2025-05-24, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1092

Papunkčiui su Vytautu Sinica: Ar parklupdys Genocido tyrimų centrą?

Redakcija
-
0
Papunkčiui su Vytautu Sinica: Ar parklupdys Genocido tyrimų centrą?

Po viešo spaudimo atsistatydino iš pradžių Seimo narys prof. Valdas Rakutis, vėliau – ir Genocido ir rezistencijų tyrimo centro patarėjas Vidmantas Valiušaitis.

Nors daugiausia kalbama apie asmenis, skandalo ašis visiškai kita. Mažiausiai dešimtmetį Lietuvos laisvės kovotojai vietos ir užsienio veikėjų mėginami pavaizduoti nacių kolaborantais, Holokausto vykdytojais ar tiesiog banditais.

Šiame informaciniame kare Genocido centras buvo ir yra institucija, kuri visada nuosekliai gynė istorinę tiesą ir 1941 m. Sukilimo dalyvių garbingą atminimą. Už tai centras buvo puolamas iki Valiušaičio įdarbinimo ir bus puolamas po to, kol nepasmerks Birželio sukilimo ir jo organizatorių. Apie šios kovos dalyvius ir priežastis siūlome Vytauto Sinicos komentarą papunkčiui.

Nida Vasiliauskaitė. Premjerei I.Šimonytei išsprūdo apie gaunamas užduotis. Tai skandalas ir visai nebejuokinga

Redakcija
-
10

Premjerei Ingridai Šimonytei žurnale „Moteris“ moteriškai išsprūdo štai kas:

„Akivaizdu, kad vien karantinu iki Mindaugo karūnavimo dienos ar kada gausime užduotį suvakcinuoti visą populiaciją, tikrai problemos spręsti nepavyks, todėl reikės ir kitų sprendimų, ir kito režimo“, – kalbėjo ji.

Kyla bent keli paprasti, įdomūs ir visai nejuokingi klausimėliai:
a) kas dalina užduotis premjerams?
b) jei vien karantinu ir vakcinacija „problemos spręsti“ nepavyks, tai kokiais paslaptingais metodais pavyks ir koks „kitas režimas“ mūsų laukia?
c) ką reiškia „akivaizdu“?

Čia jums ne prof. Rakutis, čia tikrai baisu ir tikrai skandalas, bet niekas nepastebės, niekas nesiaiškins, neatsiprašys ir neatsistatydins, ar ne?

Nastazija Kairiūkštytė. Priartėsime prie sąmonės tobulėjimo, jei išmoksime pastebėti blogį net savyje

Redakcija
-
3

Dėl istoriko prof. Valdo Rakučio.

Gyvename laisvės, demokratijos sąlygomis, kurios esant pandemijai šiek tiek suvaržytos, bet, nepaisant to, vyksta politinių, ekonominių ir kitų mūsų „dorinį“ gyvenimą reguliuojančių įstatymų, sprendimų priėmimai. O žiniasklaida mus nuolat maitina praeities, dabarties žiniomis, ateities perspektyvomis. Taigi džiaugiamės, liūdime, vieni kitus koneveikiame, o kai kurie kitataučiai lenkai, žydai net sakosi, jog yra ignoruojami, nors kai kuriais atvejais turi geresnias sąlygas negu lietuviai ar jų tautiečiai, gyvenantys kitose šalyse.

Paskutinėmis sausio dienomis lyg atslinkusi sniego griūtis sujudino visuomenę. Kaltas ne sniegas. Priežastis buvo sausio 27 d., kai pagerbiant žydų tautybės žmones tarptautinės holokausto atminimo dienos proga, tą pačią dieną LRT.lt portale pasirodė Seimo nario istoriko prof. Valdo Rakučio publikacija: Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena ir istorinė atmintis.

Publikacija atsirado neatsitiktinai. Autorius, matyt, ne tik kaip istorikas, bet ir kaip Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas, suprato savo pareigą ir ją atliko. O tai Seime sukėlė sumišimą, nes ši publikacija kai kuriems nariams buvo erzinanti lyg koks nesuprantamas svetimkūnis.

Nuo jų neatsiliko net JAV, Izraelio, Vokietijos ambasadoriai. Man, kaip istorikei, tyrinėjusiai kai kuriuos Lietuvos istorijos klausimus, sukėlė abejonių, kurių atsirasdavo ir anksčiau, Seimo narių Lietuvos istorijos mokslo žinių stygius. Tai išryškėjo ir šį kartą, kai prof. V. Rakučio, daugiau kaip du dešimtmečius tyrinėjančio įvairius Lietuvos istorijos dokumentus, paskelbusio monografijų, straipsnių, patirtis padėjo suprasti Lietuvos istorijos mokslo spragas, reikalaujančias šios istorijos kai kurių laiko tarpsnių visapusiško apibendrinančio ištyrimo.

Be to, istorija toks mokslas, kai atsiradus naujiems dokumentams, naujiems faktams, reikia ankstesnių faktų tikslinimo, papildymo. Tai galima pasakyti ir apie Lietuvos žydų istoriją. Štai paskelbtieji žydų gelbėtojų sąrašai (Tie, kurie gelbėjo1941-1944. Žydų gelbėjimas Lietuvoje. V., 1912). Stengiantis išaiškinti gelbėtojus dirbta keletą metų, tačiau sąrašai neatspindi tikrosios padėties.

Tai paaiškinu vienu gal ir nereikšmingu savo patirties atveju. Prieš daugiau kaip 10 metų būdama tėviškėje sužinojau apie žydą, kuris 1941- 1944 m. slapstėsi pas vieno kaimo ūkininkus. Šis žmogus išvengė mirties. 1944 ar 1945 m. jis, apsigyvenęs Kaune, dirbo elektriku. Jį globoję ūkininkai išmirė. 2020 m. mirė paskutinysis, karo metu buvęs11-12 metų paauglys, pateikęs man žinias, kurios nesudomino Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojos. Taip išsigelbėjusio asmens ir ūkininkų pavardės jau liko istorijoje nežinomi.

Prof. V. Rakučio publikacijos tekstas parodo aukštą jo kultūrą ir rūpestį dėl iki šiol neatliktų istorijos darbų, tyrimų, reikalaujančių naujų metodų, naujų kvalifikuotų žmonių, siekiant teisingo ir gilaus žinių vertinimo bei paviešinimo. O tai itin svarbu, nes istorijos mokslo vaidmuo visuomenei, ypač jos sąmoningumui tobulinti, yra išskirtinis.

Apie tai prof. V. Rakutis publikacijoje rašo: Tik supratę, kodėl taip įvyko, mes priartėsime prie sąmonės tobulėjimo, išmoksime pastebėti blogį net pačiuose savyje.

Blogio mūsų visuomenėje daug. Tą parodo Seimo narių, kai kurių kitų visuomenės veikėjų, tarp jų žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky elgesys, svetimų ambasadorių neteisėtas kišimasis istoriko prof. V. Rakučio atžvilgiu.

Mūsų visuomenės žmonės, net vieni iš tų asmenų, kurie užima svarbias pareigas, neišgirsta analizuotų, gilių apmąstymų, doro elgesio spendžiant mūsuose vienokius ar kitokius gyvenimo klausimus.

Be to, nustebino tai, kaip prof. V. Rakučio publikaciją įvertino kai kurie žiniasklaidininkai. Gal tai pataikavimas, kuris apskritai dar gajus, seimūnų nuosprendžiui. Tačiau dar daugiau stebintų žurnalistų pamokymai istorikams. Tai primena sovietmetį, kai istorikams tekdavo patirti įvairių pašaliečių pamokymų, vertinimų.

Buvusieji sovietų įpročiai neišnyko. Jį primena žurnalistų Andriaus Tapino, Indrės Makaraitytės minimos prof. V. Rakučio publikacijos vertinimai.

