2025-05-25, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1087

Prof. Gediminas Merkys. Lietuvoje diegiamas mokslinis komunizmas, jo nauja, mutavusi atmaina

Redakcija
-
1
Prof. Gediminas Merkys. Lietuvoje diegiamas mokslinis komunizmas, jo nauja, mutavusi atmaina

Absurdas yra kaltinti naują genocido centro ( LGGRTC) vadovybę, siekiant „politizuoti tyrimus“. Žr. ČIA.

Juk genocidas, rezistencija patys savaime buvo grynai politinės prigimties istoriniai įvykiai. O gal rasis naudingas idiotas, kuris sakys, kad visa tai kilo dėl technogeninės katastrofos? Gal politika čia visai ne prie ko?

Deja, ne apie biologinę kovą kalbame, ne apie tai, kaip invazinis augalas – Sosnovskio barštis – Lietuvoje įsitvirtino, senąsias vietines rūšis išstūminėti ir naikinti pradėjo…

Kitaip nėra ir būti negali

Visi genocido bei rezistencijos tyrimai privalo pereiti gilios politinės (!) refleksijos ir interpretacijos fazę. Žinoma, darbas su pirminiais šaltiniais, archyvais turi atitikti objektyvaus mokslo metodologijos taisykles. Visi kompetentingi ir sąžiningi tyrėjai-istorikai turėtų aptikti, surinkti daugiau ar mažiau tuos pačius faktus.

Visgi anksčiau ar vėliau ateinama prie tokios tyrimų proceso fazės, kaip teorinė interpretacija. Interpretuojant mokslo faktus, empirinius radinius, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose neišvengiamai prisiliečiama prie politinių ideologijų, politinių naratyvų. Šitie kontekstiniai dalykai į mokslinės teorijos kūną įsiterpia natūraliai ir neišvengiamai. Kitaip nėra ir būti negali. Tie, kas bando šitokią socialinių-humanitarinių mokslų metodologinę ir egzistencinę aplinkybę neigti, yra akademiškai neraštingi arba dar blogiau, yra nesąžiningi, turi nešvarių interesų.

Pavyzdys iš sociologijos, supaprastintas, užtat akivaizdus. Lietuva per 30 metų neteko maždaug milijono (arba bemaž ¼) savo gyventojų. Visiems žinomas faktas. Iki 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo, kurio sutvarkyti duomenys paskelbti tik 2013 m., pasireikšdavo interesų grupės, kurios bandė aiškinti, kad Lietuva susitraukė maždaug tik 400 tūkst. gyventojų… Yla vis vien išlindo iš maišo.

Konstatavus faktus, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose neišvengiamai iškyla aptiktų empirinių radinių ir faktų interpretacijos klausimas. Toji interpretacija yra daugiamatė, jos struktūroje greta vertybiškai neutralaus grynai akademinio sando (Wertfreiheit; Value Free Science), atsiranda politinis, ideologinis, ekonominis ir kiti sandai. Moksluose visiškai natūraliai lygia greta nuolat figūruoja net kelios to paties fakto ar reiškinio interpretacijos, paneigiančios vieną kitą.

Viena minėto Lietuvos depopuliacijos fakto interpretacija, pasak poeto ir kunigo R. Mikutavičiaus yra ta, „kad Lietuva neišsivaikščiotų…“, kad Lietuvos ir lietuvių neištiktų prūsų likimas…

Mielieji, ramybės, tas „prūsų likimas“ mums jau aktyviai projektuojamas ir netrukus gali tapti įvykusiu faktu. Visgi tekstas ne apie tai. Greta minėto patriotinio-tautinio naratyvo, aiškinant depopuliaciją, gali figūruoti (ir jis neabejotinai pasireiškia) – liberalistinis-globalistinis naratyvas. „Žuvis ieško, kur giliau, žmogus – kur geriau“. Kas čia blogo, kad po 50 metų uždarymo žmonės, metėsi į laisvus Vakarus? Ne visi prasigėrė ar į tenykščius kalėjimus pateko. Daugelis įsikūrė kuo puikiausiai, turi tokį gyvenimo ir vartojimo standartą, kurio Lietuvoje niekada nebūtų turėję. Visai nesvarbu, kad jų vaikai gimtos kalbos nebemoka, su seneliais Lietuvoje nebesusišneka.

Žemėje nesvietiškas žmonių perteklius

Kas čia blogo, kad Lietuva tuštėja? Atvyks migrantai. Globalizacijos sąlygomis daugybė tautų ir kalbų natūraliai nyksta, o teritorijų žemėje trūksta. Lietuvoje daug gėlo požeminio vandens, galima nesunkiai pasigaminti kokybiškų pieno baltymų ir pieno riebalų, ekologiškos jautienos. Juk vasaros sezono metu net 2-3 šienapjūtės…

Šalyje nėra egzistenciškai pavojingų klimatinių kataklizmų, uraganų. Vasarą galima apseiti be kondicionieriaus, todėl čia rojus pagyvenusiems turtingiems širdininkams, inkstininkams, visiems paliegėliams. Šventa vieta tuščia nebūna… „Bus Lietuva, bet be lietuvių“. Beje čia SSRS politbiuro nario M. Suslovo citata: „будет Литва, но без литовцев…“.

Kolektyvinio proto pažangos požiūriu nesvarbu, kad tokios alternatyvios interpretacijos vienai ar kitai interesų bei pažiūrų grupei gali pasirodyti kraštutinai nemalonios. Jeigu uždraudžiame tokias laisvas teorines interpretacijas, „sugipsuojame kolektyvines smegenis“, o bet kokią mokslinę paiešką, ypač socialines-humanitarines teorijas nukreipiame trivialaus dogmatizmo keliu. Bet juk tai jau buvo.

Man 58 metai, todėl vieną „mokslinę definiciją“ iš sovietijos laikų dar ir dabar prisimenu žodis žodin: „marksizmas-leninizmas – vienintelė teisinga ir darni mokslinių pažiūrų sistema apie gamtą, visuomenę ir žmogų…“. Susiraskite seną „mokslinio komunizmo“ vadovėlį, pavartykite egzotišką spaudinį, pasitikrinkite.

Mąstymo alternatyvos – neišvengiamos

Konkuruojančios ir viena kitą neigiančios teorijos apie tą pačią dalykinę sritį egzistuoja ir gamtos moksluose. Iškalbinga šviesos fizikinės teorijos istorija. Pradžioje šviesai buvo priskirtos banginės savybės, vėliau reiškinį imta traktuoti, kaip dalelių srautą, galiausiai atsirado nauja teorija, kuri šviesą aiškino, kaip „mišrų“ reiškinį, kuris objektyviai pasižymi tiek banginėmis, tiek dalelių srauto savybėmis.

Matematinės dedukcijos elegancijos požiūriu, ko gero, pati tobuliausia aksiomatika yra klasikinė Euklido geometrija. Visgi ir šiam mokslo šedevrui egzistuoja alternatyva – modernioji neeuklidinė geometrija.

Euklidinė moko, jog dvi lygiagrečios tiesės niekada nesusikerta, gi modernioji geometrija, priešingai, teigia, kad dvi lygiagretės kažkur begalybėje neišvengiamai susikerta.

