2025-05-24, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1095

Didysis nutildymas socialiniuose tinkluose

Redakcija
-
2
Didysis nutildymas socialiniuose tinkluose

Praėjusią savaitę Silicio slėnis nutildė prezidentą. Socialinės žiniasklaidos priemonių milžinai padedami „Amazon“ ir „Apple“ sutartinai pašalino patį populiariausią savo konservatorių varžovą ir paskelbė, kad jų pačių nuosaiki politika išplečiama kitoms įmonėms.

Tuo tarpu CNN atvirai reikalavo, kad „Fox News“ būtų uždrausta būti kabelinės televizijos tinkle, kai tuo tarpu svarbiausias pokalbių radijo tinklas išleido naujas kalbėjimo taisykles laidų vedėjams, praplėsdamas technikos pasaulio nuosaikią politiką neinternetiniame pasaulyje. Be viso šito, Kongresas ir Europos Sąjunga išleido naujus internetinės kalbos reikalavimus.

Kol saujelė neišrinktų milijardierių skelbia, kad valdo skaitmeninę kalbą, kur mus nuves ateinantys mėnesiai?

„Twitter“ kažkada smarkiai gyrėsi, kad yra „laisvos kalbos partijos laisvosios kalbos sparnas“ ir prieštaravo Kongreso reikalavimams uždrausti teroristus, skelbdamas, kad „naudotojų gebėjimas laisvai dalintis savo mintimis, netgi tomis, su kuriomis daug žmonių nesutinka arba laiko bjauriomis“ yra jų misija. Iš tikrųjų dauguma ankstyvųjų socialinių tinklų nevaržomą kalbą išskyrė kaip labiausiai atsižvelgtiną dalyką. Bėgant metams utopinė svajonė sunyko iki tokios, kurioje pabrėžiami „sveikas pokalbis“ ir vis besikeičiantys reikalavimai.

Visgi didžiąją laiko dalį, kurią egzistuoja, socialinės žiniasklaidos tinklai vengė cenzūruoti išrinktus valdžios atstovus JAV, nors jie ir yra ištrynę užsienio vadovų vartotojus. Visa tai pasikeitė praėjusiais metais, kai Silicio slėnis prezidento Trumpo „Twitter“ žinutėms pridėjo etiketes „abejotinos“ ir „klaidingos“. Progresyviosioms viešosioms grupėms tapus naujos cenzūros šalininkėmis, šie žiniasklaidos tinklai perėjo nuo paprasčiausio faktų tikrinimo iki visiško jų ištrynimo ir grasinimo paskelbti už įstatymo ribų kai kuriuos įstatymų leidėjus.

Teismai kelis kartus nusprendė, kad Trumpo vartotojas „Twitter“ tinkle yra oficialus valdžios žiniasklaidos šaltinis, todėl jam draudžiama blokuoti vartotojus, su kuriais jis nesutaria. Tai kaipgi ši privati įmonė gali sukurti „priimtinos kalbos“ taisykles valdžios leidiniams ar visiškai juos nutildyti?

Greičiausiai labiau neramina tai, kad kalbos taisyklės jau daro įtaką ne tik viešosioms erdvėms. „Uber“,„Lyft“ ir „Airbnb“ uždraudė naudotis savo paslaugomis tiems, kurių politiniai pareiškimai prisijungus prie interneto ir nuo jo atsijungus yra vertinami kaip nepriimtini. Praėjusiais metais „Facebook“ išplėtė savo įtakos sferą iki neinternetinio pasaulio, uždrausdamas tam tikrus skambučius ir suteikdamas leidimą kitiems.

Nuostabu buvo stebėti, kaip demokratų įstatymų leidėjai ir spauda dejavo, kad Kongresas neturi galios nutildyti balsus, su kuriais jis nesutinka, ir vietoj to reikalavo Silicio slėnį panaudoti galią, kurią turi tik jis: gebėjimą nutildyti bet kokį balsą iš skaitmeninio pasaulio. Ir šis prašymas yra iš pačių įstatymų leidėjų, kurie kažkada pasmerkė socialinius tinklus kaip pavojingus monopolius.

Be to, įmonių teiginiai, kad jos ilgam nušalina prezidentą, kilo ne dėl galimos nelegalios veiklos, kurią draustų įstatymas, bet greičiau dėl įmonių sprendimo, kad leisti jam toliau komunikuoti su šalimi kelia per didelę riziką demokratijai.

Pačios įmonės neturėjo kito pasirinkimo kaip tik pašalinti Trumpą arba susidurti su dar didesne rūstybe iš demokratų daugumos Kongrese. Net Amerikos pilietinių laisvių sąjunga (angl. ACLU) pasmerkusi Trumpo nušalinimą „Twitter“ tinkle pripažino ateinančių valdančiųjų „politinę tikrovę“. Aktyvistų grupės skubinosi pasakyti, kad jiems pasisekė nutildyti Trumpą smarkiai girdamos oficialias diskusijas, kurias turėjo su „Twitter“ lyderiais.

Plačiai skelbiant paramą Silicio slėnio veiksmams, Vokietijos kanclerė Angela Merkel perspėjo apie pavojus, kai nutildomas demokratiškai išrinktas valstybės vadovas. Be to, kol demokratai yra siaurai susitelkę ties dabartimi, pasauliu, kuriame įstatymų leidėjai ir aktyvistų grupės rankose turi socialinių medijų galios monopolį nutildyti nepritariančius balsus, kas sustabdys ateities respublikonų kongresą nuo tų pačių galių naudojimo, tam kad nutildytų demokratus? Toks yra slidus šlaitas, ant kurio stovime.

O ką kalbėti apie alternatyvas Silicio slėnio tinklams? Socialinių tinklų kompanijos ilgai ginčijosi, kad jos nėra monopoliai, nes jų varžovai gali joms mesti iššūkį.

„Twitter“ klonas „Parler“ pasirodė būtent kaip toks varžovas. Jis pasiekė pirmąją vietą „Apple“ programėlių parduotuvėje ir konservatoriai spietėsi šiame mažai ribojamame tinkle. Visgi vos per keletą dienų „Apple“ ir „Google“ uždraudė jo pardavimą iš savo parduotuvių bei panaikino jį iš mobiliųjų įrenginių. „Parler“ debesijos prieglobos tiekėjas „Amazon Web Services“ iškeldino jį į neinternetinę erdvę, kol konservatyvus debesijos tiekėjas sutiko, kad šis būtų jo serveryje. Nors jį kažkokiu būdu ir galima atstatyti, visgi be išmaniojo telefono programėlės ir įtrauktas į daugelio paslaugų tiekėjų juodąjį sąrašą, „Parler“ bus tik savo ankstesniojo aš šešėlis.

Žengdamas šiuos žingsnius, Silicio slėnis paminėjo, kad „Parler“ buvo pašalintas dėl to, kad jo turinyje labai trūko nuosaikumo. Įmonės savo laiškuose „Parler“ reikalavo, kad jis prisiimtų tinkamos kalbos strategijas, identiškas toms, kuriomis vadovaujasi jie.

Netgi neinternetinės žiniasklaidos priemonės nėra apsaugotos. Televizijos kanalai turi pasirašyti sutartis su kabelinės tiekėjais, kad transliuotų juos namams, spaudos agentūroms, superkančioms informaciją, priklausančios radijo laidos privalo būti priimtos radijo stočių ir netgi nepriklausomi laikraščiai privalo turėti internetines svetaines ir išmaniąsias programėles. Vietinių žinių šaltiniams mažėjant, svarbu pažymėti, kad nesvarbu, kad ir kokie nepriklausomi jų redaktoriai būtų, visi jie vis tiek priklauso nuo debesijos tiekėjų, programėlių parduotuvių, interneto paslaugos tiekėjų ir kt. Sekdama trečiadienio įvykiais Kapitolijuje „CNN“ atvirai reikalavo kabelinės tiekėjų išmesti „Fox News“ iš kabelinės tinklo, kai tuo tarpu „Cumulus Media“ išleido naujas priimtinos kalbos taisykles savo konservatyviems radijo pokalbių laidų vedėjams.

Tai kokia gi dabar situacija?

Tautos įkūrėjai pasirinko Kongresui neduoti galios nutildyti netgi beprotį Ovaliajame kabinete (angl. Oval Office), be to, kad nušalino jį apkaltos būdu. Ši savaitė mus išmokė, kad keletas milijardierių Kalifornijoje tikrai turi tą galią. Beveik visiškas Trumpo dingimas iš skaitmeninio pasaulio nuo jo uždraudimo yra tarsi to priminimas.

Ši beveik vienbalsė parama iš naujosios demokratų daugumos tokiam draudimui reiškia, kad Silicio slėnis dabar yra drąsinamas pašalinti bet kokį balsą, nesvarbu kokį galingą. Tai sukuria pavojingą tapimą norma to, kad nutildomas tas, kuris išreiškia nesutikimą su bendrąja nuomone.

„Uber“,„Lyft“ ir „Airbnb“ noras uždrausti kai kuriuos savo vartotojus dėl politinių pareiškimų rodo, kad technologijos kompanijų čiuptuvai pasiekia ir kitas industrijas, atsiranda nauja ilgalaikės visuomeninės atskirties era tikrai panaši į Kinijos „socialinio kredito“ programą.

Kai kuriems naujai atsiradęs kovos su „dezinformacija“ išryškinimas, kur privačios įmonės yra tos, kurios prižiūri leidžiamą kalbą ir apibrėžia „tiesą“ gali atrodyti kaip pozityvus įvykis. Šiaip ar taip, smurto grėsmė, rasizmas, seksizmas, kibernetinis smurtas prieš moteris ir mergaites, kurstymas maištauti, žalingi medicininiai patarimai ir panašūs dalykai yra žalingi mūsų visuomenei. Visgi milijardieriai, kurie gali nutildyti prezidentus, Kongresas, kuris gali nutildyti nesutikimą su bendrąja nuomone, ir privačios įmonės, kurios nusprendžia kas „geriausia“ šaliai ir kas sudaro „tiesą“, kelia egzistencinę grėsmę demokratijai. Galiausiai pati mūsų bendrai besidalinamos visuomenės ateitis kybo ant Silicio slėnio gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą tarp rūpestingo nuosaikumo kartu su žodžio laisve. Galbūt atsakymas yra tai, kad technologijų įmonės pačios taptų demokratiškomis ir leistų visuomenei nuspręsti, kas geriausia.

„RealClear“ žiniasklaidos tinklo bendradarbis Kalev Leetaru yra vyresnysis mokslinis bendradarbis Džordžo Vašingtono universitete (angl. George Washington University) Kibernetiniame ir tėvynės saugumo centre (angl. Center for Cyber & Homeland Security). Jis anksčiau buvo bendradarbis gyvenantis universiteto patalpose Džordžo Vašingtono universiteto Edmund A. Walsh užsienio tarnybos mokykloje (angl. Edmund A. Walsh School of Foreign Service) ir Pasaulinio ekonomikos forumo (angl. World Economic Forum) Pasaulinės darbotvarkės taryboje dėl valdžios ateities (angl. Global Agenda Council on the Future of Government).

