Universiteto rektoriaus padėjėjui Pauliui Gritėnui.
P.S. Priminsiu, kad aš tokią išvadą padariau ir paskelbiau FB iš karto, kai tik Clinton rinkimų štabas paleido gaidį.
Artėjant eiliniams Seimo rinkimams krikščionims vėl kyla klausimas, už ką balsuoti? Koks būtų teisingiausias ir išmintingiausias pasirinkimas, kuris atitiktų ir krikščioniškus principus, ir Lietuvai būtų gerai?
Tobulame pasaulyje atsakymas būtų paprastas ir aiškus – balsuoti už tą partiją ir už tuos kandidatus, kurie geriausiai pasirūpins mūsų visų ir valstybės bendruoju gėriu.
Problema tame, kad realiame šiuolaikiniame pasaulyje (arba bent jau Lietuvoje) nėra vienos partijos, kuri ne tik nuosekliai vadovautųsi aiškiomis krikščioniškomis vertybėmis bei principais, bet ir turėtų valstybės valdymui reikalingą patirtį; turėtų kompetentingus ekspertus išmanančius visas svarbiausias su bendruoju gėriu susijusias sritis; žinotų aiškius ir įtikinamus atsakymus, kaip spręsti svarbiausias visuomenės bei valstybės problemas ir turėtų pakankamai žmogiškųjų, intelektualinių, institucinių resursų garantuojančių rinkiminės programos įgyvendinimą.
Taigi krikščioniui prieš rinkimus dažnai tenka spręsti kažką panašaus į galvosūkį, kur investuoti pinigus – į didelę grąžą žadančius, bet rizikingus vertybinius popierius, ar mažesnio pelningumo, tačiau ir mažesnės rizikos obligacijas?
Būtų lengva apsispręsti, jei galėtume pasirinkti mažo rizikingumo ir tuo pačiu labai pelningą investiciją. Bet, deja, tokios prabangos neturime. Tad, atrodo, kad krikščionys neišvengiamai susidurs su dilema, nes kaip bebalsuosi, vienu ar kitu požiūriu gerai nebus. Arba rinksi partiją (politikus), kuri nors ir turi kompetencijos spręsti valstybės reikalus, iš esmės yra abejinga pamatiniams krikščioniškiems principams; arba atiduosi balsą už politikus, kurie nors ir deklaruoja aiškius principus, bet stokoja patirties ir resursų, reikalingų spręsti visus visuomenei svarbius klausimus.
PAMATINIAI PRINCIPAI, KURIE TURĖTŲ LEMTI APSISPRENDIMĄ
Bet, ar vadovavimasis aiškiais krikščioniškais principais mūsų laikais neišvengiamai yra problematiškas ir keliantis neišsprendžiamas dilemas? Katalikų
Bažnyčia savo mokymuose ir popiežių pasisakymuose nuolat pabrėžia, kad politikai ir rinkėjai turi vadovautis tam tikrais principais, kurie negali būti derybų ar mainų objektas. Popiežius Benediktas XVI susitikęs su Europos parlamento liaudies partijos frakcija kalbėjo, kad Bažnyčios požiūriu pagarba žmogaus orumui nėra atsiejama nuo tam tikrų principų laikymosi. Popiežius Benediktas nurodė tokius principus:
– gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties apsauga;
– šeimos natūralios struktūros – kaip santuoka pagrįstos vyro ir moters sąjungos – pripažinimas bei skatinimas ir jos gynimas nuo bandymų padaryti ją teisiškai lygiareikšmę visiškai skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai daro žalą ir prisideda prie jos destabilizacijos, aptemdydamos jos ypatingą pobūdį bei nepamainomą socialinį vaidmenį;
– tėvų teisės auklėti savo vaikus apsauga.
Popiežius Benediktas taip pat atkreipė dėmesį, kad šie principai nėra tikėjimo tiesos, net jei jie tikėjimo ir geriau apšviečiami bei patvirtinami; jie įrašyti pačioje žmogaus prigimtyje ir todėl būdingi visai žmonijai. Tad Bažnyčios pastangos juos skatinti nėra konfesinio pobūdžio, bet skirtos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų religinės priklausomybės. Tokios pastangos juo reikalingesnės, juo labiau šie principai neigiami ar neteisingai suprantami, nes tai yra nusižengimas tiesai apie žmogaus asmenį, rimta žaizda, daroma pačiam teisingumui.
Popiežiaus Benedikto nurodytais principais besiremiančios gairės krikščionims atrodo yra pakankamai aiškios. Tačiau, kai kurioms politinėms partijoms pastaruoju metu vis labiau dreifuojant tolyn nuo išvardintų principų, atsirado ir katalikų influencerių, kurie ėmė abejoti ir minėtų principų lemiama svarba katalikui rinkėjo apsisprendimui.
Jų samprotavimai skamba maždaug taip: „niekas nesako, kad minėti principai nėra svarbūs, tačiau politika negali apsiriboti tik trimis klausimais. Valstybės ir visuomenės gyvenimas yra sudėtingas ir kompleksiškas. Todėl turime rūpinti ne tik kelių, nors ir svarbių principų įgyvendinimu, bet ir kitomis svarbiomis bendrojo gėrio sritimis. Krikščionys neturi tapti populistais, kurie į viską žvelgia supaprastintai ir apsiriboti tik keliomis visuomenės gyvenimo problemomis, neatsižvelgdami į visą valstybės bei visuomenės reikalų kompleksiškumą. Balsuodami neturime apsiriboti tik keliais katekizmo paragrafais“.
Moralas lyg ir visai aiškus – taip, kai kurie Bažnyčios minimi moraliniai principai yra svarbūs, bet yra ir kitų lygiai taip pat svarbių spręstinų klausimų. Todėl yra visai pateisinama, jei krikščionis pasirenka balsuoti už partiją, kuri nors ir ignoruoja popiežiaus Benedikto paminėtus principus, bet turi gerų programinių nuostatų kitose svarbiose valstybės gyvenimo srityse.
AR GALIMA AUKOTI PRINCIPUS DĖL NAUDOS AR „DIDESNIO GĖRIO“ ?
Ką galima būtų pasakyti apie šią principingos krikščionių pozicijos kritiką? Gal išties turime į viską žvelgti plačiau, lanksčiau ir kompleksiškiau?
Į galva ateina toks palyginimas. Įsivaizduokime, šiandien Lietuvoje atsiranda kokia nors partija, kuri pasisako už Krymo pripažinimą Rusijai, „atvirą dialogą“ su Putinu ir glaudesnius santykius su Lukašenka, bet tuo pat metu turi ir daug gerų idėjų kaip spręsti visuomenei aktualius ekonomikos, švietimo, kultūros, verslo sąlygų gerinimo klausimus.
Vargu, ar Lietuvoje atsirastų daug save dešiniaisiais valstybininkais laikančių rinkėjų, kurie balsuotų už tokią partiją. Jie nesusigundytų ir argumentu, kad partijos užimama lanksti bei pragmatiška pozicija santykiuose su Rusija ir Baltarusija galėtų būti naudinga Lietuvos verslui ir ekonomikai. Kodėl toks politikų lankstumas šiais klausimais būtų pakankama priežastimi, neleidžiančia už juos ramia sąžine atiduoti balso?
Todėl, kad šiuo atveju klausimas yra ne vien tik apie lankstumą ir nuomonių pliuralizmą, bet apie moralinio kompaso nebuvimą. Lanksti tokios partijos pozicija būtų ne šiaip trūkumas, kurį gali atsverti kiti privalumai. Tokia pozicija atskleistų, kad partija iš tiesų neturi moralinio kompaso, kurio nebuvimas ilgainiui neišvengiamai paliestų ir visus kitus „ekspertinius“ klausimus, kurių sprendimo imtųsi tokia partija.
Dar daugiau, nors tokios pragmatinės ir „vertybiškai neutralios“ nuostatos galbūt ir galėtų atnešti trumpalaikės naudos, bet ilgalaikėje perspektyvoje padarytų daug didesnę žalą Lietuvos interesams ir visam regionui. Todėl, atsisakymo balsuoti už politikus besilaikančius minėtų „lanksčių nuostatų“ priežastis nebūtų siauras požiūris, rusofobija ar dogmatizmas. Atsisakymas balsuoti už tokią partija būtų išmintingas sprendimas, kylantis iš supratimo, kad tas, kuris nepaiso tiesos ir teisingumo kurioje nors srityje, niekada nebus patikimas tiesos ir teisingumo gynėjas ir visose likusiose srityse.
Taigi ir krikščionio rinkėjo pozicija, kad atiduodant balsą už politikus popiežiaus Benedikto XVI paminėti principai yra esminis kriterijus, nėra užsispyrimas, siauras mąstymas ar noras primesti „savo vertybes“. Aiškus pasisakymas už šių principų prioritetą tuo pačiu yra ir pasisakymas už politikos moralinį kompasą, kurio išsižadėjus, Benedikto žodžiais, neišvengiamai bus nusižengta tiesai apie žmogų ir padaryta rimta žala pačiam teisingumui.
Partija, atsisakiusi vadovautis tiesa apie žmogaus prigimtį ir teisingumu, nebus pajėgi apsaugoti valstybės nuo jos bendrojo gėrio paaukojimo galingoms interesų bei ideologinėms grupėms. Apie tai, jog atsisakymo laikytis tam tikrų pamatinių principų auka yra visuomenės bendrasis gėris pasisakė ir Šventasis Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Evangelium Vitae“:
Neįmanoma palaikyti bendrojo gėrio, nepripažįstant ir neginant teisės į gyvybę, kuria grindžiamos ir iš kurios plaukia visos kitos neatimamos individų teisės. Visuomenė neturi tvirto pamato, kai ji, viena vertus, teigia tokias vertybes kaip asmens orumas, teisingumas ir taika, o antra vertus, radikaliai priešinasi joms, priimdama ir toleruodama įvarius būdus, kuriais žeminama ir pažeidžiama žmogaus gyvybė, ypač silpna ar atsidūrusi visuomenės paribyje.
