2025-05-23, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1089

Viešas moterų kreipimasis Prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą

Redakcija
-
7

Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui

Viešas MOTERŲ kreipimasis
Prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą

Mes, šį kreipimąsi pasirašiusios moterys, atsiribojame nuo siūlymo Lietuvoje ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Stambulo konvencija).

Stambulo konvencija remiasi klasių kovos ideologija, kuri yra lengvai atpažįstama sovietinę okupaciją patyrusioje Lietuvoje. Šioje konvencijoje Smurto problema yra vertinama per galios santykių išraišką tarp išnaudotojų (vyrų) ir engiamųjų (moterų): „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai“.

Nesutinkame su tokiu ideologizuotu istorinės praeities vertinimu, supriešinančiu vyrus ir moteris bei akcentuojančiu nevisavertę moterų pažangą. Esame dėkingos tūkstančiams Lietuvos vyrų, kurie kartu su moterimis dalinosi rūpesčiais, palaikė vieni kitus sudėtingose istorinėse situacijose, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir kūrė bendrąjį visuomenės gėrį. Vyrų ir moterų pasiaukojimo ir bendro darbo dėka Lietuva tapo šalimi, kurioje gera gyventi.

Esame įsitikinusios, kad kovai su smurtu nepadės vyrų kaltinimas dominavimu ir kartojimas, kad moterys visada buvo ir yra smurto, diskriminacijos ir nelygybės aukos. Tai supriešina skirtingų lyčių atstovus ir stiprina stereotipą, kad moterys yra silpnos ir priklausomos nuo vyrų.

Iš tiesų Lietuvoje dauguma vyrų nesmurtauja prieš moteris, bet gerbia jų orumą ir teises. Taip pat nepaneigiamas faktas, kad kai kurios moterys smurtauja prieš vyrus – tai dažniausiai yra latentinis, sunkiai įrodomas psichologinis smurtas, kurio nesimato statistiniuose duomenyse. Todėl apibendrinantys Stambulo konvencijos teiginiai apie išimtinį vyrų smurtą moterų atžvilgiu yra neteisingi.

Stambulo konvencija teigia, jog vyras smurtauja prieš moterį dėl jos lyties, t. y. dėl to, kad ji yra moteris. Tokia prielaida nėra pagrįsta jokiais moksliniais tyrimais. Tuo tarpu sisteminiai smurtą skatinantys reiškiniai (alkoholizmas, nedarbas, skurdas ir pan.) lieka antrame plane. Tai lemia, kad smurto prevencijai ir kovai su juo Stambulo konvencija siūlo ydingas priemonės.

Stambulo konvencijos 12 str. nustato pareigą valstybėms imtis būtinų priemonių, „kuriomis būtų skatinami socialinių ir kultūrinių moterų ir vyrų elgsenos modelių pokyčiai, siekdamos panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“. Tačiau žemesnę moterų padėtį įtvirtinantys prietarai, kurie turi būti naikinami, negali būti painiojami su kultūrinėmis tradicijomis ir moralės normomis, kylančiomis iš vyrų ir moterų prigimtinio skirtingumo. Pastarosios normos yra visuomenės būdas puoselėti tai, kas yra geriausio vyrų ir moterų prigimtyje. Lietuvos visuomenė vyrus ir moteris laiko lygiaverčiais, bet kartu pripažįsta prigimtinius lyčių skirtumus, kurie duoda pagrindą šeimos sukūrimui, praturtina kultūrą ir visuomenę. Tai nėra problema, kuri turi būti sprendžiama. Tuo labiau, kad nėra jokių įrodymų, jog “stereotipinių moterų ir vyrų vaidmenų” naikinimas gali padėti kovoje su smurtu prieš moteris.

Iš Konvencijos siūlomų priemonių ypatingą susirūpinimą kelia 14 str. numatyta pareiga medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis” įtraukti į visas privalomo vaikų ugdymo programas. Ši prievolė prieštarauja LR Konstitucijos 26 str. įtvirtintai prigimtinei tėvų teisei „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.

Konvencija vartoja Lietuvos teisėje neegzistuojančią „socialinės lyties” (gender) sąvoką, o Konvencijos 4 str. 3 d. numato draudimą diskriminuoti „dėl socialinės lyties tapatybės“. Tai reiškia, kad diskriminavimu galėtų būti laikomas atsisakymas pripažinti asmens pageidaujamą „socialinę lyties tapatybę“ tiek privačioje, tiek viešoje sferose, įskaitant švietimo ir ugdymo įstaigas. Taip didelei daliai Lietuvos piliečių būtų atimta teisė vadovautis prigimtine (biologine) lyties samprata, o su tuo nesutinkantys būtų persekiojami „už diskriminaciją“.

Stambulo konvencijos siūlomas priemones galima apibendrinti kaip viešo ir privataus gyvenimo stebėjimą ir kontrolę, pasitelkiant politines galias, nacionalines ir tarptautines organizacijas, švietimo sistemą, žiniasklaidos, kultūros ir laisvalaikio priemones tam, kad būtų perauklėjama Lietuvos visuomenė ir keičiamas mūsų elgesys. Iš Konvencijos teksto matyti, kad ją ratifikavus, vienus mąstymo stereotipus privalomai keistų kiti, o laisvė vadovautis „savo galva“ būtų ribojama, siekiant paversti Lietuvos gyventojus vienodais „pažangiais žmonėmis“.

Mes nesutinkame su Stambulo konvencijos ideologija, kuri supriešina vyrus ir moteris. Veiksminga smurto prevencija turėtų vesti priešinga kryptimi – į vyrų ir moterų tarpusavio pagarbą, sutaikinimą, darnos šeimos santykiuose atstatymą. Tuo tikslu teisės aktai visus žmones turi traktuoti lygiavertiškai, ginti kiekvieno prigimtinį orumą ir lygias teises. Lietuvos teisinė Sistema remiasi visų asmenų lygybės principu. Mūsų šalies įstatymai moterims nustato tokias pat teises kaip ir vyrams, draudžia diskriminaciją bei numato kovai su smurtu prieš abiejų lyčių asmenis reikalingas nuostatas.