Šaltinis: The Great Social Silencing

Ant Lietuvos vėl pilnatis, palatoje Nr.6 vėl eilinis paūmėjimas

Redakcija
-
6
Ant Lietuvos vėl pilnatis, palatoje Nr.6 vėl eilinis paūmėjimas

Algimantas Rusteika

Ant Lietuvos vėl pilnatis, palatoje Nr.6 vėl eilinis paūmėjimas. Konservatorių politinio verslo planas Nr.2 „Astravą rusai pastatė tam, kad susisprogdintų”, nuleipo, fanfaros ir karo būgnai tykiai tykiai nutilo, Astravo sąjūdžio aktyvistai aktyvizmus baigė – marškinėlius į spintą, jodo užsivežėm ir perkam slavų energiją kaip dideli. O jei pavyktų Batką nuversti, tai netikėtai pasirodytų, ir kad Astravas saugus, čia jau kaip mūsų prezidento kaimynams paskirta prezidentė Svetka pasakys arba kaip jai finansuojanti vyresnybė švelniai patars.

Nugalėjusio komservatizmo šalyje vėl aktyvuojamas senas, jau kelis penkmečius zulinamas verslo planas Nr.2 – „Rusai puola vis smarkiau”. Didysis krymnašistas ir Gruzijos karo šlovintojas Navalnas staiga patapo mūsų profesionalių, etatinių patriotų šventuoju gelbėtoju. Tai kas, kad net kaimo bobutei aišku, jog detalios filmo apie prezidento rūmus informacijos ir vaizdo įrašų pats vienas neturėjo absoliučiai jokios galimybės gauti ir yra tik Rusijos grupuočių tarpusavio pjautynių įrankis.

Šioje kovoje, skirtoje destabilizuoti kaimynus ir sukurti labai pavojingą Lietuvai situaciją, šauniai dalyvauja mūsų politinio karantino asai, kuriems karantinas niekada negalioja. Vadovaujami didelio Lietuvos gelbėtojo Lauryno Kaščiūno konservatoriai, kurie taip mėgsta puldinėti savo šalies patriotus, kaltindami juos nacizmu ir nusistatymu prieš šventąją Europos sąjungą. Nors ne taip seniai pats L.Kasčiūnas buvo „naciukas”, t.y. taip niekinamų nacionaldemokratų pirmininko M.Murzos pavaduotojas ir aktyviai dalyvavo judėjime prieš stojimą į ES.
O, kad nors dešimtadalį energijos, kovojant už kaimynus ir su kaimynais, skirtų savo šalies žmonių teisėms ir laisvėms! Bet kam to reikia, jie sako, kad niekada taip gerai negyvenom! O ir tauta, uždaryta ir užkaukinta, vaikoma nuo kalnelių ir gaudoma miškuose, patylės. Viskas mūsų labui ir gerovei, brangūs Lietuvos žmonės.
Ruoškitės, jie jau atėjo, šią savaitę suderins ir tuoj skelbs visaliaudiniam svarstymui delfiuose ir LRT įstatymo projektą apie partnerystes ir įsivaikinimus, nes tai juk šaliai svarbiausia, ar ne? Stojo mūru prieš draudimus ir suvaržymus – įvedė dar didesnius, žadėjo nedidinti mokesčių, bet juos taip optimizuos, kad cypsit.
Tam, kad planetos neterštų ubagėliai savo senom mašinėlėm už tūkstantį, nes kitokių neįstengia nusipirkti, apkraus juos dar mokesčiais, o iš surinktų euriukų vardan tos žalios Lietuvos skatins ir atleis nuo mokesčių barygas, perkančius elektromobilius už šimtą tūkstančių. Viskas ir vėl jūsų gerovei, nesijaudinkit, gerovės prezidentas tikrai pasirašys.
Buhalterė ir bukalaurai jau čia, trauks milijardus iš šešėlio, kioskeliai, turgūs ir kaimo krautuvėlės, ruoškitės švonderių reidams! O stambieji prekybcentriai, pasididinę ir taip beribes apyvartas ir išauginę iki debesų pelnus, jau visiškai teisėtai įtraukti į nukentėjusių nuo pandemijos sąrašą – gaus subsidijas ir planuoja dešimčių naujų prekybos tvartų statybas. Visa ta isterija dėl rusų ir virusų baisiai patogi šimtų milijonų dalyboms ir machinacijoms, todėl tęsis metų metais, banga keis bangą.
Sakot, bokšto akmuo paplautas nuvirs? Kada nors tai baigsis? Gal tik tada, kai žmonės to nebeleis, bet kol kas nepanašu, todėl toliau dūmų uždanga ir lojimas per tvorą, nes mes nieko daugiau nemokam. Šventasis Gabrielius, nykštukinės provincijos kolonijinės administracijos „užsienio reikalų” ministras išdidžiai pareiškė, kad netoleruos pažeidimų nei Rusijoj, nei Baltarusijoj, nei Honkonge. Va taip.
Pasaulis išsigandęs net susigūžė! Tik kažkaip Europos ministrai tokio drąsumo užpavydėjo, nelabai palaikė ir net tarsi pašaipiai pakalbėjo. Tai tada senasis, faktinis ir tikrinis Lietuvos vadovas kad užsirūstins, kad trenks jiems atgal eilėraščiu!:
______________
PRIVISO
Iš viso
visokių priviso.
Nežino jie ko nori.
Turbūt nedori.
Mes nustatysime, ko reikia
norėti, ko nereikia,
vaike. Bus paprasčiau.
Todėl tau čiau.
______________
Va taip – jis nustatys, ko mums, vaikučiai, norėti. Ir pusseptinto šimto patiktukų! Neužmirštukams patinka, viskas gerai, garbės pirmininke. Absurdo tragikomedija tęsiasi, pilnatis gilėja, isterija smarkėja – nusiraminkim, sniegas užpustys visus ir tankai kol kas nepraeis.
O jeigu kas, komservatoriai ir bukalaurai mūsų vienų nepaliks tai tikrai, jie juk visada šalia ir gyvena mūsų televizoriuose. Tiesiog užsisakykit iš Barboros alaus ir spragėsių, kad ji dar labiau suklestėtų ir sėskit prie dėžių. Tikrai pamatysit, kokie šie personažai apgailėtini, godūs, beviltiški ir baisiai juokingi.

 

Vytautas Radžvilas. Kultūros „darbo žmonės“ piktinasi ir smerkia

Redakcija
-
5
Vytautas Radžvilas. Kultūros „darbo žmonės“ piktinasi ir smerkia

lrt.lt

Vytautas Radžvilas, VU profesorius, filosofas , Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Perskaičius kultūros atstovų kreipimąsi dėl Petro Gražulio darbo Seimo Kultūros komitete atmintis tarsi laiko mašina akimirksniu nunešė į, atrodytų, prieš tris dešimtmečius turėjusią visiems laikams išnykti praeitį. Savaime toje atmintyje atgijo prieš daug metų Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybiniame Vinco Kapsuko universitete priverstinai studijuojant KPSS istoriją ir „mokslinį komunizmą“ reikalauto skaityti „Komunistų partijos manifesto“ pirmieji žodžiai: „šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla“.

Tai ne paprasta, o daugiausiai pasaulio istorijoje – dešimtis, o gal ir šimtus milijonų (nurodyti tikslų skaičių ir šiandien sunku, nes nusikaltimų pėdsakai tebėra kruopščiai slapstomi, o žudynių mastai sąmoningai menkinami) nekaltų gyvybių nusinešusi politinė ir ideologinė šmėkla.

Kreipimasis – tik dar vienas ženklas, kad kartą tarsi jau išvyta, ši šmėkla nepastebimai, žingsnis po žingsnio, mėgina sugrįžti.

Kad nebūtų vietos nei menkiausiai dviprasmybei, tenka kalbėti be užuolankų: ši istorija verta dėmesio tik dėl politinės jos reikšmės. P. Gražulis nuoširdžiai pasistengė, kad prarastų daugybės žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Taip pat vargu ar kas nors labiau padėjo sukompromituoti pasipriešinimą iš tiesų neokomunistinės ir totalitarinės genderizmo ideologijos sklaidai ir stiprėjimui Lietuvoje nei primityvi ir teatrališka, primenanti pigų cirką, šio veikėjo „kova“ su šios ideologijos apraiškomis. Šio „kovotojo“ poelgiuose ne kartą buvo įžvelgiami net sąmoningo provokatoriaus veikimo stiliaus bruožai. Vien šito pakaktų, kad norėtųsi tik tylėti.

Bet tylėti neišeina matant, kad net 700 (!) niekieno neįgaliotų ir niekam neatstovaujančių „kultūros atstovų“ kolektyviniu laišku pareikalauja pašalinti P. Gražulį iš Seimo Kultūros komiteto. Būtent kolektyviniu, bet visai nesusitarę, niekieno nepamokyti ir nepaliepti? Tarsi kažkokia aukštesnė dvasia tą pačią akimirką būtų apšvietusi visų jų protus.

Atidžiai įsiskaitykime į jų pareiškimą, ir iš karto atsiskleis jo esmė ir tikrasis tikslas. Šis pareiškimas – miglotomis frazėmis menkai pridengtas politinis kaltinimas, kad smerkiamas asmuo vadovaujasi „neteisingomis“ vertybėmis.

Labai pažįstama – ar ne? Juk lygiai taip pat Sibiro naftininkai, Tolimųjų Rytų medkirčiai, Donbaso šachtininkai, Kazachstano avių ir kupranugarių augintojai, Uzbekistano medvilnės rinkėjai, Pabaltijo kolūkiečiai siuntė kupinus pasipiktinimo laiškus SSKP CK, „Pravdos“ ir „Krasnaja Zvezda“, „Tiesos“ ir „Komjaunimo tiesos“ redakcijoms. Reikalavo griežtai pasmerkti idėjinius atskalūnus ir nevykusius rašeivas B. Pasternaką, M. Zoščnką, A. Solženyciną ir daugelį daugelį kitų.

Nesvarbu, kad dauguma nebuvo jų ne tik skaitę, bet net negirdėję ir vardų. Bet staiga juos sužinojo ir didžiai pasipiktino stebuklingu būdu išgirdę „atsakingų partinių ir tarybinių darbuotojų“ aukštuose kabinetuose ar pasitarimuose dažnai tartą frazę: „YRA NUOMONĖ…“

Bet juk P. Gražuliui iki šių kūrėjų – kaip iki Andromedos ūko? Tikrai toloka. Bet reikalo esmė glūdi visai kitur: tas pats „kolektyvinio pasipiktinimo ir smerkimo“ mechanizmas vienodai traiškė tiek genijų, tiek paprastų, bet „neteisingai“ ką nors pagalvojusių ir neatsargiai leptelėjusių apie gyvenimą komunistiniame „laisvės ir lygybės“ rojuje „tarybinių žmonių“ likimus. O kalbant dar tiksliau – „organizuotai spontaniškas“ kolektyvinis ujimas ir pjudymas dažnai tapdavo fizinio susidorojimo įžanga.