I. Makaraitytė šios publikacijos ir kitų istorikų klausimais išsako nemažai pamokymų, jų vertinimų, kartais prieštaraudama savo mintims. Tačiau paskutines žurnalistės mintis puikiai galima pritaikyti jai pačiai, kai savo rankomis bando padaryti istoriją politikos įrankiu, o per tiek metų mūsų traumuota visuomenė taip beveik ir nepajudėjo gijimo link, tapusi puikiu jauku populistams ir paribio veikėjams.

Redakcija
-
4

Masinė žiniasklaida dažnai pabrėžia, kad reikšminga dalis visuomenės nepasitiki ekspertais. nepasitikėjimas ekspertais yra laikomas išsilavinimo trūkumu, yra klijuojamos klišinės etiketės, todėl verta atsakyti į klausimą kada išties ekspertų nuomonės nepaisymas yra racionalus.

Ekspertai kaip nuomonės formuotojai

Ekspertais žiniasklaida vadina žmones, kurie turi visuomenės pripažintas akademines arba kitokias afiliacijas. Šie žmonės yra dažnai panaudojami siekiant suformuoti visuomenės nuomonę, nes „kas tu toks, jog nesutiktum su eksperto nuomone?“. Dažnai eksperto pozicija yra pagrindžiama jo kredencialais, o ne detaliu jo pozicijos pagrindimu, kadangi detalus pagrindas netelpa į masinės žiniasklaidos eterio trukmę. Todėl ekspertų įtaka visuomenės nuomonei yra pagrįsta beveik tik pasitikėjimu.

Galime prisiminti pandemijos pradžią kuomet absoliuti dauguma pasaulio šalių kritikavo Kinijos komunistų partiją blogai valdant viruso plitimą. Tačiau tarp kritikų nebuvo pasaulio sveikatos organizacijos, kuri net atvirkščiai buvo visapusiška Kinijos rėmėja: ji teigė, kad valstybės, kurios įvedė kelionių draudimus vykti į Kiniją tai padarė visiškai be pagrindo ir, kad nėra jokios priežasties imtis globalizacijai prieštaraujančių sprendimų.

Į ką pasaulio sveikatos organizacija, kaip sveikatos politikos ekspertė nuvedė pasaulį matome patys. Tai yra puikus pavyzdys, kuomet ekspertų nuomonė gali būti formuojama tam tikrų interesų turinčių žmonių.

Galime rasti krūvą tokių pavyzdžių ir istorijoje. Ilgesnius laikotarpius atsimenantys žmonės, kurie matė vienų ekspertų prieštaravimus kitiems ekspertams ar patiems sau vėl pagrįstai pradeda nepasitikėti ekspertais. Prieštaringos ekspertų pozicijos gali kilti ir iš kompetencijos trūkumo bei labai sudėtingų situacijų. Reikšmingas aspektas yra tai, kad kone visais laikais masinių medijų pripažinti ekspertai palaikė puikus ryšius su ekonominiu – politiniu elitu.

Pavyzdys – Černobylio avarijos metu ekspertai melavo apie avarijos mąstą ir galimas pasekmes. Ir tai yra natūralu, nes ekspertų atlyginimai dažniausiai yra apmokami iš valstybinių, tarptautinių fondų arba didelių korporacijų biudžetų. Tai reiškia, jog interesų konfliktai tam tikromis temomis yra neišvengiami. Ko gero aktualiausias to pavyzdys – „faktų tikrintojai“.

„Project Veritas“, projektas, kuris yra skirtas atskleisti įvairių korporacijų vidinę virtuvę mums parodė, kad faktų tikrintojai yra politiškai spaudžiami filtruoti tam tikras idėjas bei jas atmesti naudojantis autoriteto pozicija. Taip pat jie atskleidė, kad „Twitter“ taiko mašininį mokymą tam, kad automatiškai aptikti Trumpo rinkėjus bei ištrinti jų paskyras arba įtraukti juos į „juodąjį sąrašą“, kuris apribos jų įrašų matomumą „Twitter“ platformoje.

Faktas, kad šiandieninės masinės medijos tokios kaip CNN savo turiniu bei politiniu šališkumu vis artėja link sovietmečio arba šiandieninės Rusijos medijos. Tą pagrįsti egzistuoja daugybė pavyzdžių, kuomet buvo dekonstruoti CNN naratyvai.

Pats CNN medijos koordinatorius Christianas Sierra privačiame pokalbyje teigė, kad „daugelis bando apsimesti, kad daro tai, kas yra geriausia žurnalistiniam integralumui. Tačiau 9 ryto tau paskambina didysis bosas Jeffas Zuckeris ir po velniais sako ką daryti“.

Iš to išplaukia aiški išvada, kad tais atvejais, kuomet ekspertai turi akivaizdžius interesų konfliktus, tada nepasitikėjimas tampa akivaizdžiai pagrįstas.

Ar mes galime pasitikėti LaisvėsTV reportažu apie Sorošo gyvenimą ir apie atviros visuomenės veiklą Lietuvoje turint omeny, kad vienas iš LaisvėsTV rėmėjų yra būtent atviros visuomenės fondas? Tai yra klausimas, apie kurį turėtų pagalvoti kiekvienas žiūrovas.

Ekspertais netikinčių žmonių marginalizavimas

Ekspertais neteikiančių žmonių marginalizavimas gali būti laikomas psichologiniu smurtu bei bandymu nutildyti nesutinkančius piliečius, nes masinės žiniasklaidos marginalizuojami žmonės yra atskiriami nuo bendruomenės bei yra diskredituoti. Kitaip sakant ekspertai neretai yra propagandos instrumentas.

Politiškai jautriose temose eksperto nuomonė turi būti įvertinama ypatingai atsargiai: turi būti iš anksto tikimąsi propagandos skleidimo bei ekspertais netikinčių žmonių marginalizavimo. Todėl šiuolaikiniais ekspertais abejojančių piliečių prilyginamas kvailiams kartais yra ne tik ne etiškas, be ir primena autoritarizmą.

Algimantas RUSTEIKA: Naujojo totalitarizmo įstatymas

Redakcija
-
5

Argi nepajutot, kaip po Seimo rinkimų prasidėjo esminis Lietuvos politinės raidos lūžis? Žaidimų, padejavimų bei papliurpimų feisbukuose ir komentaruose metas baigėsi. Naujasis totalitarizmas, tęsiantis žygį per pasaulį, atėjo ir pas mus. Visiškai konkrečiai, čia ir dabar.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vadovaujama buvusios „konservatorių”, dabar – globalistų partijos narės M.Navickienės, rengiasi Seimo pavasario sesijoje ratifikuoti Stambulo konvenciją. Nacionalinis susivienijimas kreipėsi į visuomenę dėl grėsmių, kurias kelia šios konvencijos ratifikavimas Lietuvai.

Visų pirma supraskim, kodėl taip stengiamasi ratifikuoti Stambulo konvenciją. Kodėl nepakanka Lietuvos įstatymuose esančių nuostatų prieš smurtą? Atsakymas paprastas – tai ne konvencija, o Trojos arklys. Po smurto prieš moteris priedanga Konvencijoje numatyta įgyvendinti genderistinės pseudorevoliucijos nuostatas – dešimtis naujų „lyčių” ir „šeimas” tarp tas tapatybes įsivaizdavusių asmenų kaip įstatymu aprobuotą ir jo ginamą „naująją realybę”.

Nepaisant ilgametės propagandinės kampanijos, šiai „naujajai realybei” dauguma Lietuvos visuomenės, kurios balsų valdžios absoliučiai kontroliuojamos žiniasklaidos ir balsavimo imitacijų aplinkoje vis tiek reikia, dauguma nepritaria ir niekada nepritars. O dabar, po JAV rinkimų ir pasinaudojant pačių sukelta pandemine isterija globalistams tapus pasaulio šeimininkais, atsirado galimybė tą reikaliuką pabaigti ir Lietuvoje.

