2025-05-24, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1093

Kas tie, kurie užsimojo prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą?

Redakcija
-
7

Vakar portalas delfi.lt pranešė, kad grupė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) mokslininkų kreipėsi į LGGRTC direktorių Adą Jakubauską, Seimo Viktoriją Čmilytę-Nielsen bei Seimo komitetus dėl susidariusios padėties LGGRTC.

Po šio  viešo laiško iš pareigų LGGRTC traukiasi visuomenėje plačiai žinomas žurnalistas, publicistas, politikos ir kultūros apžvalgininkas, redaktorius, visuomenės veikėjas, žymus Lietuvos išlaisvinimo kovų tyrinėtojas Vidmantas Valiušaitis.

Nors pats V. Valiušaitis neįvardija tų 17 asmenų (iš 150), kurie viešai pareikalavo jo pašalinimo, tikimės, netrukus apie juos daugiau sužinoti, kaip sužinojome apie 700 kultūrininkų, reikalavusių P.Gražulio pašalinimo iš Seimo kultūros komiteto. Tačiau   nekyla abejonių, kad kolektyviniai darbo žmonių laiškai, buvę labai populiarūs  sovietų okupacijas laikmečiu, vėl įgauna savo pradinę paskirtį atliekant kadrų valymą institucijose. Tačiau dabar iš patirties žinome, jog už visų kolektyvinių laiškų visada slepiasi vos vienas arba geriausiu atveju keli jų organizatoriai. Apie juos kitą kartą. O šįkart supažindiname su V.Valiušaičio mintims, kuriomis jis pasidalijo palikdamas LGGRTC.

V.Valiušaitis:

Žmonės klausia: kodėl „nepasisakau“…

Atsakymas paprastas: laikiausi ir laikausi nusistatymo nekomentuoti viešojoje erdvėje su darbo reikalais susijusių dalykų ir nevertinti bei neaptarinėti asmenų. Kodėl?

Todėl, kad „rinkos aikštėje“ ne tik negalima išspręsti jokio dalykinio klausimo, bet neįmanoma net ir nešališkai to apsvarstyti. Su darbo reikalais susiję sprendimai priiminėjami ne gatvėje, o atitinkamų kompetencijų ir įgaliojimų darbuotojų rate, prieš tai klausimus aptarus ir į juos įsigilinus kontekste aplinkybių, kurios žinomos ir suprantamos tiesiogiai su jomis susijusiems žmonėms.

Tuo metu bandymai perkelti visa tai „į gatvę“, t.y. į laikraščių puslapius, interneto portalus, socialinius tinklus liudija kaip tik priešingą pastangą – probleminius klausimus ne dalykiškai svarstyti ir kompetentingai spręsti, bet juos politizuoti, kelti ažiotažą, manipuliuoti daline informacija, esminius dalykus užgožiant atsitiktinių, neįsigilinusių į reikalą žmonių šūkavimais, spigiais teisuolių riksmais, kad būtų mobilizuojamos „masės“, telkiama viešoji opinija ir demonstruojama „kiekybinė persvara“.

Tai daroma tada, kai trūksta kokybinio potencialo, t.y. gebėjimo argumentais ir faktais pagrįsti savo poziciją ir ją pristatyti tokiame forume, kuriame tokios problemos gali būti sprendžiamos. Kai to nėra, tada lieka naudotis „rinkos aikštės“ triukais, apie kuriuos V. Kudirka rašė: „Iškelia ant lazdų dvi kepures ir šaukia: mes trys!..“

Dėl tos priežasties niekada neaptarinėju ir nevertinu žmonių. Kadangi net ir tas, kuris stovi su ant lazdų pamautomis kepurėmis ir lengvatikiams skirtu triukeliu dalyvauja tokioje mizanscenoje, nebūtinai taip nerimtai elgsis kitoje situacijoje. Gali būti, kad tai visai geras žmogus, tik sutikęs už užmokestį (nebūtinai vien piniginį), „dėl artisto šlovės“ ar tiesiog dėl nesusigaudymo pabūti statistu kitų režisuojamame spektaklyje. Todėl visuomet stengiuosi vertinti veiksmą, darbą, poelgį, bet ne žmogų. Nes tas pats žmogus vienoje situacijoje gali pasielgti vienaip, gali suklysti, gali net ir nepadoriai pasielgti, o kitoje situacijoje – kilniai, garbingai, išmintingai.

Taigi, laikydamasis tokio nusistatymo nekomentavau ir nevertinau jokių pareiškimų savo atžvilgiu, kurie prapliupo viešojoje erdvėje išsyk, kai tik buvau pakviestas į pareigas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC). Jau pirmą dieną pradėjus man dirbti įstaigos generalinis direktorius susilaukė žurnalistės sms: kas jis toks? kodėl jis čia? kaip drįstate!

Viešosios erdvės spaudimas, prasidėjęs jau pirmąją mano darbo dieną, lygiagrečiai su kai kurių bendradarbių (su kuriais, beje, neturėjau jokių tiesioginių darbo santykių) aiškiai išreikšta laikysena („mes esame daktarai, o kas tu toks?“), man buvo šiokia tokia staigmena. Susidūriau su dalies kolegų nuotaika, tarsi aš būčiau jiems kažkuo nusikaltęs, lyg užėmęs kažkieno privačią „pilį“ ir joje neteisėtai įsikūręs.

Prisipažinsiu atvirai: to nesitikėjau. Visų pirma dėl to, kad daugelio Centre dirbančių istorikų darbus aukštai vertinau ir vertinu, daugelio jų citatas naudojau savo straipsniuose ir knygose, nei vieno iš jų ne tik nebuvau kaip nors užgavęs asmeniškai, bet net ir kritiškai atsiliepęs apie jų darbus. Žadu tais darbais naudotis ir toliau. Todėl demonstratyvus priešiškumas, parodytas man kai kurių tyrėjų jau pačią pirmą dieną, kai drauge su kitu patarėju, lydimi generalinio direktoriaus, atvykome prisistatyti į Genocido ir rezistencijos tyrimų departamentą, man liko mįslė.