Tai štai – visas šis sovietinis brudas sugrįžta į Lietuvą. Trisdešimtaisiais tarsi atgautos laisvės metais. Iš pažiūros nekaltų kultūros „darbo žmonių“ kolektyvinių laiškų pavidalu. Sąjūdis ir Kovo 11–osios Lietuvos valstybė, už kurią – o ne kažkokią abstrakčią „laisvę“ – buvo kovojama ir net mirštama, buvo ir tebėra tam, kad niekas net nedrįstų pamėginti vėl šio brudo sugrąžinti.

Gyvenusieji okupacijos laikus ir kovojusieji už demokratišką ir laisvą Lietuvą puikiai prisimena ir supranta: tokie „kolektyviniai darbo žmonių laiškai“ buvo ir visada bus vienas svarbiausių susidorojimo su „neteisingai mąstančiais“ įrankių ir neatskiriamas totalitarinio valdymo elementas. Nesvarbu, kaip vadinsis santvarka, kurioje klesti ir yra sąmoningai puoselėjamas „apačių pasipiktinimą“ imituojančių ir kurstančių laiškų gamybos menas. Štai kodėl, užuot šypsojusis prisimenant visas P. Gražulio išdaigas ir kvailiojimus, atėjo metas pažvelgti tikrovei į akis ir išdrįsti pasakyti sau ir kitiems: tai šliaužiantis ir nepastebimai sugrįžtantis totalitarizmas.

Nesunku įsivaizduoti, kad paskutinis sakinys įžiebs daug atlaidžių šypsenų arba ne vieną veidą iškreips nevaldomo pykčio grimasa. Kaip galima šitaip bjauriai juodinti ir šmeižti liberalią demokratinę laisvos Lietuvos politinę santvarką? Tuo stebėtis neverta – kitaip negali ir būti politiškai neraštingoje visuomenėje. Todėl reikia pasakyti: laikas permąstyti ir iš esmės keisti viešųjų diskusijų erdvėje veikiančias žaidimo taisykles. Mat visas ne tik sveiko proto, bet ir paprasčiausios valstybės savisaugos ribas peržengęs ir tapęs nevaldomas bei savo mastais sovietmetį pranokstantis ideologinis propagandinis šalies piliečių smegenų plovimas ir mulkinimas darosi egzistencine Lietuvos išlikimo problema.

Šio nuolatinio ir masinio „apdorojimo“ iniciatoriai, įkvėpėjai ir vykdytojai nesupranta to paties, ko niekaip neįstengė suvokti jų sovietiniai pirmtakai ir mokytojai. Jie pasiekė daug. Baigiantis okupacijai didžiulė dalis Lietuvos gyventojų jau buvo įtikinti, kad Molotovo–Ribentropo paktas buvo SSRS saugumo poreikių padiktuota būtinybė, kad nebuvo jokių teritorinių dalybų, kad 1940 m. įvyko ne okupacija, o „taiki socialistinė revoliucija“, kad miškuose kovojo ne partizanai, o banditai ir marodieriai, o galiausiai – „nors būta perlenkimų tremiant, bet į Sibirą be reikalo neveždavo“.

Tačiau ne be pagrindo puikuodamiesi savo laimėjimais šie „ideologinio propagandinio fronto kariai“ neįvertino vienos aplinkybės. Jiems taip ir nepavyko apmulkinti ir „perauklėti“ visų. Nepaisant titaniškų pastangų, pavergtoje šalyje liko žmonių, kurie nieko nepamiršo, įvairiais būdais palaikė trinamą tautos istorinę atmintį ir valstybinę jauseną. Jų buvo nedaug – negausi mažuma. Bet jų pakako rastis Sąjūdžiui. O šis paskelbė: mes nebenorime ir nesutinkame toliau gyventi mele. Ir ilgai ręstas ideologinio propagandinio smegenų plovimo rūmas per kelis mėnesius subyrėjo it kortų namelis.

Istorija kartojasi. O tai reiškia, kad ir šių dienų Lietuvoje esama ir vis daugėja žmonių, kuriems uoliai klijuojamos net iš sovietinės pjudamosios propagandos arsenalo nesigėdinant perimtos „marginalų“, „populistų“, „nacionalistų“, „radikalų“ ir kitos „liaudies priešus“ turinčios padėti lengviau atpažinti šmeižikiškos ir niekinamos, ideologiškai smerkiančios etiketės. Pamirštant, kad daugelis tų žmonių, kaip ir anos okupacijos laikų nepuolusi padlaižiauti santvarkai visuomenės dalis, savo išsilavinimu, istorinio, kultūrinio ir politinio akiračio platumu keliomis galvomis pranoksta ideologiškai ir politiškai „pažangius“ bei „teisingai mąstančius“, o iš tikrųjų, išskyrus retas išimtis, mažaraščius propagandininkus.

Būtų gerai, o ir pats metas atsigręžti į realybę ir suprasti, kad nors kiek politinę filosofiją, socialinių ir politinių idėjų ir politikos istoriją išmanančiam žmogui seniai nedaro įspūdžio šabloniškai propagandos kartojami ritualiniai burtažodžiai „demokratija“, „laisvė“, „tolerancija“, „įvairovė“, „žmogaus teisės“ ir kiti šamanų ištarmes primenantys ideologiniai užkeikimai. Ir ne todėl, kad išsilavinęs žmogus tų dalykų nevertina ar juos neigia. Jis tiesiog žino, kad užuot bukai kartojus šiuos žodžius, derėtų paaiškinti, ką jie iš tiesų reiškia.

Laisvė, Lygybė, Brolybė – kaip gražiai skamba. Bet ar ne šiais šūkiais buvo įkvėptas ir teisinamas pirmasis pasaulio istorijoje sisteminis ir masinis politinis teroras, kai per Prancūzijos revoliuciją šiems idealams įgyvendinti prireikė pasitelkti net tokį nuostabų išradimą kaip giljotina, o paprasčiau – galvų kapojimo mašina? Mat įprastais kirviais mosavę budeliai nebespėjo atlikti savo darbo. O komunistų žadėtasis sovietinis iš kapitalistų vergijos išvaduotų laisvų, lygių ir laimingų darbo žmonių rojus stebuklingai virto didžiausiu kada nors Žemėje gyvavusiu kalėjimu.

Trumpas ekskursas į politinę istoriją turėtų būti suprastas kaip įspėjimas pernelyg nesistebėti išgirdus apie Lietuvoje atgyjančias totalitarines praktikas. Kultūros atstovų kolektyvinis raštas Seimui – tik viena iš jų. Prieš dešimtmetį paskelbtas šių eilučių autoriaus tekstas apie šliaužiantį totalitarizmą buvo sutiktas nepatikliai, bet dabar blaivios nuovokos nepraradusiems skaitytojams jis turėtų nebekelti šypsenos. Ypač po didžiųjų socialinių tinklų atviro mėginimo įvesti neregėto masto, faktiškai pasaulinę (turint omenyje šių tinklų aprėptį) ideologinę ir politinę visų „politiškai nekorektiškų“ pažiūrų cenzūrą.

Trumpai apibūdinant šią tendenciją galima pasakyti, kad naudojant šliaužiančią „žingsnis po žingsnio“ taktiką, iki šiol buvusiame gana laisvame Vakarų pasaulyje nuosekliai ir kryptingai diegiamas totalitarinis valdymas. Po įvykusių rinkimų prie tokio valdymo slenksčio pavojingai priartėjo ir JAV, kadaise laikytos ir iš inercijos vis dar vadinamos pasaulinės demokratijos tvirtove.

Neigti šias realijas, toliau žaidžiant nuvalkiota skirtimi „demokratija vs totalitarizmas“, yra beviltiška ir juokinga. Juk seniausiai žinoma, kad esama įvairių demokratijos formų, tarp jų – totalitarinė demokratija, teoriškai pagrįsta jau J.–J. Rousseau veikaluose. Niekada apie ją negirdėjusiems arba klausiantiems, ar tokia demokratija nėra tik karščiuojančios vaizduotės pramanas, patartina paskaityti monumentalų ir pranašišką 1952 m. paskelbtą J. L. Talmono veikalą „Totalitarinės demokratijos ištakos“ (The Origins of Totalitarian Democracy), kuris akimirksniu išsklaido visas galinčias kilti abejones.

Be abejo, tai nėra senasis, mums gerai pažįstamas sovietinis komunistinis totalitarizmas. Tai nauja, specifiškai vakarietiška horizontaliojo totalitarizmo forma. Čia trumpai galima pasakyti tik tiek, kad iš principo galimos dvi – vertikaliojo ir horizontaliojo – totalitarizmo formos.

Pirmoji teoriškai pagrįsta Th. Hobbeso, antroji – liberalizmo „tėvo“ J. Locke’o politinėje filosofijoje. Ji kur kas pavojingesnė, nes sunkiau atpažįstama. Tai ypač stebina, nes ši Vakaruose įsivyraujanti „visuotinės laimės“ totalitarizmo forma aprašyta seniai – 1932 m. išleista A. Huxley knyga „Puikus naujas pasaulis“ yra ne kas kita, o literatūrinis tada dar tik būsimų, o dabar jau esančių tik „norinčių džiaugtis“ nužmogintų vergų biomasės paveikslas. Norint atremti kylančią tokio demokratinio totalitarizmo bangą ir stabdyti jo pergalingą žygį, būtina sąlyga yra atpažinti, o tiksliau – perprasti jo viešąją politinę kalbą ir veikimo būdą grindžiančią mąstymo struktūrą.

Jos branduolį sudaro kai kurios pamatinės idėjos, kurių tiesioginės ištakos – K. Marxo komunistinės revoliucijos doktrina. Keblumas čia tas, kad tos pačios komunistinės idėjos gali būti įvelkamos į vis naujas, besikeičiančioms sąlygoms pritaikytas ir todėl patrauklias formas. O pasakant trumpai – šiek tiek modifikuojamos pagal „laiko dvasią“ ir „supakuojamos“ į vis atnaujinamą ideologinį ir politinį žodyną taip, kad esmę paslėptų „demokratinių vertybių“ retorika, sąsajos su antihumaniška ir žudikiška komunizmo doktrina taptų sunkiai atsekamos, o tikroji kilmė keltų kuo mažiau įtarimų ir būtų pamiršta.

Atidžiai perskaičius „kultūros darbo žmonių“ raštą dėl P. Gražulio, nesunku tiksliai rekonstruoti jį sukurpusio asmens ar asmenų mąstymo struktūrą ir būdą. Tai – tobulas „tarybinio žmogaus“ mentaliteto gyvybingumo ir tvarumo pavyzdys. Kreipimosi esmė ir paskirtis – ideologinis ir politinis kaltinimas nukrypimu nuo teisingų pažiūrų. Įprastas sovietmečiu kaltinimas, bet ir šiek tiek kitoks – ne visai atviras, o mėginamas pridengti kilnaus susirūpinimo Lietuvos kultūros plėtra ir šviesia ateitimi šydu. Tačiau šydas nukrenta, atverdamas žvilgsniui tipišką sovietiniams laikams politinio susidorojimo braižą.