Kaip apgauti žmones ir „demokratiškai” įgyvendinti tai, kam dauguma žmonių kategoriškai prieštarauja? Atskirais įstatymais priiminėti visų marazmų apie vaikų darželiuose „pasirenkamą lytinę tapatybę” ir kitų nesąmonių nedrįstama, todėl vėl iš stalčiaus traukiama barzdota, dar 2011 metais priimta Stambulo konvencija.

Valdžia jums nesako kas bus po to, tarsi tiesiog pritarsim, kad nevalia smurtauti prieš moteris (kas gi prieštarautų?) ir viskas. Ne, ponai, ne viskas. Tarptautinė konvencija Seime ratifikuojama įstatymu ir tampa privaloma. Esant prieštaravimui tarp Lietuvos įstatymų ir ratifikuotos Konvencijos, viršenybę turi prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai. Ir Lietuva privalės keisti savo įstatymus taip, kad jie neprieštarautų globalistų „naujajai realybei”, ką ir reikėjo įrodyti.

Bingo! Taip apgaule prisiimsime įsipareigojimus, kurių nebegalėsime atsisakyti ir patiksime šeimininkams. Ir tada jau pagal pilną programą privalėsime įgyvendinti „naująją tvarką”, bus įteisintos visos 72 „lytys” ir taikoma įstatymo prievarta visiems kitaip manantiems. Tuo bus pasinaudota ne tik genderizmo ideologiją paversti valstybine, tai siekis galutinai palaužti visuomenę ir įvesti absoliučią jos kontrolę. Ir tai dabar bus daroma visai rimtai, metant visas valdžios resursų ir parsidavusios, propagandinės purvasklaidos pajėgas.

Atvirai prieštaraujant Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bus įtvirtinta socialinės lyties doktrina, prieštaraujanti sveikam protui ir nesuderinama su prigimtiniais vyro ir moters socialiniais vaidmenimis. Didžiausias valstybės dėmesys bus skiriamas ne prigimtinei (tradicinei) šeimai, o seksualinių mažumų gyvenimo kokybei gerinti, mažinant materialinę valstybės paramą vienoms ir didinant kitoms.

Konvencija radikaliai pakeis žmonių teises, eliminuodama įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, bus skatinami piliečių įskundimai, nes kiekvienas asmuo privalės pranešti apie bet kokias „emocinio ar psichologinio smurto” apraiškas. Bus taikomas baudžiamasis persekiojimas nesiremiant vien gautu skundu. Valstybės institucijos privalės tęsti persekiojimą, tarp jų ir baudžiamąjį, net tuo atveju, jei skundėjas („auka”) atsiimtų savo skundą.

„Neapykantos kalba”, kurią ratifikavus Stambulo konvenciją bus siekiama įtvirtinti įstatymu, draus piliečiams garsiai reikšti abejones ne vien kito asmens lyties tapatybe, bet ir siaurų asmenų grupių pažiūrų teisingumu, nes viešas priešinimasis įvairioms mažumų „išlaisvinimo” ideologinėms nuostatoms („išlaisvintojams”) bus suprantamas ir vertinamas kaip nusikaltimas ir bus taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Lietuvos teismai bus saistomi su kitų valstybių teismų praktika, todėl priimdami nuosprendžius jie privalės atsižvelgti į kitose šalyse priimtus ir įsiteisėjusius nuosprendžius. Lietuvos konstitucinis teismas jau „išaiškino”, kad šeima yra „neutrali lyčiai”, todėl net nereikės keisti Konstitucijos ir registruoti vienalytes „šeimas”, nes lytį bus galima „pasirinkti”. Abejoti tokiu pasirinkimu bus draudžiama, nes tai „emocinis ir psichinis smurtas dėl tapatybės”, apie kurį privaloma pranešti, o teismai turės taikyti baudžiamąsias sankcijas.

Tai tradicinių vertybių ir visuomenės laisvių naikinimo finišo tiesioji. Bus dar labiau, jau nebe per lojalius redakcijų asmenis, o tiesiogiai įstatymu cenzūruojama žiniasklaida, viešas piliečių elgesys ir maldos namų veikla, suvaržyta tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo religinius įsitikinimus. Visuomenės balsas bus galutinai užčiauptas. Dar galima rinktis, kaip elgsimės. Po to pasirinkimų nebebus.

Vito Tomkaus trigrašis: Kas yra „Trojos arklys” visi žino. Bet ne visi žino, kad graikai kariavo dėl gražiosios Elenos su Troja ne Graikijos, o Turkijos teritorijoje. Tad Stambulo konvencija įgyja ir simbolinę reikšmę.

Esu tikras, kad neatsitiktinai Konvencijai pasirinktas būtent Turkijos buvusios sostinės pavadinimas. Dabar mūsų teisė rinktis „Trojos arklį”. Pagal spalvą, pagal lytį, pagal išsigimimą ir kvailumą. (Tikrai ne arklio!) Nes ratifikavus Stambulo Konvenciją seime, Lietuvai pasirinkimo nebebus. Ne tik mes, bet ir mūsų vaikaičiai privalės gyventi pagal Naujo Pasaulio Tvarką, kurio šeimininkai ypatingai mėgsta pedofiliją.

Prisiminkime prieš metus JAV kalėjime „nusižudžiusį” milijardierių ir filantropą, pedofilą J.Epšteiną, kurio draugai buvo drg. Alenas (kino korifėjus), drg. princas Edvardas su drg. premjeru Bleiru (abu anglai), „filantropas” Sorošas (irgi draugas), JAV prezidentai Trampas su Klintonu ir panašūs.

Nemanau, kad mūsų konservatoriai ir LGBT nariai pritaria nepilnamečių vaikų tvirkinimui, bet dėl viso pikto aš prie seimo būtinai susirinkčiau. Savo draugus – ne įtakingus ir galingus pedofilus, bet paprastus lietuvius, kurie savo šeimą ir Tėvynę myli. Labai norėčiau, kad mitingą dėl Stambulo Konvencijos prie seimo organizuotų Lietuvos Prezidentas, kuris, tikiuosi, nesavanaudiškai mažus berniukus mėgsta (net šlapius ir nedidelius).

Nepriklausomai nuo to, kas tą mitingą organizuos, maloniai kviečiu dalyvauti ir visus pareigūnus, jeigu jiems dar tebėra šventas „Mamos” ir „Tėvo” vardas.

Šaukiu ne tik policininkus, bet ir VSD bei kitų specialiųjų tarnybų pareigūnus. O ypač laukiu – aktyvių savanorių ir buvusių komjaunuolių. (Kol kas be šautuvų.)

Geriausia, jei protesto organizatoriai pabandytų suderinti akciją prie seimo su Vilniaus miesto savivaldybe. Gal tada žmonės drąsiau rinksis ir tvarkos sergėtojai gražiau elgsis, apsaugodami mus nuo įvairių provokaciją. Tiktų net valstybinių švenčių progos – Vasario 16-a arba Kovo 11-oji.

O jei leidimas nebus išduotas irgi ne didelė bėda: Lietuvos aukščiausioji valdžia įvairius neformalius susibėgimus bei susikibimus ypatingai mėgsta ir toleruoja. Net jei visame pasaulyje siaučia mirtinas COVID-19 su savo atmainom, mūsų valdžia visada pritaria mitingams Rusijoje ir Baltarusijoje. Nejaugi ji savo tautą myli mažiau?