Juo labiau, kad užėmiau santykinai nereikšmingas pareigas ir tik vos pusę etato. Tai atspindėjo ir mano atlyginimas, kurio piniginę išraišką čia būtų net nepadoru minėti – ji tiek nereikšminga. Mano vaidmuo tebuvo patariamasis, neturėjau jokios sprendimų priėmimo teisės, o bet kokie patarimai – tegalėjo būti rekomendacinio pobūdžio. Sprendimus, įstatymo pavestų įgaliojimų apimtimi, priiminėja gen. direktorius.

Mano įgaliojimų nė iš tolo nebuvo galima lyginti su departamentų vadovų įgaliojimais, kurių dispozicijoje buvo ištisi skyriai su jų vadovais ir dešimtimis žmonių. Nei vienam iš jų neturėjau teisės nei duoti kokių nors pavedimų, nei formuoti užduočių ar nurodinėti ką jiems daryti. Tai buvo skyrių ir departamentų vadovų kompetencijos dalykas. Nebuvo atvejo, kad būčiau brovęsis į svetimos kompetencijos sritį.

Kaip gi atsidūriau toje „apgultoje pilyje“? Per tuos penkis su puse mėnesio, kiek dirbau LGGRTC, prisiskaičiau viešojoje erdvėje linksmiausių istorijų ir sąmokslo teorijų kaip „klastingai“, per sudėtingus politinius žaidimus, „prasibroviau“ iki pozicijų, kad „istorijos mokslą paversčiau politine propaganda“. Kun. Robertas Grigas privačia žinute neseniai atsiuntė pasveikinimą dėl „paaukštinimo“: sakė, regis, tapai „faktiniu LGGRT centro vadovu“?..

Nuvilsiu sąmokslo teorijų gerbėjus. Niekada nebuvau ir nesu jokios politinės partijos narys, taigi, neturiu jokio politinio užnugario – nei tarp dabar valdančiųjų Tėvynės sąjungos ir liberalų, nei tarp opozicijoje esančių Valstiečių ir žaliųjų ar socialdemokratų partijų atstovų.

Iš Sąjūdžio laikų pažįstu vieną kitą asmenį tose partijose, bet tik tiek ir ne daugiau. To žymiai per maža, norint užsitikrinti „politinį stogą“. Šia prasme esu „vienui vienas“, kaip „vienų vieni“ buvo ir tada miške pasilikusieji. Todėl narsiems vyrams ir moterims rodyti „drąsą“ prieš mane yra lengva. Kadangi saugu – tai priešininkas su „vandens pistoletu“ priešais šarvuotą haubicą: „mūsų rankose“ radijas, TV, interneto portalai, o daugiausiai ką gali jis – parašyti repliką į FB…

„Pilyje“ atsidūriau daug paprastesniu būdu.

Grįžus iš atostogų praėjusių metų rugpjūčio pradžioje, paskambino Adas Jakubauskas. Jau buvau girdėjęs apie jo paskyrimą LGGRTC vadovu. Pažinojau jį nuo Sąjūdžio laikų, abu buvome Sąjūdžio Seimo nariai. Atsižvelgdamas į mano domėjimąsi Antrojo pasaulinio karo ir pokario rezistencijos problematika bei atitinkamas publikacijas, pakvietė tapti jo komandos nariu.

Padėkojau už pasiūlymą ir pasakiau, kad nežadu keisti savo dabartinės tarnybos, turiu daug nepabaigtų įsipareigojimų, kurių negaliu palikti. Tai gal, sakė, galėtum skirti bent dalį laiko ir bent epizodiškai prisidėti?

Atsiklausęs savo vadovybės ir gavęs prof. Renaldas Gudauskas pritarimą ir leidimą užimti pusę etato kitoje darbovietėje antraeilėms pareigoms, sutikimą daviau. Tikėjausi, kad kiek pagelbėsiu Sąjūdžio bendražygiui ir šiaip puikiam, draugiškam ir geraširdžiui žmogui, kuri gerai pažinojau ir gerbiau, taip pat ir kaip akademinio pasaulio žmogų, MRU profesorių.

Bet dabar jau atėjo laikas ir man pasisakyti viešai, nes dėl saitų su ta „pilimi“, kurios apgultis truko kone puse metų, yra aišku. O tos apgulties priežastis, kiek tai bebūtų man nemalonu ar apmaudu, turėjau būti aš. „Neistorikas“, „neprofesionalas“, numušęs Centro reputaciją „žemiau plintuso“, vieno profesionalo žodžiais tariant.

Tą išvadą pasidariau iškart po to, kai ketvirtadienį (2021-01-28) perskaičiau „Centro mokslininkų kreipimąsi“ į Seimo pirmininkę Viktorija Čmilytė-Nielsen, LGGRTC vadovą, kitus parlamento pareigūnus, kad tą apsišaukėlį pagaliau „išimtų iš pilies“.

Gerbdamas pasirašiusiųjų profesionalumą, teksto turinio nevertinsiu. Pastebėsiu tik tiek, kad tikrosios pareiškimo priežastys nėra nurodomos – jos politinės ir ideologinės. O tai, kas rašte išdėstyta, yra savotiška V. Kudirkos mizanscena su dviem pagaliais ir kepurėmis.

Bet tai irgi svarbu. Kadangi tai tikrovės faktas, su kuriuo neįmanoma nesiskaityti.

Kaip jau minėjau, nežadu kalbėti ir apie raštą pasirašiusius žmones, juos vertinti. Nė vienam iš 17-osios jį pasirašiusiųjų nejaučiu kokio nors priešiškumo ar asmeninės antipatijos. Dalies iš jų net nepažinčiau gatvėje. Kadangi neturėjome jokių reikalų, jie nebuvo nei mano pavaldiniai, nei vykdė kokius nors mano nurodymus. Asmeniškai apie juos visiškai nieko nežinau ir nieko negalėčiau pasakyti. Nuostabu, kad jie tiek daug žinojo apie mane. Tačiau pavardės daugumos man gerai žinomos, jų knygos yra mano bibliotekos lentynose, kai kurios – beveik parankinės.

Dėl to absoliučiai jokios nuoskaudos ar nepasitenkinimo dėl jų pareiškimo neturiu. Priešingai. Raštą perskaitęs pajaučiau palengvėjimą. Jeigu Centro mokslininkai mano, kad įstaigos, kurią dešimtmečiais kankina chroniškos problemos ir per pastarąjį metą darbą čia paliko daugiau negu 500 darbuotojų, didžiausia problema yra Valiušaitis, tai jos, ačiū Dievui, nėra – ji išsprendžiama akimirksniu! Seimo pirmininkei tikrai nereikės „išsukinėti rankų“, kad ji imtųsi politinių kombinacijų ir prispirtų pagaliau tą apsišaukėlį nešdintis iš „pilies“.