Iš kreipimosi sužinome, kad Seimo narys yra apdovanotas viršžmogiškomis galiomis. Mat jo veiklos mastas ir įtaka tokie, kad „užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei“. Jaudinamai pažįstama. Juk lygiai taip pat sovietmečiu budriam kokios nors socialistinio lenktyniavimo planų nevykdančios gamyklėlės kolektyvui demaskavus slaptą liaudies priešą ir diversantą – kokį nors inžinierių ar cecho viršininką – netrukdavo paaiškėti, kad sabotuotojo kenkėjiška veikla iš tikrųjų griovė visos šalies ūkį ir padarė neišmatuojamą žalą pasaulinio proletariato ir komunistinės revoliucijos reikalui.

Galbūt paprasčiausias būdas įsitikinti, kokiu mastu kultūros atstovų kreipimasis persmelktas neblėstančios homo sovieticus dvasios – rekonstruoti šį dokumentą grindžiančią mąstymo struktūrą ir persakyti jo prasminę šerdį sudarančios svarbiausios pastraipos teiginius, išverčiant juos į sovietmečio „kolektyvinių darbo žmonių smerkiamųjų laiškų“ atitikmenis. Tai padarius išryškėja ir tampa akivaizdžios konkrečios mąstymo ir kalbėjimo struktūrinės ir prasminės analogijos (citatos tekste išskiriamos kursyvu): „Jo veikla, pasisakymai, vieši konfliktai su policijos pareigūnais, [aklos ideologinės neapykanta tarybinei santvarkai išraiška tapo net atvirai asocialus elgesys, prasiveržęs smulkaus chuliganizmo pavidalu – nevaldomu priešiškumu ir nepagarba ramų tarybinių piliečių gyvenimą ir darbą saugantiems mūsų šauniosios milicijos pareigūnams] nepagarba prigimtiniam kiekvieno asmens orumui ir saviraiškai, [neslepiamas priešiškumas naują ir šviesų rytojų kuriančių tarybinių žmonių gyvenimo būdui ir idealams] deklaruojamos vertybės ne tik neturi nieko bendro su kultūros sąvoka [atgyvenusios klerikalinės, nacionalistinės ir reakcingos šios mūsų visuomenės atplaišos pažiūros yra visiškai nesuderinamos su humanistine absoliučios daugumos tarybinių žmonių išpažįstama komunistine pasaulėžiūra ir pažangiąja socialistine kultūra]. Bet priešingai – skaldo visuomenę, didina atskirtį ir užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei. [kurstytojiškos ir ardomosiosi šio atskalūno veiklos tikslas – sėti tarybinių žmonių protuose ir širdyse abejones milžiniškais socialistinės visuomenės kūrimo laimėjimais, kurstyti priešiškumą kilniems komunizmo statybos idealams, pakirsti naują gyvenimą entuziastingai kuriančios tarybinės liaudies tikėjimą išmintinga komunistų partijos ir tarybinės vyriausybės politika ir šviesia didžiosios tarybų šalies ateitimi]. Mūsų, menininkų, nuomone, šio Seimo nario idėjos neatitinka mūsų idėjų bei vizijos apie kultūrą. [Mūsų darnus kolektyvas pareiškiame, kad šio tarybinės tikrovės nekentėjo ir juodintojo šmeižikiškos kalbos ir ekstremistiniai išpuoliai yra svetimi mūsų, tarybinių žmonių, komunistinei pasaulėžiūrai ir giliausiems įsitikinimams, griežtai smerkiame šio atskalūno ir pašlemėko ilgametę antitarybinę veiklą ir manome, kad jam ne vieta ne tik mūsų kultūroje – šio garbingą tarybinio žmogaus vardą šlykščiais išpuoliais žeminančio ir teršiančio retrogrado ir reakcionieriaus ardomoji veikla turi būti ryžtingai užkardyta, o jis pats privalo būti patikimai izoliuotas nuo visuomenės].

Štai kodėl skaitant šį kultūros atstovų kreipimąsi į Seimą taip lengva pajausti grįžtančių postmodernių NKVD ir Gulago vėjų stiprėjantį dvelksmą. O šių vėjų išsiilgusiems ir skubantiems gaivinti net nespėtus dorai primiršti kolektyvinio „nukrypusių nuo teisingos linijos“ asmenų ujimo ir susidorojimo su jais įgūdžius lietuviškosios kultūros korifėjams belieka priminti: kas sėja vėją – pjaus audrą. Paversti didžiule kaina Laisvę išsikovojusios Lietuvos neokomunistiniu kalėjimu nebus leista ir nepavyks.

Diana Nausėdienė minint Marijos Gimbutienės šimtmetį: ji žvelgė į savo tapatybę atvirai ir giliai

Redakcija
-
2

Antradienį Prezidentūroje vyko Marijos Gimbutienės šimtmečiui skirta konferencija „Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“, inicijuota ir globojama ponios Dianos Nausėdienės.

2021-ieji Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu paskelbti M. Gimbutienės metais. Ši sukaktis minima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – 2021-uosius šios iškilios mokslininkės metais taip pat paskelbė ir UNESCO.

„Išskirtinis M. Gimbutienės bruožas – gebėjimas žvelgti į savo tapatybę atvirai ir giliai, rodyti pasauliui savosios kultūros stiprybę ir unikalumą, visomis išgalėmis įveikiant sunkiausius likimo išbandymus: karą, emigraciją, nepriteklius. Tai istorija moters, nebijojusios imtis nei sunkaus fizinio darbo, nei giliausių intelektualinių paieškų vardan lietuvybės išsaugojimo tuomet, kai Lietuvos valstybė egzistavo tik kaip nereali svajonė“, – sveikindama konferencijos dalyvius sakė Diana Nausėdienė.

Konferencijos dalyvius taip pat sveikino švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, sveikinimo žodį perdavė JAV gyvenanti M. Gimbutienės dukra Živilė Gimbutaitė.

Visa konferencijos programa čia:

Virtuali konferencija su vertimu į gestų kalbą tiesiogiai transliuojama portale LRT.lt.Konferencijos partneriai: Lietuvos istorijos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių gestų kalbos vertimo centras.

Informacinis partneris: LRT.lt.

Prisidėdamas prie žymios mokslininkės ir lietuvės pagerbimo bei atminimo, Valstybės pažinimo centras skelbia konkursą I–IV gimnazijos klasių mokiniams „Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“.

Konkurso užduotis – parašyti laisvos formos rašinį (esė) arba refleksiją ir savo darbe atspindėti asmeninį santykį su lietuviškąja tapatybe, Tėvyne, baltų kultūra. Galima laisva temos „Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“ interpretacija arba rašymas per požiūrį į M. Gimbutienės asmenybę, darbus, jos idėjas, pasaulėžiūrą.

Konkurso sąlygos čia:

Redakcija
-
0

Redakcija
-
2

Prof.Rasa Čepaitienė. Kargo kultas

Redakcija
-
1

Per pastaruosius kelerius metus JAV vykstančių sociopolitinių procesų aiškinimai ir vertinimai buvo tiek poliarizuoti, kad net sunku atsikratyti įspūdžio, jog komentatoriai kalba apie skirtingus, o ne apie tuos pačius asmenis ir reiškinius. Dar svarbiau, kad įvyko kardinalus tikrovės ir jos interpretavimo išsiskyrimas, kas tiesiog pribloškia savo mastais ir kelia klausimą apie tiesos, fikcijų, sąmokslų teorijų, atviro melo ir propagandos proporcijas naujienų sraute, kaip ir auditorijos galimybes juos atskirti…

Kas teisus – oficialioji žiniasklaida, per visą D. Trumpo kadenciją unisonu apie jį nepasakiusi nei vieno gero žodžio, o jo šalininkus nuolat pravardžiavusi kvailiais, tamsuoliais, retrogradais, arba tiesiog nusikaltėliais, neonaciais, „kraštutine dešine”, ar negausūs „alternatyvūs” politologai ir apžvalgininkai, kurių, nepaisant mūsų viešosios erdvės ideologinio monopolizavimo, vienas kitas vis dar pasitaiko ir kurie bando ieškoti gilesnių trampizmo reiškinio šaknų vengdami dėlioti išankstines etiketes ir skambius epitetus?

Tačiau didžiojoje žiniasklaidoje sveiką protą, abejonę, šaltą analizę, skepsį, kritiškumą, nešališkumo ir visų perspektyvų matymo siekį vis labiau išstumia rėksmingi, kategoriški ir iki banalybės supaprastinti, niekuo, išskyrus manipuliacijas ir emocijas, neparemti teiginiai apie vieno prezidento absoliutų „blogumą” ir „niekingumą”, o kito – kone tobulą „gerumą”.

Antai net „mados tendencijų prognozuotoja” sugebėjo pareikšti, kad, lyginant pirmųjų damų per inauguraciją dėvėtas sukneles, dabartinė, žinoma, pasipuošusi elegantiškiau ir skoningiau nei anoji, nes… hm… nes… nes tiesiog taip yra, ir taškas! O bet kokie priekaištai ar protestai dėl viešosios erdvės propagandinio užvaldymo, nuomonių įvairovės gniaužimo ir prie intelektualinės visuomenės degradacijos vedančio bukinimo atsainiai atmetami kaip neišmanymas, piktavališkumas, kliedesiai…

Vyresnieji dar pamena panašų juodai baltą pasaulio vaizdą, be perstojo sklidusį iš „Tiesa” pavadinto laikraščio ir daugybės kitų „tieselių”, iš radijo imtuvų ar tuomet dažnai mirguliavusių ir mėgusių gęsti „taurų” ir „šilelių”… Nors akivaizdu, šiandien tai daroma žymiai įžūliau bei primityviau.

Viduramžiais žmogaus vertė buvo matuojama jo priklausymu tam tikram luomui. Dabar irgi skaitomo teksto autoriaus ar žiūrimo pokalbio dalyvių patikimumas sveriamas ne jų ekspertiniu ar moraliniu autoritetu, aptariamo dalyko išmanymu, galiausiai to, kas ten parašyta ar pasakyta pagrindimu loginiais argumentais ir analize. Ne, pasirodo, žymiai reikšmingesnis, kone vienintelis, tiesos kriterijus šiandien – KAS tai parašė ar pasakė ir KUR tai buvo paskelbta…

Kai vasarą vaikų minia buvo parklupdyta prie JAV ambasados, kad pagarbintų neaiškiomis aplinkybėmis mirusį amerikiečių narkomaną ir recidyvistą, paprašiau savo studentų baltarusių pakomentuoti, kas gi, jų nuomone, čia įvyko, nes gal jau nebesuprantu šiuolaikinio jaunimo…

Jie tai paaiškino kaip vaikų ir jaunimo informacinį gravitavimą į vakarietiškų medijų vandenis, visiškai prarandant distanciją ir kritinį santykį su jomis, tačiau tampant abejingiems vietos problemoms.

