2025-05-24, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1083

Ruslanas Baranauskas. Tik mums istorikams įdomi Vasario 16?

Redakcija
-
5

Mintys po Vasario 16-osios.

Lyg ir minime valstybingumo atkūrimo datą, tačiau pavieniui ir su gedulo žyme. Valdžia laukia mistinio B scenarijaus, kurį dabar sunkina tariamos koronoviruso atmainos, mutacijos. Kolegos istorikai susiskirstę į diasporas ir visiškai neaišku, kas moderuoja šią sritį, kokie braižomi ateities kontūrai, prioritetai, kokiais metodais jaunoji karta bus, o gal ir nebus įtraukta į pilietinės visuomenės kūrimo procesą. Gal to nereikia, liberaliosios jėgos juk pasiekė visišką triumfą ir dominavimą.

Todėl nenuostabu, kad vėliavos kėlimas jau tapo asmeniniu reikalu, nes policija keliuose saugo nematomą priešą koroną nuo pavojingų ofenzyvų, Istorijos institutas deja yra tik iš biudžeto pinigėlius paimanti institucija visiškai numojusi ranka į savo priedermę ir uždavinius.

Prie Rimanto Miknio dar vyko diskusijos, judėjimas, svečių iš kitų kraštų pakalbinimas. Dabar kapinių rimtis ir ramybė.

Uždegti laužą prie Signatarų namų būtų nusikaltimas su BK veika, tuo tarpu kviesti šimtus naivių žmogelių šlovinti Cichanauskają ir Navalną NVSC ir Dulkio ministro leidimo nereikia.

Tas pats išgirtasis VU IF negali šiandien internete vesti paskaitas kartu su studentais, organizuoti tiltus su Islandijos mokslininkais. Tai šalis pirmoji de jure pripažinusi mūsų Nepriklausomybę.

Mūsų užsienio politikos ir diplomatijos siekis nuolatos pyktis su Rusija ir Gruziją pakrikštyti Sakartvelu, daugiau jokių konceptualių idėjų į išganingas galvas nebeateina.

Graikija mus laiko kažkur Latvijos dalimi, nieko nežino olandai kuo esame unikalūs, dar prie prezidentės Grybauskaitės Kataras ragino užmegzti santykius, nemokamai šeichas įteikė laikrodį brangų, ten nemokama medicina, vanduo, nafta. Ne…

Lankstumas, pragmatizmas ne šio pasaulio vertybė ir transformacija.

Todėl viešojoje erdvėje visai nesijaučia, kad Vsario 16-oji šventė, turime prisiminti signatarus, Lietuvos Tarybos nuopelnus, Basanavičiaus indėlį į tautos gerovę.

O koalicija trina rankomis ir valiūkiškai šypsosi. Jiems demoso laikymas už apynasrio yra išlikimo ir garbės garantu. Tik kokios nuotaikos bus 2022m, kai savivaldybių rinkimuose rinkėjus galės prisikviesti dūdomis ir trimitais.

Graudoka… Tačiau bent mokslo atstovai viliasi, kad šis susvetimėjimas, takoskyra yra paskutinis lašas abejingumo jūroje.

Pažiūrėsime…

Vytautas Radžvilas. Sąjūdis ir antisąjūdis

Redakcija
-
4

E. Zingerio išpuolis prieš jaunimo sambūrį Pro Patria vis dėlto pribloškė. Būta kartu Sąjūdyje ir išgyventa džiaugsmingų ir sunkių akimirkų.

Sunku suprasti, kaip buvo galima šitaip pasielgti ir apšmeižti jaunus žmones, kurių vienintelė „kaltė“ – ištikimybė pagrindinei idėjai, įkvėpusiai Sąjūdį ir buvusiai jo dvasine, moraline ir politine varomąja jėga.

Ta idėja buvo ir tebėra nuostabiai paprasta ir žmogiška: nedidelis kraštas, vadinamas Lietuva, yra nuo amžių lietuvių apgyvendinta žemė, vienintelė pasaulyje vieta, kurioje jie gali ir trokšta išlikti ir klestėti kaip tauta. O kad šitaip būtų, ta žemė turi tapti tikrai saugiais ir ilgaamžiais jų namais. LIETUVOS VALSTYBE.

Laisva, svetinga kitų tautų žmonėms, atvira pasauliui. Bet ne pereinamuoju kiemu, kuriame gyvenimo tvarką ir taisykles diktuotų bet kurie čia atsibastę ir niekaip su šia žeme nesusiję, juo labiau niekaip jai ir ją puoselėjantiems žmonėms nesijaučiantys įsipareigoję ir jų net negerbiantys lengvo gyvenimo ieškotojai ir perėjūnai.

Lietuvių ir jų žemei bei šaliai besąlygiškai lojalių kitų tautybių piliečių valstybė – tai ir tik tai buvo Sąjūdžio, kaip lietuvių tautinio išsivadavimo judėjimo, didysis tikslas. Pro Patria tik primena, kad šis tikslas tebėra svarbus ir jį toliau gina. Ir už tai verta pulti ir šmeižti?

Tačiau dar blogiau yra kitkas. Nelemtąjį įrašą karštai ,,laikino“ (ar „patiktukino“) ištisa virtinė garsių Lietuvos intelektualų ir politikų. O nuostabiausia, kad ypač entiziastingai tai darė Sąjūdžio politinio palikimo paveldėtoja ir jo reikalo tesėja besiskelbiančios TS-LKD atstovai.

Iš tikrųjų jie šitais „patiktukais“ pasakė: Vasario 16-osios Lietuva – beviltiška seniena ir atgyvena, ją turėjusi prikelti ir tęsti Kovo 11-osios Lietuva – nereikalingas balastas ir girnapusė po kaklu, trukdanti žengti pažangos keliu ir džiaugtis gyvenimu. LIETUVOS VALSTYBĖS MUMS NEREIKIA – tokia yra šiuo entuziastingu „patiktukinimu“ siunčiama politinė žinia.

Liūdna, bet ir gerai, kad pagaliau kyla aikštėn ir su atšiauriu aiškumu darosi akivaizdi esminė tiesa apie Sąjūdį.

Vieno Sąjūdžio iš tikrųjų niekada nebuvo. Išorinės ir paviršutiniškos vienybės iliuziją kūrė bendras tikslas ištrūkti iš Sovietų imperijos ir tapti nepriklausomais. Tačiau buvo gelminis iš pat pradžių Sąjūdį skaldęs klausimas: ką daryti su atgauta Nepriklausomybe?

Sąjūdžiui ji buvo svarbi kaip oras – būtina sąlyga kurti atvirą pasauliui, bet siekiančią išlikti savarankiška lietuvių valstybę.

Antisąjūdis taip pat siekė ir reikalavo Nepriklausomybės. Bet tik kaip prekės, kurią būtų galima kuo greičiau parduoti naujiems šeimininkams.

„Patiktukinusieji“ – jie yra tas prieš trisdešimt metų Sąjūdžio gelmėse prigludusio bei laukusio savo valandos ir Sąjūdžio kaukę pagaliau atvirai nusimetusio antisąjūdžio įsikūnijimas šiandienoje ir jo viešai apsireiškęs veidas. Jie – antisąjūdis.

Algimantas Rusteika. Ar šis pirmininkas būtų objektyvus?

Redakcija
-
16
Algimantas Rusteika. Ar šis pirmininkas būtų objektyvus?

Atsklinda gandai, kad Seimo Laisvės kovų komisijos pirmininku kuluaruose aptariama konservatoriaus Emanuelio Zingerio kandidatūra. Pagal mūsų įstatymus negalima už tėvus vaikų teisti. Tačiau Tora sako, kad Dievas yra baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos (Iš 34,7).

Kaip ten bebuvę su tikėjimo dogmomis, vieši, žmonių ir valstybės gyvenimą lemiantys asmenys ir jų gyvenimai negali būti ir nėra paslaptimi. Susipažinus su Seimo deputato šeimos istorija kyla pagrįstų abejonių dėl interesų konflikto. Emanuelis Zingeris tikrai negalėtų būti objektyvus sprendžiant laisvės kovų istorijos klausimus, kadangi jo tėvas Mykolas Zingeris asmeniškai dalyvavo naikinant laisvės kovotojus.

Daugiau nekomentuosiu. Tiesiog pridedu skaitytojų dėmesiui paskelbtus dokumentus – ačiū „Lietuvos Aido“ redakcijai. Galiausiai tai ir šiaip įdomus skaitinys apie Lietuvos istoriją.

* * *

Seimo narys Emanuelis Zingeris ir jo brolis rašytojas Markas Zingeris, Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius, rengia spaudai atsiminimų knygą apie savo tėvą žinomą pedagogą, buvusį Kauno m. VIII vidurinės mokyklos direktorių Mykolą Zingerį. „Lietuvos Aidas“ spausdina ištrauką iš knygos.

Archyviniai dokumentai byloja

Kauno m. VIII vidurinės (pamaininės) mokyklos

Direktoriaus Zingerio Mykolo, Jokūbo s.,

Personalinė autobiografija atsiminimai

Aš, Zingeris Mykolas, Jokūbo, gim. 1918 m. gruodžio mėn. 5 d. Alytaus mieste, vokiečių kalbos mokytojo šeimoje. Ryšium su tuo, kad mano tėvas nuo jaunystės buvo kovingas ateistas, aš augau nuolatiniame konflikte su vietine žydų religine bendruomene. Mano jaunų dienų patirtį aš aprašiau straipsnyje „Kaip aš nustojau tikėjęs“ – „Kauno tiesa“, 23.XI.1958 m.

Vėliau, besimokydamas Kauno gimnazijoje (Šolom Aleichemo v.), aš pažangių moksleivių įtakoje įstojau į Kauno laisvamanių draugiją, kurios būstinė tuomet buvo Žemaičių g-vė 3. Kaip atsimenu, draugijos narių tarpe radau bendraminčius ir draugus, kurie padėjo man apsispręsti, surasti artimą mano jaunatviškai dvasiai ideologiją. Čia susipažinau su Malinausku Povilu, Petru Cvirka, Montvila, Šmuilovu ir kitais draugais, turinčiais tvirtą, gyvenimo buržuazinėje santvarkoje iškaltą pasaulėžiūrą.

Čia, draugijos būstinėje, užvirdavo gyvos diskusijos visokiais aktualiais klausimais. Vulgarus ateizmas pavirsdavo į tvirtą materialistinę pasaulėžiūrą, revoliucinė teorija kvieste kvietė prie veiklos. 1937 metais artimiausias mano draugas tapo Povilas Malinauskas (organizavo vieną iš pirmųjų partizanų būrių Kauno m., žuvo 1942 m. Kaune, prie Kampo gatvės). Jis dažnai rasdavo prieglobstį mano bute, kur slėpdavosi nuo žvalgybos. Jo nurodymais aš dažnai vykdydavau įvairias smulkias revoliucines užduotis. Pavyzdžiui, kai lenkai buvo internuoti Birštone, aš nuvažiavau į Birštoną su tikslu nupirkti nuo lenkų karininkų nuslėptus ginklus ir šaudmenis.

Didelę įtaką man turėjo visapusiškai paruoštas marksistas Jacovskis E. (Dirba Aukščiausioje LTSR taryboje, prezidiume), kurio namuose aš susipažinau su populiariu anais laikais J. Stalino veikalu „Leninizmo pagrindai“. 1935 m. draugas Šmuilovas mane atsivedė pirmą kartą į revoliucinio jaunimo išvykas. (Šmuilovas žuvo IX forte). Niekuomet neišblės mano atmintyje mūsų vadovės drg. Šmerkovičienės (dirba Centr. bibliotekoje) paveikslas. Čia, tose išvykose, mes grūdinomės būsimai žūtbūtinei kovai, skaitydami apie Gavrošą ar Paryžiaus Komuną. Apie Karolį Požėlą ir Mickevičių Kapsuką, čia mes dainavom ugningas revoliucines dainas, čia mes skaitėm J. Paleckio knygą „TSRS mano akimis“.