Siekdamas tai sužinoti, 10 000 eurų, skirtų prezidentui Gitanai už klausimus, su jo tyliu pritarimu paaukosiu mitingo organizatoriams. Jei Nausėda garsiai neužprotestuos, vadinasi man pritaria ir su akcija sutinka. Dėl finansų visuomeniniai judėjimai gali siųsti paraiškas jau dabar „Respublikos” redakcijai, nes už dyką, matau, neišsijudinsite.

Bronius Puzinavičius. AR TIK SUSIDOROJIMAS SU PROF. V. RAKUČIU?

Redakcija
-
19
Bronius Puzinavičius. AR TIK SUSIDOROJIMAS SU PROF. V. RAKUČIU?

Šiomis dienomis mane labai sukrėtė žinia apie susidorojimą su Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės pirmininku prof. dr. Valdu Rakučiu. Todėl tiesiog negaliu tylėti, nors ir nesu gabus „rašytojas“, ar koks nors publicistas.

Keletą naktų net negalėjau ramiai miegoti. Manau, ne tik šis, bet ir kiti faktai rodo, kad valdančioji naujųjų liberalų neokomunistinė grupuotė, pasinaudodama karantino ir pandemijos apribojimais, patyliukais, išvengdama masinių protestų, siekia atsikratyti paskutiniais patriotinių jausmų ir veiklos motyvų dar nepraradusiais veikėjais – prof. Valdu Rakučiu, prof. Adu Jakubausku, žinomu publicistu ir žurnalistu Vidmantu Valiušaičiu, Seimo nariu Petru Gražuliu ir kitais.

Gal ir per drąsiai sakau, bet bijau, kad gal net ir dr. Arvydas Anušauskas, dabartinis Krašto apsaugos ministras, ko gero, negali būti tikras, kad ir jam nebus rezgamos kokios nors pinklės, į kurias jis galėtų būti įpainiotas.

Prisipažinsiu, stebėjausi, kai sužinojau, kad prof. V. Rakutis, toks žinomas ir gerbiamas istorikas, įstojo į tą simuliakrinę, veidmainišką, savo veiksmais pavadinimo neatitinkančią, šiuolaikinių liberalkomunistų grupuotės užvaldytą TS-LKD partiją.

Žinoma, negaliu kalbėt už prof. V. Rakutį, bet gal dabar ir jis pats įsitikino, su kokia kompanija susidėjo, kuri gal ir paspendė jam spąstus, kad galėtų juo atsikratyti, nes vos tik pradėta jo veikla Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijoje, matyt, pradėjo nepatikti Gabrieliaus ir Ko kompanijai.

Ši grupuotė, tikriausiai, ir pasitelkė jai tarnaujantį nacionalinį manipuliuotoją – LRT, kurio sudėtyje yra ir manipuliavimo informacija padalinys – Žurnalistinių tyrimų skyrius, kuris nėrėsi iš kailio, kad tik sukompromituotų anksčiau valdžioje buvusius „valstiečius“ , o dabar bando diskredituoti dabartinės sudėties valdančiajam „dvarui“ kažkuo neįtinkančius pareigūnus. Juk publikacija, dėl kurios pradėta linčiuoti V. Rakutį, pasirodė būtent LRT portale.

Pacituosiu kelis, mano nuomone labai iškalbingus žinomų žmonių teiginius apie profesoriaus V. Rakučio pasisakymą holokausto klausimu bei prieš jį nukreiptos šmeižto kampanijos nepagrįstumą ir absurdiškumą.

Vyskupas Jonas Kauneckas: „Labai atidžiai skaičiau jo mintis apie holokaustą. Ne, tikrai negaliu prikibti nė prie vienos jo minties. Viskas teisingai ir nuoširdžiai pasakyta. Nuoširdus bandymas išsiaiškinti holokausto kilmę ir priežastis. Bet jis priverčiamas atsiprašyti“.“

Dr., visuomenės veikėja Jūratė Laučiūtė straipsnyje ,,Už ką ir kieno atsiprašė Prezidentas“ rašo: „Lietuvoje, jau yra nuomonių, kurias viešai skelbti draudžiama, yra žmonių ir tautų, apie kurias kalbėti tiesą jau yra ne tik draudžiama, bet ir už tai baudžiama…“

O politologas Vytautas Sinica stebisi ir klausia: „Po tokio totalinio partijos vadovybės susidorojimo su prof. Rakučiu negaliu nesistebėti ir neklausti, ar gausūs patriotiški TSLKD nariai ir rinkėjai, taip pat tą partiją remiančios „patriotinės“ visuomeninės organizacijos vis dar iš tiesų nesupranta, ką remia, ar vis dėlto nuoširdžiai trokšta, kad Lietuvos istorijos politika ir Laisvės kovų istorija būtų rašoma F. Kukliansky ir Kremliaus ideologų“?

Vertinant pragmatiškai, gal V. Rakutis ir turėjo būti apdairesnis, atsargesnis, įvertinti „visuomet teisiųjų“ visokio plauko sionistinių organizacijų ir jų parankinių, skleidžiančių „vienintelę teisingą nuomonę“ apie holokaustą, galią ir įtaką. Bet vargu, ar ir tai būtų jį išgelbėję, nes, kaip minėjau, matyt, prasidėjo platesnio masto kampanija, kurios tikslas – pašalinti iš postų visus patriotizmo nepraradusius ir dabartinei valdančiajai grupuotei nepavaldžius Lietuvos istorinės atminties ir laisvės bei nepriklausomybės kovų atminimo, jų įamžinimo puoselėtojus.

Beje, ir pats V. Rakutis šiomis dienomis paskelbtoje publikacijoje pripažino, kad pagrindinis prasidėjusios kampanijos taikinys yra ne jis, o LGGRTC. Tą patvirtina ir š. m. vasario 1 d. per nacionalinio manipuliuotojo radiją po 9 val. žinių transliuota laida „Aktualijų studija“ , iš kurios turinio galima spręsti, kad norima paskleisti ir pagrįsti sumanymą, jog reikia keisti LGGRT centro vadovybę.

Gali būti, kad dabartinis valdantysis „dvaras“ ir jo trubadūrai ne tik nenori leisti formuotis ir skleistis istoriniam lietuvių tautos kovos už laisvę ir nepriklausomybę naratyvui, bet ir bijo sąžiningų ir patriotiškai nusiteikusių istorinės atminties puoselėtojų, vis dar esančių minėtoje Seimo komisijoje bei LGGTC, kad šie neatskleistų valdančiųjų grupuotės ir jų artimųjų ryšių su sovietinėmis valdžios ir saugumo struktūromis.

Akivaizdu, kad prasidėjo kompromitavimo kampanija ir prieš LGGRT centro Generalinį direktorių prof. Adą Jakubauską ir jo patarėją žinomą publicistą, žurnalistą ir visuomenės veikėją Vidmantą Valiušaitį.

Kompromitavimui, kaip ir Stalino laikais, pasitelkiami pasipiktinusiųjų darbo žmonių, šiuo atveju, istorikų (P. Gražulio atveju – menininkų) laiškai, adresuoti ne kam kitam, o, kaip skelbiama, ryšius su sovietiniu saugumu palaikiusio veikėjo, KGB rezervisto dukrai V. Čmilytei-Nielsen, kuri dabar, taip pat ir TS-LKD partijos narių paremta, įsitaisė Seimo pirmininkės poste. Šioji pavedė klausimą dėl A. Jakubausko ir V. Valiušaičio veiklos ištirti „TS-LKD mortyrai“ – Radvilei Morkūnaitei- Mikulėnienei.

Lauksime rezultatų, kuriuos gal ir nesunku prognozuoti. Vidmantas Valiušaitis, kaip žinia, jau pasitraukė, gal būt, norėdamas padėti LGGRTC direktoriui A. Jakubauskui. Bet vargu ar dabartinio Seimo bei TS-LKD partijos viršūnėlei to užteks. Juk ši partija jau turi patirties dorojantis su jos nepaskirtais ir jai neįtinkančiais bei jai nepaklūstančiais LGGRTC pareigūnais.