Lietuvos gyventojams nėra būdingas požiūris, kad moterų padėtis visuomenėje yra žemesnė nei vyrų. Mes turime lygias galimybes rinktis mums patinkančias profesijas, pagal savo įdėtas pastangas ir kompetencijas užimti vadovaujančias pareigas. Džiaugiamės, kad dėl ilgų vaiko priežiūros atostogų didelę dalį savo laiko galime skirti šeimai bei vaikams. Tai yra mūsų laisvas ir sąmoningas pasirinkimas, kuris, be abejo, lemia tai, kad toli gražu ne visos skiriame tiek pat laiko ir jėgų konkurencijai dėl karjeros kaip vyrai. Tačiau mums akivaizdu, kad aukštos pareigos ar didelis atlyginimas nėra geriau, svarbiau ar kilniau nei motinystė. Todėl nesutinkame su siekiu perauklėti mus ir mūsų vaikus, įsakmiai nurodant, kokius „vaidmenis be stereotipų“ turėtume rinktis savo gyvenimuose.

Atsižvelgiant į tai, kas iš dėstyta,

Lietuvos Respublikos Prezidento prašome atšaukti dekretą, kuriuo Stambulo konvencija buvo pateikta Seimui ratifikuoti;

Lietuvos Respublikos Seimo prašome neratifikuoti Stambulo konvencijos;

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro prašome atšaukti Stambulo konvencijos pasirašymą.

2020 m. kovo 8 d. (paleista pirmą kartą)

2021 m. vasario 4 d. (pakartotinai)

Česlovas Iškauskas. Šalin rankas nuo Genocido centro!

Redakcija
-
4

Į Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC, sutrumpintai – Genocido centro) rūmus prie Lukiškių aikštės užeiti manęs niekada netraukė. Sovietinio saugumo pastatas, kurio statybos darbai buvo baigti daugiau kaip prieš 100 metų, 1899 m. spalio 13 d., baugino savo tamsiomis kameromis, žiaurių pokario tardymo rūsiais, niūria Genocido aukų muziejaus aplinka, kurioje baisiomis egzekucijomis prieš rezistencijos dalyvius mėgavosi sovietiniai smogikai.

Nepatraukliai atrodė ir senieji, masyvių stalininių baldų, keisto represinio kvapo pripildyti šiuolaikiniai kabinetai, kuriose dirba apie pusantro šimto puikių istorikų, analitikų, archyvų specialistų.

Tiesa, čia užbėgdavau tai kokio TV interviu reikalais, tai į susitikimą ar leidinio pristatymą, o neseniai, rašydamas knygelę apie savo ir žmonos giminių istorijas (tiek tėvas, tiek uošvis čia praleido sunkias tardymų dienas ir naktis), paprašiau vieno darbuotojo pagalbos surasti Jono Iškausko, vieno iš aktyvių Birželio sukilimo dalyvių, kuris vėliau paragavo Sibiro, bylą. Bet atėjo karantinas, ir tos bylos taip ir neatsiverčiau…

Tyrimai įaudrino visuomenę

Taigi, tuos rūmus aplenkiu iš tolo. Tačiau jų neaplenkia skandalai, kurie susiję ne tiek su asmenybėmis, kiek su centro veikla. Matyt, ta veikla daug kam arba mina ant senų nuospaudų, arba užgauna jų įsitikinimus.

Ne paslaptis, kad mūsų visuomenėje, kuri tik prieš 30 metų išsiropštė iš bendros sovietinio režimo kameros, tebėra daug besiilginčių anų laikų, riebių nomenklatūrinių postų, „kietos rankos“, ar šiaip ginančių represines struktūras atstovavusių artimųjų atminimą. Šitą sluoksnį gerokai suaktyvino ir R. Vanagaitės, M. Ivaškevičiaus kūryba, žydų ir jų gynėjų opusai, iš kitos pusės – istorijos tyrinėtojų V. Rakučio, V. Valiušaičio darbai. Pastarosios pavardės tapo tik katalizatoriumi, kuris atskleidė tiek prieštaravimus centro viduje, tiek visuomenės susipriešinimą. Ypač kai šie mokslininkai įsijungė į pačios įstaigos veiklą.

Jeigu Genocido centras būtų tik „kelnių trynimo“ institucija, niekas į ją nekreiptų dėmesio. Bet prisiminkime, kai jis ėmėsi iniciatyvos 2018 -ųjų pradžioje paskelbti bendradarbiavusių su KGB sąrašus, kilo didžiulis ažiotažas. Žodis „bendradarbiavo“ imtas nagrinėti itin skrupulingai – nuo raštiško sutikimo tapti informatoriumi iki nekalto pokalbio KGB rūmuose ar susitikus su agentu.

Bet kokie kontaktai su sovietiniu saugumu, kaip S. Sondeckio, D. Banionio, V. Sladkevičiaus ir kitų žymių žmonių atveju, buvo įvertinti kaip tiesioginis kaltinimas dirbus represinėms struktūroms. Tuomet ne vienas V. Tomkus su „Respublika“ visus šunis ėmė karti ant Genocido centro ir tuometinės jo direktorės T. B. Burauskaitės. O Nepriklausomybės akto signatarai su politikais ėmė aiškintis, kokios gi jėgos nurodė apšmeižti tas garsenybes. Vėliau atvirumas centro vadovei kainavo postą…

Netikėta sąsaja

Pernai liepos 1 d. prof. Adas Jakubauskas jį perėmė, turbūt net neįtardamas, į kokią „karštą“ kėdę atsisėda. Prisistatydamas kolektyvui jis sakė širdimi jaučiantis centro veiklos tematiką, nes yra kilęs iš tremtinių šeimos. „Mano močiutė Emilija Jablonskaitė – Asanavičienė 10 metų praleido tremtyje“, – sakė direktorius, o patį centrą pavadino „Lietuvos garbės institucija“.

