Blog - Page 1084 of 1718

Algimantas Matulevičius. Šventės ir kasdienybė

Valdžia ir visuomenė

Redakcija

-

2021-02-17

Taip jau susiklostė, kad vasario 16 visai šalia kovo 11. Bet kaip jos nutolę viena nuo kitos, 103 ir 31, net 72 metai. Nors fizikai dabar teigia, kad laikas sąlyginis dalykas.

Gal ir taip. Tačiau žmogaus gyvenimas gan aiškiai apibrėžtas įrėmintas laike – gimei – mirei. O kas buvo tarp šių datų retai ir prisimeni, nes atrodo, kad viskas pralėkė kaip viena diena.Taip dabar masto ir jauni gimę po kovo 11.

O kas tas Sąjūdis, o kam jis buvo reikalingas? Jiems sunku suprasti, o kodėl vyresni žmones lygina kas buvo anksčiau ir dabar. Ir dar nežinia ko tie vyresni nepatenkinti. Juk dabar – LAISVĖ. Ką noriu tą ir darau. Noriu mokausi, noriu ne. Noriu dirbu, noriu ne. Noriu elgiuosi padoriai, noriu ne. Juk aš jaunas ir man viskas galima. Aš laivas kaip tas vėjas. Mane privalo gerbti ir aptarnauti. Visi priklauso nuo mano norų. Ir jokios prievartos. Niekas neturi teisės suvaržyti mano TEISIŲ.

Kas gali priversti mane eiti į mokyklą? Tėvai. Jukaujate. Moment apskųsiu už smurtą (psichologinį) šeimoje ir priekabiavimą. Ir tiek žinių. Sakysite buvo sovietmečiu toks Pavlikas Morozovas, kuris savo tėvą valdžiai paskundė, tai valdžia tėvą į kalėjimą įkišo. O kas mūsų žmogus buvo. Jis jau tada suprato, kad vyresni neturi jokių galių prieš jaunimą.

Vyresnių vieta tik istorijos šiukšlyne arba kalėjime. Dabar, mūsų jaunų valdžia, jiems naują (kalėjimą) žada pastatyti. Lai sau sėdi su savo pasenusiomis tiesomis. Juk kiek galima tas seniai pasenusias tiesas apie pareigas, atsakomybę, vyresniųjų gerbimą mums jauniems į galvą brukti. Tai opiumas liaudžiai, kaip mėgdavo sakyti marksizmo klasikas.

Jis nedurnas ,,bičas“ buvo. Juk būtent jis ir jo ,,chebrytė“ apie laisvą meilę prabilo pirmieji. Ką ten hipiai. Jie tik po pusės šimtmečio pabudo. O bolševikai iškarto laisvą meilę ir jokių šeimyninių įsipareigojimų – paskelbė. Ką ten paskelbė, net praktikavo. Tikrai pagal mus. Tik vėliau tie durniai seniai apie šeimą prabilo. Va, matote, tai tikrai iš sovietyno atitempta atgyvena…

Ką sakysite neteisus? O ko gi visi jauni tai suprato ir jokių šeimų nekuria ir sau smagiai gyvena? Vaikai tai čia jų pačių problema, kaip nors išaugs. Juk kiekvienas dėl savęs gyvena. Nori gyveni, nori ne. Štai Norvegijoje jau seniai visi vaikai bendri, jie valstybės nuosavybė. Matote kokie čia Lietuvoje atsilikę. Švietimas kaltas, ne tas Tiesas dėsto!

Labai dažnai valdžia mėgsta per šventes apie vertybes porinti. Jie vis bruka pasenusias tiesas apie pareigą, kad reikia dėl valstybės stengtis. Na, jie visai jau nusivažiavo. Mums jauniems tikrosios vertybės tai LAISVĖ!

Sakote iškovojote. Gal ir taip, o mes ja pasinaudosime kaip manome mums reikalinga, jūsų nepaklausime. Juk dabar mūsų laikai ir mūsiškiai valdžioje. Net Laisvės partija yra. Jie sutvarkys, kad jokios prievartos niekas mums negalės taikyti.

Vien tik pamąsčius apie tai jus iškart nupurtys kaip elektros šoku. Štai gera mintis. Reikia tas senienas iš jų galvų išguiti taikant modernų gydymo būdą – elektrošoko terapiją. Mūsų deleguoti bendraminčiai tuoj legalizuos narkotikus, visų rūšių seksą, kada noriu, kur noriu ir su kuo noriu. Juk jau mokslininkai įrodė, kad susilaikymas kenkia sveikatai.

Sakote reikia mokytis? O kam? Mes naršydami internete visko išmokstame. Sakote dirbti reikia? O kam? Juk valdžia turi pašalpomis aprūpinti. O dar kriptovaliutos ,,pasikasime“. Dar vyresni, nupušę nuo darbų, savanoriškai mums į ,,piramides“, kaip pašto karveliai, suneš savo santaupas. Baikite, jūs juk LAISVĖ!

Aha, dar sakote pareiga, teisėsauga privers. Baikite juokauti. O ką už beribės mano asmeninės laisvės kasdienį šventimą išdrįso per šiuos 31 metus nubausti?

Ką ten nubausti – sutramdyti už jaunatvišką šėlsmą ir tai bijosi. Štai per pačio karantino įkarštį, kai vyresni, kaip kokių drignių apsiriję verkia, kad dirbti negali, važinėti neleidžia. Mūsiškiai šimtadienius švenčia. Ir ką jūs manote, labai išgąsdino baudomis?

Baikite „parintis”. Niekas jų nemokės. O ką jie mums padarys? Ką padarė, kai už valstybinius pinigus, mūsų vadukai pliažą be vandens įrengė? Ir dar ten, kur kažkokio sukilimo vadus šaudė. Dar kažkas bandė sakyti, kad ten šalia žmones kankino. Kad taip elgtis žema ir niekšinga. Ir ką, o gi seniai patriukšmavo ir pšyk… Juk Laisvė…

Kažkaip panašiai gan didelė dalis mūsų jaunosios ir net viduriniosios kartos atstovų masto ir panašiu slengu postringauja. Baisiausia, kad taip masto ir jų balsais į aukščiausią valdžios olimpą atvesti parlamentarai. Laisvė be jokių stabdžių. Laisvė jiems asocijuojasi su pilnu savo įnorių tenkinimu, bet kokia kaina. Tai tas visuomenės dalį apėmęs puvėsis, kuris kaip vėžys ėda visą mūsų valstybės kūną.

Moralė, atjauta, pareiga, dorovė, pasiaukojimas jiems ne šio pasaulio dimensijos. Tai atgyvenos, kurias kaip mantrą kartoja jau nurašyti seniai. Ir jeigu pasiskaitysite influenciarių tekstus, suprasite, kad tai ką parašiau, deja skaudi TIESA!

