2025-05-25, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1096

Ramūnas Karbauskis. Jie išsigando VSD patikrinimo – A. Matulas tarnybą atliko žvalgybinės struktūros GRU padalinyje

Konservatorių ir liberalų vadovaujamas Seimas bijo teisėsaugos tarnybų filtro. Vos paaiškėjus Seimo rinkimų rezultatams, ryškėjant valdančiosios koalicijos struktūrai bei valdantiesiems jau dėliojantis postus, lapkričio 3 d. su teisiama Liberalų sąjūdžio partija rinkimus laimėjęs buvęs Seimo pirmininkas V. Pranckietis panaikino reikalavimą, kad visi Seimo komitetų, komisijų pirmininkai turėtų leidimus dirbti su slapta informacija, ko pasėkoje nei vieno iš jų netikrins jokios tarnybos, kiek jie yra lojalūs Lietuvai ir patikimi priiminėti svarbius šaliai sprendimus.

Noriu priminti, kad būtent Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos iniciatyva praėjusios kadencijos Seimas priėmė nuostatą, kad visi Seimo komitetų ir komisijų pirmininkai privalo turėti leidimus dirbti su slapta informacija. Leidimas dirbti su slapta informacija reiškia ne tik informacijos apie save pateikimą Valstybės saugumo departamentui (VSD), bet ir išsamų VSD vertinimą, kurį turi praeiti leidimą dirbti su slapta informacija siekiantis įgyti asmuo. Vertinami šio asmens ryšiai, turima žvalgybinė informacija, kiti duomenys. Kitaip tariant, žiūrima, ar žmogus, kuriam bus patikėtos valstybės paslaptys, yra lojalus valstybei.

Tokį patikrinimą praėjau ir aš, kaip vienas iš Seimo komiteto pirmininkų, nors prieš paskelbiant, kad leidimą turiu, konservatoriai skleidė įvairias spekuliacijas ir naudojo propagandinius metodus dėl mano lojalumo Lietuvai ir visais būdais stengėsi sunaikinti mano reputaciją.

Bet grįžkime prie „slaptos operacijos“, kurią iš karto po rinkimų padarė buvęs Seimo Pirmininkas. V.Pranckietis savo valia ar kažkieno palieptas žengė apgalvotą ir cinišką žingsnį, ruošiant priedangą galimai neskaidriai naujajai Seimo daugumai– neargumentuojant, slapta pakeitė reguliavimą taip, kad Seimo komiteto ar komisijos pirmininku galėtų tapti ir abejotino lojalumo asmuo, savo biografijoje turintis juodų dėmių ar net ryšių su nedraugiškų valstybių žvalgyba.

Vien jau tai, kad valdančiojoje daugumoje yra MG Baltic korupcijos byloje teisiamas Liberalų sąjūdis, yra labai iškalbingas faktas, o ir TS-LKD deleguotų komitetų pirmininkų spintose yra pakankamai „skeletų“. Pavyzdžiui, konservatoriams priklausantis Seimo narys Antanas Matulas, netrukus po reikalavimo pasitikrinti VSD panaikinimo tapęs sveikatos reikalų komiteto pirmininku, sovietiniais metais tikrąją karinę tarnybą atliko ne šiaip sau kur, o sovietų kariuomenės žvalgybinės struktūros GRU padalinyje.

Į leidimą dirbti su slapta informacija praėjusioje kadencijoje žiūrėjome principingai – kaip į garantą, kad prie Seimo ar jo padalinių vairo neatsistos žmonės, kurių lojalumas valstybei kelia abejones. Dėl to praėjusioje kadencijoje leidimus dirbti su įslaptinta informacija iš viso turėjo net 99 Seimo nariai, turintys vadovaujančias pareigas arba dirbantys reikšmingiausiuose Seimo komitetuose.

Todėl raginu naujus Seimo narius, ypač komitetų pirmininkus – vardan skaidrumo, reikalaukite grąžinti ankstesnę tvarką, kad visuomenė galėtų jumis tikėti. O gal jūs kažko bijote?

lvzs.lt

Prof. Gediminas Merkys. KAS NEBALSAVO UŽ TAUTINES-PATRIOTINES JĖGAS, TESIRAUNA DABAR PLAUKUS…

8

Valdantieji ruošiasi Seime ratifikuoti Stambulo konvenciją. Patys pripažįsta, tai – prioritetinis jų darbas ČIA.

Prieš kokius 1,5-2 metus, gilindamasis į konvenciją, pasikėliau pirminius šaltinius – tekstus užsienio kalbomis. Patyriau, kad lietuviška konvencijos versija, beje vertimas patvirtintas Vyriausybės kanceliarijos, yra išversta netiksliai. Ideologiškai-vertybiškai aštriausios vietos tekste aiškiai papudruotos, nuimti aštresni formuluočių kampai. Manyčiau, tai padaryta, norint neerzinti balsavime dėl ratifikavimo dalyvausiančių anuometinių Seimo narių ir visuomenės. Situacija pavojinga: ratikikuotume papudruotą versiją, bet teisinis reguliavimas juk vyktų pagal tikrąją versiją.

Neturiu dabar laiko išteklių ir energijos vėl grįžti į giluminę tekstų analizę, ištraukinėti ir lyginti tekstų atkarpas. Kas norės, kas yra raštingas, tas susiras ir pats pasilygins. Juolab, kad šiandien nemažai lietuvaičių yra ispanų, norvegų, švedų ir kitas kalbas pramokę. Imkite ir palyginkite atidžiai tuos tekstus.

Pasidalinau tada savo nerimu su patyrusiu žmogaus teisų gynėju – Vyrautu Budniku, su VDU Teologijos fakulteto profesore Birute Obeleniene. V. Budnikas mane apšvietė, kad tokią pat netikslaus vertimo problemą jis su savo komanda aptiko ir aplinkosauginės Orhuso konvencijos atveju. Aštresnės dokumento vietos sąmoningai verčiamos taip, kaip patogiau valdžiai ir investuotojams, bet ne gamtai ir žmonėms.

Ratifikuotos tarptautinės konvencijos automatiškai integruojamos į nacionalinę teisinę sistemą, maža to, netgi įgauna viršenybę nacionalinių teisės aktų atžvilgiu. Tada supratome, jog piktybiška manipuliacija vertimu yra rimta bendresnio pobūdžio problema. Privalu inicijuoti administracinių nusižengimų ar net baudžiamojo kodekso nuostatas, idant sąmoningai atliktas netikslus, originalą iškraipantis oficialus tarptautinio teisės akto vertimas būtų pripažintas teisės pažeidimu, už kurį galima bausti. Žinoma, čia kalbėtume apie tarnybinį nusižengimą. Tada galvojome, į kurį Seimo narį kreiptis dėl atitinkamos teisėkūros iniciatyvos. Gaila, iki konkrečių teisinės kovos veiksmų anuomet nenuėjome. Deja, šitaip dažnai pilietininkams atsitinka, kadangi mes visi dirbame savanorystės pagrindais ir laisvalaikio sąskaita.