Iš tiesų, šio Mykolo Romerio universiteto profesoriaus, pagal kilmę totoriaus anksčiau nepažinojau. Domėdamasis savo miestelio žmonėmis, kurie paminėti pernai išleistoje solidžioje knygoje „Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500 metų“, prisiminiau prie sinagogos gyvenusius kaimynus Jakubauskus. Totoriaus šeima buvo darbšti, draugiška, o savo auginamais arkliais padėdavo miestelio žmonėms dirbti daržus. Paskui A. Jakubauskas pripažins, kad su jais jį sieja kažkokie giminystės ryšiai, nes pats kilęs iš netoliese, tik per Nemuną esančio Butrimonių miestelio…

Žinoma, to nepakanka, kad pažinčiau šį mokslininką, tyrinėjusį Lietuvos ir kitų Baltijos šalių partinę sistemą, totorių istoriją, aktyvų sąjūdietį, beje, išleidusį poezijos rinktinę. Daugiau jį pažinti leido netikėtai kilusi įtampos banga, kai keletas centro darbuotojų pateko į tam tikrų grupių inspiruotą skandalo akivarą.

Pabudo „infliuenceriai“

Plačiai nuskambėjo Seimo nario, karo istoriko ir centro talkininko prof. Valdo Rakučio kalba, pasakyta per Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną. Dėl vieno neilgo sakinio, esą tarp holokausto vykdytojų netrūko ir žydų, ypač getų savivaldos struktūrose, šis specialistas buvo linčiuojamas, o tas linčo teismas aplipo bjauriausiais purvais. Juos drabstė ne kas nors, o ir garsūs žurnalistai. Antai, Andriui Tapinui net užėmė kvapą, kaip konservatoriai „netinkamu laiku netinkamoje vietoje drėbtelti kažką tokio netinkamo“.

Rimvydas Valatka porina, kad V. Rakutis bando „mums iškišti seną kaip nacionalizmas su antisemitizmo pamušalu dviejų genocidų teoriją – žydai mus trėmė, o mes jiems už tai!“.

Kur buvęs kur nebuvęs visuomenės veikėjas Arkadijus Vinokuras puolė V. Rakutį, primesdamas jam tezę, jog esą „žydai in corpore patys kalti dėl to, kad buvo išžudyti“…

Kone labiausiai apsijuokė žurnalistas Vytautas Bruveris, paskelbęs melagingą informaciją „Lietuvos ryte“ ir ją pavadinęs taip: „Po kaltinimų istoriją verčiant radikalios dešiniosios propagandos bastionu – įtarimai dėl lėšų grobstymo“. Tas „radikalios dešiniosios propagandos bastionas“ – tai Genocido centras, o jo vadovas tariamai prisideda prie lėšų grobstymo paminklų gamybos įmonėje „Sonetas ir ko“, o jos vadovą Motiejų Jakubauską ir centro direktorių neva sieja giminystės ryšiai. Vadinasi, V. Bruverio nuomone, ir pastarasis dalyvavo grobstant lėšas…

Bendrovės vadovas jau paneigė šiuos prasimanymus, vadindamas juos šmeižtu. Tiesą sakant, man taip pat gėda už tokius žurnalistus, kurie galėtų būti geru pavyzdžiu jauniesiems kolegoms. Politologas Vytautas Sinica dar ir klausia: ar Bruveris ir rašo neblaivus?

Profesoriaus bendrapavardžio M. Jakubausko paneigimas paskelbtas svetainėje Voruta.lt. Galėčiau išvardinti dar pulkelį besipiktinančių anais istorijos tyrinėtojais ir pačiu centro vadovu bei jo vadovaujama įstaiga. Tačiau nustebino Seimo reakcija.

Tai, kad E. Zingeris pasitraukė iš V. Rakučio vadovaujamos Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos, tėra pigus gestas pasigerinti F. Kukliansky ir radikaliajam žydų sparnui. Bet štai Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, susitikusi su A. Jakubausku, nedrįso aiškiau ir objektyviau įvertinti centro veiklos. Baimė, atsargumas ar abejingumas?

14 visuomeninių organizacijų ir keturių Lietuvos partizanų vardu buvo pasirašytas kreipimasis į parlamento vadovę. Jame pasiūlyta inicijuoti atvirą diskusiją kiek gramozdišku pavadinimu „Dėl profesoriaus V. Rakučio pasisakymų, LGGRTC staigiai iškilusių visai neprognozuotų Holokausto ir sovietinių nusikaltimų problemų ir pačio LGGRTC tarnautojų sukiršinimo“.

Akis už akį?

Į konfliktą įsijungė valdžia, kai 17 LGGRTC darbuotojų parašė skundą Seimo vadovybei, kad centro veikla pernelyg politizuota, o jo vadovas autokratiškas, nesirūpina gabiais centro darbuotojais. Visuomet maloniai besišypsanti parlamento vadovė privalėjo susirūpinti.

Ir ji susirūpino – Seimo valdyba įkūrė darbo grupę padėčiai šioje įstaigoje ištirti. Mes jau žinome, kad buvęs premjeras Algirdas Butkevičius pagarsėjo kaip uolus „darbo grupių“ kūrėjas, ir tuomet tapo lakus toks posakis: nori numarinti problemą, įkurk darbo grupę ar komisiją…

Bet nepraėjus nė savaitei, Seimą pasivijo kitas atviras laiškas, kurį pasirašė jau 61 Genocido tyrimų centro bendradarbis. Šie darbuotojai nekaršė vadovybės, nelinčiavo kokio nors tyrėjo, o tik maldavo vieno: leisti „visas iškilusias problemas spręsti bendru visų centro darbuotojų sutarimu“, kitaip sakant, įstaigos viduje.