Verta dėmesio matematikos genijaus K. Godelio „nepilnumo teorema“. Pastaroji teigia, jog net ir išvystytose, darniose teorinėse sistemose egzistuoja teiginiai, kurie esamos aksiomatikos ribose negali būti nei įrodomi, nei paneigiami. Taigi, mokslininkams ir mokslininkėms, laikinai atsidūrusiems pažintiniame loginiame akligatvyje, pagalbos privalu ieškoti kitose, „svetimose“ aksiomatikose ir teorijose. Kaimiškai tariant, tyrėjams privalu pasidairyti, visapusiškai pasigilinti į kitas alternatyvias teorijas, kurios nagrinėja tą pačią dalykinę sritį (Gegenstandsbereich).

Ne mažiau įtaigus yra kito filosofijos klasiko K.R. Popper-io mokymas apie teorijų falsifikaciją. Leftistai tikrai neturėtų spjauti į akis Popper-iui, kadangi jų dievaitis Dž. Sorošas minėtą filosofą laikė savo idėjiniu ugdytoju. Pasak iškiliausio modernaus mokslo filosofo Popper-io, visa mokslo istorija yra ne kas kita, kaip mokslo klaidų istorija. Tai – savotiškas „klaidizmas“ arba falibilizmas, nuo lotyniško žodžio Fallibilis – klaida.

Iš šios apmaudžios aplinkybės supratimo K. Popper kaip tik ir išvedė savo pasiūlytą teorijų falsifikacijos metodologinį reikalavimą. Pasak filosofo, teorijas reikia ne įrodinėti, verfifikuoti, bet paneiginėti (falsifikuoti). Mokslininkas, kuris prisilaiko verifikacinės mokslo metodologijos, kažkuo primena uolų ir buką NKVD tardytoją. Pastarasis visais įmanomais būdais renka, jėga išmušinėja, pritempinėja tik tuos įrodymus, kurie patvirtina iškeltą „teisinę versiją“. Visa kita neįdomu.

Teorijų falsifikacijos metodologinė norma kreipia mokslo ir mokslininkų veiksmus visai kitu keliu. Falsifikacinės metodologijos prisilakantys mokslininkas panašesnis ne į NKVD-istą ar gestapininką, bet į demokratinės teisinės valstybės prokurorą. Visam procesui galioja nekaltumo prezumpcija. Prokuroras privalo savo akiplotyje viso proceso metu nuolat šia prezumpcija vadovautis. Jam privalu visapusškai įsigilinti ir į kaltinimo, ir į gynybos (!) argumentus. Jei gynybos argumentus, įrodymus pavyksta paneigti, falsifikuoti, tai byla su kaltinamąja išvada keliauja į teismą.

Mokslinė teorija tik ta, kuri paneigiama

Pasak Popper, mokslinę teoriją privalu ne įrodyti (verifikuoti), o paneigti, (falsifikuoti). Privalu gilintis ne tik į savo įrodinėjamą teoriją, bet ir į visas kitas alternatyvias tos srities teorijas, taip pat į jų faktologinę bazę. Jei po tokio visuminio analitinio veiksmo savo teorijos nepavyksta paneigti, tik tada tokia teorija laikino susitarimo pagrindu laikoma kaip teisinga.

Žinoma, tik iki tol, kol bus pasiūlyta pranašesnė teorija, o senoji teorija bus falsifikuota. Popper įvedė į mokslo logiką vadinamąjį demarkacijos kriterijų, kuris leidžia mokslines teorijas atskirti nuo nemokslinių. Mokslinė teorija laikoma tik tokia teorija, kuri iš principo gali būti falsifikuojama, leidžia tatai su savimi padaryti. Teorijos, kurios negali būti falsifikuojamos arba neatlaiko falsifikacijos išbandymo, nėra mokslinės.

Šiame kontekste vertas dėmesio ne tik metodologinis Popper palikimas, bet ir jo kaip socialinio ir politinio filosofo mokymas. Turiu galvoje jo klasikinį veikalą „Atvira visuomenė ir jos priešai“.

Šį veikalą judėjų kilmės austras Popper-is parašė N. Zelandijoje, į kurią pabėgo jo tėvynainiui A. Hitleriui atėjus į valdžią. Minėtas veikalas buvo triuškinantis filosofinis atsakas kylančio totalitarizmo – nacistinio ir stalininio – atžvilgiu.

Didaktiniais sumetimais mažumėlę suprastintai kalbant, veikalo moto yra toks: netikėkite pranašais, nėra jokių absoliučių politinių ir visuomeninių autoritetų, jokių baigtinių ideologinių, politinių ir istorinių tiesų, kiekviena visuomeninė politinė idėja turi būti išgirsta ir nevaržomai išnagrinėta.

Nesunku įžvelgti, kad ir „atviros visuomenės“ konceptas yra išvestas iš Popper-io falsifikacinės mokslo logikos teorijos, pritaikant ją jau ne tik mokslui, bet ir politinių ideologijų bei pasaulėžiūrinių tiesų civilizaciniam validavimui.

Simptomiška, jog garsusis „Atviros Lietuvos fondas“, kiti analogiški posovietinėje Rytų Europoje Dž. Sorošo įsteigti fondai, savo pavadinimą ir idėjinį prekinį ženklą kildino būtent iš minėto veikalo apie atvirą visuomenę ir jos priešus.

Paradoksalu štai kas

Pamatęs, ką jo tėvynainė F. Kuklianski 21 a. Lietuvoje išdarinėja, iškilus filosofas, manyčiau, turėtų kape iš apmaudo propeleriu suktis. Niekas neneigia, kad F. Kuklianski turi teisę į pažiūras bei jų raišką, taip pat ir į istorinį naratyvą. Istorinis II Pasaulinio karo paveldas Lietuvoje iš tiesų yra skaudus, sunkus, iki galo atvirai neiškalbėtas, psichologiškai neperdirbtas, beje, priešingai nei Vokietijoje ar Austrijoje.

Bėda ta, kad mokslinio istorinio diskurso ir ginčo aplinkybėmis į pagalbą šaukiamasi Lietuvos prokuratūros, kitaip tariant, valstybės teisinės prievartos. Būtent čia peržengiama raudona linija, beje, ne pirmą kartą. Sykį F. Kuklianski, nebūdama judėjų dvasininke, jau „uždarė“ Lietuvoje VISAS sinagogas „saugumo sumetimais“.

Uždarė tuo metu, kuomet Vokietijoje ir kitur, priešingai nei Lietuvoje, judėjai ir sinagogos visai realiai buvo atsidūrę sprogdinimų ir teroro išpuolių pavojuje. Net ir tiems lietuviams, kurie sąžiningai ir atsakingai žiūri į holokaustą, šiltai priima mūsų judėjų kilmės tėvynainius, anuomet suskaudo širdį. Mat veikėja atliko visiškai perteklinį, demonstratyvų propagandinį veiksmą tarptautiniu mastu.

Šitaip sumenkinami visi atviro diskurso oponentai, maža to, jie išstatomi moraliai apgailėtinoje šviesoje. Argi šitaip stiprinami, (o gal ardomi) judėjų ir lietuvių tautų ryšiai?

Ar šitaip plėtojamas (o gal sudarkomas) normalus, atviras istorinis diskursas? Ar šitaip įtvirtinamos humanistinės vertybės ir tiesos paieškos, ar tiesiog eilinį kartą tarptautiškai išplatinamas prokremlinės propagandos naratyvas? Tegul skaitytojas ir kiekvienas šalies pilietis, nepriklausomai nuo tautybės, pats atsako į šiuos klausimus.