17-kos pareiškimas, turint galvoje, kad įstaigoje dirba apie 150 darbuotojų, nėra labai reikšminga jų dalis. Net jeigu tai ir „istorikai profesionalai“, įskaitant ir tuos profesionalus, kurie moksline produkcija kol kas rimčiau dar nėra pasireiškę, arba tuos, kurie jau ilgesnį laiką su mokslo darbais nebesireiškia. Tačiau dėkingas esu už parodytą poziciją.

Bet ypač dėkingas esu tiems bendradarbiams, kurie šio pareiškimo nepasirašė, nusprendę verčiau nesikišti į reikalą, kuris jiems galbūt nėra iki galo aiškus, vertinant žmogų, su kuriuo neturėjo reikalų ar galbūt net nėra matę. Šitokią poziciją išreikšti irgi reikėjo drąsos. Kadangi šturmo metu, paprastai, neišvengiamai įsijungia „kovos krikšto“ instinktas: su tais, kurie delsia ar svyruoja atakos metu, paėmus „tvirtovę“ – aiškinamasi kaip su „išdavikais“.

Vis dėlto darbo patirtis LGGRTC buvo labai įdomi ir instruktyvi. Ji man padės geriau suprasti kai kuriuos reiškinius ir procesus. Čia tik noriu padėkoti tiems LGGRTC kolegoms ir bendradarbiams, su kuriais konstruktyviai ir prasmingai darbavomės. Tegu ir neilgai – vos 5,5 mėnesio.

Redakcija
-
0

Vytautas Sinicia. Ar TS-LKD nariai ir rinkėjai nori, kad Lietuvos istorijos politika būtų rašoma F. Kukliansky ir Kremliaus ideologų?

Redakcija
-
11
Vytautas Sinicia. Ar TS-LKD nariai ir rinkėjai nori, kad Lietuvos istorijos politika būtų rašoma F. Kukliansky ir Kremliaus ideologų?

Rakučio at(si)statydinimas išduoda, kokio masto spaudimas daromas bet kam, nors kiek mėginančiam ginti Lietuvos, o ne Rusijos istorijos politiką žmogui.

Joks atsitiktinumas, kad paraleliai vykdomas totalinis informacinis puolimas prieš Genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, tam Makaraitytė ir co išnaudoja net ir kolektyvo vidaus problemas, neturinčias nieko bendra su ideologiniais konfliktais.

Pagrindinis susidorojimo taikiniu tapo Vidmantas Valiušaitis, „ant kurio“ Makaraitytė straipsnius rašė ir pletkus tekino nuo pat jo atėjimo dirbti į centrą.

Po tokio totalinio partijos vadovybės susidorojimo su prof. Rakučiu negaliu nesistebėti ir neklausti, ar gausūs patriotiški TS-LKD nariai ir rinkėjai, taip pat tą partiją remiančios „patriotinės“ visuomeninės organizacijos vis dar iš tiesų nesupranta, ką remia, ar vis dėlto nuoširdžiai trokšta, kad Lietuvos istorijos politika ir Laisvės kovų istorija būtų rašoma F. Kukliansky ir Kremliaus ideologų?

Nes dabar viskas daroma pačiu tiesiausiu keliu ta kryptimi.

Dalinuosi šios dienos pokalbiu šia tema. Tikiuosi, bus įdomu.

Vygantas Malinauskas. I. Šimonytė davė žinią, kad mūsų valstybėje religijos laisvė nėra laikoma svarbia vertybe

Redakcija
-
0

Pastaruoju metu prieš tikinčiuosius, kurie nori turėti galimybę laikantis protingų saugumo reikalavimų dalyvauti šv. Mišiose, pasitelkiami įvairūs moralizavimai: „tikintieji neturi reikalauti sau išskirtinių teisių“, „jie turi solidarizuotis su tauta“, „ar katalikai turi atskirą savo sveikatos apsaugos sistemą“, „ar jie pagalvoja apie gydytojus ir jų pacientus“ ir pan. Taip suteikiant „moralinį“ pateisinimą valdžios norui spręsti pandemijos problemą tikinčiųjų teisės į religijos laisvę sąskaita.

Beje, šiems moralizuotojams neįdomu, kad tikintieji nereikalauja „neribotos susirinkimų laisvės“, o prašo tik galimybės dalyvauti šv. Mišiose laikantis protingų saugumo reikalavimų, palyginamų su kitomis žmogaus egzistencijai esminėmis gyvenimo sritimis.

Vienas iš pamatinių teisinės demokratinės valstybės principų yra tai, kad valstybė neaukoja, kurios nors visuomenės grupės teisių, tam, kad patenkintų kitos visuomenės grupės interesus. Kai visuomenės dauguma pradeda reikalauti, kurios nors visuomenės grupės atsisakyti savo teisių, nes daugumai taip bus geriau, o tam dar pritaria ir šalies valdžia, parodo, kad iš tiesų visuomenėje ir valstybėje trūksta ir brandos, ir demokratijos, ir teisinės valstybės. Tikintieji neturi savo atskiros sveikatos apsaugos sistemos nei JAV, nei Vokietijoje, nei Prancūzijoje. Tačiau senas demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms tradicijas turinčios šalys supranta, kad negali atimti iš tikinčiųjų galimybės į dalyvavimą pamaldose, jei laikomasi tų pačių saugumo standartų kaip ir kitose žmogaus egzistencijai svarbiose sferose.

Kaip nurodė Tomas Viluckas, „Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas yra pripažinęs bendro pobūdžio draudimą vykdyti visas religines apeigas bei rengti mišias grubiai pažeidžiančiu religijos laisvę, taigi ir prieštaraujančiu Pagrindiniam įstatymui. Teismas pabrėžė, kad valstybė turėtų sudaryti galimybę bažnyčioms vykdyti apeigas, jei jas organizuojant imamasi saugumo priemonių, ribojamas dalyvių skaičius. Panašų sprendimą prieš porą mėnesių yra priėmęs ir JAV Aukščiausiasis Teismas. Prancūzijos Valstybės Taryba buvo įpareigojusi valstybę moksliškai pagrįsti pamaldų dalyvių skaičiaus ribojimą iki 30 asmenų, siekiant įvertinti šių ribojimų proporcingumą“.

