2025-05-24, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1079

Algimantas Rusteika. Žmonės gali nebeišlaikyti įtampos ir pagaliau atsibusti

Redakcija
-
1
Algimantas Rusteika. Žmonės gali nebeišlaikyti įtampos ir pagaliau atsibusti

Globalios imperijos protektorato, kuriuo Lietuvą pavertė valdžia, naujoji „konservatorių“ administracija pasišovė daryti rinkiminės sistemos, kuri ir taip užtikrina jų amžiną išlikimą valdžioje, „reformą”.

Sąrašiniai norėtų visiškai panaikinti gyvų žmonių rinkimą vienmandatėse ir palikti tik rinkimus pagal partinius sąrašus.

Dabar partijų finansavimo sistema sugalvota taip, kad jokios naujos jėgos negalėtų ateiti į politiką. Valstybė šeria mūsų pinigais tik tas partijas, kurios jau yra Seime ir kuo daugiau valdžios turi, tuo daugiau pinigų gauna. Kiti negauna nieko, nebent 10 minučių makaraityčių patyčių prieš rinkimus.

Ir gali už savo skatikus kautis su slibinais, maitinamais valstybiniais milijonais – taip užtikrinamos “lygios galimybės“ rinkimuose. Demokratiją imituojanti politinė Lietuvos sistema nieko nebegali pakeisti, bet pati gimdo problemas ir nei vienos nesugeba išspręsti. Didžiausia grėsme nacionaliniam valstybės saugumui ir išlikimui tapo pati valstybės valdžia, kuria nebepasitiki niekas, net iš jos mintantieji pakalikai ir ji pati.

Kompromituojanti specialiųjų tarnybų informacija seniai ir plačiai naudojama politikoje, tai vieša paslaptis. Sekami visi ir pasiklausoma visų, nuolat nutekinami ikiteisminio tyrimo duomenys naudojami susidoroti su neįtinkančiais ir visuomenei bauginti. Politinė sistema uždaryta nuo žmonių. Apie jokią pilietinę kontrolę negali būti nei kalbos, ji tik imituojama valdžią remiančių ir jos išlaikomų „laisvės televizijų” ir kitokių NVO siurbėlių.

Partijos tapo grupinių interesų realizavimo įrankiais, jau perduodamais ir pagal paveldėjimą. Politikos Lietuvos tikrovėje seniai nebėra, nes valdžioje nebuvo ir nėra tikrų politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Visos „didžiosios” partijos vykdo globalistinę Lietuvos naikinimo ir asmeninio išvogimo veiklą ir šių imitacinių darinių programos niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria.

Jos yra tik vienos – valdžios partijos – frakcijos, įgyvendinančios atskirų grupuočių vadų karjeros interesus ir besiriejančios prie lovio, tačiau be galo vieningos, kai reikia apginti bendrą interesą. Privatizuotos UAB “Lietuva” akcininkai. Visi dar nepabėgę iš beprotnamio klausia – ką daryti?

Ir tada dvaro apžvalgininkai mums paseka seną, mielą pasaką apie blogą pasaulį, kurį valdo blogi dėdės ir tetos. Matot, tam, kad būtų gerai, reikia tuos blogus pašalinti ir išsirinkti kitus, kuriuos sistema jums padės ant lentynos ir visaip pareklamuos. O kurių neįsileis į ekranus – tų juk ir nematysit ir būsit visada patys kalti, kad blogai apsipirkot.

Atstovaujamoji demokratija yra tada, kai yra atstovavimas. Jeigu renkami žmonės, partijoms reikia lyderių – geriausiems, žinomiausiems, įtakingiausiems siūloma tapti partijų nariais ir dėl visuomenės lyderių partijos varžosi. Todėl nuolat atsinaujina, yra gyvos ir įdėmiai klausosi tų, kurie jiems valdžią suteikia – žmonių, nes kitaip nelaimėsi rinkimų.

Jeigu renkami sąrašai, partijoms visuomenės lyderių nereikia – jos juos jau turi iki gyvos galvos. Reikalingi gabūs, lojalūs prisitaikėliai juodam darbui, jokio pasipildymo tikruoju elitu – sąrašiniai patys iš savęs sukuria elitą. Ir įdėmiai klausosi ne žmonių, o tų, kurie suteikia valdžią – sąrašo lyderių, nes kitaip nebūsi sąraše.

Renkamės iš to, ką mums jau parinko. Kiek kartų bekartotum, rezultatas bus tie patys nepakeičami snukiai, mokantys mus gyventi ir mokėti mokesčius, kuriuos pamatę žmonės spjaudosi ir išmeta teliką per langą. Mūsų valstybėje daugumos seniai niekas neatstovauja – reitinguok nereitingavęs, vis tiek gausi ką nors iš tos pačios gaujos, kurią valdo sąrašo vedlys, o finansuoja nežinia kas.

Bet dabar jie išsigando, kad, net užvaldžius žiniasklaidą ir vyraujant masiniam visuomenės nusivylimui, netikėjimui valstybe ir abejingumui, artėjančios globalios ekonominės krizės sąlygomis žmonės gali nebeišlaikyti įtampos ir pagaliau atsibusti. Ir pasišovė panaikinti net teorinę galimybę ką nors pakeisti.

Apie mažoritarinės ar proporcinės rinkimų sistemos pliusus ir minusus galima kalbėti tik tada, kai rinkimai nors minimaliai egzistuoja ir bent iš dalies realybėje vyksta pagal nustatytas, visiems lygias taisykles. Globalistų užvaldytoje imitacinėje „demokratijoje” tai iš principo neįmanoma. Iš esmės jokia tikrai opozicinė partija tokiomis sąlygomis neturi nei mažiausios galimybės ką nors pakeisti.

Neapsigaudinėkime – Lietuvos ateitis ir išlikimo klausimas gali būti išspręstas ne politikų, o visuomenės judesiais. Vienintelis kruopščiai išravėtame politiniame lauke žmonėms dar likęs įrankis – išsirinkti savo atstovus vienmandatėse apygardose. Ir tą galimybę dabar, naudodamiesi situacija ir pajutę grėsmę sau, nutarė iš mūsų atimti.

Ir atims, jei tylėsime, jie dabar eis iki galo, negi dar nepajutot? Atėjo didelių lūžių laikas ir gal manot, kad demokratiškai galima ką nors pasiekti? Taip, galima, kada jos nors kiek yra, tačiau juk matot – liko tik iliuzija.

Visada galvojau, kodėl Vilniuje stovi paminklas Frankui Zappa. Dabar supratau, nes tai jis pasakė: „Laisvės iliuzija tęsis tol, kol bus pelninga iliuziją tęsti. Tada, kai iliuziją taps pernelyg brangu išlaikyti, jie tiesiog susirinks dekoracijas, atitrauks užuolaidas, išneš stalus ir kėdes ir pamatysite teatro užpakalinės sienos plytas“.

Žmogaus teisių organizacijos: T. V. Raskevičiaus netinkamas ŽTK pirmininko pareigoms, jo elgesį turi vertinti Seimo etikos komisija

Redakcija
-
2
Lietuvos Respublikos Seimas

Penktadienį Žmogaus teisių organizacijos išplatino kreipimąsi į Seimo pirmininkę, Seimo frakcijas ir Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl nevyriausybinių organizacijų (NVO) diskriminavimo organizuojant konsultacijas su visuomene Žmogaus teisių komitete. Jame nurodoma, kad vadinamos Laisvės partijos atstovo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Artūro Žukausko atsisakymas kviesti į posėdį jam nepriimtinų pažiūrų visuomenines organizacijas yra žymiai platesnio pobūdžio problema.

Pasirodo, A. Žukausko kolega Tomas Vytautas Raskevičius sistemingai organizuoja Žmogaus teisių komitete (ŽTK) posėdžiuose svarsto klausimus, kviesdamas ir leisdamas pasisakyti juose tik pačiam komiteto vadovui priimtinų pažiūrų organizacijų atstovus. Ir tai vyksta nuo pat naujosios kadencijos Seimo darbo pradžios.