Kai kada pas mus atsilankydavo prityrę kovotojai už darbo žmonių teises ir atpasakodavo mums apie revoliucinį darbo žmonių judėjimą visame plačiame pasaulyje.

Visi mes, dalyvavę išvykose, aktyviai rinkom lėšas MOPRui ir vykdėme revoliucinę agitaciją jaunimo tarpe.

Kaip atsimenu, vieną iš pirmųjų man pavyko įtraukti į komjaunimą S.Kancediką (pulkininkas, kariniame komisariate Vilniuje).

Man padėdavo platinti atsišaukimus mano pusbroliai Zingeris Mendelis (Vilniuje) ir Zingeris Nojus (Vilniuje).

Tuo tarpu mano tėvas, išnuomavęs mebliuotus kambarius pas namų savininką Rumšiskį, įrengė III kl. viešbutį, kurį pavadino „Komercija“. Tai buvo Laisvės al. 49. Čionai viešbučio palėpėje aš, drg. Bederis (dirba LTSR Centriniam Archyve), Buršteinaitės (nežinau likimo) spausdinome šapirografu atsišaukimus.

Koks buvo mūsų džiaugsmas, kai pavyko pagaminti Giedrio ir Greifenbergerio nuotraukų fotokopijas. Čia revoliucinių švenčių metu mes leisdavom karvelius su raudonais kaspinais iš viešbučio lango, kuris išeidavo į miesto sodą. Šapirografą mes gavom iš partijos parajonio komiteto nario (kaip paskui sužinojom) drg. Volfsono, vardo nebeatsimenu, žinau tik, kad kovojo 16 Lietuviškosios Divizijos 156 pp. gretose ir žuvo fronte. Kaip teko sužinoti iš vietinės gyventojos (Tamaros Bartusevičiūtės, Laisvės 89), ardant namo Laisvės 49 stogą buvo rastas šapirografas, kur jį dėjo, neatsimenu. Tuo metu viešbučio palėpėje vykdavo ir mūsų kuopelės susirinkimai.

Dažnai kuopelės nariai susirinkdavo dabartinėje Požėlos gat. ar Vilniaus gat., kiemą galėčiau reikalui esant atpažinti. Čia mes mokėmės ir konspiracijos taisyklių, čia numatydavom kovinius uždavinius komjaunuoliams.

Kaip atsimenu, mums, jaunuoliams, paliko neišdildomą įspūdį savo logišku mąstymu ir revoliuciniu nuoseklumu seni kovotojai už darbo žmonių teises: Zimanas G. („Tiesos“ redaktorius), Bordonaitė (teko lankytis namuose, Vilijampolėje). Jie dažnai sulaikydavo mūsų jaunatviško temperamento pasireiškimus ir pamokydavo, „kas galima ir kas dar per anksti daryti“. Jie kritikavo endekiškas ir anarchistines tendencijas, kurios pasireikšdavo dar neprityrusio jaunimo tarpe. Jie rodydavo tikrą revoliucinį kelią. Kaip atsimenu, gavę atsišaukimus, komjaunimo CK, „Tiesą“, „Šluotą“ ir kt. spaudą, mes išnuomodavom valtelę prie perkėlos (Nemuno g-vėje) ir plaukdavom prie Medžio apdirbimo fabriko ir malūnų, Aleksote, kur tamsos prieblandoje išplatindavom atsišaukimus; literatūrą, kiek atsimenu, gaudavom irgi iš drg. Volfsono ar atsinešdavo vyresnioji Buršteinaitė Zelda, kuri ėjo sekretorės pareigas.

Mums dažnai skaitydavo „tarptautinę padėtį“ žmogus, kurį mes vadindavom „studentu“. Jis buvo labai užkonspiruotas, ir man atrodo, kad jis atvyko iš Tarybų Sąjungos. Atsimenu, kad jis turėjo trumpai nukirptus plaukus ir buvo tuomet 26 metų amžiaus (maždaug). Taip iki šiol jo pavardės nesužinojau. Revoliucinis jaunimas dažnai rinkdavosi pas Jacovskius. Ši šeima buvo žinoma savo revoliucinėm tradicijom. Čia susitikdavo tuomet dar jauni drg. drg. Atamukas (dirba Vilniuj), Zelianskis (Vilniuje), Vaserdamas (Vilniuje), Goldas (Vilniuje), Zeisas (Vilniuje). Čia, pas Jacovskius, mes rasdavom reikalingą mums revoliucinę literatūrą, čia rasdavom tą dvasinį peną, kuris taip mums buvo reikalingas anais tamsios buržuazinės reakcijos laikais. Čia aš rasdavau visus atsakymus, kurie kildavo man rišant revoliucinę teoriją su gyvenimo praktika. 1938 metais mus su Povilu Malinausku rišo stipri draugystė; kartą mes surengėme pasikalbėjimą priemiesčio traukinyje, kuris, rodos, vyko į Jonavą. Pasikalbėjimas buvo apie buržuazinį nacionalizmą ir tikrąją tautų draugystę.

Povilui pavyko gyvais pavyzdžiais įrodyti, kaip tautininkai skaldo darbininkų judėjimą, prisidengiant nacionalistinėmis frazeologijomis. Tuo laiku į vagoną prasistūmė du policininkai ir mėgino mus sulaikyti.

Tik dėka Jonavos „stalių“ mums pavyko pabėgti, nušokant nuo pilnam greityje riedančio traukinio, policininkai nepajėgė prasiskverbti pro gyvąją žmonių užtvarą. Dažniausiai Malinauskas P., aš ir jo žmona Emilija dalyvavom darbo žmonių demonstracijose. Atsimenu dvi stambesnes, kurios įvyko susiremiant su policija: tai demonstracija prie Tarybinės ambasados ir darbo žmonių demonstracija prie Profsąjungos Rūmų. Ypatingai liko atmintyje išardytos grindys ir plytų krūva prieš policiją prie Profsąjungos Rūmų, kur ir aš buvau pavaišintas „bananu“.

Lietuvos Komunistų partija per dvidešimt metų sunkiomis pogrindžio sąlygomis vadovavo liaudies išsivaduojamai kovai. Ji stiprino ryšius su liaudimi, stiprino darbininkų ir valstiečių sąjungą ir ruošė darbo žmonių mases sprendžiamiems mūšiams. Darbo žmonių padėtis Lietuvoje, ypač ekonominės krizės metais, 1930–1933, buvo sunki. 1935 m. kilo didelis valstiečių streikas. Dar labiau buržuazinę Smetonos vyriausybę sukrėtė 1936 m. visuotinis politinis streikas. Gyventojų nepasitenkinimą didino antinacionalinė vyriausybės politika, ypač po 1938 m. Lenkijos imperialistų ultimatumo.

Tas nepasitenkinimas pasiekė kritišką ribą, kai, metams praėjus, fašistai atidavė Hitleriui Klaipėdą. Liaudis suprato, kad Smetonos valdžia išdavė nacionalinius Lietuvos interesus.

1939 m. kovo mėnesį, netekus Klaipėdos krašto ir prasidėjus karui Europoje, Lietuvoje atsirado nauji ekonominiai sunkumai. Nepasitenkinimas apėmė plačias liaudies mases. Išaugo komunistų vadovaujamo Liaudies fronto revoliucinė agitacija.

Vasario mėnesį 2000 Kauno bedarbių surengė protesto demonstraciją prieš darbo užmokesčio viešuosiuose darbuose sumažinimą. Padėtį sunkino labai netikra Lietuvos tarptautinė padėtis. Vokietija okupavo Daniją, Norvegiją, Olandiją, Belgiją, Liuksemburgą. Jos divizijos įsiveržė į Prancūziją, sumušė anglų kariuomenę Europos žemyne ir jos likučius per Diunkerką išvijo iš Kontinento į Angliją. Lietuvai grėsė hitlerinė okupacija.

Tokiu lemtingu momentu tarybinė liaudis ištiesė Lietuvos darbo žmonėms pagalbos ranką. Tarybų Sąjunga, kurios karinės bazės jau buvo Lietuvoje (pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį), užtikrindama su Lietuva pasirašytąją savitarpio pagalbos sutartį, davė savo ginkluotosioms pajėgoms nurodymą ir Tarybinė armija įžengė į Lietuvą anksčiau negu Smetonos kviečiami hitlerininkai spėjo įsiveržti (Smetona per savo žvalgybos viršininką Povilaitį, nuvykusį į Berlyną 1940 m. vasario mėnesį, prašė Hitlerį paimti Lietuvą į savo protektoratą).

Kaip tik atsakingą Lietuvai laikotarpį, kai mūsų mažos Tėvynės likimas buvo, kaip sakoma, pastatytas ant kortos, aš kartu su kitais kauniškiais gavau iš komendantūros mobilizacinius šaukimus; kokios nuotaikos vyravo mobilizuotų tarpe, kai liaudies gelmėse kilo pasipriešinimo judėjimas prieš fašizmą, apie revoliucinį pakilimą Kauno aviacijos mobilizuotų kareivių tarpe aš noriu papasakoti, remiantis mano paties atsiminimais.

1939 metais Lietuvos darbo žmonės buvo sukrėsti sandėrio su fašistine Vokietija, kuriuo Smetona atidavė Klaipėdos kraštą Hitleriui. Smetoninės politikos „populiarumas“ aiškiai pasireiškė tuomet, kai vietinė buržuazija, pabūgusi Tarybinės Armijos priartėjimo prie taip vadinamos „nepriklausomos“ Lietuvos sienų, maldaute maldavo Smetoną paskelbti mobilizaciją. Tais laikais Tarybinė Armija prijungė prie gimtinės teisėtai Rusijos federacijai priklausančias Vakarų Baltarusijos žemes.

Lietuvoje buvo paskelbta mobilizacija.

Aš ir tūkstančiai kitų Kauno piliečių buvom apvilkti žaliomis uniformomis, tačiau nors mes ir buvom apvilkti žaliai – mūsų širdys degė neapykanta fašizmui, tiems, kurių darbeliai Lietuvoje ir Reiche mums buvo gerai žinomi iš komunistinės literatūros, kuri tuo laiku buvo plačiai skleidžiama gyventojų tarpe.

Kaune, Fredoje, II aerodromo kuopoje, į kurią patekau po mobilizacijos, susitikau su savo draugu Povilu Malinausku, spaustuvės darbininku, kurį pažinojau kaipo aršų kovotoją prieš fašizmą. Tais laikais Malinauskas dar nebuvo Komunistų Partijos narys – jis priklausė socialistams revoliucionieriams, bet, kaip aš paskui sužinojau, jis palaikė glaudžius ryšius su komunistais ir platindavo komunistinę literatūrą. Malinauską gerai pažinojau, nes jis, besislapstydamas nuo fašistinės žvalgybos, rasdavo prieglobstį mano bute. Revoliucinių švenčių metu mes leisdavome iš mano buto lango karvelius su raudonais kaspinais.

Toje pačioje aerodromo kuopoje mes sutikome kitus kauniškius pažįstamus: Dobrovolskį P., Prošinską M., Banką A., Apolianskį J. ir kt., su kuriais, apsvarstę padėtį, nutarėme susiorganizuoti į kareivių kuopeles kovai prieš fašizmą. P. Malinauskas, gavęs leidimą išeiti į miestą, atsinešė proklamacijų. Kaip šiandien atsimenu šiuos žodžius, kurie amžiams įstrigo į mūsų atmintį:

„Draugai kareiviai,

Neleiskit suvedžiojami savo fašistinių karininkų! Jūs mobilizuoti prieš Tarybų Sąjungą! Smetona nori Jus panaudoti kaipo patrankų mėsą prieš pirmąją pasaulyje socializmo šalį – Tarybų Sąjungą.