Ir taip yra ne todėl, kad šios valstybės nusileidžia tikinčiųjų užgaidoms ar suteikia jiems išskirtines privilegijas, bet todėl kad laisvė į dalyvavimą religinėse apeigose yra viena pamatinių žmogaus teisių, kuri negali būti ribojama daugiau nei būtina. Šiuo metu Lietuvoje katalikų laisvė dalyvauti šv. Mišiose nėra ribojama (nustatant galimą dalyvių skaičių ir kitus saugumo reikalavimus). Ji yra tiesiog atimta.

Iš tikinčiųjų reikalaujama „solidarumo su tauta“, tačiau pati „tauta“ atrodo nėra linkusi solidarizuotis su tikinčiaisiais. Solidarumas yra ne tada, kai vienos visuomenės grupės siekia maksimaliai patenkinti savo interesus kitų visuomenės grupių teisių sąskaita, bet tada, kai visi vienodai dalinasi našta. Tie, kurie piktinasi tikinčiųjų noru turėti galimybę (su protingais ir proporcingais ribojimais) dalyvauti šv. Mišių aukoje, neketina atsisakyti savo laisvės praktiškai be jokių rimtesnių apribojimų lankytis prekybos centruose, dirbti gamyklose ir pan. Daug tikresnis Tautos solidarumas būtų tada, kai tikintiesiems būtų pripažįstama galimybė dalyvauti šv. Mišiose laikantis panašių saugumo reikalavimų kaip ir kitose svarbiose gyvenimo sferose (prekybos centruose, įmonėse, viešajame transporte ir pan.).

I. Šimonytė, „preventyviai“ viešai ragindama vyskupų konferenciją neleisti tikintiesiems dalyvauti pamaldose (net ir laikantis protingų saugumo reikalavimų), tiesiog davė žinią, kad mūsų valstybėje religijos laisvė, taip kaip ji yra suprantama vakarietiškoje teisinėje tradicijoje, nėra laikoma svarbia vertybe. Valdanti koalicija mėgsta linksniuoti teisinės valstybės principą. Tačiau vakarietiška teisinė valstybė nėra valstybė, kuri savo problemas sprendžia aukodama kurios nors visuomenės grupės pamatines žmogaus teises ir laisves.

Teisinė valstybė yra tada, kad pamatinės žmogaus teisės ir laisvės neribojamos daugiau nei būtina, o visa visuomenė vienodai ir proporcingai dalinasi apribojimų naštą ir riziką.

Algimantas Rusteika. Jei neprarasim garbės – dar ne viskas prarasta

Redakcija
-
2
Algimantas Rusteika. Jei neprarasim garbės – dar ne viskas prarasta

Buvo laikai, kai negalėdami atiduoti skolos, gautos be popieriaus, o davus garbės žodį – nusišaudavo. Kada vyrai dėl garbės ar moters ankstų rytą eidavo į dvikovas, o iškviestas atsisakyti nedrįsdavo niekas, nes tada jo nebegerbs visą gyvenimą. Net vaikystėje kiemo draugams duotas garbės žodis buvo tikrai garbės žodis ir visi žinojom, ką jis reiškia.
Dabar garbės žodžių nebeduodama, niekas nebesišaudo, o kaunasi liežuviais, nusisamdę advokatus teismuose, kur už garbę gali prisiteisti pinigų. Mantijuoti teisėjai rimtais veidais klausosi advokatų ginčų, kiek kurio garbingo asmens garbė kainuoja ir svarsto, kiek už ją duoti.

Dabar svarbu ne garbingumas, o vieša reputacija, nors visi žino ar bent numano, kaip gyveni. Smerkia nedorybę abstrakčiai, tačiau garbina jos dėka pasiektus rezultatus ir žmones konkrečiai. Svarbu, kad nebūtum pagautas – ir būsi garbingas.

Nebe gėda net pačiam sau garbės reikalauti, naudojantis įtaka, visokie garbės pirmininkai naktimis nemiega, svajodami apie dar kokį nors titulą ar pašlovinimus. Kur jau ten atsiminsi klasiką, kad garbės negalima nei gauti, nei atimti, ją galima tik prarasti.

Garbingumas yra paprastas, kasdieniškas, kylantis iš žmogaus gelmės be jokių pastangų ir pasirodymų, nereikalaujantis jokio atlygio ir nuopelnų. Jis tiesiog yra kaip oras, kuriuo kvėpuoji ir kurį pajunti tik tada, kai pritrūksta.

Na taip, reikia pavyzdžio. Pagalvoju apie skulptorių Kęstutį Musteikį ir jo brolį Vytautą. Ne, ne apie kūrybą, kuri plačiai žinoma, o apie garbingumą. Kada reikėjo atstatyti valdžios nuplėštą Generolo Vėtros atminimo lentą, kreiptasi į skulptorius ir jų padėjėjus, dirbančius Vitražo ir skulptūros centro kieme.

Išvydę, kokia tai lenta ir kas ant jos parašyta, niekas nenorėjo veltis – koks skulptorius pyksis su valdžia, finansuojančia didžiąją dalį užsakymų, kaip reikės po to nelojalumo ženklu pažymėtam gyventi? Kęstutis ir Vytautas sutiko, nors tai ne menininko ir skulptoriaus darbas išgręžti sienoje kelias skyles. Išsinuomojo stelažus, atvažiavo ir lentą sumontavo, be jokio atlygio.

Tada niekas nežinojo, kaip baigsis. Policija apklausė, nubaudė už automobilio statymą ne vietoje. Paklaustas, kaip bus, jei gaus baudą už „architektūros paminklo niokojimą”, Kęstutis atsakė, kad būti nubaustam už tai jam bus garbė. Ir sumokėti tokią baudą bus didelė garbė.

Šių vyrų nepažįstu ir nežinau, kaip ten baigėsi. Tačiau žinau, kad jie yra garbingi. Ir kad man buvo didelė garbė stovėti tarp vėliavų ir žiūrėti, kaip jie neskubėdami, kruopščiai ir rimtai dirba, kaip nueina pakviesti policininkų. Ir kaip žmonėms giedant himną atsiveria blizgantis, iškilmingas atminimo ženklas žmogui, žuvusiam už tavo valstybę.