KADA PRINCIPAI TURĖTŲ LEMTI APSISPRENDIMĄ UŽ KĄ (NE)BALSUOTI ?
Pradžioje minėta investuotojo dilema iš tiesų nėra tinkama nusakyti krikščioniško balsavimo Seimo rinkimuose problemai. Todėl, kad kai renkiesi, kur investuoti, klausimas niekada nėra vien tik apie pelningumą ir riziką. Klausimas visuomet yra ir apie tai, iš ko uždirbamas pelnas. Žmogus, kurios moralinis kompasas nėra visai išsiderinęs, neinvestuotų į verslą, kuris uždirba pinigus išnaudodamas vergų darbą, platindamas pornografiją ar niokodamas gamtą. Kad ir kokia tai būtų saugi bei pelningą investicija. Kitaip tariant, kai reikia pasirinkti, ar investuoti į rizikingą ar mažai pelningą švarų verslą, ar investuoti į verslą, kuris pelnosi iš žmogaus orumo žeminimo ar gamtos niokojimo, nėra jokios dilemos. Nebent tau žmogaus orumas ir gamtos (prigimties) apsauga iš tiesų ne taip ir rūpi.
Ar noriu pasakyti, kad krikščionims rinkėjams sprendžiant kam atiduoti balsą, turėtų pakakti, kad kandidatas ar partija pasisako už negimusios gyvybės apsaugą, šeimos prigimtinę struktūrą, tėvų apsaugą nuo valstybės kišimosi į vaikų ugdymo reikalus?
Žinoma, kad ne. Juk ir koks nors dešinųjų pažiūrų valstybininkas neatiduotų savo balso kandidatui ar politinei jėgai vien todėl, kad pastaroji pasisako prieš Krymo aneksiją. Tiesiog pritarimas pamatiniams vertybiniams principams, nors ir yra būtina, tačiau tuo pat nepakankama sąlyga tam, kad galėtume pasitikėti tos politinės jėgos nuoširdžiu įsipareigojimu bendrajam gėriui. Todėl ir krikščioniui rinkėjui vien tik pasisakymas už tam tikrus pamatinius principus nėra pakankama sąlyga rinktis politiką ar partiją. Ypač jei už šiuos principus deklaruojantys politikai su jais nesitapatina, bet tik laiko juos priemone nusivylusiems rinkėjams vilioti. Bet, nors vien tik popiežiaus Benedikto paminėtų principų deklaravimas nėra pakankama sąlyga krikščioniui atiduoti balsą, šių principų ignoravimas ar net faktinis veikimas prieš juos yra pakankama moralinė priežastis krikščionims už tokias politines jėgas neatiduoti savo balso.
Dar vienas populiarus priekaištas adresuojamas krikščionims būtinu apsisprendimo kriterijumi rinkimuose laikantiems minėtus principus skamba maždaug taip – „neturime elgtis kaip teisuoliai, bet ieškoti supratimo ir jautraus dialogo. Neturime su savo katekizmo tiesomis daužyti kitiems per galvas“. Šiuo priekaištu dažniausiai turimas omenyje krikščionių „nejautrumas“ LGBT atžvilgiu, kurį krikščionys neva demonstruoja tvirtai laikydamiesi pozicijos, kad šeimos sampratos pagrindas ir kūrimo sąlyga yra prigimtinis lyčių papildomumas. Krikščionys ne tik kaltinami nejautrumu, bet ir atvirumo dialogui „su kitokiais“ stoka. Netiesiogiai užsimenama, jog tokia principinga krikščionių laikysena ne tokia jau ir jau krikščioniška. Nes juk „krikščionybės esmė yra meilė ir jautrumas kenčiantiems, o ne fariziejiškas teisuoliškumas“.
Ar iš tiesų krikščionys, laikydami anksčiau aptartus principus nepajudinamais ir tuo vadovaudamiesi savo politiniuose pasirinkimuose, stokoja jautrumo, kuris pateisina lankstumą artimo meilės vardan? Į tai galima būtų atsakyti, jog dialogas, jautrumas ir meilė nėra priežastis išsižadėti tiesos, teisingumo ir to, nuo ko priklauso visų mūsų bendrasis gėris. Iš tiesų žmonės kenčia ir nusipelno užuojautos dėl įvairių dalykų.
Be kitų dalykų žmonės kenčia, kai neturi galimybių, kurias turi likę visuomenės nariai. Pavyzdžiui, kai kas kenčia todėl, kad dėl gabumų stokos negali studijuoti aukštojoje mokykloje ar dėl sveikatos problemų negali tarnauti kariuomenėje. Ar tokie žmonės nusipelno atjautos ir supratimo? Žinoma. Ar tam, kad parodytume užuojautą ir supratimą, turėtume atsisakyti laikyti išsilavinimo reikalavimą būtina sąlyga studijoms universitete ar fizinio pasirengimo reikalavimus tarnybai kariuomenėje? Ir ar tokie reikalavimai žeidžia tų asmenų orumą? Žinoma ne. Taip negalvoja ir to nesiūlo nė krikščionys, kurie tuo pačiu mano, kad „vardan dialogo ir atjautos“ galėtume vadovautis lankstesniu požiūriu į šeimos sampratą ir žmogaus prigimtį.
AR YRA PRASMĖS PALAIKYTI NAUJAS POLITINES JĖGAS?
Ir paskutinis labiau praktinis nei principinis klausimas – ar vis tik neįmanoma suderinti poreikio vadovautis krikščioniškais principais ir noro toliau palaikyti tradicines partijas, kurios nors ir neteikia prioriteto krikščioniškiems principams, bet, kita vertus, savo gretose turi nemažai krikščioniškai nusiteikusių politikų, kuriuos galima reitinguoti?
Taip, iki tam tikro lygmens įmanoma suderinti. Ypač jei tų partijų lyderiai atvirai ar de facto nepalaiko aiškiai su krikščioniškais principais nesuderinamų pozicijų bei savo partijos nariams nedaro spaudimo atsisakyti vadovautis krikščioniškais principais. Tiesa sakant, iki šiol Lietuvos krikščionys rinkėjai nelabai ir turėjo kito pasirinkimo, kaip tik reitinguoti krikščioniškų pažiūrų politikus daugiau ar mažiau krikščioniškiems principams abejingose (nors kartais žodžiais ir palaikančiose) partijose.
Vis tik pastarųjų metų patirtis parodė, kad nors krikščionys vis dar sudaro reikšmingą visuomenės dalį, jų atstovavimas parlamente bei viešajame politiniame diskurse yra neproporcingai mažas. Ne todėl, kad Seime yra mažai krikščionių ar jiems nėra svarbūs pamatiniai krikščioniški principai. Ne, krikščionių atstovimas menkas, nes Seimo nario balsas Seime neišvengiamai priklauso nuo partijos ar frakcijos prioritetų.
Daugelio partijų programose tie principai, kuriuos Bažnyčia laiko pamatiniais, tiesiog nėra laikomi prioritetiniais arba yra laikomi principais, kurių galima laikytis, to kol neatsiranda svarbesnių prioritetų ar pavojaus reitingams. Ypač pastarieji metai parodė, jog Seimo nariui dažnai savo norą palaikyti krikščionišką poziciją tenka subordinuoti partijos vyraujančiai politinei linijai bei politiniams išskaičiavimams. Nepaklusus partijos linijai, krikščionims politikams gresia likimas be reikšmingesnių postų ir žema vieta būsimųjų rinkimų partiniame sąraše.
Visa tai įvertinus, ir strategine ir taktine prasme yra svarbu, kad parlamente būtų ne tik krikščionių politikų, bet ir frakcijų bei partijų, kurios nuosekliai laikosi Bažnyčios formuluojamų principų. Situacijos pakeitimui bei Lietuvos politinio gyvenimo išjudinimui būtų svarbu, kad į Seimą patektų ne tik ligi šiol įprastos politinės jėgos, bet atsirastų ir naujos jėgos, kurioms krikščioniški principai būtų jų programos pamatas ir prioritetas.
Net ir nedidelė partija ar frakcija Seime, kuri nuosekliai laikosi krikščioniškų principų, nesinaudoja jais tik dėl politinių dividendų ir jų neaukoja pragmatiniams interesams, praturtintų dabartinį politinį diskursą bei padėtų įveikti Lietuvos politiniame gyvenime vyraujančią liberalizmo, pragmatizmo, moralinio reliatyvizmo, dvigubų standartų ir progresyvizmo hegemoniją.
Tiesa, vis pasigirsta pasamprotavimų, kad aiškiais krikščioniškais principais besivadovaujančios partijos buvimas Seime pakenktų ir krikščionių bendruomenei, ir Bažnyčiai. Nes, krikščionybė nėra ideologija, o tokios partijos atsiradimas neva „neišvengiamai ją ideologizuotų ir Bažnyčią sutapatintų su politika“. Tačiau toks nuogąstavimas neturi jokio tvirtesnio pamato.
Krikščioniškos partijos atsiradimas Seime nepadarytų daugiau žalos krikščionims, nei liberalams padaro liberalios partijos buvimas Seime ar kairiųjų pažiūrų žmonėms – socialdemokratinės. Tai nepadarytų žalos ir Bažnyčiai, kuri visuomet yra pasirengusi palaikyti dialogą su visomis politinėmis jėgomis. Žala galėtų atsirasti tik tokiu atveju, jei Bažnyčia (kas visai nėra tikėtina) atsisakytų palaikyti dialogą su kitomis politinėmis jėgoms ir pritarti jų konstruktyviems pasiūlymams vien dėlto, kad šiuos pasiūlymus teikia partija, nelaikanti krikščioniškų principų prioritetiniais.