Ar to pakaks? Ar kai kas vėl tarsi kurmiai mėgins raustis po šiuo centru ir jo vadovų kėdėmis?

Neabejoju, kad taip ir bus. Netgi aukščiausiame lygyje. Juk neužtils koks Alvydas Nikžentaitis, kuris, kaip rašė žurnalistas Dalius Stancikas savo knygoje „Kūju per Lietuvos istoriją“, pats atskleidė, kad velka sovietinio saugumo šleifą ir galimai yra suinteresuotas kompromituoti mūsų istorinio palikimo tyrėjus. Jis pareiškė nutraukiąs bendradarbiavimą su Genocido centru.

Paraginčiau pasvarstyti, ar šis Istorijos instituto direktorius pats tinkamas šioms pareigoms. Neužsičiaups ir A. Vinokuras, dergdamas partizaninį judėjimą ir jo lyderius. Nenuleis rankų dar grupelė įvairaus plauko „visuomenės veikėjų“, kantriai ardančių mūsų valstybės institucijų ir istorinės atminties pamatus.

Ar tai ne grėsmė nacionaliniam saugumui?

„Galime patikinti, kad centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, tarpusavio pasitikėjimu, racionalumu, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą“, – teigiama 61 pasirašiusio laiške.

Jame primenama, kad LGGRTC tiria visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžina laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

Ruslanas Baranauskas. Romantiškosios istorijos mokyklos pabaiga?

Redakcija
-
3
Ruslanas Baranauskas. Romantiškosios istorijos mokyklos pabaiga?

Lietuvos humanitarų bendruomenė, visi mylintys praeitį, jos paveldą prisimena šviesios atminties dėstytoją, docentą, Sąjūdžio epochos idėjinį lyderį- Romą Batūrą.

Šiandieną apie jį deja kalbama tik būtąja nuosaka, amžinybės kelionė žemėje jau pasibaigė.

Mane kaip šios vienos seniausių pasaulyje profesijų atstovą apniko elegija, sentimentai, o kartu sofistinis pamąstymas- kas dar išliko, kas toliau žengs jo pramintu keliu?

Aš su didele pagarba atsimenu šio neeilinio fanato paskaitas, seminarus, skrupulingai konspektuojamus užrašus, turiningas ekskursijas po muziejus, senamiesčius, piliakalnius, laisvės kovų vietas.

Puikus kovų su Ordinu, Aukso Orda profesionalas, paminklų, atminimo šventų reliktų saugotojas.

Nemanau, kad jis iš aukštai stebėdamas kas vyksta Lietuvoje yra laimingu, kai kolegos humanitarai tapo anot prof. Dariaus Kuolio savo kiauto šeimininkais ir nenori pasirodyti viešumoje.

Visokie marginalai, liberalių doktrinų tiražuotojai ketina po plytą išnešti iš LGGRCT, didelį spaudimą patiria Rakutis, Valiušaitis. Ir ką, į jų vietą atsistos ponas Raskevičius su lyčių lygybės programa?

Juk niekas bendrojo lavinimo įstaigose nei žodeliu neužsimina apie Greimą, Šalkauskį, Lukšienę, rašinėlių temos ne apie pasiaukojimą tėvynei, aisčius- bet ką valgiau ir veikiau vasarą?

Ką tokie paistalai skatina, analitinį mąstymą, kūrybiškumą, Daukanto, Narbuto veikalų populiarinimą?

Graudu, kad netgi mokesčių mokėtojų transliuotoju besiskelbianti LRT nesugeba suruošti atminimo popietės pagerbti šį istorijos vertybių vėliavnešį.

Taip yra daug žavaus jaunimo, kurie tikrai atiduos duoklę mokslui ne vien iš materialinės gerovės sumetimų. Tačiau netekus Tylos, Gudavičiaus, Batūros ar bus kas pirštu bakstels į apleistus dvarus, nykstančius architektūros paminklus, chaosą paveldo administravime, kai keturračiai raižo po alkavietes ir visi laimingi, patenkinti.

Tačiau dėstytojo žodžiai, kad ir vienas lauke esi karys, paskutinis prūsas, jotvingis turi suteikti tvirtumo istorijos tyrimų baruose. Nei 1 istorijos klausime negalima padėti išbaigtinio taško.

Dar gyvi praeities liudininkai, šaltiniai, Metrikos duomenys. Tik konsoliduokimės vieningiems darbams be politikų ir verslininkų malonės.

Nebuvo milijonieriumi Daukantas, Ivinskis – juo netapo ir mano buvęs dėstytojas Romas Batūra.

Autorius  humanitaras, Lietuvos Mokslininkų sąjungos narys

Algimantas Rusteika. Sako, Lietuvos valdžia Europos komisiją išdūrė…

Redakcija
-
11

Ką gi, pirmoji savadarbė bombikė konservatorių rankose sprogo. Apsišiko.

Žiūrėkite kas vakarą Panoramą! Šiandien sužinojau: D.Kreivys pareiškė, kad į Lietuvą teka baltarusiška elektra, nurodė sumokėtas milijonines sumas. Ir viešai pasakė, kad Astravo AE elektra yra perkama Latvijos biržoje.

Matot, kalti ne tie, kurie perka, t.y. mes, o tie, kurie parduoda! Latviai nustebę oficialiai pareiškė, kad iš Baltarusijos jokia elektra į Latviją nepatenka, ja biržoje neprekiaujama ir net tokios galimybės iš viso nėra.

Tai, vadinasi, perkam iš Astravo AE, nors tiek rėkėm, kad nepirksim? Ir perkam patys per kokius nors rusiškus tarpininkus? Ir pelnosi kokie nors švogeriai – perpardavėjai, apie ką seniai visos varnos ant elektros laidų karksi?