Šiandien tragedija ta, kad dabartiniame Seime jau nebėra į ką kreiptis. Anksčiau būtume galėję kreiptis kad ir į N. Puteikį, į R. Dagį ar pan. Gal dabar reiktų kreiptis į A. Širinskienę? Pamąstykime, iki ko nusigyvenome?

Dabartiniame Seime bus sėkmingai ratifikuota bet kokia konvencijos vertimo versija. Su fanfaromis. Apskritai, manau, netrukus armonait-raskevičiai uždraus „tėvo“ ir „motinos“ sąvokas, privers vartoti „gimdytojas NR.1 ir Nr. 2“. Tiems, kas nepaklus, ilgainiui skirs baudas, uždės radikalo etiketę, ribos profesijos ir karjeros galimybes… Neabejoju, Lietuvoje yra saujelė tokių, kurie nebenori „motinos“ ir „tėvo“ sąvokų, geidauja nusilengvinti abiems lytims bendrame tualete.

Kaip sociologas, sakau, tokių mažuma. Tragedija, kad dauguma žmonių, piliečių nebeturi savo atstovų dabartiniame Seime. Norėdami padiskutuoti apie tai, kad tradicines vertybės ir tradicinę pasaulėžiūra turi būti ginamos, nebeturime parlamente į ką kreiptis. Pilietinio proto nykštukėliai, kurie nedalyvavo rinkimuose visai arba atidavė valdžią armonait-raskevičiams, tesirauna dabar plaukus.

Kastytis Braziulis. Turtuoliai klesti ir per koronaviruso pandemiją: štai ką sako skaičiai

Kai kas nors svarbaus įvyksta, bandyk atsakyti į klausimą: o kas gauna naudą? Tuomet bus aiškiau ar kas nors sąmoningai tą įvykį organizavo, ar sugebėjo laiku prie jo prisitaikyti ir išspausti naudą, ar taip susiklostė aplinkybės, kad naudos pačios pasibeldė į duris ir pradėjo nesustodamos eiti.

Susipažinkite su neįtikėtina sėkme. Nuo 2020 m. kovo mėn. iki 2020 m. gruodžio mėn., t.y. koronaviruso pandemijos metu turtuolių turtas išaugo net 10,2 trilijonais (neįsivaizduoju šio skaičiaus, smegenys neapima) JAV dolerių. Sąlygos, kurios yra itin nenaudingos smulkiajam bei vidutiniam verslui ir visuomenei, yra itin naudingos stambiajam verslui, kuris varto ne milijonus, bet milijardus.

Pažiūrėkite į paveikslėlį. Mėlynos spalvos rutuliukas žymi, kiek asmens verslas kainavo kovo mėn., o raudona spalva žymi, kiek verslas išaugo ir kainavo gruodžio mėn.

Goda Juocevičiūtė: Kol skelbiamas karas nematomiems priešams, diktatūra auga tiesiog akyse

Šeštadienį Vilniuje prie Rusijos ambasados vyko aistringas mitingas už Aleksejų Navalną. Masiniam susibūrimui vadovavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas, konservatorius Laurynas Kasčiūnas. Taip, tas pats karantino sargas, kuris dar visai neseniai viešai perspėjo, kad tiems gyventojams, kurie ragins žmones nesilaikyti atstumų ir būriuotis, grės policijos vizitas.
Žvėryne vykusi protesto akcija, kuri esą rodo solidarumą su kovojančiais prieš Kremliaus režimą, atspindi posakį: kas galima Kasčiūnui, paprastam mirtingajam užginta. Kad eiliniam Kasčiūnui nebūtų per daug garbės, jį čia siūlau vartoti kaip bendrinį vardą, keistiną bet kokiais kitais vardais politikų, kurie jau atvirai šaiposi iš savo balsą jiems patikėjusių ir dabar kaip gyvuliai įkalintų, dresuojamų, gainiojamų, rūšiuojamų ir laikomų nežinioje dėl savo galo rinkėjų.

Kokia neelegantiška, nesubtili veidmainystė. Remiantis policijos interpretacijomis, kas vieniems yra draudžiamas būriavimasis, kitiems – leistinas socialinis burbulas ir pasiaukojantis žygdarbis.

Pajūrio regiono gyventojai, pervažiavę Klaipėdos savivaldybės liniją, kad pasigrožėtų Olando Kepure, fotografuojami iš pasalų ir baudžiami 500 eurų bauda. Nuo kalnelių ant slidžių ir „pašikniukų” skriejančius vaikus bei jų tėvus akylai stebi pareigūnai – ne dėl to, kad žmones saugotų nuo teroristų (jų ir nėra), bet dėl to, kad nusikaltėliais laiko pačius pramogautojus ir žiūri, jog šie tarpusavy nebendrautų ar pernelyg socialiai nesuartėtų, o susidūrusius rogėmis arba įtartinai prakalbusius vienas į kitą kamantinėja, kokie ryšiai juos sieja. Nes žmonės tiesiog turi jausti jėgos struktūrų šnopavimą į nugarą.

Gidas negali vesti žygio net vienam asmeniui, nė plačiais, laukiniais Pavilnių regioninio parko miškų takais, kur prireikus aktyvaus laisvalaikio mėgėjams galėtų užtikrinti ne tik dviejų, bet ir trijų ar penkių metrų atstumą. Aišku, leidimas atsirastų ekskursijai po Vilnių, jei maršrutas vadintųsi „Navalno partizaninio karo vingiais” arba „Nežinomi Cichanouskajos laisvės keliai”.

Lygiai taip pat profesionalus sportininkas neturi teisės jokiame stadione anei slėnyje grupei sveikuolių pravesti mankštos arba kovos menų treniruotės, nebent, vėlgi, ji būtų simboliškai pašvęsta Putinui arba Lukašenkai smūgiuoti žemiau juostos.

Draudžiama aktoriui surengti poezijos vakarą, dainininkui – koncertą kokiame nors skvere ar aikštėje, kur yra pakankamai vietos meno ištroškusiems miestiečiams kaip balvonams laikytis paranojinių atstumų vieniems nuo kitų. O štai išeiti susimetus į minią arba apsikabinus komjaunuoliškai pašūkauti prie Rusijos ambasados – prašom, galima.

Jei skelbi kovą Kremliui, kuriam ant tavęs, švelniai tariant, nusišvilpti, gali garsiai išreikšti paramą nuomonių įvairovei. Bet jei pasisakysi už nuomonių įvairovę konkrečiai savo gimtojoje Lietuvoje, jau tapsi grėsme valstybės vientisumui, pelnysi liaudies priešo ar Maskvos agento titulą.

Protesto akcija prieš Konstitucijos pažeidimus ir žmogaus laisvių bei teisių suvaržymus savojoje šalyje, kurie negali būti taikomi, jei nėra paskelbta Nepaprastoji padėtis, arba apskritai prieš neadekvačius ir daugumai akivaizdžiai žalingus karantino draudimus būtų traktuojama kaip antivalstybinė veikla, trukdanti priešakinėse fronto linijose kariauti su COVID-19. Bet mitingėlis už demokratiją Rusijoje arba Baltarusijoje – kilnus ir toks dvasingas, kad nesiskaito kaip epidemiologiškai pavojingas arba pilietiškai kenksmingas.