Krikščionys (o tuo pačiu ir visa Lietuvos visuomenė) šiandien daugiau laimėtų savo balsais nusiųsdami į Seimą, kad ir nedideles, bet aiškią krikščionišką tapatybę turinčias partijas, nei toliau laikydamiesi išbandytos, bet mažai veiksmingos drungnų politinių jėgų palaikymo taktikos.
Krikščionio ausiai visada smagu girdėti Evangelijos pagyrimą: „jūs esate žemės druska“ (Mt 5, 13). Bet svarbu nepamiršti, kad iš kart po pagyrimo seka ir perspėjimas – „jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“.
Vakar dalyvavome mums jau paskutiniuose LRT debatuose Nacionalinio saugumo ir teisingumo temomis. Teko nemažai pasisakyti ir pačiam, todėl turiu dvigubai priežasčių pakviesti juos pasižiūrėti – įvertinsite ir partijas, ir mane iš tiesų debatai buvo šių metų nuobodžių rinkimų kontekste išskirtiniai. Keli pastebėjimai:
Rasa Tapinienė.
Buvo nuostabi vedėja, po filmavimo ją gyrėm ir dešinė, ir kairė, ir bendradarbiai. Pagaliau leista iš tiesų debatuoti ir tiesiog ore tvyro jausmas, kad visi iš debatų to ir norėjo, nepriklausomai nuo pažiūrų. Na, aptarta vienu klausimu mažiau, bet užtat aptarta. Pavyzdys kolegėms.
Niekas negalėjo tikėtis, bet žalieji atsivedė į studiją isteriškai besielgiantį žmogų. Profesorius Vytautas Nekrošius, kas visiškai nesuderinama su jo statusu, rėkė, kalbėjo be eilės, švaistėsi epitetais, išvertė kėdę ir apskritai elgesio ir kultūros prasme niekuo nesiskyrė nuo Astros Genės Astrauskaitės Puteikio komandoje.
Tai yra neįtikėtina, bet faktas, turite tai pamatyti. Tuo pačiu pamatysite, kad prof. Nekrošius nežino apie ES demokratijos deficito problemą ir mano, kad Europos Komisiją kažkas renka.
Linas Linkevičius yra taip neįpratęs, kad jį kas nors kritikuotų, jog visiškai prarado savitvardą ir leidosi į asmeninį „apsikapojimą”, kai buvo įvardyta akis badanti tiesa, jog Lietuva neturi ilgalaikės, nacionaliniais interesais pagrįstos užsienio politikos.
Jam atrodo, kad Lietuva dėl Baltarusijos viską daro gerai, dėl Rusijos viską daro gerai, dėl ES viską daro gerai, o bręstančių grėsmių neįžvelgia.
Macrono šiurpinantys pasisakymai viešnagės Vilniuje metu jam nerimo nekelia. Palyginimui – tarptautinių santykių profesoriui Raimundui Lopatai jie kelia.
Verta ir tai pamatyti.
Paaiškinome, kad visuomenė neįtraukta į teisės aktų svarstymą, nes niekas ir nenori to daryti, įprasta ją patraukti kuo toliau nuo sprendimų vos tik baigiasi rinkimai. Konstitucinis Teismas nuosekliai tą realizavo 2014 vasarą faktiškai uždrausdamas net referendumo iniciatyvos teisę.
Paaiškinome, kad Lietuvoje egzistuoja du teisingumai – paprastiems žmonėms už paprastus nusikaltimus, kurių kalėjimuose sėdi daugiausiai ES, ir vadinamajam elitui už stambaus masto nusikaltimus, kurių bylos valkiojamos metų metus ir visi iš anksto žino, kad jos nesibaigs tikromis bausmėmis, nes niekada nesibaigia.
Lietuvoje teisine prasme buvo ir tebėra pirma ir antra rūšis žmonių. Tikėjimas teismine sistema gali atsirasti tik atvėrus visuomenei teisėjų kontrolės mechanizmus, skyrimą ir patį teismų procesą.
Labai gaila, kad per Linkevičiaus benefisą neteko pakalbėti apie istorijos politikos, ginkluotų civilių įtraukimo ir patriotizmo svarbą šalies gynybai. Gal dar bus progų kituose formatuose.
Už poros savaičių Lietuva rinksis, kokiems lyderiams patikėti savo ketverių metų ateitį. Kandidatai rinkiminėje kovoje meta savo paskutines kortas, mėgindami iš paskutiniųjų atkreipti rinkėjų dėmesį, pabrėždami savo programinius ir idėjinius skirtumus. Visgi, buvusio premjero Gedimino Kirkilo straipsnis, kuriame teigiama, jog daugybę metų tarpusavyje konkuravusios G. Lansbergio Lietuvos konservatorių ir G. Palucko socialdemokratų partijos jau susitarė dėl bendros koalicijos už uždarų durų, sudaro įspūdį, jog politinė sistema mūsų šalyje jau sulaužyta ir nepriklausomai nuo deklaruojamų skirtumų, rinkėjų laukia stambiausia politinė išdavystė per tris nepriklausomybės dešimtmečius.
Rinkimai – tik priedanga?
Kaip žinia, bet kurios srities tobulėjimą garantuoja sveika konkurencija, o politika šiuo atveju ne išimtis. Tikra politinių jėgų konkurencija demokratinėje visuomenėje užtikrina, jog partijos, norinčios patekti į valdžią, yra priverstos sukti galvą, kaip geriau atstovauti savo rinkėjų interesus. Tik vykstant idėjų susidūrimui, galime turėti normalią diskusijos galimybę bei tikėtis gerovės valstybės kūrimosi. Deja, panašu, jog vieša paslaptimi tapęs Landsbergio – Palucko paktas tokią, šalies vystymą ir demokratijos kokybę užtikrinančią konkurenciją ruošiasi naikinti.
Konservatorių ir socialdemokratų partijos per šiuos trejetą dešimtmečių buvo dažniausiai valdančiąsias koalicijas formuojančios ir didžiausias ištikimų rinkėjų grupes turinčios partijos. Jų nariai ir rinkėjai nemėgo vienas kito, bet būtent ši savybė garantuodavo, jog bent nominaliai egzistuojanti „kairė“ ir „dešinė“ būdavo priverstos savo rėmėjams pasiūlyti kažką naujo. Dabar tampa aišku, jog šie rinkimai yra priedanga, po kurių uoliausi konservatorių ir socialdemokratų rinkėjai gali likti kaip niekad nuvilti ir išduoti, partijų lyderiams sukirtus rankomis.
Dažnai iškeliama problema, jog rinkėjai esą pernelyg nesigilina į partijų programas. Visiška tiesa, jog partijų idėjomis besirūpinančių balsuotojų nėra dauguma. Kita vertus, sunku pasakyti, kaip pagrindinių „ne populistinėmis“ save vadinusių partijų susijungimas valdžioje galėtų paskatinti Lietuvos žmones aktyviau pradėti domėtis partijų skirtumais. Toks politinės sistemos sulaužymas, sukuriant vadinamąją „vaivorykštės“ koaliciją iš esmės bylotų tik apie tai, kad Lietuvos politikoje nebėra nieko nei „konservatyvaus“, nei „socialdemokratiško“, tik elementarus postų ir privilegijų siekis ir dar mažiau prasmės gilintis į politinių jėgų skirtumus.
Tokio pobūdžio konservatorių ir socialdemokratų susitarimai įmanomi tik todėl, jog šių partijų lyderiai yra pernelyg atitrūkę nuo savo partijos palaikytojų ir jos aktyvių narių. Balsuojantys už šias partijas vis dar mano, jog jos skiriasi, dauguma šių partijų nariai taip pat, tačiau lyderiai savo balsuotojus ir partijos narius laiko nieko vertais asmenimis, kurių pažiūras galima ignoruoti, susitariant tarpusavyje dėl būsimo vyriausybės kabineto.
Kaip tokia sąjunga atsispindės Seimo balsavimuose jau galime nuspėti. Vienas iš pavyzdžių – tos pačios lyties partnerysčių įteisinimas. Abiejų politinių partijų rėmėjai nepritaria partnerysčių legalizavimui, nepritaria ir dauguma partijos narių abiejose politinėse organizacijose, kas buvo atskleista partijos narių nuomonės tyrimuose prieš keletą metų. Nepaisant to, dviejų asmenų: G. Landsbergio ir G. Palucko, nusiteikimas tokias partnerystes įteisinti ir spaudimas savo frakcijų nariams bei vyriausybei šiuo klausimu gali nulemti sprendimą, kurio demokratiškai nepalaiko nei balsuotojai, nei partijų nariai.
Dar vienas pavyzdys gali būti ir užsienio politika. Nepaisant to, jog absoliuti dauguma partijų narių ir Lietuvos visuomenės palaiko dabartinį santykių puoselėjimą su Lenkija, TS – LKD ir socialdemokratų lyderiai (drauge su Vokietija) ketina Lenkijai taikyti sankcijas, dėl esą nepakankamai gerai toje šalyje veikiančios demokratijos. Jeigu prieš dešimtmetį tautinių mažumų klausimai dar kėlė pagrįstų aistrų tarp Vilniaus ir Varšuvos, šiandien, kai Lenkijos premjeras nebeturi jokių pastabų Lietuvai, o vietos lenkai nebekelia papildomų reikalavimų, tokio pobūdžio Lenkijos puolimas, vykdomas dviejų politinių lyderių atrodo absurdiškai. Nepaisant to, šių politikų asmeniniai nusistatymai prieš eurofederalizacijai prieštaraujančius lenkus ir noras įsiteikti Briuselio elitui yra aukščiau visko, kas gali nutikti Lietuvos santykiams su artimiausiais kaimynais. Tokiu būdu, dviejų žmonių nuomonė ir asmeniniai susitarimai taps aukščiau bet kokių partijų, politinių ideologijų ar net šalies interesų. Politinė sistema galutinai taps tik asmeninių draugysčių priedanga, sunaikinant tautos ir partijų atstovavimo tvarką.