Ir, kaip pats D.Kreivys išsitarė, jokios jungtys su Baltarusija nėra atjungtos, kaip mums trynė makaronus valdžia. Elektra teka tiesiai per sieną į Lietuvą, Latvijoje tik popieriukus susitvarko.

D.Kreivys ir visa ministerija nėrė į krūmus. Sako duos paaiškinimus mums ir Europos komisijai tik kitą savaitę, kas rodo, jog situacija rimta ir reikės ilgai sukti galvas, ką pasakyti, kai neturi nieko, ką gali pasakyti.

Prezidentūra nekomentuoja, irgi nėrė į krūmūs. G.Nausėda kviečia Valstybės gynimo tarybą. Labai gali būti, kad D.Kreiviuką gali tekti paaukoti. Ilgas liežuvis, gal bus tyrimas, gal išdavė bendrininkus.

O gal nori savo žmones į LITGRID ir IGNITIS sukišti, todėl juos reikia baisiai apkaltinti? Na, tai apkaltino, tik galvoj košės nepakako, kad apdirbo ir savo partijos politiką, ir vyriausybę su prezidentu. Lietuva Europos ir kaimynų akyse pasirodė melage, su kuria neverta turėti reikalų.

Per visuomeninį manipuliuotoją į ekraną iššokęs kažką nerišlaus papezėjo nusigandęs dvaro politologas R.Vilpišauskas, kuris ir apie elektrą, ir apie biržas išmano kaip kiaulė apie debesis.

Nes nei vienas specialistas nedrįsta žioptelėti – skandalas kokio nebuvo. Šitiek metų rėkta prieš Astravą, šitiek reikalauta iš Europos Sąjungos, vyriausybės, ministrai ir prezidentai grįždavo užkimę. O dabar pasirodys, kad patys perkam ir Europai meluojam?

P.S. Net įdomu, kokį eilėraštį šįvakar apie tai parašys Vytautas Landsbergis?

https://www.facebook.com/donatas.jancaras/posts/4006147502749180

 

Liudvikas Jakimavičius. Dėl elektros pasitikėjimas Šimonytės Vyriausybe gali katastrofiškai smukti.

Redakcija
-
3

Skambino Dočys.

Sako, – blyn, šiandien perdegė dvi vokiškos LED lemputės, nors garantinis laikas nebuvo net įpusėjęs.

Viena – san mazge, kita – valgomajame.

Pastarosiomis dienomis paaiškėjo, kad laidais iki mūsų atiteka Astravo ir rusiška elektra, kuriai nepritaikytos vakarietiškos LED lemputės ir kiti vakarietiški elektros įrenginiai iš Kinijos. O rusiškų lempučių prekybos centruose nėra.

Energetikos ministre, Kreivy, ir Astravo Sąjūdi, darykit ką nors, nes dabar jau bijau jungti televizorių.

Jei visuomenė nebematys Panoramos ir Pumprickaitės, palaikymas ir pasitikėjimas Šimonytės Vyriausybe gali katastrofiškai smukti.

Vidmantas Valiušaitis. Gal V.Bruveris vykdydamas politinį užsakymą, bando kompromituoti tą Centro darbuotojų dalį?

Redakcija
-
7

Du dalykai: vienas mane dar liečia, kitas – jau nebe.

Pirmasis – naujas V. Bruverio pokštas. Vakar girdėjau jį kalbant per televiziją ir įsakmiai kaltinant Prezidentą „kerštaujant” – neskiriant buvusio UR ministro į jo paties išsirūpintą sau šiltą vietą užjūryje…

Pagal žemaitišką posakį: „Kuom pats kvep, tuom kitu tep”…

Vakar jis paskelbė savo naują „opusą” apie LGGRTC, kad ten esą „gali būti grobstomos lėšos”. Visko gali būti. Naujoji Centro administracija šito klausimo kaip tik ir ėmėsi. Ir vienas iš motyvų gali būti būtent šis, kodėl politinis triukšmas aplink LGGRTC buvo sukeltas – paslėpti ekonominius galus dumbliname politikos vandenyje.

Netvirtinu to, nes dirbdamas įstaigoje į ekonominius klausimus nesigilinau ir su jais niekaip nebuvau susijęs, tačiau iš žmonių, kurie „moka aritmetiką”, buvau girdėjęs, kad problemų, ir labai nemažų, ten yra. Tik jos visai ne ten, kur nurodinėja Bruveris, vykdydamas politinį užsakymą ir bandydamas kompromituoti tą Centro darbuotojų dalį, kurie nepasidavė 17-kos šantažui ir neprisijungė prie politiškai ir ideologiškai motyvuoto išpuolio prieš naująją Centro administraciją. Neturiu abejonių, kad faktai ir skaičiai bus pateikti. Ir jie bus pagrįsti konkrečiais duomenimis, bet ne spėlionėmis bei insinuacijomis, ką savo skaitytojams bruka Bruveris.

Kas dabar vyksta Centre, išnešus įstaigos problemas „į gatvę” ir sukiršinus tarpusavyje įstaigos bendradarbius, vietoj to, kad sprendus tarnybinius klausimus dalykiškai ir profesionaliai toje plotmėje, kurioje jie ir tegali būti sprendžiami, manęs jau neliečia – nebesu to proceso dalis. Tačiau vis tiek tebesu bandomas valkioti viešoje erdvėje ir naudoti kaip kokia pamėklė žemiausio lygio propagadinėje rašliavoje, kur Bruverio kvalifikacijos, reikia pripažinti, yra Gebelso amplitudės.