Visas jėgas kovai prieš Lietuvos fašistinę valdžią ir pakilusį virš Lietuvos pavojų – hitlerinės okupacijos pavojų.”

Taip Komunistų partija, CK perspėjo mus apie gresiantį pavojų.

Mes pradėjome veikti: organizuoti kareivių kuopeles kovai prieš fašizmą. Prie mūsų prisidėjo drg. drg. Kosiakas P., Vetlovas S., Smirnovas D., Cijūnėlis P. (visi jie gyvi ir gyvena Tarybų Lietuvoje, ir daug kitų draugų). Kauno Fredos aviacijos padalinyje buvo sudarytos kareivių kuopelės. Tarp mobilizuotų kareivių buvo daug ir prijaučiančių, kurie žinojo apie mūsų veiklą ir padėdavo reikalui esant. Man įstrigo atmintin mobilizuotas studentas varpininkas–liaudininkas Vaitkevičius L. /dirba Kauno radijo gamykloje/ ir kt.

Mes pajutome, kad plačiųjų kareivių masių tarpe mūsų veikla turi pritarimą. Malinauskas mus perspėdavo, kad veikti reikia atsargiai. Mums prijaučiantieji draugai, kurie dirbo štabe, mus perspėjo, kad kuopelių kovai prieš fašizmą veikla pastebėta ir kad karinės žvalgybos (aviacijos pad.) kapitonas Drunga J. seka visus įtariamuosius.

Nors Lietuvos Komunistų Partija buvo pogrindyje, bet jos įtaka ir veikla buvo tiesioginė kareivių pasipriešinimo judėjimo įkvėpėja ir vadovas. Kaip aš paskui sužinojau, Malinauskas P. visus nurodymus ir pogrindinę literatūrą gaudavo per partijos parajonės komiteto atstovą drg. Volfsoną J. (žuvo fronte, kovojo 16-tos Lietuviškosios Divizijos 156 p.p. eilėse). Jį mes, kareiviai, dažnai matydavome su dviračiu prie kareivinių, kur jis ilgai kalbėdavosi su Povilu ir kitais mums nepažįstamais draugais.

Nors kuopos vadas kapitonas Naujokas J. aviacijos generolo Gustaičio nurodymu pats, kai mūsų nebūdavo kareivinėse, kratė mūsų čiužinius ir asmeninius daiktus, bet „aukų“ tuo tarpu dėl mūsų neatsargumo nepasitaikė. Susirinkimai vykdavo apleistame forte už Botanikos sodo, griovyje, anapus kareivinių arba restorane, esančiame kryžkelėje į Maistą, Fredą, Garliavą.

Restorano II aukšto šeimininkas mums išskirdavo kambarį. Pastatę kelias bonkas ant stalo, paruošę užkandį ir kortas, mes, pavojui esant, nekaltai „puotavome“. Nuo kareivinių iki kryžkelės buvo netoli, ir budintieji draugai, reikalui esant, mus perspėdavo, jeigu kuopoje būdavo naujienų… Čia, šiame restorane, ir buvo paruoštas veikimo planas.

Mes nutarėme apsiginkluoti ir pasipriešinti ginklu fašistams. Hitlerio kariaunos pirmasis žingsnis per Lietuvos sieną būtų ir pirmasis žingsnis prie ginklų užgrobimo ir ginkluoto mūsų aviacijos padalinio išstojimo. Taip pačios liaudies gelmėse gimė pirmieji pasipriešinimo planai.

Valdžia, patyrusi apie mobilizuotų karių nuotaikas, nepatikėdavo mums kovinių šovinių. Mes žinojome, kad sandėliuose buvo gauta nauja karinė technika, kaip tais laikais moderniškas čekoslovakų kulkosvaidis „Brno“ ir kt. Tuos ginklus mums leisdavo tik valyti. Vienam iš mūsų draugų buvo pavesta nuodugniai susipažinti su tais ginklais, kad reikalui esant galima būtų pamokyti kitus.

Mes taip pat numatėme areštuoti sekančius karininkus: kapitoną Drungą J., kapitoną Naujokaitį St., bataliono vadą kapitoną Puodžiūną K., leitenantą Matulį P., seržantą Jankauską J. ir kt. reakcionierius.

Sekmadieniais, gavę leidimus išeiti į miestą, mes rinkdavomės pas Malinauską bute, esančiame Siūlų gatvėje, Šančiuose. Malinausko žmona stovėjo sargyboje, o mes skaitydavome nelegalią spaudą ir kalbėdavomės politiniais klausimais. Tarp mūsų būdavo įvairių kairių krypčių atstovai – nuo socialistų revoliucionierių iki komunistų. Komunistai nuosekliai aiškino savo pozicijas, įtikindami mus, kad Smetona su Lietuvos buržuazija kiekvienu momentu gali leisti Hitleriui okupuoti Lietuvą, kitaip sakant, pulti kruvinajam Hitleriui į glėbį.

Mes nutarėme, kad tokiu atveju mums lieka tik vienas kelias – ginklu priešintis fašistams ir susijungti su Raudonąja Armija. Kaip prisimenu, Malinauskas P. mums aiškino, kas yra teisingas karas ir imperialistinis grobuoniškasis, kalbėjo apie karų esmę. Daug diskutavome apie anšliusą ir bendrai apie tarptautinę padėtį. Paskui, atėję į kareivius, mes skleisdavome politines žinias kareivių tarpe.

Tais laikais kareivių masė karštai diskutavo ir mes jautėme, kad reikalui esant dauguma eis su mumis. Vieną kartą mums posėdžiaujant griovyje už kareivinių, atbėgo Smirnovas, kuris tuo laiku buvo tarnyboje, ir pranešė, kad gautas įsakymas rinktis Aviacijos kino salėje.

Vadovybė, pajutusi kareivių nuotaikas, nutarė su mumis geruoju pasikalbėti. Mes su drg. Malinausku P. nutarėme, kad pribrendo laikas iškelti viešai klausimą, kuris domino visus ir lietė, ir nutarėme tuo susirinkimu pasinaudoti.

Susirinkime išstojo bataliono vadas kapitonas Puodžiūnas K. Šis garsiai rėkė apie tėvynės meilę, apie pareigą, apie kareivio garbę, apie bolševikus ir žydus, kurie drumsčia nuotaiką ir ardo drausmę. Paminėjo apie atsišaukimus ir pagrasino „kirviu“ – tai buvo liūdnai pagarsėjęs kareivių tarpe VI forto pabaisa, viršila…

Po tos kalbos pasikėlė Povilas Malinauskas. Ramiu balsu jis garsiai klausia:

– Gal pasakysite, Tamsta vade, kodėl tada, kai lenkai skelbė ultimatumą, nebuvo mobilizacijos, kodėl ir prieš ką mus dabar mobilizavo? Ar ne prieš Tarybų Sąjungą?

Koks buvo mūsų nustebimas, kai kapitonas nutilo ir pagalvojęs staiga iššovė:

– Paklausk barzdilos (Smetonos) – geriau žino!

Kareiviai pradėjo šaukti, pasigirdo balsai – „Šalin fašizmą!“ Mes supratome, kad ir ne visi karininkai žino tos mobilizacijos prasmę.

Greitai po to susirinkimo mane ir Smirnovą pasodino į VI-tą fortą pas „Kirvį“. Maitino kas antra diena. Taip, atsimenu, ištisomis dienomis tekdavo sukti didelį ratą, kuris buvo vienoje iš forto kamerų. Rato girgždėjimas ištisomis dienomis nepaprastai veikė nervų sistemą, o naktimis kankino nemiga, nes ausyse skambėjo gaudesys.

Tai buvo viena iš „švelnių“ priemonių, išgalvotų „išradingo Kirvio“, dvasiniam kalinimui „nuraminti“. Po kiek laiko mus sugrąžino į kuopą.

Rimto apkaltinimo prieš mus sufabrikuoti dėl kaltinimo medžiagos stokos taip ir nepavyko.

Kai atvykome į kuopą, sužinojome, kad eilė draugų buvo demobilizuota. Tarp jų ir Povilas Malinauskas. Mane, Cijūnėlį P., Apolianskį J., Banką A. ir kitus išsiuntė prie Ariogalos miestelio, kur užmezgėme ryšius su komunistais. Gavome atsišaukimus.

Taip prabėgo kelios savaitės. Mes laukėme naujienų iš Kauno. Tuo tarpu čionai mes sudarėme tikslų pasipriešinimo planą: numatėme, vokiečiams peržengus sieną, užgrobti ginklus, suimti karininkus.

Už tikslų plano įvykdymą buvo atsakingi aš ir Cijūnėlis P. Atsirado nauji draugai prijaučiantieji. Ypatingai man įstrigo į atmintį drg. Regelis, kuris aktyviai žodžiu ir veiksmu pasireiškė.

Vieną dieną staiga visus mus išrikiavo, pasodino į mašinas ir be šautuvų išvežė Kauno link. Prie 9-to forto Apolianskis J. pasiūlė užtraukti revoliucinę dainą, ir kiek mus puskarininkis besistengė nuraminti, mes per Vilijampolę traukėme su daina lūpose.

Mes buvome nuginkluoti, demobilizuoti ir paleisti į namus. Išsiskirstydami mes tarėmės palaikyti ir toliau ryšius.

Tikrai daugelį iš mūsų tolimesnė įvykių eiga suvedė.

16 Lietuvos Divizijos eilėse susitiko Dobrovolskis, Zingeris, Kosiamas ir kt. Smirnovas pateko į kitą dalinį ir kovojo su ginklu prieš fašistus. Bankas A. pabėgo iš Geto ir Tarybinės Armijos eilėse žygiavo iki Kaliningrado.

Vetlovas V. irgi nuo pirmos iki paskutinės karo dienos Tarybinės Armijos eilėse mušė hitlerininkus.

Minint Tarybų Sąjungos 50-metį, likę gyvi draugai susitikę prisimena praeities įvykius. Minimi garbingi žuvusių draugų Povilo Malinausko ir Volfsono J., ir kt. vardai.

ZINGERIS MYKOLAS

Kaunas,

1967 m. kovo 7 d.

Atsiliepimas

Aš, Libermanas Borisas, TSKP narys nuo 1951 metų gruodžio mėn., part. bil. Nr. 10311689, pažįstu Michailą Zingerį, s. Jokūbo, nuo 1933 metų. Būdamas kairių pažiūrų, dažnai užeidavau pas Zingerį į namus (Laisvės al. 49), kur jo pastangų dėka praėjau revoliucinę mokyklą; jis man aiškino marksizmo-leninizmo teoriją ir kaip ją panaudoti praktinei veiklai, kovoje už darbo žmonių reikalą.

Drg. M.Zingeris pirma man duodavo mažus revoliucinius įpareigojimus, o paskui imdavo su savimi platinti komunistinę literatūrą. 1936 m., prieš Kaniausko laidotuves, drg. Zingeris paėmė mane su savimi rotušės aikštėj iškabinti raudonąją vėliavą. Vėliau kabinom kartu vėliavėles su specialiu įtaisu, kad įsikabintų ir kabėtų ant elektros vėlų. Kartu su Michailu, kurio slapyvardis buvo „Zinkus“, man teko dalyvauti Kaniausko laidotuvėse -demonstracijoje, kur aš buvau smarkiai policijos sumuštas ir tik dėka drg. Zingerio buvau išgelbėtas nuo kalėjimo. Nors ir pats sumuštas, jis ištempė mane iš „mūšio lauko“ ir nugabeno pas save į butą, kuris buvo netoliese. Čia jisai mane slaugė dvi savaites, kol išgijau.