Visa tai tolina nuo demokratijos

Akivaizdu, kad Lietuvoje bandoma deterministiškai valdyti laisvą ir atvirą istorinį diskursą, tiek akademinį, tiek pilietinį. Yra interesų grupės, kurios nori perimti istorinės tiesos ir jos interpretavimo monopolį. Yra norinčių ir jau galinčių (!) perimti į savo rankas ideologinę politinę tiesą ir pasaulėžiūrinę tiesą.

Kitaip manantys, „neteisingai“ galvojantys, norintys sudalyvauti atvirame diskurse su savo tikra (arba netikra ir naivia tiesa) ne tik užblokuojami, marginalizuojami, bet jų atžvilgiu jau taikomos sankcijos. Vyksta šalinimai iš profesinių ir politinių pozicijų, pasireiškia atsiprašymai ir atsistatydinimai, „paklydėliui“ netikėtai susivokus ir viešai atgailaujant… Visa tai mus tolina ir nuo atviros visuomenės ir nuo demokratijos. Nuo tikro mokslo tatai mus irgi tolina.

Betgi istorinių ir pasaulėžiūrinių tiesų monopolis jau buvo. Visų sovietinių respublikų baudžiamuosiuose kodeksuose buvo straipsnis su sankcija iki 3 metų įkalinimo. Už „žinomai melagingų prasimanymų, juodinančių tarybinę valstybę ir jos visuomeninę santvarką, platinimą“.

Atleiskite, kad pateiksiu žymiosios „teisės normos“ formuluotę originalo kalba: „Распространение заведомо ложных измышлений, порочащих советский государственный и общественный строй“. Joks vertimas neperduos grynos tų laikų autentikos. Šį BK straipsnį įsūdydavo bemaž visiems disidentams, tiek Lietuvos, tiek Rusijos.

Istorija pradeda kartotis

Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, primena 1937-1938 m. represijų ir parodomųjų teisinių procesų vajų buvusioje SSRS. Žmogaus – mokslininko, inžinieriaus, karininko, rašytojo, poeto, kompozitoriaus etc. įkalinimas, neretai ir fizinis sunaikinimas prasidėdavo ir nuo pavienių, bet dažniausiai nuo kolektyvinių „laiškų“ partijai ir budriems NKVD organams.

Gerbiamieji, žiūrėkite, mūsų sveikame tarybiniame kolektyve susisuko gūžtą užsislaptinęs niekingas trockistas, liaudies priešas, kosmopolitas, vakarų garbintojas ir kenkėjas „вредитель“. Darykite ką nors, skubiai imkitės priemonių…

Dažniausiai tokiems skundams net nebuvo jokio realaus politinio-pasaulėžiūrinio pagrindo. Tiesiog studentai, pavaldiniai, kolegos galėjo akimirksniu sutvarkyti bet kurį aukščiau stovintį, bet kurį, kuriam kūryba sekasi geriau…

Visi žinojo, kur kreiptis, kaip argumentuoti ir kas laukia nusižiūrėtos aukos. Dalis užpultųjų, supratę kuo viskas kvepia, staiga imdavo viešai atgailauti, atsižadėdavo artimųjų, buvusios veiklos, savo kūrinių, liudydavo savo atsivertimą į tiesą, prisiekinėdavo ištikimybę Lenino-Stalino reikalui…

Dažniausiai tai jau nebepadėdavo. Įkalinimų ir žudymų 21 a. Lietuvoje nebus, bet iš gūdžios praeities į madą ėmė ir netikėtai sugrįžo kolektyviniai laiškai, kartu pasipylė atstatydinimai ir atsistatydinimai. Įsivyrauja vidinė cenzūra, prasideda profesinės veiklos ir viešų vaidmenų ribojimas. Nukrypsi nuo „teisingo“ kalbėjimo – būsi niekas, pasigailėsi gimęs…

Gražiai, nuoširdžiai prašyti galima visko. Tad aš nuoširdžiausiai prašau mūsų valstybės vadovų būti nuovokiais, išmintingais, atsakingais. Neleiskite, kad Jūsų autoritetu ir mūsų pilietine patriotine viltimi manipuliuotų suįžūlėję pasaulėžiūros ir tiesos monopolistai. Neleiskite kurti Lietuvoje orveliškos „Tiesos ministerijos“.

Tiesą atraskime visi kartu, laisvai diskutuodami, polemizuodami. Mes nenorime, kad mūsų rinkti ir gerbiami valstybės vadovai pradėtų panašėti į sovietinę Lenino statulą ištiesta ranka: „ir Leninas didis mums nušvietė kelią…“ arba „teisingu keliu einate , draugai“ (верной дорогой идете, товарищи…).

M. Kundrotas. Liberalieji totalitarai pagaliau nusimeta kaukes

Redakcija
-
1

Filadelfijos katalikų arkivyskupas Čarlzas Džozefas Šapju (Charles Joseph Chaput) nukalė auksinę frazę. Blogis prašo tolerancijos tol, kol įtvirtina savo viešpatavimą. Po to jis imasi gėrio nutildymo. Išties kraštutiniųjų liberalų ir su jais susiliejusių kultūrinių kairiųjų kalbos apie laisvę, lygybę, pakantumą trunka tol, kol jie opozicijoje. Patekus į valdžią prasideda draudimai, rūšiavimai ir persekiojimai.

Liberaliosios kairės aljansas veržiasi atstovauti imigrantams ir įvairaus plauko seksualiniams improvizuotojams, čia pat siekdamas nutildyti, išstumti į paribius ir galiausiai – sunaikinti tautiškųjų ir konservatyviųjų pozicijų atstovus. Vienas iš minėto aljanso įkvėpėjų – Herbertas Markuzė (Herbert Marcuse) – atvirai kalbėjo apie diskriminuojančią toleranciją, turinčią reikštis tolerancija viskam, kas ateina iš kairės, ir netolerancija viskam, kas ateina iš dešinės.

Daugelyje Vakarų šalių – nuo Švedijos iki Kanados – jau galioja santvarka, pagal kurią tautinei ir lytinei egzotikai leidžiama atviriausiais būdais tyčiotis ir net smurtauti prieš tautininkus ir konservatorius, o pastariesiems draudžiama net pati nuosaikiausia kritika. Švedijoje imigrantas, nužudęs jauną tautininką Danielį Vretstriomą (Daniel Wretström), pripažintas neveiksniu, išvengdamas atsakomybės. Kanadoje homoseksualų ekstremistai braunasi net į bažnyčias, provokuodami krikščionis savo glamonėmis, o sulaukę priekaištų kreipiasi į teismus.

Praeitais metais į Seimą išsiveržė grupuotė, pasirengusi atitinkamą santvarką įvesti Lietuvoje. „Nepagarbi kalba“ apie tam tikrų tautinių ir lytinių grupių atstovus jų sėkmės atveju taps nusikaltimu. „Nepagarbi kalba…“ Tai reiškia, kad Lietuvoje atsiranda grupės, apie kurias bus galima kalbėti tiktai gerai arba nieko. Jei visuomenėje atsiranda bent viena tokia grupė, tai reiškia tik vieną – demokratijos mirtį.