Tokiu atveju nereikia stebėtis, kad imama sirgti svetimomis ligomis (genderizmu, menama kova su rasizmu), nepajėgiant tame atpažinti ideologijos ir propagandos manipuliacijų. Tuomet ir gauname keistus efektus, kai į posovietinę šalį, dar neišsigydžiusią totalitarinės praeities traumų, nejučia importuojama ir čia jaunojoje kartoje lengvai prigyja tik nauju žodynu ir simbolika apsirėdžiusi neokomunizmo bacila.

Ir kurie čia nuoširdesni – minėti pažangieji vaikučiai, Kauno Jėzuitų gimnazijos auklėtiniai, jau atvirai propaguojantys komunizmą kaip atsvarą mūsų politinės pelkės veidmainystei, prisitaikėliškumui ir ideologiniam melui, ar visi tie naujosios valdžios bukalaurai (ačiū vienai fb draugei už puikų naujadarą), kurie vis įžūliau diegia genderistinę tapatybių politiką, „cancel culture” ir dargi, sako, nuo užpakalinės sėdynės narkomafijos sumaniai vairuojamą dienotvarkę, nors žadėjo TIK dekriminalizuoti žolytės rūkimą?

Ir tie, ir tie tik vėl pasišovę „pasaulį seną išardyti”. Ir tie, ir tie tik veikia be jokių skrupulų, kaip kažkada ir jų pirmtakai bolševikai, nes tikslas juk pateisina bet kokias priemones. Ir tie, ir tie bemat išsitrauks persekiojamos aukos kaukę, jei tik sulauktų bent menkiausio pasipriešinimo… Tačiau tai jiems nesutrukdys be gailesčio triuškinti priešų. Priešų, nes šioje pasaulėžiūroje nebelieka oponentų, o abejones ir nuomonių įvairovę vėl keičia vienintelė tiesa.

Komunizmo šmėkla vėl klaidžioja po pasaulį ir Europą ir nesugebame jos atpažinti tik todėl, kad esame įpratę jos tikėtis ir bijoti ateinant iš Rytų.

Paradoksas, „tie” Rytai šiuo metu mažiausiai panašūs į komunizmo bastioną, nors sovietmetį menančio skurdo, betvarkės, valdymo nekompetencijos ir ciniškiausiai demonstruojamos valdžios korupcijos išvarginti jų gyventojai ir šauktųsi Stalino, kaip įsivaizduojama, galinčio be ceremonijų susitvarkyti su įžūliąja Kremliaus kleptokratija…

Tuo tarpu pergalė Šaltajame kare ir socialinę atskirtį auginančio neoliberalizmo triumfas Vakaruose pažadino ir alternatyvų kapitalistinei tvarkai paiešką, kuri, kiek modifikuota marksistinės ideologijos forma, veikiai buvo integruota bei inkorporuota ir į pačią visuomenės valdymo ir kontrolės sistemą, ir tapo valdančiojo politikos ir verslo elito pasaulėžiūros pagrindu, tad ilgainiui neišvengiamai ima pačias JAV sprogdinti iš vidaus, ką šiandien ir matome pasiekus apogėjų kovoje tarp trampistų ir baidenistų.

Ne, naujoji radikalioji kairė šįsyk atžygiuoja iš pažangiųjų Vakarų – iš prestižinių universitetų auditorijų, iš megakorporacijų ofisų, iš visų tų nesuskaičiuojamų įvairiausio plauko išsilaisvinimo grupių ir grupelių, besišaukiančių sutriuškinimo išnaudotojams bei engėjams, kad ir kas jais būtų paskelbti – WASP, rasistai, seksistai, homofobai ir pan. ir t.t. Išties keistas sąjungininkų konglomeratas…

Šios, antifa, grupės jau vis atviriau veikia ir čia, įžūliai prisipažindamos, kad sieks lietuvių kalbos likvidavimo, kitaminčių sudorojimo. Kol mūsų elfai ir kitas konservatorių aktyvas kovoja su savo kritikais, visiems, drįstantiems suabejoti teiginiu, kad Prezidentas Landsbergis ne tik išvadavo Lietuvą iš sovietinės okupacijos, bet netgi (matyt, pats vienas) sugriovė ir Sovietų Sajungą, lipindami „kremlinų” ir „vatnikų” etiketes, Naujosios visuomenės ir Naujojo žmogaus kūrėjai jau darbuojasi išsijuosę.

Ir būtent tai, o ne visiškai nusivažiavusio Seimo rietenos, yra didžiausias dabarties iššūkis mūsų moraliai ir politiškai užsnūdusiai visuomenei, besirūpinančiai vien asmeninio gerbūvio reikalais. Nes ji dar galėtų prisiminti, kuo šios visuotinės laimės ir lygybės utopijos, pasišovusios išnaikinti visą joms sukurti trukdantį blogį, vienąkart jau baigėsi.

Motyvų ir siekių pasikartojimas tiesiog pribloškia. Antai, LRT ir 15 min. jau senokai normalizuoja bei idealizuoja ne tik LGBT gyvenimo būdą, bet ir vis dažnesniuose interviu supažindina mus su poliamorija – daugmeilyste.

Daugmeiliai šiuose rašiniuose ar interviu pasirodo esą tokie šaunūs, neveidmainiai, nesavanaudžiai ir nepavydūs, atviri sau ir besistengiantys kurti visaverčius santykius su daugiau nei vienu partneriu.

Jie svajoja ar netgi mėgina kartu gyventi keliomis šeimomis, kartu auginti vaikus, kurti komunas. Šiuolaikiška, patrauklu, pažangu?

Betgi visa tai jau buvo. Porevoliucinėje Rusijoje, kur išsilaisvinęs proletariatas dar ir kaip eksperimentavo su savo seksualumu, kur buvo įteisintas homoseksualizmas, veikė nudistų judėjimas ir gatvėse buvo rengiami nuogalių paradai, kur abortas buvo tapęs kasdieniu, plačiai paplitusiu, reiškiniu, o architektai projektavo namus-komunas, kuriuose visa buvo bendra ir koridoriais lakstė bendri vaikučiai, pavadinti skambiais revoliuciniais vardais.

Vėliau prie komunalinio gyvenimo grįš „gėlių vaikai” – hipiai, „paskaninę” savo spalvingą ir nerūpestingą bendrabūvį narkotikų kvapu.

Todėl viso to nešimas į mūsų Lietuvėlę šiandien dvelkia veikiau naftalinu, nei naujausių mados vėjų šuoru…

Ech, juk dar senoliai sakė, kad istorijos neišmanantys amžinai lieka vaikais. Bet ką tu mūsų kaip tas reklamos kiškutis energizuotiems pažanguoliams įrodysi… Nebent priminsi, kad toks vakarietiškų madų vaikymasis nukreipia į dar vieną Žemės regioną. Melanezijos salas, kur po Antrojo pasaulio karo gimė vėliau antropologų nesyk aprašyta viena keisčiausių pasaulio religijų – kargo kultas. T.y. dėl baltųjų atvykėlių (iš pradžių japonų, vėliau amerikiečių kariškių) ir vietinių sąveikos gimęs vakarietiškų prekių bei technologijų garbinimas ir imitavimas „parankinėmis priemonėmis”, tikintis, kad dievai vėl atsiųs baltuosius žmones su visomis jų civilizacijos gėrybėmis.

Kulto išpažinėjai statė „lėktuvus” iš medžio, tiesė „aerodromų takus” iš karčių, nešiojo „radistų ausines”, pagamintas iš kokoso riešuto, mėgdžiojo nusižiūrėtus svetimšalių ritualus.

Argi kai kurie šiandienos reiškiniai Lietuvoje neprimintų kargo kulto? Juk beždžioniaujant kitur vykstančius procesus, retoriką ir simbolius, kurie su mumis neturi nieko bendra, argi nesitikima taip pavirsti tais „geraisiais” ir „pažangiaisias”, nesuvokiant, kokius išties tai komiškus efektus sukuria.

Bet būtų juokinga, jei nebūtų graudu, net nyku. Refleksyvumo ir kritiškumo savanoriškas atsisakymas, nenoras kurti savą valstybę ir savą kultūrą, plačiai išplitusios įvairių pavidalų tuščiažiedės ir lėkštos vakarietiškumo mimikrijos bei imitacijos vardan iš dangaus turinčių nukristi svetimųjų gėrybių galiausiai prisišaukia ne jas, o… naująjį bolševizmą.
Pasaulį seną išardysim
Iš pačių pamatų!
Ir dar senesnį atstatysim!
Kas buvo buks ir liks buku!

Mikhail Taratuta. JAV rasinės atgailos aklavietė

Redakcija
-
1

Sausio dvidešimtoji – reikšminga diena Jungtinėms Valstijoms. Su valdžia atsisveikina Donaldas Trampas, šalis sutinka naująjį prezidentą – Džo Baideną. Kas atlydėjo Ameriką į šią dieną? Esu pasirengęs tvirtinti, kad šiandien Amerika yra visai ne ta šalis, kokią ją pažinojome dar prieš dešimtį, o tuo labiau prieš dvidešimtį metų. Tai, kas dešimtmečiais brendo universitetų miesteliuose, praėjusią vasarą sužydėjo visais žiedais miestų gatvėse, o dabar Jungtinės Valstijos pjauna savo derlių.

Šiandien liberaliosios publikos aplinkoje – o tai didelė Amerikos išsilavinusios klasės dalis – būti baltuoju laikoma esant lyg ir truputį nepadoru. Na, bet jei jau likimas lėmė pakliūti į šią rasę, rekomenduojama viešai pripažinti savo prigimtinį nuodėmingumą. Pripažinti, kad baltieji ne tik per amžius engė afroamerikiečius, bet kad ir šiandien tas engimas nėra pasibaigęs.

Pripažinti, kad visas gyvenimas Amerikoje yra persunktas sisteminio rasizmo – nuo mokslo iki meno, nuo išsilavinimo iki verslo, nuo policijos iki Holivudo ir toliau per visą sąrašą.

Pripažinti, kad visa visuomenė remiasi nepelnytomis baltosios rasės privilegijomis spalvotųjų gyventojų sąskaita. Šie prisipažinimai – tai lyg lojalumo sertifikatas vyraujančioms nuotaikoms, lyg leidimas vystyti karjerą ir prieiti prie gyvenimo gėrybių. Per paskutiniuosius kelis dešimtmečius to mokė studentus daugelyje universitetų. O dabar net ir mokyklose. Ir štai liberalioji publika jau skęsta isteriškoje atgailavimų už nepelnytas „baltųjų privilegijas“, už besitęsiančią juodaodžių amerikiečių priespaudą stichijoje.