Atsimenu, kino teatre „Glorija“ buvo rodomas provokacinis, prieš Tarybų valdžią nukreiptas filmas „Svetimoje teritorijoje“. Drg. Zingeris ir Ch. Kacas ryžosi įrodyti, kad Kauno darbo žmonės protestuoja prieš buržuazinės propagandos išpuolius. Patys pasigaminę užtaisus su ašarinėm dujom, jie nuėjo į kiną seanso metu, aštrus kvapas pradėjo erzinti žmonių nosis ir akis, toliau iškęsti buvo neįmanoma. Pasigirdo žmonių riksmas ir seansas turėjo būti nutrauktas. Aš tuo metu sėdėjau prie durų ir besiveržiančių žmonių srovė kaip kamštį išmetė mane lauk. Greitai atvyko policija, bet M. Zingeris ir Ch. Kacas spėjo pabėgti per tvorą į miesto sodą.

Prieš pat karą drg. Zingeris aktyviai organizavo karo aviacijos kareivių kuopeles kovai prieš vokiškąjį fašizmą. Kartu su P. Malinausku, P. Dobrovolskiu, M. Pašinskiu, A. Banku, S. Smirnovu, rajoninio partijos komiteto nariu J. Volfsonu išvystė plačią revoliucinę veiklą Kauno aviacijos karių tarpe, Aukštoje Fredoje. Už revoliucines dainas sėdėjo VI-me forte. Karo metu aš drg. Zingerį sutikau jau karininko uniforma Tarybinės Armijos eilėse. Jis paliko gimtinę su ginklu rankose ir grįžo su ginklu rankose į gimtąją Lietuvą. Ir čia jam teko dalyvauti įvairiuose operacijose prieš buržuazinius nacionalistus Marijampolės (Kapsuko) apskrityje. Kai buržuaziniai nacionalistai buvo sutriuškinti, drg. M. Zingeris grįžo prie taikaus darbo ir jau daugiau kaip 17-ka metų dirba švietimo sistemoje.

Taip lakoniškai, keliais žodžiais aš apžvelgiau žmogaus gyvenimą, tuo tarpu jis praėjo neramiai…

Pilnas, gražus ir prasmingas buvo tas gyvenimas – gyvenimas, kurio tikslas – matyti savo šalyje komunizmo idėjų įsikūnijimą.

Borisas Libermanas

Kaip milijardieriai LGBT padarė tokią galingą

Redakcija
-
3

Šaltinis THE AMERICAN CONSERVATIVE, FIRST THINGS

Gėjų teisių judėjimai ir organizacijos, atsiradusios Amerikos seksualinės revoliucijos laikotarpiu septintajame dešimtmetyje, mažai kuo panašios į šiandien veikiančias didžiules LGBT nevyriausybinių organizacijų institucijas. Tai, kas prasidėjo kaip pagrindinė parama teisiniam ir socialiniam pripažinimui tos pačios lyties asmenų santykių, virto pastangomis visapusiškai socialiai transformuoti, papildant LGBT žmonių teisių vaivorykštės vėliavą suaugusių vyrų fetišu, vadinamu transseksualizmu. Transseksualizmą pakeitęs translytiškumu, šis judėjimas taip pat sėkmingai kolonizavo ir panaudojo seksualinio vystymosi sutrikimus, kitaip vadinamus interseksualinėmis sąlygomis, kad įvykdytų savo planą.

Tikriausiai labiausiai užmaskuota idėja, kurią siekiama remti po LGBT vėliava šiandien, yra amorfinė „lytinės tapatybės“ sąvoka. Lytinė tapatybė nurodo žmonių požiūrį į save, gerbiant socialiai sukonstruotus lyties vaidmens stereotipus.

Bet tai nėra tik aprašomasis terminas; jis taip pat yra nurodomasis – asmuo, pasak advokatų, turi teisę priversti kitus pripažinti savo pasirinktą tapatybę. Ir asmuo turi teisę mediciniškai keisti savo kūną, kad jį geriau susietų su savo lytine tapatybe. Atsižvelgiant į tai, kad farmacijos interesų grupė yra didžiausia Kongrese, ir į tai, kad kai kurie svarbiausi filantropai, veikiantys šiuolaikinį LGBT judėjimą, turi glaudžius ryšius su farmacijos įmonėmis „Big Pharma“, šį medicinos komponentą svarbu paminėti.

„Lytinės tapatybės“ ir „translyčių asmenų“ ideologija vakarų kultūriniame kraštovaizdyje atsirado ne daugiau kaip prieš dešimtmetį, tačiau išplito visame pasaulyje greitai ir nuožmiai kaip COVID-19 pandemija – tai sukėlė beveik tiek pat sumaišties.

Vis dėlto masiniai susiję pokyčiai, kuriuos jau matėme kalboje, įstatymuose, medicinos ir nusikalstamumo statistikoje, moterų saugumo zonose, sporto, pasiekimų ir švietimo galimybėse, sveikų vaikų kūno medicinoje ir mokymo programose, nebuvo lemiami paprastų žmonių entuziazmo. Greičiau priešingai. Juos lėmė filantropinis finansavimas milijardierių, kurie patys investavo į šios radikalios ideologijos naudos gavėjus: „Big Pharma“. Daugelis svarbiausių filantropų, esantys už translyčių asmenų ir lytinės tapatybės judėjimų, siekia gauti didžiulį pelną iš kūno atsiribojimo ir žmogaus lyties pakeitimo į medicinines tapatybes.

„Lytinės tapatybės“ ir „translyčių asmenų“ ideologija vakarų kultūriniame kraštovaizdyje atsirado ne daugiau kaip prieš dešimtmetį, tačiau išplito visame pasaulyje greitai ir nuožmiai kaip COVID-19 pandemija

Paimkime Martine Rothblatt (Martiną Rotblatą), save apibūdinantį kaip transseksualą ir transhumanistą, kuris buvo pirmasis asmuo, sukūręs teisinį dokumentą, patvirtinantį idėją, kad atsiribojimo nuo mūsų lyties kūnų jausmai yra normalūs.

Šis teisinis dokumentas, vėliau tapęs Tarptautiniu lyčių teisių bilu, teisiškai normalizuoja kūno atsiribojimą. Rothblatt vėliau tapo geriausiai uždirbančiu generaliniu direktoriumi biofarmacijos industrijoje, panaudodamas savo pinigus ir įtaką šiai ideologijai ir translytiškumo normalizavimui skatinti. Jis mano, kad seksualinis dimorfizmas morališkai prilygsta Pietų Afrikos apartheidui ir turi būti išardytas.

Jennifer Pritzker (Dženiferė Pricker) kartu su šeima, viena turtingiausių JAV, išleido didžiules pinigų sumas Amerikos institucijoms, siekdama išplėsti kūno atsiribojimo sąvoką pagal „lytinės tapatybės“ eufemizmą. Pritzkerių šeima labai daug investavo į medicinos pramonės kompleksą.

2000 m. kitas milijardierius Jon Stryker (Džonas Straikeris), pats homoseksualios orientacijos, kelių milijardų dolerių vertės medicinos korporacijos įpėdinis, sukūrė dar vieną didžiulę LGBT nevyriausybinę organizaciją – fondą „Arcus“. Stryker sukūrė tokį pasaulinį filantropinio finansavimo milžiną iš savo medicinos korporacijos išteklių, kad turėjo susikurti kitą organizaciją, kad visa tai galėtų sekti. 2006 m. „Arcus“ finansavo Judėjimo pažangos projekto (angl. MAP) sukūrimą, kad galėtų stebėti sudėtingą propagavimo ir finansavimo sistemą, kuri jau buvo sukurta kaip būdas įtvirtinti lytinės tapatybės ir translyčių asmenų ideologiją kultūroje.

Milijardierius Jon Stryker / Youtube stop kadras

„Arcus“ kasmet išleidžia milijonus filantropinių dolerių, kad įfiltruotų lytinės tapatybės ir translyčių asmenų ideologiją į Amerikos įstatymus, mokydamas lyderius politinio aktyvumo, politinės lyderystės, translyčių asmenų įstatymų, religinės laisvės, švietimo ir pilietinių teisių srityse. Kai kurios jo mėgstamos organizacijos yra „Victory Fund“, „Center for American Progress“, „ACLU“, „Council for Global Equality“, „Transgender Law Center“, „Trans Justice Funding Project“, „OutRight Action International“, „Human Rights Watch“, „United Nations“, „Amnesty International“ ir „GLSEN“. Iš tiesų, užfiksuota, kad „Arcus“ yra išleidęs daugiau kaip 58,4 mln. dolerių vien 2007–2010 m. (tai yra daug daugiau nei dabar) programoms ir organizacijoms, atliekančioms su LGBT susijusį darbą, tai yra didžiausias LGBT rėmėjas pasaulyje. Tuo laikotarpiu Stryker pačiam fondui iš savo išteklių skyrė daugiau kaip 30 mln. dolerių medicinos korporacijoje „Stryker“.

Paaiškinimas: medicinos korporacija, kuri yra suinteresuota skatinti žmones tapatintis su translyčiais asmenimis, tiesiogiai nukreipia pinigus ir turtą į savo filantropinį fondą, kad fondas tai darytų savo vardu, taip pritraukdamas daugiau pinigų ir daugiau klientų (visam gyvenimui) į tą korporaciją.

„Arcus“ nukreipė milijonus į kitas filantropijos organizacijas, tokias kaip „Tides“, „Proteus“ ir „Borealis“. Nėra galimybės atsekti, ar šios organizacijos naudoja „Arcus“ pinigus translytiškumui normalizuoti, tačiau galima nuspėti, kad priežastis, svarbi „Arcus“ širdžiai, nėra visiškai ignoruojama.

„Arcus“ kartu su Pritzkerių šeima išsiuntė šimtus tūkstančius dolerių kolegijoms ir universitetams, įskaitant Kolumbijos universitetą, Jeilio universitetą, Vanderbilto universitetą, Čikagos universitetą, Pietų Kalifornijos universitetą, Vašingtono universitetą ir daug kitų.

„Arcus“ dotacijos buvo skirtos juodosioms koalicijoms JAV ir Afrikoje, Lotynų Amerikos organizacijoms, Amerikos čiabuvių organizacijoms, jaunimo ir paauglių organizacijoms, kariuomenei ir Visuomeninio transliavimo radijui. Milijonai buvo suteikti lesbiečių organizacijoms, įskaitant ir Afrikoje, didžiausią dalį gavo fondas „Astrea“, skiriant ypatingą dėmesį jo transfondui.

„Arcus“ finansuoja tokias sporto organizacijas kaip „Athlete Alley“ ir „Youth Can Play“. Šimtai tūkstančių buvo skirti organizacijai „Planned Parenthood“. „Arcus“ skyrė reikšmingą dotaciją Johann Olson-Kennedy (Džoanai Olson – Kenedi), abejotinai veikėjai translytiškumo srityje. Fondas finansavo kalėjimų projektus ir imigracijos organizacijas, skirdamas dėmesį vaikų translytiškumo normalizavimui. „Arcus“ finansuoja religines organizacijas visame pasaulyje.

2015 m. kartu su fondu „Novo“, filantropine nevyriausybine organizacija, valdoma Peter Buffet (Warren sūnaus, kuris padėjo pradėti projektą, padovanodamas 90 mln. dolerių), „Arcus“ skyrė 20 mln. dolerių konkrečiai translyčių asmenų reikalams. 2018 m. „Arcus“ finansavo Globalios lygybės tarybą, 30 JAV grupių koaliciją, pasisakančią už LGBT problemų įtraukimą į užsienio reikalų ir vystymosi politiką.