Antai, atėję į valdžią po 1996 m. rinkimų ir Seimui pirmininkaujant prof. Vytautui Landsbergiui, vadinamieji konservatoriai atleido iš pareigų tuometinį LGGRTC Generalinį direktorių, buvusį disidentą, kalintą sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose mokslų dr. Vytautą Skuodį.

V. Skuodis buvo Helsinkio grupės narys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys, 1978–1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ sumanytojas ir redaktorius. 1975-1979 m. parengė studiją „Dvasinis genocidas Lietuvoje“. 1979 m. suimtas už antisovietinę veiklą, 1980 m. nuteistas 12 m. kalintas iki 1987m., o po to ištremtas į užsienį ir iki 1989 m. gyveno JAV. Prasidėjus realiems demokratizavimo procesams Sovietų Sąjungoje grįžo į Lietuvą. 1994 m. vasario 17 d. LR Seimas, tuomet vadovaujamas LDDP atstovo Česlavo Juršėno, patvirtino Vytautą Skuodį naujai įsteigto LGGRT Centro Generaliniu direktoriumi.

Tačiau 1996 m. į valdžią grįžusiems V. Landsbergio vadovaujamiems vadinamiesiems konservatoriams netiko buvęs sovietinio režimo disidentas ir kalinys Vytautas Skuodis LGGRT centro Generalinio direktoriaus poste. V. Landsbergio vadovaujamas LR Seimas 1997 m. vasario 13 d. atleido V. Skuodį iš LGGRTC generalinio direktoriaus pareigų ir po kelių dienų į šį postą pasodino pradedančią istorikę Dalią Kuodytę.

Gal tuo metu valdžiusiems vadinamiesiems konservatoriams svarbus argumentas D. Kuodytės naudai buvo tas, kad studijuodama Vilniaus universiteto Istorijos fakultete ji buvo ne kokia nors disidentė, ar rezistentė, bet komjaunimo organizacijos sekretorė?

Atkūrus nepriklausomybę, žinoma, paskubėjo „persidažyti,“ bet vėliau vėl „nusidažė“ naujųjų liberalų, arba, kaip dabar vadinama, liberalkomunistų spalvomis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaline direktore ji buvo iki 2008 m. Vėliau nėrė į politiką su Liberalų sąjūdžiu.

Būdama Seime, mano nuomone, pasižymėjo kaip arši liberalė. Bet 2016 m. jos politinė karjera, atrodo, baigėsi, nes po tais metais vykusių rinkimų ji nepateko į Seimą.

Būdama LGGRT centro Generaline direktore, buvo dar ir 2005–2007 m. veikusios Liustracijos komisijos pirmininkė. Matyt, visada buvo artima ir sava Lietuvoje šeimininkaujančiam pokomunistiniam „dvarui“ ir jo parankiniams. Todėl ir liustracijos rezultatai tokie, kokie yra.

Na, o grįžtant prie rašinio pradžioje paminėto Seimo nario Petro Gražulio ir jo buvimu Seimo Kultūros komitete pasipiktinusių 700 kultūros ir meno atstovų kreipimosi į Seimą, manau galima paminėti taiklius ir ironiškus Nidos Vasiliauskaitės pastebėjimus: „Hmm, rimtai“? Nejaugi P. Gražulis toks galingas, kad jo buvimas Seimo Kultūros komitete neva užkerta kelią BET KOKIAI kultūros plėtotei! ,,Tai reiškia: poetai nebegalės rašyti naujų eilių ir skelbti jų net ir FB, tapytojams neišeis nė vienas paveikslas, dirigentui nebesidiriguos, smuikininkei nebesigros, vertėjai pamirš mokėtas kalbas, skulptoriai nebeišbris iš kūrybinės krizės ir niekam šalyje nebeateis į galvą nei viena nauja idėja – ir viskas dėl Gražulio, štai koks supergalingas jis“.

Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen taip reagavo į minėtą kultūros veikėjų kreipimąsi: „Jeigu atvirai ir nuoširdžiai, aš sunkiai įsivaizduoju Seimo komitetą, kuriame „tiktų“ toks politikas, kaip P.Gražulis“.

O aš savo ruožtu norėčiau paklausti: „Jeigu atvirai ir nuoširdžiai, aš sunkiai įsivaizduoju Jus Seimo pirmininkės poste“.

Manau, ir Jūs turėtumėte savęs paklausti, kurgi gi Jūs labiau tiktumėte.

Vytautas Radžvilas. Po susidorojimų: atidavus Sukilimą, nebereiks ir Genocido centro

Redakcija
-
9
Vytautas Radžvilas. Po susidorojimų: atidavus Sukilimą, nebereiks ir Genocido centro

Tai, ką pasakė prof. Rakutis ar V. Valiušaitis, dabar jau visai nesvarbu. Reikia, kad būtų kuo skubiau adekvačiai suvokti ir įsisąmoninti to, kas įvyko juos likviduojant, padariniai.

Visiškai nesusimąstoma, ką apskritai reiškia tai, kad tapo tokie svarbūs D. Stancikas ir V. Valiušaitis bei jų atlikti tyrinėjimai.

Sąmoningai atsiribokime nuo jų mokslinės vertės, nes esmė glūdi kitur: jie kaltinami, esą nėra tos srities profesionalai. Bet ką tai reiškia?

 

Ogi tai, kad daugybę istorikų kasmet parengiančioje Lietuvos valstybėje neįmanoma rasti net minimalaus skaičius tos valstybės interesus norinčių ir nebijančių ginti Istorijos fakultetuose studijavusių istorikų, todėl tai yra priversti daryti formalūs mėgėjai. t. y. žmonės, atėję iš kitų sričių.

Nėra abejonės, kad Dalius Stancikas ir Vidmantas Valiušaitis savo įtaką ir autoritetą dideliu, jei ne lemiamu mastu įgijo dėl parodytos pilietinės drąsos ir paprasčiausios ištikimybės valstybei. Todėl, kad ir kokie būtų jų tyrimų trūkumai, skundas prieš juos visuomenėje bus suvoktas kaip sugrįžusio sovietmečio recidyvas, kai bailiai ir konformistai panašiai susidorodavo su savo kolegomis – iš dalies dėl profesinio pavydo, bet dar labiau todėl, kad išnyktų fonas, kuriame ypač krisdavo į akis jų kolaboravimas ir padlaižiavimas šeimininkams.

Tačiau nuolatinis priminimas, kad Stancikas ir Valiušaitis ne istorikai, turi ir grynai politinę potekstę. Pastangos juos diskvalifikuoti yra mėginimas išstumti už akademinės istorikų bendruomenės ribų ir jų darbus traktuoti kaip menkavertę profanų ir šarlatanų rašliavą. Perkelti juos į Gedgaudo ir Statkutės de Rasales lygą. „Iš LGGRTC išmesti diletantai ir nemokšos”, – tokia, jei pasiseks šio plano autoriams, bus nuolatos klijuojama etiketė. O tada jau „tikrieji” istorikai prabils dar drąsiau.

Apskritai stebint kaip tyli istorikų bendruomenė kyla asociacijos su Povilaičiu ir Skuču, kurie buvo atiduoti sovietams reikalaujant, guodžiantis, kad juos „teis savi”…

Keli ir kurie iš 17 istorikų skundo autorių jau prilaiko namuose Rusijos trikolorą ir apsirūpinę Putino portretais, kad atėjus valandai X turėtų po ranka? Tai nebeturi jokios reikšmės. Aišku viena – tai žingsnelis link tos dienos, kai Centras rašys pažymas, kad metas statyti paminklus Abai Kovneriui, Faniai Brancovskajai, J. Vitui ar G. Zimanui. Tiesiog įdomu, ką sąžiningesni Centro darbuotojai darys, kai bus paskelbta, jog K. Škirpa ir J. Noreika – kuo tikriausi naciai? Kai jiems patiems teks dėti parašus po tokia išvada?