Tiesą sakant, statistika jų nepalaiko. Išsilavinimo srityje sėkmingesni už kitus visai ne baltieji, o azijiečiai, iš jų 56% turi aukštųjų mokyklų diplomus. Ypač išsiskiria kinų ir indų kilmės amerikiečiai – šioje grupėje aukštąjį išsilavinimą įgijo 62%. O kaip gi su „baltųjų privilegijomis“?

Baltosios rasės pasiekimai gerokai kuklesni

Baltosios rasės pasiekimai gerokai kuklesni nei azijiečių – tik 37%. Afroamerikiečių, tiesą sakant, reikalai dar prastesni – 23%, nors nuo 1991 metų šis rodiklis išaugo dvigubai. Panašus vaizdas ir su gyventojų pajamomis. Štai 2016 m. duomenys. Vidutinės metinės namų ūkio pajamos tarp baltųjų buvo 67 865 doleriai. Tarp Indonezijos kilmės amerikiečių – 71 616 dolerių, filipiniečių kilmės – 84 620 dolerių, taivaniečių kilmės – 90 122 dolerių, indų kilmės – 110 026 dolerių.

Afroamerikiečiams ir čia prasčiau – 40 500 dolerių per metus. Bet tai vidutiniškai. O jei konkrečiau, tai 36 % afroamerikiečių metinės pajamos yra tarp 50 ir 150 tūkstančių dolerių. Dar 25% – šeimos, kurių pajamos nuo 25 iki 50 tūkstančių dolerių. 13% – tai mažas pajamas turinčios šeimos, kurių pajamos nuo 15 iki 25 tūkstančių, ir 19% gyvena skurde, gaudami metinių pajamų mažiau nei 15 tūkstančių. Bet, tiesą sakant, 7% juodaodžių šeimų yra aukštesniajame vidurinės klasės sluoksnyje, gaudami pajamų 150 tūkstančių per metus ir daugiau. Tarp afroamerikiečių yra ir milijonierių.

Ką sako pateikti skaičiai? Pirmiausia tai, kad problemos, apie kurias Amerikoje girdime iš už kiekvieno kampo – taip, jos yra, bet gerokai perdėtos. O taip pat tie skaičiai kalba apie ką tik nori, tik ne apie baltųjų privilegijas. Bet dogma stipresnė už statistiką. „Mes, baltieji amerikiečiai“, – mušasi sau į krūtinę karingieji liberalai, – „naudojamės nepelnytomis privilegijomis. Ir su tuo reikia baigti“.

Rasiniai komisarai

Gerai, darykime prielaidą, kad baigti reikia. Bet kaip? Na, pirmiausia, teigia liberalai, reikia išplėsti besąlygiškas pirmenybes spalvotiesiems gyventojams moksle, kylant karjeros laiptais, gaunant valstybinius kontraktus. Lyg būtų mažai tų privilegijų, kurios egzistuoja jau daugiu nei pusę amžiaus, kai universitetuose ir darbo vietose atsijoja tuos, kurie gali ir mokai, suteikdami pirmenybę spalvotiesiems, neatsižvelgiant į jų kompetencijas. Bet tai tik oficialiai spalvotiesiems, o praktiškai visas šias privilegijas dažniausiai gauna afroamerikiečiai.

Bet jei anksčiau tarp liberaliosios publikos tai buvo laikoma tik progresyvia praktika ir geru tonu, tai dabar preferencijų dalyba juodaodžiams pačiose įvairiausiose srityse iš esmės tapo nauju visuomeniniu institutu. Praktiškai visur universitetuose, korporacijose ir daugelyje valstybinių įstaigų įvesta atsakingų už rasinę įvairovę pareigybė, kažkas per vidurį tarp kadrų inspektoriaus ir partorgo.

Į šių rasinių komisarų, gaunančių, beje, labai padorią algą, pareigas įeina visų pirma skatinti juodaodžių amerikiečių priėmimą į darbą ar studijas. Praktika rodo, kad iš tikrųjų tai vykdoma ne tik baltųjų, bet ir kitų rasių nenaudai. Teisingumo ministerija, pavyzdžiui, tiesiogiai apkaltino Jeilio universitetą, vieną iš labiausiai prestižinių JAV, tuo, kad pažeidžiant federalinį žmogaus teisių įstatymą universitetas diskriminuoja baltosios ir azijiečių rasės abiturientus.

Tuo tarpu laisvų vietų užpildymas afroamerikiečiais – tai tik viena iš rasinių komisarų pareigų. Ne mažiau, o gal net labiau svarbi jų darbo pusė – sekti jų rūpesčiui patikėto padalinio ideologinę būklę. O būtent – ruošti naujos rasių teorijos mokymo programas. Tai mokymas apie tai, kad sisteminis rasizmas prasismelkė per visas amerikietiškojo gyvenimo poras, kad pati šalis buvo sukurta rasizmo idėjos pagrindu.

Tai mokymas apie tai, kaip baltieji išnaudojo ir toliau išnaudoja spalvotuosius gyventojus, ir kaip su tuo kovoti. Tai kvietimas baltiesiems pripažinti, kad jie yra rasistai nuo gimimo, ir, atstatant rasinį teisingumą, atsisakyti nuo savo baltųjų privilegijų juodaodžių naudai.

Be to, į rasinių komisarų pareigas įeina užkirsti kelią bet kokiai erezijai, bet kokiam nukrypimui nuo šios ortodoksijos, gimusios ir prastuminėjamos kairiųjų, pilnai palaikant Demokratų partijos vadovybei. Komisarų valioje ne tik paprasčiausiai padaryti darbuotojui pastabą, pvz., už jo įrašą Facebook‘e – atseit jis žeidžia kažkieno jausmus, ar pabarti mokytoją dėl gauto studento skundo po blogo pažymio, atseit įvertintas nepatenkinamai dėl rasinio priešiškumo – bet ir paveikti žmogaus karjerą. Komisaras gali stabdyti karjeros pažangą ir net net pasiekti prasižengusiojo atleidimo.

Rasinė isterija

„Baltųjų privilegijų“ ir „sisteminio rasizmo“ idėjos tapo tokios visuotinai priimtos, kad tie, kurie jas neigia, automatiškai įgyja rasisto etiketę. Su šiomis sąvokomis išaugo visa industrija, kurios biudžetas vertinamas 8 milijardais dolerių. Daugelyje korporacijų, universitetuose ir valstybinėse įstaigose studentai ir tarnautojai verčiami išklausyti „pasąmoningo šališkumo“, baltųjų turimo prieš spalvotuosius, kursą, kas dažnai pavirsta astronominėmis sumomis mokesčių mokėtojams. Pavyzdžiui, švietimo departamento Niujorke vadovas įvedė 75 tūkstančiams miesto mokyklų mokytojų privalomus „kovos su šališkumu“ mokymus, išlaidos kuriems sudaro 23 milijonus dolerių per metus.

O štai jau ir Niujorko filharmonijai rekomenduota atsisakyti aklų perklausų, kad parenkant muzikantus būtų būtinai atsižvelgiama į rasę. Dejuoja Holivudas, baltieji aktoriai ir režisieriai vis labiau praranda galimybes gauti vaidmenis ir užsakymus. Dabar į Snieguolės, Anglijos karalienės ir net mūsų Gorbačiovo vaidmenis visai tinka (ir net labiau pageidaujami) juodaodžiai aktoriai.

Vašingtono universiteto studentai reikalauja, kad juodaodžiams studentams būtų atšaukti sunkūs egzaminai, nes šie neturi laiko ruoštis, būdami labai užimti kova dėl savo teisių. Ir rektoratas su tuo sutinka. Universitetai neriasi iš kailio, viliodami studijuoti afroamerikiečius, kad padidintų spalvotųjų procentinę dalį. Kažkas panašaus vyksta ir valstybinėse įstaigose, ir privačiuose versluose. Kokių tik paskatinimų nesugalvojama, siekiant atsidurti pirmose kovotojų už rasinį teisingumą gretose.

Ryškiai išsiskyrė, pavyzdžiui, Kornelio universitetas. Pagal naujas taisykles, studentai, nepasiskiepiję nuo Covid-19, nebus įleidžiami į universiteto biblioteką ir į kai kurias kitas studentų miestelio teritorijos vietas. Bet! …Šis draudimas nepalies spalvotųjų studentų, kurie dėl kokių nors asmeninių motyvų nusprendė susilaikyti nuo vakcinacijos.

Rasinė isterija pasiekė ir kovotojus su Covid‘u. Geriausias būdas sumažinti mirtingumą nuo šio užkrato, manoma JAV Ligų kontrolės centre – tai pradėti masinę piliečių virš 65 metų amžiaus vakcinaciją, o po to jau skiepyti pagrindinės infrastruktūros darbuotojus, o tada visus likusius. Taip Amerikoje ir būtų padaryta, bet rasinio teisingumo ekspertai išsakė prieštaravimą, laikydami tai eiliniu smūgiu juodaodžiams amerikiečiams. Jų argumentas – etninės mažumos yra nepakankamai atstovaujamos amžiaus virš 65 metų grupėje, nes baltieji gyvena ilgiau už juodaodžius. Todėl vakcinaciją reikia pradėti nuo infrastruktūros darbuotojų, kurių etninė įvairovė žymiai platesnė. Ir tik įtakingų žmonių įsikišimas leido pasiekti kompromiso: skiepyti pradės nuo tų, kuriems virš 75, o po to visus kitus. Jeigu taip tęsis ir toliau, tai ne ligonio būklė, o odos spalva taps lemiamu veiksniu, kam pirmam suteikti medicininę pagalbą, ką gelbėti, kam paskirti deficitinius preparatus ir t.t. Dabar jau daugelis baltųjų amerikiečių, pirmiausia iš Trampo šalininkų stovyklos, kalba apie rasizmą jų atžvilgiu.

Liberalūs aktyvistai kovoja už rasinį teisingumą ir kitame fronte, reikalaudami reparacijų už išnaudojimo šimtmečius išmokėjimo. Išmokėti grynais ir kitokiomis išmokomis, o taip pat nemokamu būstu, nemokamu mokslu, nemokama medicina, nemokamais abortais ir lyties keitimo operacijomis. Tame pačiame pakete reikalavimai nutraukti persekiojimą dėl narkotikų ir prostitucijos, sumažinti policijos finansavimą, o dar geriau – ją paleisti, pakeičiant liaudies draugove. Visos šios įspūdingos idėjos pagimdė naują sąvoką – woke, rasiškai nubudęs.

Kaip „nubudęs“ progresyvus pilietis ir padorus išsilavinusios klasės atstovas jūs privalote įgyti supratimą, kad Amerikos istorija prasideda ne nuo puritonų atvykimo į Ameriką XVII amžiuje ir jų svajonių sukurti Dievo karalystę žemėje, „švytintį miestą kalno viršūnėje“, ne nuo puritoniškų darbo ir moralės principų. Ir net ne nuo Konstitucijos priėmimo 1776 metais, ne nuo 13 suverenių valstijų, išsilaisvinusių nuo britų karūnos, susikūrimo. Visai ne. Kaip „nubudęs“ pilietis, jus tiksliai žinote, kad iš tikrųjų Amerika prasideda nuo 1619 m. įvykusio pirmojo laivo su belaisviais atvykimo. Ir nei minutei nebejojate tuo, kad nebuvo nieko svarbesnio už tą įvykį per visą Amerikos istoriją, nes Amerikos istorija – tai išnaudojimo istorija.