Oho. Tai nemaža operacija! Kiekviena „Arcus“ dotacija priklauso nuo to, ar gavėjas tvirtina „įvairovės ir įtraukimo politiką“ – politiką, kuri, žinoma, labai daug apima lytinės tapatybės ideologijos ir translytiškumo teigimą.

Daug daugiau filantropinių veikėjų stengiasi paremti translyčių asmenų ir lytinės tapatybės judėjimus, įskaitant Tim Gill (Timą Džilą) ir jo fondą „Gill“ bei George Soros (Džordžą Sorošą) ir jo Atviros visuomenės fondą.

Kaip ir Martine Rothblatt, Jennifer Pritzker ir Jon Stryker, Gill, daug investuojantis į dirbtinį intelektą, ir Soros, plačiai investavęs į „Big Pharma“, gali gauti finansinės naudos iš pakitusių kūnų ir smegenų poreikio, tai, kaip jie tikisi, yra jų filantropinės veiklos vaisius.

Stebina tai, kad apie šį interesų konfliktą tiek mažai diskutuota. Netgi Amerikos psichologų asociacija (APA), pirmaujanti mokslinė ir profesinė organizacija, atstovaujanti psichologiją JAV, turinti daugiau nei 118 tūkst. narių, yra finansuojama „Arcus“ filantropijos lėšomis.

2005 m. APA sukūrė INET, kad padėtų psichologijos organizacijų nariams pagerinti seksualinės orientacijos ir „skirtingų lyčių žmonių“ gerovę. Prieš pridedant lytinę tapatybę ir gaunant „Arcus“ pinigus, APA INET dėmesį skyrė vien tik LGBT reikalams.

2008 m. APA įsteigė Lytinės tapatybės ir lyčių skirtumų darbo grupę, 2015 m. ji parengė gaires, kurios padeda psichologams teikti kultūriškai kompetentingą, vystymuisi tinkamą ir teigiamą psichologinę praktiką su „translyčiais“ ir „lyties neatitinkančiais“ žmonėmis. Psichologai buvo „paskatinti“ pakeisti savo supratimą apie lytį, praplečiant variacijų ribas, kurios laikomos sveikomis ir norminėmis.

Ar gali demokratija atlaikyti tokį filantropijos daromą „paskatinimą“? Ar gali būti tikra demokratija, kai per mokesčių mokėtojų remiamą filantropijos vaisių milijardieriai gali taip greitai ir lengvai ardyti biologinės lyties tikrovę, papirkdami labdaros organizacijas, politikus, tyrėjus ir profesines asociacijas? Tai yra klausimai jūsų pasvarstymams.

laikmetis.lt

Šarūnas Jasiukevičius. Juodųjų viešųjų ryšių akcijos pasitelkiamos Rusijos interesams

Redakcija
-
3

Praėjus šiek tiek laiko nuo žydų–Rakučio–Valiušaičio istorijų ir atvėsus emocijoms pats laikas panagrinėti kas čia įvyko.

Kad suvokti kontekstą, reikia šiek tiek grįžti laiku ir prisiminti 2019 metų Valstybės saugumo ir antrojo operatyvinių tarnybų departamentų, kitaip Lietuvos karinės žvalgybos, parengtą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitą.

Septintajame ataskaitos puslapyje yra štai šis tekstas:

„Rusija, siekdama menkinti Lietuvos valstybingumą, plėtoja istorijos politikos projektus: neigia Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją ir propaguoja teigiamą sovietų įtakos Lietuvos raidai įvaizdį. Į šiuos projektus Rusija ypač stengiasi įtraukti jaunimą. 2018 m. vienas pagrindinių Rusijos istorijos politikos taikinių buvo Lietuvos partizaninis judėjimas, neatitinkantis Rusijos plėtojamų ir Lietuvos valstybingumą menkinančių istorijos naratyvų. Rusija kuria nuolatinį prieš Lietuvą nukreiptą propagandos srautą. Jis ypač suintensyvėja Lietuvai pradedant atsakomuosius veiksmus prieš agresyvią Rusijos užsienio politiką.“

46 puslapyje yra paaiškinta plačiau:

„Prieš sovietų okupaciją kovojęs Lietuvos partizaninis judėjimas yra vienas pagrindinių Rusijos istorijos politikos taikinių, nes paneigia Kremliaus propaguojamo istorijos naratyvo klišes apie teigiamą sovietų įtaką Lietuvos raidai. Rusijos valdžios atstovai ir jų kontroliuojami propagandistai siekia formuoti nuostatas, kad prieš sovietų okupaciją kovojo tik su nacistine Vokietija bendradarbiavę ir Holokauste dalyvavę nusikaltėliai. Taip Kremlius, siekdamas kompromituoti Lietuvos partizaninį judėjimą, ciniškai manipuliuoja Holokausto tragedija savo istorijos politikos tikslais. Lietuvos Seimui 2018 m. paskelbus vieno Lietuvos partizaninio judėjimo lyderių A. Ramanausko-Vanago metais, Rusijos propagandistai dar labiau sustiprino šią veiklą.

….

Rusijos propagandistų skleidžiamas naratyvas menkina Lietuvos valstybingumą, o jų kaltinimai Lietuvai istorijos klastojimu ir nacizmo rėmimu labai efektyviai formuoja Lietuvos kaip priešo įvaizdį Rusijos visuomenėje. Taip Rusijos istorijos politika ideologiškai grindžia prieš Lietuvą nukreiptus destruktyvius Kremliaus režimo veiksmus ir kelia pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui.“

Visą ataskaitą galima rasti čia.

Apie birželio partizaninį sukilimą ir jo lyderius turbūt daug pasakoti neverta. Paminėsiu, tik kad ašinės jo figūros buvo Kazys Škirpa ir Adolfas Ramanauskas –Vanagas. Apie patį sukilimą šaltinių yra daug, bet esmę galite paskaityti čia.

O dabar noriu jus supažindinti su viena ryškiausių Rusijos propagandos asmenybių. Anton Vuima.

Anton Vuima

Vuima yra Rusijoje gerai žinomas juodųjų viešųjų ryšių kampanijų organizatorius. Kad geriau suprasti kas yra juodieji viešieji ryšiai, arba, kad suprasti kaip tai supranta Rusijos juodųjų viešųjų ryšių organizatoriai užtenka paskaityti Antono knygos „Juodieji viešieji ryšiai“ įžangą:

„Kas yra juodieji viešieji ryšiai? Užsienio literatūroje šis terminas mažai vartojamas ir galima sakyti, kad tai rusų išradimas. Jei paklaustumėme kurio nors garsaus užsienio viešųjų ryšių aso, ar jis užsiima juodaisiais VR, jis labai įsižeistų.

Vis dėl to užsienyje juodieji VR egzistuoja ir jie išplėtoti, matyt, geriau nei pas mus. Purvinos informacijos sklaida gvildenant politinius ir ekonominius klausimus yra vienas iš konkurencijos instrumentų. Bet niekas nevartoja termino juodieji VR, o vadina:

Kova už žmogaus teises
Kova už socialinį teisingumą
Kova už demokratiją
Kt.

Visa tai traktuojama kaip kova už kokį nors visuomeniškai naudingą ir kilnų tikslą.

Ką mes vadinsime juodaisiais VR? Bet kokias informacines atakas, griaunančias verslą, įvaizdį, korporacinius ryšius ir pan. Galima sakyti, kad juodieji VR – tam tikras informacinių karų kariavimas.“

Kad galėtume objektyviau vertinti autorių, būtina pažymėti , kad jis yra ne tik daugybės juodųjų ryšių akcijų ir propagandinių kampanijų autorius, bet netgi yra parašęs keletą knygų apie lobizmą, propagandą ir komunikacinius karus, gerai žinomas Rusijoje, ne kartą kalbintas žiniasklaidos priemonių, pravedęs daugybę mokymų ir seminarų.

Jo vadovaujama įmonė irgi gana iškalbingu pavadinimu – „Dvasinis paveldas“. A. Vuima asmeninėje svetainėje www.vuima.ru išvardyta labai daug jo organizuotų akcijų, bet reikia turėti omenyje, kad yra dar daugiau tokių, apie kurias jis viešai pasakoti dar, arba apskritai negali. Manau nesuklysiu pavadindamas Anton Vuimą vienu iš Rusijos juodųjų ryšių ir propagandos ryškiausių personažų.

Įdomybės prasideda skaitant A. Vuimą knygą „Juodieji viešieji ryšiai“. 24 knygos puslapyje yra skyrius „Juodųjų VR atakų metodai“. Aprašyta daug, bet šiandien kaip niekada įdomi dalis pavadinimu „Dvejopų auditorijų metodas“. Kad būtų aiškiau, pasakysiu, kad šis metodas kituose šaltiniuose dar vadinamas tarpinės auditorijos aktyvavimo metodu. Štai kas rašome knygoje:

Šis metodas numato nuoseklų poveikį kelioms tikslinėms auditorijoms. Beje, pirmosios auditorijos naudojamos akcijoms, orientuotoms į antrąsias auditorijas. Pavyzdžiui, iš pradžių įaudrinami gyventojai, tada – žiniasklaidos priemonės, o paskui – valdžia. Be abejo, akcijų eiliškumas visais atvejais skirtingas, bet galutinė visos VR kampanijos instancija yra būtent valdžia. Vis dėlto toks nuoseklumas ją kur kas labiau įtikinamai paveikia, negu tiesioginis jūsų kreipimasis į valdžią.

Kampanijos, pagrįstos šiuo metodu, sudaromos iš kelių nuoseklių kampanijų, kurias paprastai sieja viena problematika. Toks metodas efektyvus, jeigu jums reikia galingų VR. Šias kampanijas galima įgyvendinti turint net ir labai kuklų biudžetą, nes vėlesnius etapus finansuoja patys suinteresuoti asmenys.

Šiek tiek paaiškinsiu kas čia turima omenyje. Labai dažnai paveikti tikslines auditorijas yra gana sudėtinga, nes poveikio šaltinis yra nežinomas ar neįtakingas. Tačiau pasitelkus tarpininkus – rezultatas būtų jau visai kitoks. Pavyzdžiui kokias nors asociacijas, draugijas, tautinių mažumų bendrijas, nuomonės lyderius arba visuomenines organizacijas.

Anton Vuima pateikia ir savo paaiškinimą:

  • Daugelį juodųjų VR kampanijų reikia rengti pasitelkus visuomenines nekomercines organizacijas. Gali būti panaudotos tiek egzistuojančios, tiek ir specialiai įkurtos visuomeninės organizacijos.
  • Visuomeninių organizacijų panaudojimas leidžia išlikti šešėlyje kompanijai užsakovei. Jums nėra reikalo vykdyti šios kampanijos savo vardu ir kaip nors aktyviai joje dalyvauti.
  • Juodųjų VR kampanija turi siekti kilnių, visuomenei naudingų tikslų. Ji turi palaikytigėrio ir teisingumo idėjas.
  • Reikia priversti suabejoti kokia nors gyvybiškai svarbia konkurento savybe, o nemėginti visiškai diskredituoti šią savybę. Nereikia tiesmukai linksniuoti – reikia sukelti vartotojų nepasitikėjimą naudingomis konkurento savybėmis. Geriau, kad neigiama nuomonė apie konkurentą kiltų tikslinės auditorijos galvose kaip jų pačių samprotavimo pasekmė, o ne dėl jūsų informacijos.
  • Svarbu teisingai pasirinkti atakos taikinį ir tikslinę puolimo auditoriją.
  • Jei trūksta konkurentą kompromituojančios informacijos, galima panaudoti netiesioginius faktus, parinkus, „teisingus“ informacinius akcentus.