Ši grupuotė rado sau sąjungininkų ligtolinių liberalų gretose, įskaitant tuos liberalus, kuriuos kai kas be jokios gėdos pravardžiuoja konservatoriais. Tikrųjų konservatorių vienybė, drausmingai dalyvaujant balsavime ir balsuojant prieš ar bent susilaikant, dabar – vienintelė viltis sustabdyti šliaužiantį liberalųjį totalitarizmą.

Pajutę savo galią liberalieji propagandininkai jau ir Lietuvoje nusimeta kaukes. Vytautas Bruveris patriotui apžvalgininkui Vidmantui Valiušaičiui atvirai žėrė, kad demokratinėje visuomenėje (pagal liberalų supratimą) pastarasis neturėtų jokios didesnės įtakos. O mes, naivuoliai, manėme, jog demokratija užtikrina nuomonių įvairovę ir kiekvieno žmogaus įtakos galimybę pagal jo kompetenciją, o ne užimamą poziciją. Ne, brangieji. Demokratija pagal liberalus būna tada, kai tėra vietos vienai nuomonei – pačių liberalų.

Ne ką prasčiau sužibėjo Romas Sadauskas-Kvietkevičius, prabilęs apie homofobų sąrašą, kuris leis darbdaviams užtrenkti duris prieš nosį tokiems neandartaliečiams. Taigi, jei privatus darbdavys atsisakytų priimti į darbą praktikuojantį homoseksualą, tai būtų tragedija ir toks darbdavys būtų suėstas tiek per teismus, tiek per propagandą. O štai atsisakyti priimti į darbą prigimtinės šeimos šalininką – visiškai normalu. Tokia tad yra diskriminuojanti tolerancija.

Vyraujančioje Lietuvos žiniasklaidoje – nuo Jūsų ir mūsų mokesčiais išlaikomos LRT iki didžiųjų privačiųjų kanalų – diskriminuojanti tolerancija taikoma jau seniai. Dabar ją ketinama perkelti į politinę ir galiausiai – į teisinę erdvę. Volterui (Voltaire) priskiriama įžvalga: parodykite, ką draudžiama kritikuoti, ir aš pasakysiu, kas čia valdo.

Išties gal būtų naivoka manyti, kad Vakarų pasaulį valdo imigrantai ir lytiniai egzotai. Viskas kiek sudėtingiau. Šiomis grupėmis tiesiog naudojasi naujieji totalitarai, kaip kažkada klasikiniai marksistai naudojosi proletariatu. Tai – potencialas revoliucijai, vedančiai į valdžią tironus.

Kur nuodėmė tampa norma, ten dora tampa nuodėme. Liberaliosios kairės aljanso tikslas nėra sulyginti skirtingas pozicijas. Ne, jis siekia jas apversti aukštyn kojomis. Kas buvo nieks, tas bus viskuo. Ir atvirkščiai.

Dabar tautos noras gyventi savo tėvynėje saugiai ir kurti savo valstybę arba šeimos noras išvengti akistatos su lytine egzotika tampa nusikaltimu. Neapykantos nusikaltimu. Tu tiesiog privalai priimti tai, ką bruka liberaliosios kairės aljansas. Privalai. Ir taškas.

Ar leisime Lietuvoje įsitvirtinti naujam totalitarizmui? Sprendimui laiko – vis mažiau.

Gender ideologija: prieš moters vertę (I dalis)

Redakcija
-
4
Gintautas Vaitoška, NŠTA narys, Šeimos ir santuokos studijų programos vadovas Tarptautiniame Teologijos institute Trumau (Austrija)

2018 m. gruodžio 4-ą dieną JAV Baltimorės “LBGT komiteto teisės ir politikos padalinys“ iš savo gretų pašalino p. Juliją Beck.

Save lesbiete laikanti 25 metų moteris pasisakė už įkalintų moterų teisę nebūti patalpintoms kartu su „transmoterimis“ – t.y. vyrais, kurie galvoją esą moterys.

Trys kalinės Teksaso valstijoje pasiskundė Federaliniam apygardos teismui, kad dušuose ir tualetuose „transmoterys“, tebesididžiuojančios savo pilnai vyriškais kūnais, atvirai demonstruoja seksualinį geismą neapsirengusioms „paprastoms“ moterims.[1]

Julija Beck taip pat paminėjo garsią istoriją viename Anglijos kalėjime, kuriame 2017 m. kalinė Karen White seksualiai smurtavo prieš kitas dvi kitas kalines.[2] Karen White tapo „transmoterimi“ po to, kai buvo suimta dėl moterų prievartavimo kaip Stephen‘as Wood‘as – t.y. tada, kai dar buvo vyras.

Kalėjime jis ėmė dažytis, dėvėti peruką ir pradėjo lyties pakeitimo procesą. Tapęs Karen White, jis buvo patalpintas su kitomis moterimis, ir vyriškus organus, kaip ir „transmoterys“ Texaso kalėjime, išsaugojo. LGBT komiteto narė, išmetusi Juliją Beck dėl kaltinimo „transfobija“ yra Ava Pipitone. Ji yra „transmoteris“, kuri, išsaugojusi vyriškus lytinius organus, toliau geidžia moterų ir pristato save kaip „translesbietę“. T.y. Ava užstojo į save panašią Karie White.

Kol kas tokios istorijos Lietuvoje skamba beveik kaip anekdotas; gal dar tebesame arti Dievo? Tokią išvadą galima daryti turint omenyje Vladimiro Solovjovo aiškinimą, kad juoką kelia netiesa stovintiems tiesoje.

Česlovas Milošas panašiai aiškino Viduramžių karnavalų prasmę: juokinga būdavo kauke ir kostiumu vaizduojama yda. Pas mus dar galima iš panašių dalykų pasijuokti – tik kyla klausimas, ar dar ilgai taip bus?

Gender ideologijos – vadinamosios „tapatybės politikos“ (identity politics) kilpa jau užnerta JAV ir Jungtinės Karalystės visuomenėms, Ispanijoje ir kituose Europos kraštuose dėl jos verda aštri kova… Greičiausia ir panašių temų nevengiantis Juozas Erlickas tuose „laisvę“ skelbiančiuose kraštuose vargu ar begalėtų juokauti. Pavyzdžiui, įteisinus Stambulo Stambulo konvenciją…

Šiame trijų straipsnių cikle pamėginsime pažvelgti į gender ideologijoje glūdintį moters pažeminimą bei pasigilinti į jo priežastis. Kodėl taip populiaru būti „transgender“?

Taip pat aptarsime vieno „nedidelio“ mūsų sentimentalaus laikmečio produkto – kelių milimetrų skersmens kontracepcijos piliulės – įtaką gender ideologijai. Pasak žymaus amerikiečių filosofo Francis Fukuyamos ji yra labiausiai vyro ir moters santykius paveikęs faktorius per visą žmonijos istoriją. Išvada gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti keistoka ir ne visai suprantama netgi katalikiškoje auditorijoje. Tačiau apie viską iš eilės.

Mįslė Suomijos gydytojams

Lyties disforija vaikystėje – kai berniukas nori būti mergaite ar atvirkščiai – yra retai pasitaikantis vaiko psichologinis kentėjimas. Berniukams jis reiškiasi nuo 2 iki 4 kartų dažniau nei mergaitėms. Tai yra logiška, kadangi mergaitės gimtinė (lytinė) tapatybė vystosi santykyje su mama, o norintis „vyru“ tapti berniukas mamą turi santykinai palikti susidraugaudamas su ne visada labai draugišku tėvu.[3]

Suomijoje toks sutrikimas pasitaiko vidutiniškai vienam iš 20’000 berniukų ir vienai iš 70’000 mergaičių. Remdamiesi bendru berniukų ir mergaičių skaičiumi populiacijoje, medikai tikėjosi, jog sulaukę paauglystės, dėl gimties tapatybės problemų į juos kreipsis apytiksliai 3 mergaitės ir 14 berniukų. Tačiau 2013 metais į Suomijos medikus kreipėsi 41 mergaitė ir 6 berniukai.[4]

Tokie skaičiai keisti ir dėl „apvirtusio“ berniukų ir mergaičių santykio, ir bendrai dėl tris kartus didesnio nei tikėtasi tokių pacientų skaičiaus. Dar ryškiau tokia tendencija stebėta ir kitose šalyse: Švedijoje 2018 – aisiais paauglių, prašančių pakeisti jų gimtį (lytį), buvo apie 20 kartų daugiau nei 2008 – aisiais, ir daugeliu atvejų tai buvo mergaitės. Anglijoje tokių paauglių skaičius per tą patį laikotarpį išaugo 33 kartus, ir vėl daugeliu atvejų (70 proc.) – mergaičių. Šie skaičiai kelia du klausimus: kodėl norinčių pakeisti gimtį skaičius taip dramatiškai auga ir kodėl kreipiasi daugiau mergaičių nei berniukų (nes, kaip matėme, vaikystėje santykis yra atvirkščias).

„Memas“

Šis Richardo Dawkinso sukurtas terminas reiškia pažiūrą ar elgesio stilių, kuris visuomenėje plinta („replikuojamas“) pamėgdžiojimo keliu. Viena iš tokių idėjų, kaip rašo žymus JAV psichiatras Paul McHughas, yra „translytiškumas.“ Populiarėjant pačiai įvairiausiai įvairovei, jaunimo grupėje sunku kuo nors draugus benustebinti. Įdomiausias savęs pateikimas mūsų dienomis yra „transgender veganas“: kaip sakė vienos menų profilio gimnazijos pedagogė, tokių įdomių jaunuolių galima sutikti ir Lietuvoje. Mes ne kokia nors provincija!

Apie tokį „memą“ jau daug parašyta: pavyzdžiui, kad socialiniame tinkle „reddit“ yra labai daug pasisakymų apie tai, kaip yra vertinga pakeisti gimtį ir rekomendacijų kaip nesunkiai galima gauti priešingos gimties hormonų tam, kad pradėtum persikeitimą.

Tačiau čia susiduriame ne tik su mada: daugelis transgender iliuzijai pasiduodančių vaikinų ir merginų yra kenčiantys žmonės. Aprašytame suomių tyrime teigiama, kad net trims ketvirčiams jų buvo nustatytos rimtos diagnozės (autistinio spektro, nerimo, depresiniai sutrikimai ir netgi psichozės) ir taip pat, kad šie sutrikimai juos vargino dar prieš susiformuojant norui pakeisti gimtį.

Turint omenyje, kad už visų psichologinių kentėjimų slypi skausmingas įsitikinimas žemesne savo verte, tampa aišku, kad noras keisti gimtį paliečia tuos jaunuolius, kurie ar kurios paauglystės metu ima galvoti, kad jie yra nepilnaverčiai vyrai arba moterys. Tada tokie vaikinai nori tapti moterimis ir atvirkščiai.

Šaltiniai:

[1] https://www.womensliberationfront.org/baltimore-lgbtq-commission-anti-lesbian-bias/

[2] https://www.bbc.com/news/uk-england-leeds-45825838

[3] Išsamiau sutrikimo priežastis šių žodžių autorius yra aptaręs 2019 m. Artumos leidyklos išleistoje knygoje Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti? Psichologiniai, medicininiai ir socialiniai potraukio tai pačiai gimčiai aspektai.

[4] Two years of gender identity service for minors: overrepresentation of natal girls with severe problems in adolescent development,
Riittakerttu Kaltiala-Heino, Maria Sumia, Marja Työläjärvi, and Nina Lindberg
Child Adolesc Psychiatry Ment Health. 2015; 9: 9.

_____________

Straipsnis išpublikuotas “Artuma” žurnalo sausio 1 numeryje.

Vytautas Sinica. Ar laisvės vyrams „būti“ moterimis siekė pasipriešinimo okupacijai kovotojai?

Redakcija
-
2

Puikus profesoriaus Vaitoškos tekstas. Tai dar vienas žmogus, kurį šiandienos teisuolių elitas visais būdais mėgina užčiaupti. Skaitome:

„Aristoteliui ir Platonui laimingas buvo doras žmogus. T.y. suvaldantis savo emocijas ir atsižvelgiantis į „visuomeninį interesą.“ Toks laimės supratimas sukūrė Vakarų civilizaciją. Dorybė nėra nemaloni – būti kilniam yra giliausias žmogiškas malonumas.

Tad ar galima Lietuvos laisvę statyti pagrindinai ant jausminio komforto? Paklauskime savęs, ar tai tokios laisvės siekė laisvės kovų dalyviai?

Norint atsakyti teigiamai, šalia kitų dalykų taip pat reikėtų parodyti, kad, tarkime, jei vienas Lietuvos partizanų būtų panorėjęs tapti moterimi ir apsivilkęs suknelę, toks jo noras būtų buvęs pilnai suprastas ir gerbiamas.

Taip pat – dabar jau „jos“ – lytinis potraukis vyrams – sakykime, vienam iš kovotojų – būtų buvęs gerbiamas ir visai galimai patenkintas.

Skamba nepagarbiai laisvės kovų dalyviams?

Bet tokia yra emocijų ir seksualinių pojūčių laisvės logika. Tokios laisvės dabar Lietuvoje siekiama mėginant priimti Stambulo konvenciją.

Įsivaizduokime, kad pasipriešinimo okupacijai kovotojai būtų pranašiškai numatę, kad jų laisvoje Tėvynėje bus ne tik leidžiama vyrams „būti“ moterimis, tačiau dar daugiau: tie, kurie apie tokias moteris atsilieptų kritiškai, užsitrauks teisinę atsakomybę.

Būtent tai reiškia Stambulo konvencijos draudimas diskriminuoti dėl lytinės tapatybės. Toks įstatymas šiai „moteriai“ partizanų žeminėje nebūtų leidęs pasakyti nė vieno neigiamo žodžio.“

JI GYVA | Virtualus pokalbis „Maža tauta su dideliu žodynu“, skirtas Vytauto Mačernio 100-osioms gimimo metinėms

Redakcija
-
2

Daugeliui ne paslaptis, kad lietuvių kalba yra viena seniausių ir archajiškiausių kalbų pasaulyje. Maža, sudėtinga ir tuo pat metu galinga mūsų kalba atlaikė ne vieną priespaudą ir kėsinimąsi sunaikinti. Verčiantis istorijos puslapiams ji keliavo išvien mūsų širdyse ir lūpose – dainavo laisvę, kūreno tapatybę. Net ir sparčiai kintant pasauliui žilagalvė mūsų kalba neatsilieka, žengia koja kojon. Ji jauki ir pažįstama kaip močiutės skara, bet sykiu šviežia ir lanksti kaip pavasario žolė. Lietuvių kalba leidžia mums kurti artimus, meilės kupinus santykius, padeda siekti pažangos, praturtina mūsų ir platųjį pasaulį.

Bet ar mes dar pastebime unikalų savo kalbos grožį? Ar ji netampa tik dar vienu banaliu įrankiu skubotame pasaulyje? Ar mokame ja žaisti, mėgautis? Atraskite. Pažinkite. Pajauskite. JI GYVA!

Vasario 17 d. 11 val. kviečiame žiūrėti virtualų pokalbį „Maža tauta su dideliu žodynu“, skirtą Vytauto Mačernio 100-osioms gimimo metinėms. Kalbėsis komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“  vadovė Lionė Lapinskienė ir bibliotekos renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė. Renginys vyks Lietuvių kalbos dienų metu. Jo transliaciją, o vėliau ir įrašą, galėsite matyti bibliotekos „YouTube“ kanale.

Daug metų lituanistė Lionė Lapinskienė tyrinėja lietuvių kalbos puoselėtojų Jono Jablonskio, Petro Būtėno ir kitų biografijas ir darbus. Lietuvių kalbos grožio ji ieško Henriko Radausko ir Bronės Buivydaitės kūryboje. Šioje kalboje gražiai jungiamas gramatinės struktūros tikslumas ir poetinis skambesys.

Lietuvių kalbos pilnatvė skleidėsi XX amžiaus poeto, filosofo, poligloto, tragiško likimo asmenybės Vytauto Mačernio „Vizijose“. V. Mačernis savo studijų metais su kurso draugais „šatrijiečiais“ yra skaitęs eilėraščius Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje.

Jį kaip intelektualą siejo pažintis su režisieriumi Juozu Miltiniu, aktoriais Vaclovu Blėdžiu ir Donatu Banioniu. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, iki tragiškos V. Mačernio žūties, jie visi glaudėsi jo namuose Šarnelėje, kur vykdavo diskusijos ir poezijos skaitymai. Karo sumaištyje per V. Mačernio „Vizijas“ kaip baltoji lelija skleidėsi lietuvių kalbos grožis.

Šiais prisiminimais ir tekstais remdamosis L. Lapinskienė ir E. Pažemeckaitė kalbės apie lietuvių kalbos išskirtinumą ir tikrąją vertę.

Neleiskime ištrinti Vasario 16-osios iš Tautos atminties! Lietuvos vardas žinomas pasauliui jau tūkstantį metų

Redakcija
-
9
Neleiskime ištrinti Vasario 16-osios iš Tautos atminties! Lietuvos vardas žinomas pasauliui jau tūkstantį metų

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas

Kreipimasis

Neleiskime ištrinti Vasario 16-osios iš Tautos atminties!

Pusę amžiaus sovietinių okupantų propaganda lietuviams kalė į galvas – 1918 metų vasario 16 dieną paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė yra neteisėtas buržuazinių nacionalistų kūrinys.

Istorinė ir geopolitinė klaida.

Lietuvių tauta turėjo išnykti, o ne atgimti XIX a. pabaigoje. Jos atgimimas ir savos valstybės sukūrimas buvo nesusipratimas. Vasario 16–oji buvo trinama iš mūsų atminties visais būdais: buvo tyčiojamasi iš pačios lietuvių tautinės valstybės idėjos, juodinami ir šmeižiami iškiliausi jos kūrėjai, smerkiamos Nepriklausomybės kovos ir drąsieji savanoriai, menkinami ir karikatūrinami savo valstybę išsikovojusios Tautos pasiekti laimėjimai. Ir vis dėlto ta diena gyveno lietuvių protuose ir širdyse, kasmet matomiausiose vietose vis suplevesuodavo rizikavusių ilgais kalėjimo metais drąsuolių keliama Lietuvos valstybę primenanti Trispalvė.

Sovietiniai okupantai trypė ir trynė Vasario 16-osios atmintį atvirai ir šiurkščiai – draudė minėti tą dieną ir negailestingai persekiojo ir baudė ją išdrįstančius švęsti Lietuvos patriotus.

Lietuviai! Visi Lietuvą mylintys ir jai ištikimi tėvynainiai!

Atėjo laikas suprasti, įsisąmoninti ir pripažinti karčią tiesą: Vasario 16-oji vėl trinama iš mūsų, Lietuvos piliečių, atminties. Tik ne atvirai, draudžiant minėti šią dieną, o švenčiant ją taip, kad tuščiose ir pompastiškose valdžiažmogių kalbose, piliečių džiaugsmingai mojuojamų Trispalvių jūroje ir grandiozinių fejerverkų ugnyse pradingtų tikrasis – dvasinis ir politinis tos dienos turinys ir jos istorinė prasmė.

Suvaidinto patriotizmo ir klastojamos Vasario 16-osios esmę prieš trejus metus išdavė kiekviename žingsnyje šmėžavęs melagingas įrašas: LIETUVAI – 100. Sąmoningai ir nusikalstamai klaidinantis. Turėjęs priversti mus pamiršti, kad Lietuvos vardas žinomas pasauliui jau tūkstantį metų ir kad švenčiamas ne daugelį amžių gyvuojančios Lietuvos, o moderniosios lietuvių tautos sukurtos ir ginklu apgintos Lietuvos nepriklausomos ir demokratinės valstybės šimtmečio jubiliejus.

Apgaule ir klasta trinantys Vasario 16-ąją iš mūsų atminties ,,globalios Lietuvos“ kūrėjai siekia, kad lietuviai visiems laikams pamirštų ir net nepajėgtų įsivaizduoti, kad jie gali būti valstybinė tauta. Kad jie nebesuprastų, kad gali ir turi teisę valdyti save ir gyventi kaip nepriklausoma politinė bendruomenė, laisvai lemti savo kaip tautos ateitį ir likimą. Kaip gūdžiausiu sovietmečiu, Vasario 16-ąją vėl slegia ir jos šviesą temdo sugrįžę baimių ir įtarimų esant „nacionalistine“ švente šešėliai.

Sąmoningai griaunama ir naikinama viskas, kas susiję su šia diena. Trukdoma įrengti ją menančią ir simboliškai įprasminančią Valstybės aikštę šalies sostinėje. Klastojama ir trinama Vasario 16-osios Lietuvos valstybės viziją ir jos garbę išsaugojusių Laisvės kovų istorija ir atmintis, juodinami ir šmeižiami tą valstybę gynę didvyriai.

Siekiama, kad užmiršę, kas yra sava nepriklausoma valstybė, mes, lietuviai, nebesuprastume, ir kas yra tikroji – politinė ir valstybinė Laisvė. Trinant Vasario 16-ąją iš mūsų atminties tikimasi, kad mes užmiršime, jog esame šimtmečių bendro likimo susaistyta žmonių bendrija – TAUTA – išsivaikščiosime po pasaulį ir jame ištirpsime nepalikdami savo buvimo šioje Žemėje pėdsakų.

Todėl švęskime Vasario 16-ąją kaip laisvi ir orūs žmonės. Suprantantys, kad turime tik vieną Tėvynę – mažą Žemės lopinėlį prie Baltijos jūros, kuris vadinasi LIETUVA. Ir atsimenantys, kad 1918 metų Vasario 16-ąją atgimusi Lietuvos VALSTYBĖ yra vieninteliai mūsų kaip Tautos namai – vienintelis saugus prieglobstis nuo pasaulį krečiančių negandų ir istorijos audrų.

Tai bus asmeninis Meilės, Pagarbos ir Drąsos aktas mūsų valstybei, mūsų kritusiesiems, mūsų vaikams ir vaikaičiams. Visoje Lietuvoje uždekime žvakes prie Vasario 16-ąją primenančių paminklų ir su ja susijusių aikščių bei ant žuvusiųjų kapų. Visi galintys kviečiami ateiti su deglais – išmeskime baimę, išdrįskime ir vėl įžiebti savo Meilės atkurtai Lietuvai ugnį.

Vilniuje 18 val. prie Tautos Patriarcho Jono Basanavičiaus paminklo uždekime savo Laisvės šviesą! Būkime vieningi, orūs ir laisvi piliečiai, gerbkime ir saugokime save ir savo artimą. Tačiau ateikime! Mums niekas to neuždraudė ir niekada negali uždrausti.

Pakelk galvą, lietuvi! Švęsdamas Vasario 16-ąją prisimink ir garsiai ištark sau ir kitiems:

MES ESAME ISTORINĖ IR VALSTYBINĖ TAUTA!

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

2021 m. vasario 11 d.

Klaidinga COVID-19 statistika iškreipia realią situaciją

Redakcija
-
3
Klaidinga COVID-19 statistika iškreipia realią situaciją

Ignalinos rajono savivaldybės vadovai  šių metų sausio mėnesį  suabejojo  oficialiai pateikiama asmenų, sergančių Covid-19 liga, statistika. Sausio 28 dieną ji skelbė, kad rajone serga 147 žmonės. Patikrinus sąrašus, rasta nemažai klaidingos informacijos.  Sąraše vis dar buvo jau pasveikę savivaldybės administracijos, seniūnijų, savivaldybės įstaigų darbuotojai. Buvo kreiptasi į Visuomenės sveikatos centrą, medicinos įstaigas. Per dvi dienas sergančių sumažėjo iki 77. Šiandienos, vasario 9-osios, duomenimis sergančiųjų rajone yra 50, tačiau ir tarp jų irgi esama asmenų, jau pasveikusių ir einančių į darbą. Ignalinos rajono savivaldybė kreipiasi į statistiką rengiančias institucijas ir prašo atsakingai žiūrėti į savo darbą, nes reali padėtis lieka neatskleista ir žmonės klaidinami.

Prof. Rasa Čepaitienė. Sujauktas protas

Redakcija
-
7
Prof. Rasa Čepaitienė. Sujauktas protas

Fiziologija ir virtualybė.

Prekybcentriai ir kompiuterių/televizorių ekranai. Maistas, darbas, namai. Darbas namie. Namai kaip darbas. Geri vaikai tėvų nelanko. Nė nesvajok nuvažiuot – visaregė Panoptikono akis tave stebi ir fiksuoja „sienos” pažeidimą. Lik namie. Neik laukan. O visgi išėjęs nedrįsk iškišti nosies iš po kaukės, net pamiškėj, kur nieko nėra, nes angelai sargai tam ir angelai, kad apsireikštų tiesiai iš oro ir įkaltų solidžią baudą.

Užtai maksimose niekas negresia – prašom trintis pilvais minioje kiek tik širdis geidžia (bet va, protesto mitinge būriuotis jau būtų baisus karantino taisyklių pažeidimas…).

Būtis susitraukia iki buities, o pastaroji – iki ėdimo, nes reikia malšinti nerimą ir baimę dėl ateities, kaip ir spoksojimo į ekraną, riejimosi feisbukuose. Ar pastebėjote, kokie ten pasidarė net artimi bičiuliai, bendražygiai – kategoriški, teisuoliški, agresyvūs, nepakantūs net 0,4 proc. nuo jų besiskiriančiai nuomonei?

Namų ūkiai ir socialiniai burbulai.

Šiapus ir anapus ekrano. Irsta ne tik įprastas žodynas. Irsta pati socialinė tikrovė. Atrandi, kad virtualus bendravimas, kad ir kiek besitęstų, negali jos pakeisti. Suvoki, kad tokie įprastiniai ir banalūs dalykai, kaip persimetimas koridoriuje su kolegomis keliom frazėm tavo ar jų darbą liečiančia tema, arba moteriškas pasiplepėjimas kavinėje prie latės draugėms išsitauškiant savo paslaptėles ir rūpestėlius, yra gyvybiškai būtini stabiliai psichikai ir gerai savijautai. Gyvo žmogaus žvilgsnis, šypsena, prisilietimas. Kad įsitikintum, jog dar ne Matricoj gyveni prijungtas prie generatoriaus.

Bet taip pat irsta ir visuomenė, ir politika, ir valstybė, kaip ir mes, bepajėgi užtikrinti tik savo bazines funkcijas. Represyviąsias. Gaudyti, bausti, gasdinti.

Tuo tarpu užkulisiuose vyksta rimti dalykai. Naujoji valdžia, prieš rinkimus žadėjusi atlaisvinti suvaržymus, vos vos gavusi rinkėjų, kurių dauguma, kaip liepta, klusniai sėdėjo namie, mandatą, tvarkosi savo, ar savo šeimininkų ir užsakovų, reikalus. Numatyta legalizuoti narkotikus, įskaitant sunkiuosius.

Siekiama įteisinti Stambulo konvenciją, kuri po kilnia kovos su smurtu prieš moteris priedanga atneš sumaištį socialiniuose santykiuose ir baudžiamuosius „prasižengėlių” persekiojimus. Įteisinti vienalytes partnerystes ir vad. „neapykantos kalbą” – t. y. kriminalizuoti bet kokį suabejojimą genderizmo ideologijos pagrįstumu, verčiant žmones tikėti nebe savo akimis, o privilegijuotosios mažumos fantazijomis, kad antai priešais tave stovintis barzdotas ambalas yra mergina, į kurią privalai kreiptis „panele” arba „ponia”, kitaip būsi pažangiosios žiniasklaidos užpjudytas, paskųstas policijai, gausi solidžią baudą arba net neteksi darbo.

Gal ateityje ir kokios perauklėjimo stovyklos tokiems netikėliams atsiras, kas žino… Sakysit, perdedu, taip nebus?

Bet panašiai jau nesyk buvo, kitur tai jau vyksta (prisiminkime transgenderių žlugdomą moterų sportą), pilnu tempu perrašant tikrovę, o visus, tam besipriešinančius, demonstratyviai ir „teisėtai” sudorojant.

Neapykanta – tai meilė, o meilė – tai neapykanta.
Tolerancija – tai žodžio laisvės suvaržymas.
Laisvė – tai nelaisvė. O nelaisvė – laisvė.
Konservatizmas – tai visų konservatyvių vertybių, normų ir tradicijų atmetimas, įžūlus išžaginimas.

Ką reiškia įstatymiškai ir naujaisiais papročiais įtvirtinta mitologija, kurios pajudinti nevalia, jau parodė ir kolegos V. Rakučio atvejis. Bijokit ir nedrįskit kelti kai kam nepatogių klausimų. Būsit suėsti ir apšmeižti iš ekranų.

Nieko asmeniško – tik fiziologija ir virtualybė. Tik bet kokių, net menkiausių kliūčių pašalinimas triumfališkam pažangos kely.