Naujoji kairuoliškai liberalioji ortodoksija

Jei jūs visą tai suvokiate, tai, žinoma, suprantate visą judėjimo „Juodaodžių gyvybės svarbios“ (santrumpa anglų kalba – BLM) teisingumą. Jūs suprantate, kad jų organizuojami protestai – tai protestai dėl teisingo tikslo, už rasinį ir socialinį teisingumą, prieš išnaudojimą ir policijos žiaurumą, prieš kapitalizmą, kuris gimdo nelygybę ir skurdą. Jei savo progresyviose pažiūrose jūs esate pajėgus žengti dar vieną žingsnį, tai taip pat suprantate, kad padegimai, prievarta, parduotuvių plėšimai – visa tai ne nusikaltimai, o tik dar viena protesto forma. Kad nėra nieko blogo, kad išgrobstytos lentynos, nes jie nusipelnę reparacijų, teisingo gėrybių perskirstymo. Maždaug į šitą bendrais bruožais susiveda naujoji kairuoliškai liberalioji ortodoksija, įsigalėjusi didelėje išsilavinusios klasės dalyje, tos klasės, kuri balsuoja už demokratus. Bet jei anksčiau su panašios ar bet kokios kitos idėjos laisvai sklandė visuomenėje, kuri nepripažino nei vienos iš jų diktato, tai šindien naujoji ortodoksija užtvirtinama kaip vienintelė teisinga, o nukrypimas nuo jos gali sukelti nemalonumų.

Saugant vyraujančią dogmą, šalyje atsirado socialinė cenzūra. Skirtingai nuo mums pažįstamos praktikos, kai cenzūra būdavo nuleidžiama iš viršaus, įvedama valdžios, Amerikoje cenzūra ateina iš apačios. Kažkaip staiga, lyg iš niekur atsirado superjautri publika, kurios jausmai užgaunami… na, bet kas gali užgauti jų jausmus, net ir tai, kokią knygą jūs pagyrėte savo Facebook‘e. Todėl, kad net „Haryje Poteryje“ jie įsigudrina įžvelgti „baltųjų privilegijas“.

Ši itin įžeidi ‚nubudusi“ publika su didžiuliu entuziazmu ėmėsi savanorių cenzorių, pasiruošusių pirštu parodyti į jus ar į bet ką kita mažiausio įtarimo, kad nukrypta nuo jų priimtos ortodoksijos, vaidmens. Taip iš mokyklinių programų imta šalinti knygas, tokias kaip „Dėdės Tomo trobelė“ ar „Tomo Sojerio nuotykiai“. Už kokias nuodėmes? Pasirodo, ten neteisingai nušviesta rasinė problema. Dėl tos pačios priežasties nebenuomojama eilė filmų, iš meno galerijų ekspozicijų šalinami paveikslai, įsigudrinama įžvelgti rasizmą „Gulbių ežere“, skelbia Bethoveno muziką ar matematiką tarnaujant baltajai rasei.

Tie „nubudusieji“ toli gražu nėra geručiai. Jų pastangų dėka šalyje atsirado taip vadinama „draudimų kultūra“, kai draudžiamais ėmė tapti ne tik knygos, televizijos programos, filmai ir animaciniai filmai, bet ir svarbiausia – žmonės. Jų sukurti skundai – dažniausiai publikacijos socialiniuose tinkluose – tuoj pat pavirsta kolektyvinėmis patyčiomis ir gali nelaimėliams kainuoti ne tik nervų, bet ir karjeras, sulaužytus likimus. Nieko keisto, kad 62% amerikiečių nedrįsta išsakyti savo pažiūrų atvirai, o tik namiškių ir labai artimų draugų rate.

BLM nariai didžiąja dalimi chuliganai ir plėšikai

Ir štai net ta baltoji publika, kuriai visa tai visai ne prie širdies – atskiri žmonės ir verslai – pradeda prisitaikyti prie naujų tendencijų, tikėdamiesi išvengti baudžiančio kairiosios ortodoksijos sargų kardo. Vieni sklaidosi įvairiose tribūnose ar masinės informacijos priemonėse, dažnai visai nuoširdžiai, apie būtinybę kovoti su sisteminiu rasizmu. Kiti socialiniuose tinkluose rašo skundus apie bendradarbius ar kaimynus. Treti išstato kieme priešais savo namą plakatus, palaikančius BLM ir yra pagal pirmąjį pareikalavimą pasiryžę patvirtinti, kad būtent juodaodžių gyvybės svarbios. Ne, dvasioje jie įsitikinę, kad svarbios visos gyvybės, kad šalyje nėra jokio sisteminio rasizmo, o BLM nariai didžiąja dalimi chuliganai ir plėšikai, bet aplinkybės reikalauja – žmonės turi šeimas, vaikus, o pensija dar toli…

Verslai irgi turi rūpesį – išvengti boikoto iš „nubudusiųjų pusės“ arba, priešingai, jų sąskaita padidinti savo klientų skaičių. Ir štai jau ištisos korporacijos ir universitetai išleidinėja memorandumus apie savo paramą BLM, mušasi į krūtinę, įsipareigoja išgyvendinti bet kokius rasizmo pasireiškimo atvejus ir „baltųjų privilegijų“ praktikas.

Liberali publika tarytum užmiršo siaubingo meto, kai sudalyvavimas kairiųjų mitinge, parašas po peticija ar paprasčiausiai neatsargus žodis galėjo kainuoti žmonėms karjeras, makartizmo pamokas.

Pamiršo apie atsiradimą ištisos „tylios baimės kartos“, gerai įsisavinusios, kad politinis aktyvumas veda prie nemalonumų, ir tik konformizmas gali tapti saugiu uostu. Kartos, kuri vengė svarstyti su studentais prieštaringas temas, statyti prieštaringus filmus, vesti prieštaringas diskusijas televizijoje ar radijuje. Liberalai lyg užmiršo tą laiką, kai šalis ilgiems metams į priekį tapo intelektualiai apiplėšta.

Tarp kitko, daugiau nei 100 intelektualų – įžymių rašytojų, publicistų, režisierių, susirūpinę dėl kairiosios ortodoksijos diktato, šią vasarą publikavo atvirą laišką, išsakantį nerimą dėl spaudimo, verčiančio žmones mąstyti vienodi.

Bet jų susirūpinimas paskendo „nubudusiųjų“, skelbusių, kad vienintėlis tikras visų, kas rašo, tikslas gali būti tik palaikyti afroamerikiečių reikalus, kairiosios minties triumfe. Jei ne tai, tai ir prasmės rašyti nėra. Visi tie „nubudusieji“, vedami moralinio pranašumo jausmo, neišvengiamai tampa karingai nepakantūs bet kokiems oponentams.

Karas su paminklais – būtinas žingsnis siekiant transformuoti visuomenės sąmonę

Nėra ko stebėtis. Moralinis pranašumas panašus į narkotiką, jis sukelia pripratimą ir tampa būtinu dopingu palaikant savivertę. Tie, kurie įpuola į moralinį pranašumą, negali apsieiti be savo antipodų, moralinių pabaisų, kuriuos mato kiekviename, kuris su jais nesutinka. Jie teikia išskirtinę moralinę svarbą bet kokiam klausimui, todėl nesutinkantys jiems nėra tiesiog neteisūs, jie jų laikomi pačio blogio įsikūnijimu. O taip pat ir visiškais idiotais, kas leidžia aukštai vertinti savo pačių protą.

Bet bėda yra ta, kad visi tie „nubudę“ – ne egzotiška fanatikų sekta, stebinanti praeivius savo ritualais miesto aikštėse. „Nubudusieji“ – tai didelė liberalios publikos dalis, įsitaisiusi pačiose įvairiausiose pareigose, tarp jų ir vadovaujančiuose, praktiškai visose srityse. Masinės informacijos priemonėse, korporacijose, universitetuose, valstybinėse įstaigose, Holiivude, šou versle – visur. Toji armija jau pajėgi primesti šaliai ne tik savo įsitikinimus, bet taip pat ir diktuoti likusiems gyvenimo taisykles.

Ne atsitiktinai visa ši banga, užplūdusi Ameriką, sutapo su masine kova prieš paminklus. Griovėjai pradėjo su kovos prieš pietinių valstijų vergvaldžių, konfederatų, atminimą vėliava, bet jau labai greitai persimetė į kovą prieš paminklus tėvams – įkūrėjams, kitų ypač gerbiamiems asmenims, kol galų gale nepasiekė tradicinio Kristaus atvaizdo su baltu veidu.

Ir čia jau verta susimąstyti. Smūgis suduotas ne tik ryškių istorinių asmenybių atminimui. Vandalai pakėlė ranką prieš sakralias šios šalies figūras, daugeliu atžvilgiu apibrėžiančias šalies identitetą. Nepagailėjo net Linkolno, paties ryškiausio kovotojo už vergijos panaikinimą, atseit jis negrus traktavęs ne kaip žmones, o kaip nuosavybę.

Bet iš kur tas poreikis naikinti praeitį? Seniai pastebėta, kad karas su paminklais – būtinas žingsnis siekiant transformuoti visuomenės sąmonę. Visas žinomas revoliucijas lydi praeities paveldo naikinimas, o paminklai gauna pirmąjį smūgį. Tai būtinas naujos valdžios, naujų idėjų ir idealų įtvirtinimo simbolizmas masių sąmonės pertvarkymo eigoje. Revoliucinis momentas taip pat reikalauja viešos atgailos už nedorybes iš tų, kurie kaltinami prespauda. Tuo ypač buvo pagarsėjusi kinų Kultūrinė revoliucija. Bet dabar panašiai vyksta Amerikoje kiekvieną dieną.

Protestai, apiplėšimai, pogromai, išpūstos atgailos dėl baltosios rasės nuodėmių, socialinė cenzūra, draudimų kultūra, vertimas mąstyti vienodai, paminklų griūtis ir naujos istorijos konstravimas – visa tai susideda į vientisą vaizdą, kurio vardas – Kultūrinė revoliucija. Bet tai ypatinga revoliucija – į jos sūkurį pasinėrė daugiausia dideli miestai pakrantėse, kur vyrauja liberali publika, balsavusi už demokratus. O štai kitą Ameriką – nedidelių miestų ir kaimo vietovių, tą, kuri palaikė Trampą, pernai revoliucija aplenkė ar tik užkabino pačiu krašteliu.