Kas tars lemiamą žodį?
Be jokios abejonės visoje rinkimų dėlionėje svarbūs išlieka ir valstiečiai bei R. Karbauskis, kurio pasipiktinimas dėl socialdemokratų suokalbio su konservatoriais turi pagrindo. Verta pripažinti, kad nuolat kaltintas populizmu valstiečių ir žaliųjų lyderis išlieka nuoseklus, laikydamasis centro kairės pozicijų ir natūraliai tikėdamasis, jog socialdemokratai, taip pat pristatantys save kaip kairiąją partija, neturėtų griauti politinės sistemos, eidami išvien su konservatoriais. Rinkimų tiesiojoje, panašu, jog Lietuva savo ateitį galės patikėti arba R. Karbauskio partijai, arba neaiškiam politiniam junginiui tarp konservatorių ir socialdemokratų.
Į kurią pusę pasvirs galutinis vyriausybės formavimo kelias, gali priklausyti ir nuo mažųjų partijų rezultatų. Gali būti, kad nei valstiečiai nei konservatoriai – socialdemokratai nesurinks pakankamai balsų formuoti daugumai. Todėl tokios ant patekimo į parlamentą laviruojančios politinės jėgos kaip: Darbo partija, LLRS – KŠS, Laisvė ir Teisingumas, Liberalai ar naujai įsisteigusios Nacionalinio susivienijimo ir Laisvės partijos gali tapti lemtingais balsais, nulemsiančiais į kurią politinės galios pusę kryps artimiausių Lietuvos ketverių metų sprendimai.
Galutiniame koalicijų tvirtinimo klausime savo žodį tars ir Respublikos prezidentas G. Nausėda. Prezidentas pernai buvo pabrėžęs, jog nepritars vadinamos „vaivorykštės“ koalicijos formavimui ir politinės sistemos laužymui. Nepaisant ribotų prezidento galimybių, reikia tikėtis, jog šalies vadovas padarys viską, jog gerovės valstybės kūrime būtų išlaikyti politinės sistemos rėmai, o ne vadovaujamasi asmeninėmis politikų draugystėmis. Balsuodami galvojame apie daugelį klausimų, tačiau šįkart turėtume atsakyti sau ir į dar vieną: kaip mano balsas padės išsaugoti politines skirtis ir demokratiją Lietuvoje. Politinę konkurenciją norinčios ištirpinti partijos ir lyderiai, dėl postų paminantys savo partijų idėjines šaknis, neturėtų pelnyti mūsų balso.
Praėjusią savaitę Žiniasklaida skelbė, kad Nacionalinis susivienijimas (NS) kreipėsi į Prezidentą, Lietuvoje reziduojančias ambasadas, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijas bei kitas tarptautines institucijas dėl NS kandidatų teisių suvaržymo ir diskriminavimo artėjančiuose Seimo rinkimuose.
NS informavo apie mūsų valdžios ir valstybės institucijų dviveidiškumą, kai šios nepripažindamos Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų dėk suklastotų rinkimų, analogiškai savo šalyje užsimerkia ir netgi skatina rinkimų įstatymo pažeidinėjimus – toleruoja, kad partijų populiarumą nustatančios bendrovės gyventojų apklausose Nacionalinio susivienijimo nemini, kad žiniasklaida nemokamai reklamuodama sisteminių partijų kandidatus, o Nacionalinio susivienijimo kandidatų straipsnių neskelbia ir kt.
Rašė, kad VŠĮ “Pilietinė medija” filmavo kandidatų debatus Žirmūnų vienmandatėje apygardoje, kuriuose dalyvavo NS kandidatas Almantas Stankūnas. Šis vienareikšmiškai pasirodė geriau už savo oponentus. Todėl “Pilietinė medija” nusprendė Žirmūnų apygardos debatus filmuoti rugsėjo 26 dieną pakartotinai, pareikšdama, neva pirmą kartą filmuojant, debatuose nedalyvavo vienas iš 17 politinių partijų kandidatų.
A.Stankūnas užprotestavo pareikšdamas, kad rugsėjo 26 d pakartotinai filmuotis negali, nes jo laikas griežtai paskirstytas, yra numatyti sutikimai su rinkėjais, išnuomotos patalpos ir kt., kad skirtingai negu parlamentinės partijos, NS valstybės dotacijų negauna, tad tenka verstis asmeninėmis lėšomis.
Almantas Stankūnas
Be to pirmojo debatų filmavimo metu jis atskleidė oponentų mąstymo ir pasaulėžiūros trūkumus, kuriuos pastarieji pasistengs nuslėpti pakartotinio filmavimo metu, tad rinkėjai bus sąmoningai klaidinami.
Atkreipė dėmesį, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą VŠĮ “Pilietinė medija” neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti visa tai savanaudiškiems tikslams. Tokia informacija nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar politinius interesus.
NS kandidatas pareikalavo paviešinti pirmųjų debatų medžiagą, įspėdamas, kad priešingu atveju partija „Nacionalinis susivienijimas“ kreipsis į teismą.
Likus dviem dienoms iki pakartotinio filmavimo VŠĮ “Pilietinė medija” kandidatui atsiuntė atsakymą, kad ji yra „ne prie ko“. Neva filmavimo užsakovė yra Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), su kuria VŠĮ “Pilietinė medija” turi sudariusi sutartį, todėl visa filmuota medžiaga bus perduoda užsakovei – VRK.
A.Stankūnas veltui mėgino susisiekti su VRK telefonu. Nei sprendimo, nei atsakymo iš jos negavo – VRK paliko kandidatui pačiam spręsti savo likimą pagal principą – skęstančiojo gebėjimas yra paties skęstančiojo reikalas: nori filmuokis, nori ne (rizika kaip rusiškoje ruletėje). Todėl NS kandidatui nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik dar kartą dangintis į viešosios įstaigos rengiamą politinį spektaklį, kurio tiesioginė užsakovė yra VRK – tik ji viena sprendžia, kas dera visuomenei žinoti, o kas ne, kurie debatai yra naudingi NS, o kurie jam nenaudingi.
Tačiau susižinojusi, kad A.Stankūnas vis dėlto rugsėjo 26 d. dalyvavo pakartotiniame filmavime, VRK atstovė Jurgita Buržaitė po keturių dienų atsiuntė jam VRK pirmininkės Lauros Matjošaitytės rugsėjo 25 d. pasirašytą raštą, neva VRK susipažinusi su kandidato A.Stankūno nusiskundimais ir gavusi iš VšĮ „Pilietinė media” nufilmuotas kandidatų diskusijų programas priims sprendimą dėl jų viešinimo.
Štai taip. Koks bus tas VRK sprendimas, nėra aišku. Viena aišku, kad pakartotinio filmavimo VRK atšaukti nė neketino (įvykusio filmavimo po keturių dienų atšaukti nebeįmanoma). Be to apie būsimą VRK sprendimą kandidatas buvo informuotas tik filmavimui įvykus, tad galima neabejoti, kad rugsėjo 25 d. VRK raštas yra fiktyvus, tikėtina, pasirašytas atgaline data, nes išsiųstas po to, kai ginčijamas filmavimas įvyko.
Būsimasis VRK sprendimas taip pat jokių vilčių NS kandidatui nepalieka, nes jis bus priimtas tik rinkimų išvakarėse, kai kandidatuoti apskųsti VRK sprendimą teismui šansų nebeliks – teismas bet kuriuo atveju kandidato skundo iki rinkimų išnagrinėti nebesuspės. Taigi bet kuriuo atveju šaukštai bus po pietų.
Išvada tokia: jeigu NS kandidatas A.Stankūnas savo nelaimei pakartotiniame filmavime ir vėl pasirodė geriau už savo oponentus, jis gali negaišdamas laiko ruoštis trečiajam pakartotiniam filmavimui.
Tokios užduoties, tikėtina, netrukus VŠĮ “Pilietinė medija” sulauks iš VRK. Mat pagal galimą nerašytinį susitarimą VŠĮ “Pilietinė medija” turi nufilmuoti sisteminių partijų kandidatus taip, kad pastarieji bent jau nejuokintų rinkėjų – visai kaip meniniame kino trileryje: blogai suvaidinęs aktorius turi kartoti savo vaidmenį tiek kartų, kiek to reikia, kad režisierius būtų juo patenkintas.
Egzistuoja teisė į darbą ir į mokamas atostogas, teisė į švarų vandenį ir į sveiką maistą, teisė į sveikatos apsaugą ir į nemokamą mokslą, teisė į nesmurtinį auklėjimą ir į darbą ne visu etatu, teisė į santuoką ir šeimą, teisė į tinkamą būstą ir į prieglobstį; kai kuriose šalyse svarstoma dėl teisės į savižudybę, daug šalininkų turi teisę į nėštumo nutraukimą, o neįgalieji – į „įtraukimą“ arba integraciją; nemažai žmonių ilgisi teisės į gyvenimą be pesticidų ir… į gyvenimą be baimės ir be vargo. Ir visa tai vadinama žmogaus teisėmis, kurių atsiranda vis daugiau ir daugiau.