Jei visa tai – ne dvejopi standartai ir akiplėšiškas valdžios tyčiojimasis iš savo šalies žmonių, tuomet lieka tik versija, kad virusas yra fenomenaliai išrankus ir ideologiškai išmanus.

Norinčius dirbti ir užsidirbti, būti savarankiškais smulkiuosius verslininkus, menininkus, amatininkus, renginių organizatorius, kurie neįsitraukę į svetimų valstybių politines peripetijas, ir paprastus gyventojus, sumaniusius nuosavu automobiliu nuvykti pakvėpuoti grynu oru į paplūdimį arba į pamiškę, ypač – nepakenčiančius vietinio režimo piliečius, jis puola be pasigailėjimo, bet iškart iš baimės drebėdamas sunyksta prieš politiškai angažuotas protesto akcijas. Maža to, išskirtinai tik tas, iš po kurių kyšo Sorošo braižas.

Prietrankos trigrašis: Ajajajajai, straipsnio autorė piktinasi kaip maža mergaitė, užuot iš valdžios pasimokiusi. Kiek aš galiu Tamstas mokyti? Imkite pavyzdį iš didžiukų. Tų, kurie valdžioje ir daro, ką nori. Kas trukdo Tamstoms tą patį daryti? Užsinorėjai nueiti pas berną, nusipaišei plakatą su Navalnu ir valiai sau, kur nori, tik prie nuotraukos prirašyk, kad Putinui kaput. Policija ne tik nesulaikys, bet dar iki adresato palydės. Jei kam reikia pas mergičką su reikalais, baltarusaitės Svietos portretą prieš save laikyk, su prierašu Batiai py…diec! Patrulis su švyturėliais nuveš ten, kur reikia, nes Svieta jau beveik prezidentė. O jei reikia su draugais pasitusuot, susirakinkite rankomis ir vaizduokite baltarusišką lenciūgą. Bet ne daugiau, kaip 50-imt tūkstančių dalyvių, nes po to pradeda kabinėtis. Ne pareigūnai – koronovirusas. Darykit, vaikai, ką valdžia daro ir būsite išganyti.

Goda, jei jau tokia protinga, paaiškinkit, prašau, man kaip prietrankai, kaip čia atsitiko, kad, nuolat puolant rusams, mus galutinai užkariavo ir patvarkė… švedai. (Jei netikite, užsukite į bet kurį banką!).

P.S. Akcijos organizatorius pasirodė besąs analfabetas – išplėšė svetimą Donbaso vėliavą! O juk mūsų policija Gedimino kalno papėdėje pernai aiškiai Lietuvos patriotei pademonstravo, kad nebegalima mosikuot tik su mūsų trispalve!

Nida Vasiliauskaitė.Dėl P.Gražulio poetai nebegalės rašyti, vertėjai pamirš mokėtas kalbas,

8

„Jo [P.Gražulio] veikla […] užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei” (iš kultūrininkų kreipimosi dėl LR Seimo Kultūros komitete sėdinčio P.Gražulio).

Hmm, rimtai? Ne „trukdo”, ne „nepadeda”, „nuvilia”, trolina ar dar ką daro tas ne vietoje padėtas žmogelis kultūrai, bet užkerta kelią BET KOKIAI jos plėtotei!

Tai reiškia: poetai nebegalės rašyti naujų eilių ir skelbti jų net ir FB, tapytojams nesigaus nė vienas paveikslas, dirigentui nebesidiriguos, smuikininkei nebesigros, vertėjai pamirš mokėtas kalbas, skulptoriai nebeišbris iš kūrybinės krizės ir niekam šalyje nebeateis į galvą nei viena nauja idėja – ir viskas dėl Gražulio!

Štai koks supergalingas jis…

Prof. dr. Jonas Jasaitis. Vienintelė pasaulyje

Labai norisi tikėti, kad Sausio 13-osios 30-mečio sukaktis bent dalį tautiečių paskatino susimąstyti, kaip vertinti tai, kas vyko ir kas vyksta dabar. Tie, kurie tuo metu iš visų Lietuvos kampelių dar iki tos lemtingos nakties vykdavo budėti prie Aukščiausios Tarybos, puikiausiai suvokė, kad gina ne ką kitą, o ką tik atkurtą savo valstybę – mūsų pilietinės tautos namus.

Kitaip mąstė įtikėjusieji sovietinės imperijos teisėtumu. Vis dėlto, net ir daugelį metų Lietuvoje jau pragyvenusiems okupacinių struktūrų nariams buvo gerai suprantama, kad svetimas režimas net ir per tuos penkiasdešimt metų mūsų tautai liko svetimas. Tie, kurie „tvirtai – iš principo“ nesimokė lietuvių kalbos, puikiausiai jautė, kad jie čia – taip pat svetimi. Vienintelis jų argumentas buvo toks: „Mes jus užkariavome“ (taigi jūs esate mums priklausantis karo grobis). Kaip ir Karaliaučiaus kraštas, pavadintas sovietinio išgamos Ivano Kalinino vardu.

Gal tik iš Pskovo ar kitų vietovių atvežti kareiviai nelabai susigaudė, kur jie atsidūrė. Sovietinė imperija jiems tikriausiai atrodė gyvuojanti nuo neatmenamų laikų, o tų kraštų istorinė priklausomybė jiems buvo visiškai nežinoma ir jų net nedominanti. Kai lemtingų 1991 m. išvakarėse iš Vilniuje, „maršalo Krylovo“ gatve važiavusio sunkvežimio su užrašu „Liūdi“ (žmonės) pasigirdo pasityčiojantis jaunų bernų bliovimas: „S Novym godom, gospoda fašysti!” neliko jokių abejonių, ko prigrūstos jų makalaulės, kokiai užduočiai jie čia ruošiami, koks šiurpus nusikaltimas gali būti įvykdytas artimiausiu metu.

Tačiau tarp civilių asmenų, atstovaujančių okupacinį režimą, net tarp visų „pašto dėžutėmis“ vadinamų įmonių personalo tuo metu jau vis mažiau buvo kartojančių: „Mes jus išvadavome…“, nes absoliuti dauguma mus valdžiusių puikiausiai suprato, kad to, kas čia įvyko Antrojo pasaulinio karo metais, jokiu išvadavimu nepavadinsi. Juk nesakysi žmogui, kad „aš tave išvadavau“, jei iš tikrųjų užėmei jo kraštą, pasisavinai jo namus ir primetei jam svetimą tvarką. Tačiau jie buvo įsitikinę, kad užgrobtos teritorijos niekada nebeatgaus valstybinio savarankiškumo ir kad jų vietiniai gyventojai su tuo seniai susitaikė. Todėl vos prasidėjus tautiniam išsivadavimo judėjimui – Sąjūdžiui, jie gerokai nustebę klausdavo: „Kodėl jūs norite atsiskirti?“

Per ilgus dešimtmečius viešpatavusio režimo propaganda buvo paveikusi atėjūnus, pasijutusius „vyresniaisiais broliais“. Pastarieji labai aiškiai įsivaizdavo, kad jie yra pranašesni ir todėl turintys teisę „čiabuvius“ valdyti.