Vakarykščiame straipsnyje apie „įtarimus dėl lėšų grobstymo” jis rašo: „Paminklų statybą jau daugiau kaip 10 metų įgyvendina tas pats darbų vykdtytojas – UAB „Sonetas ir Ko”, ir tai vienas iš pagrindinių jo iškeltų „faktų”, kodėl autorius įtarinėja, kad įstaigoje gali būti „korupcijos apraiškų”. Būdinga tai, kad prie viso to jis klijuoja dar ir mano, kuris įstaigoje ne tik nebedirba, neturėjo ryšio su ekonominiais reikalais, ir vos 5,5 mėnesio tedirbo, nuotrauką: štai, pasižiūrėkite, galbūt jis yra vagis…

O galbūt yra kitaip? Galbūt autorius, ne itin sėkmingai pasirodęs akistatoje tiesioginiame radijo eteryje, kai, stokodamas dalykinių argumentų buvo priverstas pasakyti, kad užimant pareigas svarbu ne srities išmanymas, o pažiūros. Ir tokie žmonės kaip aš negali užimti atsakingų pareigų vien todėl, kad jų pažiūros „ne tos”, todėl dabar kerštauja pats ir, naudodamasis tarnybine padėtimi, tokiu nederamu padoriai žurnalistikai būdu bando „įkąsti” oponentui?

Šiandien perskaičiau vakar paskelbtą LGGRTC pareiškimą į tą Bruverio straipsnį. Ten rašoma:

„Šiandien, 2021-02-04, „Lietuvos ryto“ žurnalisto Vytauto Bruverio publikacijoje „Po kaltinimų istoriją verčiant radikalios dešiniosios propagandos bastionu – įtarimai dėl lėšų grobstymo“ yra pateikta tiesai prieštaraujanti dezinformacija apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – Centras), o pats straipsnis esmingai prieštarauja Visuomenės informavimo įstatymui (16 str. “viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių”, 41 str. „žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais“) bei Visuomenės informavimo etikos kodeksui 3, 5 ir 6 straipsniams.

Žurnalistas V. Bruveris, nepatikrinęs skelbiamų faktų, neišklausęs ir nepaskelbęs kitos nuomonės, remdamasis anoniminiais šaltiniais paskelbė šias tikrovės neatitinkančias žinias:
„[Centre] galimai piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi siekiant asmeninės finansinės naudos grobstant valstybines lėšas“
„Kokius paminklus reikia statyti, o kokių ne, vienašališkai sprendžia LGGRTC Memorialinio departamento vadovybė“,
„Neaišku, kaip įkainojami statymo darbai, apskaičiuojami medžiagų kiekiai“, „pasižymintys itin nekokybišku darbu“ .
„Šios įmonės vadovas Motiejus Jakubauskas galimai susijęs asmeniniais ryšiais su LGGRTC generaliniu direktoriumi A. Jakubausku.“

Jei žurnalistas V. Bruveris dirbtų laikydamasis Visuomenės informavimo įstatymo ir etikos kodekso būtų sužinojęs, kad ši dezinformacija neparemta jokiais argumentais ir faktais, kad paminklų statymą numato Centro Taryba savo strateginiame plane, o paminklai statomi paskelbus konkursus ir pasirašius dvišales arba trišales sutartis su savivaldybėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, nei vienas paminklas nepastatytas be istorinio archyvinio pagrindo, tarp Centro gen. direktoriaus A. Jakubausko ir UAB “Sonetas ir Ko vadovo M. Jakubausko nėra jokių giminystės ryšių, sutampa tik pavardės, pirkimo sutartis su UAB “Sonetas ir Ko” sudaryta 2020 m. kovo 30 d., o A. Jakubauskas LGGRT centro gen. direktoriumi paskirtas 2020 liepos 1 d.

Kokio rezultato pasiekiama tokiomis publikacijomis ir kokį efektą pasiekia panašūs veiksmai, kaip 17-kos pareiškimas ir bandymai tarnybinius reikalus spręsti gatvėje?

Štai, dabar jau nebe 17-kos, o 61-no tos pačios įstaigos darbuotojų kreipimasis į Seimo pirmininkę ir kitus adresatus, kam buvo nukreiptas ir 17-kos pareiškimas.

LGGRTC: „Esame pajėgūs-patys-kompetentingai-spresti-problemas-istaigos-viduje-o-kilusius-tarpusavio-nesutarimus-kolegišku-sutarimu

Redakcija
-
1

Vasario 4 d. 61 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojas kreipėsi į Seimo Pirmininkę ir Seimo komitetus, apgailestaudami, kad dalis kolegų pasisakė visų Centro darbuotojų vardu.

Esame pajėgūs patys kompetentingai spręsti problemas įstaigos viduje, o kilusius tarpusavio nesutarimus – kolegišku bendru sutarimu. Galime patikinti, kad Centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, tarpusavio pasitikėjimu, racionalumu, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą”, – teigiama 61 Centro darbuotojo kreipimesi.

Praėjusią savaitę 17 LGGRTC darbuotojų  kreipėsi į Seimą,  pareikšdami nerimaujantys dėl siekio politizuoti LGGRTC veiklą.  Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen susitiko centro darbuotojų atstovais bei LGGRTC direktoriumi Adu Jakubausku. Buvo nuspręsta sukurti darbo grupę iškilusiems klausimams spręsti.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Generaliniam direktoriui
Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetui

Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitetui

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO

DARBUOTOJŲ KREIPIMASIS

 

Vilnius 2021-02-04

Mes, žemiau pasirašę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, susipažinę su savo kolegų išreikšta nuomone apie šiuo metu vykstančius pokyčius mūsų Centre, apgailestaujame, kad keli kolegos pasisakė visų Centro darbuotojų vardu. Esame už tai, kad visas iškilusias problemas reikia spręsti bendru visų Centro darbuotojų sutarimu.

Centras per tris veiklos dešimtmečius atliko svarių istorinių tyrimų bei istorinės atminties įamžinimo darbų Lietuvos piliečių kalinimo, trėmimo, pokario rezistencijos, holokausto, partizanų ir jų vadų tyrimo ir atminimo įamžinimo srityse. Atlikti labai svarbūs ir reikšmingi Centro istorikų tyrimai, analizės, kurios teiktos šalies institucijoms, užsienio partneriams, publikuotos viešai. Centras organizuoja žuvusių partizanų, ryšininkų ir kitų pokario partizaninių kovų metu dingusių asmenų paieškas ir identifikavimą, vykdo muziejinę bei edukacinę veiklą.