Pernai gruodžio 9 dieną ŽTK posėdžio darbotvarkėje buvo numatytas klausimas – parlamentinė kontrolė „Dėl aktualiausių klausimų vaiko teisių apsaugos srityje“. Į virtualų posėdį buvo kviesti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos ir NVO konfederacijos vaikams atstovai. Bet apie tai nebuvo informuota ar kviesta pasisakyti nė viena šeimų ar tėvų organizacija, ar apskritai žmogaus teisių organizacija, kuri kritikavo praėjusios kadencijos Seimo vykdytą vaiko teisių apsaugos reformą.

Toks T.V. Raskevičiaus elgesys kartojosi ir šiais metais. Vasario 4 dieną ŽTK organizavo klausymus bendra žmogaus teisių padėties Lietuvoje tema. Jie nebuvo iš anksto viešinami, apie šiuos klausymus žmogaus teisių organizacijos sužinojo iš žiniasklaidos jau po fakto. Klausymuose dalyvavo ir vienpusišką požiūrį pristatė Žmogaus teisių koalicijos nariai. Šios koalicijos nariais tapo organizacijos, pritariančios žmogaus teisių tapatinimui išimtinai su mažumų teisėmis, ir savo veikloje faktiškai ignoruojančios visiems piliečiams aktualių pilietinių, politinių ir kitų Konstitucijoje užtikrintų žmogaus teisių faktinio įgyvendinimo problemas.

Vasario 10 d. komitete organizuoti dar vieni klausymai žmogaus teisių padėties Lietuvoje tema. Informacijos apie juos ir viešo organizacijų kvietimo į susitikimą taip pat nebuvo. Dalyvavo selektyviai kviestos feministinių teisių stiprinimo organizacijos Posėdyje dalyvavo tik tos moterų teisių organizacijos, kurios palaiko Stambulo konvenciją, turi ideologizuotą požiūrį į smurto prieš moteris priežastis ir siekia, kad į Lietuvos teisinę sistemą būtų įdiegta vyrus diskriminuojanti ir juos viktimizuojanti smurto dėl lyties sąvoka. O Lietuvos Caritas, Krizinio nėštumo centrai, teikiantys realią pagalbą nuo smurto nukentėjusioms moterims, prekybos žmonėmis aukomis, pakviestos nebuvo.

Tokiu būdu ŽTK darbas turi aiškias neigiamas pasekmes demokratijai, visuomenės informavimui ir skaidriam sprendimų priėmimui Lietuvoje. ŽTK nariai susipažįsta tik vien tik su komiteto vadovo atrinktomis pozicijomis. Posėdžius nušvietus žiniasklaidai, plačiajai visuomenei taip pat formuojamas iškreiptas padėties vaizdas, kuriamas įspūdis, jog egzistuoja ar bent vyrauja tik komiteto pirmininko T.V. Raskevičiaus atrinktų organizacijų atstovaujamas požiūris į žmogaus teises.

Toks posėdžių ir klausymų organizavimo būdas tiesiogiai prieštarauja Seimo narių darbą reglamentuojantiems konstituciniams, Seimo statuto ir Valstybės politikos elgesio kodekso principams. Seimo statutas neleidžia į klausymus selektyviai atrinkti suinteresuotų asmenų. Statutas nustato prievolę viešai paskelbti būsimų klausymų rengimo planą, kad suinteresuotos organizacijos galėtų pasinaudoti joms suteikta teise.

Kreipimosi autoriai prašo Seimo valdybą svarstyti klausimą dėl T. V. Raskevičiaus tinkamumo eiti Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigas. Taip pat užtikrinti, kad tiek į ŽTK tiek ir į kitų Seimo komitetų posėdžius būtų kviečiamos visos suinteresuotos organizacijos.

Kartu prašo Seimo etikos ir procedūrų komisiją inicijuoti tyrimą dėl ŽTK pirmininko T. V. Raskevičiaus galimai padarytų Seimo statuto, kitų teisės aktų bei etikos pažeidimų.

Kreipimąsi pasirašė: Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Nepartinis demokratinis judėjimas, Lietuvos nacionalinė vartotojų teisių federacija, Piliečių gynybos paramos fondas, Lietuvos tėvų forumas, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija ir Laisvos visuomenės institutas.

Kreipimasis ČIA

ŠAUKIU AŠ TAUTĄ NUODĖMĖS UŽGUITĄ…

Redakcija
-
12
 bernardinai.lt nuotr.

Tariamieji žmogaus teisų „ekspertai” įmanomais būdais  spaudžia visuomenę, neva ji labai homofobiška, netolerantiška, nesusipratusi, nepasišvietusi, atsilikusi, kitaip tariant „durna”. Ir čia nieko nedarysi, šita saujelė gerai apmokamų propagandininkų, nors ir patys nėra skaitę Stambulo konvencijos, turi geriausią  laiką eteryje, vietas pirmuosiuose didžiųjų portalų puslapiuose, nekalbant apie nacionalinį transliuotąją, kuris tarsi privalėtų skirti laiką visoms nuomonėms eteryje, tačiau leidžia į valias kalbėti tik influenceriams ir kitokio plauko veikėjams, kurie agituoja už Stambulo konvenciją.

Neapsikentęs dėl nuolatinio tyčiojimosi iš Lietuvos visuomenės Kretingos Pranciškonų gimnazijos kapelionas Paulius Vaineikis išplatino atsakymas žmogaus teisių centro „ekspertams“, LRT, Lietuvos Ryto, 15min, TV3, „laisvės“partijos ir visiems kurie IŠKREIPIA Tiesą. (Iš čia kyla žodis – „iškrypėliai“):

Esu jūsų pažemintas! Jūs sutrypėte visas mano socialinės lyties, požiūrio į pasaulį, į LTseimą, į meilę LGBT ir laisvės… (atsiprašau) į mano vaivorykštės partiją. Kaip jūs išdrįsote homofobiškai mane išvadinti „kunigu“ (jūs pavartojote tą bjaurią, purviną vyrišką giminę) pažeisdami mano lytišką susiorientavimą – tą nuostabią Adventinę dieną BŪTI AVATARU!!!

Jūs ką?! Nematėte, kaip aš stengiausi pasipuošti ir būti bent kiek į jus panašus – trans/lezb/Continental/Gay/Space/KalėdųEglutės ORIENTACIJOS!!! O AKINIAI, mano vaivorykštiniai RAINBOW akiniai, kuriai aš norėjau suprasti jūsų HOMOsapiens pasaulį!!!

Jūs net neįsivaizduojat, kaip užgauliai pavadinote mano pirmąjį pamokslą pasakyta jūsų – žmonių gimtąja kalba: „plūdu“!

SIAUBAS! Man tiesiog trūksta avatariškų žodžių išreikšti pasipiktinimui ir nuostabai su kokia NETOLERANCIJA jūs žiūrite į kitaip atrodantį, kalbantį, galvojantį?! Jūs patys tikriausi AVATAROFOBAI! Ir dar drįstate mane vadinti „homofobu“! Mane, kuris su tokia meile jums – HOMAI stengiausi padaryti Šventę!

ĮSIDĖMĖKIT, tai pati baisiausia HATE SPEECH kalba, kurią galėjau patirti aš – mažasis avataras!

Kad jumis UŽBANINTŲ visi pasaulio socialiniai tinklai!!!

Negana to jūs, ruošiatės kitą mėnesį patvirtinti kažkokią stabuburbulo konvenciją, kuria norite visiškai sunaikinti MANO, kaip įtin retos seksualinės – avatariškos mažumos teises! Patys, šlykščiausiu – gyvatišku būdu, niekam nesakant, tyliai, nuslepiant nuo tos gražios Konvencijos Autorių, kurie nuoširdžiai dirbo eilę metų, kad apgintų jūsų HETERO primatų – moteriškas teises nuo smurto, įkišote savo GENDER-pirlį-tirlį, o mane avatarine mažumą, PAMIRŠOTE!?

JŪS – Begėdžiai, be sąžinės! Aš tikrai dabar pasiskųsiu jūsų tarptautinėms homų teisėms! Jus visus atleis iš darbo ir visų Seimo, ministrų pareigų!

Gerai Apie jus toks vienas Homas apaštalas Paulius rašė:
„Jūs pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, ŽUDYNIŲ, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų!

Jūs – šmeižikai, Dievo nekentėjai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, IŠRADINGI PIKTADARIAI, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, BE MEILĖS, negailestingi! Nors žinot Dievo sprendimą, jog visą tai darantys VERTI MIRTIES, jūs ne tik patys taip darot, bet ir palaikot taip darančius“! (pagal Rom 1,29-32).Hei, mieli HOMO: „Argi Aš trokštu, kad nedorėlis mirtų, o ne kad grįžtų iš savo kelio ir gyventų? Tai Viešpaties DIEVO (Visatos Avataro) ŽODIS“ (Ez 18,23).

Ir dar! Labai RIMTAI: perspėju, kad turite nebedaug laiko! Neerzinkite Dievo ir Lietuvių tautos su savo visoms GENDERIZMO, nesamonėm. Kviečiu visus kurie išdavėt Tėvynę, pardavėt Lietuvos vaikus, jaunimą ir šeimas šėtonui (nesvarbu raudonam, rudam, žaliam ar vaivorykštiniam) nuoširdžiai daryti atgailą!

Gavėnia – Dievo Malonės laikas visiems daryti atgailą, palikti nuodėmę, grįžti pas Viešpatį!
(Jei kam nors, skaitant užėjo noras mane pasiųsti ant „trijų raidžių“, primenu, kad yra toks kurortas Peru valstybėje, paprašysiu nupirkti ir bilietą!).

Jei kas manot, jog šiandien gali likti neutralūs ir tavęs „Stambulo konvencija” nepalies, pasakysiu pranašystę, atsitiks taip, kaip 1940 metais:

„Kai žmogiškos kančios bedugnėje atsiskleidė melas, žmonės TIK TADA suvokė: mus apgavo! Leidomės būti apgauti nacių, bolševikų. Ne, tai nebuvo tiesa, tai buvo baisus tiesos IŠKREIPIMAS!

Siekiant pateisinti ir išlaikyti klikos DIKTATORIŠKĄ valdžią, blogis nuo vaikystės mums buvo pateikiamas, kaip gėris. Diktatoriai žino: blogį būtina vadinti „gėriu“, nes žmogus nori gyventi dėl gėrio…“ (G.Kuby „Gender revoliucija).

…ŠAUKIU AŠ TAUTĄ NUODĖMĖS UŽGUITĄ!

Mažesnysis brolis AVATARAS OFM

Kun. Robertas Grigas. Kuo blogi „specialioms grupėms“ kuriami įstatymai

Redakcija
-
1

„Specialioms grupėms“ kuriamų įstatymų blogis yra tas, jog užuot garantavę skriaudžiamų asmenų teisinę apsaugą, jie sukuria privilegijuotus sluoksnius, kurie, kaip visuomet istorijoje nutinka, imasi agresyviai kontroliuoti ir spausti likusiąją visuomenės dalį – daugumą.

Pagal įsigalinčią ideologinę madą, mūsų akyse virstančią teisiniu reguliavimu, moterimi darosi būti „geriau“ negu vyru, homoseksualu būti ir tai įkyriai afišuoti yra „pažangiau“ negu būti heteroseksualu, juodaodžiu būti „teisingiau“ (black lives matter!) negu būti baltuoju (neduok Die, jei dar ir vyru, ir heteroseksualu).

Tai – visiška demokratinio mąstymo ir teisinės sąmonės iškraipa. Karikatūra. Nes tikrą lygybę ir pagarbą kiekvieno asmens orumui turi garantuoti visus piliečius lygiai traktuojantys ir jokių išskirtinių grupių neprivilegijuojantys įstatymai. Lygiai ginantys nuo fizinio ir moralinio smurto. Nuo „liaudies“ ir nuo „elito“ patyčių. Įstatymai, neperdirbinėjantys žmogaus, vyro ir moters, biologinės duotybės, neperdirbinėjantys prigimtinės šeimos, o besiremiantys objektyvios tikrovės dėsniais.

Atrodo, kad nuo šios visa žmonijos istorija pagrįstos sveiko proto būsenos vis labiau tolstama į svaiginantį rausvą ideologijos rūką.

Kaip jau ne kartą yra nutikę

Konstantinas Bogomolovas. Europos pagrobimas 2.0. Režisieriaus manifestas

Redakcija
-
1

Prisukamas apelsinas

Žmogus yra gražus, bet ir pavojingas padaras. Kaip ir branduolinė energija, jis turi ir kūrybinių, ir destruktyvių galių. Valdyti šią energiją, apriboti jos griaunamąją galią ir skatinti kūrybinę yra didelė užduotis. Tai užduotis sukurti sudėtingą civilizaciją, besiremiančią į sudėtingą žmogų. Taip Vakarų pasaulis vystėsi iki pat Naujausių laikų. Religijos, filosofijos, meno ir išsilavinimo pagalba prilaikydamas tamsiąsias žmogaus puses, bet ir leisdamas tamsai per tuos pačius kanalus išsiveržti į išorę, lyg garams iš perkaitinto katilo. XX amžiaus toji branduolinė energija, kuri ir yra žmogus, tapo nekontroliuojama. Žmogiškuoju Černobyliu tapo nacizmas. Europos išgąstis ir šokas prieš šį pirmykštiškumo sprogimą žmoguje tapo per dideli.

Išsivadavę iš nacizmo Vakarai nusprendė apsidrausti nuo „atominės avarijos“ likviduodami sudėtingą žmogų. Tą sudėtingą žmogų, kurį Europoje formavo ilgi krikščionybės metai. Tą žmogų, kurį aprašė Dostojevskis: tuo pat metu aukštą ir žemą, angelą ir velnią, mylintį ir kenčiantį, tikintį ir abejojantį, reflektuojantį ir fanatišką. Europa išsigando žvėries žmoguje, nesuprasdama, kad tai, kas žvėriška, – tai tokia pat gamtinė ir organinė žmogaus dalis, kaip ir angeliškoji. Nepajėgdama intelektualiai ir dvasiškai įveikti nacizmo pasekmių, Europa nusprendė kastruoti sudėtingąjį žmogų. Kastruoti jo tamsiąją prigimtį, visiems laikams užmūryti jo nelabuosius.

Savo laiku Kubrikas nufilmavo „Prisukamą apelsiną“ – filmą apie sužvėrėjusius jaunuolius, kurie, paveikti narkotikų, terorizuoja Londoną, žiauriai sumušdami ir prievartaudami taikius gyventojus.

Kai sugaunamas gaujos vadas, jam mainais į išankstinį paleidimą pasiūloma gydytis eksperimentiniu būdu: užtvirtinus akių vokus taip, kad jis negalėtų užsimerkti, jam valandų valandas rodomos smurto scenos grojant jo mėgstamai Bethoveno muzikai. Taip jaunuolis ne tik atsikrato agresijos – jį pykina nuo muzikos, jis nebegali žiūrėti į nuogą moterį, seksas jam kelia pasišlykštėjimą. O į smūgį jis atsako laižydamas smūgiavusiam batus.

Dabartiniai Vakarai – tai lyg toks nusikaltėlis, patyręs cheminę kastraciją ir lobotomiją. Štai iš kur ta Vakarų žmogaus veide sustingusi dirbtinė geranoriškumo ir visa ko priėmimo šypsena. Tai ne Kultūros šypsena. Tai šypsena, žyminti išsigimimą.

Naujasis etinis reichas

Vakarai deklaruoja esantys visuomene, kurioje „užaštrintas“ asmeninių laisvių realizavimas. Iš tiesų šiandien Vakarai kovoja su žmogumi kaip sudėtinga ir sunkiai valdoma energija. Šioje kovoje teismo, persekiojimo ir izoliavimo funkcijos ne likviduotos, o valstybės deleguotos visuomenei. Valstybė policijos ir jėgos struktūrų pavidale tapo „sužmoginta“ ir „humanizuota“, bet sąlyginai progresyvi visuomenė ėmėsi naujųjų šturmuotojų vaidmens, kurių pagalba ta pati valstybė labai efektyviai kovoja su kitaminčiais.

Šiuolaikinis Vakarų pasaulis įgauna Naujojo etinio reicho formą su savo ideologija – „naująja etika“. Nacionalsocializmas jau praeityje. Priešais mus etinis socializmas. Queer-socializmas. Siemens, Boss ir Volkswagen pavirto į Google, Apple ir Facebook, o „naciukus“ pakeitė toks pat agresyvus ir taip pat trokštantis totalinio pasaulio performatavimo queer-aktyvistų, fem-fanatikų ir ekopsichopatų mišinys.

Tradiciniai totalitariniai režimai slopino minties laisvę. Naujasis netradicinis totalitarizmas pažengė dar toliau ir nori kontroliuoti emocijas. Individualių emocijų laisvės ribojimas – tai revoliucinė Naujojo etinio reicho koncepcija.

Jausmai ir mintys visada buvo žmogaus asmeninė zona. Jis neturėjo teisės duoti valią rankoms, bet jo širdis ir smegenys buvo laisvi. Tokia buvo Europos civilizacijos, supratusios žmogų kaip emocijų ir idėjų indą, kur neapykanta – kita meilės pusė, net jei sudėtinga ir pavojinga, bet būtina ir svarbi žmogaus asmenybės dalis, neįvardinta visuomeninė sutartis.

Nacistinėje visuomenėje žmogų ėmė mokyti kaip šunį nekęsti kitokio. Naujajame etiniame reiche žmogų ėmė versi mylėti ir atėmė teisę laisvai nekęsti. Tu daugiau negali pasakyti „aš nemėgstu“, „man nepatinka“, „aš bijau“. Tu turi suderinti savo emocijas su visuomenės nuomone ir visuomeninėmis vertybėmis. O visuomeninės vertybės tapo naująja Raudų siena, kur kiekvienas nelaimingasis, įžeistasis ar tiesiog nepadorus individas gali ne tik atnešti raštelį, bet ir pareikalauti iš naujojo Dievo – Progresyviosios Visuomenės – įtraukti savo nuoskaudą, dramą, baimę ar ligą į naująjį etinį UNESCO sąrašą, suteikiant jai svarų visuomeninį statusą, skiriant jai biudžeto lėšų, sukuriant specialias kvotas visose visuomeninio gyvenimo srityse. O kiekvienas, kuris pasakys, kad nuoskauda neverta nei grašio, liga išgydoma, o asmeninė drama – intymus klausimas, taps galingos represinės mašinos, tos pačios visuomenės nuomonės, auka.

Visi prieš vieną

Idealiu šios naujosios represyviosios mašinos instrumentu tapo socialiniai tinklai. Jų sąlyginiai bendradarbiai – visi „padorūs“ ir „tinkle“ aktyvūs piliečiai. Jie nedėvi uniformų, neturi bananų ir elektros šoko, bet turi programėles, miesčionišką valdžios troškimą ir pridengtą aistrą smurtui, o taip pat ir bandos instinktą. Jie neturi juridinių teisių, tačiau moralines teises jie pasisavina patys. O paskutinių įvykių JAV šviesoje tampa akivaizdu, kad jie nėra savaime besiorganizuojanti tinklų minia – interneto gigantų šeimininkų pavidale juos palaiko valdžia, naujoji Tiesos Ministerija.

Tinklai suteikė šiems naujiesiems smurtautojams anonimiškumą, kontakto nebuvimą ir kaip to pasekmę – nebaudžiamumą. Virtuali minia, virtualus linčiavimas, virtualus pjudymas, virtualus smurtas ir reali psichinė ir visuomeninė izoliacija tų, kurie neina rikiuotėje. Jie, tinklų skundikai ir pataikūnai, meistriškai naudojasi amžina žmogaus baime likti vienam prieš visus.

Nacistinėje valstybėje dailininkas galėjo netekti darbo ir gyvybės dėl savo „degeneratyvaus“ meno. „Nuostabioje“ Vakarų valstybėje dailininkas gali netekti darbo, nes palaiko ne tą vertybių sistemą. Jau ne tik dailininkas, įtakinga figūra. Situacija vystosi žaibiškai ir šiandien bet kuris kuklus viršžinybinio amerikiečių instituto mokslo darbuotojas ar tiesiog taikus ir gana sėkmingas studentas gali būti išmestas už įstaigos ribų dėl „ne tos“ nuomonės apie dabartinį politinį ar viešąjį gyvenimą. O kadangi šias represines priemones įgyvendina visuomenė, o ne valstybė, represijos vadinamos visuomeninio solidarumo akcija, nušviečiamos kaip teisėtas pyktis „laisvų“ ir „progresyvių“ žmonių, reikalaujančių iš nesutinkančių priklaupti ant kelių paklusnumo ir tuo atveju pasiruošusių jiems maloningai dovanoti teisę dirbti ir kurti. Taip žmogus privedamas prie savikastracijos kaip vienintelio būdo išgyventi šioje naujoje orveliškoje valstybėje.

Seksualinė kontrrevoliucija

Naujasis reichas paskelbė karą mirčiai. Karą žmogaus prigimčiai, kuriame nykimas ir mirtis yra nesuprantamo dieviško plano dalis. Amžinos jaunystės siekis tapo vidiniu naujos Vakarų sociumo idée fixe. To priežastis akivaizdi: mirtis nenuspėjama ir dieviška. O queer-socialistai, kaip ir nacionalsocialistai, kaip ir komunistai, nepripažįsta virš savęs kitos valdžios, išskyrus savo Idėjos valdžią. Idea ir Ratio – jų Dievas. Arba jie patys dievai ir į žmogų žiūri ne kaip į paslaptį, o kaip į eksperimento objektą, mėsą. Karas su mirtimi yra karas su būties paslaptimi. Beprasmiškas ir kvailas karas su amžinybe.

Bet ten, kur vyksta karas prieš mirtį kaip dievišką duotybę, kaip mistinį rezultatą, neišvengiamas ir karas prieš gyvybę. Nes gyvenimas toks pats nenuspėjamas kaip ir mirtis. Toks pats nesuprantamas. O tai reiškia, kad nekontroliuojamas ir pavojingas.

Europa greitai nuėjo kelią nuo seksualinės revoliucijos, tapusios naujuoju Europos postnacistiniu renesansu, iki totalinės kovos su sekso energija, pačia vitališkiausia, emocingiausia ir kontrolei nepasiduodančia žmogiškos būties dalimi. Nes seksas – tai laisvė. Seksas – tai pavojus. Seksas yra tai, kas žvėriška žmoguje. Bet visų svarbiausia yra tai, kad seksas – tai Gyvybės užgimimas. Krikščionybė suteikė seksualiniam aktui sakralumo. Dieviškumo ir grožio. Erotika buvo meno objektas. Troškimas – įkvėpimo pasireiškimas. Seksas – šventas meilės malonumas. Gimimas – stebuklas.

Naujasis reichas seksą laiko gamyba, o lyties organus – instrumentais. Ir pagal praeities socialistų nurodymus naujuose queer-socializmo rėmuose socializuoja gamybos instrumentus ir juos perskirsto, o pačią gamybą optimizuoja ir pajungia valstybinei bei socialinei kontrolei, todėl priklausymas lyčiai tampa nebesvarbus.

Sudegusi Paryžiaus Dievo Motinos katedra nėra ženklas krikščioniškosios Europos žlugimo dėl musulmoniškosios spaudimo. Tačiau tai keistas ir mistinis Naujojo reicho karo su šventąja Kryžiuje atskleistąja gyvybės ir mirties paslaptimi ženklas.

Sienos ir naujoji rasinė teorija

Visuomenės transvalstybiškumas, globalizacija – tai dalis naujosios totalitarinės imperijos kūrimo. Senais laikais disidentas turėjo galimybę palikti savo visuomenę ir įgyti naują. Sienos saugojo asmens laisvę: etinių ir vertybinių sistemų įvairovė sudarydavo galimybę žmogui surasti savąją arba maksimaliai jį priimančią, ar tiesiog netrukdančią gyventi gyvenimo ir realizacijos buveinę.

Naujoji etinė imperija trokšta ekspansijos ir visuomenių unifikavimo. Taip kuriamas globalus kaimas, kur nesutinkančiam nėra kur pasislėpti nuo etinio grynumo sergėtojų.

Etinis grynumas pakeitė rasinį grynumą. Ir šiandien Vakaruose po mikroskopu tiriama ne nosies forma ar tautybė, o etinė kiekvieno sėkmingo individo praeitis: ar ten; dešimtmečių gilumoje; nėra kokio nors kad ir nedidelio, bet priekabiavimo, piktnaudžiavimo ar tiesiog pasisakymo, neatitinkančio naujosios vertybių sistemos. O jei yra – pulk ant kelių ir atgailauk.

Europa, kurią jie prarado

Revoliucija izoliavo Rusiją nuo Vakarų beveik šimtmečiui. Išsilaisvinusi iš bolševizmo, praėjusio amžiaus devyniasdešimtaisiais metais Rusija suskubo į Europą. Rusija ieškojo priėmimo, mėgino mokytis, svajojo susigrąžinti europietiškos valstybės statusą. Ir susigrąžinti europines vertybes. Europos, kuri nebijojo sudėtingo žmogaus visoje jo įvairovėje. Gerbė jo laisvę mylėti ir nekęsti. Europos, kuri suprato, kad gamta sukūrė žmogų būtent kaip sudėtingą, prieštaringą ir dramatišką būtybę ir nemanė turinti teisę trukdyti aukštesniam tikslui. Europos, kuriai pagrindinė žmogaus vertybė buvo jo individualumas, išreiškiamas ne tame, kaip žmogus užsiima seksu, o tame, kaip jis mąsto ir kuria. O pati kūryba pasireiškė kuriant paveikslus, muziką, tekstus, o ne permodeliuojant savo kūną ar išgalvojant genderinius apibrėžimus. Tokios Europos Rusija ieškojo devyniasdešimtaisiais. Tokia pati svajojo tapti. Ar reikia šiandien mėginti rasti sąjungininkus ten, kur jų nėra?

Europa – apleistas ir paliktas nusiaubti vyšnių sodas. Firsai slepiasi už migrantų minių, Ranevskiai barsto paskutinius sveikatos likučius uostydami kokainą. Petia Trofimovas rašo euroįstatymus, Ania suvokė esanti queer asmuo, o baigiantys gyvenimą ir marazmėjantys Gajevai, kaip senukas Baidenas, murma reikiamus žodžius apie gėrį ir teisingumą.

Dabartinė Rusija, žinoma, toli nuo tos Europos, į kurią skubėjo. Bet akivaizdu, kad ji nenori ir naujojo europinio panoptikumo.

Mūsų progresyvistai ir vakariečiai tvirtina: Rusija buvo ir yra prižiūrėtojų ir vergų šalis. Daugeliu aspektų tai tiesa. Bet tiesa yra ir tai, kad ilgi gyvenimo nelaisvėje metai, įauginę į genetinę atmintį lagerių baimę, skundimą, o taip pat tylėjimą ir smurtą – kaip išgyvenimo būdus ir būdus apsaugoti žmones nuo valdžios ir valdžią nuo žmonių – visa tai reikalauja ne revoliucijos, o kantrybės ir terapijos. Lanceloto drama tame, kad iš tikrųjų jis nemylėjo nei Elzos, nei tų, kuriuos mėgino išgelbėti.

Man bjauri prievartos dvasia ir baimės atmosfera. Bet tai nereiškia, kad aš priimsiu prižiūrėtojų ir vergų šalies pavertimą šalimi, kur skundžiama ne iš baimės, o iš širdies. Jie pjudo ne dėl savo primityvizmo, o dėl išsilavinimo, tuo tarpu, kai įvairiaspalviai (taip pat ir balti) „BLM“ švonderiai prasibrauna į namus ir reikalauja, kad profesoriai atsiklauptų, pasidalytų gyvenamuoju plotu ar paaukotų pinigų badaujantiems Floidams.

Rusija visa tai patyrė septynioliktaisiais. Ir feminityvus, ir kitus kalbos išniekinimus, ir bandymus išsilaisvinti iš lytinės ir kultūrinės priklausomybės, ir susirinkimus, svarstančius „moralinį veidą“, ir masinius darbuotojų reikalavimus, ir net vaikus, išduodančius savo tėvus, – taip neseniai nutiko JAV*, kai mergaitė demokratė įskundė savo tėvus, Trampo šalininkus, policijai, sužinojusi, kad jie dalyvavo protestuose ir Kapitolijaus šturme. Visa tai buvo. Ir kaip keista matyti Vakarų pasaulį, lyg pirmą kartą sapnuojantį saldžius Veros Pavlovnos sapnus, ir kaip keista stebėti degančias akis ir naivias kalbas naujųjų rusų raznočinsų (inteligentų, nepriklausančių dvarininkams – vertėjos pastaba), vykdančių moralinį terorą prieš nesutinkančius neblogiau nei gatvėse OMON‘as.

O nesutinkančių daug, ir tai visai ne „snaudžiantys“ ortodoksai. Tai šiuolaikiniai, linksmi ir laisvi žmonės, išsilavinę ir sėkmingi, atviri tam, kas nauja, mylintis gyvenimą su visa jo įvairove. Rusai, europiečiai, amerikiečiai, paslapčia svajojantys apie tai, kad baigtųsi šie keisti ir tamsūs laikai. Jie bijo prabilti. Rusijoje bijo tapti patyčių objektais socialiniuose tinkluose. Vakaruose – patirti moralinį terorą, prarasti darbą ir finansavimą.

Jiems kaip oro reikia paramos. Būtina, kad jų jausmai ir mintys virstų žodžiais, o žodžius palaikytų valia ir organizacija. O tai reiškia, kad laikas suformuluoti naują dešiniąją ideologiją, ideologiją, kuriai nebūdinga radikali ortodoksija, bet griežtai ir nepalenkiamai ginančiai sudėtingu žmogumi besiremiančias sudėtingo pasaulio vertybes.

Rusijos raznočincai mums sako: Rusija velkasi progreso uodegoje. Ne.

Atsitiktinumo dėka atsidūrėme uodegoje beprotiško traukinio, skubančioje į Boscho pragarą, kur mus pasitiks daugiakultūriai, lyčių atžvilgiu neutralūs velniai. Reikia tiesiog atkabinti šitą vagoną, persižegnoti ir imti kurti savo pasaulį. Iš naujo statyti mūsų senąją gerąją Europą. Europą, apie kurią svajojome. Europą, kurią praradome. Sveiko žmogaus Europą.

*Novaja gazeta redakcijos prierašas: *Matyt, autorius sumaišė kelis įvykius į vieną, tuo pačiu betarpiškai perteikdamas kaip faktus. „Novaja gazeta“ redaktoriai nerado jokių įrodymų, kad Jungtinėse Valstijose demokratė mergina įdavė policininkams savo tėvus trampistus. Autorius tikriausiai turėjo omenyje incidentą 18-metės Helenos Diuk iš Masačusetso šeimoje, kai ji socialiniame tinkle „Twitter“ priekaištavo savo respublikonei motinai, pamačiusi ją socialinės žiniasklaidos medžiagoje: vaizdo įraše mama kovojo su afroamerikiete per riaušes Kapitolijuje.

Dar vienas įvykis, kurį greičiausiai turi mintyje Bogomolovas, įvyko sausio pradžioje Teksase: 48 metų Guy Reffitas grasino nužudyti savo vaikus, jei šie praneš apie jo dalyvavimą sausio 6 d. šturmuojant Kapitolijų. Po šių grasinimų jo sūnus, 18 metų Jacksonas Reffitas, kreipėsi į FTB. Be to, Guy Reffitas pagrasino dukrai, kad jis peršaus jos telefoną, jei ji ką nors apie jį paskelbs socialiniuose tinkluose.

Versta iš: https://novayagazeta.ru/articles/2021/02/10/89120-pohischenie-evropy-2-0

Vertė Daiva Jakubonienė

Vytautas Navaitis. Konsultacijų bankas apie darbą iš namų

Redakcija
-
2
Vytautas Navaitis. Konsultacijų bankas apie darbą iš namų

Dabar dažnai pasakoma apie darbą iš namų. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos interneto (VLKK) svetainėje, pavadintoje „Konsultacijų bankas“ apie darbą iš namų ne tik užduodamas klausimas ar taisyklingi pasakymai „darbas iš namų“, „dirbti iš namų“, bet ir yra gan įdomus, pasiremiant įstatymu, išaiškinimas.

VLKK svetainėje aiškinama, kad nuotolinis darbas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 50 str. yra toks darbo atlikimo būdas, kai valstybės tarnautojas jam priskirtas funkcijas (lot. functio) [gal norėta parašyti pareigas, užduotis?] ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko nustatyta tvarka atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje kitoje, negu darbovietė yra, vietoje, taip pat ir naudodamas informacines (lot. informatio) technologijas (gr. techne – + gr. logos) [ir vėl gal norėta pasakyti apie priemonių ir būdų visumą žinioms ir duomenims apdoroti?]. Tačiau minimame įstatyme nėra sąvokos ar žodžių junginio „iš namų“, tad LVKK aiškinimo pradžią galime pavadinti „ne prie ko“.

Dažniausiai dirbama namuose, tęsiama tame aiškinime. Šiuo metu daug diskutuojama [įterptas toks prancūziškas svetimžodis discuter < lot. discutere], ar esame pasirengę darbui iš namų, ar dirbti iš namų patogu ir pan., kyla klausimų dėl junginių darbas iš namų, dirbti iš namų taisyklingumo.

Po tokios įžangos VLKK aiškina: pirmoji prielinksnio iš reikšmė – žymėti veiksmą išorės link nuo pasakytos vietos (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“), pvz.: Vėjas pučia iš vakarų; Kad nebūtų iš kelio (toli sukti) aplankyčiau; Iš eglynų staugia vilkas; Stebėti gatvę iš penkto aukšto ir pan. Visuose pavyzdžiuose pateikta krypties nuoroda, bet ne vietos aplinkybė ir todėl VLKK svetainėje pateikiama išvada: „junginiai darbas iš namų, dirbti iš namų taisyklingi“. Taip, žodžių junginiai taisyklingi, bet žodžių prasmė visai kita, nes kai dirbame namuose, tai ir dirbame namuose, o kai išeiname „iš namų“, tada jau nebedirbame.

Kaip minima naujojoje 2020 m. išleistoje Henriko Kulvinsko knygoje „Lietuvių kalbos metmenys. Antžmogiškų savybių vystymas“, – dabartiniai kalbininkai iš tiesų palygesni į kalbos tyrinėtojus, o ne į kalbos puoselėtojus. Jie nesunkiai gali pasakyti iš kur atsirado vienas ar kitas žodis, gali pasakyti kaip dažnai jis vartojamas, kiek ir kokių atmainų jis turi. Jie gali išnagrinėti bet kurį žodį „nuo – iki“, gali išnagrinėti visokius palygius, jiems suprantamus, bet dažnai beprasmius dalykus. Tenka pridėti, kad VLKK kalbininkai gerai išmano kaip nagrinėti pavienius žodžius, bet lietuvių kalbos, o gal ir daugeliui jų gimtosios kalbos jausmo trūksta.

Dar būtų įdomu sužinoti kodėl VLKK pasirinko pavadinimą „Konsultacijų bankas“. Kodėl antraštiniame pavadinime yra net du svetimžodžiai: konsultacija (lot. consultatio – pasitarimas) ir bankas (it. banca – stalas). Kokia šių žodžių kilmė? Žodis „konsultacija“ kildinamas iš lotynų kalbos žodžio cōnsul konsulas. Tai dviejų vieneriems metams renkamų aukščiausiųjų valdininkų pareigų pavadinimas Romoje respublikos laikais. Taip pat iš 1520-aisias prancūzų įkurto pirmojo konsultanto, kuriame konsultuoja, konsultuojasi, priima patarimus.

Bendrašakniai žodžiai „consult“ konsulas, konsulatas, konsultantas ir kitų prasmė yra klausti patarimo, sužinoti nuomonę savo sprendimo gairėms, iš pradžių tikriausiai sušaukti „consulere senatum“ surinkti senatą (prašyti patarimo). Žodis „bankas“ turi kelias prasmes. Pirmiausia tai pinigų įstaiga, iš pradžių buvo pinigų prekiautojų prekystalis ar parduotuvė. Jis kilęs iš senosios italų kalbos bankos arba iš prancūzų kalbos banque (nors į ją atėjęs iš italų kalbos žodžio), abu nurodo, kad tai – „stalas“ ir iš germanų kalbos žodžio reiškiančio – suolas, pinigų davėjo stalas. Antroji prasmė – tai savaiminiai šlaitai, nuolydžiai, besiribojantys su vandens telkiniu. Senosiomis skandinavų kalbomis banke arba senosios danų kalbos banke yra „smėlio krantas“, kaip kylanti žemė jūroje, sekluma. Ir trečioji prasmė – veiksmas biliardo žaidime.

Dauguma taip vadinamų nesamos „tarptautinės“ kalbos žodžių yra lotyniški, kita dalis graikiški, o likę patekę iš aplinkinių šalių. Dauguma šių žodžių nėra mūsų kalbos dalis, todėl mes neturime savintis to, kas mums netinka. Kol nėra įstaigos, stabdančios „tarptautinių“ svetimžodžių vartojimą, norisi paklausti kas už mus kalbės lietuviškai, jei ne mes patys?

Kodėl LVKK vadinamasis „Konsultacijų bankas“, pirmine prasme „užsienietiškų patarimų stalas“ mus moko ne tik kalbėti, bet ir mąstyti globalistų sugalvota „globish“ kalba, kurioje lieka tik lietuviškos galūnės, kalbos mokovai nepaaiškina.

Redakcija
-
2

M. Kundrotas. Nužmoginimas ir nužmogėjimas. Ką pasakė Artūras Žukauskas?

Redakcija
-
5
M. Kundrotas. Nužmoginimas ir nužmogėjimas. Ką pasakė Artūras Žukauskas?

Ne taip seniai Seimo švietimo komiteto pirmininkas, vadinamosios Laisvės partijos atstovas Artūras Žukauskas atskleidė savo požiūrį į demokratiją atsisakydamas kviesti į diskusinį posėdį tuos, kurie „žviegia“ prieš Stambulo konvenciją. Jau įprasta, kad liberali demokratija yra tokia demokratija, kurioje galima tik viena nuomonė – pačių liberalų. Kita vertus A. Žukausko žodžiai atspindi ir gilesnes psichologines bei filosofines problemas, nei tik demokratija.

Žodis „žviegia“ – aiški aliuzija į kiaules. Taigi, žmonės, pasisakantys už prigimtines šeimos ir lyties sampratas, kurias išplauna Stambulo konvencija, profesoriaus požiūriu yra kiaulės. O su kiaulėmis nėra reikalo elgtis kaip su žmonėmis – išklausyti, gerbti, pripažinti jų teises. Kiaulė – tiktai kvailas gyvulys, kurį galima mokyti cirko triukų, o galima patiekti ant stalo kaip maistą. Ar toks požiūris į kitaip mąstantį žmogų labai skiriasi nuo kito profesoriaus – Aleksandro Dugino žodžių apie Ukrainos patriotus: žudyti, žudyti ir žudyti – aš tai sakau, kaip profesorius!

Trečiajame Reiche žydų tautybės žmonės nacistinės propagandos vaizduoti žiurkėmis ir nuodingais grybais. Milijonams vokiečių įteigta, kad žydai yra parazitai, kuriuos naikinti – ne tik padoraus žmogaus teisė, bet ir pareiga. Atitinkamai Sovietų Sąjungoje nužmoginti nacionalistai ir kiti buržuaziniai elementai. Dabartinė liberaliai kairuoliška sistema nužmogina tuos, kurie laikosi tautiškų, krikščioniškų, konservatyvių vertybių.

Didžioji problema ta, kad nužmoginant kitą labai lengva nužmogėti pačiam. Nacistai, vykdydami medicininius bandymus su žydais, ir sovietai, prievartaudami Rytprūsių moteris ir mergaites, manė besielgiantys teisingai, nes savo aukas laikė nuožmogomis. O nužmogėjo patys.

Priekabesnis paklaus – negi pavadinti žmogų kiaule ir jį žudyti arba kankinti – tas pats? Žinoma, kad ne. Šios priešiškumo išraiškos skiriasi savo mastais. Bet kryptis gali būti ta pati. Kai koks nors žmogus laikomas kuo nors žemesniu, nei žmogus, jam galima užčiaupti burną. Išmesti iš darbovietės. Pašalinti iš mokyklos. Apmokestinti bauda. Pasodinti į kalėjimą. Liberalioji sistema kiek subtilesnė už nacistinę ar komunistinę. Ji žudo žmogų socialiai ir psichologiškai.

Galimas ir kitas klausimas – ar privalome tapti sentimentaliais tolerantais, kurie kiekvieną žmogų laikys vertu žmogaus vardo ir stengsis būti jam malonūs? Juk esama tikrų nuožmogų? Ir čia tenka sutikti. Prievartautojas, tvirkintojas, sadistas, serijinis žmogžudys iš tiesų vargu, ar verti žmogaus vardo. Nors ir to pripažinimas palieka tam tikrų išlygų: sakykime, kankindami net ir didžiausią nuožmogą patys nužmogėtume. Nusikaltėliai turi būti baudžiami civilizuotai.

Problema kyla tada, kai žmogus nužmoginamas tiesiog dėl kitoniškos kilmės, odos spalvos, nosies formos ar – kaip pirmiausiai aptartu atveju – dėl kitokių pažiūrų. Blaivus žmogus net priešo stovykloje atpažins žmogų, su žmogiškomis dorybėmis ir – deja – ydomis. Fanatikui pykčio aptemdytomis akimis priešo idėja užgožia žmogaus idėją.

Pagrindinė žmogaus charakteristika yra dora. Kai žmogus siekia gėrio geromis priemonėmis, jis yra Žmogus iš didžiosios raidės. Kai žmogus siekia gėrio, bet prastomis priemonėmis, jis yra klystantis žmogus. Kai siekia savanaudiškų tikslų kitų sąskaita, jis yra blogas žmogus.

Pasaulėžiūrų, teorijų, visuomenės modelių kova – amžina tiek, kiek amžina žmogaus valdžia sau pačiam ir panašiems į save. Normalu yra savo poziciją laikyti teisingesne už kitas – priešingu atveju būtų keista tos pozicijos laikytis. Bet svarbu suprasti, kad ir klystantis žmogus gali būti žmogus. Ir gal net geras žmogus. Žmonių būta ir tarp komunistų, ir tarp nacistų. Jų esama ir tarp liberalų.

Galbūt tie liberalai, kurie yra žmonės ir sugeba kitame įžiūrėti žmogų, patars ir paprotins savo kolegas, kurie jau žingsniuoja pavojingu takeliu, pramintu ankstesnių antihumaniškų režimų.

LGBT propagandistai jau puola kunigus

Redakcija
-
3

Justina GAFUROVA

Pastaruoju metu už tradicines vertybes pasisakantys žmonės ir organizacijos sulaukia ne tik cenzūros, bet ir atviro puolimo bei žeminimo. Socialiniuose tinkluose seksualines mažumas ir transeksualus ginantys internautai perėjo į puolimą: žeminami asmenys, pasisakantys už tradicinę šeimą, blokuojami įrašai ir bendraminčių grupės. Paniekinamais komentarais „apipilami” netgi kunigai.

Kunigas Algirdas Toliatas. Redakcijos archyvo nuotr.

Socialiniame tinkle kunigas Algirdas Toliatas netikėtai sulaukė itin didelio visuomenės dėmesio. Didžiulio pasipiktinimo sulaukė kunigo įrašas, kuriame jis pasidalijo laišku, kviečiančiu žmones melstis už Lietuvos ateitį. „Situacija Lietuvoje rimta. Kova vyksta tikrai didelė. Lietuvos mažumą atstovaujanti jėga ketina transformuoti mūsų visų gyvenimą sau, bet ne Lietuvai palankiu būdu. (…) Todėl labai kviečiame visus toliau kovoti malda. Tai labai svarbu, labai.

O kitas prašymas – prašymas veiksmo. Turbūt jaučiame, kad šis laikas kviečia mus burtis ir vienytis. Raginame susitelkti pasirašant dviejose peticijose (prieš Stambulo konvenciją ir prieš lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą – aut. past.)”, – sakoma Linos Šulcienės, Maldos akcijos už šeimą iniciatyvinės grupės narės, parašytame laiške.

Išvadino Tualetu

Šiuo laišku pasidalinus kunigui A.Toliatui, jis tuojau pat buvo užpultas žinomų Lietuvos žmonių, influencerių ir netgi žurnalistų. Toliato elgesys viešai vadinamas bedievyste, tamsa. Į kunigo įrašą sureagavusi LRT žurnalistė Indrė Makaraitytė apkaltino A.Toliatą tokiais pasisakymais agituojant ir dalyvaujant politikoje.

Atlikėja Justė Arlauskaitė Jazzu išsireiškė, kad nuo tokio įrašo, jai norisi vemti. Radijo laidų vedėjas Aistis Mickevičius A.Toliatą išvadino „kunigu-pižonu-hipsteriu” ir nurodė, kad šiame kontekste kunigo pavardė turėtų būti ne Toliatas, o „Tualetas”.

Kitas radijo laidų vedėjas Audrius Vanagas A.Toliatą pavadino „bažnytiniu Karbauskiu”. Influencerė Agnė Jagelavičiūtė į situaciją sureagavo pasidalindama reklamos specialisto Jono Banio įrašu, kuriame Lietuva vadinama „atsilikusia klerkine šūdpelke”, o kunigas A.Toliatas – „nulaižytu klieriku, influenceriu ir homofobu”.

Pats A.Toliatas paskelbė kitą įrašą, kuriame patikslino, kad nenorėjo agituoti, jo įrašo tikslas buvo spontaniškas kvietimas pasigilinti į šią temą. „Vakaro žinioms” susisiekus su A.Toliatu, kunigas patikino, kad, nors telefonas netyla nuo skambučių ir žinučių, dvasininkas nenori veltis į pažeminimų laviną dėl savo išsakytos nuomonės. Paskutinis kunigo paskelbtas įrašas, ko gero, pasako viską. „Kartais kovotojai už žodžio laisvę ir pasaulį be smurto gali už laisvą žodį tavo pasaulį sutrypti į miltus. Keista. O gal ir ne„, – rašo A.Toliatas.

Neseniai puolimo socialiniame tinkle sulaukė ir kitas dvasininkas – Pranciškonų gimnazijos Kretingoje kapelionas Paulius Dainius Vaineikis gimnazijos socialinio tinklo paskyroje taip pat pasidalijęs kvietimu pasirašyti minėtas peticijas.

Blokuoja už nuomonę

Kad tradicines vertybes ir prigimtinę šeimą ginantys žmonės bei organizacijos sulaukia cenzūros socialiniuose tinkluose, neseniai patyrė ir dviejų vaikų mama Laura Jasėnaitė. 2018 m. moteris sukūrė grupę „Vieningi tėvai už saugią Lietuvą”, kurioje šiuo metu jau buvo beveik 58 tūkst. narių. Grupė atvirai pasisako už tradicinę šeimą, patriotiškumą, tautiškumą, laisvą nuomonę. Deja, neseniai grupės administratorė L.Jasėnaitė sužinojo, kad grupė nebeveikia, nes grupėje galėjo būti skleidžiama neapykanta.