Deja, ir daug vietinių gyventojų jau buvo įtikėję, kad tos svetimos jėgos niekas nenugalės. Kiekvieną dieną jie stebėjo čia nuolat vaikščiojančius kareivius, matė karinius miestelius, prigrūstus kovinės technikos. Net užsukę į mišką grybauti neretai atsidurdavo prie karinės bazės (kokio nors „tankodromo“ ar „vododromo) tvoros su ginkluotais sargybiniais. Už bet kurį priminimą apie tarpukaryje atkurtą valstybę grėsė pavojus atsidurti toli nuo Lietuvos.

Ir vis tik iš tautos atminties visko ištrinti okupantams nepavyko. Prisimenu, koks sukrėtimas ir mano, tuometinio jaunuolio sąmonėje įvyko, išvydus niekada dar nematytą Tėvelio, buvusio kario savanorio nuotrauką puošnia Lietuvos Pirmosios Respublikos kariuomenės puskarininkio uniforma. Bet tada jo baimė buvo dar didesnė: nuotrauka dingo ir daugiau niekada jos nemačiau. Liepė apie tai niekada niekam neprasitarti.

Bet juk mačiau ir kitus nepriklausomybės ženklus: vienais penketais (tuo metu aukščiausiais pažymiais) spindintį Mamytės mokyklos baigimo pažymėjimą su Vyčiu, anų laikų moksleiviams skirtus žurnalus ir vadovėlius, iš kurių sklido visiškai kita, nepakartojama Lietuvos dvasia.

O iš kitos pusės į sąmonę ligi šiol tebėra įsirėžę vaizdai su į kuklius mūsų namelius tuntais įsiveržiančių skarmaluotų žmogystų, kurie, vos peržengę duris, reikalaudavo „kūšatj!“ (rus. valgyti).Jie neklausdavo, ar tu turi, vargšas kaimo žmogau, pats ko užkąsti. Jie REIKALAVO.

Kartą govėda samagonu trenkiančių skarmalių, greitosiomis neradusi nieko tinkamesnio, tiesiog nuo nuo krosnies pagriebė paršeliams skirtas smulkias bulves ir su visu verdančiu puodu tėškė ant stalo, kuris ką tik praėjusių Kalėdų proga buvo uždengtas balta staltiese.

Kai jie, suriję tas bulves, išsinešdino, vietoje padėkos keikdamiesi ir grasindami, kad kažkam mus, „buožes“ apskųs, ne tik staltiesės išdegęs lopas iškart iškrito, bet ir ant stalo liko nebepašalinamų degėsių skritulys.

Liko ir kiti visam laikui įsirėžusio siaubo vaizdai, kai per pažliugusią pievą ankstyvą pavasario rytą riaumojo sunkvežimis, kuriame už nepilnos valandos jau susigūžę glaudėsi į tremtį išvežamų kaimynų vaikai. Tie patys, su kuriais dar vakar žaidžiau. Kai po kelių dienų išdrįsau užsukti į prišnerkštą ir baisiomis vokiško „trofėjinio“ sunkvežimio vėžėmis sudarkytą kaimynų kiemą, pamačiau tik atlapotas trobos duris ir ant kiemo išmėtytus sulaužytus rakandus.

Daugiau niekada ten nebeužėjau. Po geros savaitės ištremtųjų sodyboje buvo apgyvendinta iš kažkur atsibeldusi, niekada čia anksčiau nematyta apšepusi kompanija. Ką tik buvę tvarkingi ūkininko pastatai greitai virto šiurpiu laužynu, kurį jau už kokio pusmečio pasiglemžė ten kilęs gaisras. Buvusios kaimynų sodybos liekanas vėliau užbaigė naikinti melioratoriai.

Kai iš Sibiro grįžo du broliai – ištremtųjų vaikai, jie jau nebesiryžo atkurti tėvų sodybos. O kai dar po poros dešimtmečių atsirado galimybė sugrąžinti jų tėvų turėtą žemę, namus jie pasistatė kitoje gimtojo kaimo vietoje. Buvusios sodybos vietoje taip ir liko tuštuma. Gal vaizduotėje tremtinių vaikai dar matė erdvų kažkada ten stovėjusį namą su cinkuotos skardos stogu, išpuoselėtą sodą, aukštus geltonžiedžius jurginus, nes naujose sodybose lyg ir bandė tai atkurti. Ūkininkauti jau buvo per vėlu.

Sąjūdžio aušra daugeliui mūsų įžiebė viltį. Nors anos Lietuvos vaizdinys buvo gana nepilnas, bet juk nėra didesnės laimės už sugrąžintą svajonę, už siekį gyventi taip, kaip tautai geriausia. Už galimybę patiems kurti savo ir savo vaikų bei vaikaičių ateitį. Tie ilgi 1991 metų mėnesiai, kai aplink Karoliniškių bokštą slampinėjo beveidžiai kareiviai, net karštą liepos dieną apmaukšlinti neperšaunamais „kombinezonais“, jie buvo labai panašūs į tuos, nuolat ėsti reikalaujančias pokario valkatas. Tokie pat buki klaidžiojantys žvilgsniai, bet jau su vis labiau matoma baime.

Tų, kurie tą Sausio naktį šaudė į beginklių žmonių minias, kurie daužė susirinkusių galvas, net nesuvokdami, ko tie žmonės čia susirinko ir nesiskirsto, net matydami, kad bokštas jau užimtas, čia jau nebebuvo. Žudikai buvo greitai išgabenti kitur. Tačiau tie, kurie čia dabar valkiojosi aplink bokštą, taip pat būtų šaudę, daužę ir traiškę, į viską žiūrėdami „varinėmis“, nežinia kuo apnuodytomis akimis, jei tik būtų gavę įsakymą žudyti. Jie nebūtų net susimąstę, kokia tikroji kariuomenės paskirtis.

Tačiau apie tai, žlungant rugpjūčio pučui, pradėjo mąstyti čia dislokuotų karinių dalinių vadai. Juo labiau, kai išgirdo apie aukščiausias pareigas užimančių asmenų savižudybes, netikėtus jų suėmimus ir tarsi atsitiktinius dingimus. Tik tada dalis jų prisiminė, kad įsakymus žudyti beginklius davę politikai jokios kaltės sau neprisiims („nes kietai miegojo“ ir pan.), o įvykiams pasisukus kita kryptimi, aiškins, kad kariškiai juos ne taip suprato.

Tačiau akivaizdu, kad ta valstybė, kuri 1991 metais į Lietuvą atsiuntė žudyti parengtus kareivius, dorovės ir sąžinės srityje iki šiol nepasimokė. Jos vadeivos be mažiausio gėdos ir kaltės supratimo ir toliau meluoja visam pasauliui, veliasi į naujas avantiūras (Ukrainoje, Sakartvele, Kalnų Karabache), bandydami sukiršinti amžiais greta gyvenančias tautas, gąsdindami, kad susidoros su užpultos valstybės prokurorais ar teisėjais. Jie kaišioja suklastotus dokumentus, finansuoja parsidavėlių kurpiamus romanus ir reikalauja palikti žiauriausią režimą šlovinančius paminklus.