Daugelio Lietuvos istorikų bėda ta, kad jie vis nori rašyti „nepolitizuotą”, tariamai objektyvią istoriją, tarsi nesuprasdami, kad visi mokslai tarnauja praktiniams tikslams. Idėjinė kova dėl Sukilimo interpretacijos ir vertinimo – ne intelektualinės pratybos, o labai praktinis klausimas.

Norint ką nors užpulti paprastai rūpinamasi išsaugoti veidą surandant kilnius agresijos motyvus. Jeigu per Škirpos ir Vėtros, o gal ir Brazaičio pripažinimą naciais visas Sukilimas virs Hitlerio pakalikų ginkluotu maištu, tai bus neatšaukiama. Net jeigu pasikeitus laikams toks pripažinimas būtų anuliuotas.

Bizantijos diplomatijos ir politikos tradiciją paveldėjusi imperija tuo ir skiriasi nuo artojėlių ir dainorėlių tautos vos prieš šimtmetį sukurtos valstybės, kad ji supranta tokių žaidimų reikšmę ir kainą.

Ne veltui Gorbačiovas tūžmingai keikiamas už Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimą. Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, tai buvo siaubinga klaida ir valstybės išdavystė. Be to pripažinimo Kovo 11-osios Akto statusas ir svoris būtų buvę visai kitokie. Kur kas menkesni.

Rusijos triumfo perrašant istoriją akimirka tad kaip niekada arti. Išgavę tai, ko reikia dėl Škirpos, Vėtros ir Sukilimo, jie ištriūbys visam pasauliui: matote, litovcai patys pripažino, kad yra prigimtinių nacistų ir žydšaudžių tautelė, o Rusijos šventa pareiga – išgydyti ją nuo to genetinio defekto. Po to atšaukinėk neatšaukinėjęs – tai bus kova su vėjo malūnais.

Molotovo-Ribentropo pakto pripažinimas buvo triuškinantis smūgis SSRS idėjinėje-politinėje plotmėje, jo reikšmė sužlugdant imperiją turbūt net deramai neįvertinta. Taigi galima tik įsivaizduoti, kas lauktų Lietuvos atidavus grobio laukiantiems šakalams Sukilimą.

Abejotina, ar po to LGGRTC išliktų, nes jo veikla taptų beprasmiška. Nebent būtų pertvarkytas į Kovos su nacionalsocializmu ir fašizmu Lietuvoje tyrimų centrą.

Ruslanas Baranauskas. Etiškas atkirtis aštriems Valdo Rakučio kritikams.

Redakcija
-
6

Graudu, kad ši korono pandemija nepajėgė suvienyti žmonių, politikų, visuomenininkų, skirtingų konfesijų atstovus.

Gyvename plėšrios žuvies kardžuvės principu, kuomet nusitaikoma kryptingai į subjektą ir jis dorojamas iki skeleto kaulų.

Apmaudu, kad į vienų vartų diskusijas įsitraukia žiniasklaida, piliečiai gaunantys solidžias pensijas, išmokas, rėmimą už savo medijų turinį. Sėdėtų su kvapnios arbatos puodeliu prie kaitraus židinio, rengtų edukacines paskaitas jaunimui, bet neužsiimtų konfrontacija.
Deja apžvalgininkai jau seniai pastebi, kad Lietuva be gaisrų, skambių antraščių gyventi nemoka.

Per 30 Nepriklausomybės metų nėra subrandintas atsakingas politinės partijos, organizacijos, asociacijos lyderis, o pasyvių stebėtojų internautai nelinkę bijoti.

Mokslo prelegentus šokdina privatūs lobistai, – turbūt visiems susuko galvas reformos ir pokiliminiai sprendimai.

Stebina Lietuvos istorijos instituto stručio smėlyje pozicija apginti kolegas, užbaigti niekinti didvyrių atminimą ir pan.

Valdas Rakutis yra vienas iškiliausių humanitarų, karo istorijos profesionalas ir daugelio veikalų autorius. Te pabando jo dergėjai produkuoti ilgą lekciją, parašyti monografiją, gal atvės noras kandžiotis?

Vadinasi jau likome tokiame visuomenės išsiauklėjimo mentalitete, kai skęstančiojo gelbėjimas yra jo paties reikalas, ir pavieniais šluotos ražais deja grindinio dulkių nenuvalysi.

Kuo neįtiko šis nusipelnęs mokslininkas nuolatos viešojoje erdvėje figūruojančiai Fainai Kukliansky?

Neredaguota youtube kanale išsamią genezę atskleidė perspektyvus politologas Vytautas Sinica.

Paaiškinta, kad holokaustas sukrėtė žydų naciją, nenuneigsime getų, lagerių, koncentracijos stovyklų Maidaneke, Štuthofe, Buchenvalde beprasmybę.

Aš pats gyvenu gilias žydiškas tradicijas turinčiame Jurbarko rajone. Miesto senamiestyje atidengta memorialinė lenta. Prieš karą darnioje kaimynystėje buvo žydai prekybininkai, gydytojai, lentpjūvių savininkai. Šilinės kaimas mena kraupias moterų, mažų vaikų egzekucijas ir tos aukos nedera pamiršti. Tiesiog visur buvo gerų asmenų ir išdavikų, samdomų niekšų.

Kaltų paieškos, o kitų munduro skalbimas neveda niekur. Kaip humanitaras aš siūlau dėti ir šiame dispute riebų daugtaškį.

Ar prokuratūra turi kapstytis po praeities užkaborius, ar norima užsienio diplomatijoje taikyti izoliacijos, pastovių bylinėjimųsi praktiką?

Andrius Tapinas geriau vėl sugrįžtų į tv laidų ciklus, bet nevaizduotų visažinį patarėją. Jis puikiai suvokia, kad sulyg Slušnio patekimu į Seimą išnyko žurnalistų etikos ir procedūros komisijos reiklumas ir jo pareiškimai „vyt velniop Voldemortą- Tomaševskį” taip ir liks be BK veikos įvertinimo?

O gal poniai Kukliansky dar reiktų nusitaikyti į daktaro Kazio Bobelio giminaičius? Juk šis kandidatas į prezidentas autoritetų nepaisė ir pliekė žydų aukštus veikėjus dėl restitucijos klausimų, LAFO veiksmų 2 pasaulinio karo periode.

Jeigu žengti tokiu maršrutu mes neturime galios kelti kojos Ukrainon, nes prieš ką kovojo Tarasas Bulba, Bogdanas Chmelnickis?

JAV supervalstybė apskritai privalo likti negyvenama sala už Hirosimą, Nagasakį, Vietnamą, marionetinius statytinius Hondūre, Salvadore.

Kas be JTO pritarimo bombardavo Belgradą ir vertė diktatoriaus Miloševičiaus režimą?

Kiek metų buvo Vinokurui, Kukliansky, kai 1956m. Izraelis užėmė Golano aukštumas, Egiptą, vėliau Siriją, kai buvo nužudytas Naseras?

Prieš ką grūmėsi Arafatas ir Palestina?

Galbūt įteisinkime ir mokykliniuose vadovėliuose vienašališkos informacijos ir amnezijos išdėstymo metodiką?

Autorius yra humanitaras/ mokslininkas.

Kastytis Braziulis. Korupcinio išsigimimo stadijos

Redakcija
-
2

Išdėstysiu jums, gerbiamieji, korupcinio išsigimimo stadijas taip, kaip aš jas suprantu. Kiekvienas galėsite įvertinti save ir savo draugus. Atminkite, kad pasiekus trečią stadiją – viskas, kelio atgal nebėra.