Labai įdomu, kaip tai koresponduoja su vasario 16 ir kovo 11 Lietuvos valstybę kūrusių vyrų ir moterų puoselėtomis, deklaruotomis vertybėmis, planuotais siekiais?

Kaip tai vertintų už Lietuvą galvas sudėję jauni, baisiomis sąlygomis gyvi žieminėse žiemomis puvę, mūsų Tėvynės partizanai? Ką galėtų pasakyti savo gyvenimus sovietiniuose lageriuose praleidę mūsų tautiečiai, svajoję apie klestinčią dorą, visiems teisingą, nepriklausomą Lietuvą? Jeigu atliktume skaidrią, viešą visuotinę Tautos apklausą?

Labai įdomu ką jie pasakytų. Ar partizanai už tokią Lietuvą kovojo? Ar visa Lietuva tapusi Sąjūdžiu tokios Lietuvos siekė? Ar apie tai svajojo mūsų patriarchas Jonas Basanavičius su dar 19 savo bendraminčių prieš 103 metus?

Specialiai supriešinta, pastoviai kiršinama blizgančių parduotuvių vitrinų Lietuva turi daug kuo pasigirti. Pavyzdžiui, kaip sovietmečiu sukurtas milijardines vertybes leido vagims išsidalinti arba apsukriems užsienio vertelgoms už centus prispirkti. O masę nuoširdžiai, sąžiningai dirbusių žmonių iš darbų ir ne tik, iš Tėvynės prievarta išvaryti.

Iš sovietų LTSR valdžia perėmė beveik 4 milijonus gyvenančių Lietuvoje. Ir tai po visų trėmimų, vežimų į Sibirus, žudymų nacių ir sovietų. O po 31 Nepriklausomybės meto vos 2,8 milijono besuskaičiuojame.

Galime ,,didžiuotis“, kad turime 485 milijonierius ir nelabai didžiuotis 600 000 balansuojančių ant skurdo ribos, praktiškai skurstančių. Per šiuos 31 metus nei vienas rimtas kyšininkas ar vagis, nei vienas valdžios vyras ar moteris, pridariusieji aibes nuostolių valstybei ir net ją išdavę, nesėdi kalėjime.

Jie nepakaltinami ir neteisiami. Ką ten teisiami. Jie net nepasmerkiami. Aferos didesnės ar mažesnės vyksta pastoviai, praktiškai nenutrūkstamu konvejeriu. Net pandemija jų neišgąsdino. Atvirkščiai, atvėrė naujas galimybes.

Retkarčiais viešai sukeliamas triukšmas. Bet dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kalti būtų nubausti. Arba apsimelavusiems triukšmadariams būtų duotas deramas atsakas. Ką ten nubausti, jie net viešai NEPASMERKIAMI. Kad kiti įsisąmonintų jog taip daryti negalima.

O dabar pasirodo, kad galima. Ir ypač skatinamas MELAS, PATYČIOS, SPECIALIAI KELIAMI SKANDALAI. Juk kaip liaudies išmintis sako…drumzliname vandenyje žuvytės geriau gaudosi…O jie ir ,,gaudo“ savo naudą, mūsų visų kitų sąskaita. Ir prisigaudę, naujus planus kuria, kaip dar daugiau prisigaudyti, nes gobšumui ribų nėra.

Ir nors pirmoji šio rašinio dalis panaši į pamfletą, deja, reikia su apmaudu pripažinti – tai tikrovė, tik truputį sušaržuota.

Apie skurdo, socialinės nelygybės ir ypač skaudžios temos – teisingumo nebuvimo valstybėje problemas, praktiškai niekas nekalba. Niekas net nebando pripažinti, kad tai jau tapo kolosalia problema, kuri gresia ne tik valstybės nacionaliniam saugumui. Nes tokioje korumpuotoje ir chaotiškai besitvarkančioje valstybėje idealu savo ardomąją veiklą vykdyti priešiškų valstybių specialiosioms tarnybomis.

Iš stambių kyšininkų, vagių, seniau egzistuojančių buvusių KGB slaptųjų bendradarbių bei jų atžalų jau sukurta galinga penktoji kolona. Šios šutvės – klano nariai pralindę į valstybės aukščiausius valdymo postus, užvaldę žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Būtent jie surezga ir diriguoja vykdant amžiaus aferas silpninančias mūsų valstybę, nuskurdinančias jos gyventojus, kelia sumaištį ir supriešina žmones.

Jie vykdo lietuvių tautos genocidą ir jos valstybės tylų griovimą. Taip gali nebereikėti nei priešiškų valstybių akivaizdaus įsikišimo. Jei taip ir toliau viskas vyks. Jei mūsų aukščiausios valdžios vyrai ir moterys iš baimės apie tai atvirai prabilti ir toliau bandys viską nuslėpti, mūsų valstybė supus iš vidaus ir praras savo egzistencinę prasmę. Kai nebeliks vertybių, nebeliks ir valstybės. Nebeliks ir lietuvių Tautos. Tai baisūs žodžiai, bet juos privalu garsiai pasakyti, nes bijau, kad gali būti per vėlu.

Šventinės datos ne tik gražios kalbos. Šventinės datos tai atviros kraujuojančios žaizdos ant Tautos kūno, dėl mūsų visų abejingumo ir pakeliui pamestų idealų pasekmė. Ar dar sugebėsime žaizdas užgydyti o idealus prikelti iš pelenų?

Klausimas, kaip sakoma, vertas milijono…Pavyzdžiui, aš pats žinau viena – Laisvė be ATSAKOMYBĖS yra Anarchija, kuri veda į susinaikinimą…o gal tai Lemtis?

P.S. šių eilučių autorius nėra nusiteikęs prieš visą jaunimą. Lietuva turi dar daug gražaus ir doro jaunimo. Deja, ši gražioji jo dalis yra per daug kukli. O ta mažoji arogantiška yra ciniškai agresyvi. Jie daro viską, kad prievarta primesti mums savo ,,vertybes“, kurios veda į degradaciją ir išsigimimą, o ne į Kūrybą ir suklestėjimą bei Tikrąją Laisvę.

Seimo pirmininkė sprunka: atsisakoma priimti per 360 000 parašų iš tautos tiesiogiai

Redakcija

-

2021-02-17

14

Motiejus Sinkevičius

Vasario 16 d. išvakarėse baigėsi parašų rinkimo akcija dėl žmogaus teisių komiteto Seime pirmininko V. Raskevičiaus atšaukimo iš vadovo pareigų ir pačio komiteto. 20 dienų trukęs vajus sulaukė beprecedenčio tautos susidomėjimo. Surinkta net 365 440 parašų po peticija, kurioje teigiama, kad Laisvės partijos atstovas proteguoja tik siauros seksualinės grupės interesus.