Nereikia manyti, kad kokia nors „vanagaitė“ ar koks nors „ivaškevičius“ nesusigaudo, kas tada vyko. Nebūkime naivūs, įsivaizduodami, kad koks nors „šimašius“ tik šiaip sau vežioja tepaluotą smėlį į Lukiškių aikštę, grūda ten komercinių firmų reklamas ir užrašus apie čia tykančius ryklius, vaizduodamas besirūpinantį miestelėnų laisvalaikiu.

Neapsigaukime, kai iki šiol prokuratūroje tebekiurksantys sovietinių laikų „teisėsaugininkai“ arba apdairiai ten įtaisyti jų palikuonys vilkina sovietinių karinių nusikaltimų vykdytojų bylas, įžūliai aiškindami, kad anie veikė „pagal tuo metu galiojusius įstatymus“, kai jie persekioja net Kovo 11-osios Akto signatarus arba kitus laisvės kovų dalyvius, tampydami juos jau po atkurtos valstybės teismus. Kai tokios pat kilmės biurokratai vilkina piliečiams gyvybiškai svarbių reformų vykdymą arba priiminėja absurdiškiausius sprendimus. Kai Lietuvos radijas pasityčiojamai vadinamas „lrt radiju“.

Nėra jokios „globalios“ Lietuvos. Yra tik ta vienintelė, kurią visada privalome ginti. Taip pat besąlygiškai, kaip ir Sausio 13-osios naktį, ir dar ilgai, jai išaušus.

Autorius yra laikraščio „Mokslo Lietuva” redaktorius

Vytautas Radžvilas. Visi genderizmo ideologijos priešininkai – tamsuoliai ir retrogradai?

Neketinau komentuoti savojo įrašo. Bet matau, kad tai yra prasminga. Be to, ta proga maloniai prašyčiau kuo plačiau juo dalintis. Be abejo, ne tam, kad tapčiau „žinomesnis” ar man svarbūs „patiktukai”. Šis įrašas, kaip jame tiesiai ir pasakyta, yra priverstinis. Jis atsirado tik iš didžiausios politinės būtinybės.

Tai yra būdas konkrečiu pavyzdžiu parodyti svarbiausią Lietuvos problemą. Ji taip pat įvardyta: naudojant „žingsnis po žingsnio” taktiką, atkuriamas totalitarinis valdymas nauja HORIZONTALIOJO TOTALITARIZMO forma. Kai bus galimybė, apie ją pakalbėsime plačiau.

Trumpai galiu pasakyti tik tiek, kad iš principo galimos dvi – vertikaliojo ir horizontaliojo – totalitarizmo formos. Pirmoji teoriškai pagrįsta Th. Hobbeso, antroji – liberalizmo „tėvo” J. Locke’o politinėje filosofijoje. Ji kur kas pavojingesnė, nes sunkiau atpažįstama. Apie jos atėjimą teko rašyti kiek anksčiau, nes buvo akivaizdu, kad ji jau šliaužia ir Lietuvos laukų link (ČIA, ČIA ir ČIA).

Šitoks totalitarizmas įsitvirtina vis sparčiau: JAV po rinkimų faktiškai tapo būtent šito tipo totalitarine šalimi. O norint nors kiek sėkmingiau grumtis su šitokiu totalitarizmu ir jį stabdyti, būtina sąlyga yra atpažinti, o tiksliau — iššifruoti jo viešąją politinę kalbą ir veikimo būdą grindžiančią pamatinę mąstymo struktūrą, kurios branduolį sudaro kai kurios esminės idėjos.

Visų jų ištakos – Marxo komunistinės revoliucijos doktrina. Keblumas čia tas, kad tos pačios idėjos gali būti įvelkamos į vis naujas, besikeičiančioms sąlygoms pritaikytas ir todėl patrauklias formas. O pasakant trumpai — įpakuojamos kitaip ir apklijuojamos jokio įtarimo nekeliančiomis etiketėmis. Tai paaiškina, kodėl taip sėkmingai jos užvaldo ne tik imuniteto neturinčias Vakarų, bet ir tų idėjų kuriamą tikrovę savo kailiu patyrusios komunistinėje vergijoje kentėjusios tautos.

Galbūt ryškiausias šios šliaužiančios taktikos veiksmingumo įrodymas – daugybė neabejotinai patriotiškų Lietuvos piliečių, noriai besisegančių „nezabudkę” ir neįtariančių nieko blogo. O daugelis tą pavojų nujaučiančių, deja, įstengia pasakyti tik tiek, kad Sausio 13-ąją kovojome su kitais ženklais. Tai teisinga, bet šito nepakanka.

Atidžiai perskaičius ,,kultūros darbo žmonių” raštą dėl P. Gražulio, tenka pripažinti, kad jis sukurptas itin profesionaliai. Tiesiog meistriškai, nes rašto esmė – ideologinis ir politinis kaltinimas nukrypimu nuo teisingų pažiūrų – taip sumaniai įvilktas į tą esmę slepiančią retoriką, kad gali suklaidinti daugybę nieko bendro su tais neokomunistais neturinčių žmonių.

P. Gražulis pasirinktas neatsitiktinai, ir čia jau galima įžvelgti klasikinį KGB’istinį braižą. O pasirinktas dėl vienos šiuo atveju labai svarbios charakteristikos, kurią švelniai pavadinkime … kaip?

Tegul bus – abejotinos moralinės savybės. Kodėl būtent dėl šios savybės jis yra toks vertingas ir patrauklus kaip pirmasis puolimo taikinys?

Ogi štai kodėl: net totalitariniai represyviausi režimai nemėgsta prisipažinti, kad jų sąlygomis nėra laisvės ir kad jie „tvarko” politinius priešininkus. Triuškinti moralinius degeneratus ir visuomenės atmatas – kur kas padoriau ir solidžiau. Kaltinimas amoralumu – tobulas būdas legitimuoti represijas. Štai kodėl ir A. Terleckas buvo teisiamas ne kaip sovietinio režimo priešas, o kaip banalus „socialistinės nuosavybės grobstytojas”. Šiuo atžvilgiu mielas Petras su savo išdaigomis – tiesiog dovana. Ant padėklo gulintis saldainiukas…

Jis yra neapsakomai vertingas vykdant šią operaciją ir dėl kitos priežasties: moraliniu požiūriu abejotinus šio personažo veiksmus suplakant su ideologiniais-politiniais kaltinimais kryptingai konstruojamas štai koks jau ne įasmenintas, bet apibendrintas tamsuoliško fanatiko-kovotojo su LGBT-moralinio išsigimėlio vaizdinys: visi genderizmo ideologijos priešininkai – ne tik pažangą ir žmogaus teises neigiantys tamsuoliai ir retrogradai, bet ir moraliniai pašlemėkai.

Nėra abejonės, kad ši samplaika labai paveiki: daugelis pasirašė kreipimąsi iš pasibjaurėjimo Gražulio „žygdarbiais”, tad moralinės paskatos veikė kaip jaukas, neleidęs pagalvoti, ką iš tiesų reiškia pritarimas politiškai susidoroti reikalaujančiam raštui.