Lietuvoje vykusiai žydų–Rakučio-Valiušaičio situacijai labai daug aiškumo duoda Anton Vuima knygos 26 puslapyje pateiktas jo vykdytos viešųjų ryšių atakos pavyzdys:

NACIONALIZMAS BLOGIAU UŽ VAGYSTĘ

„Žodžiu, man reikėjo atakuoti vieną kompanija, kuri buvo beveik nepriekaištingos reputacijos. Aš suradau labai mažai pulti tinkamų faktų. Mano agentas, užmezgęs ryšius su kompanijos darbuotojais, atsitiktinai susidūrė su grupe pagrindinių vadybininkų-nacionalistų.

Išore tie niekam nepavojingi žmonės niekuo nepriminė nacionalistų, bet privačius pokalbius jie dažnai koneveikdavo vieną iš tautų kaip nevisavertę. Jie aktyviai šaipėsi iš tos tautos atstovų protinių sugebėjimų ir tyčiojosi iš jų.

 Aš suradau neginčijamų jų nacionalizmo įrodymų, taip pat šį faktą patvirtinančių tekstinių užrašų ir garso įrašų.

 Mes kreipėmės į regiono tautinę bendruomenę, paskui – į šimtus kompanijų, kurių direktoriai buvo kaip tik šios tautybės atstovai. Pasirodė, kad vadybininkai-nacionalistai iš tiesų nuolat bendradarbiauja su kompanijomis, kurių aukščiausius vadovų postus užima jų koneveikiamos tautybės atstovai. Daugelis įtakingų šios tautinės bendruomenės atstovų sužinojo apie neigiamą vadybininkų-nacionalistų požiūrį į juos. Todėl ši auditorija pati ėmėsi priešiškų veiksmų ir juodųjų VR, orientuotų į visas tikslines jų kompanijos auditorijas.

 Aktyvi juodųjų VR veikla pasiekė, kad kompanija, vadovaujama vadybininkų-nacionalistų, per metus nusirito iki visiško bankroto, užtikrindama sėkmę mano klientui. Beje, jie buvo spaudžiami per valdžios institucijas, per jų pačių personalą, tiekėjus ir klientus.“

Scenarijus nieko neprimena?

www.jasiukevičius.lt

Kodėl neįmanoma tikroji kūryba Lietuvoje

Redakcija
-
3
Kodėl neįmanoma tikroji kūryba Lietuvoje

Algimantas Matulevičius. Šventės ir kasdienybė

Redakcija
-
5

Taip jau susiklostė, kad vasario 16 visai šalia kovo 11. Bet kaip jos nutolę viena nuo kitos, 103 ir 31, net 72 metai. Nors fizikai dabar teigia, kad laikas sąlyginis dalykas.

Gal ir taip. Tačiau žmogaus gyvenimas gan aiškiai apibrėžtas įrėmintas laike – gimei – mirei. O kas buvo tarp šių datų retai ir prisimeni, nes atrodo, kad viskas pralėkė kaip viena diena.Taip dabar masto  ir jauni gimę po kovo 11.

O kas tas Sąjūdis, o kam jis buvo reikalingas? Jiems sunku suprasti, o kodėl vyresni žmones lygina kas buvo anksčiau ir dabar. Ir dar nežinia ko tie vyresni nepatenkinti. Juk dabar – LAISVĖ. Ką noriu tą ir darau. Noriu mokausi, noriu ne. Noriu dirbu, noriu ne. Noriu elgiuosi padoriai, noriu ne. Juk aš jaunas ir man viskas galima. Aš laivas kaip tas vėjas. Mane privalo gerbti ir aptarnauti. Visi priklauso nuo mano norų. Ir jokios prievartos. Niekas neturi teisės suvaržyti mano TEISIŲ.

Kas gali priversti mane eiti į mokyklą? Tėvai. Jukaujate. Moment apskųsiu už smurtą (psichologinį) šeimoje ir priekabiavimą. Ir tiek žinių. Sakysite buvo sovietmečiu toks Pavlikas Morozovas, kuris savo tėvą valdžiai paskundė, tai valdžia tėvą į kalėjimą įkišo. O kas mūsų žmogus buvo. Jis jau tada suprato, kad vyresni neturi jokių galių prieš jaunimą.

Vyresnių vieta tik istorijos šiukšlyne arba kalėjime. Dabar, mūsų jaunų valdžia, jiems naują (kalėjimą) žada pastatyti. Lai sau sėdi su savo pasenusiomis tiesomis. Juk kiek galima tas seniai pasenusias tiesas apie pareigas, atsakomybę, vyresniųjų gerbimą mums jauniems į galvą brukti. Tai opiumas liaudžiai, kaip mėgdavo sakyti marksizmo klasikas.

Jis nedurnas ,,bičas“ buvo. Juk būtent jis ir jo ,,chebrytė“ apie laisvą meilę prabilo pirmieji. Ką ten hipiai. Jie tik po pusės šimtmečio pabudo. O bolševikai iškarto laisvą meilę ir jokių šeimyninių įsipareigojimų – paskelbė. Ką ten paskelbė, net praktikavo. Tikrai pagal mus. Tik vėliau tie durniai seniai apie šeimą prabilo. Va, matote, tai tikrai iš sovietyno atitempta atgyvena…

Ką sakysite neteisus? O ko gi visi jauni tai suprato ir jokių šeimų nekuria ir sau smagiai gyvena? Vaikai tai čia jų pačių problema, kaip nors išaugs. Juk kiekvienas dėl savęs gyvena. Nori gyveni, nori ne. Štai Norvegijoje jau seniai visi vaikai bendri, jie valstybės nuosavybė. Matote kokie čia Lietuvoje atsilikę. Švietimas kaltas, ne tas Tiesas dėsto!

Labai dažnai valdžia mėgsta per šventes apie vertybes porinti. Jie vis bruka pasenusias tiesas apie pareigą, kad reikia dėl valstybės stengtis. Na, jie visai jau nusivažiavo. Mums jauniems tikrosios vertybės tai LAISVĖ!

Sakote iškovojote. Gal ir taip, o mes ja pasinaudosime kaip manome mums reikalinga, jūsų nepaklausime. Juk dabar mūsų laikai ir mūsiškiai valdžioje. Net Laisvės partija yra. Jie sutvarkys, kad jokios prievartos niekas mums negalės taikyti.

Vien tik pamąsčius apie tai jus iškart nupurtys kaip elektros šoku. Štai gera mintis. Reikia tas senienas iš jų galvų išguiti taikant modernų gydymo būdą – elektrošoko terapiją. Mūsų deleguoti bendraminčiai tuoj legalizuos narkotikus, visų rūšių seksą, kada noriu, kur noriu ir su kuo noriu. Juk jau mokslininkai įrodė, kad susilaikymas kenkia sveikatai.

Sakote reikia mokytis? O kam? Mes naršydami internete visko išmokstame. Sakote dirbti reikia? O kam? Juk valdžia turi pašalpomis aprūpinti. O dar kriptovaliutos ,,pasikasime“. Dar vyresni, nupušę nuo darbų, savanoriškai  mums į ,,piramides“, kaip pašto karveliai, suneš savo santaupas. Baikite, jūs juk LAISVĖ!

Aha, dar sakote pareiga, teisėsauga privers. Baikite juokauti. O ką už beribės mano asmeninės laisvės kasdienį šventimą išdrįso per šiuos 31 metus nubausti?

Ką ten nubausti – sutramdyti už jaunatvišką šėlsmą ir tai bijosi. Štai per pačio karantino įkarštį, kai vyresni, kaip kokių drignių apsiriję verkia, kad dirbti negali, važinėti neleidžia. Mūsiškiai šimtadienius švenčia. Ir ką jūs manote, labai išgąsdino baudomis?

Baikite „parintis”. Niekas jų nemokės. O ką jie mums padarys? Ką padarė, kai už valstybinius pinigus, mūsų vadukai pliažą be vandens įrengė? Ir dar ten, kur kažkokio sukilimo vadus šaudė. Dar kažkas bandė sakyti, kad ten šalia žmones kankino. Kad taip elgtis žema ir  niekšinga. Ir ką, o gi seniai patriukšmavo ir pšyk…  Juk Laisvė…

Kažkaip panašiai gan didelė dalis mūsų jaunosios ir net viduriniosios kartos atstovų masto ir panašiu slengu postringauja. Baisiausia, kad taip masto ir jų balsais į aukščiausią valdžios olimpą atvesti parlamentarai. Laisvė be jokių stabdžių. Laisvė jiems asocijuojasi su pilnu savo įnorių tenkinimu, bet kokia kaina. Tai tas visuomenės dalį apėmęs puvėsis, kuris kaip vėžys ėda visą mūsų valstybės kūną.

Moralė, atjauta, pareiga, dorovė, pasiaukojimas jiems ne šio pasaulio dimensijos. Tai atgyvenos, kurias kaip mantrą kartoja jau nurašyti seniai. Ir jeigu pasiskaitysite influenciarių tekstus, suprasite, kad tai ką parašiau, deja skaudi TIESA!

Labai įdomu, kaip tai koresponduoja su vasario 16 ir kovo 11 Lietuvos valstybę kūrusių vyrų ir moterų puoselėtomis, deklaruotomis vertybėmis, planuotais siekiais?

Kaip tai vertintų už Lietuvą galvas sudėję jauni, baisiomis sąlygomis gyvi žieminėse žiemomis puvę, mūsų Tėvynės partizanai? Ką galėtų pasakyti savo gyvenimus sovietiniuose lageriuose praleidę mūsų tautiečiai, svajoję apie klestinčią dorą, visiems teisingą, nepriklausomą Lietuvą? Jeigu atliktume skaidrią, viešą visuotinę Tautos apklausą?

Labai įdomu ką jie pasakytų. Ar partizanai už tokią Lietuvą kovojo? Ar visa Lietuva tapusi Sąjūdžiu tokios Lietuvos siekė? Ar apie tai svajojo mūsų patriarchas Jonas Basanavičius su dar 19 savo bendraminčių prieš 103 metus?

Specialiai supriešinta, pastoviai kiršinama blizgančių parduotuvių vitrinų Lietuva turi daug kuo pasigirti. Pavyzdžiui, kaip sovietmečiu sukurtas milijardines  vertybes leido vagims išsidalinti arba apsukriems užsienio vertelgoms už centus prispirkti. O masę nuoširdžiai, sąžiningai dirbusių žmonių iš darbų ir ne tik, iš Tėvynės prievarta išvaryti.

Iš sovietų LTSR  valdžia perėmė beveik 4 milijonus gyvenančių Lietuvoje. Ir tai po visų trėmimų, vežimų į Sibirus, žudymų nacių ir sovietų. O po 31 Nepriklausomybės meto vos 2,8 milijono besuskaičiuojame.

Galime ,,didžiuotis“, kad turime  485 milijonierius ir nelabai didžiuotis 600 000 balansuojančių ant skurdo ribos, praktiškai skurstančių. Per šiuos 31 metus nei vienas rimtas kyšininkas  ar vagis, nei vienas valdžios vyras ar moteris, pridariusieji aibes nuostolių valstybei ir net ją išdavę, nesėdi kalėjime.

Jie nepakaltinami ir neteisiami. Ką ten teisiami. Jie net nepasmerkiami. Aferos didesnės ar mažesnės vyksta pastoviai, praktiškai nenutrūkstamu konvejeriu. Net pandemija jų neišgąsdino. Atvirkščiai, atvėrė naujas galimybes.