Pagrindinė šitokios teisių infliacijos priežastis yra žmogaus teisių sąvokos pakeitimas ir išplėtimas bei kai kurių esminių skirtumų nepaisymas. Deja, šioje situacijoje nei mūsų politikai, nei Lietuvos etatiniai žmogaus teisių ekspertai aiškumo įgyti nepadeda. Atvirkščiai, net atrodo, kad jie visi minta iš šios miglos ir net prisideda prie jos palaikymo.
Dar būdamas kandidatu į prezidentus G. Nausėda vienoje rinkimų kompanijos diskusijoje teigė laikąs žmogaus teises „aukščiau visko“ ir norįs „kovoti“ už jas ir jų įgyvendinimą. Žmogaus teisių įvaizdis šiandien toks geras, kad kiekvienas politikas mano būtinai turįs taip ar panašiai jų klausimu pasireikšti. Bet tik nereikalaukime iš jų jokių gilesnių paaiškinimų, kaip jie tas teises supranta, kodėl jos jiems aukščiau visko.
Labai nuvilia ir įvairios žmogaus teisių organizacijos, kai jų dokumentuose ir interneto puslapiuose sunkiai arba visai nerandi aiškios ir paprastos informacijos apie žmogaus teisių supratimą. Atrodo, kad net ir jos nejaučia reikalo pasivarginti ir išsamiai bei suprantamai apibūdinti žmogau teisių esmę, struktūrą ir kilmę. Ir kodėl turėtų, kai dažna iš jų save suvokia kaip savaiminį gėrį, o jų egzistavimas nepriklauso nuo veikimo ar neveikimo. Nors dauguma jų vadinasi nevyriausybinėmis, jų veiklą ištikimai finansuoja mokesčių mokėtojai – dažniausiai iš Šiaurės ir Vakarų valstybių bei Europos Sąjungos. Šie rėmėjai beveik visada įkyriai stumia kokią nors vieną siaurą iniciatyvą: apginti LGBT teises, apginti moterų teises, apginti vaikų teises ir t. t.
Norų sąrašai
Pagrindinės teisės arba tiesiog žmogaus teisės moderniaisiais laikais buvo suformuluotos kaip politinės teisės. Iš esmės jos buvo ir tebėra žmogaus laisvę ginančios ir saugančios teisės. Jos apima gyvybės ir nuosavybės apsaugą, lygybę prieš įstatymą, judėjimo ir žodžio bei religijos ir susirinkimų laisvę. Su jomis artimai susijusios yra demokratinio dalyvavimo bei pilietinės teisės. Vakarų valstybių konstitucijos ir pagrindiniai įstatymai atspindi šią liberalią pagrindinių teisių teoriją.
Be šios, galime sakyti, savotiškos žmogaus teisių „pirmosios kartos“, XX amžiuje atsirado teisių „antroji karta“. Ją sudaro ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės – teisės į tam tikrą gerovės lygį, teisės kažką gauti, įsigyti, turėti. Jos apima teisę į darbą, maistą, būstą ir socialinę apsaugą, teisę dalyvauti kultūriniame gyvenime ir t. t. (žiūrėkite straipsnio pradžios sąrašą). Egzistuoja ir „trečioji karta“, kuri yra susijusi su kolektyvinėmis tautų teisėmis.
„Pirmosios kartos“, arba „klasikines“, žmogaus teises galima rasti 1948 metų Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje, išdėstytas iki dvidešimt pirmojo straipsnio; nuo dvidešimt antrojo straipsnio pristatomos vėlesnės, „antros“ ir „trečiosios“ kartos, teisės. Kad toks išplėtimas yra labai problemiškas, rodo, pavyzdžiui, šios Deklaracijos dvidešimt aštuntas straipsnis: „Kiekvienas turi teisę į tokią socialinę ir tarptautinę santvarką, kurioje gali būti visiškai įgyvendinamos šioje Deklaracijoje išdėstytos teisės ir laisvės.“ Bet kurgi rasti tokią visuomenę, kuri užtikrintų teisės į taiką, į švarią aplinką, į orų atlyginimą, į teisingą gamtos išteklių dalinimą ir t. t. visišką įgyvendinimą, kuri galėtų patenkinti visus šiuos konkrečius, iš dalies ir materialinius poreikius? Matome, kad žmogaus teisės jau yra virtusios daugiau ar mažiau utopiniais idealais.
Ekonomistas F.A. von Hayekas (1899–1992) nurodo skirtingus Deklaracijos teisių šaltinius: „Šiame dokumente sąmoningai mėginama sulydyti liberaliosios Vakarų tradicijos teises su visiškai kitokia koncepcija, atnešta marksistinės Rusijos revoliucijos.“ (Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė, II t.) Savaime suprantama, kad toks bandymas negali būti vykęs. Teisininkas A. Claphamas patvirtina: „Sovietų Sąjungos atstovai siekė [Deklaracijoje] geresnio ekonominių ir socialinių teisių įtvirtinimo“ – ir iš dalies to pasiekė (Human Rights – A Very Short Introduction).
Kas iš to išėjo, matome nuo dvidešimt antrojo straipsnio, kai itin ryškiai pasikeičia net ir tonas. Pavyzdžiui, dvidešimt ketvirtas ir penktas straipsniai („Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį…“) skamba tarsi tikras pageidavimų koncertas, tarsi teisių būtų galima turėti tiek, kiek užsigeidžiama. „Tokios savavališkos pretenzijos į neribotus teisių sąrašus gali lengvai diskredituoti apskritai visas pastangas apginti teisingumą bei žmogaus teises“, pažymi reformatų teologas ir Pasaulinio evangelikų aljanso ambasadorius Vatikane T. K. Johnsonas. Anot jo, „antros kartos“ žmogaus teisių esminė problema ta, kad, „viską verčiant [žmogaus] teise, pagaliau niekas nebus [žmogaus] teisė“ (Human Rights – A Christian Primer).
Ekonominių ir socialinių teisių įtraukimas į standartinius žmogaus teisių sąrašus, pasak Johnsono, „paverčia šias žmogaus teises tolimais, neaiškiais politiniais tikslais, kurie galbūt bus pasiekti vėliau žmonijos istorijoje; bet tada jie nustoja būti teisingumo reikalavimais, kurių būtina laikytis ir kuriuos reikia vykdyti čia ir dabar…“ Johnsonas toliau rašo: „Iš tiesų turėtume labai rūpintis tokiais dalykais kaip maistas, drabužiai, pastogė ir medicininė pagalba žmonėms, kuriems to reikia, tačiau tai turėtų būti apibūdinta kaip gailestingumo veikla… o ne pirmiausia kaip teisingumo įgyvendinimo praktika.“ Teisingumo ir gailestingumo reikalavimų sumaišymas sukelia „pirmosios kartos“ žmogaus teisių rūpesčio visuomenėje sumažėjimą.
Panašiai teigia ir katalikų filosofas Robertas Spaemannas (1927–2018): „Jei socialinėms žmogaus teisėms bus suteikta ta pati reikšmė, kaip ir pagrindinėms laisvės ir teisinės apsaugos garantijoms [„pirmosios kartos“ žmogaus teisėms], tai reikš, kad pagrindinės laisvės ir teisinės apsaugos garantijos bus suprantamos santykinai, nes socialinių teisių pobūdis yra santykinis“ (Menschenrecht und Menschenwürde).
„Valstybės privalo imtis reikiamų priemonių…“
Būtina suprasti, kad teisė į paslaugas (plačiąja prasme) ir teisė į laisvę iš esmės skiriasi. Teisė į paslaugas, kuri visų pirma atsiranda iš įvairių rūšių sutarčių, lemia konkrečius ir ribotus įsipareigojimus, kuriuos turi įvykdyti ir vykdo tik susitariančiosios šalys. Kiekviena pardavimo ir pirkimo operacija yra pagrįsta tokia sutartimi. Jei pardavėjas priima mano pinigus, aš turiu teisėtų pretenzijų jam – bet tik jam. O pardavėjas jokiu būdu neprivalo visiems pasiūlyti visko.
Tuo tarpu teisė į laisvę bendrąja prasme įpareigoja ją gerbti – visi ir visada privalo vykdyti šią pareigą. Ji pažeidžiama, kai kas nors iš išorės į jos sritį įsikiša, ir jos laikomasi, kai nesikišama ir jos pagarbiai paisoma. Tai akivaizdu kalbant apie tokias teises kaip žmogaus gyvybės apsauga ar kūno neliečiamumas. Visada (išskyrus keletą ypatingų išimčių) reikėtų vengti bet kokio išpuolio prieš žmogaus gyvybę.
Tačiau teisė į gyvybę dabar yra išplėsta iki teisės į sveiką ar gerą gyvenimą. Iš tiesų egzistuoja konkreti teisė į tam tikrą paslaugą kaip, pavyzdžiui, į tinkamą medicininę pagalbą, jei yra sumokėta atitinkama draudimo įmoka. Bet kaip gali egzistuoti bendroji žmogaus teisė į sveikatą? Kas kam privalo padėti, kokiomis aplinkybėmis?
Tradiciškai pagalba nelaimės ir ligų atveju nebuvo traktuojama kaip teisinio reikalavimo įvykdymas, o buvo grindžiama labiau moralinėmis prievolėmis, tokiomis kaip jau minėtasis gailestingumas arba artimo meilė, rodoma tam tikrose situacijose konkrečiam asmeniui. Nėra jokios teisinės pareigos tai vykdyti, kaip ir negali būti jokio teisinio reikalavimo tai gauti arba patirti. Artimo meilės darbai atliekami laisvai ir iš širdies. Būtent tai sudaro jų esmę.
Taigi, teisė į laisvę tarsi sako: palikite mane ramybėje, taip nepakenksite man! Teisė į paslaugas sako: darykite ką nors, taip įgyvendinsite mane! Teisė į laisvę nustato bendras neigiamas prievoles, todėl ji dar vadinama „neigiama teise“. Teisė į paslaugas eina kartu su pozityviomis prievolėmis, todėl ji yra „teigiama teisė“.