Šis įvaizdis be galo pavojingas tuo, kad jis nukreiptas į ateitį ir bus net pasąmonės lygmeniu ekstrapoliuojamas ir taikomas visiems genderizmo ideologijos ir politikos priešininkams, nes jis skleidžia LGBT nekentėjo-moralinio pašlemėko aurą.

Toliau – esminė kreipimosi ištrauka, kurią nesunku išversti į sovietinių laikų smerkimo kalbą remiantis struktūrinių mąstymo analogijų principu ir nurodant konkrečias analogijas (trumpai – kursyvu):

Jo veikla, pasisakymai, vieši konfliktai su policijos pareigūnais, [ideologinės neapykantos pažangiajai visuomenei daliai išraiška net asocialaaus elgesio — smulkaus chuliganizmo pavidalu] nepagarba prigimtiniam kiekvieno asmens orumui ir saviraiškai, [akivaizdus priešiškumas naują ir šviesų gyvenimą kuriančių tarybinų žmonių idealams] deklaruojamos vertybės ne tik neturi nieko bendro su kultūros sąvoka [atgyvenusios klerikalinės, nacionalistinės ir reakcingos smulkiaburžuazinės šios mūsų visuomenės atplaišos pažiūros yra visiškai nesuderinamos su humanistine ir pažangia absoliučios tarybinės liaudies daugumos išpažįstama komunistine pasaulėžiūra]. Bet priešingai – skaldo visuomenę, didina atskirtį ir užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei. [kurstytojiška ir ardomoji šio atskalūno veikla skirta sėti tarybinių žmonių protuose ir širdyse abejonės milžiniškais socialistinės visuomenės kūrimo laimėjimais ir skleisti netikėjimą kilniais komunizmo statybos idealais ir komunistinę entuziastingai kuriančios tarybinės liaudies šviesiu rytojumi].

Mūsų, menininkų, nuomone, šio Seimo nario idėjos neatitinka mūsų idėjų bei vizijos apie kultūrą.

[Mūsų darnus ir šaunus kolektyvas pareiškiame, kad šio mūsų tikrovės nekentėjo ir juodintojo ekstremistiniai išpuoliai ir šmeižikiškos kalbos yra svetimi mūsų, kaip tarybinių žmonių pasaulėžiūrai ir giliausiems įsitikinimas, griežtais smerkiame šio atskalūno ir pašlemėko ilgametę antitarybinę veiklą ir manome, kad jam ne vieta ne tik mūsų kultūroje – šis garbingą tarybinio žmogaus vardą šlykščiais išpuoliais žeminantis ir diskredituojantis niekingas ir apgailėtinas padaras turėtų būti patikimai izoliuotas nuo visuomenės]. Gražulis netinkamas būti kultūros komiteto nariu dėl kompetencijos, išprusimo, išsilavinimo, asmeninės kultūros stokos ir įvaizdžio, kurį daugelį metų kuria viešojoje erdvėje.

Jurga Lago. Dievas turi puikų humoro jausmą – atsiuntė šiuolaikiniams menininkams… Gražulį!

Ir vėl aš palikau viena.

Kaip toj pasakoj Elenytė. Kur 12 brolių varnom pavirto ir ji savo darbu bei išmanumu juos gelbėjo.

Taip ir aš – savo darbu turiu gelbėti į varnų būrį susimetusius Lietuvos menininkus. Kurių didelė dalis gyvena iš mūsų visų mokesčių, nes, atsiprašant, taip įprato, turi pažįstamų ir rašo projektus “kaip Skuode parkuoti vienaragį”.

Girdėjau sakant – tu ne menininkė, nes menininkas privalo būti … vargšas! Kaip Van Gogas! Ta komunistine pasaka prisidengę savo impotencijas (nes nė vieno pliko, vargšo van gogo meno istorija nelaikė ir neišlaikė) “kuria” dalykus, kurių niekas neperka, niekas nelanko, niekas neskaito. Geriau kurtų pečių.

Bet draugeliai tąso tas kūrybas po pasaulio parodų sales, leidžia nesibaigiančius katalogus, knygas ir almanachus, vienas kitą remia ir stumia. Ir vis rašo. Rašo ir rašo projektus. Europai, Lietuvai, visoms įmanomoms komisijoms – duotų babkę, tai ir Leninui parašytų. Rašytojų karta išaušo. Prie Nemuno kitas jau rytas.

O pažiūrėti visuose ŠMC nėra į ką. Meno Instagrame šiandien daugiau, kur penkias klases baigusios mergaitės iš Tulos surenka milijonines auditorijas ir piešia taip, kad dažnam menininkui iki jų – kaip pėščiom iki Tokijo nuo Skuodo atsidariusiu stalčium.

Tai va. Visa ta mirusių poetų draugija susimeta į vieną kietą gabalą ir parašo laišką, kad “Gražuliui Kultūros Taryboje – ne vieta!”

Kad ten pakliuvęs Gražulis, suprask, jiems yra nelygis. Nekultūra.

Kaip mano mėgstamas filosofas G. Bueno sako – “agrikultūra – irgi kultūra”! Žmones ėdę actekai – irgi. Kas tau kultūra Skuode – kitam nekultūra Maljorkoje. Taigi, prispaudę savo “kultūras” po uodega – mokomės tolerancijos! Ne apie tai visi jūsų projektai?

700 menininkų kadastras!

700, Karlai, kultūros žmonių vienoj vietoj! Vienam gabale sako, kad Gražulis jiems yra nelygis, nes neteisingai paskirstys valdišką babkę!  Nežinos, kur menas, o kur nemenas, nes prieš Gažulį buvę žinojo ir todėl davė 47 gabalus pokalbiams P. Cvirkos skverelyje. Ir Kirkorovui juk ne vienas Gražulis atskaičiavo?

Jūs man pasakykit – kuo dabartinis eurobabkės išlaikomas menas skiriasi nuo sovietinio? Kuomet gyveno tik tie, kurie lipdė stalinus? Kurie teisingai kalbėjo ir rašė? Kurie buvo sujungti į vieningą propagandos sistemą? Kur kiekvienas Vysockis buvo persekiojamas? Kur 90% meno buvo sportas?

Susivienijo 700 vardų ir kūrybų… gražulio pašalinimui! Suprask, jiems ne pagal kalibrą, ne pagal pažiūras, ne pagal levelį. Ėjo 2021-ųjų covidinė Lietuva.

O kad Gražulį Lietuva išrinko?

Ir jo performansai žinomi geriau, nei 99% jūsų! Gražulis gali jums ne tik babkes atskaičiuoti, bet ir dėstyti – rengti mokymus – kaip išgyventi iš valdiškos babkės visą gyvenimą! Visi šmc projektai – apie toleranciją – va, prašom, toleruokit šiandien Gražulį! Kaip rašo Rasa Balockaitė: – kodėl jūs tokie durni?

Ši situacija įrodo, jog Dievas egzistuoja ir turi puikų humoro jausmą – atsiuntė šiuolaikiniams menininkams… Gražulį!

Tas 700 “laisvų nepriklausomų” menininkų raštas ir yra pats didžiausias meno kūrinys šiandien. Rankraščiai ir Wordo docsai nedega – išliks istorijai, kai net Vamzdis bus surūdijęs. Drąsi šalis – drąsūs 700 jos kūrėjų! Susivieniję kovai prieš Gražulį!