Bet kokią kvailystę, amoralumą ar niekšybę paskelbk pažangia ir minios, bijodamos būti apšauktos tamsiomis ir atsilikusiomis (o tam dirba visa armija gerai apmokamų influencerių), paknopstom puls pažangintis.

Senas kaip pasaulis triukas, pigiausia manipuliacija – iššūkis ir pasmerkimas – ištobulinti totalitarinių režimų ir komercinės reklamos. Nebūsi/netikėsi/nepirksi/nevartosi/negyvensi kaip sakoma – reiškia, esi kvailys ir nupušėlis, o gal net kremlinas, nes juk tik priešas gali abejoti mūsų geriausiosios santvarkos privalumais ir laimėjimais! Nieko neprimena?

Bet jeigu manot, kad nuo to išsisuksit tylėdami, mėgindami likti kuo mažiau matomi, niekur, kaip įpratę, nesikišdami – nepavyks.

Pasiklauskite tėvų ir senelių, kaip dalyvaudavo Gegužės 1-osios ar „Didžiojo Spalio” metinių demonstracijose, kaip džiaugdavosi po jų gavę kokių apelsinų ar žirnelių nusipirkt. Kaip rūsčiai darbo kolektyvo susirinkimuose smerkdavo liaudies priešus arba nepažangius ir atsilikusius kolegas, vis dar veikiamus buržuazinių bei religinių prietarų,, nors gal kišenėje ir laikė špygą. Kas iš to?

Svarbu ne žodžiai, o veiksmai. Žygiuosit ir smerksit ir jūs, jeigu dabar neatsimerksite ir nepajudinsite smegenų vingių ir paplatėjusių užpakalių.

Nuo fiziologijos niekur nesidėsi – pilvas tai kasdien gurgia. O virtualybė?

Virtualybė, taigi ir smegenų plovimo mokslas, nuo tų laikų patobulėjo neįtikėtinai. Taigi naudojamasi ir lazda, ir gundymu. Ir gundymu, ir lazda. Tad jums, mums, man, tau rinktis. Likti žmogumi ir prisiimti asmeninę atsakomybę už save ir savo šeimą bei bendruomenę, kad ir kaip tai būtų sunku ir atneštų nepatogumų bei nuostolių, ar būti nežinia kada ir kuo pasibaigsiančio eilinio eksperimento su mūsų prigimtimi bandomuoju triušiu.

Vis dar teisė rinktis.

Istorikai užsipuolę LGRTC vengė susitikti su jo direktoriumi A. Jakubausku

Redakcija
-
10
Istorikai užsipuolę LGRTC vengė susitikti su jo direktoriumi A. Jakubausku

Vasario 9 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRTC) centre nepasirodė nė vienas iš trijų istorikų pakviestų draugiškam pokalbiui apie esą netinkamą centro darbą. LGGRTC generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, atsižvelgdamas į Istorijos instituto ir kelių universitetų atstovų pareiškimą, kad jie nutraukia bendradarbiavimą su Centru, pakvietė juos atvykti į Centrą betarpiškam pokalbiui siekdamas išsiaiškinti tokio jų poelgio priežastis.

Istorijos instituto direktoriui dr. Alvydui Nikžentaičiui, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanei dr. Loretai Skurvydaitei, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriui dr. Vasilijui Safronovui bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjui dr. Mariui Sirutavičiui buvo išsiųsti Centro generalinio direktoriaus pakvietimai susitikti draugiškam pokalbiui.

„Gerbiami kolegos, maloniai kviečiu Jus vasario 9 d. (antradienį) 11.30 val. atvykti aptarti eskaluojamą situaciją ties LGGRTC ir galimas bendradarbiavimo galimybes. Susitikimą siūlau organizuoti Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso administracijos aktų salėje. Naudojuosi proga Jus pakviesti pokalbiui, nes sužinojau, kad Jūs vasario 9 d. 14.00 val. lankysitės pas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen,” – kvietime rašė A. Jakubauskas.

Tačiau į kvietimą atsiliepė tik dr. L. Skurvydaitė, pranešdama, kad tokiam susitikimui neturės laiko, kiti istorikai kvietimo visiškai nepaisė.

Direktorius A. Jakubauskas išreiškė apgailestavimą, kad žymių mokslo institucijų atstovai nepanoro ne iš žiniasklaidos, o tiesiogiai susipažinti su Centro reikalais, nepasinaudojo proga išklausyti kitokios nuomonės, nei viešai yra pareiškę 17 Centro darbuotojų, ir kartu aptarti tarpinstitucinio bendardarbiavimo galimybes.

Primename, kad sausio 28 d. d. 17 LGGRTC darbuotojų išsiuntė kreipimąsi į Seimą, kuriame pareiškė nerimaujantys dėl siekio politizuoti LGGRTC veiklą, darbuotojams daromo spaudimo, specialiai vienam žmogui sukurtos pareigybės, profesinės kompetencijos nuvertinimo. Po šio kreipimosi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen susitiko centro darbuotojų atstovais bei LGGRTC direktoriumi Adu Jakubausku. Buvo nutarta sukurti darbo grupę iškilusiems klausimams spręsti.

Vasario 4 d. Seimas gavo ir kitą atvirą laišką, kurį pasirašė jau 61 Genocido tyrimų centro bendradarbis. Savo kreipimesi LGGRTC darbuotojai išreiškė apgailestavimą, kad keli kolegos pasisakė visų Centro darbuotojų vardu ir teigė esantys „pajėgūs patys kompetentingai spręsti problemas įstaigos viduje, o kilusius tarpusavio nesutarimus – kolegišku bendru sutarimu“. Ir tikino, kad „Centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, tarpusavio pasitikėjimu, racionalumu, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą”.

Buriatijos lietuviams aktualūs klausimai aptarti nuotoliniame susitikime

Redakcija
-
1
Buriatijos lietuviams aktualūs klausimai aptarti nuotoliniame susitikime

Vasario 5 d. Buriatijos lietuviams aktualius klausimus nuotoliniu būdu Lietuvos ambasadorius Maskvoje E. Bajarūnas aptarė su Buriatijos lietuvių tautinės-kultūrinės bendrijos pirmininku B. Razgumi. Bendrijos pirmininkas pasidžiaugė, kad net ir per pandemiją bendruomenei pavyko tęsti lietuvių kalbos mokymą Buriatijos lietuviškoje mokyklėlėje, įdiegus nuotolinį mokymąsi, taip pat pabrėžė, kad bendruomenė labai palankiai vertina Rusijos lietuviams Lietuvoje organizuojamus lietuvių kalbos kursus, kurių metu toli gyvenantys Rusijos lietuvaičiai turi galimybę tiek palavinti kalbos įgūdžius, tiek gyvai pamatyti Lietuvą, ir tikisi, kad praėjusiais metais dėl COVID-19 neįvykę kursai bus rengiami ir ateityje. Ambasadorius E. Bajarūnas padėkojo bendrijos pirmininkui B. Razgui už lietuvybės puoselėjimą tolimame krašte, už aktyvią bendruomenės veiklą pristatant Lietuvą visame regione ir už rūpestį išsaugant tremtinių kapų ir palaidojimo vietas.

1...1 0861 0871 088...1 718Nuo 1 718 1 087 puslapis