Be abejo, esama ir teisių į paslaugas, kurios neišplaukia iš sutarčių ir kurios iš tikrųjų yra pagrindinės bei teigiamos. Pavyzdžiui, vaikai turi teisę į tėvų globą bei aprūpinimą – teisę, dėl kurios nereikia derėtis. Tačiau ši teisė turi savo vietą labai siaurame ir konkrečiame kontekste. Vaikų teisė sulaukti tėvų rūpesčio susijusi su tėvų pareigomis.
O kaip su teise į maistą, į orią senatvę ir atostogų keliones? Kieno pareiga ir atsakomybė vykdyti šiuos reikalavimus? Dažniausiai atsakoma – valstybės (arba visuomenės). Kai teisė į paslaugas subendrėja, išsiplečia ir tampa neaiški, neišvengiamai ateina valstybė. Susidaro labai prieštaringa ir net paradoksali situacija, kadangi istoriškai žmogaus teisės tarnavo laisvės apsaugai, apribojant valstybės valdžios savivalę ir galias.
Pavyzdžiui, „Žmogaus teisių gido“ puslapyje į klausimą, kokio pobūdžio yra žmogaus teisės, atsakoma: „Ekonominės ir socialinės teisės garantuoja, kad kiekvienas žmogus gyventų tokiomis sąlygomis, kuriomis jis gali patenkinti savo pagrindinius ekonominius ir socialinius poreikius… Valstybės privalo imtis reikiamų priemonių, kad ekonominės ir socialinės teisės būtų visiškai įgyvendintos.“ Kadangi pačios teisės savaime jokių sąlygų negarantuoja, turi įsikišti valstybė ir užtikrinti, kad tos sąlygos atsirastų; valstybė turi ateiti ir žmogui sukurti socialinę gerovę. Žodis „visiškai“ atveria tikrą Pandoros skrynią. Kadangi minėtos teisės nėra visiškai įgyvendintos net pasaulio turtingiausiose valstybėse, vadinasi, katilui reikia daugiau anglių – dar didesnio pajamų perskirstymo (pvz., pernai Vokietijoje visos socialinės išmokos kartus sudėjus viršijo vieną tūkstantį milijardų eurų).
Nestebina, kad „žmogaus teisių gidas“ skyriuje apie „Socialines ir ekonomines teises“ tarsi mantrą kartoja „valstybė turi taip organizuoti ekonomiką, kad…“, „valstybė turi padaryti viską, kas įmanoma, kad…“, „valstybė turi užtikrinti jums galimybę įsigyti adekvatų būstą“, „valstybė turi daryti viską, kas įmanoma, kad mažėtų nedarbas“ – tikrai viską, kas įmanoma? Iš tiesų tai utopinis – ir kvailas! – reikalavimas.
Teisių į paslaugas turinys išplaukia iš derybų, sutarčių ir kompromisų rezultatų. Klasikinių žmogaus teisių pranašumas yra tas, kad jos, priešingai, nepatenka į šią svarstymų sritį. Jos iš esmės nėra derybų objektai, nes visi ir visada, be jokių dvejonių privalo jas gerbti. Teisės į paslaugas yra visai kitokios.
Vaikų gynimas ir žudymas
Šios skirtingos sampratos susiduria dviejose svarbiose politinėse diskusijose: apie teisę į nėštumo nutraukimą ir teisę į prieglobstį.
Šiandien kai kuriose Vakarų Europos valstybėse viešoje opinijoje yra savaime suprantama, kad teisė į prieglobstį yra svarbi žmogaus teisė – net viena iš svarbiausių. Tai patvirtintų net daugelis krikščionių ir etikos ekspertų. Todėl teigiama, kad ši teisė negali būti derybų dalykas. Būtent dėl to, dėl šios teisės tokio numanomo statuso, 2015 metais Vokietijoje, kilus pabėgėlių ir migrantų bangai, daug kas pasisakė už prieglobsčio taikymo ribų panaikinimą.
Bet akivaizdu ir nesunku suprasti, kad prieglobsčio gavimas negali būti absoliuti teisė, įgyvendinama visiems ir visada. Teisė į prieglobstį aiškiai yra teisė į tam tikrą paslaugą, kadangi kažkas turės ką nors padaryti pabėgėlio ar migranto labui. Turtingose šalyse dėl to didesnių problemų dažniausiai nekyla, nes šalys tarsi sugeba priimti „visus”. Tačiau net ir jose prieglobsčio suteikimas visada vyksta pagal valdžios biudžeto galimybes, pagal tai, kiek valstybė mano, kad gali sau leisti padėti.
Be abejo, žmogaus teisės nėra realizuojamos tik tada, kai tam yra finansinės galimybės. Visai kitaip su pretenzijomis į paslaugas. Gali ateiti diena, kai pritrūks finansinių ir materialinių pajėgų, ir paslaugos nebus suteiktos. Taigi teisė į prieglobstį negali būti žmogaus teise, kadangi priklauso nuo galimybių ir pajėgumų. Ji tampa tik panaši į šią teisę, kai kurios valstybės iš gailesčio ją suteikia iki tam tikrų (nustatytų ar nenustatytų) ribų.
Šios dvi teisės rūšys taip pat susiduria ir abortų klausimu. Vaiko teisė į gyvenimą, be abejo, yra klasikinė teisė į apsaugą ir laisvę. Iš tikrųjų visi beveik bet kokiomis aplinkybėmis turi saugoti vaiko gyvybę. Skirtingai nuo teisės į prieglobstį, teisė į gyvybę ir apsauga nuo žmogžudystės yra žmogaus teisė par excellence.
Kai 1974 m. pirmasis ginčas dėl nėštumo nutraukimo teisinio reguliavimo Vakarų Vokietijoje pasiekė viršūnę, R. Spaemannas rašė: „Jei iš viso yra žmogaus teisių, tai reiškia, kad vieno asmens teisė neturi būti priklausoma nuo kito asmens sąžinės sprendimo“ (Grenzen). Bet būtent į motinos sąžinės sprendimą nurodoma teisinant abortą: esą įstatymų leidėjas neturėtų atimti šio sprendimo iš moters, t. y. uždrausti aborto (beveik) visais atvejais. Tačiau šitaip sprendimas dėl negimusiojo gyvybės apsaugos iškart paverčiamas svarstymų objektu, ima rungtis su motinos „asmeninėmis teisėmis“ ir praranda savo kaip žmogaus teisę ginančiojo ypatybę.
Nėštumo konfliktas dažnai pateikiamas taip, tarsi vaiko teisė į gyvybę arba laisvę konfliktuoja su motinos teise, todėl būtina kaskart pasverti. Žinoma, asmens laisvės įgyvendinimas dažnai pasiekia ribas, kai susiduria su kito asmens laisvėmis. Kitaip ir būti negali, juk žmogaus laisvė nėra begalinė. Kiekvienam leista įgyvendinti savo laisvės troškimus tik tol, kol nekenkiama kitiems. Ir ši įtampa išliks visada. Visai kas kita yra žmogaus gyvybės sunaikinimo atveju. Čia atsiranda skirtingų žmonių laisvių konfliktas, kuris išsprendžiamas labai savotiškai – pašalinant vieną iš laisvės turėtojų. Nors daugelis pripažįsta, kad tai morališkai smerktina, tačiau aborto atveju būtent šią procedūrą palaiko.
Kai kalbama apie reikalą pasverti vaiko ir motinos teises, aiškiai matosi, kad motinos atveju kalbama apie teisę į gyvenimo kokybę, apie netrukdomą, savarankišką gyvenimą (jei motinos gyvybei gresia pavojus, abortas, be abejo, yra pateisinamas). Tokio gyvenimo „‘kaina” perkeliama būsimam vaikui. Tai yra vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip bendrosios teisės į paslaugas (išlaikyti teisę netrukdomai gyventi) pažeidžia pamatinę žmogaus teisę – teisę į gyvybę.
Pernai įkurta „Laisvės partija“ savo rinkimų programoje skiria daug vietos žmogaus teisėms – kaip ir dera liberaliai partijai. Istoriškai žiūrint, liberalizmas jau visada žmogaus teises kėlė aukščiausiai. Deja, tenka pastebėti, kad šios partijos liberalai klasikinėms žmogaus teisėms dėmesio skiria mažai, o tuo tarpu įvairias naująsias itin akcentuoja: „Principingai ginsime moters teisę į nėštumo nutraukimą ir priešinsimės bet kokioms iniciatyvoms papildomai drausti ir (ar) riboti abortus… Investuosime į visuomenės reprodukcinės sveikatos švietimą ir mokslo įrodymais grįstą lytinį švietimą bei lytiškumo ugdymą mokyklose… Nuosekliai ginsime reprodukcines teises nuo jas riboti siekiančių teisėkūros iniciatyvų.“
Vienas iš partijos lyderių, jos kandidatas į premjerus, yra teisininkas ir buvęs LR teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Kas jau kas, o jis tai tikrai žino, kad Lietuvoje nėra „teisės“ į abortą, todėl savo partijos programos sudarytojams galėjo pasufleruoti, jog čia nėra ką ginti. Nėštumo nutraukimas iki šiol remiasi paprastu 1994 m. ministro priimtu įsakymu, ir tiek. Žmogaus gyvybė iki gimimo nėra teisiškai aiškiai reglamentuojama; nėra teisės į abortą, bet taip pat nėra ir aborto draudimo po trečiojo nėštumo mėnesio. Tiesiog Lietuvoje nėra jokio prenatalinės gyvybės apsaugos įstatymo kaip visose civilizuotose valstybėse.