Čia truputėli įdedu šiuolaikinio meno į vitriną.

O realiai tai čia Paryžiaus graužikų utilizavimu užsiimančios parduotuvės langas. Lietuvoj kabotų varnos. Kokie 700 varnų prie Gražulio. Nes tautosaka ir nuo Donelaičio.

Ne, bendrai – Lietuvoj kabotų toks plakatas, kur krasnaarmeicas su pirštu rodo tau į snukį ir klausia: “ты, записался добровольцом, ble…?

Seime verda aistros dėl padėjėjų

Atsiliepdamas į Kęstučio Masiulio skundą prieš Petrą Gražulį dėl jo galimų santykių su padėjėja 2015 m. Seimo narys Petras Gražulis kreipėsi į Seimo etikos ir procedūrų komisiją dėl konservatorių Antano Matulo, Jurgio Razmos, Mykolo Majausko ir Agnės Bilotaitės skandalingo elgesio.


Į komisiją P. Gražulis kreipiasi dėl Seimo narių A. Matulo, J. Razmos, M. Majausko galimų etikos ir įstatymų pažeidimų, Seimo nario padėjėjomis įdarbinant artimus žmones iš savo aplinkos su kuriais galimai vedė (ir veda iki šiol) bendrą ūkį.

Minėtame rašte primenama jog A. Matulas įdarbino savo padėjėja Seime Sandrą Rumševičiūtę, kurią vėliau vedė ir gyvena iki šiol.

Analogiška situacija su Seimo vicepirmininku J. Razma kuris savo padėjėja Seime įdarbino Viliją Butkevičienę, kurią vėliau vedė ir gyvena iki šiol.

Seimo biudžeto komiteto pirmininkas M. Majauskas, kuris galimai būdamas santuokoje į savo žmonos lovą vedėsi nepilnametes merginas, oficialiai šiuo metu bendrą ūkį veda su buvusia savo padėjėja Lina Svidinskaite. O vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė ne santuokoje veda bendrą ūkį su žinomu verslininku Gintu Petrumi ir augina nesantuokinį sūnų.

Seimo narys Petras Gražulis atkreipia dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymas, Politikų elgesio kodeksas ir kiti teisės aktai neleidžia pavaldžiais darbuotojais įdarbinti asmenų, su kuriais sieja artimi santykiai.

„Reikia pabrėžti jog šie politikai užima ypatingai atsakingas pareigas, A. Matulas sveikatos komiteto Seime pirmininkas, J. Razma Seimo vicepirmininkas, M. Majauskas biudžeto komiteto Seime pirmininkas, A. Bilotaitė vidaus reikalų ministrė.

Tos visos nesibaigiančios istorijos iš jų veiklos žemina visus viešojo administravimo darbuotojus ir ypač griauna Seimo gerą vardą, todėl Seimas turi įvertinti minėtų konservatorių veiksmus ir nuo jų atsiriboti“ – teigia Petras Gražulis.

JAV vyskupų konferencija pasmerkė Bideno poziciją šeimos ir gyvybės klausimais

JAV vyskupų konferencijoje trečiadienio rytą buvo sulaikytas laiško būsimam prezidentui Joe Bidenui paviešinimas, kai Vatikano valstybės sekretoriato pareigūnai įsikišo prieš paskelbiant pareiškimą.

Konferencijos prezidento arkivyskupo Jose Gomezo pareiškime užimta bekompromisė pozicija abortų, lyties ir religinės laisvės klausimais, įspėjant, kad Bideno administracijos politikos darbotvarkė keliais aspektais skatins „moralinį blogį“.

„Kaip ganytojams, tautos vyskupams yra įpareigota skelbti Evangeliją visomis tiesomis ir galiomis, sezono metu ir ne sezono metu, net jei tas mokymas yra nepatogus arba kai Evangelijos tiesos prieštarauja platesnei visuomenei ir kultūrai“, – rašė arkivyskupas Jose Gomezas pranešime, kuris turėjo būti išleistas sausio 20 d. 9.00 val.

„Taigi, turiu pažymėti, kad mūsų naujasis prezidentas pasižadėjo vykdyti tam tikrą politiką, kuri skatintų moralines blogybes ir keltų grėsmę žmogaus gyvybei ir orumui, rimčiausiai abortų, kontracepcijos, vedybų ir lyties srityse. Didelį rūpestį kelia Bažnyčios laisvė ir tikinčiųjų laisvė gyventi pagal savo sąžinę“, – pridūrė Gomezas.

Šis pareiškimas nebuvo paskelbtas trečiadienio rytą, o vyskupus JAV vyskupų konferencijos (USCCB – United States Conference of Catholic Bishops) atstovai informavo, kad pareiškimui vis dar taikomas embargas, net ir tada, kai viena žiniasklaidos priemonė pranešė, kad jis buvo paleistas.

Šaltiniai Vatikano valstybės sekretoriate, kiti artimi JAV vyskupų konferencijai asmenys ir šaltiniai tarp JAV vyskupų katalikiškam portalui „The Pillar“ patvirtino, kad pareiškimas buvo stipriai paredaguotas po Vatikano valstybės sekretoriato įsikišimo, likus kelioms valandoms iki jo išleidimo.

Šis pareiškimas buvo karštai diskutuojamas vėlai iki antradienio vakaro, tačiau keli šaltiniai teigia, kad būtent Vatikano įsikišimas paskatino jį pavėlinti.

Šaltiniai, esantys arti USCCB, teigia, kad keli Amerikos vyskupai išreiškė susirūpinimą dėl šio pareiškimo paskelbimo, manydami, kad jis nepagrįstai kritikuoja būsimą administraciją.

Trys vyskupų konferencijai artimi šaltiniai teigė, kad prieštaravimus dėl pareiškimo išleidimo pateikė kardinolas Josephas Tobinas iš Niuarko ir kardinolas Blase`as Cupichas iš Čikagos, greta kitų neįvardytų vyskupų.

Konferencijos šaltiniai „The Pillar“ teigė, kad nors Gomezo pareiškimas galų gale ir bus paskelbtas, popiežius Pranciškus pirmiau išplatino pareiškimą apie Bideno administraciją. Kai kurie šaltiniai teigė, kad Vatikane buvo susirūpinta, kad Gomezo pareiškimas, vertinamas kaip kritiškas Bideno administracijai, gali atrodyti apribojantis popiežių bendraujant su Bidenu, kuris bus antrasis JAV katalikų prezidentas, ir pirmuoju tokiu JAV prezidentu per 60 metų.

USCCB neatsakė į „The Pillar“ prašymus pateikti komentarą. Jungtinių Valstijų apaštalinis nuncijus arkivyskupas Christophe`as Pierre`as trečiadienio rytą „The Pillar“ sakė, kad jis dalyvavo Bideno inauguracijoje ir negalėjo kalbėtis su žurnalistu.

Vėlų antradienio vakarą „The Pillar“ gautame pareiškime Gomezas rašė, kad jis ir jo broliai vyskupai ateinančiais metais tiesiogiai kalbės apie abortus.