Retkarčiais viešai sukeliamas triukšmas. Bet dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kalti būtų nubausti. Arba apsimelavusiems  triukšmadariams  būtų duotas deramas atsakas. Ką ten nubausti, jie net viešai NEPASMERKIAMI. Kad kiti įsisąmonintų jog taip daryti negalima.

O dabar pasirodo, kad galima. Ir ypač skatinamas MELAS, PATYČIOS, SPECIALIAI KELIAMI SKANDALAI. Juk kaip liaudies išmintis sako…drumzliname vandenyje žuvytės geriau gaudosi…O jie ir ,,gaudo“ savo naudą, mūsų visų kitų sąskaita. Ir prisigaudę, naujus planus kuria, kaip dar daugiau prisigaudyti, nes gobšumui ribų nėra.

Ir nors pirmoji šio rašinio dalis panaši į pamfletą, deja, reikia su apmaudu pripažinti – tai tikrovė, tik truputį sušaržuota.

Apie skurdo, socialinės nelygybės ir ypač skaudžios temos – teisingumo nebuvimo valstybėje problemas, praktiškai niekas nekalba. Niekas net nebando pripažinti, kad tai jau tapo kolosalia problema, kuri gresia ne tik valstybės nacionaliniam saugumui. Nes tokioje korumpuotoje ir chaotiškai besitvarkančioje valstybėje idealu savo ardomąją veiklą vykdyti priešiškų valstybių specialiosioms tarnybomis.

Iš  stambių kyšininkų, vagių, seniau egzistuojančių buvusių KGB slaptųjų bendradarbių bei jų atžalų jau sukurta galinga penktoji kolona. Šios šutvės – klano nariai pralindę į valstybės aukščiausius valdymo postus, užvaldę žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Būtent jie surezga ir diriguoja vykdant amžiaus aferas silpninančias mūsų valstybę, nuskurdinančias jos gyventojus, kelia sumaištį ir supriešina žmones.

Jie vykdo lietuvių tautos genocidą ir jos valstybės tylų griovimą. Taip  gali nebereikėti nei priešiškų valstybių akivaizdaus įsikišimo. Jei taip ir toliau viskas vyks. Jei mūsų aukščiausios valdžios vyrai ir moterys iš baimės apie tai atvirai prabilti ir toliau bandys viską nuslėpti, mūsų valstybė supus iš vidaus ir praras savo egzistencinę prasmę. Kai nebeliks vertybių, nebeliks ir valstybės. Nebeliks ir lietuvių Tautos. Tai baisūs žodžiai, bet juos privalu garsiai pasakyti, nes bijau, kad gali  būti per vėlu.

Šventinės datos ne tik gražios kalbos. Šventinės datos tai atviros kraujuojančios žaizdos ant Tautos kūno, dėl mūsų visų abejingumo ir pakeliui pamestų idealų pasekmė. Ar dar sugebėsime žaizdas užgydyti o idealus prikelti iš pelenų?

Klausimas, kaip sakoma, vertas milijono…Pavyzdžiui, aš pats žinau viena – Laisvė be ATSAKOMYBĖS yra Anarchija, kuri veda į susinaikinimą…o gal tai Lemtis?

P.S. šių eilučių autorius nėra nusiteikęs prieš visą jaunimą. Lietuva turi dar daug gražaus ir doro jaunimo. Deja, ši gražioji jo dalis yra per daug kukli. O ta mažoji arogantiška yra ciniškai agresyvi. Jie daro viską, kad prievarta primesti mums savo ,,vertybes“, kurios veda į degradaciją ir išsigimimą, o ne į Kūrybą ir suklestėjimą bei Tikrąją Laisvę.

Seimo pirmininkė sprunka: atsisakoma priimti per 360 000 parašų iš tautos tiesiogiai

Redakcija
-
14

Motiejus Sinkevičius

Vasario 16 d. išvakarėse baigėsi parašų rinkimo akcija dėl žmogaus teisių komiteto Seime pirmininko V. Raskevičiaus atšaukimo iš vadovo pareigų ir pačio komiteto. 20 dienų trukęs vajus sulaukė beprecedenčio tautos susidomėjimo. Surinkta net 365 440 parašų po peticija, kurioje teigiama, kad Laisvės partijos atstovas proteguoja tik siauros seksualinės grupės interesus.

„Mes, pasirašantieji po šiuo tekstu konstatuojame, kad Vytautas Tomas Raskevičius neatstovauja daugumos Lietuvos žmonių teisių ir interesų, o vykdo priešingą veiklą žmogaus teisėms, propaguojant siaurus seksualinių mažumų interesus”, – rašoma peticijos tekste.

Daugiau kaip trečdalį milijono tautiečių papiktino ne tik homoseksualų pastovus protegavimas, bet ir daugybė žmogaus teisių pažeidimų:

• Konstitucijoje ginamo šeimos instituto diskreditavimas, siūlant vienalytes poras vadinti šeima;

• Įstatymų siūlymai dėl lyties keitimo įteisinimo, homoseksualumo propagavimo legalizavimas;

• Žmogaus teisių pažeidimų karantino metu ignoravimas (judėjimo ribojimai, draudimas bendrauti, draudimas naudotis viešomis erdvėmis);

• Žodžio laisvės pažeidimų ignoravimas (tendencingos informacijos pateikimas nacionalinio transliuotojo eteryje, alternatyvios nuomonės neišklausymas).

Dėl aukščiau išvardintų priežasčių po peticija pasirašiusieji reikalauja atšaukti V. Raskevičių iš žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų ir pačio komiteto, pakeičiant jį kitu nariu.

Seimo pirmininkė V. Čimlytė- Nielsen priimti akcijos iniciatorius tiesiogiai atsisako

Reikalavimo tekstą, adresuotą Seimui, su šimtais tūkstančių parašų, iniciatyvos autoriai ketina tiesiogiai įteikti Seimo pirmininkei. Tačiau visi bandymai pakliūti pas vieną iš valstybės vadovių, pristatant „tautos balsą”, buvo nesėkmingi.

„Įvairiais akcijos periodais, į Seimo pirmininkės sekretoriatą kreipėmės, net tris kartus. Informavome apie vykdomą akciją, surinktų parašų skaičių ir prašėme susitikimo, bet visus kartus atsakymas buvo vienas – dėl karantino susitikimai negalimi, siųskite viską paštu”- teigia akcijos koordinatorius Raimondas Grinevičius.

Susitikti su A. Valinsku karantinas nesutrukdė

Akcijos iniciatoriai tai pat reiškia nepasitenkinimą dėl Seimo vadovės elgesio ir kaltina dvigubų standartų taikymu: „Siūlydami Viktorijai Čimlytei susitikti pabrėžėme, kad tai galime padaryti išlaikant saugų atstumą ir netgi susitikti lauke kur nors prie Seimo, paliekant parašus prie įėjimo. Tačiau jokie argumentai neįtikino. O štai praeitą savaitę įvyko Seimo pirmininkės susitikimas su A. Valinsku pačiame Seime, be jokių atstumų ar papildomų saugos priemonių… Ką ir be pridursi, toks poelgis ir parodo visą požiūrį į visuomenę – nusispjaut jiems ant mūsų” – piktinasi R. Grinevičius.

Žmogaus teisės – tai visų žmonių teisės

Šviežiai iškeptas, save profesionaliu homoseksualu pristatinėjantis, Seimo narys iškart po rinkimų paleido sparnuotą frazę: „turėjau svajonę, kad ši šalis pradėtų dirbti LGBT žmonėms”. Tokia žinutė nepraslydo akcijos iniciatoriams pro akis, ją viešai priminė spaudos konferencijoje, skirtoje pristatyti parašų rinkimo akciją.

„Panašių viešų pasisakymų V. Raskevičius yra pareiškęs ir daugiau. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad mums neužkliuvo kažkieno seksualinė orientacija, mes reiškiame pretenzijas dėl to, kad nėra atstovaujami daugumos žmonių interesai. Tėvai su mamomis kreipiasi į komitetą dėl vaikų teisių (Vaikų teisių tarnybos- red. past) kišimosi į privačius gyvenimus, dėl vaikų atiminėjimų, dėl kitų problemų. O reakcijos nėra. Ir tai netrukdo parlamentarui būti Žmogaus teisių Seime vadovu. Supraskime, kad žmogaus teisės tai visų žmonių teisės, o ne LGBT įkaitės” – priduria R. Grinevičius

Paklaustas į klausimą- ką darys jei Seimas parašus ignoruos, akcijos iniciatorius pažadėjo nesustoti: „Patikėkite, jei Seimui bus nusispjauti į tokį kiekį žmonių, mes nesustosime. Surinkome daugiau parašų nei visos liberalų partijos kartu sudėjus, žmonėms tai aktualu. Nenorime dar atskleisti jums visų planų, bet patikėkite – liūdna nebus„.

Baudos už netinkamą žodį homoseksualų atžvilgiu

Kyla grėsmė, kad ateityje tokios akcijos gali tapti tabu. Laisvės partijos narė, teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska siūlo baudžiamojo kodekso 170 str. pataisas. Projekte numatyta dalį baudžiamojo straipsnio perkelti į administracinių nusižengimų kodeksą. Kas iš esmės atrištų teisėsaugos struktūroms rankas už netinkamus žodžius bausti atskirus asmenis.

„Pavyzdžiui tyčiojimąsi, įžeidimą iš tam tikrų grupių arba asmenų kurie priklauso tam tikroms grupėms. Ir tokiu atveju mes palengviname ir teisėsaugai darbą, ir visuomenei labiau aišku tampa, kokią takoskyrą mes turime, tiek dėl pavojingumo, tiek dėl suvokimo kas yra neapykantos kalba”- Lietuvos ryto televizijai teigė ministrė.

Dėl minėtų pataisų Seimas turėtų apsispręsti pavasario sesijoje.

Konferencija: supažindins, kaip latviai priešinasi Stambulo konvencijai ir kaip siekia apsaugoti prigimtinę šeimą

Redakcija
-
1
Konferencija: supažindins, kaip latviai priešinasi Stambulo konvencijai ir kaip siekia apsaugoti prigimtinę šeimą

2021 m. vasario 19 d. 13:15 val. vyks tarptautinė konferencija „Europos ateitis, šeima ir prigimtinės žmogaus teisės“. Konferencijoje bus analizuojami socialiniai pokyčiai, kuriuos lemia vyro ir moters šeimos sampratos pakeitimas naujais teisiniais konstruktais.

Taip pat bus diskutuojama, ar siekis keisti tūkstantmečiais gyvavusią pamatinę socialinę struktūrą yra pagrįstas bei kokias pasekmes jis turės Europos šalių visuomenėms ir pačiai Europai: ar šie pokyčiai veda visuomenes į pažangą bei pagal kokius kriterijus įmanoma įvertinti tokių pokyčių žalą ar naudą.

Konferencijoje pasisakys pasaulyje ir Lietuvoje žinomi pranešėjai.
Drąsių ir tikslių įžvalgų nestokojantis politikos filosofas, Vilniaus universiteto profesorius, knygų autorius prof. (Lietuva). Vaiko teises ginančios organizacijos „Them Before Us“ įkūrėja, direktorė ir knygų autorė (JAV) bei Anglijos ir Velso vyresniųjų teismų advokatas, organizacijos „ADF International“ vykdomasis direktorius, knygų autorius (Jungtinė Karalystė).

Konferencijoje taip pat išgirsime ir pranešėjus iš kaimyninės Lenkijos: Varšuvos kardinolo Stefano Wyszyńskio universiteto (UKSW) dėstytoją ir buvusį Politikos mokslų instituto direktorių, Lenkijos mokslų akademijos Politikos studijų instituto mokslo tarybos narį kun. prof. bei teisės istoriką ir politikos filosofą, Jogailaičių universiteto profesorių ir Politinės filosofijos katedros vedėją, Lenkijos Respublikos tribunolo narį prof. .