Iš teisinės, taip pat ir iš žmogaus teisių perspektyvos žiūrint, reikėtų kalbėti apie skandalingą padėtį. Bet atrodo, kad Laisvės partijai ji nė motais ir keisti jos neketina. Maža to, ji ne tik nori viską palikti, kaip yra, bet net gintis nuo „teisėkūros iniciatyvų“. Užtat išdidžiai mini „mokslo įrodymus“. Bet argi koks rimtas mokslininkas abejoja, kad embrionas – tai žmogiška gyvybė? Tiesa, ginčijamasi dėl tos gyvybės statuso ir negimusio vaiko asmeniškumo (kada tampama asmeniu), bet ne dėl embriono žmogiškumo. Todėl šiuolaikinis mokslas tiesiog reikalaute reikalauja tikslesnio teisinės prenatalinės gyvybės reguliavimo. O dėl Laisvės partijos, tai mes eilinį kartą matome, kaip ideologiškai piktnaudžiaujama mokslu.
Programos pratarmėje („Kodėl Laisvės partija?“) akcentuojama „individo laisvė“ kaip svarbus išeities taškas. Ir iš tiesų tai yra labai svarbus Vakarų civilizacijos ramstis.
Tačiau būtina kalbėti konkrečiau ir pasakyti, kas laikoma tuo individu. Atrodo, kad partija juo laiko jau ir vaikus: „Laisvės partiją įkūrėme Vaikų gynimo dieną pirmiausia dėl to, jog tikime, kad Lietuvoje gali užaugti laisva, atsakinga, kūrybiška ir savarankiška karta.“ Būtent, tie, kurie „gali užaugti“; tais 90 procentų vaikų partija ruošiasi rūpintis. O likusieji 10 procentų, tie, kurie niekada neužaugs, nes negims, kurie nužudomi moters kūne, jiems, atrodo, visiškai nerūpi. Tokie žmonės užčiaupiami prieš įgyjant galimybę pasisakyti. Jeigu Laisvės partija būtų tikri liberalai, tai turėtų ginti jų teises ir laisvę. Užuot tai darę, jie ciniškai taria: žiūrėk, kad gimtum, tada rūpinsimės tavimi; ir labai pasistenk, nes pirmuosius tris tavo prasidėjimo mėnesius, konflikto atveju, mes nebūsime tavo pusėje.
Dvigubas pilietinio sugyvenimo pagrindas
Koks mūsų pilietinio sugyvenimo pagrindas? Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos preambulėje rašoma, kad žmogaus teisių pripažinimas „yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“. Jeigu žmogaus teisėms priskiriama tokia didelė reikšmė, turėtume tiksliai žinoti, kokios jos yra. Šiandien visuotinai teigiama, kad „pirmosios“ ir „antros kartos“ žmogaus teisės kartu sudaro nedalomą pagrindą. Svetainėje manoteises.lt (skyriuje „Žmogaus teisių samprata“) teigiama: „Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės tiek pat svarbios kaip ir pilietinės bei politinės teisės.“
1948 m. Deklaracijoje buvo sujungta teisė į laisvę su kitomis teisėmis, kadangi dirva tam jau buvo paruošta. JAV prezidentas F. D. Rooseveltas dar 1941 m. sausio 6 d. kalboje Kongrese mini keturias laisves („the four freedoms“): žodžio laisvę („freedom of speech“) ir religinę laisvę („freedom of worship“) – „pirmosios kartos“ žmogaus teises, bei laisvę nuo vargo („freedom from want“) ir laisvę nuo baimės („freedom from fear“) – visai kitokias, naujoviškas, teises. Anot prezidento, visos keturios sudaro žmogaus teisių pagrindą. Jau tada buvo pasakyta, kad teisė į laisvę ir socialinės teisės yra nedalomos. Tuo negera sėkla buvo pasėta. Nes pirmosios dvi teisės yra aiškios ir tipinės teisės į laisvę; antrosios dvi apibūdina labiau vidinę, psichologinę būseną, yra miglotos ir iš esmės utopinės, juk šioje žemėje gyventi visiškai bei baimių ir be vargo yra neįmanoma.
Įvairios psichologinės būsenos kaip laimė ar gera savijauta veržte veržiasi į žmogaus teisių diskursą. Pernai Seimo narė A. Armonaitė į „Baltic Pride“ eitynes kvietė šitokiais žodžiais: „Lietuvoje iš tikrųjų vis dar nėra užtikrinama visų lygybė prieš įstatymą. Ne visi žmonės gali sudaryti partnerystę, ne visi žmonės gali sudaryti santuoką.“ Ji siekia tokios visuomenės, „kurioje žmonės gali jaustis laimingi ir turi teisę jaustis laimingai būdami tokie, kokie jie yra“.
G. Nausėda minėtoje rinkimų kompanijos diskusijoje antrina sakydamas: „Deja, šiandien tokia situacija, kad žmonės jaučiasi nelaimingi dėl to, kad negali savo meilę taip demonstruoti, kaip jie norėtų.“ Tačiau žmogaus laimė ar nelaimė nėra žmogaus teisių kategorija. Galima jaustis nelaimingam dėl įvairių priežasčių, bet tai visai nereiškia, kad žmogaus teisės pažeidžiamos.
Kaimo žmogus, atvykęs miestan, drovisi savo tarmės, nerangumo, jaučiasi priblokštas. Tačiau greit prisipratina ir pasiekia daugiau už vietinius, kuriems daugiau duota ir mažiau reikia stengtis. Tėviškėn lekia kas savaitgalį, po to – kas antrą, vėliau dar rečiau, bet niekada jos nepamiršta, myli, prisimena iki mirties. Kaimo žmogus vertas pagarbos.
Tačiau yra ir suktas, daugiaveidis, primityvus mužikas. Ne šiaip drovisi – jam baisiai gėda savo kilmės ir savęs paties. Deda didžiules pastangas tapti kitu. Niekina viską, kas sava, gėdijasi tėvo ir motinos, atvykusių aplankyti, kad tik kas nepamatytų, kokie jie ne tokie kaip reikia. Į savus žvelgia iš aukšto, pamokomai, o priverstas kartais grįžti namo jaučiasi ponu iš Paryžiaus.
Nuvykę į kitą šalį domimės jos kultūra, papročiais, mus tik prajuokins kokie nors Ašchabade virti cepelinai. Lygiai taip apgailėtinos italams mūsų picos ar turkams mūsų kioskelių kebabai, britams – mūsų angliškai mykiamas popsas. Pasauliui esam įdomūs tuo, kuo esam kitokie, nepakartojamai unikalūs, nepanašūs į kitus, kada būname patys savimi.
Tačiau mužikai padarys viską, kad tik nebūtų savim. Viskas, kas sava, prigimta ir iškentėta, kuo mes nepakartojami, mužikams gėdinga ir svetima. Reikia žūtbūtinai pataikauti ir visaip įtikti ponams iš Paryžiaus, su užslėpta intencija, kad tave patį palaikytų ponu iš Paryžiaus.
Mužikas versis per galvą, kad tik pas mus būtų viskas kaip pas juos, kad tik jiems laikrodžių nereiktų persukti, kad tik visi užrašai būtų suprantami. Kad švarkai, paradai, tekstai ir įstatymai būtų tokie, kaip jie nori, o jei jie nežino, ko nori, mes tą pasistengsim atspėti! Baisi būtų gėda, jei nepatiktume, ką apie mus pasaulis pagalvos!
Mužikui nepakanka gėdintis to, kas sava – jis tą giliai niekina. Savastis jam savaime suprantama blogybė, kaip prie stalo pagadinti orą, jau ir argumentuoti nebereikia – rašyk „kaip visame normaliame pasaulyje“ ir įrodysi bet ką. Nes visa kita, kas pas mus, juk nenormalu.
Šitiek apžvalgininkų pragyvena tyčiodamiesi iš to, kas sava, o mužikai vis prašo daugiau, žiauriai džiaugiasi ir laikina, nes taip plečiasi savųjų ratas. Ir mužikai pasijunta labai šiuolaikiški, svarbūs ir apsaugoti.
Niekinti mužikams reikia ne tik savuosius, kurie nenori būti kitokie, bet ir visus, kuriems nepasisekė. Visus silpnuosius, palūžusius iš nevilties, nebeišgalinčius užsimerkti į neteisybę. Visus tuos, kurie vieniši žiūri tamsoj į lubas, nes toks dabar yra geras modernių, intelektinių mužikų tonas.
Jūs tik pažiūrėkit, su kokiom lupenom lūzeriai važinėja, kokios aptriušę, kvaišos jų žmonos ir atsilikę vaikai! Argi gali tokie būti ne patys kalti, kai matai pro restorano langą – tikra grėsmė normaliam, teisingam gyvenimui! O mes, mužikai, ne tokie, mes ateitis ir būsim kaip visi kurie kaip visi, ne kokie nors tautiniai nevykėliai. Net nurodyti nereikės – patys suprasim, kokiais reikia būti.
Pritarsim viskam, kam reikia, paskųsim visus, kuriuos reikia, nes labai mylim svetimus. Jiems tik norim patikti ir įtikti, kad tik mus pagirtų, jų žodis mums svarbiausias. Nors kitiems ant mūsų nusispjaut iš aukštos varpinės, nors jiems nieko verti, tik iš mandagumo priimtini. Tik tiek reikalingi, kiek esam naudingi.
Mužikai labai nemyli savųjų, jiems nesistengia nei patikti, nei įtikti. Jų žodis mužikams visai nesvarbus, net neįdomu, ką ten peza. Nors jie mus sukūrė, myli, ir dėl mūsų jaudinasi, ir nieko kito artimo neturim ir neturėsim niekada. Bet kokie nemodernūs ir juokingi, kokie nieko verti! Tik tiek naudingi, kiek kartais reikalingi.