Atliktų istorinių archyvinių tyrimų pagrindu statomi paminklai, inventorizuojamos memorialinės vietovės ir statiniai, teikiami siūlymai juos traukti į Kultūros vertybių registrą. Šių tyrimų pagrindu suteikiami kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusai, rengiamos genocido aukų ir laisvės kovotojų biografijos, ruošiami tremties vietų ir sovietų lagerių aprašymai bei žemėlapiai, partizaninių kovų žemėlapiai, vykdoma leidybinė veikla ir kt.

Tik visi kartu, neišskiriant nei vieno darbuotojo ir nei vieno Centro padalinio, galime įgyvendinti mūsų institucijos misiją ir siekti tikslų.

Mūsų atlikti darbai rodo, kad išmanome savo darbą, gerbiame deklaruojamas vertybes.

Visi esame Centro darbuotojai, norime jame dirbti ir tęsti savo pradėtus darbus.

Tikime, kad esame pajėgūs patys kompetentingai spręsti problemas įstaigos viduje, o kilusius tarpusavio nesutarimus – kolegišku bendru sutarimu.

Galime patikinti, kad Centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, tarpusavio pasitikėjimu, racionalumu, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą.

Pasirašo:
Šešiasdešimt vienas (61) LGGRTC darbuotojas
(darbuotojų pavardės ir parašai saugomi Centre)

Netekome filosofės, eseistės Jūratės Baranovos-Rubavičienės

Redakcija
-
2
Netekome filosofės, eseistės Jūratės Baranovos-Rubavičienės

Vasario 4 d. netekome filosofės, eseistės, humanitarinių mokslų daktarės, profesorės Jūratės Baranovos-Rubavičienės (mergautinė pavardė – Patkauskaitė, literatūrinis slapyvardis – Ana Audicka).

Jūratė Patkauskaitė gimė 1955 gruodžio 15 d. Biržuose. Būdama vos devynerių metų pradėjo rašyti eilėraščius ir trumputes ese. Sulaukusi dešimties, išvažiavo į Vilnių ir ten baigė Vilniaus 31-ąją (dabar Tuskulėnų) vidurinę mokyklą. 1972–1978 m. studijavo psichologiją-filosofiją Vilniaus universitete. Baigusi studijas, 1986 m. įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį (Disertacijos tema „Pragmatistinė Viljamo Džeimso tiesos koncepcija“).

1980–1984 m. Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos katedros aspirantė. Nuo 1984 m. pradėjo dirbti Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos edukologijos universitetas): 1984–1988 m. buvo Politologijos katedros asistentė, 1988–1990 m. Filosofijos katedros asistentė, 1990–2003 m. Filosofijos katedros docentė, nuo 2003 m. Filosofijos katedros profesorė. Pagrindinės mokslinių tyrinėjimų sritimi buvo: etika, filosofinė antropologija, praktinė filosofija, postmodernioji filosofija. Aukštosiose mokyklose dėstė moralės filosofiją, filosofinę antropologiją, postmoderniąją filosofiją. Daugelio vadovėlių autorė. Paskelbė kritinių straipsnių, eseistikos kultūros periodiniuose leidiniuose „Kultūros barai“, „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“, kt. Žurnalų „Problemos“, „Istorija“, „Athena“ redakcijų kolegijų narė, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Socialinio ir dorinio ugdymo ekspertų komisijos pirmininkė. Straipsnių, eseistikos išversta į anglų, prancūzų, švedų, esperanto kalbas.

J. Baranova-Rubavičienė buvo labai mėgiama ir vertinama studentų ir savo kolegų tarpe, buvo objektyvi ir reikli dėstytoja, nevengdavo pasisakyti aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais, buvo renkama į VPU Istorijos fakulteto tarybą, VPU Senatą.

Įspūdingas yra J. Baranovos-Rubavičienės mokslinis palikimas – per 30 mokslinių straipsnių aukšto pripažinimo Tarptautiniuose ir Lietuvos mokslo žurnaluose, 3 monografijos ir 3 vadovėliai aukštosioms mokykloms, net 10 vadovėlių vidurinei mokyklai, dalyvavimas Tarptautiniuose projektuose ir forumuose, mokslo stažuotėse ir vizituojančio profesoriaus pareigybėse, pranešimai tarptautinėse ir Lietuvos mokslinėse konferencijose. Visa tai yra svarus indėlis į Lietuvos filosofijos mokslą.

Parašė monografijas XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu (2004), Filosofija ir literatūra: Priešpriešos, paralelės, sankirtos (2006), Nietzsche ir postmodernizmas (2007), Kinas ir filosofija (su kitais, 2013), Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo (2014), Ritmas ir refrenas: tarp filosofijos ir meno (Rhythm and Refrain: In Between Philosophy and Arts su kitais, 2016), mokslo studiją Tarp vaizdinės ir literatūrinės kūrybos: Tarkovskis ir Ivanauskaitė (Between Visual and Literary Creation: Tarkovsky and Ivanauskaitė 2015), filosofinę knygą Saĝo kiel terapio = Išmintis kaip terapija (2008). Išleido esė rinkinius Meditacijos: tekstai ir vaizdai (2005), Baimė nuskęsti (2014). Esė rinkinio švedų kalba Kavinė Tabac: Lietuviškos esė (Café Tabac: Litauiska essäer 2006) viena autorių. Parengė filosofijos, etikos mokymo metodikos priemonių, vadovėlių vidurinėms ir aukštosioms mokykloms. Parašė filosofinių, literatūros kritikos straipsnių, prozos kūrinių (pasirašydavo ir literatūriniu slapyvardžiu Ana Audicka.

Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 2014 m.

2000 m. J. Baranova-Rubavičienė buvo apdovanota pirmąja Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovėlių konkurso premija, už vadovėlį mokykloms „Filosofinės etikos chrestomatija XI–XII kl.“. 2004 m. apdovanota pirmąja Švietimo ir mokslo ministerijos aukštųjų mokyklų vadovėlių konkurso premija už vadovėlį aukštosioms mokykloms „Istorijos filosofija“.

Užuojautą dėl kūrėjos mirties Velionės šeimai ir artimiesiems ir bendradarbiams pareiškė Lietuvos rašytojų sąjungos vadovybė, Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugija.

„Ar bijojau mirties? Mirusiojo? Nepamenu, kad būčiau bijojusi. Galbūt labiau bijojau gyvenimo. Apmąsčiau meilės ir mirties prasmę: ką gi reiškia mylėti žmogų, norėti kartu gyventi, susilaukti su juo vaikų, o paskui, kai jis miršta, išsigąsti jo mirusio? Ar miręs žmogus tampa kuo kitu? Supratau, kad gyvenimas stipresnis už mirtį. Kad kito mirtis vis dėlto yra kito mirtis. Su mano mirtimi ji neturi nieko bendra. Kad mirštame visada vieni. <…> Gyvenimas viską išrašo pats. Tekstai rašomi ir skaitomi visada šiek tiek pavėluotai. Gal tik tam, kad pagilintų supratimą ir nors kiek prislopintų gyvųjų sutrikimą. Nė vienas tekstas apie mirtį niekada nebus toks kaip pati mirtis. Ji visada išslysta, ji nesileidžia aprašoma. Aprašyti galima tik gyvųjų sąmonės srautus besiblaškant mirštančiojo ar mirusiojo akivaizdoje. Tik gyvybės spurdėjimą, neigiantį mirties realybę.“ – rašė J. Baranova-Rubavičienė apie mirtį.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Netekome filosofės, eseistės Jūratės Baranovos-Rubavičienės

Redakcija
-
0
Netekome filosofės, eseistės Jūratės Baranovos-Rubavičienės

Vytautas Sinica. Ar Bruveris ir rašo neblaivus?

Redakcija
-
0

Mąstau, galbūt Bruveris girtas ne tik vairuoja, bet ir tekstus rašo, ir laidose dalyvauja. Kodėl? Sudėkime į vieną vietą tris faktus:

Pirma. Šią savaitę Žinių radijo eteryje Bruveris aiškino, kad tik maži vaikai galėtų patikėti, kad naujoji Genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovybė iš tiesų užsitraukė kritiką mėgindama spręsti lėšų panaudojimo efektyvumo ir vadybos problemas (kaip visur teigia direktorius), kad tai neva yra sena dainelė, kurią visi kolektyvo kritiką užsitraukę vadovai užgieda pasiteisinimui. Iš tiesų problemos centre esą ideologinės, nes ten vadovybėje atsirado žmonės, kurie esą politizuoja centrą ir kurie (citata) su tokiomis pažiūromis negali eiti tokių pareigų. Diskusija Genocido centro šioje nuorodoje nuo 43 įrašo minutės.

Antra. Kitą dieną tas pats Bruveris paskelbė straipsnį skambiu pavadinimu („įtarimai dėl lėšų grobstymo“), kuriame kritikuoja, kad Genocido tyrimo centre neūkiškai ir galimai neskaidriai organizuojamas paminklų statymas, tam visada samdomas tas pats rangovas UAB „Sonetas ir Ko“, o šio vadovas kažkoks Motiejus Jakubauskas, suprask gal Centro direktoriaus giminaitis. Pateikiama tiek faktų, kad kristų įtarimas, jog tai esama vadovybė neskaidri.

Trečia. Publikacijoje sistemingai nutylimi faktai, kad a) Motiejus Jakubauskas yra tik bendrapavardis Centro direktoriui; b) abejotino skaidrumo ir efektyvumo sutartys su juo buvo pasirašomos 2018 m. ir 2020 m. kovą (gal ir anksčiau, bet ne vėliau); c) Adas Jakubauskas, ant kurio metamas neskaidrumo šešėlis, direktoriaus pareigas eiti pradėjo 2020 metų liepos 1 dieną. Visa tai būtų labai lengvai patikrinama, jeigu rašydamas publikaciją žurnalistas susisiektų su teksto objektu (Centru) ir pasitikslintų faktus. Ko niekada nedaro.

Sujunkime taškus. Vytautas Bruveris 1) sako, kad Genocido centro direktorius Adas Jakubauskas seka pasakas vaikams, kai sako, jog centre įtampos kilo dėl lėšų naudojimo efektyvumo ir vadybos klausimų; 2) dar sako, kad centre yra daug lėšų naudojimo neefektyvumo ir vadybos klausimų. Chronologiškai akivaizdu, kad esama Centro vadovybė atėjusi rado Bruverio keliamus ir kitus lėšų panaudojimo klausimus, o ne pati yra jų priežastis.

Norėdamas apjuodinti Centro vadovybę Bruveris užsipainioja ir pasakomis vaikams vadina faktus, kuriuos kitą dieną pats skelbia savo straipsniuose.

P.S. Įdomus faktas ir retorinis klausimas. 61 vienas Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas Seimui išsiuntė laišką, kuriame teigia, kad palaiko vadovybės darbą, o problemos centre gali ir turi būti išspręstos jo viduje be politikų kišimosi.

1) Ar šis laiškas bus skelbiamas žiniasklaidoje ir referuojamas žurnalistų taip pat plačiai, kaip buvo skelbiamas 17 darbuotojų laiškas, kritikavęs centro vadovybę?

2) Ar šiuo laišku dalinsis ir jo autorius gerbs, o ne niekins Indrė Makaraitytė?

1...1 0881 0891 090...1 717Nuo 1 717 1 089 puslapis