Pasakysit – nebuvo jokio pavojaus gyvybei, sveikatai ar žmogaus gerovei?

Bet ar kiekvienas asmeniškai būtumėt taip pasielgę, na, tik nuoširdžiai, be maivymosi?

Lenkiu pliką ir gana kvailą galvą, pagarbą šiems vyrams išlaikysiu kol kvėpuosiu. Nes žinau, kad jei neprarasim garbės – dar ne viskas prarasta.

Raimondas Navickas. Apie Kaniūkų kaimo išžudymą žiniasklaida drovisi rašyti net metinių dieną. Kažin kodėl?

Redakcija
-
3
Raimondas Navickas. Apie Kaniūkų kaimo išžudymą žiniasklaida drovisi rašyti net metinių dieną. Kažin kodėl?

Prieš porą dienų spauda mirgėjo Holokausto dienos paminėjimais. Šiandien sausio 29-oji – Kaniūkų kaimo išžudymo metinės.

Specialiai perguglinau visokiais formatais naujienas – neradau nė vieno šios liūdnos sukakties paminėjimo mūsų spaudoje.

O juk tos žudynės – viena žiauriausių mūsų tautos genocido apraiškų, prie jų nagus prikišo ir sovietų pusę pasirinkę Lietuvos gyventojai.

Žuvo ne tik kaimo vyrai – šaltakraujiškai buvo žudomos moterys ir mažamečiai vaikai! Baisios scenos niekuo nesiskyrė nuo kai kurių Holokausto istoriografijoje aprašytų atvejų.

Bet žiniasklaida kažkodėl drovisi apie tai plačiau rašyti net metinių dieną.

Įdėsiu kelias nuorodas, gal kas pasiskaitys, sužinos ir prisimins, kad ir mūsų tauta patyrė tokius baisumus savo žemėje.

Nors kai kas norėtu, kad prisimintume tik kitų tautų tragedijas. Jų pamiršti išties nevalia. Bet kad niekas ir neduos. Skirtingai nuo sovietų parankinių išžudytų Kaniūkų vaikų!

Nuorodos ir citatos:
„Neparanki Kaniūkų žudynių liudytojos tiesa“:

„Šiandien, sausio 29-ąją, minimos Kaniūkų kaimo žudynių 76-osios metinės. Vienintelė gyva likusi šio nusikaltimo liudytoja Stanislava Voronis negali be ašarų pasakoti apie sovietinių partizanų, kurių daugumą sudarė Kauno ir Vilniaus geto žydai, įvykdytas kaimo gyventojų skerdynes.

„Jie neturėjo nei sąžinės, nei Dievo“, – sako moteris. Išžudyto ir sudeginto kaimo istorija – vis dar neparanki tiesa. Sovietmečiu slėpti raudonųjų partizanų „žygdarbiai“ ir šiandien yra tema, kurios geriau neliesti.

Ne vienas Kaniūkų skerdynėse dalyvavęs „herojus“ yra Izraelio ir Lietuvos žydų bendruomenės nacionalinis didvyris ar neliečiama holokausto auka.
[…]
– Ką pamatėte grįžę į kaimą po partizanų siautėjimo?

– Aplink gulėjo vyrai, moterys, vaikai. Motina Švenčiausioji, koks baisus vaizdas. Kaimo gyventojai, kuriems pavyko pabėgti, vieni kitiems pasakojo apie patirtą siaubą. Tuos raudonuosius partizanus sunku žmonėmis vadinti. Jie ne tik šaudė į bėgančius žmones, ne tik padegė trobas, bet ir ieškojo pasislėpusiųjų. Ieškojo rūsiuose, krūmuose – ir žudė.

Kaimo nuošaly, už upės, dvi trobos stovėjo – partizanai ir ten nuėjo. Bandalevičių šeimoje maži vaikai buvo. Jie vargšeliai slėpdamiesi palindo po pečiumi – ištraukė banditai iš ten berniukus (vienam 9, kitam gal 8 metai buvo) ir užmušė. Ir tėvą jų nužudė.

Po to piktadariai į kitus namus nuėjo, ten kultūringa, dievobaiminga Pilžių šeima gyveno – užmušė ir juos. Vyrą, žmoną ir jų 18 bei 17 metų dukras. Kai visus nužudė, viską padegė.“
* * *

Arnoldas Aleksandravičius. Kaniūkų kaimą iššaudę žydai – Holokausto aukos?

„1944 m. sausio 29-ąją Kaniūkų kankiniai buvo ne tik šaudomi ir sprogdinami. Žydas „partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo gyrėsi, kad jo draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.
[…]
„Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis (po karo pasivadino Paulu Bagriansky), kurio atsiminimai apie Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatants and Partisans“, plačiau papasakojo, kaip žydai baudėjai elgėsi po „kovinės operacijos“: „Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo“ smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.“

* * *

Rimantas Zizas. „Žudynių Kaniūkuose pėdsakais“:

„Tai, kas įvyko Kaniūkų kaime 1944 m. sausio 29 d. (šeštadienio) ankstų rytą, geriausiai matyti iš 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono Baltininkų atsparos punkto vado 1944 m. sausio 31 d. raporto Nr. 58 bataliono vadui kpt. Vladui Žibui:

„ 1.A. 1944 m. sausio 29 d. 6 val. apie 150 banditų (žydų, rusų), ginkluotų 1 sunkiuoju kulkosvaidžiu, 3 lengvaisiais kulkosvaidžiais, automatiniais pistoletais, šautuvais ir granatomis, puolė Koniuchy (pol. kv. 1605, ž[emai], dešinėje) kaimą. Kaimą sudegino, žmones ir gyvulius išžudė (žmonių nukauta 35, sužeista 15). Atvyko iš Dawčiuny (pol. kv. 1605, viduryje) ir WLK Salki [Didžiųjų Sėlų. – R. Z.] (pol. kv. 1605, viršuje dešinėje) krypčių. Apie 1 val. užtrukę kaime, pasitraukė ta pačia kryptimi“.
Gavus pranešimą apie Kaniūkų kaimo užpuolimą, apie 7 val. į Kaniūkus išskubėjo lietuvių savisaugos 253-iojo bataliono Rakliškių, Baltininkų ir Tribonių atsparos punktų kariai, iš viso 52 vyrai, ginkluoti 1 sunkiuoju ir 5 lengvaisiais kulkosvaidžiais ir kitais ginklais. Tačiau atvykę į Kaniūkus jie raudonųjų partizanų neaptiko, bet rado, kaip užfiksuota bataliono kovos veiksmų dienoraštyje, „liūdną vaizdą“: kaimas sudegintas, žmonės ir gyvuliai išskersti.
[…]
G. Zimano radiogramoje paminėti „Vilniaus būriai“ – tai Rūdninkų girioje iš pabėgusių iš Vilniaus geto kalinių suformuoti būriai: „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Už pergalę“, „Kova“.