Pirma stadija. Paimkime jaunuolį, ką tik baigusį aukštus mokslus ir įgijusį magistro laipsnį, nes mūsų tarpe skaidrų galima rasti tik jaunuolį. Jaunuolis įsidarbina kokioje nors kontroliuojančioje valstybės įstaigoje. Tai galėtų būti mokesčių inspekcija, priešgaisrinės apsaugos inspekcija, muitinė, pasienio tarnyba ar kelių policininkas. Svarbiausia, kad darbas būtų susijęs su kontrole ir galimybe nubausti žmogų vietoj ir iškart.

Jaunuolis pradžioje dirba taip, kaip priklauso dirbti valstybės tarnautojui ar pareigūnui. Jis sąžiningai vykdo savo pareigas, rodo iniciatyvą. Jis svajoja apie karjerą, apie aukštus postus. Jis yra pilnas gerų ir sąžiningų idėjų. Jis tiki valdžia, tiki spauda, tiki valstybe ir yra pasirengęs dėl jos padaryti viską.

Vieną dieną patikrinimo metu jis aptinka pažeidimą, informuoja apie jį pažeidėją ir pradeda pildyti protokolą. Pažeidėjas blaškosi, sukasi aplink jaunuolį ir pyst į jo striukės šoninę kišenę įdeda dvidešimt eurų. Jaunuolis jų neišima. Jis pasimuisto, paraudonuoja, padaro trumpą pauzę ir pasako pažeidėjui: „Įspėju tave, jei kitą kartą pagausiu, tai stipriai nubausiu. Dabar važiuok greičiau iš čia“.

Vairuotojas išvažiuoja be savo dvidešimties eurų.

Kas pasidaro su jaunuoliu po šio incidento. Pirma, jį apima didelė baimė. Jis nemiega naktimis. Kiekvienas garsas, telefono ar durų skambutis jam sukelia paniką. Jis galvoja, kad jis įkliuvo, kad visi apie jo paimtą kyšį sužinos, kad atvažiuos policija ir jį suims, ir pasodins į kalėjimą. Antra, jį iš vidaus graužia sąžinė. Pasirodo, kad žmogus turi sąžinę, ir pradžioje, kaip šiuo atveju, ji yra didelė. Kiekvienas iš jūsų esate pajutę savo sąžinę ir jos graužatį. Sąžinė graužia jaunuolį ypatingai naktimis, kai jis lieka vienas pats su savimi ir savo mintimis. Jis galvoja: kaip aš toliau gyvensiu. Juk aš nusikaltimą padariau. Kaip aš žiūrėsiu į kolegų, tėvų, draugų akis. Juk aš esu kyšininkas.

Tačiau laikas gydo šią ligą. Praeina kelios dienos ir jaunuolis apsiramina. Niekas jo nesuima ir nenubaudžia. Baimė praeina. Pasirodo, kad sąžinė prisiderina prie aplinkybių. Ji gali būti didelė, labai didelė arba gali būti mažytė, vos pastebima, kur nors į kampą įsprausta. Jaunuolio sąžinė prisitaikė prie naujos padėties, nusiramino ir daugiau jaunuolio nebegraužė iš vidaus. Jaunuolis pradėjo ramiai ir ilgai miegoti.

Antra stadija. Vyrukas pradėjo nuolat gauti papildomų pajamų. Jam pažeidėjas deda į kišenę ir jis ramiai miega. Vyrukas pridėjo šias neoficialias pajamas prie gaunamų oficialių pajamų. Jis pradėjo skaičiuoti, ką gali įsigyti už gaunamus pinigus. Atlyginimo gaunu 1000 eurų, prie jų pridedu dar 400 eurų kyšių. Gaunu pusantro tūkstančio eurų. Vadinasi, galiu nusipirkti išsimokėtinai automobilį. Pajamos, gautos už kyšius, padengs paskolos įmokas.

Kaip sugalvojo, taip ir padarė. Vyrukas patenkintas dirba ir gyvena toliau.

Vieną dieną netikėtai pažeidėjas neįdėjo jam į kišenę pinigų, o pasakė: „Rašyk tą savo protokolą. Aš tau kyšio nemokėsiu“. Kas pasidarė su vyruku? Pradžioje jis pasimetė. Vėliau jį apėmė didelis pyktis. „Matai, koks šiknius! Mokėti nenori.“

Iškilo didelė grėsmė vyruko pajamoms. Kaip jis dabar išsipirks automobilį? Jis ir vėl nemiega naktimis. Akys į lubas įbestos, smegenys sukasi, sukasi ir po kelių dienų jos atranda sprendimą – „reikia ne laukti, kol tau įdės, reikia juos, šiknius, priversti duot“. Jis sugalvoja įvairių būdų, kaip pažeidėją priversti duoti kyšį. Žmonės, kai jie netingi ir priverčia smegenis dirbti viena konkrečia kryptimi, yra labai išradingi ir kūrybingi. Taigi vyrukas randa kelis būdus, kaip priversti pažeidėjus mokėti kyšius.

Trečia korupcinio išsigimimo stadija yra tuomet, kai vyras pradeda mąstyti korupcinėmis schemomis. Jis jas kuria, į jų įgyvendinimą įtraukia kitus savo bendradarbius, viršininkus ir trečius asmenis.

Pavyzdžiui, vyras dirba muitinėje. Jis žino ir mato, kad vyksta cigarečių kontrabanda. Ji yra itin pelninga. Jis greitai sugalvoja korupcinę schemą ir ją pasiūlo kontrabandininkams.

„Per mano pamainą važiuokite drąsiai ir vežkite kuo daugiau, kad kuo daugiau galėtume uždirbti, nes man dar reikia viršininkams daug duoti.“ Jis įtikina kontrabandininkus. Jie patikėję, pabando vieną kartą pravežti – pasiseka. Pabando dar kartelį, ir vėl viskas yra gerai. Atsiranda pasitikėjimas vieni kitais. Ir užsikuria darbas.

Vyras, sukūręs schemą, įkalbėjęs kontrabandininkus dirbti kartu ir jau paėmęs iš jų už kelis reisus kelias dešimtis tūkstančių, eina pas savo viršininką į namus ir deda jam ant stalo dešimt tūkstančių eurų ir sako: „Jei mane dengsi, tai tiek gausi per savaitę.“ O kas gi prieštarautų?

Schema pradeda veikti. Trečią stadiją pasiekusių vyrukų galima atrasti viešuosiuose pirkimuose. Dokumentai sutvarkyti idealiai ir schema veikia efektyviai.

Kadaise skaičiau Evangeliją, kurioje buvo parašyta ši mintis: „ Jei tavo ranka tiesiasi į svetimą daiktą, nukirsk ją, mažesnė nuodėmė bus.“ Arba: „Jei tavo akis gundančiai pažiūrėjo į svetimą moterį, išrauk akį, mažesnė nuodėmė bus.“

Maniau: kokias čia nesąmones Evangelija rašo. Tačiau dar giliau ir ilgiau pagalvojęs, o tiksliau – pragyvenęs ilgesnį gyvenimą ir įgavęs daugiau gyvenimiškosios patirties, supratau, kad tai yra tikrų tikriausia teisybė, o ne nesąmonė. Neleisk blogoms, nusikalstamoms mintims tavęs užvaldyti, nes jei atidarysi joms duris, tai jos įeis ir tu jų daugiau niekada neišvarysi – jos vadovaus tau ir tavo veiksmams.