„Mes, pasirašantieji po šiuo tekstu konstatuojame, kad Vytautas Tomas Raskevičius neatstovauja daugumos Lietuvos žmonių teisių ir interesų, o vykdo priešingą veiklą žmogaus teisėms, propaguojant siaurus seksualinių mažumų interesus”, – rašoma peticijos tekste.

Daugiau kaip trečdalį milijono tautiečių papiktino ne tik homoseksualų pastovus protegavimas, bet ir daugybė žmogaus teisių pažeidimų:

• Konstitucijoje ginamo šeimos instituto diskreditavimas, siūlant vienalytes poras vadinti šeima;

• Įstatymų siūlymai dėl lyties keitimo įteisinimo, homoseksualumo propagavimo legalizavimas;

• Žmogaus teisių pažeidimų karantino metu ignoravimas (judėjimo ribojimai, draudimas bendrauti, draudimas naudotis viešomis erdvėmis);

• Žodžio laisvės pažeidimų ignoravimas (tendencingos informacijos pateikimas nacionalinio transliuotojo eteryje, alternatyvios nuomonės neišklausymas).

Dėl aukščiau išvardintų priežasčių po peticija pasirašiusieji reikalauja atšaukti V. Raskevičių iš žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų ir pačio komiteto, pakeičiant jį kitu nariu.

Seimo pirmininkė V. Čimlytė- Nielsen priimti akcijos iniciatorius tiesiogiai atsisako

Reikalavimo tekstą, adresuotą Seimui, su šimtais tūkstančių parašų, iniciatyvos autoriai ketina tiesiogiai įteikti Seimo pirmininkei. Tačiau visi bandymai pakliūti pas vieną iš valstybės vadovių, pristatant „tautos balsą”, buvo nesėkmingi.

„Įvairiais akcijos periodais, į Seimo pirmininkės sekretoriatą kreipėmės, net tris kartus. Informavome apie vykdomą akciją, surinktų parašų skaičių ir prašėme susitikimo, bet visus kartus atsakymas buvo vienas – dėl karantino susitikimai negalimi, siųskite viską paštu”- teigia akcijos koordinatorius Raimondas Grinevičius.

Susitikti su A. Valinsku karantinas nesutrukdė

Akcijos iniciatoriai tai pat reiškia nepasitenkinimą dėl Seimo vadovės elgesio ir kaltina dvigubų standartų taikymu: „Siūlydami Viktorijai Čimlytei susitikti pabrėžėme, kad tai galime padaryti išlaikant saugų atstumą ir netgi susitikti lauke kur nors prie Seimo, paliekant parašus prie įėjimo. Tačiau jokie argumentai neįtikino. O štai praeitą savaitę įvyko Seimo pirmininkės susitikimas su A. Valinsku pačiame Seime, be jokių atstumų ar papildomų saugos priemonių… Ką ir be pridursi, toks poelgis ir parodo visą požiūrį į visuomenę – nusispjaut jiems ant mūsų” – piktinasi R. Grinevičius.

Žmogaus teisės – tai visų žmonių teisės

Šviežiai iškeptas, save profesionaliu homoseksualu pristatinėjantis, Seimo narys iškart po rinkimų paleido sparnuotą frazę: „turėjau svajonę, kad ši šalis pradėtų dirbti LGBT žmonėms”. Tokia žinutė nepraslydo akcijos iniciatoriams pro akis, ją viešai priminė spaudos konferencijoje, skirtoje pristatyti parašų rinkimo akciją.

„Panašių viešų pasisakymų V. Raskevičius yra pareiškęs ir daugiau. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad mums neužkliuvo kažkieno seksualinė orientacija, mes reiškiame pretenzijas dėl to, kad nėra atstovaujami daugumos žmonių interesai. Tėvai su mamomis kreipiasi į komitetą dėl vaikų teisių (Vaikų teisių tarnybos- red. past) kišimosi į privačius gyvenimus, dėl vaikų atiminėjimų, dėl kitų problemų. O reakcijos nėra. Ir tai netrukdo parlamentarui būti Žmogaus teisių Seime vadovu. Supraskime, kad žmogaus teisės tai visų žmonių teisės, o ne LGBT įkaitės” – priduria R. Grinevičius

Paklaustas į klausimą- ką darys jei Seimas parašus ignoruos, akcijos iniciatorius pažadėjo nesustoti: „Patikėkite, jei Seimui bus nusispjauti į tokį kiekį žmonių, mes nesustosime. Surinkome daugiau parašų nei visos liberalų partijos kartu sudėjus, žmonėms tai aktualu. Nenorime dar atskleisti jums visų planų, bet patikėkite – liūdna nebus„.

Baudos už netinkamą žodį homoseksualų atžvilgiu

Kyla grėsmė, kad ateityje tokios akcijos gali tapti tabu. Laisvės partijos narė, teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska siūlo baudžiamojo kodekso 170 str. pataisas. Projekte numatyta dalį baudžiamojo straipsnio perkelti į administracinių nusižengimų kodeksą. Kas iš esmės atrištų teisėsaugos struktūroms rankas už netinkamus žodžius bausti atskirus asmenis.

„Pavyzdžiui tyčiojimąsi, įžeidimą iš tam tikrų grupių arba asmenų kurie priklauso tam tikroms grupėms. Ir tokiu atveju mes palengviname ir teisėsaugai darbą, ir visuomenei labiau aišku tampa, kokią takoskyrą mes turime, tiek dėl pavojingumo, tiek dėl suvokimo kas yra neapykantos kalba”- Lietuvos ryto televizijai teigė ministrė.

Dėl minėtų pataisų Seimas turėtų apsispręsti pavasario sesijoje.

Konferencija: supažindins, kaip latviai priešinasi Stambulo konvencijai ir kaip siekia apsaugoti prigimtinę šeimą

Redakcija

-

2021-02-16

1

Konferencija: supažindins, kaip latviai priešinasi Stambulo konvencijai ir kaip siekia apsaugoti prigimtinę šeimą

2021 m. vasario 19 d. 13:15 val. vyks tarptautinė konferencija „Europos ateitis, šeima ir prigimtinės žmogaus teisės“. Konferencijoje bus analizuojami socialiniai pokyčiai, kuriuos lemia vyro ir moters šeimos sampratos pakeitimas naujais teisiniais konstruktais.

Taip pat bus diskutuojama, ar siekis keisti tūkstantmečiais gyvavusią pamatinę socialinę struktūrą yra pagrįstas bei kokias pasekmes jis turės Europos šalių visuomenėms ir pačiai Europai: ar šie pokyčiai veda visuomenes į pažangą bei pagal kokius kriterijus įmanoma įvertinti tokių pokyčių žalą ar naudą.