Šiems būriams priklausiusių atskirų partizanų dalyvavimą Kaniūkų sunaikinimo akcijoje patvirtina konkretūs faktai, užfiksuoti jų asmens bylose, ir kita medžiaga.

Tačiau iš visų žydų būrių santykinai daugiausia informacijos suteikia ir Kaniūkų kaimo sunaikinimo mastus patvirtina baudžiamojoje operacijoje dalyvavusio „Mirtis okupantams“ būrio dokumentai.

Šio būrio (vadinto Kauno būriu) kovinių veiksmų dienoraštyje užfiksuota, jog 1944 m. sausio 29 d. jungtinis būrys sutriuškino ginkluotą Kaniūkų kaimą, […] Kaimas visiškai sudegintas, nužudyta ir sužeista daugiau kaip 50 žmonių,…
[…]
…iš daugelio fragmentiškų faktų ir detalių galima spręsti, kad svarbiausias vaidmuo baudžiamojoje akcijoje prieš Kaniūkų kaimą priklausė „Mirtis okupantams“ būriui, sudarytam daugiausia iš Kauno geto žydų ir sovietinių karo belaisvių.

Šio būrio dalyvavimą operacijoje pirmiausia rodo tiksliai užfiksuotas, neprieštaraujantis kitiems (nesovietiniams) šaltiniams nužudytų ir sužeistų Kaniūkų kaimo žmonių skaičius (daugiau kaip 50).“

Pastaba.

Ta proga portalas XXI amžius paskelbė Irenos Tumavičiūtės publikaciją „Kaniūkų gyventojų žudikams negali būti senaties”.

Vyskupas Jonas Kauneckas: Baisiausia, kad valdžios žmonės ir žurnalistai nusiteikę prieš savo tautą!

Redakcija
-
10

Valdas Rakutis dabar visų dėmesio centre. Labai atidžiai skaičiau jo mintis apie holokaustą.

Ne, tikrai negaliu prikibti nei prie vienos jo minties. Viskas teisingai ir nuoširdžiai pasakyta. Nuoširdus bandymas išsiaiškinti holokausto kilmę ir priežastis. Bet jis priverčiamas atsiprašyti.

Perskaičiau straipsnius, išklausiau pasisakymus žiniasklaidoje apie jį. Visur, kur tik pavyko rasti: delfi lrt, Lietuvos ryte, Propatria, facebocke ir t.t.

Paprastai komentarų niekada neskaitau, bet šį sykį prisiverčiau, pabandžiau perskaityti visus komentarus. Ir nusigandau.

Beveik nėra komentarų prieš jį. Tad kodėl nusigandau?

Dėl žurnalistų ir valdžios žmonių, kurie reikalauja Rakutį atsiprašyti, atsisakyti komiteto pirmininko pareigų.

Reiškia žurnalistai ir valdžios žmonės eina ne su tauta, ne su savo tautos žmonėmis. O tai jau be galo baisu. Nes kyla klausimas: su kuo gi jie eina?

Tai baisiausia, kad valdžios žmonės ir žurnalistai nusiteikę prieš savo tautą!

Dėl visuomenės griovimo: Nacionalinis susivienijimas reikalauja atmesti Stambulo konvenciją

Redakcija
-
8

Nacionalinis susivienijimas kreipėsi į visuomenę ir valdžios institucijas, perspėdama apie translytiškumo ideologija paremtos Stambulo konvencijos ratifikavimo pasekmes ir reikalaudama atmesti šį dokumentą.

Kreipimosi autoriai atkreipia dėmesį į dabartinių valdančiųjų deklaruotą ir darbais įrodytą palaikymą šiam dokumentui, o taip pat ir Europos Sąjungos vis konkrečiau deklaruojamus įsipareigojimus kovoti prieš prigimtinę šeimos ir lytiškumo sampratą.

„Stambulo konvencija savo turiniu yra skirta ne moterims nuo smurto apsaugoti, o keisti visuomenės sąmonę, taip pat įtvirtinti teisinius mechanizmus, įgalinančius valdžios institucijas savavališkai, pasitelkus visą iš sovietmečio laikų pažįstamą atviros ir paslėptos moralinės, psichologinės, ideologinės-propagandinės, o galiausiai politinės ir teisinės prievartos priemonių arsenalą „perauklėti“ visą visuomenę pagal naujosios totalitarinės ideologijos kanonus ir iš pagrindų pertvarkyti šimtmečiais besiformavusias ir laiko patikrinimą išlaikiusias Tautos ir absoliučios daugumos šalies piliečių pripažįstamas ir gerbiamas fundamentaliausias dvasines ir moralines žmoniškumo normas“, – teigia Nacionalinio susivienijimo pirmininkas profesorius Vytautas Radžvilas.

Kreipimesi konstatuojama, kad Konvencijos 4 straipsnis įpareigoja valstybę prisiimti įsipareigojimus nediskriminuoti asmens dėl „socialinės lyties“ (gender), „seksualinės orientacijos“, „socialinės lyties tapatybės“ (gender identity) arba kito socialinio statuso.

Tai reiškia, kad ratifikavus Stambulo konvenciją, Lietuvos valstybė privalės ne tik imperatyviai pripažinti vienos lyties asmenų teisę kurti šeimą ar netgi tuoktis, bet ir, kaip neliečiamą vertybę, į Konstituciją privalės įtraukti socialinės lyties konstruktą, įgalinanti deklaruoti ne dvi, kaip iki šiol, o kelias ar net keliasdešimt žmogaus lyčių (tokia patirtis yra kai kuriose JAV valstijose, Kanadoje ir kitur).

Ši neįprasta teisės norma, jeigu bus įtvirtinta, suponuos valstybės pareigą teisės aktuose nustatyti pasekmes asmenims, „smurtaujantiems“ dėl asmens socialinės lyties ir lyties tapatybės.