Svetimieji visada teisūs ir protingi, savi – kalba nesąmones ir nuobodūs. Svetimi namai ir miestai didingi, automobiliai blizgūs, kultūra ir žmonos tobulos. Atsisakykim visko, kas sava ir kuo esame kitokie! Tapkim tokiais, kokiais nesam ir niekada nebūsime, tai tada visi mus mylės!
Tai kas, kad tuoj pamirš mus net buvus, nes tapsim jiems savais – neturtingais giminaičiais iš kaimo, atvykusiais pasiskolinti pinigų, kurie gėdijasi savo tarmės ir nemokšiškai mėgdžioja miestietiškas manieras. Būkim kitais, atsisakykim savo tėvų ir vaikystės. Nusiplaukim viską, kuo skiriamės nuo pasaulio ir kuo esam jam įdomūs!
Ir susiliekim su didžiąja ląsteliena, mylėkim svetimus ir niekinkim savuosius. Tada mus niekins svetimi ir nemylės savieji. Sutaupysim – nebereiks haubicų ir naujų batalionų, nes susinaikinsim ir išnyksim patys, savo noru. Tiesiog vieną gražų pirmadienio rytą mūsų nebeliks ir niekas to net nepastebės. Mes patys – taip pat.
„Black Lives Matter“ – save progresyviu laikantis judėjimas teigiantis, jog kovoja už juodaodžių teises JAV. Tačiau ši „kova“ dažniau pasireiškia riaušėmis, rasizmu prieš baltaodžius bei atviru priešiškumu rinkos ekonomikai ir nusistovėjusiai Vakarų valstybių santvarkai.
Viena iš „Black Lives Matter“ įkūrėjų yra Alicia Garza, kuri taip pat valdo „Black Future Lab“ projektą. Šio projekto uždavinys, kaip teigia oficialus puslapis yra „juodaodžių bendruomenes paversti rinkimų bendruomenėmis tokiu būdu pakeisti valdžios veikimą vietiniu ir valstybės mastu”. Ironiška, tačiau norint paaukoti šiam projektui lėšų oficialus puslapis pats teigia, kad „Black Future Lab“ yra remiamas Kinijos pažangiosios asociacijos projektas“. Be to, kaip rašo „New York Post“ Alicia Garza dirba su prokiniškomis organizacijomis.
Kas yra Kinijos pažangiosios asociacijos projektas?
Stanfordo universiteto mokslinis tekstas teigia, kad „Kinijos progresyviosios asociacijos projektas prasidėjo kaip kairiųjų organizacija, palaikanti Kinijos Liaudies Respubliką. Jos uždavinys yra skatinti suvokimą apie žemyninės Kinijos revoliucinę mintį ir darbuotojų teises“. Kitaip sakant, tai yra projektas skleidžiantis Kinijai palankų naratyvą JAV.
Tačiau ši asociacija dirba kartu su Kinijos valdžia. Kaip teigia „The Daily Signal“ iki šiol, Kinijos pažangiosios asociacijos projekto Bostono skyrius išlieka reikšmingu Kinijos komunistų partijos partneriu JAV. Be to, pabrėžtina, kad prieš tris metus šis projektas agitavo už tai, jog Kinijos piliečiai atsinaujintų savo pasus Bostone. Tai žinoma sulaukė daug palaikymo iš Kinijos komunistų partijos kontroliuojamos medijos. Akivaizdu, kad Kinija naudojasi tokiomis organizacijomis siekiant skaldyti JAV piliečius per vadinamą jautriosios galios naudojimą JAV. Šiuo atveju yra pagrindo manyti, kad komunistinė Kinija palaiko „Black Lives Matter“ judėjimą bei jos vieną įkūrėją – Alicia Garza.
Alicia Garza: mes esame apmokyti marksistai
Ši „Black Lives Matter“ įkūrėja 2015 m. interviu teigė, kad ji bei jos aplinka yra „apmokyti marksistai“. Smalsu pastebėti, kad ji yra ir „the movement for Black Lives Matter“ įkūrėja – dar vienas judėjimas, kuris skaldo JAV visuomenę. „The movement for Black Lives Matter“ savo oficialiame puslapyje pabrėžia, jog „esame nusistatę prieš kapitalizmą. Mes tikime ir suprantame, kad juodaodžiai niekada nepasieks išsilaisvinimo šioje globalioje rasistinėje kapitalistinėje sistemoje“.
Kadangi praėjęs JAV prezidentas buvo juodaodis šis teiginys skamba nepagrįstai. Dar keisčiau atrodo marksizmo laikymas santvarka, kurioje rasinių mažumų teisės bus geriau atstovaujamos.
Judant toliau, kyla klausimas ar tie veiksmai, kurių ėmėsi ši organizacija iš tiesų kaip nors prisidėjo prie viešojo saugumo juodaodžių bendruomenėse? Žinoma, kad ne. „Black Lives Matter“ protestų metu buvo suniokotas tiek viešasis tiek privatus turtas. Iš to matome, kad šis ir kiti paraleliniai judėjimai taip tik ženkliai pablogino viešojo saugumo situaciją.
Protestai ir smurtas
Galime savęs paklausti, ar policijos atšaukimas autonominėje protestuotojų zonoje taip tik nesukėlė smurto ir nusikalstamumo protrūkio? Prisimenant atvejį, kuomet minėtoje zonoje filmuojančiam žurnalistui iškėlė grėsmė gyvybei atsakymas tampa aiškus.
Panašu, kad šis judėjimas nekelia klausimų apie karo prieš narkotikus politiką, kurio eigoje daugybė juodaodžių atsiduria kalėjimuose ir priklausomybėse nuo narkotinių medžiagų. Galų gale matant šio judėjimo protestus bei turint omeny patį jų pavadinimą akivaizdu, kad „Black Lives Matter“ manipuliuoja visuomene taip, tarsi viena jos grupė nusipelno privilegijų tik dėl jos odos spalvos, o ne dėl pastangų.
Matant visą tai darosi aišku, kad šios organizacijos kova už juodaodžių teises nėra tiek pat efektyvi kaip komunistų partijų kova dėl darbininkų klasės gerovės, kurios metu būtent paprasti žmonės buvo labiausiai išnaudojami brutalių totalitarinių sistemų.
Alicia Garza: tikslas bus pasiektas tada, kai bus sunaikintas kapitalizmas
Tuo tarpu vienoje savo kalboje Alicia Garza pabrėžia, jog „Black Lives Matter“ judėjimo tikslai gali būti pasiekti tik tada, jei bus sunaikintas kapitalizmas. Ar ši retorika bei toks kuriamas naratyvas nėra naudingas komunistinei Kinijai? Pasak „Daily Signal“ atsakymas yra aiškus. Jie teigia „akivaizdu, kad Kinijos pažangiosios asociacijos projektas dirba su Kinijos komunistine valdžia skleidžiant jų naratyvą JAV. Iš šios perspektyvos yra aišku, kodėl Kinijos pažangiosios asociacijos projektas remia Alicia Garza: Jie palaiko tą patį pasaulinio komunizmo troškimą“. Savo oficialiame puslapyje „Black Lives Matter“ aiškiai pasako, jog „mes esame prieš kapitalizmą. Juodaodžiai niekada nebus išlaisvinti, kol gyvensime kapitalistinėje sistemoje”. Šio tikslo kontekste degantys pastatai bei revoliuciniai šūkiai nebeskamba taip netikėtai.
Ar marksizmas – etiketė?
„Black Lives Matter“ nariai patys pasisako esantys marksistai, todėl yra visiškai aiškus pagrindas, kodėl šią organizaciją galime įvardinti kaip tokią.
Antra, „Black Lives Matter“ organizacijos per Kinijos projektus vienaip ar kitaip yra susijusios su Kinija – šalimi, kuri yra įvardinama kaip nacionalinio saugumo grėsmė ne tik JAV, bet ir Lietuvoje.
Turint visą tai galvoje darosi aišku, jog „Black Lives Matter“ kovoja už marksizmą, o ne juodaodžiams svarbiausius ekonominius ir socialinius sunkumus – kaip ir daugelis marksistinių organizacijų, jų „pagalba“ nuskriaustiesiems virsta cinišku visuomenės išnaudojimu politinės galios tikslams pasiekti.
Labai svarbu, kad Prezidentas reagavo principingai ir operatyviai.
Pastaruoju metu vis įžūliau viešojoje erdvėje elgiasi niekinantys valstybę, lietuvių kalbą ir net kovą už tautos laisvę ir teisę turėti savo valstybę.
Antai vakar paaiškėjo, kad dabartinis Vilniaus meras R. Šimašius neva jau surado landą, kaip nevykdyti Seime priimto įstatymo dėl reprezentacinės Lukiškių aikštės paskirties. Esą savivaldybė jau sudarė sutartį su Žemės ūkio ministerijos Nacionaline žemės tarnyba, kad Lukiškių aikštė priklauso tik šiai savivaldybei ir todėl ši „tvarkys” aikštę taip, kaip užsimano, nesiskaitydama nei su Seimu, nei su Prezidentu, kuris dar Šimašiaus siautėjimo pradžioje išsakė nedviprasmišką poziciją dėl slapčia nuplėštos memorialinės lentos nuo LMA Vrublevskių bibliotekos.
Tačiau bėga laikas, o antivalstybinės ir antitautinės jėgos vis labiau įžūlėja. Todėl Prezidentas turi ne tik išsakyti savo moralinę poziciją, bet ir besąlygiškai nutraukti kenkėjiškų gaivalų siautėjimą.
Tauta, didele persvara išrinkusi jį valstybės vadovu, suteikė jam ir valdžią. Bet jeigu to negalima padaryti, tada tenka skubiai klausti, kas jau užvaldė valstybę?
Iš skaitytojų laiškų:
