Ji skelbia, kad Statistikos departamento atsakas yra proga stebėti, kaip gimsta ir auga melagienos.
Nagi tikrai – kaip tik tokia proga.
Viliuosi, kad čia žurnalisto būdas pasakyti, ką iš tiesų apie tokį atsaką mano, o ne nežinojimas, kokia dvitaškio funkcija.
Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitetui
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai
LRT Tarybai
LRT administracijai
Visuomenės informavimo etikos asociacijai
Lietuvos radijo ir televizijos komisijai
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai
2021 02 08 Nr. 20210208
DĖL PER NACIONALINĮ TRANSLIUOTOJĄ LRT RODYTŲ LAIDŲ „ĮDOMIOSIOS PAMOKOS“ 2020 12 15 IR 2021 01 11
Lietuvos tėvus ir šeimas atstovaujančios organizacijos yra sunerimusios dėl per nacionalinį transliuotoją LRT transliuojamų laidų „Įdomiosios pamokos“, kurios skirtos vaikams, turinio. Laida transliuojama dienos metu nuo 15.45 val. iki 16.40 val., kuomet didžioji tėvų dalis dar dirba.
2020 12 15 buvo transliuojama vaikams skirta laida ,,Įdomiosios pamokos“. Laidos metu svečiuose viešėjo save „lytiškumo ugdymo ekspertėmis“ pristatančios lektorės iš Įvairovės ir edukacijos namų: Lina Juškevičiūtė ir VU ugdymo mokslų instituto doktorantė Akvilė Giniotaitė. Laidos metu didžioji paskaitos dalis puikiai sukonstruota, išsami bei įdomiai pateikta. Tačiau, pamokos metu nuo 22 min. 30 sek. iki 22 min. 53 sek. pasigirsta teiginys, kuriame akcentuojama įvairovė, konkrečiai lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties žmonių, ir jie yra prilyginami vienodai vertingi kaip ir santykiai tarp moters ir vyro. Nuo 26 min. iki 26 min. 17 sek. – kalbama, jog visa meilė yra svarbi ,,ir nesvarbu ar esi berniukas, ar mergaitė, ar interlytis vaikas, ar paauglys“.
2021 sausio 11 d. per tą patį Nacionalinį transliuotoją LRT buvo transliuojama kita „Įdomiosios pamokos“ laida ir joje tos pačios lektorės, prisistatančios lytiškumo ekspertėmis, dėstė LGBT istoriją, homoseksualių santykių legalizavimo raidą. Homoseksualūs santykiai pateikiami lygiaverčiais moters ir vyro santykiams. Remiantis laidos turiniu akivaizdu, kad laida skatino kitokius, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintus santykius, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą šeima sukuriama arba vyro ir moters santuokos, arba tėvystės (motinystės) bei kitais, bet ne laidoje pristatytais pagrindais.
Laidose išsakyti teiginiai neatitinka Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programoje (SLURŠ) įtvirtintų tikslų, vertybinių nuostatų ir lytiškumo ugdymo principų, įpareigojančių sieti lytiškumo ugdymą su vaisingumu ir galimybe susilaukti vaikų ateityje (10.2.5. p.), santuokos ir šeimos kūrimu (2 p.), vertinti meilę kaip brandžių tarpasmeninių santykių pagrindą, neatsiejamą nuo įsipareigojimo, atsakomybės, doros, pagarbos (10.3.3.p), tarpasmeniniuose santykiuose asmenį traktuoti kaip tikslą, o ne priemonę tikslui pasiekti (10.3.5)
Atkreipiame dėmesį, kad VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ pasirinktas kalbėjimo būdas neatitinka SLURŠ programoje įtvirtintos lytiškumo ugdymo koncepcijos, pagal kurią lytiškumo ugdymas negali būti atsietas nuo rengimo šeimai.[1] SLRUŠ programa reikalauja neleisti diskriminuoti asmenį dėl asmens lytinės orientacijos ir ( ar) jos nepriėmimo (20.8.) tačiau neleidžiama kalbėti apie homoseksualius santykius taip, tarsi jie būtų lygūs santykiams tarp vyro ir moters.
SLURŠ programos 20.2. p. draudžia teikti klaidinančią, tendencingą, vienpusę informaciją. SLURŠ programa yra paremta paauglių susilaikymo nuo lytinių santykių ankstyvajame amžiuje ir atsakomybės lytinių santykių srityje ugdymo modeliu, t.y. neleidžia propaguoti lytinių santykių kaip tokių, jų raišką grįsti malonumo siekiu, nesiejant jos su dorovingos asmenybės ugdymu. Todėl programoje nuskambėję teiginiai vertintini kaip tendencingi ir vienpusiai, skatinantys turėti lytinius santykius ankstyvame amžiuje, eksperimentuoti, kas, kaip rodo įvairūs moksliniai tyrimai, skatina rizikingą seksualinį elgesį, didina lytinių keliu plintančių ligų riziką, paauglių nėštumą, sąlygoja seksualinių priklausomybių atsiradimą, šiuo atveju, sieti lytinius santykius su malonumu.
Atkreipiame dėmesį, kad VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ vykdoma lytiškumo ugdymo programa neatitinka lytiškumo ugdymo principų ir turinio. Pagal savo prigimtį ji yra lytinio švietimo programa. Lytiškumo ugdymas ir lytinis švietimas yra du skirtingi procesai, siekiantys skirtingų tikslų. Paauglio sveikatos požiūriu lytiškumo ugdymo programos yra grindžiamos rizikos vengimo strategija (t.y. ankstyvų lytinių santykių atsisakymo), o lytinio švietimo – žalos mažinimo strategija. Lytinio švietimo vertybė – lytinis malonumas, kurį paauglys turėtų patirti susitarimo būdu su kitu asmeniu (ar vienas pats) ir be pasekmių, tai yra, be nėštumo rizikos, lytiškai plintančių ligų, ŽIV/AIDS. Verta priminti, jog Lietuvoje lytinis švietimas nėra įteisintas,) jokiame teisės akte, priešingai nei lytiškumo ugdymas Sąmoningas iš esmės dviejų skirtingų procesų painiojimas patvirtina, jog Lina Juškevičiūtė ir VU ugdymo mokslų instituto doktorantė Akvilė Giniotaitė neturi kompetencijos lytiškumo ugdymo srityje, ir juo labiau nėra šio proceso ekspertės. Todėl jų pakvietimas į Nacionalinio transliuotojo eterį vertinamas kaip neabejotinas neatsakingumas, galintis sukelti rimtas pasekmes.
SLURŠ programa turi būti įgyvendinama ne tik mokyklos ar tėvų, bet ir visos bendruomenės pastangomis, taigi atsakomybė už jos tinkamą įgyvendinimą tenka ir visuomenės informavimo priemonėms, kurios yra sudėtinė bendruomenės, suprantamos plačiąja prasme, dalimi. Nacionalinis transliuotojas, kaip visų mokesčių mokėtojų išlaikoma institucija, šioje srityje privalėtų būti pagalba šeimai ir mokyklai, prisidedanti prie valstybės patvirtintos ir mokslų grįstos SLURŠ programos įgyvendinimo, padedanti kritiškai vertinti bendraamžių, medijų, technologijų, kultūros, ideologijų įtaką lytiškumo raiškai, sveikai gyvensenai ir rengimuisi santuokai bei šeimai, atsispirti neigiamam socialiniam spaudimui (SLURŠ 10.2.4.p), padėti įtvirtinti LR Konstitucijoje ir SLURŠ įvardintas santuokos ir šeimos vertybes. Tenka apgailestauti, kad taip nėra, ir kad tiek ši laida, tiek ir kitos laidos („Gėjai tėčiai“, „Poliamorija: kas tai?“) turi priešingą poveikį ir tik didina tėvų, šeimų ir žiniasklaidos antagonizmą. Ypač skaudu, kad tai vyksta ne bet kur, bet Nacionalinio transliuotojo eteryje.
Tiek pagal Bendrąsias ugdymo programas, tiek pagal SLURŠ programą moksleiviams pateikiama informacija turi vadovautis prieinamumo principu – pateikiamos žinios ir mokslu grįsti faktai, ugdomi gebėjimai ir vertybinės nuostatos turi atitikti asmens amžiaus tarpsnio ypatumus, o programos 20.1 p. nustato, kad „siekiant Programos tikslų, neleistina teikti nepilnamečių psichikos ar fizinei sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi žalingą informaciją“. Tokia pačiu nuostata paremtas ir Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, reikalaujantis apsaugoti nepilnamečius nuo neigiamą poveikį jiems darančios viešosios informacijos. Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 1 punktas teigia, kad „neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia informacija laikoma tokia viešoji informacija, kuri gali būti žalinga nepilnamečių psichinei ar fizinei sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi“, Įstatymo 7 str. numato, kad nepilnamečiams neigiamą poveikį darančios informacija turi būti ribojama, ją skleidžiant atitinkamu laiku ir ženklinant. Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo taikymo praktika rodo, kad informacija lytiškumo srityje turi būti pateikta atsižvelgiant į asmens raidos tarpsnius.
Minimos laidos išėjo dieninio eterio metu, jos nebuvo pažymėtos amžiui skirtomis žymomis. Pagrindinė laidos ,,Įdomiosios pamokos“ auditorija yra pradinio ugdymo moksleiviai. Taigi, Įvairovės ir edukacijos namų lektorių pateikiama informacija laidoje „Įdomiosios pamokos“ neatitiko žiūrovų amžiaus tarpsnio ypatumų bei buvo paskleista pažeidžiant Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, LR Konstitucija ir LR Šeimos stiprinimo įstatymas vienareikšmiškai nustato tėvų, auklėtojų bei globėjų pirmenybę ir atsakomybę už tinkamą vaikų auklėjimą ir ugdymo sistemos parinkimą.
Tiek laidos 2020 12 15, tiek 2021 01 11 anonsuose nebuvo pateikta informacija, kad jose bus informacija, susijusi su gender ideologija ar su LGBT istorija. Tokiu būdu iš tėvų ir šeimų yra atimta teisė užtikrinti vaikų auklėjimą pagal savo vertybes ir įsitikinimus, apsaugoti nuo šias vertybes neatitinkančios informacijos.
Tuo remiantis, prašome Nacionalinį transliuotoją:
tinkamai įgyvendinti LR įstatymus ir užtikrinti, kad nacionalinio transliuotojo laidose daugiau nebūtų pateikiama panašaus pobūdžio informacija;
paisyti tėvų, auklėtojų bei globėjų pirmenybės ir atsakomybės už tinkamą vaikų auklėjimą ir ugdymo sistemos parinkimą;
siekiant prisidėti prie tinkamo SLURŠ įgyvendinimo, konsultuotis su tėvų ir šeimų organizacijomis, kviesti tuos lektorius ir ekspertus, kuriais pasitiki tėvai ir šeimos.
Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas Darius Trečiakauskas
Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos vadovė Violeta Vasiliauskienė
Laisvos visuomenės instituto vadovė Diana Karvelienė
Sąjungos „Vardan Šeimos“ pirmininkė Edita Morkūnienė
LRT direktorės 2021 metų vasario 10 dienos atsakymas
Vasario 16 d., pirmadienį, keturios Lietuvos patriotinės organizacijos kreipėsi į aukščiausią Lietuvos valdžią, ragindamos susirūpinti valstybinės kalbos ir valstybės teritorinio vientisumo apsauga.
Vasario 15 d. Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai, Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen ir Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei išsiųstame kreipimesi, Lietuvos vadovai raginami nepalaikyti Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos siekio rengiamame Tautinių mažumų įstatyme įtvirtinti regionines lenkų ir rusų kalbas, bei siūlomos privilegijos – tautinių bendrijų atstovams oficialiuose dokumentuose asmenvardžius rašyti ne valstybine kalba. Kreipimąsi pasirašę Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ bei „Vilnijos“ draugijos vadovai minėtus politikų siekius vadina antikonstituciniais, prieštaraujančiais Seimo nario ir ministro priesaikoms ir prašo šalies vadovų „siekti, kad priesaikos Lietuvos Respublikai pažeidėjai, veikiantys prieš konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą“ būtų viešinami ir traukiami atsakomybėn.
„Per 1000 metų kompaktiškas etninių lietuvių žemių plotas tarp Minsko ir Varšuvos sumažėjo kelis kartus. Per paskutiniuosius 28 metus nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo beveik milijonu. Dabar per Teisingumo ministeriją, Vyriausybę ir Seimą neteisėtai ruošiamasi apriboti ir konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą.
Pirma, per vadinamąjį Tautinių mažumų įstatymą Vilniaus, Klaipėdos regionuose siekiama kurti Kremliui reikalingą teritorinę autonomiją su regioninėmis lenkų, rusų kalbomis, gaivinti okupacijų padarinius, atskirti Lietuvą nuo Latvijos, Estijos ir daugumos kitų ES valstybių teisinių sistemų. Antra, LR piliečių asmenvardžių rašyboje siekiama keisti valstybinės kalbos abėcėlę, rašybos, tarties principus ir kenkti seniausios gyvosios indoeuropiečių kalbos sistemai“, – rašoma kreipimesi į šalies vadovus.
Kreipimesi primenama, kad privataus gyvenimo srityse visi Lietuvos piliečiai yra laisvi vartoti jiems priimtiną kalbą ar tarmę. Valstybė yra sudariusi palankias sąlygas visiems savo piliečiams, tarp jų ir priklausantiems tautinėms bendrijoms, puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius jokiai tautybei, kalbai ar bendrijai neteikdama privilegijų.
Tačiau, kreipimosi autoriai pabrėžia, kad visose Lietuvos valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvos įstaigose, įmonėse bei organizacijose privalo būti vartojama valstybinė kalba. Primenamas 1999-10-21 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo pasisakymas, jog „valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus“.
„Mes nesutinkame, kad Lietuva neteisėtai būtų daroma federacine valstybe su teritorinėmis autonomijomis ir 3 valstybinėmis kalbomis.
Pagal LR Konstitucijos 3, 9 str. tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta, be referendumo kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
Kviečiame Jus nepalaikyti antikonstitucinių įstatymų projektų, prieštaraujančių Seimo nario, ministro priesaikoms. Prašome siekti, kad priesaikos Lietuvos Respublikai pažeidėjai, veikiantys prieš konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą (E. Dobrovolska ir kiti) būtų viešinami ir patraukiami atsakomybėn“, – rašoma pareiškime.
Kreipimąsi pasirašė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus pirmininkas Leonas Kerosierius, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ laikinai pirmininko pareigas einantis Jonas Vaiškūnas ir „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva.
Gediminas JAKAVONIS
Konservatorių ir liberalų valdomas Seimas rengiasi pavasario sesijoje ratifikuoti Stambulo konvenciją, kuri neva būtina, siekiant užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir diskriminaciją. Konvencijos priešininkai sako, kad joje deklaruojama kova su smurtu prieš moteris tėra priedanga, o šio dokumento priėmimas būtų rimtas smūgis tradicinei šeimai ir didelis žingsnis vienalyčių santuokų įteisinimo link, ko kryptingai siekia seksualinės mažumos.
Apie tai, kokie pavojai slypi mums brukamoje Stambulo konvencijoje, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo kalbėjomės su Seimo nare „valstiete” Agne ŠIRINSKIENE, profesoriumi, kunigu Andriumi NARBEKOVU, profesoriumi Vytautu DAUJOČIU ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininku Vytautu BUDNIKU. Klausinėjo žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Jeigu Jungtinės Tautos skelbia, kad po puertorikiečių ir latvių esame trečioji labiausiai nykstanti tauta pasaulyje, tad mūsų politikai turėtų labai aiškiai suprasti, kad bet kokios globalistų nešamos „naujos realybės” idėjos yra labai pavojingos mūsų Tautai. Mūsų išrinktieji vis viena nusiteikę ratifikuoti Stambulo konvenciją. Kur slypi jos pavojai?
A.ŠIRINSKIENĖ: Problema, matyt, yra ta, kad turime dvi labai liberalias partijas valdžioje – ir konservatorius, kurių didžioji dalis iš esmės taip pat yra liberalai. Tokią situaciją kažkiek programavo ir pačių rinkėjų pasirinkimas. Bet, manyčiau, problema yra tai, jog vienu ar kitu pavidalu – konservatorių ar liberalų – atėjusieji į valdžią tiesiog staiga pradėjo priiminėti sprendimus, iš esmės nesitardami su visuomene.
Pavyzdžiui, narkotikų dekriminalizavimo projektas buvo labai staigiai registruotas. Dabar, atrodo, taip pat bus siekiama, kad ir Stambulo konvencijos priėmimas Seime vyktų labai greitai ir be didesnių diskusijų.
Antra vertus, vėlgi priėmimui yra pasirenkamas labai keistas laikas, kada žmonės savo dėmesį yra sutelkę į koronaviruso pandemiją, kada vėlgi žmonių akys yra nukreiptos į žūstančius smulkiuosius verslus. Šiuo atveju, matyt, pasirenkant laiką per pandemijos piką ir per ekonominę krizę, yra stengiamasi, kad žmonės kuo mažiau gilintųsi į tuos klausimus. Manau, tai tikrai nesąžininga.
Jeigu kalbėtumėm apie tai, kad įstatymų projektai turėtų būti maksimaliai išdiskutuoti su visais ir turėtų būti pasiektas maksimalus konsensusas, akivaizdžiai matome ką kita. Visuomenė tais klausimais yra susipriešinusi, yra labai daug nepritariančių tokiai liberalų politikai. Tačiau vis tiek bandoma tuos visuomenei ir valstybei svarbius sprendimus priimti kuo tyliau ir ramiau.
V.DAUJOTIS: Savanaudiškumo ir prisitaikėliškumo dvasia persismelkęs šalies valdantysis sluoksnis ir stambusis verslas, pastaruosius dešimtmečius vykdęs neoliberalią ekonominę ir socialinę politiką, išvarė į užsienį milžinišką darbingiausių gyventojų dalį. Lietuvos valdžia, vykdydama Briuselio eurobiurokratų valią sukurti Europą be tautų, per švietimą ir valdišką transliuotoją LRT bruka lietuvių tautinę tapatybę turinčią pakeisti kosmopolitiško Europos Sąjungos piliečio klajoklio savimonę ir tapatybę. Tačiau ištautinimą ir „naujojo europiečio” darymą stabdo prigimtinė šeima, todėl ji turi būti sugriauta.
Šeimos ardymo projektas kartu yra komerciniu principu grindžiamas šeimos suprekinimas, turint tikslą išspausti pelną. Lietuvą jau pasiekė Vakarų liberaliojoje demokratijoje atsiradusi ir moksline pasiskelbusi multikultūralizmo ideologija, kurios atšaka – genderizmas. Pastarasis prigimtinėmis žmogaus teisėmis paskelbė teisę į seksualines perversijas, sodomiją, teisę su valstybės pagalba žaloti gamtos jiems duotą lytį arba susikonstruoti gamtoje neegzistuojančią lytį.
Genderizmo pagalba įteisinus išsigimusias šeimos formas, suklesti surogatinė motinystės, tėvystės industrija, įsisuka dirbtinės reprodukcijos technologijos ir, prisidengiant vadinamaisiais vaikų apsaugos nuo smurto įstatymais, vaikų atiminėjimas iš normalių šeimų. Visa tai tampa pelno šaltiniu, didesniu nei iš bet kurios kitos komercinės veiklos. Paversti genderizmo ideologijos nuostatas teisės normomis – toks yra Stambulo konvencijos tikslas.
G.JAKAVONIS. O ką apie Stambulo konvenciją sako Bažnyčia ir kokios pasekmės būtų ją priėmus?
A.NARBEKOVAS: Diskusijos dėl Stambulo konvencijos manęs nestebina, nes tai yra diskusijos dėl pasaulėžiūrinių dalykų. Nestebina, kad visuomenė susipriešinusi. Nestebina net tai, kad laikantieji save „praktikuojančiais katalikais” bando mokyti vyskupus, ką jie turėtų daryti, nes kiti katalikai esą klaidina visuomenę. Pastaruoju metu jau ne kartą matėme, kad net netikintys ir ateistai bandė savaip interpretuoti popiežiaus Pranciškaus pasisakymus, Bažnyčios mokymą, prisiminė net ir Šventąjį Raštą, kai jiems buvo naudinga.
Artėja laikas šitai konvencijai atsidurti Seime, artėja tiesos valanda, kada bus aišku, kas yra kas. Manipuliuoti tuo, koks yra Bažnyčios požiūris į Stambulo konvenciją, nėra kaip, nes tikrai praktikuojantys katalikai turi įsiklausyti į Bažnyčios mokymą, kurį Lietuvos vyskupai išreiškė savo kreipimusi.
Stambulo konvencijos ratifikavimui Bažnyčia nepritaria. Vyskupų konferencijos kreipimesi sakoma: „Stambulo konvencija iš esmės tik atkartoja Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas, tad šios konvencijos ratifikavimas nepadėtų sumažinti smurto apraiškų skaičiaus, bet sukurtų kitų rimtų problemų. Palaikome ne problemišką Stambulo konvenciją, bet visas priemones, leisiančias realiai įgyvendinti jau egzistuojančias Lietuvos teisės normas, numatančias smurto prieš moteris prevenciją ir užkardymą.”
Gerai žinome posakį, kad „gerais norais kelias į pragarą grįstas”. Kas galėtų prieštarauti norui apsaugoti moteris nuo smurto? Kokias rimtas problemas, ratifikavus konvenciją, įžvelgia vyskupai? Savo kreipimesi jie pabrėžia, „kad kuriamos dirbtinės strategijos, norinčios sulyginti vyrą ir moterį.
Tokios lygybės strategijos siekia visus suvienodinti, panaikinti skirtumus tarp vyro ir moters, o pirmas šio proceso žingsnis – suteikti dominuojančią reikšmę socialinei lyčiai – tam, kas nėra duotybė, bet yra socialiai sukonstruojama. Dirbtinai konstruojamos socialinės lytys užmaskuotai pateikiamos Stambulo konvencijoje, prisidengiant siekiu apsaugoti moteris.
Kilniu smurto prieš moteris užkardymo tikslu, visuomenei primetamos ideologinės nuostatos, nederančios su prigimtine žmogaus teisių samprata, ir bandoma konstruoti dirbtinį požiūrį į moterį ir vyrą. Žmogus geriausiai apsaugomas pripažįstant jo prigimtį ir vaidmenį, suteikiant visas galimybes būti savimi, o ne primetant visuomenei iškreiptą požiūrį į lytį”.
Ką reiškia „socialinė lytis” ir kokių rimtų problemų tai gali sukelti? Ši sąvoka yra kūrinys „gender teorijos”, kurią popiežius Pranciškus yra pavadinęs „ideologiniu kolonializmu”. Ideologinio kolonizavimo pagrindinis įrankis yra kalba. Keičiant kalbą, keičiama ir žmonių sąmonė.
Konvencijoje draudžiama diskriminacija dėl „lyties tapatybės„. Suprantama, kad diskriminacija yra nediskutuotinas blogis. Tačiau pagal „socialinės lyties” sampratą nesvarbu, koks gimei, lytis yra socialinis konstruktas.
Štai JAV jau yra priskaičiuojama per 30 socialinių lyčių. Būtent tai sukuria rimtas problemas, gerokai svarbesnes nei privalomą bendrų tualetų įrengimą. Jei vyras taps „transmoterimi”, bet kas nors tokio asmens nelaikys moterimi, tas galės būti nubaustas. Galės būti nubausti mokytojai, jei nenorės berniuko, save laikančio mergaite, vadinti mergaite. Konvencijoje numatoma pareiga medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis” įtraukti į visas privalomo vaikų ugdymo programas.
Kadangi ratifikavus konvenciją, teisiškai ji įgyja viršenybę šalies įstatymų atžvilgiu, pagal ją privalėtume pritaikyti mūsų įstatymus. Todėl turime pagalvoti, ar norime, kad konvencija spręstų, kurias socialines normas turime naikinti ir kokius vaidmenis be lyčių stereotipų turime perduoti savo šalies vaikams.
Sąvokos yra reikšmingos ir būtent dėl jų kontroversiškumo, ypač dėl „socialinės lyties”, kai kurios šalys atsisakė šią konvenciją ratifikuoti. Socialinės lyties sąvoka sujaukia supratimą ne tik apie lytį, bet ir apie patį žmogų. Lietuvių kalbos žodyne žodis „lytis” suprantama, kaip iš prigimties kilusi, kaip duotybė, tikrai ne visuomenės apspręsta.
Lietuvos vyskupai pasisako už moterų prigimtines teises ir ragina ugdyti pagarbą asmens unikalumui, vyro ir moters lygiaverčiam skirtingumui, ragina stiprinti šeimų, sukurtų vyro ir moters santuokos pagrindu, identitetą.
G.JAKAVONIS: Stambulo konvencijos „dvasios” jau seniai mums brukamos per nacionalinį transliuotoją LRT, Lietuvos Konstitucinio Teismo „dvasių” išaiškinimas lyčių temomis taip pat žinomas. Seimo valdančioji dauguma teisingumo ministre skyrė Eveliną Dobrovolską, žinomą kaip įvairių seksualinių mažumų teisių gynėją, o Seimo pirmininkė į Konstitucinio Teismo teisėjus siūlo advokatą Vytautą Mizarą, kurio teisinio darbo praktika taip pat susijusi su gėjų ir lesbiečių bylų nagrinėjimu. Iš to, ką matau, suprantu, kad dirva ir kadrai Gerovės valstybėje „palaiminti” Stambulo konvenciją jau paruošti…
A.ŠIRINSKIENĖ: Nors, kaip minėjau, liberalai bando žmonėms įpiršti tą savo politinę darbotvarkę, kyla klausimas, ar tikrai Lietuvai šių projektų, o ypač Stambulo konvencijos, reikia. Pasižiūrėjus, kaip yra sustruktūruota teisės sistema, aišku, kad tie saugikliai, kurie yra taikomi apsaugoti moteris nuo smurto, vaikus, merginas nuo diskriminacijos, veikia. Sistema, kad žmogus, nepriklausomai nuo to, kokios jis yra lyties, kokios orientacijos, religijos ar tautybės, nebūtų diskriminuojamas, yra. Tie teisės aktai iš esmės Lietuvoje tikrai yra ir jų kažkaip pildyti nereikia. Mes neturime jokių signalų, kad jie neveiktų.
Veikia ir Baudžiamasis kodeksas: jeigu yra kurstoma neapykanta prieš kažkokias grupes, jis gali būti panaudotas. Veikia ir Administracinių nusižengimų kodeksas. Tad šiuo atveju tikrai labai natūraliai kyla klausimas, o kam gi tada pradedamos diskusijos dėl Stambulo konvencijos?
Žiūrint į patį konvencijos turinį, tikrai peršasi mintis, kad tos diskusijos yra vien dėl to, kad būtų įtvirtinta labai neaiški lyties sąvoka – vadinamoji gender sąvoka. Nes kitų naujovių, išskyrus pačią lyties sąvoką, kuri konvencijoje labai išplauta ir yra siejama su socialiniais žmogaus vaidmenimis, kuriuos jis pats gali pasirinkti, susigalvoti, nėra.
V.BUDNIKAS: Stambulo konvencija – tai vienas iš teisinių instrumentų, kuriais siekiama pakeisti šeimos sampratą ir, apeinant nacionalinių valstybių konstitucijas, įtvirtinti tos pačios lyties asmenų teises į santuoką.
Jei konvencijos pagrindinis tikslas būtų moters apsauga nuo smurto, tai mūsų šalyje ir dabar galioja Lygių galimybių įstatymas, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, Baudžiamojo kodekso nuostatos, įgalinančios kovoti su smurtu prieš moteris. Tad logiškai kyla klausimas, kam Lietuvai reikia šios konvencijos?
Atsakymą rasime įsigilinę į jos turinį. Pirmiausia pastebėsime, kad konvencija siekia suvienodinti moterų ir vyrų socialinius vaidmenis. Yra netgi atskiri sakiniai, nederantys su žmonių įprastiniu supratimu apie realybę. Pvz., konvencijoje vyrauja tokia asmens lyties apibrėžimo sąvoka „gender” (lietuviškai – socialinė lytis). 3 str. nurodoma, kad lytis – tai „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams”.
Taigi, ką iki šiolei laikėme vyrais ir moterimis, tėra mūsų suformuotos vaizduotės padarinys – konstruktas, o tai reiškia, kad šie vaidmenys gali būti perkonstruojami, t.y. keičiami, priklausomai nuo poreikio. Čia ir slypi visa esmė. Dėl socialinės lyties (gender) politinio konstrukto konvencijos 3 str. vyro ir moters lygybė reiškia visišką vyro ir moters socialinių vaidmenų sutapatinimą, taip pat atsisakymą biologinės lyčių diferenciacijos principo, aiškinant tik vyro ir moters socialinius vaidmenis. Todėl ratifikavus konvenciją, valstybėje pirmiausia bus ginamos ne moterų, o gėjų, lesbiečių, transvestitų ir kitų dėl lyties tapatybės neapsisprendusių visuomenės grupių teisės, t.y. asmenų, kurie turi daugiausiai problemų dėl lyties tapatybės. Todėl sąžininga būtų neklaidinti visuomenės ir įvardinti tikruosius Stambulo konvencijos tikslus.
Šia konvencija siekiama iš esmės perkonstruoti patį žmogų – panašaus dalyko buvo siekiama kuriant komunistinės visuomenės žmogų, teisingiau – antžmogį. Ratifikavus konvenciją, atitinkamai būtų keičiamos formaliojo švietimo bei mokymo programos dėl socialinės lyties, lytinės orientacijos ar lyties tapatybės. O kaip tai dera su lietuvių Tautos ir Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų nacionalinių, kultūrinių, istorinių ir dvasinių vertybių puoselėjimu? Arba tėvų konstitucine teise auklėti vaikus pagal savo vertybinius įsitikinimus?
G.JAKAVONIS: Man atrodo, kaip valstybė tampame kempine, sugeriančia visą planetos „brudą”. Ar galima tikėtis, kad valdžioje esantiems, užteks valios atsispirti globalistų kėslams, kad išsaugotume savo Tautą, jos vertybes, o gal pats laikas imtis protesto akcijų?
V.BUDNIKAS: Didžioji mūsų visuomenės dalis arba yra gerokai apkvailinta, arba jai visiškai nerūpi, kokia ateitis laukia mūsų vaikų. Dauguma akivaizdžiai nesupranta, kad ratifikavus konvenciją, didžiausias valstybės dėmesys bus skiriamas ne prigimtinei (tradicinei) šeimai, o seksualinių mažumų gyvenimo kokybei gerinti, mažinant materialinę valstybės paramą vienoms ir didinant kitoms.
Daugybės lyčių intervencija į šalies teisinę sistemą neišvengiamai paveiks šalies demografinę būklę – skatins naujų šeimos formų atsiradimą bei poligamiją, nes, anot Konstitucinio Teismo, šeimos samprata grindžiama emociniu prieraišumu, o šių santykių išraiškos forma šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.
Tai skatins prigimtinės šeimos degradavimą, dėl ko sparčiai daugės vaikų be tėvų, vienišų tėvų ir motinų. Valstybės paramos prigimtinei šeimai sumažinimas lems vaikų gimstamumo mažėjimą. Konvencija eliminuos piliečių įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, bus skatinami piliečių įskundimai (taip buvo sovietmečiu), nes kiekvienas asmuo privalės pranešti kompetentingoms organizacijoms apie bet kokias apraiškas emocinio ar psichologinio smurto, kurį sunkiausia apibūdinti (konvencijos 27 str.).
Jau ir dabar siekiama priimti įstatymo pataisas dėl neapykantos kalbos. Todėl piliečiams bus draudžiama garsiai reikšti abejones ne vien kito asmens lyties tapatybe, bet ir siauros asmenų grupės pažiūrų teisingumu, nes viešas priešinimasis ideologinėms išlaisvinimo nuostatoms („išlaisvintojams”) bus suprantamas ir vertinamas kaip neapykantos nusikaltimas, nukreiptas prieš minėtos grupės asmenis, o už neapykantos kalbą, kaip ir lyčių įvairovės nepripažinimą, tokiems asmenims grės baudžiamasis persekiojimas (ES lesbiečių, gėjų, biseksualių, translyčių, interseksualių ir queer (LGBTIQ) asmenų lygybės strategija). Tai reiškia, kad bus cenzūruojama žiniasklaida, viešas piliečių elgesys ir maldos namų veikla, suvaržyta tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo religinius įsitikinimus ir kt.
Taigi, kaip matote, tai nėra visiškai nekaltas ketinimas apsaugoti moteris nuo smurto. Ši konvencija – efektyvus globalistų ginklas ideologinėje kovoje su kitaminčiais. Ratifikavus konvenciją, Lietuva nebegalėtų teisintis, kad jos nuostatos prieštarauja Konstitucijai – privalėsime atitinkamai keisti ir savo Konstituciją, įtvirtinat joje esmines konvencijos nuostatas, įskaitant ir socialinę lytį, nes tai daryti įpareigoja pati konvencija.
Taip būtų pakeistos mūsų šalies piliečių konstitucinės vertybės, atitinkamai suvaržytos jų žodžio, įsitikinimų, informacijos, šeimos, vaikų auklėjimo pagal savo įsitikinimus bei kitos teisės ir laisvės. Ne veltui Europos valstybėse jau kyla judėjimas prieš šią konvenciją.
V.DAUJOTIS: Iki šiol Konvenciją ratifikavo 34 Europos Tarybos (ET) narės. Lietuva yra viena iš 13 neratifikavusių ET narių. ET nėra Europos Sąjungos institucija, todėl ET konvencijos teisiškai nesaisto Europos Sąjungos. Tačiau stebėdama didėjantį pasipriešinimą šiai, genderizmo ideologiją įteisinančiai konvencijai, Europos Sąjunga prieš pat 2021 m. jos ratifikavimą paskelbė savo strateginiu prioritetu. EU valdančioms struktūroms ratifikavus konvenciją, ji taptų teisiškai saistančia visoms ES valstybėms.
Lietuva turi savo atstovų Europos Parlamente ir Europos Komisijoje, bet, žinant jų vergišką nuolankumą ES galingiesiems, neįtikėtina, kad jie ieškotų sąjungininkų ir priešintųsi konvencijos ratifikavimui. Lietuvoje aukščiausią valdžios galią uzurpavęs Konstitucinis Teismas dar kartą pademonstruos, kad jis tėra galingesnių valstybių ir tarptautinių struktūrų įrankis ES federalizcijai. Paaiškins, kad Stambulo konvencija ir Lietuvos Konstitucija viena kitai neprieštarauja.
Europos Sąjungos teritoriniu vienetu virtusį kraštą administruojanti ir jokios atsakomybės už jo ateitį bei likimą nejaučianti valdžia faktiškai ruošia dirvą dar vienam valstybingumo žlugimui – naujai Lietuvos okupacijai. Tokios valdžios neįmanoma pakeisti rinkimais, nes pastarieji pavirto fasadinės demokratijos spektakliais.
Iš tikrųjų Lietuvoje veikia vienpartinė sistema. Politikai iš „sisteminių” partijų nomenklatūros vadovauja vienai valdžios partijai, sudarytai iš frakcijų – „sisteminių” partijų, kurios skiriasi tik įvairioms rinkėjų grupėms patraukti naudojamais pavadinimais, kurias sieja rūpinimasis tik savo galios atrama, statusu, materialine gerove bei abejingumas lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės reikalams bei išlikimui.
Ši partija valdžios monopolį išlaiko sau naudingai pasitvarkiusi rinkimų įstatymus, legaliai ir nelegaliai maitindamasi iš biudžeto ir verslo, korumpavusi nacionalinį transliuotoją LRT – pavertusi jį savo propagandos mašina rinkėjų smegenims plauti. Daugiatūkstantinės demonstracijos ir mitingai – vienintelė priemonė, kuri galėtų stabdyti tokios valdžios partijos antivalstybinius veiksmus.
A.ŠIRINSKIENĖ: Manau, kad šiuo atveju žmonių aktyvumas, žmonių priešinimasis tokių dokumentų stūmimui, tikrai yra labai svarbus ir reikalingas. Reikalingas, kad politikai tiesiog suprastų ir įsivertintų, jog ne visi Lietuvoje yra liberalai, ne visiems ta „ideali” sąvoka yra prie širdies ir labai priimtina.
Manau, kad kitos nuomonės demonstravimas, kuris beje yra matomas iš įvairių laiškų, kurių dabar Seimo nariai gauna labai daug, ir iš peticijų, kurias irgi neseniai gavome. Toks žmonių pozicijos demonstravimas tikrai yra reikalingas. O kokius kitus žingsnius išreikšti savo nuomonei pasirinks aktyvios bendruomenės – žmonių valia.
Ar gali nacių ir sovietų nusikaltimų tyrimo komisijai vadovauti žmogus, atvirai klastojantis net ir savaitės senumo įvykius?
Toks klausimas kilo pamačius, kad prieš porą dienų Seimo narys Emanuelis Zingeris savo Facebook paskyroje dalinosi neva propatria.lt įrašo nuotrauka, kurioje propatria.lt tariamai gina Mianmaro perversmą, vadina jį būtinu demokratijai išsaugoti.
„Mianmaro kariuomenės veiksmai šalyje vieneriems metams įvedant nepaprastąją ir karo padėtį bei nušalinant politinius lyderius yra tikslingi, siekiant užtikrinti valstybės stabilumą, teisės viršenybę ir apsaugoti demokratinę sistemą. […] Šiandien kariuomenė yra vienintelis Mianmaro stabilumo garantas“, – rašoma Zingerio pasidalintame Pro Patria Facebook paskyrą imituojančiame įraše.
Tačiau tokio Pro Patria įrašo Facebooke nėra ir niekada nebuvo. Kaip nebuvo ir jokio straipsnio portale ta tema. Zingerio skleidžiamas įrašas niekada neegzistavo ir yra banalus „fake news“. Tai, kad E. Zingerio naudojamas įrašas yra iš gabalų suklijuota melagiena rodo ir paprasčiausios, visiems prieinamos fotomontažą atpažįstančios programėlės. Žemiau pateikiame E. Zingerio publikuotą įrašo bei eilinio, originalaus Pro Patria puslapyje publikuoto įrašo palyginimus per tokių programų filtrą.
Galbūt Emanuelis Zingeris galėjo pats tapti dezinformacijos auka. Tačiau vietoje to, kad jam klaidą parodytų ir sulaikytų nuo melo sklaidos, visa eilė jaunesnių ir netgi informacinių karų tematikoje besireiškiančių politikų ir ekspertų sudėjo palaikančius „like“ po šiuo E. Zingerio įrašu.
Zingerio skleidžiamą melą „laikino“ Seimo nariai Žygimantas Pavilionis, Arūnas Valinskas, Dovilė Šakalienė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Paulė Kuzmickienė. Abi pastarosios dirbančios su istorinės atminties, taigi neišvengiamai ir informacinių karų tematika.
Ant Zingerio melą skleidžiančio įrašo taip pat pakibo ir palaikymą išreiškė Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. Dainius Žalimas, Valstybės saugumo departamente dirbanti Eglė Samoškaitė, Baltarusijos ekspertas politologas Vytis Jurkonis, buvęs VU komunikacijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Laužikas, patyręs žurnalistas Valentinas Mitė, Užsienio reikalų viceministras dr. Mantas Adomėnas ir kiti įtakingi asmenys.
Situacija netikėtai atskleidė, koks pažeidžiamas dezinformacijai yra Lietuvos partinis ir nomenklatūrinis elitas. Vienoje vietoje po net vizualiai megėjiškai parengta klastote „pakibo“ visa eilė sprendimų priėmėjų ir nuomonės formuotojų.
Pavyzdžiui, VSD dirbanti Eglė Samoškaite, tikiu, gaus kolegišką patarimą tikrinti šaltinius. Tačiau Emanuelis Zingeris yra žmogus, kuris formaliai neturi jokių viršininkų. Jis jau daugybę metų vadovauja prie Prezidentūros įsteigtai Tarptautinei komisijai nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje tirti.
Komisijos darbe nacių nusikaltimų tyrimai visiškai užgožę komunistų nusikaltimų tyrimus, neišvengta skandalų dėl to, jog jos nariai patys buvo tokių nusikaltimų vykdytojai (Yitzhako Arado atvejis).
Komisijos darbas dėl tiriamų šaltinių prigimties (okupacinių režimų dokumentai, KGB bylos ir kita) yra labai jautrus dezinformacijai ir klastotėms. Suprantama, kad tokios komisijos darbas privalo būti organizuojamas tyrimus ir vertinimus patikint istorikams.
Tačiau neišvengiamai kelia abejonių jai vadovaujančio politiko gebėjimas vertinti informacinio karo fronte jautrius istorijos klausimus, kai jis nesugeba atpažinti net ir šešių dienų senumo klastočių, o galimai net ir jas skleidžia.
Vasario 16-osios išvakarėse dėmesį atkreipia ir kitas E. Zingerio įrašo akcentas. „Bet koks nacionalizmas yra pagrindinis demokratijos priešas, stabdantis valstybės vystymąsi“, – rašo Emanuelis Zingeris.
Tačiau nacionalizmas, kaip teigia visi žymiausi jo tyrinėtojai, yra doktrina, pagal kurią kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje save valdyti. Vasario 16-oji kaip tik ir buvo lietuviškojo nacionalizmo triumfas.
To paties lietuviškojo nacionalizmo triumfas buvo ir Kovo 11-oji. Nacionalizmas ne stabdo valstybių vystymąsi, o yra pagrindinė ir būtina sąlyga nepriklausomoms valstybėms apskritai atsirasti buvusių imperijų vietoje.
Dar daugiau, tiek istoriškai, tiek teoriškai nacionalizmas yra būtina modernios masinės demokratijos sąlyga. Visame pasaulyje moderni demokratija iškilo tik kartu su moderniu nacionalizmu, tik tautiniu pagrindu susiorganizavusios nepriklausomos valstybės gebėjo sukurti tvarias demokratines santvarkas. Įtakingo politiko politinis neraštingumas esminiais klausimais tik prisideda prie pagrįsto rūpesčio jo kompetencija einamose pareigose.
Patriotinis „Pro Patria“ jaunimo sambūris nesitiki atsiprašymo, todėl reikalauja E. Zingerio bent pasielgti sąžiningai ir viešai paneigti jo paskleistą melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją.
Imsiu ir iškoliosiu Seimą paskutiniais žodžiais, prezidentui nepagailėsiu rėčkutės srutų, o jau Lietuvą tai per visus galus apdergsiu. Ką bekalbėt apie buvusį JAV Prezidentą, tėvų ir protėvių tikėjimą, rusus, lenkus ar kokius emigrantus, kuriuos sotūs apžvalgininkai vis paspardo, kai nebeturi ką pasakyti. Ir nieko man už tai nebus, nes taip juk visi daro.
Bet gyvulių ūkyje yra ir lygesnių. Šventosios karvės, kurių baidosi politikai, žurnalistai, popiežiai bei kiti geros valios žmonės. Žodį prieš – ir užkapos pažangos kormoranai, kurių jutimo organai – užpakaliai – nujaučia iš kur vėjas pučia.
Tarpnacionalinės vertybės, pavyzdžiui žydai, atbėgėliai ar „afroamerikiečiai”(beje, kaip juos vadinti, jei gyvena Europoje?) Apie juos kaip apie nabašnikus – gerai arba nieko, o tai bemat po langais išdygs su kameromis pikti reporteriai. Ypač tie, kuriems į savo Tėvyne, artimus, žmonių vargus ir gyvenimus nusišvilpt. Per visur parodys ir užmėtys ekskrementais.
Na, o jei paliesi gėjus ir kitas mažumas, tampančias daugumomis – tau Viešpaties Angelas. Ištisą parą budinčiose redakcijose užkauks sirenos, pagal kovinio pavojaus signalą bus pakeltos greitojo reagavimo chunveibinų pajėgos ir prasidės pasiutęs riaumojimas – mūsiškius muša! Ant laužo! Išmest iš darbo! Į Lukiškes!
Ir Lietuva susigūš iš siaubo. Virpančiais pakinkliais ministrė nušvilps į kokią studiją ir drebančiu balsu pareikalaus kaltininkų atsistatydinimo. Lietuvoj kyla ne krikščionys prieš gėjus, nes ir tarp katalikų būna gėjų, ir tarp gėjų pasitaiko katalikų, net kunigų, žinokit! Marijos žemėje vyksta paskutinė, sprendžiamoji vidutinybių kova.
Pradingo procesą pradėję mielos, nuo sekso trūkumo išdžiūvę roplienės, kliedėjusios apie lytiškumo ugdymą mokant mažutėlius masturbuotis nuo 4 metų amžiaus, 23 „lytis” ir teises dulkinti viską, kas kruta. Dabar lyčių padaugėjo iki 72, atėjo jauna, linksma, šiuolaikiška bukalaurų kompanija.
Nesupraskit manęs neteisingai. Mažumų buvo, yra ir bus visose tautose ir visais laikais. Drausti ir bausti be galo kvaila, nors ir čia neapsieita be vyrijos diskriminavimo – vienalytis vyrų seksas buvo baudžiamas, moterų – ne. Dar prisimenu, kaip po dekriminalizavimo pagalvojau – na pagaliau, dar viena sovietinė nesąmonė baigėsi.
Ir tikrai, žmonės ėmė labiau suprasti vienas kitą ir palaipsniui padėtis pradėjo normalizuotis. Bet kur tau, iškart atsirado, kam to nereikia ir seksualinės mažumos čia ne prie ko. „Prie ko” buvo pinigai, politika ir globalizmas. Homoseksualų bendruomenės niekada niekaip nerinkta ir jai neatsiskaitanti asociacija – Lietuvos gėjų lyga – apsiskelbė vieninteliais visų įmanomų mažumų atstovais.
Ir keliolikos save pasiskyrusių kovotojų žinion kasmet ėmė plaukti vis daugiau Europos Sąjungos, kitų valstybių vyriausybių ir skaitlingų užsienio rėmėjų pinigai. Tik kovok ir norėk. Užtenka su kaupu visai audringai veiklai, algoms ir dar kasmet, kaip rodo finansinės ataskaitos, po koks šimtelis tūkstančių eurų lieka nepanaudotų.
Buvo pasirinktas ne įtikinėjimo, suartėjimo ir tarpusavio pagarbos kelias, o pasaulio teisuolių poza, nepaliaujamo visuomenės erzinimo paradais ir kitais absurdais taktika. Vis daugėjo aimanavimo, naujų ir naujų reikalavimų. Lyderis amžinai nuskriausto paauglio veidu tapo ekranų žvaigžde, kiekviena proga ir be jos verkšlenančia ir žeriančia kaltinimus visuomenei.
Ta nuolat eskaluojama įtampa ne prie širdies didelei daliai gėjų bendruomenės, norinčios ramaus gyvenimo ir aplinkinių supratimo, bet kam tai rūpi? Skriaudžiamųjų „gelbėtojams” reikia tikrų ar išgalvotų nuoskaudų, nes „persekiojamųjų” labiau gaili ir smarkiau finansuoja. Jeigu Gražulio ar Telšių gimnazijos tikybos mokytojos nebūtų, juos būtų sugalvoję.
Palaipsniui buvo užvaldyta didžioji žiniasklaida. Homoseksualumas tapo valstybine religija, kaip prie ruso komunizmas. Viskas, kas pasakoma, pagalvojama prieš mažumas, yra blogis, o taip kalbantys – menkystos ir atsilikėliai. O viskas, ką šventieji sako ar daro, yra tiesa.
Seksas yra nuostabus dalykas ir tegu visos 72 pasaulio lytys krutinasi sau į sveikatą kaip patinka. Tik nereikia vaidinti šventųjų ir dvigubos moralės – jei tokia įstaiga veiktų „tradicinės šeimos” išpažintojams (taip dabar jų tinklalapiuose rašoma paniekinančiai ir su kabutėmis) – koks sisteminėje žiniasklaidoje kiltų baisus triukšmas! O ekranų juodoji pantera ir visokių rūtelių plepyklos tai mėnesiais nenurimtų.
Gyvename šventųjų karvių pasaulyje. Apsimestiniu solidarumu ir supratimu bandoma instaliuoti nuomonių diktatūrą, kas iš principo neįmanoma ir tą supranta patys diegėjai. Todėl, nors viešajame diskurse jau pilnai veikia prievartinė „įvairovė”, proteguojanti vienus ir smerkianti kaip neapykantą bet kokią kitokią nuomonę, dabar atėjo laikas tą įteisinti ir baudžiamajame kodekse ir visuomenę užčiaupti amžiams.
Visuomenė turi nuolankiai išpažinti amžinąją prigimtinę nuodėmę prieš mažumas ir „persiauklėti”, prisiimdama vis naujus kaltinimus ir tenkindama vis naujas visada teisių socialinių lepūnėlių pretenzijas. Mes turim atsisakyti savo vertybių, nuomonės, vertinimų ir kritikos, atsisakyti savęs pačių ir tylėti. Kitaip apkaltins „neapykantos kalba” ir netolerancija.
Bet tolerancija – tik pakantumas kitokiai nuomonei ir gyvenimo būdui. Prievolė būtinai teigiamai vertinti kitokį ir atsisakyti savo požiūrio ir žodžio laisvės jį išreikšti yra totalitarizmas. Nebūtina ir neįmanoma mylėti ir liaupsinti tą, kam nepritari.
Būtent šito etatiniai mažumų kovotojai labiausiai negali pakęsti. Bet kokią kritiką jie priima kaip persekiojimą ir asmeninį įžeidimą. Labai demokratinėje Lietuvoje diskusijų apie daugumos ir mažumos teisių derinimą ir mažumos pareigas jau nebeliko.
Visais būdais stengiamasi sukurti situaciją, kai net pradėti mąstyti, jog jie ne visada teisūs, nebebus įmanoma. Savo nuomonės viešai pareikšti žmonės jau nebedrįsta, o ir nėra kur. Greit nebeįstengs ir patys sau pagalvoti kitaip nei moko neklystantys LGBT aktyvistai.
Jei kasdienybėje imi sukti galvą ar patiksi, vadinasi kažkas negerai. O jei apima baimė laisvai, pagal sąžinę ir įsitikinimus elgtis, vadinasi labai blogai. Kvėpavimo ir oro nepastebi, kol jo yra. To, ką turi – nematai ir nejunti. Kai tik imi galvoti ir kalbėti apie laisvę, žinok, kad jos nebėra. O daugiausia nelaisvės visada atneša tie, kurie ateina su laisvės vėliavom.
Dirbtinai sukurtas burbulas, kur vienų laisvė yra kitų pareiga, bet pareigos atsižvelgti į kitus laisviesiems negalioja, išugdė naujovišką žiniasklaidos lojalistų ir modernybės garbintojų padermę. Viskas kas sava, tradiciška, kuo mes skiriamės nuo kitų ir kuo pasauliui esam įdomūs – jiems yra atgyvena. Panašiai mužikai, tapę miesčionimis, gėdijasi savo atvykusių aplankyti tėvų ir jų tarmiškos šnektos.
Pas juos viskas švaru, tvarkinga, pagal naujausias naujenybes ir iš plastmasės. Nei skonio nei kvapo, viskas kaip Londone. Gyvena sveikai ir atėjo visiems laikams, programėlės nuolat pačios atsinaujina, operacinė „Aš – Mano – Man” nenulaužiama ir valdo kiekvieną geną.
Atsirado ir būrelis užuodusių naudą žurnalistų – „nuomonės formuotojų” – vetrungių, labai mėgstančių lengvus pinigus. Lapinų, kurie duoną su sviestu pelno mokydami atsilikėlių pasaulį laisvai tolerastiškai gyventi ir teisingai politkorektiškai mąstyti. Tik jie labai bijo tikrai laisvai mąstančių ir pagal savo sąžinę ir įsitikinimus gyvenančių, nes tai sugriautų jų biznį.
Šiame kelyje nėra ir nebus jokių taisyklių ir gailesčio, tiesos ir šviesos. Jie viską maskuoja kova už kitų laisves. Žiauriai drąsūs valdžios akivaizdoje, o širdyje ir gyvenime paskutiniai bailiai. Jei tik proga, komjaunuoliškai apskundžia valdžiai ir nuoširdžiai jaučiasi teisūs, dabar įsigrūdę valdžion steigs skundikams skundimo linijas. Juk kas gali būti maloniau kaip matyti kitokius prikaltus!
Jie visada arenose rodo nykščius žemyn. Bemat atpažinsit iš aršaus teisumo ir nemeilės saviesiems. Palestinos konfliktas seniai būtų išspręstas, jei ne „išsivadavimo” lyderiai, kurie bijo prarasti arabų šalių jų „judėjimams” aukojamus pinigus. Seksualinių mažumų karo prieš visus nori ne jų bendruomenės dauguma, kur yra daugybė be galo gerbtinų, talentingų, dorų žmonių, kurių kūrinius skaitome ir muzikos klausomės.
Tai, kas pas mus vyksta – tik mažytė dalis korporacijų imperializmo pradėto perdalinimo karo prieš žmonių, tautų laisvę ir sveiką protą. Mūsų pigūs, apsišaukėliai lyderiai nenurims, kol rėmėjų pinigai nesibaigs, o nesibaigs jie niekada. Dabar, po rinkimų, jie sustotų tik tada, jei atsimuštų į kietą žmonių pasipriešinimo sieną.
Silicio slėnis nutildė prezidentą. Socialinės žiniasklaidos priemonių milžinai padedami „Amazon“ ir „Apple“ sutartinai pašalino patį populiariausią savo konservatorių varžovą ir paskelbė, kad jų pačių nuosaiki politika išplečiama kitoms įmonėms. Tuo tarpu CNN atvirai reikalavo, kad „Fox News“ būtų uždrausta būti kabelinės televizijos tinkle, kai tuo tarpu svarbiausias pokalbių radijo tinklas išleido naujas kalbėjimo taisykles laidų vedėjams, praplėsdamas technikos pasaulio nuosaikią politiką neinternetiniame pasaulyje. Be viso šito, Kongresas ir Europos Sąjunga išleido naujus internetinės kalbos reikalavimus.
Kol saujelė neišrinktų milijardierių skelbia, kad valdo skaitmeninę kalbą, kur mus nuves ateinantys mėnesiai?
„Twitter“ kažkada smarkiai gyrėsi, kad yra „laisvos kalbos partijos laisvosios kalbos sparnas“ ir prieštaravo Kongreso reikalavimams uždrausti teroristus, skelbdamas, kad „naudotojų gebėjimas laisvai dalintis savo mintimis, netgi tomis, su kuriomis daug žmonių nesutinka arba laiko bjauriomis“ yra jų misija. Iš tikrųjų dauguma ankstyvųjų socialinių tinklų nevaržomą kalbą išskyrė kaip labiausiai atsižvelgtiną dalyką. Bėgant metams utopinė svajonė sunyko iki tokios, kurioje pabrėžiami „sveikas pokalbis“ ir vis besikeičiantys reikalavimai.
Visgi didžiąją laiko dalį, kurią egzistuoja, socialinės žiniasklaidos tinklai vengė cenzūruoti išrinktus valdžios atstovus JAV, nors jie ir yra ištrynę užsienio vadovų vartotojus. Visa tai pasikeitė praėjusiais metais, kai Silicio slėnis prezidento Trumpo „Twitter“ žinutėms pridėjo etiketes „abejotinos“ ir „klaidingos“. Progresyviosioms viešosioms grupėms tapus naujos cenzūros šalininkėmis, šie žiniasklaidos tinklai perėjo nuo paprasčiausio faktų tikrinimo iki visiško jų ištrynimo ir grasinimo paskelbti už įstatymo ribų kai kuriuos įstatymų leidėjus.
Teismai kelis kartus nusprendė, kad Trumpo vartotojas „Twitter“ tinkle yra oficialus valdžios žiniasklaidos šaltinis, todėl jam draudžiama blokuoti vartotojus, su kuriais jis nesutaria. Tai kaipgi ši privati įmonė gali sukurti „priimtinos kalbos“ taisykles valdžios leidiniams ar visiškai juos nutildyti?
Greičiausiai labiau neramina tai, kad kalbos taisyklės jau daro įtaką ne tik viešosioms erdvėms. „Uber“,„Lyft“ ir „Airbnb“ uždraudė naudotis savo paslaugomis tiems, kurių politiniai pareiškimai prisijungus prie interneto ir nuo jo atsijungus yra vertinami kaip nepriimtini. Praėjusiais metais „Facebook“ išplėtė savo įtakos sferą iki neinternetinio pasaulio, uždrausdamas tam tikrus skambučius ir suteikdamas leidimą kitiems.
Nuostabu buvo stebėti, kaip demokratų įstatymų leidėjai ir spauda dejavo, kad Kongresas neturi galios nutildyti balsus, su kuriais jis nesutinka, ir vietoj to reikalavo Silicio slėnį panaudoti galią, kurią turi tik jis: gebėjimą nutildyti bet kokį balsą iš skaitmeninio pasaulio. Ir šis prašymas yra iš pačių įstatymų leidėjų, kurie kažkada pasmerkė socialinius tinklus kaip pavojingus monopolius.
Be to, įmonių teiginiai, kad jos ilgam nušalina prezidentą, kilo ne dėl galimos nelegalios veiklos, kurią draustų įstatymas, bet greičiau dėl įmonių sprendimo, kad leisti jam toliau komunikuoti su šalimi kelia per didelę riziką demokratijai.
Pačios įmonės neturėjo kito pasirinkimo kaip tik pašalinti Trumpą arba susidurti su dar didesne rūstybe iš demokratų daugumos Kongrese. Net Amerikos pilietinių laisvių sąjunga (angl. ACLU) pasmerkusi Trumpo nušalinimą „Twitter“ tinkle pripažino ateinančių valdančiųjų „politinę tikrovę“. Aktyvistų grupės skubinosi pasakyti, kad jiems pasisekė nutildyti Trumpą smarkiai girdamos oficialias diskusijas, kurias turėjo su „Twitter“ lyderiais.
Plačiai skelbiant paramą Silicio slėnio veiksmams, Vokietijos kanclerė Angela Merkel perspėjo apie pavojus, kai nutildomas demokratiškai išrinktas valstybės vadovas. Be to, kol demokratai yra siaurai susitelkę ties dabartimi, pasauliu, kuriame įstatymų leidėjai ir aktyvistų grupės rankose turi socialinių medijų galios monopolį nutildyti nepritariančius balsus, kas sustabdys ateities respublikonų kongresą nuo tų pačių galių naudojimo, tam kad nutildytų demokratus? Toks yra slidus šlaitas, ant kurio stovime.
O ką kalbėti apie alternatyvas Silicio slėnio tinklams? Socialinių tinklų kompanijos ilgai ginčijosi, kad jos nėra monopoliai, nes jų varžovai gali joms mesti iššūkį.
„Twitter“ klonas „Parler“ pasirodė būtent kaip toks varžovas. Jis pasiekė pirmąją vietą „Apple“ programėlių parduotuvėje ir konservatoriai spietėsi šiame mažai ribojamame tinkle. Visgi vos per keletą dienų „Apple“ ir „Google“ uždraudė jo pardavimą iš savo parduotuvių bei panaikino jį iš mobiliųjų įrenginių. „Parler“ debesijos prieglobos tiekėjas „Amazon Web Services“ iškeldino jį į neinternetinę erdvę, kol konservatyvus debesijos tiekėjas sutiko, kad šis būtų jo serveryje. Nors jį kažkokiu būdu ir galima atstatyti, visgi be išmaniojo telefono programėlės ir įtrauktas į daugelio paslaugų tiekėjų juodąjį sąrašą, „Parler“ bus tik savo ankstesniojo aš šešėlis.
Žengdamas šiuos žingsnius, Silicio slėnis paminėjo, kad „Parler“ buvo pašalintas dėl to, kad jo turinyje labai trūko nuosaikumo. Įmonės savo laiškuose „Parler“ reikalavo, kad jis prisiimtų tinkamos kalbos strategijas, identiškas toms, kuriomis vadovaujasi jie.
Netgi neinternetinės žiniasklaidos priemonės nėra apsaugotos. Televizijos kanalai turi pasirašyti sutartis su kabelinės tiekėjais, kad transliuotų juos namams, spaudos agentūroms, superkančioms informaciją, priklausančios radijo laidos privalo būti priimtos radijo stočių ir netgi nepriklausomi laikraščiai privalo turėti internetines svetaines ir išmaniąsias programėles. Vietinių žinių šaltiniams mažėjant, svarbu pažymėti, kad nesvarbu, kad ir kokie nepriklausomi jų redaktoriai būtų, visi jie vis tiek priklauso nuo debesijos tiekėjų, programėlių parduotuvių, interneto paslaugos tiekėjų ir kt. Sekdama trečiadienio įvykiais Kapitolijuje „CNN“ atvirai reikalavo kabelinės tiekėjų išmesti „Fox News“ iš kabelinės tinklo, kai tuo tarpu „Cumulus Media“ išleido naujas priimtinos kalbos taisykles savo konservatyviems radijo pokalbių laidų vedėjams.
Tai kokia gi dabar situacija?
Tautos įkūrėjai pasirinko Kongresui neduoti galios nutildyti netgi beprotį Ovaliajame kabinete (angl. Oval Office), be to, kad nušalino jį apkaltos būdu. Ši savaitė mus išmokė, kad keletas milijardierių Kalifornijoje tikrai turi tą galią. Beveik visiškas Trumpo dingimas iš skaitmeninio pasaulio nuo jo uždraudimo yra tarsi to priminimas.
Ši beveik vienbalsė parama iš naujosios demokratų daugumos tokiam draudimui reiškia, kad Silicio slėnis dabar yra drąsinamas pašalinti bet kokį balsą, nesvarbu kokį galingą. Tai sukuria pavojingą tapimą norma to, kad nutildomas tas, kuris išreiškia nesutikimą su bendrąja nuomone.
„Uber“,„Lyft“ ir „Airbnb“ noras uždrausti kai kuriuos savo vartotojus dėl politinių pareiškimų rodo, kad technologijos kompanijų čiuptuvai pasiekia ir kitas industrijas, atsiranda nauja ilgalaikės visuomeninės atskirties era tikrai panaši į Kinijos „socialinio kredito“ programą.
Kai kuriems naujai atsiradęs kovos su „dezinformacija“ išryškinimas, kur privačios įmonės yra tos, kurios prižiūri leidžiamą kalbą ir apibrėžia „tiesą“ gali atrodyti kaip pozityvus įvykis. Šiaip ar taip, smurto grėsmė, rasizmas, seksizmas, kibernetinis smurtas prieš moteris ir mergaites, kurstymas maištauti, žalingi medicininiai patarimai ir panašūs dalykai yra žalingi mūsų visuomenei.
Visgi milijardieriai, kurie gali nutildyti prezidentus, Kongresas, kuris gali nutildyti nesutikimą su bendrąja nuomone, ir privačios įmonės, kurios nusprendžia kas „geriausia“ šaliai ir kas sudaro „tiesą“, kelia egzistencinę grėsmę demokratijai. Galiausiai pati mūsų bendrai besidalinamos visuomenės ateitis kybo ant Silicio slėnio gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą tarp rūpestingo nuosaikumo kartu su žodžio laisve. Galbūt atsakymas yra tai, kad technologijų įmonės pačios taptų demokratiškomis ir leistų visuomenei nuspręsti, kas geriausia.
„RealClear“ žiniasklaidos tinklo bendradarbis Kalev Leetaru yra vyresnysis mokslinis bendradarbis Džordžo Vašingtono universitete (angl. George Washington University) Kibernetiniame ir tėvynės saugumo centre (angl. Center for Cyber & Homeland Security). Jis anksčiau buvo bendradarbis gyvenantis universiteto patalpose Džordžo Vašingtono universiteto Edmund A. Walsh užsienio tarnybos mokykloje (angl. Edmund A. Walsh School of Foreign Service) ir Pasaulinio ekonomikos forumo (angl. World Economic Forum) Pasaulinės darbotvarkės taryboje dėl valdžios ateities (angl. Global Agenda Council on the Future of Government).
Šaltinis: The Great Social Silencing
Per pastaruosius mėnesius man įstrigo du ryškūs neapykantos kalbos atvejai. Pirmas, kai A.Valinskas pasiūlė šaudyti lenkų aktyvistus.
Antra, kai F.Kuklianski mus įtikinėjo, kad visi žydai- išeitų ir ji pati- labai nekenčia lietuvių.
Liberalusis dvaras tyli. Kodėl?
Juk tai- akivaizdūs neapykantos kalbos (hate speech) atvejai. Ir jie susiję ne su marginalais, bet su svarbiais, didelę įtaką turinčiais viešojo gyvenimo dalyviais.
Kur žmogaus teisių ir demokratijos gynėjai iš Laisvės TV ir Laisvės partijos?
Tyli ir žydų bendruomenė.
Vidmantas Valiušaitis
Šitas tekstas, žinoma, ne – FB skaitiniai. Žymiai per ilgas. Bet juo dalinuosi, nes yra svarbus. O man – lengvai prieinamas, nes turiu savo kompiuteryje. Kadangi jis yra iš mano sudarytos ir redaguotos knygos „Gairė – pilnutinė demokratija. „Į Laisvę” fondo dešimtmetis Lietuvoje” (2000). Ten yra ir ne vienas mano paties tekstas, bet šitas – ne mano. Pačios knygos reguliarioje prekyboje irgi seniai nebėra, nebent pas Juodas Suo, Tomą Lučiūną ar kituose naudotų knygų prekybos taškuose. Arba gal dar pas buvusį „Į Laisvę” žurnalo redaktorių Vidmantą Vitkauską.
Nežinau, bet tai detalė, šiuo atveju ir nelabai svarbi.
Kodėl svarbus tekstas? Keliais aspektais. Jis rimtai analizuoja problemą, prie kurios šiais – 1941 Birželio sukilimo 80-mečio – metais viešojoje erdvėje teks dar ne kartą grįžti.
Kitas aspektas – „istorikų profesionalų” ir „istorikų mėgėjų” ginčas, itin išryškėjęs pastaruoju metu, tačiau prasidėjęs jau seniai, galima sakyti, netrukus po nepriklausomybės atkūrimo.
Ir trečiasis aspektas – „istorijos politizavimas”, „kritinė istorija”, „istorijos tyrimo metodologija” ir panašūs ginklai, kurie naudojami „profesionalų” ir „mėgėjų” kovoje. Šis tekstas padeda sudėlioti taškus ant „i” ir aiškiau suprasti kas gi dabar čia pas mus vyksta. Ypač išraiškingai iliustruoja jis dabartinę padėtį dėl to, kad tekstas parengtas ne dabar, o prieš daugiau nei 20 metų!
Kodėl jį skelbiu? Tikiuosi, gal juo susidomės portalai, kurie „istorijos politizavimo” temai skyrė, pavadinkim švelniai, „padidintą dėmesį”? Gal tiesiog galėtų jie įsidėti šį tekstą į savo tinklapius be jokių komentarų, geresnei skaitytojų orientacijai sudėtingesniu politikos ir istorijos santykių klausimu? Honoraro mokėti niekam nereikės – nei man, paskaitos tekstą parengusiam spaudai, nei prof. Kęstučiui Skrupskeliui, jo autoriui. Gal kas nors susidomės? Pavyzdžiui, LRT (Mindaugas Jackevičius), 15min (Roberta Tracevičiūtė), gal Delfi (Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė)? Jeigu ne, tai gal bent mažesnieji, rodantys dėmesio istorinei tematikai: Juozas Vercinkevičius, Jonas Vaiškūnas, Vytautas Budnikas, Gintaras Visockas, Ramutė Bingelienė, Vytautas Sinica, Vincentas Vobolevičius, Veronika Kim?
Kodėl neatsitraukus šiek tiek nuo tų „karštų anglių” ir nepažvelgus į situaciją kiek iš šalies?
Taigi, Jūsų dėmesiui – ilgas skaitinys. Bet kas ištvers iki galo, tikiuosi, nenusivils. Pietų Karolinos universiteto profesoriaus, VDU garbės daktaro Kęstučio Skrupskelio paskaita, skaityta „Į Laisvę” fondo studijų savaitėje Anykščiuose, 1999 m. birželio 24 d. („Užtaginu” ir Arūnas Brazauskas , gal ir jam pravers.)
K. Skrupskelis. KRITINĖ ISTORIJA IR 1941 METŲ SUKILIMAS
Pavojingiausia tautinė mažuma Lietuvoje, jų nuomone, buvo ne lenkai ar žydai, kaip dabar kartais galvojama, bet vokiečiai
Truputį paaiškinsiu, apie ką kalbėsiu. Temą išprovokavo konfliktas, pristatomas kaip konfliktas tarp istorikų profesionalų ir istorikų mėgėjų. Šitas aspektas kai kuriuose veikaluose yra labai aiškiai išreikštas, nes sukilimo kritikai dažnai kalba mokslo vardu.
Aš norėčiau į šitą kontroversiją pasižiūrėti tam tikros mokslo sampratos šviesoje. Ši mokslo samprata, kurią bandysiu pritaikyti šiai kontroversijai išryškinti, būtų labai svetima Šalkauskiui. Todėl tuos, kurie esate Šalkauskio mokiniai, mano žodžiai gali piktinti. Tačiau tai nebūtų labai svetima Maceinai.
Šita mokslo samprata teigia, kad mokslą vykdo tyrinėtojų bendruomenė, kuri tam tikro proceso eigoje gali kažką patvirtinti. Pagal šią mokslo sampratą nesutarimai nėra neigiamas dalykas, bet yra tai, kas tokius tyrinėjimus varo į priekį. Gana standartinė, gana plačiai priimta mokslo samprata. Čia nieko naujo nėra. Aš tik bandysiu ją pritaikyti minėtiems kontroversiniams klausimams.
Pastaraisiais metais turėjau progų Lietuvoje vartyti ir skaityti prieškarinių jaunųjų katalikų intelektualų spaudą. Būtent, XX amžių, Židinį, Naująją romuvą. Jaunaisiais katalikais intelektualais vadinu tuos, kurie pasirašė deklaraciją Į organiškosios valstybės kūrimą – Brazaitį, Ivinskį, Maceiną, Dielininkaitį, Pankauską ir kitus.
Kol kas (toli gražu ne viską esu perskaitęs) nesu radęs jokių duomenų, rodančių, jog ši karta žavėjosi fašizmu. Maceina dažnai pristatomas kaip lietuviško fašizmo ideologas. Pabrėžiu: jokių duomenų, kad ši karta žavėjosi fašizmu, nacionalsocializmu ar Hitlerio asmenybe, neradau. Priešingai. Jie manė Hitlerį esant labai pavojingu Europos civilizacijai. Frazė „Europos civilizacija“ – iš ikikarinių laikų.
Hitlerio politinė programa, išdėstyta nuo pat jo valdymo pradžios ir Lietuvoje plačiai komentuota, reiškė įsitvirtinusios Europos tvarkos sunaikinimą. Tvarkos, kurios sąrangoje gyvavo ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Esama daug duomenų – tereikia pavartyti to meto spaudą, – rodančių, kad visa jaunųjų katalikų grupė tai suprato ir, grėsmės akivaizdoje, ieškojo priemonių Lietuvai gelbėti. Šitos nuotaikos itin ryškios 1938–1939 metais.
Lietuvos valstybei Hitleris, jų nuomone, pirmiausiai kenkė Klaipėdos krašto vokiečių rankomis. Pavojingiausia tautinė mažuma Lietuvoje, jų nuomone, buvo ne lenkai ar žydai, kaip dabar kartais galvojama, bet vokiečiai. Laikai pasikeitė ir ano laikmečio temas šiandien daug kas yra primiršę.
Nors jaunieji katalikai vis dar irgi skelbė „mes be Vilniaus nenurimsim“ nuotaikas, spėčiau , kad dauguma jų buvo susitaikę su tos dienos politine tikrove ir manė Vilnių esant prarastą Lietuvai visiems laikams. Nesant tikrų galimybių Vilnių atgauti, konflikto su lenkais tęsimas kenkė Lietuvos interesams tuo metu, kai jau reikėjo sukaupti visas jėgas, artėjant visuotiniam ir Europos civilizacijai pražūtingam karui.
Ši išvada yra mano spėjimas, ir galbūt klaidingas.
Žydų klausimas nacionalsocialistine prasme jiems nekilo. Jeigu vartai ano jaunųjų katalikų spaudą – žydų problemos Lietuvoje nėra. Neradau jokių užuominų, jog žydų buvimas Lietuvoje kaip nors trukdytų lietuvių tautai, slopintų lietuvių kūrybinius pasireiškimus. Tai jau būtų nacių retorika, jeigu šitokios retorikos būtų buvę. Tačiau neradau jokių reikalavimų „Lietuvą išvalyti“.
Naudojama lygiai toks pat argumentacijos dėsnis: fašistai buvo už korporacijas; jaunieji katalikai buvo už korporacijas
Ne vien Vokietija tuo metu priiminėjo žydų veiklą varžančius įstatymus. Ir apie tai minėtų laikraščių skaitytojai buvo informuojami. Tačiau niekur nebuvo siūloma lietuviams daryti tą patį. Lietuviai nebuvo raginami „pasivyti“ kaimynines valstybes ir Lietuvoje priimti prieš žydus nukreiptus rasinius įstatymus.
Nerinkau duomenų apie kitas sroves – tiek katalikiškas, tiek nekatalikiškas. Esu toje spaudoje užtikęs vieną kitą užuominą apie tautininkų spaudoje pasirodžiusius teigiamus Hitlerio vertinimus. Nežinau, ar tai buvo išimtys, ar tarp tautininkų plačiau paplitusių nuotaikų išraiška.
Katalikiškoji spauda, kaip žinome, buvo nutraukta 1940 m. birželio mėnesį ir mano skaitinėjimai šia data ir baigiasi. Todėl apie jaunųjų katalikų nusiteikimą tiek Hitlerio, tiek žydų atžvilgiu sovietinės okupacijos metu – jokių duomenų neturiu. Nežinau, ką jie galvojo sukilimą rengdami. Ir negalime atmesti nuotaikų pasikeitimo galimybės, patyrus okupacijos smūgius. Tačiau manau esant tikra, jog ligi 1940 m. birželio jie nesimpatizavo nei fašizmui, nei nacionalsocializmui, nei antisemitizmui.
Esu bandęs kartais tikrinti, kaip šitie kontroversiniai argumentai yra pristatomi. Ir dažniausiai yra naudojama argumentacijos forma, kuri nuo Aristotelio laikų yra žinoma, kaip klaidinga argumentacijos forma. Argumentuojama analogiškai maždaug pagal tokią schemą: žmonės turi kojas; stalas turi kojas; dėl to žmonės yra stalai.
Labai aiškiai klaidinga, ydinga argumentacijos forma. Ir labai dažnai, kai juos kaltina simpatijomis fašizmui, naudojama lygiai toks pat argumentacijos dėsnis: fašistai buvo už korporacijas; jaunieji katalikai buvo už korporacijas; dėl to jaunieji katalikai yra fašistai. Ligi sovietinės okupacijos pradžios Hitleris jiems buvo pavojingas vokietis imperialistas, bet jokiu būdu ne vadas, visas tautas vienijąs kovoje prieš bolševizmą.
Nepalankumo Hitleriui faktas yra svarbus bandant įvertinti 1941 m. sukilimo duomenis. Apie šį sukilimą pamažu kuriasi nuomonė, jog sukilimą rengė ir valdė jaunieji katalikai, kurie dar prieš karą buvo fašistuojantys ir ieškojo progos Lietuvą išvalyti rasine prasme. Šitokios nuotaikos ženklina visus sukilimo dokumentus, apie kuriuos sakoma „apstu nacizmo bei antisemitizmo“, nors pripažįstant (dažniausiai tai pripažįstama), jog patys jaunieji katalikai žydų naikinime nedalyvavo.
Teigiama, jog, „jie kurstė keršto ir netolerancijos nuotaikas krašte, o tai skatino lietuvius gausiai dalyvauti žydų naikinimo darbe“. ,,Sukilimui vadovaujantys jaunieji katalikai, – sakoma, – savo valdomų sukilėlių netramdė“ ir tai darė todėl, kad „savo širdyse šiai akcijai pritarė“. Ir šitas pritarimas argumentuojamas tuo, kad jau prieš karą tokias nuotaikas reiškė.
Ši pažiūra, manau, tampa ortodoksine, pabrėžiant moralinę kaltę bei atsakomybę, neradus duomenų, kuriais remiantis būtų galima formaliai teisiškai kaltinti. Ir ji dažnai skelbiama kritinės istorijos vardu. Įvairiuose kontekstuose šie du dalykai yra jungiami. Tai labai dviprasmė sąvoka, ir ta dviprasmybė liečia visą šią temą.
Žodis kritika mūsų laikais ženklina (bent tai labai ryšku tekstuose anglų kalba) iš Markso įvairiais kanalais ateinantį buržuazinių vertybių atmetimą. Kreipiu dėmesį į Marksą ne dėl to, kad noriu išgąsdinti. Marksas buvo ne vien bolševizmo ideologas, bet taip pat ir filosofas, kuris pasakė daug įdomių dalykų. Ir jis yra paveikęs ne vien komunistus, bet ir daug kitų žmonių. Iš šitos tradicijos kyla pažiūra, tam tikra vertybinė kritika, vertybių atmetimas. Tai viena kritinės istorijos samprata.
Ideologizuotam istorikui būdinga ieškoti inkriminuojančių duomenų. Duomenų, kurie rodytų arba veidmainiavimą, arba mažų mažiausiai savo tikslų nesupratimą ir slėpimą.
Antroji – pažiūra į istoriją kaip mokslą. Kritinę istoriją pirmąja prasme galėtume vadinti ideologizuota istorija, nes tokios istorijos pagrindinė interpretacinė taisyklė yra ideologinė. Pagal ją visi, kurie tvirtina kovojantys už tam tikras vertybes, tarp jų – ir už tautinę valstybę, tik gražiais žodžiais dangsto savo aistrą valdyti.
Labai stiprūs kaltinimai sukilimo rengėjams būtent tokie ir yra: iš tikro jie ne sukilo, o tik norėjo paimti valdžią į savo rankas. Ideologizuotam istorikui būdinga ieškoti inkriminuojančių duomenų. Duomenų, kurie rodytų arba veidmainiavimą, arba mažų mažiausiai savo tikslų nesupratimą ir slėpimą. Ideologizuoti istorikai nekreipia dėmesio į kontekstą ir į kitas su jų teorija nesuderinamas aiškinimo galimybes. Sukilimo istorija kuriama ideologizuotos istorijos metodais, atsisakant pilnos padėties analizės ir atrenkant tik tuos duomenis, kuriuos galima pavartoti, diskredituojant jaunuosius katalikus.
Lietuviškame kontekste tai nebūtinai liudija marksistinės buržuazijos kritikos įtaką. Nepaisant to, kad tos įtakos esama ir ji atsispindi tada, kai vartojamas dekonstrukcijos žodis. Tai palyginti neseniai atsiradusi madinga sąvoka, kuria šita kritinė tendencija pasireiškia.
Tačiau panašūs metodai vartojami visose ideologinės kovose. Iš tiesų mes patys juos naudojam ir tai gana normalu. Šių metodų paplitimas galbūt liudija, kad kova tarp vienos katalikiškos srovės ir jų priešų, dažnai save vadinančių liberalais, tebesitęsia.
Verta pažymėti, kad Kęstutis Girnius, Naujajame židinyje recenzuodamas Liūto Mockūno knygą apie Deksnį , labai pagrįstai kai kuriuos tokio pobūdžio teigimus paneigia. Išanalizavęs žodžio liberalas turinį, jis parodo, kad Deksnys ir kai kurie jo draugai nebuvo liberalai. Antra, parodo, kad daug įvairių nesutarimų buvo ir tarp katalikų. Ir tai nebuvo kova tarp katalikų ir liberalų, bet buvo dažnai vidiniai katalikų nesutarimai. Šia recenzija, mano nuomone, buvo įvykdyta, sakyčiau, labai rafinuota knygos autoriaus „intelektualinė žmogžudystė“.
Girnius tiksliai išdėstė antikatalikiškojo sparno visai rezistencijos istorijai taikomas prielaidas. Gana įtikinamai parodo, kaip šališkai nuo pradžių tam tikra istorijos interpretavimo linija yra stumiama ir šitai atsispindi taip pat ir vėliausiuose tyrinėjimuose.
1999 metais pasirodė Antano Smetonos laiškų, rašytų jau pasitraukus jam iš Lietuvos, rinkinys . Akademiškai parengta, gražiai išleista. Vienas malonesnių leidinių, kuriuos teko Lietuvoje užtikti. Ten esama labai įdomių detalių, kurios padeda suprasti, kodėl dėl šitų dalykų ginčijamasi.
Smetona nuolat kalba apie jo priešų trejybę. Ta priešų trejybė buvo katalikai, socialistai (socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai) ir bolševikai. Katalikai ir bolševikai jam buvo tos pačios plotmės blogis.
Kitas dalykas, kuris krito į akis, buvo tas, kad Smetona, sprendžiant iš jo laiškų, sukilimu nesidomėjo. Laiškai, žinoma, nėra išsamūs dokumentai, laiškuose ne viską žmogus užregistruoja. Tačiau natūralu būtų manyti, kad pabėgęs valstybės prezidentas, skaitydamas laikraščiuose apie jo krašte vykstantį sukilimą, kažkaip į tai reaguotų. Laiškuose to visiškai nėra. Jis rūpinasi ar bus jam nutraukta alga, kaip dalį algos perduoti giminaitei ir pan.
Kęstutis Girnius savo recenzijoje gana ryškiai jungia sukilimo puolimą su žmonių grupe, kilusia iš tautininkų aplinkos. Galima įsivaizduoti žodinį tam tikros tradicijos tęstinumą.
Taigi, pirmoji kritinės istorijos samprata, kaip jau minėta, yra ideologinė. Markso įkvėpta, bet dabartiniu metu jokiu būdu ne komunistinė. Antroji samprata – metodinė. Pagal ją, mokslinę istoriją, t. y. istoriją kaip mokslą, tegali sukurti tam darbui pasirengę istorikai. Jie ieško dokumentų, juos vertina ir bando nustatyti kaip buvo iš tikrųjų, kai turimi duomenys tarpusavyje prieštarauja. Mokslinės istorijos prasme, istorijos negali sukurti to įvykio dalyviai, nes jie negali turėti istorikams būtino nesuinteresuotumo.
Tokiu būdu 1941 m. sukilimo interpretacijos negali sukurti ir Brazaitis. Jis pats „Vienų vieni“ apibūdina kaip metmenis, kaip medžiagą istorijos studijoms. Vadinasi, jis tą dalyką supranta. Sukilimo istorijos negali sukurti nei Škirpa, nei Ivinskis. Nors pastarasis ir buvo istorikas akademinio pasirengimo prasme. Sukilimo istorikais negali būti ir kiti sukilimo dalyviai. Šis teiginys nėra kokia nors asmeninė tų žmonių kritika, bet grynai metodologinė prielaida, kuri išplauktų priėmus tam tikrą mokslinės metodikos sampratą.
Tačiau visi sukilimo dalyviai ne tik gali, bet ir turi liudyti apie tai, ką jie tuo metu galvojo ir matė. Jų pasisakymai turi būti istorikų vertinami ir jungiami į bendrą objektyvumo siekiantį įvykių vaizdą.
Metodine prasme, kritinės istorijos reikalavimams, mano nuomone, turėtų pritarti įvairių pakraipų istorikai – tam tikro proceso dalyviai, – pabrėždami tačiau, kad šitas pritarimas nėra reikalavimas kokios nors specifinės išvados.
Tarkim, išvados, kad didžioji blogio versmė mūsų laikais yra nesantaika tarp tautų. Tokiu būdu, kritinė istorija, artėjanti prie savo tyrinėjimų pabaigos, gali patvirtinti ir brazaitišką sukilimo versiją, kad sukilime dalyvavusieji jaunieji katalikai nuoširdžiai siekė nepriklausomos valstybės atstatymo, nenorėdami nei neteisėtai pasiglemžti valdžią, nei išnaikinti žydų, nei pataikauti Hitleriui.
Brazaitis, pagal šitą metodologiją, turi tai sakyti, jeigu taip galvoja. Jo teiginiai gali būti teisingi. Kritinės istorijos uždavinys būtų šituos teiginius patikrinti ir išvadoje galbūt pasakyti: Brazaitis sako teisybę. Tai būtų irgi kritinės istorijos galimybė.
Brazaitis Hitleriui palankumą reiškiančius Laikinosios Lietuvos vyriausybės pareiškimus traktuoja kaip politinio mandagumo gestus, vadina paprasčiausiais taktiniais ėjimais, kurie nereiškia tikrosios jaunųjų katalikų pažiūros į Hitlerį. Ir galbūt ilgainiui istorija tai patvirtins.
Tie, kurie iš anksto tokią galimybę atmeta, jau mąsto ideologizuotos istorijos erdvėje. Brazaičio versiją iš anksto atmesti tegalima ideologiniais, partiniais tarpusavio kovų motyvais. Istorikai negali remtis istoriniais tyrinėjimais, nes tokių tyrinėjimų vis dar yra labai mažai. O sintetinių veikalų, kurie apibendrintų įvairių tyrinėtojų ir liudytojų duomenis, pateiktų sąlygiškai patikimą sukilimo vaizdą, kol kas dar apskritai neturime. Jiems dar neatėjo metas. Tokie darbai tegali pasirodyti tik po to, kai jau yra gerai ištirta faktografinė medžiaga.
Pirminė tyrinėjimo medžiaga – sukilimo dokumentai, to meto laiškai, atsišaukimai, nutarimai, posėdžių protokolai, sukilėlių spauda – tai tiesioginiai sukilimo liudininkai. Kadangi nėra apspręsti vėlesnių įvykių, vėliau atsiradusių interesų. Žmonės tuos dokumentus kūrė, nežinodami kuo ta istorija pasibaigs.
Dalyvių atsiminimai, šia prasme, yra jau kitos kategorijos šaltinis. Kiekvienas atsimename tai, kas vėliau atsiradusių interesų šviesoje yra svarbu. Įvykių atsiminimas yra praeities kūryba. Kadangi iš chaotiškų įvykių visumos paprastai atrenkame tai, kas vėliau pasirodo reikšminga.
Tačiau be atsiminimų išsiversti negalima, nepaisant kiek jie būtų subjektyvūs. Be jų – negalima dokumentų interpretuoti. Kadangi dokumentai yra palyginti tylūs, mažai apie save kalbantys laiko ženklai. Patys dokumentai dažniausiai buvo gaminami ne tam, kad įvykiai būtų visapusiškai aprašyti. Dokumentai tarnavo tik kaip priemonės, kuriomis buvo bandoma įgyvendinti tam tikrą politiką.
Būtų naivu dabar skaityti, pavyzdžiui, Molotovo-Ribentropo paktą ir jį interpretuoti kaip nuoširdžios nacių ir bolševikų draugystės liudijimą.
Politikos tikslai bei pobūdis dokumentuose paprastai nėra, o dažnai ir negali būti išreikšti. Tai gali būti nustatoma tik renkant žinias apie dokumentų kūrėjus, apie jų vidines nuotaikas. Čia svarbūs ir atsiminimai, ir ankstesni ar vėlesni tų žmonių pasisakymai.
Būtų naivu dabar skaityti, pavyzdžiui, Molotovo-Ribentropo paktą ir jį interpretuoti kaip nuoširdžios nacių ir bolševikų draugystės liudijimą. Skaitant jį pažodžiui, nieko nežinant apie visus tuos įvykius, tokiu draugystės liudijimu jis galėtų atrodyti. Tačiau mes žinom, kokie buvo tų dviejų ideologijų santykiai. Tai žinodami, kai kurių pakto straipsnių neskaitom pažodžiui. Žiūrim į juos kaip į priemones, kuriomis abi pusės siekė tam tikrų savo slaptų tikslų.
Sutartyje atpažįstame diplomatijai būdingą ritualinę kalbą, mažai pasakančią apie tikruosius pakto signatarų tikslus. Būtų buvę labai naudinga, jeigu Molotovas būtų parašęs atsiminimus. Arba koks sekretorius išpasakojęs Kremliuje vykusių pokalbių turinį. Be tokių dokumentų, tikrieji bolševikų tikslai visiems laikams pasiliks neišsprendžiama mįslė.
Stalinas apie save mums beveik nieko nepasakė. Jo draugai apie jį labai mažai tepasakė. Skaitant akademines Stalino biografijas, matyti, kad žmonės apie Stalino motyvus, tikslus nieko nežino. Šiek tiek spėlioja, bet visa ta dalis yra paslėpta.
Kitas pavyzdys. Nustatę visą Žalgirio mūšio įvykių chronologiją, išanalizavę visus to meto dokumentus, vis tiek neturėtume atsakymo į patį įdomiausią tų įvykių klausimą: kodėl Vytautas ir Jogaila kryžiuočių nesunaikino galutinai? Dokumentai mums šito nepasako. Gal Vytautui, gal Jogailai kryžiuočiai buvo reikalingi tolimesnėse varžybose vienam prieš kitą?
Deja, tegalime spėlioti. Kadangi nežinome ką Vytautas iš tikrųjų galvojo. Vytauto atsiminimai, nors ir kokie šališki bebūtų (o būtų šališki neišvengiamai), istorijai turėtų neįkainojamą vertę. Tačiau jis jų neparašė.
Kritinė istorija metodine prasme dokumentus interpretuoja dalyvių vidinio gyvenimo šviesoje, o dalyvių bandymus vėliau paaiškinti, ką jie galvojo ir planavo, – tikrina dokumentų šviesoje. Tad ir tie pirminiai šaltiniai, ir tie vėliau atsiradę šališki šaltiniai lygiai taip pat svarbūs, bandant galų gale nustatyti kas gi atsitiko iš tikrųjų.
Sukilimą liečiantys pagrindiniai nesutarimai kryžiuojasi apie rengėjų vidines nuostatas. Brazaitis ir kiti jo interpretacijai artimi autoriai tvirtina, jog sukilimo vadovai, labai sunkiomis sąlygomis veikdami, manevravo, turėdami tikslą Lietuvai laimėti nors ir ribotą, bet tikrą nepriklausomybę. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad jie bandė sukurti bazę, kuri padėtų kraštui atsilaikyti naujos okupacijos metu ir, politinėms aplinkybėms pasikeitus, taptų naujos atkuriamos valstybės pagrindu. Taip sako Brazaitis.
Tuo metu jo kritikai (ir aktyvistų kritikai apskritai) – visur temato pataikavimą, kolaboravimą su naciais. Tačiau skirtumą tarp manevravimo ir pataikavimo tegalime atskleisti įsigilinę į įvairių veikėjų vidines nuotaikas.
Jeigu įsivaizduojame žmogų, kuris eina nužudyti karaliaus, suprantame ką jis daro: jis atrodys nuostabus pataikūnas. Norėdamas prieiti prie karaliaus, jis turi karalių garbinti. Bet būtų labai neteisinga tvirtinti, kad jis yra pataikūnas. Jis siekia visai ko kito, nors iš šalies žiūrint ir nesuprantant kas vyksta karaliaus dvare, jo elgesys atrodys kaip pataikavimas.
Dėl to dėmesys ir turi būti kreipiamas į tai, ką žmonės iš tikrųjų galvojo. Kadangi žvelgdamas iš šalies, nematysi skirtumo tarp pataikavimo ir bandymo savo priešą apgauti.
Nebuvo kam atsistatydinti. Norėdamas atsistatydinti, turi kam nors atsistatydinti, vokiečiams mes negalim atsistatydinti
Esu skaitęs tris skirtingas Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų versijas. Vieni teigia, kad Laikinąją vyriausybę vokiečiai atleido. Tokia frazė panaudota vieno istoriko straipsnyje. Kiti – kad Laikinoji vyriausybė atsistatydino pati. O Brazaitis sako, kad vyriausybės nariai, po paskutinio posėdžio, visuomenės lydimi, nuėjo prie Nežinomo kareivio kapo, padėjo vainiką ir paskelbė, jog vyriausybė pati savo veiklą suspenduoja.
Brazaitis sako: ,,Nebuvo kam atsistatydinti. Norėdamas atsistatydinti, turi kam nors atsistatydinti, vokiečiams mes negalim atsistatydinti“. Dėl to jie kalbėjo apie veiklos suspendavimą, nutraukimą.
Brazaitis taip pat sako, kad buvo parašyti įvairūs protokolai bei memorandumai, kuriuose vokiečiai buvo kritikuojami dėl jų akcijos prieš žydus. Brazaitis gana aiškiai tai tvirtina, ir kad visa ši medžiaga buvusi pasiųsta Škirpai į Berlyną. Škirpa ją perdavęs įvairių valstybių diplomatinėms misijoms.
Šių dokumentų turėtų būti išlikę bent pėdsakai. Dokumentus patikrinę ir ištyrę pogrindžio spaudą, perskaitę atsiminimus ir apklausinėję liudininkus, galėtume sukurti sąlygiškai patikimą Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų vaizdą.
Į šitą epizodą aš kreipiu dėmesį, nes metodologiniu žvilgsniu jis atrodo ypač daug žadantis, turi daug patikrinimo galimybių. Kalbama apie viešą veiklą, apie vainiko padėjimą prie paminklo, kalbama apie dokumentų siuntimą, kalbama apie diplomatinę veiklą. Tokie dalykai nedingsta be pėdsakų. Epizodas turtingas galimybėmis patikrinti, kaip buvo iš tikrųjų.
Jis taip pat yra ir iškalbingas, daug pasako apie Laikinosios vyriausybės nuotaikas. Jeigu iš tikrųjų buvo taip, kaip rašo Brazaitis, negalima sakyti, kad Vyriausybė bandė vokiečiams pataikauti. Nors taip sakoma.
Tarkim, tyrinėjimo eigoje Brazaičio versijos esminiai bruožai pasitvirtina. Nuvykstam, pavyzdžiui, į Švedijos užsienio reikalų ministerijos archyvą, ten randame iš Škirpos gautą memorandumą, paliudijantį minėtą procesą. Ką tai reikštų?
Tuomet turėtume tvirtą pagrindą manyti, kad Laikinoji vyriausybė iš tiesų manevravo, kad jos tariami pronaciški pasisakymai buvo priedanga, bandymas prieš vokiečius gudrauti. Tokios paskutinės vyriausybės valandos rodytų, kad buvo siekiama valstybinių tikslų.
Vyriausybės nariai, nepaisant didelės asmeninės rizikos, vykdė (jeigu ta versija teisinga) tik valstybėms prideramą diplomatinę veiklą. Žmonės iš gatvės neina į svetimą ambasadą ir joms neteikia oficialių raštų, tai – valstybinė funkcija.
Taip pat negalėtume sakyti, kad vyriausybė buvo pavaldi vokiečiams. Jeigu būtų buvę taip, vyriausybės nariai, įsitikinę, kad gali išsilaikyti kaip vokiečių įsakymų vykdytojai, savo veiklą būtų tęsę. Tačiau ją nutraukė protesto demonstracija. Šiai versijai pasitvirtinus, tai turėtų labai svarbių pasekmių visai šių įvykių interpretacijai.
Tačiau metodine prasme, tos pasekmės nebūtinai pasitvirtins. Negalėtume visiškai atmesti galimybės, jog Brazaičio antivokiška veikla buvo tik tariama, su vokiečių okupacine vadovybe suderinta. Siekianti apgauti lietuvius. Galėjo būti apgaudinėjama daug kas, ne vien vokiečiai.
Jeigu tokia interpretacija kiltų, turėtume išsiaiškinti Brazaičio ir jam artimų žmonių nuotaikas. Nustatę, kad Brazaitis ir jo artimiausioji aplinka jau prieš karą reiškė simpatijas naciams, turėtume pripažinti lietuvių visuomenės mulkinimo tikimybę.
Todėl dar kartą pabrėžiu: ikikarinės jaunųjų katalikų nuotaikos yra labai reikšmingi faktai, bandant vertinti ir Sukilimo laikotarpio bei Laikinosios vyriausybės veiklos įvykių visumą. Kadangi tai, ką jie kalbėjo iki karo, tikėtina, išreiškia tikruosius jų įsitikinimus – jie neturėjo priežasčių meluoti. Tada jie galėjo atvirai įvykius vertinti, svarstyti, dažnai ir kartu. Galėjo viešai savo tikruosius įsitikinimus išreikšti.
Viena iš okupacijos savybių yra ta, kad žmonės negali vienas kitam atsiverti, negali savo tikrųjų įsitikinimų viešai skelbti
Tačiau okupacijos bei pogrindžio sąlygos šias galimybes panaikino. Viena iš okupacijos savybių yra ta, kad žmonės negali vienas kitam atsiverti, negali savo tikrųjų įsitikinimų viešai skelbti. Okupacijos bei pogrindžio sąlygomis pasirodžiusi spauda negali būti interpretuojama kaip normaliomis sąlygomis leidžiama spauda. Lygiai tas pats galioja ir tokiomis sąlygomis atsiradusių dokumentų atžvilgiu. Jie turi būti labai atsargiai ir kritiškai interpretuojami.
Tuo metu inkriminuojančios medžiagos ieškojimo metodas yra nesuderinamas su kritine istorija metodine prasme, nes kaip tik atmeta kritinį vertinimą.
Ką kritinė istorija turėtų pasakyti apie pronaciškus gestus arba žodžius, pasirodžiusius sukilimo pradžioje? Žurnalistinio polinkio žmonės, mano nuomone, poleminės aistros pagauti, siūlo maždaug tokią interpretaciją: tai liudija jau prieš karą tarp jaunųjų katalikų pasireiškusias fašistines nuotaikas.
Tačiau kaip tuos gestus interpretuoti, jeigu prieš karą tokių nuotaikų nebuvo? Ir tai ne hipotetinis teigimas – tokių nuotaikų iš tiesų nebuvo. Tai bandžiau parodyti savo straipsnyje Naujajame židinyje.
Mažiausiai tikėtina hipotezė, kad per vienerius sovietinės okupacijos metus, nors ir intelektualinę lygsvarą išskirtinai griaunančius, visa ši grupė pakeitė savo nuomonę ir Hitlerio asmenį pradėjo vertinti kaip garbingos visų tautų bendros kovos vadą. Svarstau, žinoma, ir įvairiausias kitas hipotetines galimybes, kaip šituos epizodus galėtume aiškinti ir suprasti.
Nuomonę apie nacizmo pavojus jie buvo girdėję nuo pat jaunų dienų iš savo mokytojų ir kitų autoritetingų asmenų, dar prieš Hitlerio iškilimą. Šalkauskis skatino tautinį auklėjimą, kaip vaistą nuo agresyvaus nacionalizmo, kuris gimsta Lietuvos kaimynystėje. Jie buvo Šalkauskio mokiniai.
Maceina, kuris tuo laikotarpiu taip pat rašė apie tautinį auklėjimą, pasako maždaug tą patį. Tiek Maceinos, tiek Šalkauskio to meto raštuose, žodis nacionalizmas yra blogo turinio sąvoka, tam tikra patriotizmo parodija, jo iškreipimas, atsisakymas tautą pajungti bendražmogiškųjų vertybių orientyrui. Jie labai aiškiai tai dėsto, jokio dviprasmiškumo nėra.
Kitas jauniesiems katalikams autoritetingas asmuo, vyskupas Mečislovas Reinys, 1939 m. skaitė Kaune paskaitas , pasmerkė nacizmą tiek intelektualiniu, tiek moraliniu požiūriu. Reinys labai aiškiai sako: didysis pavojus yra visiems, bet žydams – labiausiai.
Vadinasi, abejonių dėl vokiško nacionalizmo neturi. Beveik per visą dešimtmetį jie rinko žinias apie katalikų persekiojimą naujojoje, Hitlerio vadovaujamoje Vokietijoj. Naciai tai darė, be kita ko, ir tokia forma, sukūrus savotišką „Tėve mūsų“ parodiją, kai, vietoj Dievo įterpus Hitlerio vardą, vaikai buvo verčiami ją kartoti prieš valgį, nelyginant maldą. Viena vertus, tai labai menkas epizodas, bet kita vertus, kai tokius reiškinius matai katalikiškomis akimis, sunku tikėti, kad tokiam žmogui galėtum vėliau įgyti gilesnių simpatijų.
Kitas atvejis. 1999 metų pradžioje mirė paskutinysis šitos grupės dalyvis Jonas Pankauskas. Įdomu tai, kad Pankauskas studijavo Leipcige kaip tik tuo metu, kai Hitleris atėjo į valdžią. Jį buvau sutikęs prieš trejetą metų, dar gana gyvai atsiminė, kaip anuomet klausėsi ir sekė vokiečių profesorių ginčus tuo klausimu.
Kiek žinau iš mamos pasakojimų, jie mėgdavo sėdėti kartu ir gerti kavą. Sunku tikėti, kad grįžęs iš Vokietijos Pankauskas visai šitai publikai nebūtų pasakojęs, ką girdėjęs iš gerbiamų Vokietijos profesorių apie Hitlerį. Tokia žodinė informacija, kuri turėjo juos pasiekti, neišvengiamai turėjo formuoti ir pažiūrą į Vokietijoje vykstančius procesus.
Todėl sakau: sunkiai tikėtina, žvelgiant į tą dešimtmetį, kad per vienerius metus šių žmonių pažiūros būtų radikaliai pasikeitusios. Žmonės buvo maždaug 40 metų. To amžiaus žmonės savo pažiūrų radikaliai jau nebekeičia. Tad versija, kad jie visi tapo Hitlerio gerbėjais per metus, yra sunkiai įtikima.
Daugiau tikėtina, kad vienas kitas šios grupės atstovas, sovietinės okupacijos paveiktas, galėjo prarasti tiek savo intelektualinę, tiek moralinę pusiausvyrą ir Hitleriu susižavėti. Gal, tarkim, Maceina, kuris šioje polemikoje yra išskiriamas ir kartais vadinamas lietuviškojo fašizmo ideologu, atsidūręs Berlyne ir negalėdamas su savo draugais Lietuvoje susisiekti, Hitleriu patikėjo? Gal. Negalime tokios galimybės atmesti.
Tačiau tokią galimybę galėtų patvirtinti išsamūs pirmojo sovietmečio dokumentų tyrinėjimai. Man nei tokie dokumentai, nei tokie tyrinėjimai nėra žinomi [tekstas rašytas 1999 m. – V.V.]
Prieš porą metų Drauge pasirodė skelbimas, kad renkami Maceinos laiškai, ir kad jie bus išleisti. Gal tuose laiškuose kas nors bus? Kol kas duomenų apie tai neturime . Maceina savo jaunystės laikotarpiu buvo imlus, kartais nebūtinai kritiškai galvodavo. Tokios galimybės atmesti negalime. Bet kita vertus, nėra ir jokių duomenų, kurie tokią galimybę patvirtintų.
Išsiaiškinti kas už kurį žodį yra atsakingas būtų labai sunku. Bibliografijos istorijoje yra daug įvykių, kai kažkokie žodžiai atsirasdavo tekste ir niekas nežino kaip jie atsirado
Dar daugiau tikėtina, kad nacizmu atsiduodantys dokumentai atspindi vidinius sukilimo rengėjų nesutarimus. Aktyvistų frontas ir Lietuvių fronto bičiuliai nėra tas pats. Išeivijoje susidarė toks tapatumo įspūdis. Kai pirmą kartą tuos du dalykus sutapatinau, mama mane išbarė. Gavau aiškią pamoką, kad tuos dalykus dera skirti.
Aktyvistų frontas nebuvo vienos ideologijos organizacija, jungė įvairių politinių pažiūrų bei įsitikinimų žmones. Jame galėjo dalyvauti ir pronaciškų pažiūrų žmonės. Brazaitis mini majorą Juozą Pyragių, kuris buvo vienas iš Aktyvistų fronto steigėjų. Pagal Brazaitį, audringą ir jam nesėkmingą pokalbį su Laikinosios vyriausybės nariais jis baigė atsisveikinimu „Heil Hitler“.
Jeigu žmogus privačiai šitaip atsisveikina, tai kažką pasako apie jo nuotaikas. Pyragius priklausė voldemarininkų grupei, kuri surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Iš tiesų būtų nuostabu, jeigu visi Aktyvistų fronto žmonės apie Hitlerį bei nacių ideologiją būtų galvoję lygiai taip pat. Todėl tikėtina, kad kai kurie dokumentai, kurie tuo laikotarpiu atsirado, buvo kompromisinio pobūdžio, fragmentiškai atspindintys įvairių grupių pažiūras. Tačiau stipri tendencija: skaitai dokumentą, randi frazę – tuojau kaltinamas Brazaitis, kaltinamas Maceina.
Tačiau nežinome, kas iš tikrųjų vyko Berlyne, kaip jie tarpusavyje ginčijosi. Ir gal niekada nesužinosime. Kadangi išsiaiškinti kas už kurį žodį yra atsakingas būtų labai sunku. Bibliografijos istorijoje yra daug įvykių, kai kažkokie žodžiai atsirasdavo tekste ir niekas nežino kaip jie atsirado. Gal dėl to, kad spaustuvininkai paskutinę minutę kažką įkišo ar pan. Tikriausiai taip nebuvo, bet ir tokios galimybės atmesti negalima.
Kadangi nacizmo doktriną sociologiniu ir psichologiniu požiūriu jaunieji katalikai vertino neigiamai, galima būtų interpretuoti, kad iš jų negalėjo kilti daug pronaciškas tendencijas rodančių ženklų. Jie buvo pirmoji karta, subrendusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir ypač vertino nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijas. Pagal juos, tai labai ryšku Šalkauskio tautiškumo sampratoje: tik savo valstybę turėdami lietuviai gali tikėtis užimti deramą vietą Europos civilizacijoje.
1932 m. svarstymuose Šalkauskis skiria tautą nuo nacijos. Nacija yra kultūringa, save valdanti tauta. Tik nacijos gali dalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime. Manau, kad tai svarbu pabrėžti. Europos civilizaciją, kuriai, jų nuomone, Hitleris buvo pavojingas, sudarė to meto Europai būdingos tautinių valstybių struktūros.
Vertindami tokią Europos civilizaciją, su kurios ateitimi jie siejo ir savo asmeninės gerovės siekimus, negalėjo nuoširdžiai pritarti Hitleriui. Sunku tikėti, kad taip susiformavę žmonės būtų rėmę dar vieną okupaciją. Šitokie sociologiniai-psichologiniai samprotavimai remtų brazaitišką versiją, kaip galbūt patikimiausią aiškinimą, kad tą kontroversinę retoriką jie naudojo norėdami savo tikruosius tikslus pridengti ir, to siekdami, į savo raštus įterpė įvairių vokiečiams politiškai palankių frazių.
Jeigu Hitleris būtų miręs 1941 m. birželio viduryje, jis būtų minimas kaip eilinis, galbūt šiek tiek gabus chuliganas
Įdomiausia istorija yra aiškinamoji istorija, kuri, tarp kitų uždavinių, skverbiasi į patį istorijos veikėjų vidų ir stengiasi suvokti, kas iš tiesų juos skatino geriems ar blogiems darbams. Vadovaujantis tokios istorijos samprata, išryškinus sukilimo rengėjų motyvus, neišvengiamai susiduriame su klausimu: ar jie teisingai įvertino susidariusią padėtį ir surado geriausią išeitį? Nors ir geriausių norų vedami, gal jie pervertino manevravimo galimybes ir savo pareiškimais tarnavo tiktai nacių politikai?
Pirmasis jų veiklos motyvų klausimas liečia tik jaunųjų katalikų moralinę vertę. Jie yra smerkiami kaip nemoralūs žmonės, nes pritarė Hitleriui ir t.t. Ir tas tonas labai ryškus. Antruoju motyvu, kurį dabar keliu, gilinamės į jų sugebėjimą mąstyti ir veikti. Ir geros valios žmonės per žioplumą padaro daug žalos. Manau, jog jaunieji katalikai buvo geros valios žmonės. Ar jie buvo tomis sąlygomis pakankamai išmintingi?
Šio klausimo nesiimu svarstyti, tik noriu pabrėžti vieną aspektą. Jis paaiškina, kodėl seni laikraščiai pasidaro tokie svarbūs.
Tiek istorikai, tiek neistorikai žinome, kaip karas pasibaigė. Ypač tie, kurie gyvename Vakaruose, iš savo aplinkos esame gavę tam tikrus moralinius šio karo vertinimus. Žinome tuos baisius nusikaltimus, už kuriuos naciai yra pasmerkti.
Sukilimą rengiant karo pabaiga buvo nenuspėjama, o holokaustas – vos prasidėjęs. Jeigu Hitleris būtų miręs 1941 m. birželio viduryje, jis būtų minimas kaip eilinis, galbūt šiek tiek gabus chuliganas. Tokių daug yra. Tie visi baisūs dalykai prasideda truputį vėliau, gal net su mūsų drama.
Dėl to ypač svarbu atstatyti to meto galvojimą, to meto faktus, nes mūsų perspektyva yra pasikeitusi. Štai pavyzdys. Vartant partizanų 1944 m. pogrindžio spaudą man buvo įdomu pastebėti žinią, kad kai kurie partizanai laukė Lenkijoje karo tarp pačių lenkų – tarp Varšuvos lenkų ir laisvųjų lenkų. Savo partizaninę veiklą ir strategiją kai kas formavo neatsižvelgdamas į tai, į ką mes atsižvelgiam, bet į tai, kad Lenkijoje gali kilti karas ir mes į jį įsivelsim. Šitą faktą mes dažniausiai jau esame pamiršę.
Artimiausi mūsų kaimynai – naciai ir komunistai – tuo metu dar buvo sąjungininkai. Nors karo tarp jų ir buvo laukiama
Sukilimą rengiant politinė padėtis Europoje buvo išskirtinai skurdi, kiek tai liečia galimybes veikti. Ir ji buvo ypatingai miglota. Prancūzai tuo metu jau buvo nugalėti ir priversti talkinti vokiečiams. Prancūzų daliniai, nenoromis, dar 1940 m. priešinosi sąjungininkų išsikėlimui Šiaurės Afrikoje. Anglai po didelių pralaimėjimų buvo užsidarę savo saloje ir tesirūpino tiktai savigyna. Kariauti kontinente jėgų jie jau nebeturėjo. O Jungtinės Amerikos Valstybės dar buvo neutralios ir jų prezidentas, ką tik pasibaigusių rinkimų metu, deklaravo karo išvengimo politiką. 1940-ųjų rinkimų kampanija vyko būtent šia dvasia ir Roosveltas tvirtino, kad Amerika karo išvengs: „Tik mane išrinkę išvengsite įsivėlimo į karą Europoje“.
Jungtinės Amerikos Valstybės į karą įstojo tiktai 1941 metų pabaigoje. Ir įstojo ne dėl Europos įvykių, bet dėl įvykių Azijoje. Europos įvykiai nepaveikė galutinio Amerikos apsisprendimo. Todėl 1941 m. birželio mėnesį Jungtinių Amerikos Valstijų įsivėlimas į karą Europoje buvo labai problemiškas dalykas. Tuo metu artimiausi mūsų kaimynai – naciai ir komunistai – tuo metu dar buvo sąjungininkai. Nors karo tarp jų ir buvo laukiama.
Padėties analizę sunkino ir tai, kad buvo prisimenamas Pirmasis pasaulinis karas, kuris mūsų regione baigėsi labai dviprasmiškai. Vokietija, nors Vakaruose karą ir pralaimėjusi, Rytuose laikėsi daug tvirčiau. Šita patirtis labai sunkino analizę, kaip iš tikro Antrasis pasaulinis karas gali pasibaigti. Pagaliau atskirų taikos sutarčių galimybė buvo visai reali. Apie tai buvo kalbama viso karo laikotarpiu.
Nedramatizuojant, Lietuvos specifines sąlygas, kuriomis sukilėliai turėjo veikti, galima būtų apibūdinti maždaug šitaip.
Nei vienos pusės pergalė mums nebuvo naudinga valstybės atstatymo požiūriu. Mūsų padėtis šiuo atžvilgiu labai skyrėsi nuo belgų, kurių interesai buvo labai aiškiai vienoje pusėje. Neaišku, kur mūsų interesai buvo tuo metu. Mums naudingiausias buvo visų jėgų pralaimėjimas. Bent mūsų regione. Kadangi visiškas tiek Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos, tiek Lenkijos išsekimas užtikrintų Lietuvos atstatymą.
Štai iš tokios padėties teko ieškoti geros išeities, kurios nebuvo. Nors pareiga surasti geriausią išeitį visada lieka. Turint galvoje tai, kad neveikla taip pat yra savotiška veikla. Ir ji turi savų pasekmių, už kurias istorija pateikia savo sąskaitas.