„Konvencijos siekius atskleidžia 11 straipsnis, įpareigojantis valstybę remti socialiai konstruojamų vaidmenų mokslinius tyrimus, susijusius su socialinės lyties sampratos įtvirtinimu. Konvencijos 12 straipsnis įpareigoja skatinti vyrų ir moterų socialinio ir kultūrinio elgesio modelio pokyčius siekiant išnaikinti prietarus, papročius, tradicijas bei visą kitą praktiką, grindžiamą tariamai stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis, įtraukti į formaliojo švietimo ir mokymo programas socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės ar kito statuso aspektus.

Tai reiškia, kad ratifikavus konvenciją, tradicinio požiūrio į vyrus ir moteris, kaip nepageidautinų papročių ir tradicijų, naikinimas taps kertiniu valstybės ir valdžios uždaviniu, kuris visiškai nedera su lietuvių Tautos ir Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų nacionalinių, kultūrinių, istorinių ir dvasinių vertybių puoselėjimu“, – rašoma kreipimesi.

Nacionalinis susivienijimas perspėja, kad ratifikavus Stambulo konvenciją neišvengiamai rastųsi tautai ir valstybei žalingos pasekmės įvairiose gyvenimo srityse: Konvenciją grindžiančių genderizmo ideloginių nuostatų įtraukimas į Lietuvos teisę ir įstatymų korpusą skatins prigimtinės šeimos sampratos degradavimą ir naujas šeimos formas, perkels valstybės dėmesį ir resursus nuo prigimtinės šeimos stiprinimo prie seksualinių mažumų reikalavimų tenkinimo, ugdys sovietinio tipo skundimo kultūrą, eliminuos įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, valstybės baudžiamasis persekiojimas bus vykdomas net ir pareiškėjui atsiėmus skundą, Lietuvos teismai bus saistomi su kitų valstybių teismų praktika ir privalės atsižvelgti į jų sprendimus, bus plačiai interpretuojami ir baudžiami „neapykantos nusikaltimai“, ribojama tėvų teisė į vaikų auklėjimą pagal savo įsitikinimus.

Visas pareiškimo turinys ČIA

Kas iškraipo istoriją ir bijo tiesai pažiūrėti į akis, kai kalbama apie holokaustą? (1)

Redakcija
-
9

Virginija Jurgilevičienė

Klaipėdietis Feliksas Puzemskis Europos žydų naikinimo dienos minėjimo išvakarėse, t.y. sausio 26 d. aplankė Gargžduose vietą, kurioje 1941 m. birželio 24 d. buvo sušaudyti žydai. Jis nusifotografavo šalia paminklo. Prie nuotraukos, kurią patalpino facebooke parašė tekstą, kad čia, Gargžduose, šaudė vokiečiai, Klaipėdos policininkai.

Paminklas Gargždų žydų žudynių vietoje Vėžaitinės miške. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotr.

Visada atsiranda norinčių perskaityti parašytą tekstą kitaip ir sugalvoti savo versiją. Kartais pakraipai pečius, nusistebi ir tuo baigiasi. Šį kartą nesinori taip daryti. Kodėl?

Mano nuomonė, kad žurnalistas Denis Paraskevich-Kishinevsky komentare pateikė neadekvačią versiją. Jis rašo, kad pasak Hamburgo universiteto profesoriaus Joachim Tauber, studijuojančio Holokausto aspektus regione – daugelis aukų pažinojo savo žudikus, o vietos policininkai pridėjo savo ranką.

Denis, ar tikrai taip kalbėjo profesorius?

Apie Gargždus ir profesorių J. Tauber skaitome vietiniame laikraštyje „Banga“. Straipsnis vadinasi „Holokaustas prasidėjo Gargžduose“. Laikraštyje rašoma, kad „Po mūšio birželio 22 d. apie 15 val. sovietų pasipriešinimas buvo palaužtas. Kitą dieną prieš pietus Klaipėdos pasienio policijos komisariato vadas Frohwann‘as su policininkais atvyko į Gargždus. … Vadas įsakė surinkti žydų vyrus ir ieškoti miestelyje įtariamų komunistų. Apie 200 vyrų nuvarė sienos link į pievą. Prieš egzekuciją aukoms paskelbtas gestapo nuosprendis: „Įvykdę nusikaltimus prieš vermachtą, jūs sušaudomi Hitlerio įsakymu“. Mažiausiai vienu atveju žudikas ir auka pažinojo vienas kitą: klaipėdiškius žydus čia šaudė uostamiesčio nacių policininkai.“

Denis, mielasis, neklastokite istorijos. Gargžduose nešaudė, nepridėjo savo rankos vietos policininkai, nes tada ten nebuvo lietuviškos policijos, kadangi iki 1941 m. birželio 22 d. Gargžduose buvo milicija, sovietai. Šaudė policininkai, atvykę iš Klaipėdos.

Dar 1939 m. kovo mėn. Lietuvos policija iš Klaipėdos krašto pasitraukė. Tarp tų, kurie turėjo išvažiuoti iš Klaipėdos miesto buvo ir mano mama. Jos pirmasis vyras sakė, kad vyksta svarbūs istoriniai įvykiai, juos reikia būtinai patiems pamatyti. Jie nuėjo prie kelio, kuris vedė į Kretingos pusę, ir matė kaip vežimais, dviračiais, pėsčiomis traukė virtinė lietuvių iš Klaipėdos. Vėliau nuėjo į geležinkelio stotį – ten verkė vaikai, krūvos daiktų, praeiti neįmanoma, žmonės sėdėjo ir laukė kada galės išvažiuoti. Valstybinė siena, kurią vokiečių okupantai atstatė, laikinai buvo nesaugoma. Vėliau sieną ėmė kontroliuoti vokiečių pasienio policija ir nebeleido lietuviams palikti nacių okupuotos Klaipėdos.

Mama ir jos vyras išvyko po gero pusmečio pagal pasikeitimo programą. Iš Klaipėdos traukėsi ne tik lietuviai, bet ir žydai, galimai ir kitų
tautybių gyventojai. Žmonės, palikę Klaipėdos kraštą, pasklido po Lietuvą. Sunku pasakyti kiek, bet dešimt, dvidešimt, o gal ir daugiau lietuvių ir žydų, apsigyveno Gargžduose. Mano mama išvyko į Kauną.