Konferencijoje pasisakys pasaulyje ir Lietuvoje žinomi pranešėjai.
Drąsių ir tikslių įžvalgų nestokojantis politikos filosofas, Vilniaus universiteto profesorius, knygų autorius prof. (Lietuva). Vaiko teises ginančios organizacijos „Them Before Us“ įkūrėja, direktorė ir knygų autorė (JAV) bei Anglijos ir Velso vyresniųjų teismų advokatas, organizacijos „ADF International“ vykdomasis direktorius, knygų autorius (Jungtinė Karalystė).

Konferencijoje taip pat išgirsime ir pranešėjus iš kaimyninės Lenkijos: Varšuvos kardinolo Stefano Wyszyńskio universiteto (UKSW) dėstytoją ir buvusį Politikos mokslų instituto direktorių, Lenkijos mokslų akademijos Politikos studijų instituto mokslo tarybos narį kun. prof. bei teisės istoriką ir politikos filosofą, Jogailaičių universiteto profesorių ir Politinės filosofijos katedros vedėją, Lenkijos Respublikos tribunolo narį prof. .

Teisininkas dr. (Latvija) dalinsis pastebėjimais apie savo patirtį dirbant Europos Žmogaus Teisių Teisme bei įvykius kaimyninėje šalyje: kaip latviai priešinasi Stambulo konvencijai ir kaip siekia apsaugoti prigimtinę šeimą savo Konstitucijoje.

PROGRAMĄ galite rasti ČIA

Konferencijos TIESIOGINĖ TRANSLIACIJA vyks Laisvos visuomenės instituto Youtube ir Facebook paskyrose.

Konferencijoje vyks ir diskusija, todėl visi konferencijos klausytojai kviečiami užduoti klausimus prelegentams renginio tiesioginės transliacijos komentarų skiltyje.

Pranešimai bus verčiami į lietuvių ir anglų kalbas.
KONFERENCIJĄ ORGANIZUOJA: Laisvos visuomenės institutas.
KONFERENCIJĄ GLOBOJA: Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji grupė „Už šeimą”.

Vytautas Sinica. Zingeris, nacionalizmas, fašizmas ir Vasario 16-oji

Redakcija

-

2021-02-16

10

Vasario 12 dieną Seimo narys Emanuelis Zingeris paskelbė suklastotą neva „Pro Patria“ Facebooko įrašą, kuriame „Pro Patria“ reiškia palaikymą kariniam perversmui Mianmare. Nei tokio, nei apskritai jokio įrašo ta tema „Pro Patria“ nėra skelbusi, nuotrauka buvo suklastota – ar paties Zingerio, ar jam pakišta. Trečią dieną ji buvo pastebėta, demaskuota, Zingeris dar kurį laiką trynė komentarus, o galiausiai ištrynė patį įrašą.

Tai būtų labai menkos svarbos įvykis, tačiau jame Zingerio buvo parašyta, kad „bet koks nacionalizmas yra demokratijos priešas, stabdantis valstybės vystymąsi“. Po šiuo įrašu, taigi ir po šiuo sakiniu pritarimą išreiškė būrelis TS-LKD parlamentarų (Ž. Pavilionis, P. Kuzmickienė, R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, A. Valinskas), Užsienio reikalų viceministras M. Adomėnas, Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas, VSD atstovė ryšiams su visuomene E. Samoškaitė, buvęs VU komunikacijos fakulteto dekanas R. Laužikas ir kiti įtakingi asmenys. Taigi Zingerio įrašas sukrečia ne tik informaciniu elito neraštingumu, šaltinių netikrinimu ir pasidavimu klastotėms. Vasario 16-osios išvakarėse jis dar labiau sukrečia partinio elito pritarimu ar bent abejingumu nuostatai, jog „nacionalizmas – demokratijos priešas ir stabdis valstybių vystymuisi“.

Nacionalizmo studijose visuotinai sutariama, jog nacionalizmas yra doktrina, pagal kurią kiekviena to siekianti tauta turi turėti valstybę ir joje pati save valdyti. Tai formuluojama skirtingais žodžiais, tačiau esmė visada ta pati. Net kairiausi nacionalizmo temos autoriai tą pripažįsta savo moksliniuose darbuose. Tarpukariu dar tik formuojantis terminijai dalis lietuviškos inteligentijos nacionalizmą laikė agresyvia, savo tautą kitų sąskaita aukštinančia patriotizmo forma. Šiandien tam yra ir net mokyklose mokomas šovinizmo terminas. Su agresija kitų tautų atžvilgiu nacionalizmas neturi nieko bendra.

Ypač politikuojant įprasta nacionalizmą sieti su nacizmu, o per jį su imperializmu, rasizmu ir antisemitizmu. Su visais trimis nacionalizmas ne tik neturi nieko bendra, bet ir esmingai jiems prieštarauja. Nacionalizmas remiasi prielaida, kad visos tautos yra lygios. Jos gali ir turi siekti kultūrinių ir kitokių aukštumų, konkuruoti savo pasiekimais, kas buvo daugelio tautinių sąjūdžių XIX-XX amžių sandūroje varomoji jėga, paskatino šalių suklestėjimą, visuotinį švietimą, raštingumą ir kitus laimėjimus. Čia Zingeris akivaizdžiai klysta vadindamas nacionalizmą „stabdančiu valstybių vystymąsi“.

Tačiau tautos nacionalizmui yra vienodai žmogiškos ir turi vienodą teisę egzistuoti savo etninėse žemėse. Dėl to nacionalizmas kategoriškai prieštarauja kitų tautų teritorijų užkariavimui ir yra nesuderinamas su imperializmu. XIX amžiaus imperializmas ir imperija kaip tokia apskritai rėmėsi ne nacionalizmo principu. Nacizmas, priešingai, skirsto tautas į savotišką žmogiškumo hierarchiją, kurios apačioje žydai, o viršūnėje, arijai. Šioje hierarchijoje aukštesnės tautos turi teisę užkariauti ir net naikinti žemesnes tautas. Natūralu, jog nacizmas yra visiškai suderinamas su imperializmu. Pagaliau ir antisemitizmas tad yra natūraliai suderinamas su nacizmu, bet visiškai nesuderinamas su nacionalizmu. Dažnai antisemitinėmis vadinamos tarpukariu visuotinai paplitusios nuostatos, kad žmonės turėtų skatinti ir padėti savo tautiečių, o ne kitataučių ekonominei veiklai, remiasi sveika tautų pasiekimų konkurencija, o ne kitų tautų nuvertinimu ir naikinimu. Nacionalizmas niekada nenumatė utopijos, kad tautinėje valstybėje turėtų gyventi išimtinai tik tos tautos nariai.