Prof. dr. Valdas Rakutis išskirtinai „Vakaro žinioms“: Bijau, kad nebūtų dar vieno genocido

Redakcija
-
7
Prof. dr. Valdas Rakutis išskirtinai „Vakaro žinioms“: Bijau, kad nebūtų dar vieno genocido

Ričardas ČEKUTIS

Įvairaus plauko bei partinės priklausomybės chunveibinai šiomis dienomis atrado naują atakų objektą – Seimo narį, istoriką prof. dr. Valdą Rakutį, parašiusį apie holokaustą. Vyksta totalinis karas prieš Lietuvos didvyrius ir mūsų istoriją, o užsieniui padlaižiaujanti valdžia šiame kare pasiruošusi aukoti ne tik tuos, kurie mėgina ginti Lietuvos istorinę atmintį, bet ir paskutinius padorumo likučius.

Skandalas iš nieko

Seimo narys prof. dr. Valdas Rakutis specialiai „Vakaro žinioms” pakomentavo išpuolių prieš jį prasmę, įvardijo tikruosius atakos taikinius ir atsakė visiems dirbtinio skandalo kurstytojams:

„Manau, kad taikinys čia esu ne tiek aš, kiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kadangi aš jį savotiškai globojau ir dėjau pastangas jį sustiprinti kokybiškai. Manau, giluminė skandalo kurstymo priežastis gali būti šita, kadangi audra buvo sukelta visiškai iš nieko.

Kita vertus, visada stengiamasi rasti bent menkiausią progą pakenkti tarptautiniams Lietuvos santykiams – šis tikslas visada buvo tiems žmonėms aktualus ir niekada nesikeitė, todėl kiekviena proga yra išnaudojama.

Tame tekste, kurį paskelbiau, itin sunku prie ko nors prikibti, reikia ypač lakios fantazijos… Maža to, kai perskaičiau pirminę Amerikos ambasadoriaus reakciją, iškart supratau, kad jis net nematė originalaus teksto. Jis tiesiog reagavo į kitų žmonių reakcijas, į kitus tekstus, kurie iškraipė mano žodžius ir išvertė juos į tai, ko ten niekada nebuvo.

Vienas dalykas, kuris iššaukė ad hoc reakciją, – mano tekste parašyta, kad holokauste dalyvavo ir žydų tautybės žmonės. Bet juk taip ir buvo. Kas gi buvo tas getas? Kokia nors atskira žydų respublika? Juk visiems aišku, kas per darinys ir kaip tai buvo sukurta. Visiems „kritikams” paskelbiau konkrečias nuorodas, kad galėtų patys įsitikinti. Tačiau aš, kaip istorikas ir kaip kaunietis, apie tuos įvykius žinau ne tik iš nuorodų. O žmonės ten daug visko žino.

Pavyzdžiui, mano uošvė dirba pačiame Kauno centre laikrodžių taisykloje. Ten karo metais dirbo žydų laikrodininkas. Dabar kaip tik buvo atrastos net konkrečios nuotraukos ir jo giminės atsirado, čia atvažiavo. Aš ir klausiu: kaip čia yra, kad jis vokiečių okupacijos metais visą laiką dirbo tuo laikrodininku? Jis sako, kad vokiečiai ne visus kišo į getus – jeigu jiems reikalingas žmogus, specialistas ir jeigu kokios nors įstaigos vadovas parašydavo raštą, kad toks ir toks žydas reikalingas kariuomenės ar kitos tarnybos reikmėms, tai jį palikdavo ramybėje dirbti toliau. Taigi, tokių dalykų buvo apstu.

Kai pas mus gąsdina, jog mūsų tautos didvyriai parašė kažkokį raštą sunkvežimiams duoti, tai tegul visi tie gąsdintojai pasižiūri, kokius raštus rašė getas… Ten jau ne sunkvežimiai, o kur kas rimtesni dalykai.

Be abejonės, yra konkreti kategorija žmonių, lietuvių, kurie tikrai žudė žydus – specialistai nustatė net konkretų skaičių: tokių buvo pusantro bataliono. Su tais nėra ką ir šnekėti… Bet pažvelkime plačiau ir konkrečiau į kolaboravimo reiškinį.

Štai skalbėja, kuri skalbia esesininkams rūbus. Ar ji dalyvavo holokauste? Taip, dalyvavo ir labai rimtai. Bet ar jos veikla tikrai yra tokia, dėl kurios ją dabar reikia kaltinti? Tas žmonių naikinimo kontekstas visada yra toks dviprasmis.

Aš gyvenau sovietmečiu, buvau komjaunuolis ir pionierius, vaikščiojau su raudonu kaklaraiščiu. Ar aš kolaboravau? Taip, garantuotai. Bet ar tai buvo labai baisus nusikaltimas?.. Bet štai savo noru nestojau į sovietų kariuomenę ir į karininkus nėjau, nors, tiesą sakant, man tie dalykai labai patiko. Nėjau į karinį laivyną, o nuėjau į prekybos laivyną, nors prekyba man nepatikdavo, bet tiesiog nemačiau kitos išeities.

Taigi, rezistencija ir kolaboravimas visada yra greta vienas kito, jie visada yra viename žmoguje. Todėl man labai pikta, kai viską suplaka į krūvą, išpučia skandalą, o nežiūri į reiškinių prigimtį.

Kas gali nutikti blogiausia? Aš bijau, kad nebūtų dar vieno genocido. Nes tokios štai neteisybės elementas sukelia nepasitenkinimą, kuris gali išlįsti pačiu netinkamiausiu laiku pačiomis bjauriausiomis formomis”.

Pasitraukė iš pirmininko posto

Visgi V.Rakutis vakar pranešė pasitraukiąs iš Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos Seime pirmininko pareigų.

„Turiu atsiprašyti visų žmonių, kurie pasijuto įžeisti, savo kolegų, partijos vadovybės ir narių, draugiškų šalių diplomatų ir piliečių, kad šios interpretacijos sujaukė Tarptautinei holokausto dienai būdingą rimtį. Prašomas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir frakcijos vadovybės, prisiimdamas politinę atsakomybę, nenorėdamas, kad dėl šio mano pareiškimo būtų apsunkinta labai svarbi Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos veikla bei sekdamas vakarietiška politine tradicija, apsisprendžiau žengti garbingą žingsnį ir pasitraukti iš šios komisijos pirmininko pareigų”, – pranešime rašė V.Rakutis.

„Tikiuosi, šis žingsnis padės nuimti nereikalingas įtampas tiek šalies viduje, tiek užsienyje su mums svarbiais strateginiais partneriais ir leis tolesnei diskusijai plėtotis konstruktyvesne linkme”, – pažymi jis.

Lenkija savo valstybės kaltinti neleidžia

O štai, pavyzdžiui, Lenkijoje 2018 m. priimtas įstatymas, pagal kurio nuostatas kaltinimai Lenkijai jos dalyvavimu holokauste Antrojo pasaulinio karo metais laikytini nusikalstamais. Šiuo teisės aktu numatomas laisvės atėmimas iki trejų metų bet kam, kas „viešai, iškreipdamas tiesą, Lenkijos tautai ar Lenkijos valstybei priskirs atsakomybę arba dalinę atsakomybę už nacių įvykdytus nusikaltimus”.

Priimti tokį įstatymą lenkus paskatino tai, kad daugelyje viešų šaltinių, kuriuose minimos nacistinės Vokietijos okupuotoje Lenkijos teritorijoje įrengtos koncentracijos stovyklos ar kitos masinių žudynių vietos, nurodoma, kad tai esą yra lenkų ar Lenkijos stovyklos. Dėl tokios iškreiptos interpretacijos gali susidaryti vaizdas, jog tai Lenkijos valdžia ir jos žmonės yra kalti dėl šių kalinimui, kankinimams ir žudynėms skirtų vietų atsiradimo.

1...1 0911 0921 093...1 718Nuo 1 718 1 092 puslapis