Kuo remiantis profesorius iš Vokietijos teigė apie nurodymą šaudyti tiesiai į veidą ir vienas tai tikrai, o gal ir daugiau žudikų, atpažino auką? Manau todėl, kad nacių policininkas ir žydas turėjo gyventi Klaipėdoje, galimai buvo net kaimynai. Matyt, po karo, jau Vokietijoje, buvusiam policininkui teko pasakoti apie vokiečių policijos vado Frohvano siautėjimą Gargžduose.

Lietuvoje holokaustą pirmiausia vykdė nacių karinės struktūros. Birželio 23 d. jie atvyko iš Klaipėdos.

Nežinau, gal Denis paaiškins, kodėl jis panoro iškraipyti tiesą? Ar tik ne tam, kad vėliau tame pačiame komentare parašytų, kad dėl žydų žudynių kalti ne tik hitlerininkai? Denis, būkite geras, neplaukite hitlerininkų mundurų, nes dėl Gargždų žydų mirčių kalti tik naciai.

Kai kalbame apie Gargždus, tai 1941 m. birželio 24 d. nei vienas lietuvis, nei vienas Lietuvos policininkas nenušovė nei vieno žydo. Tai darė nacistinės Vokietijos atstovai iš užgrobtos Lietuvos teritorijos, iš Klaipėdos krašto. Jau tada, kai naciai įžengė į sovietų okupuotą Lietuvą, kai siautėjo Gargžduose, jie buvo išžudę ir šaltuose grioviuose suguldę milijonus Europoje gyvenusių žydų.

Žydų bendrijos pirmininkas stovi šalia paminklo skirto sušaudytiems Gargžduose ir prašo prisiminti Europos žydų kančią. Denis prašo „prisiminti ne tik Holokaustą, kaip istorinį faktą, bet ir žinoti, kad žudynėse dalyvavo „mūsiškiai”, kad organizavo tas žudynes ne kažkokie mistiniai blogiečiai, o konkretūs žmonės.“

Iš mano komentaro Denis suprato, kad vengiu šios temos ir neturiu drąsos kalbėti apie atsakomybę. Jis paprašo nebijoti žiūrėti tiesai į akis.

Man pasidarė įdomu, kas bijo tiesos: ar Virginija, ar Denis? Manau, kad kilusiam ginčui išspręsti labai svarbu atsakyti, kas kaltas dėl protu nesuvokiamo nusikaltimo. Aišku, kad užsakovai, karo organizatoriai – Ribentropo Molotovo pakto dalyvės: Sovietų sąjunga ir Vokietija. Jei Sovietų sąjunga nebūtų pasirašiusi sutarties ir slaptųjų protokolų su nacistine Vokietija, tai tų mirčių galimai ir nebūtų buvę. Vokietija viena, be sąjungininko nebūtų pradėjusi 1939 metais karo, nebūtų užpuolusi Lenkijos, įžygiavusi į Europą, o vėliau įsiveržusi į savo sąjungininkės, Sovietų sąjungos teritoriją.

Jei nacistinė Vokietija vis tik būtų išdrįsusi pulti, tai būtų sulaukusi iš Sovietų sąjungos ne Lenkijos karininkų žudynių Katynėje, bet jų išgelbėjimo ir greito pradėto karo kracho.

Hitleris ir Stalinas, jų slaptieji dokumentai ir atnešė mirtį į Europos žydų namus.

Žmonės, kurie gyveno Vokietijoje ir Tarybų sąjungoje neturėjo prileisti prie valdžios vairo tų, kurie po to žudė nekaltus žmones. Vokietija už nacių siautėjimą atsiprašė, Lietuva taip pat A. M. Brazausko lūpomis. Kada atsiprašys Sovietų Sąjungos istorijos perėmėja – Rusija Putino lūpomis?

Po Klaipėdos žydų bendrijos pirmininko facebooke pasidalintu postu buvo nemažai komentarų. Man atrodo, kad išmintingiausiai pakomentavo Aleksandr Sergejev. Kodėl? Pirmiausia, todėl, kad jis sukritikavo D. Paraskevich-Kishinevsky pacituotus Hamburgo universiteto profesoriaus J. Tauber žodžius.

Nežinau, gal Aleksandr skaitė kitus šaltinius, gal žino Klaipėdos krašto istoriją, gal dėl kitų priežasčių suprato, kad Denis nesusigaudo ir paprašė, jog nustotų, nes atsibodo.

Jei žinai istoriją, jei nepritari D. Paraskevich-Kishinevsky nuomonei, tai būsi komentatorių išvadintas baltaraiščiu, Vlasovo ar policininko palikuonimi, niekšu ir t.t.

Mielieji, kai tokią dieną įjungiate melo mašiną, tai ne A. Sergejev yra blogietis, bet jūs, istorijos klastotojai ir jos „švarintojai”.

Kodėl šį tekstą reikia užbaigti F. Kukliansky išsakyta mintimi: „Žydų gatvėse nemuša ir svastikos ant nugaros nepiešia, bet neapykantos vis dar daug”? Todėl, kad kai paprašai neklastoti istorijos, tai girdi, jog, atseit, skleidi neapykantą žydams.

Labai norėčiau, kad šį mano rašinį „teisuoliai” neskubėtų priskirti prie neapykantos platinimo.

Šis tekstas – asmeninė autorės nuomonė. Rubrikoje „Mums rašo“ publikuojamos nuomonės, už kurias redakcija neatsako.

atviraklaipeda.lt

Tapinas reklamavo Vanagaitę, dabar meta anglis į Kremliaus propagandos ruporo “Sputnik” žaizdrą

Redakcija
-
4
Tapinas reklamavo Vanagaitę, dabar meta anglis į Kremliaus propagandos ruporo “Sputnik” žaizdrą

Audrius Bačiulis

Buvo laikas, Tapinas reklamavo Vanagaitę ir jos pavarde pasirašytą Zurofo melagieną “Naši”.

Atėjo laikas ir Tapinas meta anglius į Kremliaus antilietuviškos propagandos ruporo “Sputnik” žaizdrą, ant kurio norima paspirginti Seimo istorinės atminties komisijos pirmininką Valdą Rakutį, siekiantį įtvirtinti lietuvių atmintyje antisovietinį Birželio sukilimą.

1...1 0921 0931 094...1 718Nuo 1 718 1 093 puslapis