Panašiai nacionalizmas dažnai painiojamas ir siejamas su fašizmu. Nacionalizmas nėra ideologija, t.y. nesiūlo visa apimančio valstybės ar pasaulio tvarkymo programos, o tik valstybių egzistavimo principą. Fašizmas yra ideologija ir mėgino pateikti programą visais aktualiais politinio gyvenimo klausimais. Nacionalizmui tauta yra kalbos, kultūros ir istorijos, o fašizmui – biologinės kilmės vienijama bendruomenė. Nacionalizmui tauta ir jos kultūrinis išsiskleidimas, asmens klestėjimas tautinėje kultūroje yra tikslas savaime. Fašizmui tauta tėra priemonė valstybės galiai didinti. Pagal labai supaprastintą formulę, nacionalizme valstybė tarnauja tautai, fašizme – tauta tarnauja valstybei. Esminis jų skirtumas vėl yra požiūris į tautų santykius – nacionalizmui jos lygiavertės, o fašizmui tarp tautų vyksta nuolatinė stipresniojo teisės kova dėl galios, viešpatavimo ir išlikimo. Nacionalizmas buria bendruomenę vienybei etniškai apibrėžtos valstybės viduje. Fašizmas iš esmės buria pajėgas vienybei kovoje dėl galios be teritorinių apribojimų. Neprilygstama visų aptartų doktrinų analizė ir palyginimas pateiktas Hannah Arendt knygoje „Totalitarizmo ištakos“.

Taigi moderni tautinė valstybė yra nacionalizmo kūrinys, be nacionalizmo ji apskritai nebūtų įmanoma. Konkrečiai Lietuvos atveju Vasario 16-oji yra nacionalizmo doktrinos triumfas. Šią dieną minime nacionalizmo pergalę prieš imperializmą. Reikalaudama nepriklausomybės lietuvių tauta rėmėsi visuotine tautų apsisprendimo teise – tarptautinės politikos pagrindu, galiojančiu ir šiandien. Tautų apsisprendimo teisė savo ruožtu remiasi logika, jog kiekviena tauta tik pati gali geriausiai nusistatyti jos charakterį, papročius, elgesio normas atitinkančius įstatymus ir būtent todėl turi valdyti pati save. Tai skirtingais žodžiais įtvirtinta beveik visose XX amžiaus Konstitucijose. Kovo 11-ąją Lietuva atkūrė nepriklausomybę remdamasi tuo pačiu nacionalistiniu principu, jog lietuvių tauta nori ir turi teisę turėti savo valstybę.

Visą tai suprantant ir grįžtant prie Zingerio įrašo, kyla klausimas, koks požiūris į nepriklausomą nacionalinę Lietuvos valstybę yra būdingas ją valdantiems žmonėms. Toli gražu ne vien iš Zingerio įrašo, o iš vienas kitą vejančių skirtingų politikų pasisakymų akivaizdu, kad nacionalinė valstybė jiems yra atgyvena, kurią reikia peržengti vietoje to kuriant dar nežinomus pakaitalus. Tikimasi, kad tuos pakaitalus anksčiau ar vėliau sugromuluos ir pasiūlys ES. Nėra ir turbūt nebus tyrimo, kuris atskleistų visų valdžių atstovų požiūrį į nacionalinę valstybę, jos prasmę ir jos išsaugojimą. Bet iš atskirų pavyzdžių matyti, kad tas požiūris nėra palankus, o neretai ir sunkiai slepia priešiškumą.

Tas ypač justi istorijos politikos srityje, kur nacionalinio išsivadavimo siekiai ir tam skirtos aukos vis labiau tampa abejotini ir sąlyginiai, herojai sąmoningai „nuvainikuojami“, ieškoma jų dėmių ir didžiuojamasi jų suradus. Konkrečiai Emanuelio Zingerio vaidmuo čia nėra paskutinis, nes būtent jis vadovauja Valdo Adamkaus dekretu įsteigtai Tarptautinei komisijai nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Būtent Emanuelis Zingeris Seime ne vienerius metus skleidė abejones ne tik dėl Birželio sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės, bet ir dėl Adolfo Ramanausko-Vanago ir Juozo Lukšos-Daumanto tariamo antisemitizmo. Atvirai deklaruodamas antivalstybinę ir faktiškai visiškai klaidingą nuostatą, jog „nacionalizmas yra demokratijos priešas“ ir skleisdamas melagingą informaciją, jis kelia rimtų abejonių dėl savo tinkamumo tokioms pareigoms ir būdamas sąžiningas prieš save ir Lietuvą, turėtų iš jų atsistatydinti.

Gi dėl švenčių, šiandien daroma viskas, kad valstybės šventės būtų švenčiamos pašalinant iš jų nacionalistinį turinį. Nuo Sausio 13-osios iki Kovo 11-osios valdiški minėjimai kviečia švęsti abstrakčią laisvę, o ne lietuvių tautos nepriklausomybę. Simboliškas to pavyzdys buvo pernykščiai reklaminiai filmukai su kardeliais, kur sakyta, kad į Sąjūdį pakilę žmonės sovietinio režimo buvo vadinti keistuoliais. Ne keistuoliais jie buvo vadinami, o buržuaziniais nacionalistais. Tačiau dabar tą priminti nekorektiška ir net nelogiška – jeigu nacionalizmas blogai, o kova už laisvę gerai, kaip tada galima švęsti nacionalizmo pergalę? Kaip jos akivaizdoje jaustis žalimams, kuriems nacionalizmas – blogis?

Tačiau būtent su nacionalizmo pergale šiandien turime ir galime pasveikinti vienas kitą. Nes Vasario 16-ąją lietuvių tauta apsisprendė pati save valdyti savo valstybėje, o vėlesniais metais ne kartą krauju apgynė tą apsisprendimą. Kartu tai priminimas bent susimąstyti, ar ir kaip mes patys šiandien ta laisve naudojamės. Nes naudotis turėtume. Nacionalizmo esmė, kad tauta pati valdytų save.

Patriotai tradiciškai paminėjo Vasario 16-ąją

Valdžia ir visuomenė

Redakcija

-

2021-02-16

5

Ričardas ČEKUTIS

Antradienį patriotiškai nusiteikę žmonės, nepaisydami liberalų valdžios taikomų draudimų, susirinko prie Jono Basanavičiaus paminklo ir iškilmingai pagerbė Vasario 16-osios signatarus bei paminėjo Lietuvos Nepriklausomybės dieną.

*Patriotai tradiciškai paminėjo Vasario 16-ąją. Stasio Žumbio nuotr.*

Apie 100 susirinkusiųjų po įžanginės kalbos su degančiais deglais patraukė prie Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos ir pagerbė ten įamžinto žymaus rezistento Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimą.

*Nacionalinio susivienijimo pirmininkas V.Radžvilas*

Policija patriotiškai nusiteikusiems žmonėms netrukdė. Susirinkusieji akcentavo, kad negalima leisti, jog valdžia, prisidengusi karantinais ar kitais pretekstais, pavogtų bei privatizuotų Nepriklausomybės dieną – tai visos tautos, o ne saujelės „išrinktųjų” šventė, todėl kiekvieno doro Lietuvos piliečio pareiga neleisti užgesti Laisvės idealams tautos atmintyje: kiekvieno nešamo deglo ugnis simbolizavo nenutrūkstamą ryšį su mūsų istorija, kurią jau reikia ginti nuo naujųjų mankurtų ir globalistų.

Pastaba: paminėti šventę kvietė Nacionalinis suvienijimas.

Prezidentas: už žygdarbius – ne tik aukščiausi apdovanojimai, bet ir neblėstantis dėkingumas

Politika

Redakcija

-

2021-02-16

0

Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai, už jos vardo garsinimą pasaulyje Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais paskelbė apdovanojantis labiausiai mūsų šaliai nusipelniusius asmenis – įvairiausių profesijų ir skirtingų biografijų žmones: iškilius kultūros, visuomenės veikėjus, mokslininkus, ištikimus Lietuvos draugus užsienyje, taip pat tuos, kurie rizikavo gyvybe, gindami savo šalį ar gelbėdami žmones.

Pasak Prezidento, mes kiekvienas kuriame istoriją, tačiau tarp daugelio žmonių, kurie kasdien daro teisingus dalykus, visada išsiskiria tie, kurių darbai garsiai, drąsiai ir išraiškingai kalba patys už save. Už pasiaukojimą, tvirtą pareigos jausmą ir išskirtinę drąsą, pademonstruotą itin sudėtingomis COVID-19 aplinkybėmis gelbstint gyvybes, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai šiemet skirti 33 Lietuvos medicinos darbuotojams, didžiajai daliai jų – po mirties. „Apdovanodami medikus, kurie gelbėjo gyvybes, nepaisydami gresiančio pavojaus savo sveikatai ir gyvybei, išreiškiame jiems amžiną pagarbą. Tačiau ir toliau reikšti kasdienę pagarbą tiems, kurie vis dar kovoja su koronaviruso infekcija, turime visomis išgalėmis didindami medikų saugumą darbe ir jų socialines garantijas“, – sakė Prezidentas.

Šalies vadovas padėkojo žmonėms, kurie įkūnija stipresnės, geresnės, teisingesnės Lietuvos siekį ir savo darbais, o ne deklaracijomis liudija, kas yra Tėvynės ir artimo meilė, profesinė priesaika ir kūrybinis pašaukimas.
Dėl pandemijos ši Valstybės atkūrimo dienos apdovanojimų ceremonija buvo kitokia – apdovanotieji paskelbti, tačiau atsiimti apdovanojimų Prezidento rūmų Baltojoje salėje jie bus pakviesti pasibaigus karantino suvaržymams.

Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi Prezidentas apdovanojo Antaną Vailionį (Vailenį)-Tėvą (po mirties), Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizaną, didvyriškai kovojusį dėl Tėvynės laisvės.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi adovanotas prof. habil. dr. Balys Dainys – gydytojas urologas, nefrologas, chirurgas, aktyvus organų transplantacijos ir organų donorystės puoselėtojas, Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ steigėjas.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi šalies vadovas pagerbė Lietuvos televizijos ir kino režisierių, LMTA profesorių Algimantą Puipą; taip pat – interneto plėtros ir humanoidų robotikos Lietuvoje pradininką, informacinės plėtros strategijos ekspertą, prof. habil. dr. Adolfą Laimutį Telksnį.

Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi apdovanotas Edvardas Šileris – Europos Sąjungos teisėsaugos bendradarbiavimo agentūros (Europolo) Kibernetinių nusikaltimų centro vadovas.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi apdovanoti prof. dr. Vytenis Pranas Deltuva, gydytojas neurochirurgas; prof. habil. dr. Ričardas Kubilius, veido ir žandikaulių chirurgas; prof. habil. dr. Vaidutis Kučinskas, LMA Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininkas; doc. dr. Mindaugas Šerpytis, gydytojas anesteziologas reanimatologas; dr. Tomas Tamošuitis, gydytojas anesteziologas reanimatologas, vienas iš organų donorystės sklaidos lyderių šalyje; prof. dr. Pranas Viškelis, LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus Maisto kokybės ir saugos komisijos pirmininkas.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi Prezidentas apdovanojo skulptorių Romualdą Bronislavą Karpavičių, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoją ekspertą; taip pat – perkusininką, kompozitorių, mecenatą Vladimirą Tarasovą.

Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi ir medaliais apdovanoti Lietuvos kariuomenės kariai ir karininkai bei Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos skyriaus pareigūnai: Algimantas Šaulys, Arūnas Kamblevičius, Rimas Karka, Ilia Karukhnishvili ir Gintaras Ūsaitis.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi pagerbta Tatjana Maceinienė – prozininkė, eseistė, vertėja.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanoti Vladas Bagdonas, choro „Vilnius“ vadovas, operos solistas; Nomeda Domeikienė – Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos direktorė; Mahiras Gamzajevas – Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos meno kūrėjas ir Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas, aktyvus daugiatautės Lietuvos pilietinės visuomenės kūrimo puoselėtojas; prof. dr. Renaldas Gudauskas – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius; Edmundas Jakilaitis – žurnalistas ir visuomenininkas, per karantiną dėl COVID-19 ligos situacijos subūręs savanorius padėti vyresnio amžiaus asmenims; Ramutė Kraujalienė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė; Bronislava Lauciuvienė – Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos direktorė; dr. Bronius Maskuliūnas – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktorius; Alicija Teresė Matiukienė – Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė; Nerijus Mikelionis – viešosios įstaigos Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius, „Koronos karštosios linijos“ iniciatorius ir įkūrėjas; Laurynas Šeškus – prodiuseris, aktyvus naujovių kūrimo ir diegimo viešojoje erdvėje COVID-19 (koronaviruso infekcijos) karantino metu, edukacinių ir pažintinių veiklų bei inovatyvių sprendimų iniciatorius.

Taip pat ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi pagerbiami Anna Cecilia Brink (Švedijos Karalystė), Rajinder Kumar Chaudhary, Marcin Lapczynski (Lenkijos Respublika), Ulrich Ludwig Salburg (Austrijos Respublika), Stefano Sannino ir Marco Domenico Viola (Italijos Respublika) – tai Lietuvos bičiuliai, aktyviai įsitraukę į pagalbą Lietuvai nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo žingsnių. Telkę ir organizavę paramą mūsų valstybei lemtingais 1991-aisiais, rėmę Lietuvos poziciją jai sugrįžtant į Europos valstybių šeimą ‒ stojant į Europos Sąjungą. Asmenys, kurie dovanojo Lietuvai reikšmingus meno darbus ir kurių dėka į Lietuvą grįžo mūsų paveldo kūriniai, kurie savo veikla svariai prisideda prie dvišalių santykių plėtojimo ir kultūrinio bendradarbiavimo puoselėjimo.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu šalies vadovas pagerbė prof. dr. Petrą Bražėną – rašytoją, kritiką, literatūros tyrinėtoją.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanotas policijos pareigūnas Irmantas Staliauskas, efektyvesnio ir veiksmingesnio policijos pareigūnų darbo ekstremaliosios situacijos metu iniciatorius, savanoris Ignalinos rajono ligoninėje.