Teisininkas dr. (Latvija) dalinsis pastebėjimais apie savo patirtį dirbant Europos Žmogaus Teisių Teisme bei įvykius kaimyninėje šalyje: kaip latviai priešinasi Stambulo konvencijai ir kaip siekia apsaugoti prigimtinę šeimą savo Konstitucijoje.

PROGRAMĄ galite rasti ČIA 

Konferencijos TIESIOGINĖ TRANSLIACIJA vyks Laisvos visuomenės instituto Youtube ir Facebook paskyrose.

Konferencijoje vyks ir diskusija, todėl visi konferencijos klausytojai kviečiami užduoti klausimus prelegentams renginio tiesioginės transliacijos komentarų skiltyje.

Pranešimai bus verčiami į lietuvių ir anglų kalbas.
KONFERENCIJĄ ORGANIZUOJA: Laisvos visuomenės institutas.
KONFERENCIJĄ GLOBOJA: Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji grupė „Už šeimą”.

Vytautas Sinica. Zingeris, nacionalizmas, fašizmas ir Vasario 16-oji

Redakcija
-
10

Vasario 12 dieną Seimo narys Emanuelis Zingeris paskelbė suklastotą neva „Pro Patria“ Facebooko įrašą, kuriame „Pro Patria“ reiškia palaikymą kariniam perversmui Mianmare. Nei tokio, nei apskritai jokio įrašo ta tema „Pro Patria“ nėra skelbusi, nuotrauka buvo suklastota – ar paties Zingerio, ar jam pakišta. Trečią dieną ji buvo pastebėta, demaskuota, Zingeris dar kurį laiką trynė komentarus, o galiausiai ištrynė patį įrašą.

Tai būtų labai menkos svarbos įvykis, tačiau jame Zingerio buvo parašyta, kad „bet koks nacionalizmas yra demokratijos priešas, stabdantis valstybės vystymąsi“. Po šiuo įrašu, taigi ir po šiuo sakiniu pritarimą išreiškė būrelis TS-LKD parlamentarų (Ž. Pavilionis, P. Kuzmickienė, R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, A. Valinskas), Užsienio reikalų viceministras M. Adomėnas, Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas, VSD atstovė ryšiams su visuomene E. Samoškaitė, buvęs VU komunikacijos fakulteto dekanas R. Laužikas ir kiti įtakingi asmenys. Taigi Zingerio įrašas sukrečia ne tik informaciniu elito neraštingumu, šaltinių netikrinimu ir pasidavimu klastotėms. Vasario 16-osios išvakarėse jis dar labiau sukrečia partinio elito pritarimu ar bent abejingumu nuostatai, jog „nacionalizmas – demokratijos priešas ir stabdis valstybių vystymuisi“.

Nacionalizmo studijose visuotinai sutariama, jog nacionalizmas yra doktrina, pagal kurią kiekviena to siekianti tauta turi turėti valstybę ir joje pati save valdyti. Tai formuluojama skirtingais žodžiais, tačiau esmė visada ta pati. Net kairiausi nacionalizmo temos autoriai tą pripažįsta savo moksliniuose darbuose. Tarpukariu dar tik formuojantis terminijai dalis lietuviškos inteligentijos nacionalizmą laikė agresyvia, savo tautą kitų sąskaita aukštinančia patriotizmo forma. Šiandien tam yra ir net mokyklose mokomas šovinizmo terminas. Su agresija kitų tautų atžvilgiu nacionalizmas neturi nieko bendra.

Ypač politikuojant įprasta nacionalizmą sieti su nacizmu, o per jį su imperializmu, rasizmu ir antisemitizmu. Su visais trimis nacionalizmas ne tik neturi nieko bendra, bet ir esmingai jiems prieštarauja. Nacionalizmas remiasi prielaida, kad visos tautos yra lygios. Jos gali ir turi siekti kultūrinių ir kitokių aukštumų, konkuruoti savo pasiekimais, kas buvo daugelio tautinių sąjūdžių XIX-XX amžių sandūroje varomoji jėga, paskatino šalių suklestėjimą, visuotinį švietimą, raštingumą ir kitus laimėjimus. Čia Zingeris akivaizdžiai klysta vadindamas nacionalizmą „stabdančiu valstybių vystymąsi“.

Tačiau tautos nacionalizmui yra vienodai žmogiškos ir turi vienodą teisę egzistuoti savo etninėse žemėse. Dėl to nacionalizmas kategoriškai prieštarauja kitų tautų teritorijų užkariavimui ir yra nesuderinamas su imperializmu. XIX amžiaus imperializmas ir imperija kaip tokia apskritai rėmėsi ne nacionalizmo principu. Nacizmas, priešingai, skirsto tautas į savotišką žmogiškumo hierarchiją, kurios apačioje žydai, o viršūnėje, arijai. Šioje hierarchijoje aukštesnės tautos turi teisę užkariauti ir net naikinti žemesnes tautas. Natūralu, jog nacizmas yra visiškai suderinamas su imperializmu. Pagaliau ir antisemitizmas tad yra natūraliai suderinamas su nacizmu, bet visiškai nesuderinamas su nacionalizmu. Dažnai antisemitinėmis vadinamos tarpukariu visuotinai paplitusios nuostatos, kad žmonės turėtų skatinti ir padėti savo tautiečių, o ne kitataučių ekonominei veiklai, remiasi sveika tautų pasiekimų konkurencija, o ne kitų tautų nuvertinimu ir naikinimu. Nacionalizmas niekada nenumatė utopijos, kad tautinėje valstybėje turėtų gyventi išimtinai tik tos tautos nariai.

Panašiai nacionalizmas dažnai painiojamas ir siejamas su fašizmu. Nacionalizmas nėra ideologija, t.y. nesiūlo visa apimančio valstybės ar pasaulio tvarkymo programos, o tik valstybių egzistavimo principą. Fašizmas yra ideologija ir mėgino pateikti programą visais aktualiais politinio gyvenimo klausimais. Nacionalizmui tauta yra kalbos, kultūros ir istorijos, o fašizmui – biologinės kilmės vienijama bendruomenė. Nacionalizmui tauta ir jos kultūrinis išsiskleidimas, asmens klestėjimas tautinėje kultūroje yra tikslas savaime. Fašizmui tauta tėra priemonė valstybės galiai didinti. Pagal labai supaprastintą formulę, nacionalizme valstybė tarnauja tautai, fašizme – tauta tarnauja valstybei. Esminis jų skirtumas vėl yra požiūris į tautų santykius – nacionalizmui jos lygiavertės, o fašizmui tarp tautų vyksta nuolatinė stipresniojo teisės kova dėl galios, viešpatavimo ir išlikimo. Nacionalizmas buria bendruomenę vienybei etniškai apibrėžtos valstybės viduje. Fašizmas iš esmės buria pajėgas vienybei kovoje dėl galios be teritorinių apribojimų. Neprilygstama visų aptartų doktrinų analizė ir palyginimas pateiktas Hannah Arendt knygoje „Totalitarizmo ištakos“.

Taigi moderni tautinė valstybė yra nacionalizmo kūrinys, be nacionalizmo ji apskritai nebūtų įmanoma. Konkrečiai Lietuvos atveju Vasario 16-oji yra nacionalizmo doktrinos triumfas. Šią dieną minime nacionalizmo pergalę prieš imperializmą. Reikalaudama nepriklausomybės lietuvių tauta rėmėsi visuotine tautų apsisprendimo teise – tarptautinės politikos pagrindu, galiojančiu ir šiandien. Tautų apsisprendimo teisė savo ruožtu remiasi logika, jog kiekviena tauta tik pati gali geriausiai nusistatyti jos charakterį, papročius, elgesio normas atitinkančius įstatymus ir būtent todėl turi valdyti pati save. Tai skirtingais žodžiais įtvirtinta beveik visose XX amžiaus Konstitucijose. Kovo 11-ąją Lietuva atkūrė nepriklausomybę remdamasi tuo pačiu nacionalistiniu principu, jog lietuvių tauta nori ir turi teisę turėti savo valstybę.

Visą tai suprantant ir grįžtant prie Zingerio įrašo, kyla klausimas, koks požiūris į nepriklausomą nacionalinę Lietuvos valstybę yra būdingas ją valdantiems žmonėms. Toli gražu ne vien iš Zingerio įrašo, o iš vienas kitą vejančių skirtingų politikų pasisakymų akivaizdu, kad nacionalinė valstybė jiems yra atgyvena, kurią reikia peržengti vietoje to kuriant dar nežinomus pakaitalus. Tikimasi, kad tuos pakaitalus anksčiau ar vėliau sugromuluos ir pasiūlys ES. Nėra ir turbūt nebus tyrimo, kuris atskleistų visų valdžių atstovų požiūrį į nacionalinę valstybę, jos prasmę ir jos išsaugojimą. Bet iš atskirų pavyzdžių matyti, kad tas požiūris nėra palankus, o neretai ir sunkiai slepia priešiškumą.

Tas ypač justi istorijos politikos srityje, kur nacionalinio išsivadavimo siekiai ir tam skirtos aukos vis labiau tampa abejotini ir sąlyginiai, herojai sąmoningai „nuvainikuojami“, ieškoma jų dėmių ir didžiuojamasi jų suradus. Konkrečiai Emanuelio Zingerio vaidmuo čia nėra paskutinis, nes būtent jis vadovauja Valdo Adamkaus dekretu įsteigtai Tarptautinei komisijai nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Būtent Emanuelis Zingeris Seime ne vienerius metus skleidė abejones ne tik dėl Birželio sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės, bet ir dėl Adolfo Ramanausko-Vanago ir Juozo Lukšos-Daumanto tariamo antisemitizmo. Atvirai deklaruodamas antivalstybinę ir faktiškai visiškai klaidingą nuostatą, jog „nacionalizmas yra demokratijos priešas“ ir skleisdamas melagingą informaciją, jis kelia rimtų abejonių dėl savo tinkamumo tokioms pareigoms ir būdamas sąžiningas prieš save ir Lietuvą, turėtų iš jų atsistatydinti.

Gi dėl švenčių, šiandien daroma viskas, kad valstybės šventės būtų švenčiamos pašalinant iš jų nacionalistinį turinį. Nuo Sausio 13-osios iki Kovo 11-osios valdiški minėjimai kviečia švęsti abstrakčią laisvę, o ne lietuvių tautos nepriklausomybę. Simboliškas to pavyzdys buvo pernykščiai reklaminiai filmukai su kardeliais, kur sakyta, kad į Sąjūdį pakilę žmonės sovietinio režimo buvo vadinti keistuoliais. Ne keistuoliais jie buvo vadinami, o buržuaziniais nacionalistais. Tačiau dabar tą priminti nekorektiška ir net nelogiška – jeigu nacionalizmas blogai, o kova už laisvę gerai, kaip tada galima švęsti nacionalizmo pergalę? Kaip jos akivaizdoje jaustis žalimams, kuriems nacionalizmas – blogis?

Tačiau būtent su nacionalizmo pergale šiandien turime ir galime pasveikinti vienas kitą. Nes Vasario 16-ąją lietuvių tauta apsisprendė pati save valdyti savo valstybėje, o vėlesniais metais ne kartą krauju apgynė tą apsisprendimą. Kartu tai priminimas bent susimąstyti, ar ir kaip mes patys šiandien ta laisve naudojamės. Nes naudotis turėtume. Nacionalizmo esmė, kad tauta pati valdytų save.

1...1 0821 0831 084...1 718Nuo 1 718 1 083 puslapis