„Mes esame labai susirūpinę dėl daugybės grėsmių žmogaus gyvybei ir orumui mūsų visuomenėje. Tačiau kaip moko popiežius Pranciškus, mes negalime tylėti, kai mūsų šalyje kasmet per abortus išmetamos beveik milijonas negimusių gyvybių“, – rašė Gomezas.

„Abortas yra tiesioginis išpuolis prieš gyvenimą, kuris taip pat sužeidžia moterį ir pakerta šeimą. Tai nėra tik privatus reikalas, jis kelia nerimą keliančius ir esminius brolystės, solidarumo ir įtraukimo į žmonių bendruomenę klausimus. Tai taip pat yra socialinio teisingumo klausimas. Negalime nepaisyti realybės, kad abortų lygis yra daug didesnis tarp vargšų ir mažumų, ir kad ši procedūra yra reguliariai naudojama siekiant pašalinti vaikus, kurie gims su negalia“, – aiškino jis.

Arkivyskupo pareiškimas pateikiamas po to, kai jis jau išreiškė JAV vyskupų susirūpinimą dėl Bideno pasirinktų politinių pozicijų, prieštaraujančių katalikų doktrinai.

Lapkričio mėnesį įvykusios USCCB rudens generalinės asamblėjos išvadoje Gomezas kitiems JAV vyskupams pasakė, kad bendradarbiavimas su ateinančia administracija, vadovaujama kataliko, kuris viešai priešinosi Bažnyčios Mokymui daugeliu esminių klausimų, sukeltų „sunkią ir sudėtingą situaciją. Jis taip pat įsteigė specialią darbo grupę, kuri koordinuos vyskupų bendradarbiavimą su Bideno Baltaisiais rūmais.

Visą gyvenimą katalikas, Bidenas dažnai nurodė savo tikėjimą per Prezidento rinkimų kampaniją ir į savo kampanijos vaizdo įrašus įtraukė popiežiaus Pranciškaus, religingų seserų nuotraukas ir kitus pabrėžtinai katalikiškus vaizdus.

Nors daugelis JAV vyskupų išreiškė susirūpinimą dėl Bideno pasirinktų politikos pozicijų per 2020 metų Prezidento rinkimus, keli kiti nurodė, kad Bidenui teikiama pirmenybė prieš antrosios D. Trumpo kadencijos neapibrėžtumą, todėl balsingiausi vyskupų konferencijos nariai smarkiai pasidalijo dėl politikos pastaraisiais mėnesiais.

Trečiadienį Gomezo pareiškimas šiame kontekste aiškiai patvirtino politinius vyskupų konferencijos prioritetus. Pastaraisiais metais JAV vyskupai pabrėžė, kad opozicija abortams yra „svarbiausias katalikų prioritetas“ politiniame gyvenime.

Pastaraisiais metais Bidenas susikirto su Bažnyčia keletu svarbiausių klausimų, ypač abortų.

Ateinantis prezidentas dešimtmečius praleido JAV Senate, kol tapo Baracko Obamos viceprezidentu. Būdamas senatoriumi Bidenas dažnai kalbėjo apie savo asmeninį pasipriešinimą abortams, palaikydamas tokias priemones kaip Hyde pataisa, kuri neleidžia mokėti už abortus iš federalinių mokesčių. Tačiau per savo 2020 m. Demokratinę pirminę kampaniją Bidenas pakeitė savo poziciją dėl abortų finansavimo ir pažadėjo federaliniame įstatyme įtvirtinti abortus be išlygų įteisinusį Roe v. Wade sprendimą (1973 metai) visa apimtimi, faktiškai tuo neleisdamas valstijoms įvesti jokių apribojimų abortams, kas dabar aktyviai daroma.

Nepaskelbtame pareiškime Gomezas teigė, kad abortai yra ne „privatus reikalas“, o „socialinio teisingumo klausimas“, ir pažymėjo, kad neįmanoma „nepaisyti realybės, jog abortų rodikliai yra daug didesni neturtingųjų ir mažumų tarpe ir kad procedūra yra reguliariai naudojamas pašalinti vaikus, kurie gims su negalia“.

Bidenas taip pat įsipareigojo panaikinti D. Trumpo laikų sąžinės apsaugą ir religijos laisvės išimtis dėl Sveikatos apsaugos ir žmogaus paslaugų departamento kontraceptinių priemonių. Taisyklė, kaip suformuluota dar Obamos administracijos, reiškė, kad religinės grupės, tokios kaip Mažosios vargšų seserys, privalės savo įdarbinamų žmonių sveikatos priežiūros planuose aprėpti kontracepciją, abortą sukeliančius vaistus ir sterilizaciją.

Po antrosios kelionės į Aukščiausiąjį Teismą mažųjų seserų išimtis buvo patvirtinta 2020 m. Liepos mėn., Tačiau Bidenas pasinaudojo proga pažadėdamas, kad, iš karto eidamas pareigas, nedelsdamas panaikins jų išimtį.

Nepaskelbtame pareiškime Gomezas paminėjo kai kuriuos būsimos administracijos ir vyskupų vienybės taškus, įskaitant pasipriešinimą mirties bausmei ir raginimą sudaryti geresnes galimybes naudotis prieinamomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Arkivyskupas taip pat sakė nekantriai laukia bendravimo su kataliku prezidentu.

„Darbas su prezidentu Bidenu bus unikalus … kadangi jis yra pirmasis mūsų prezidentas per 60 metų, išpažįstantis katalikų tikėjimą. Amerikos kultūroje vis didėjančio ir agresyvaus sekuliarizmo metu, kai tikintieji patiria daug iššūkių, bus malonu bendrauti su prezidentu, kuris aiškiai, giliai ir asmeniškai supranta religinio tikėjimo ir institucijų svarbą. Pono Bideno pamaldumas ir asmeninė istorija, jo jaudinantis liudijimas apie tai, kaip jo tikėjimas atvedė jį į paguodą tamsos ir tragedijos metu, jo ilgametis atsidavimas Evangelijos prioritetui – vargšams – visa tai man teikia vilčių ir įkvepia“, – teigiama pareiškime.

„Tikiuosi dirbti su prezidentu Bidenu ir jo administracija bei naujuoju kongresu. Kaip ir kiekvienoje administracijoje, bus sričių, kuriose sutariame ir glaudžiai bendradarbiaujame, ir sričių, kuriose turėsime principinių nesutarimų ir stiprų susipriešinimą“, – pridūrė Gomezas.

Arkivyskupas pabrėžė, kad Bažnyčia negali ignoruoti esminių skirtumų su būsima administracija, vien palaikydama susitarimo sritis, nes visi Bažnyčios socialiniai ir moraliniai prioritetai yra pagrįsti Evangelija.

„Mūsų įsipareigojimai žmogaus seksualumo ir šeimos klausimais, kaip ir įsipareigojimai visose kitose srityse, pavyzdžiui, mirties bausmės panaikinimas ar sveikatos priežiūros sistemos ir ekonomikos, kuri tikrai tarnautų žmogui, siekimas, yra vadovaujamas Kristaus didžiojo įsakymo mylėti – solidarizuotis su savo broliais ir seserimis, ypač pažeidžiamiausiais“.

versta iš www.pillarcatholic.com