Rimtu išbandymu visai šaliai tapo koronaviruso pandemija. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už pasiaukojimą ir atsidavimą itin sudėtingomis aplinkybėmis gelbstint gyvybes, nepaisant gresiančio pavojaus savo sveikatai ir gyvybei, apdovanojami šie Lietuvos Respublikos medicinos darbuotojai: Jolanta Karanauskienė, Radviliškio ligoninės Priėmimo skubiosios pagalbos skyriaus vyresnioji slaugytoja; Gražvydė Masiliūnienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės direktoriaus slaugai pavaduotoja; Jūratė Milaknienė, Prienų ligoninės direktorė; Mindaugas Ramanauskas, Marijampolės ligoninės Anestezijos ir intensyviosios terapijos COVID-19 skyriaus slaugytojas; Danguolė Skrupskienė, Kupiškio rajono savivaldybės Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro Greitosios medicinos pagalbos skyriaus skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties pagerbiami: Aleksandras Bartusevičius, Gintaras Berenis, Valentina Bilan, Silvija Bliūdžiuvienė, Vilija Briedelytė, Romas Činčiukas, Antanas Damulis, Regina Gaižutienė, Vilija Girdauskienė, Irūna Ignatavičienė, Veslava Kaleda, Irena Kontrimienė, Valdas Kuolas, Jadvyga Meleikienė, Jevgenija Mickienė, Vilma Nikitinienė, Egidija Petkevičienė, Birutė Pučkova, Virginija Rutkauskienė, Steponas Česlovas Strodomskis, Laima Šabūnienė, Danutė Šalkauskienė, Anastazija Vaičekauskienė, Aistė Valentukevičienė, Danguolė Vanagienė, Valentinas Virbickas, Marytė Vitkauskienė ir Juozas Vyšniauskas.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi šiemet apdovanoti ir Vaidas Buinauskas bei Laurynas Subačius, išgelbėję skendusius žmones.

„Sandrauga“. Kodėl profesorius ,,užkalė’ ant Trišalės Tarybos ?

Valdžia ir visuomenė

Redakcija

-

2021-02-16

2

Neseniai įvykusiame Trišalės Tarybos posėdyje užvirė diskusija ,,Dėl psichologų veiklos reguliavimo“ Vilniaus universiteto profesorius dr. Tomas Davulis pristatydamas klausima pabrėžė, kad per eilę metų nepriimtas Psichologų praktinės veiklos įstatymas, kuris padėtų atriboti profesionalias paslaugas nuo įvairiausių pseudo moksliškų prieigų.

Optimizuotų psichologinių paslaugų teikimą krizių atvejais, bent minimalai reglamentuotų privačia praktika užsiimančių psichologų veiklą. Projekto autoriai siūlo įtvirtinti prievolę ir atsakomybę darbdaviui, kad ekstremaliomis aplinkybėmis dirbantiems darbuotojams iš darbdavio pusės, turi būti užtikrinta galimybė konfidencialiomis sąlygomis pasinaudoti konsultacijomis su profesionaliai psichologinę pagalbą teikiančiu asmeniu ar įstaiga, finansuojant paslaugą darbdavio lėšomis. Pranešėjas mano, kad įgyvendinus įstatymą sumažėtų savižudybių, alkoholizmo, depresijos susirgimų skaičius.

Ypač jautriai į šį klausimą reagavo Trišalės Tarybos nariais esantys darbdavių atstovai. Pristatytas klausimas iš tikrųjų kontraversiškas. Ar tuoj pat reikia psichologus įtvirtinti Kolektyvinėse sutartyse, ar leisti poįstatyminius aktus, klausimas lieka atviras.

Kai kuriose įstaigose, organizacijose ir šiuo metu dirba profesionalūs psichologai,tačiau ar šių organizacijų darbuotojai mažiau naudoja alkoholį, mažiau stresuoja ir serga depresija, tokių duomenų kol kas nėra. Ko siekė pranešėjas T. Davulis pabrėždamas Trišalės Tarybos nariams, kad įstatymus Lietuvoje priima ne Trišalė taryba, o LR Seimas – nuspėti nesunku. Todėl LPS ,,Sandrauga“ ateityje dės pastangas, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje būtų įsteigtas Trišalės Tarybos sekretoriatas ir sustiprinta Trišalės Tarybos reikšmė.

Priminsime, kad prof. Dr. T. Davulis yra vienas iš atkakliausiųjų, stambiojo kapitalo atstovas ,,prastūmęs‘‘ liberalųjį darbo Kodeksą ( įsigaliojo nuo 2017 liepos 1 d.). Darbo Kodeksas seime buvo priimtas Valstiečių partijos daugumos balsais. Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“ vienintelė iš visų derybose dalyvavusių nacionalinių profsąjungų, darbo kodekso projekto suderinimui – nepasirašė. Manome, kad politikai, žurnalistai, viešosios komunikacijos specialistai apie tai turėtų žinoti.

Ieva Dambrauskaitė

Vytautas Radžvilas. Gyvoji Lietuva ir Gyvasis lietuvis

Valdžia ir visuomenė

Redakcija

-

2021-02-16

5

Vytautas Radžvilas. Gyvoji Lietuva ir Gyvasis lietuvis

Sveikinu Jus su Vasario 16-ja! Diena, kai mes, lietuviai, valingai atsakėme į savo amžinąjį klausimą. Beveik neiškylantį didesnėms ir labiau nuo istorijos audrų ir negandų nukentėjusioms tautoms. Tas klausimas labai paprastas: norime būti ar ne? Ir kartu labai sunkus, ir šiandien skaldantis tautą į dvi dalis. Į norinčius išlikti ir būti, ir į skubančius išnykti ir nebebūti.

XIX a. viduryje lietuviai gyveno. Bet gyveno nebūdami. Statė namus, arė žemę, augino vaikus ir troško bei stengėsi, kad tiek ,,išeitų į žmones“ – baigtų mokslus ir gautų gerus ir padoriai atlyginamus darbus. Ypač panaikinus baudžiavą.