Bet situacija ėmė keistis po to, kai į Kapitolijų tuo metu, kai įstatymų kūrėjai tvirtino rinkimų rezultatus, įsibrovė grupė provokatorių (ar jie buvo dešinieji, ar kairieji radikalai, jau nebeturi reikšmės). O paskui jų nutiestu keliu jau be jokio policijos pasipriešinimo į Kongreso pastatą suplūdo protestuotojų minia. Daugelis iš jų net neįtarė, kad daro nusikaltimą. Žmonės vaikščiojo po pastatą lyg ekskursijoje, darė asmenukes istorinio interjero fone, vykdė tiesioginę transliaciją savo bloguose.

Įvykis, be abejo, netinkamas, bet geresnę dovaną Trampo priešininkams sunku būtų buvę sugalvoti. Demokratai pasinaudojo juo, kad užbaigtų tai, ko jiems niekaip nepavykdavo padaryti per pakutiniuosius ketverius metus – sunaikinti Trampą kaip politinį priešininką. O kartu su juo ir jo palaikymo judėjimą – trampizmą.

Įsiveržimas į Kongreso pastatą buvo paskelbtas maištu. Visi protestuotojai – maištininkais. O patį Trampą paskubomis suorganizuoto impyčmento metu apkaltino maišto kurstymu. Kurstymą, jų nuomone, sudarė tai, kad Trampas savo kalboje mitingo metu jau kelintą kartą sakė, kad rinkimai buvo pavogti, kad demokratai klastojo balsavimo rezultatus. Ir kažkuriuo momentu pasakė susirinkusiems eiti link Kapitolijaus, kad parodytų Kongreso nariams, kokia didžiulė armija žmonių nepasitiki įvykusiais rinkimais.

Posėdį dėl impyčmento demokratai pravedė pagreitintu tempu per porą valandų, praktiškai be svarstymų, prastūmę sprendimą savo daugumos Kongreso žemesniuosiuose rūmuose dėka. Trampo priešininkai skubėjo, net nemėgindami sudaryti regimybės, kad vyksta objektyvus nagrinėjimas – Trampo įgaliojimų laikas turėjo baigtis už savaitės. Na ir kam tas objektyvumas, jei gavus savo žinion Baltuosius rūmus ir abejus Kongreso rūmus atsivėrė tokia erdvė, tokia laisvė priimti bet kokius sprendimus, kad net nėra reikalo rūpintis tuo, kad iškelti Trampui kaltinimai kertasi su Konstitucija.

O tuo tarpu Aukščiausiasis teismas dar 1969 m. nustatė, kad net jėgos panaudojimo propagandą gina Konstitucijos nuostata apie žodžio laisvę, išskyrus tikslingo neteisėtų veiksmų kurstymo atvejus. Tai yra, jei Trampas būtų kvietęs eiti prie Kapitolijaus ir šturmuoti pastatą – tada tai, žinoma, būtų buvusi nusikalstama veika. Bet jis, priešingai, kalbėjo apie taikų protestą. O jau vadinti kurstymu Trampo pareiškimus apie rinkimų klastojimą tai visai juokinga. Tie jo tvirtinimai – tai tik jo nuomonė (teisinga ji ar ne), kurią taip pat gina Pirmoji Konstitucijos pataisa.

Kur jie buvo, kai  chuliganai ir plėšikai iš BLM būrių griovė policijos būstines?

Demokratai aiškiai pajuto kraujo skonį ir yra rimtai pasiruošę dideliam politinio lauko valymui, iki kolektyvinių bausmių tiems, kurie palaikė Trampą. Būtent tam kviečia daugelis politikų, žurnalistų, aktorių, o ir eilinė liberali publika. Tam tikru mastu tai jau ir daroma.

Tai daroma sudarinėjant sąrašus galimai liustracijai visų, kurie dirbo Trampo komandoje, o taip pat ir daugybinių skundų apie jo šalininkus pavidalu socialiniuose tinkluose. Šių skundų pagrindu darbdaviai, kas dėl nuoširdaus trampizmo atmetimo antplūdžio, o kas apsidrausdamas nuo galimų kaltinimų simpatizavimu opozicijai, jau ėmė atleidinėti Trampo šalininkus.

Kitos kompanijos pasiryžusios nesuteikti jiems kreditų, kitų banko paslaugų, nenuomoti būsto, nesodinti į lėktuvą, suorganizuoti jiems „skaitmeninį mirties nuosprendį“. Pirmasis ant „skaitmeninio ešafoto“ užlipo Donaldas Trampas – pradžioje vykdyta dalinė cenzūra, o dabar jau pilnas jo paskyrų pašalinimas iš visų pagrindinių socialinių tinklų.

Po jo sekė ir jo šalininkai. Jų pašalintų paskyrų skaičiai jau skaičiuojami tūkstančiais. Po to sunaikino mini socialinį tinklą „Parler“, populiarų tarp konservatyvių pažiūrų amerikiečių. Savo veiksmus technologijų gigantai aiškina tuo, kad jų buvimas internete kelia įtampą visuomenėje ir gali vesti prie smurto. Bet kur jie buvo, kai visą praėjusią vasarą 40-yje didžiausių miestų chuliganai ir plėšikai iš BLM būrių griovė policijos būstines, plėšė mašinas, padeginėjo pastatus? Kodėl nebuvo uždarinėjamos paskyros tų, kurie organizavo šias riaušes, jau nekalbant apie jų dalyvius?

Viskas paprasta: technogigantų supratimu, riaušės gali būti teisingos ir neteisingos. Apple, Google, Facebook, Youtube, Amazon – visi jie įgijo milžinišką, beveik monopolinę įtaką visuomenės sąmonei. Ir jau ėmėsi pagrindinių politinių cenzorių vaidmens, stumdami kairiąją ideologiją ir imdamiesi žingsnių atimti iš konservatyviai mąstančių amerikiečių (o tai beveik pusė šalies!) galimybes išsakyti savo požiūrius. Jei tai vyksta prie Trampo, tai kas bus prie Baideno?

Tam tikri kontūrai ima matytis jau dabar. Panašu į tai, kad dabar, kai visi valdžios svertai atsidūrė demokratų rankose, prasideda kova ne su tiesiog konservatyviomis idėjomis, bet ir su tų idėjų nešėjais. Kultūrinė revoliucija peraugs į kažką didesnio. Tačiau augant politinėms represijoms radikalizuosis ir Trampo šalininkai, kas su didele tikimybe gali išsilieti į gana griežtą opoziciją demokratams. Bet kaip gi galėjo nutikti, kad „rasinis prabudimas“ (woke culture) iš subkultūros, būdingos, kaip buvo manoma, daugiausia universitetų miesteliams, pavirto dominuojančia didžiųjų miestų liberaliosios aplinkos kultūra?

Kaip galėjo nutikti, kad laisvę mylinčią Ameriką ėmė temdyti naujojo makartizmo, naujos kovos su kitaminčiais ir naujų pastangų užslopinti opoziciją šešėlis? Ir koks galutinis tikslas tų, kurie stumia šalį į šią krizę?

Bet tai jau kita istorija kitai analizei.

iš rusų kalbos vertė Daiva Jakubonienė

Trampizmas? Vytautas Sinica

Redakcija
-
0

 

Ramūnas Karbauskis. Jie išsigando VSD patikrinimo – A. Matulas tarnybą atliko žvalgybinės struktūros GRU padalinyje

Redakcija
-
7

Konservatorių ir liberalų vadovaujamas Seimas bijo teisėsaugos tarnybų filtro. Vos paaiškėjus Seimo rinkimų rezultatams, ryškėjant valdančiosios koalicijos struktūrai bei valdantiesiems jau dėliojantis postus, lapkričio 3 d. su teisiama Liberalų sąjūdžio partija rinkimus laimėjęs buvęs Seimo pirmininkas V. Pranckietis panaikino reikalavimą, kad visi Seimo komitetų, komisijų pirmininkai turėtų leidimus dirbti su slapta informacija, ko pasėkoje nei vieno iš jų netikrins jokios tarnybos, kiek jie yra lojalūs Lietuvai ir patikimi priiminėti svarbius šaliai sprendimus.

Noriu priminti, kad būtent Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos iniciatyva praėjusios kadencijos Seimas priėmė nuostatą, kad visi Seimo komitetų ir komisijų pirmininkai privalo turėti leidimus dirbti su slapta informacija. Leidimas dirbti su slapta informacija reiškia ne tik informacijos apie save pateikimą Valstybės saugumo departamentui (VSD), bet ir išsamų VSD vertinimą, kurį turi praeiti leidimą dirbti su slapta informacija siekiantis įgyti asmuo. Vertinami šio asmens ryšiai, turima žvalgybinė informacija, kiti duomenys. Kitaip tariant, žiūrima, ar žmogus, kuriam bus patikėtos valstybės paslaptys, yra lojalus valstybei.

Tokį patikrinimą praėjau ir aš, kaip vienas iš Seimo komiteto pirmininkų, nors prieš paskelbiant, kad leidimą turiu, konservatoriai skleidė įvairias spekuliacijas ir naudojo propagandinius metodus dėl mano lojalumo Lietuvai ir visais būdais stengėsi sunaikinti mano reputaciją.

Bet grįžkime prie „slaptos operacijos“, kurią iš karto po rinkimų padarė buvęs Seimo Pirmininkas. V.Pranckietis savo valia ar kažkieno palieptas žengė apgalvotą ir cinišką žingsnį, ruošiant priedangą galimai neskaidriai naujajai Seimo daugumai– neargumentuojant, slapta pakeitė reguliavimą taip, kad Seimo komiteto ar komisijos pirmininku galėtų tapti ir abejotino lojalumo asmuo, savo biografijoje turintis juodų dėmių ar net ryšių su nedraugiškų valstybių žvalgyba.

Vien jau tai, kad valdančiojoje daugumoje yra MG Baltic korupcijos byloje teisiamas Liberalų sąjūdis, yra labai iškalbingas faktas, o ir TS-LKD deleguotų komitetų pirmininkų spintose yra pakankamai „skeletų“. Pavyzdžiui, konservatoriams priklausantis Seimo narys Antanas Matulas, netrukus po reikalavimo pasitikrinti VSD panaikinimo tapęs sveikatos reikalų komiteto pirmininku, sovietiniais metais tikrąją karinę tarnybą atliko ne šiaip sau kur, o sovietų kariuomenės žvalgybinės struktūros GRU padalinyje.

Į leidimą dirbti su slapta informacija praėjusioje kadencijoje žiūrėjome principingai – kaip į garantą, kad prie Seimo ar jo padalinių vairo neatsistos žmonės, kurių lojalumas valstybei kelia abejones. Dėl to praėjusioje kadencijoje leidimus dirbti su įslaptinta informacija iš viso turėjo net 99 Seimo nariai, turintys vadovaujančias pareigas arba dirbantys reikšmingiausiuose Seimo komitetuose.

Todėl raginu naujus Seimo narius, ypač komitetų pirmininkus – vardan skaidrumo, reikalaukite grąžinti ankstesnę tvarką, kad visuomenė galėtų jumis tikėti. O gal jūs kažko bijote?

lvzs.lt

1...1 0941 0951 096...1 718Nuo 1 718 1 095 puslapis