Tačiau tarp jų, tų troškusių ,,normaliai gyventi“, buvo tokių, kurie jautė: kažko trūksta. Tokių kaip Petras Vileišis – žmogus, gyvenęs pagal aukščiausius ,, normalaus gyvenimo“ standartus, priklausęs Vilniaus aukštuomenei ir net pavergėjų pagarbiai vadintas ,,lietuvių kunigaikščiu“. Bet įsitraukęs į tautinį atgimimą ir net tapęs jo ,,pinigine“ – ta prasme, kad be jo dosnios, o iš tikrųjų pasiaukojamos, paramos, judėjimas ir jo darbininkai tiesiog nebūtų išgyvenę.

Jis suprato, ko jam trūksta – LIETUVOS. Be abejo, žinojo, kad gyvena Šiaurės vakarų krašto gubernijoje, kuri kadaise buvo kažkokios Lietuvos dalis. Tas kraštas ir tada dar buvo pavadinamas Lietuva. Bet tai nebuvo JO Lietuva.

Pats užimdamas aukštą padėtį jis suprato, kad vis dėlto nuo gimimo priklauso savita kalba šnekančių žmonių bendrijai, vadinamai lietuviais. Bet kuriems toji Lietuva buvo svetima ir beveik nieko nereiškė. Nes toji Lietuva tiems lietuviams nepriklausė. Jie joje neturėjo jokio balso ir teisių, o teises galėjo įgyti tik atsižadėdami savasties. Sutikdami nebebūti lietuviais.

Galėdamas palikti tuos vargšus, jis jų neišsižadėjo. Pasirinko dalintis jų likimu. Ne tik iš atjautos ir gailesčio. Turbūt labiau todėl, kad suprato, kodėl jam reikia SAVOS Lietuvos. Todėl, kad tik tokia Lietuva galėjo įprasminti tą ,,normalų gyvenimą“ ir padėti jam ištrūkti iš biologinio gyvenimo ciklo – gimti – dirbti – užauginti vaikus – mirti – beprasmybės, o galiausiai – neleisti to gyvenimo paversti trąša, auginančia kitų tautų galybę ir šlovę.

Tuo metu lietuviai rinkosi. Daugybė pasirinko nebūti. Tokie kaip jis – tikrąjį gyvenimą, apvainikuotą Vasario 16-osios stebuklu.

Lygiai taip pat teko rinktis sovietmečiu: būti lietuviais ar tapti tarybiniais žmonėmis?

Šiandien stovime to paties rinkimosi akivaizdoje. Ir vėl esame pasidalinę. Yra lakmuso popierėlis, leidžiantis lengvai atpažinti vienus ir kitus ir nubrėžti aiškią takoskyros liniją. Tas lakmuso popierėlis – vienas žodis. Nacionalizmas.

Bijantis to žodžio ir susigūžtantis vos jį išgirdęs dar lietuviškai šnekantis žmogus iš karto pasako, kas jis ir kuriai Lietuvai priklauso. Jis yra dvasiškai mirusios ir dar nespėjusios suirti fiziškai Lietuvos žmogus. Lietuvio šešėlis.

Drąsiai tariantis tą žodį, o tardamas oriai pakeliantis galvą lietuviakalbis žmogus duoda aiškų ir atvirą ženklą, kad priklauso Gyvajai Lietuvai, kad jis trokšta ir valingai kovos už tai, kad liktų savimi. Gyvuoju lietuviu.

Todėl šią dieną prisiminkime ir tyliai širdyse pasakykime sau: mes esame ir iki galo būsime Gyvosios Lietuvos ir gyvųjų lietuvių partija.

Goda Juocevičiūtė. Jei netikite, pasikonsultuokite su numirusiais

Diskusijos

Redakcija

-

2021-02-15

16

Goda Juocevičiūtė. Jei netikite, pasikonsultuokite su numirusiais

Prieš keletą dienų vaikui nupirkome naują dviratį. Jis buvo labai lauktas, nes vasarą senas nebetiko, greit bernas jį išaugo, todėl važinėjimo buvo labai išsiilgęs. Metė roges, snieglentę ir pareiškė: „Viskas, varau su dviračiu!”.

Sakom: „Kur tu čia važiuosi, gi sniegas…”. O tas pakvietė mus prie lango ir sako: „Nu, pažiūrėkit, kur jūs tą sniegą matot?”

Supratau, kad lygiai taip pat mus mulkina ir bando mums akis užmuilinti SAM bei Nacionalinio sveikatos centro higienistai bei statistai. Jie įžūliai reikalauja tikėti ne tuo, ką aiškiai matom ir jaučiam, net ne paprasčiausiais aritmetiniais paskaičiavimais, o išburta išvirkščia realybe: į tuos skaičius, kurie jiems patogūs mus laikyti griežtame karantine, kreipti dėmesį, o prieš tuos, kurie buvo tyčia padauginti keliskart arba vaidinant, kad netyčia išpūsti, užsimerkti.

Negana to, „ekspertų” grupės šarlatanai nusprendė, kad reikia atgaline data visiems „pertekliniams” negyvėliams, kurie praeitais metais mirė nuo vėžio, infarkto, insulto ar kitų ūmių arba uždelstų sveikatos sutrikimų dėl laiku nesuteiktos arba nekokybiškai suteiktos medicininės pagalbos, priskirti nematomas covido letenas bei neurolingvistiškai praplėsti mirties nuo covido sąvoką ir taip dar labiau paauginti tariamą šio nematomo priešo aukų skaičių.

Aš suprantu, kad kai kurie mano kolegos gali neišmanyti elementaraus medicininio dalyko, kad, norint nustatyti ar bent patikslinti mirties priežastis, spiritizmo seansų kontaktuojant su velionių dvasiomis neužtenka, reikėtų numirėlius ekshumuoti ir atlikti jiems skrodimus, prieš tai smulkiai išnagrinėjus kiekvieno iš jų ligų istorijas, gydymo aplinkybes ir pan., be to, paprastos gyvenimiškos logikos pakanka suvokti, kad jei žmogus nepateko į ligoninę ir laiku neprisibeldė pas gydytojus dėl įsisenėjusių chroniškų sveikatos problemų ar buvo nemokšiškai nugydytas, tai joks peršalimo virusėlis – niekuo dėtas. Bet mane stebina, kad to nežinantys naglai apsimeta valdantieji ir jų patarėjai.

Vienintelis skirtumas tarp jų akivaizdaus melo, išsisukinėjimų ir „chytro” mažvaikio įtikinėjimų tas, kad nuo pastarojo nepriklauso nei šalies BVP, nei gyventojų psichinė ir fizinė būklė, nei visų mūsų ateitis.

O dabar… eksperimentas. Kokios spalvos dviratį matote nuotraukoje? Neteisingai, jis nėra raudonas! Tie, kurie jums aiškina, kad mato raudoną dviratį, yra sąmokslo teorijų skleidėjai. Mokslininkai nustatė, valdžia patvirtino, o faktčekeriai patikrino, kad šis dviratis iš tikro violetinis su geltonais dryžiais, ir taškas. Jei netikite, pasikonsultuokite su numirėliais.