L.Jasėnaitė sako, kad grupė jau seniai buvo nepatogi už vienalytes partnerystes ar Stambulo konvenciją kovojantiems asmenims. „Grupėje nekurstome neapykantos ir to netoleruojame, kiekvieną įrašą peržiūrime ir patvirtiname tik įsitikinę, kad jis yra korektiškas. Tačiau, jeigu žmogus išreiškia nuomonę, kad jam nepriimtina, jog jo vaikai mokykloje būtų mokomi gender ideologijos, argi aš galiu tokį įrašą blokuoti? Jis nieko nekursto. Tačiau vis tiek nuolat gaudavau pranešimų, kad užblokuotas vienas ar kitas nario įrašas. Dažniausiai susisiekus su „Facebook” administracija ir paaiškinus turinį, įrašas vėl būdavo atblokuojamas”, – „Vakaro žinioms” sakė L.Jasėnaitė.

Tokią situaciją ji apibrėžia kaip cenzūravimą: „Žinau, kad ir grupėje yra tokių narių, kurie seka įrašus ir mielai apie juos „raportuoja” „Facebook” administracijai, net jeigu tai ir nekursto neapykantos. Nors patys seksualinių mažumų atstovai nevengia tyčiotis iš tradicinę šeimą ginančių žmonių nuomonės ir iniciatyvų.

Jeigu mūsų grupė bus ištrinta, tai nepakeis mūsų nuomonės. Ši situacija dar labiau suvienijo tėvus ir šeimų organizacijas, jie aktyviai buriasi į kitas grupes ir alternatyvias platformas bendrauti. Netgi tie, kurie buvo tik pasyvūs grupės stebėtojai, ieško būdų, kaip prisidėti ir padėti.

Puolimas tapo atviras

Asociacijos „Vardan šeimos” vadovė Edita Raščiauskaitė-Morkūnienė „Vakaro žinioms” sakė, kad puolimas prieš tradicinę šeimą ginančias organizacijas dar niekada nebuvo vykdomas taip atvirai. „Puolimas tapo visiškai atviru. Socialinėje erdvėje nuolat blokuojami įrašai ir straipsniai, nepalankūs seksualinių mažumų ideologijai, net jeigu tai tėra informacija, kuri nieko nenori įžeisti. Kitokia nuomonė persekiojama.

Tai parodė ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Artūro Žukausko pasisakymas, kuriame šeimų organizacijas jis pavadino žviegiančiomis. Neva mes kažkokie plokščiažemiai, greičiausiai net neskaitę Stambulo konvencijos, nors daugelis mūsų ją moka kone mintinai. Tai ne tik žeidžia, bet ir žemina mūsų autoritetą.”

E.Raščiauskaitė-Morkūnienė sako, kad su šeimomis dirbančios organizacijos ar jų pozicija kai kur yra nepageidaujama. Taip ginančius tradicines vertybes bandoma užčiaupti vis dažniau. „Sprendžiant įvairius socialinius klausimus, į darbo grupes nekviečiamos organizacijos, kurios dirba toje sferoje ir turi pasiūlymų ar pastabų. Mes nepageidaujami netgi televizijoje. Seime jau kilo iniciatyva praplėsti neapykantos nusikaltimų atsakomybės taikymą. Neabejoju, kad tai pavirs tuo, jog kone kiekvienas, išreiškęs savo nuomonę ar palaikymą tradicinei šeimai, bus traktuojamas kaip skatinantis neapykantą LGBT”, – sako šeimų atstovė.

Situaciją komentuoja kardinolas Sigitas TAMKEVIČIUS:

Gyvename laisvoje šalyje, tačiau joje kunigas, išsakęs savo nuomonę apie šeimą ir pasiūlęs pasirašyti peticijas, už tai buvo užsipultas ir išvadintas tokiais žodžiais, kurių kartoti neapsiverčia liežuvis. Tai yra prastas signalas.

Šiandien užsipuolė žodžiais, o jeigu užsipuolusių svajonės išsipildys ir Stambulo konvencija bus ratifikuota, už A.Toliato žodžius jam teks sulaukti ne piktų komentarų, o baudžiamosios atsakomybės straipsnių. Gaila, kad einama tokiu keliu. Nors apklausos rodo, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų palaiko tradicinę šeimą.

Dvasininkas turi teisę pasisakyti visais klausimais, kurie susiję su žmogumi. Nors mūsų visuomenėje yra žmonių, kurie turbūt labai norėtų uždrausti dvasininkams kalbėti ir mielai išleistų tai reglamentuojančius įstatymus. Dėl to galima tik apgailestauti. Einama cenzūros link. Kitų šalių patirtis rodo, kaip suinteresuoti žmonės kovoja tarsi už laisvę, tačiau siekia apriboti jiems nepalankius žmones ir įvesti cenzūrą, kad pastarieji negalėtų kalbėti.

Aš skaičiau komentarus, kuriuose buvo rašoma, kad dvasininkai yra padarę nusikaltimų prieš nepilnamečius, todėl jie iš viso turėtų tylėti. Tačiau nieko panašaus. Klaidų gali padaryti visi. Bet stovėti tiesos, gėrio, šeimos pusėje yra svarbiausia dvasininko pareiga. Todėl mes tikrai nedrausime savo kunigams apie tai kalbėti ir palaikysime, jeigu jie bus puolami. Visi, kurie vertina prigimtinę šeimą, kalbės apie tai ir toliau, net jeigu ir bus išleisti nepalankūs įstatymai.

Raimondas Navickas. Su tuo, kas vadinasi „demokratija” ir „žodžio laisvė”, mūsų šalyje ateis laikas atsisveikinti

Redakcija
-
3

„Neapykantos kalbos” kriminalizavimo per ANK afera: užsimota riboti Lietuvos piliečiams teisę reikšti savo įsitikinimus bei skleisti informaciją Konstitucijoje nenumatytais NEnusikalstamais pagrindais.


Viešumoje pasigirdo politikų iniciatyvos kriminalizuoti t.v. „neapykantos kalbą”, įvedant į Administracinių nusižengimų kodeksą (83 prim str.) pinigines baudas, kurios be teismo, o tiesiog pareigūnų ar valdiškų kontorų nuožiūra būtu galimos skirti piliečiams už kai kurioms privilegijuotoms grupėms nemalonius komentarus ar nepagarbias šnekas.

Kas šiaip jau yra tiesioginis ir visiškai nedviprasmis bandymas riboti Konstitucijos garantuotą prigimtinę laisvę.

Motyvuotas gan keistais totalitarinio mąstymo atstovų pamąstymais, jog kažkam nemalonios kalbos nėra suderinamos su Žodžio Laisvės principu ir todėl jas net ne galima, o tiesiog būtina riboti, užčiaupiant piliečių burnas piniginių baudų pagalba.

Ir Baudžiamojo Kodekso tam neva nepakanka – nes teismai Lietuvoje sodina ar baudžia tik jau labai rimtų kalbų atvejais, už visokius niekus nepersekioja. Todėl ir reikia numatyti tokius ribojimus ir Administracinių nusižengimų kodekse.

Šioje vietoje natūraliai kilo klausimas: o kodėl iki šiol įstatymų leidėjai to nebuvo padarę? Kodėl Lietuvoje „žodiniai nusikaltimai be konkrečių nukentėjusių” yra aprašyti tik LR BK, bet nėra LR ANK? Gal todėl, kad tiek atvirai totalitarinio mąstymo atstovai dar nebuvo patekę į valdžią ir įstatymų neleido?

Pažvelkime į reikalo esmę Konstitucijos Dvasios akimis:
Žodžio laisvė ir teisė nebaudžiamai viešai reikšti savo mintis bei įsitikinimus yra demokratinės valstybės ir visuomenės PAMATINIS principas. Liberalas Volteras savo laiku apie tai nemažai parašė.

Yra ar nėra visuomenėje žodžio laisvė gali nustatyti pagal tai, ar piliečiai susilaukia persekiojimų ir bausmių už galios pozicijoje esančių ar jų proteguojamų grupių atstovams nemalonias viešas kalbas ar pozicijas.

Tame yra labai aiški takoskyra tarp demokratijos ir jos imitacijos. Kas nežino – žodžio laisvė ir teisė reikšti įsitikinimus (išskyrus antisovietinius) buvo numatyta ir ir SSSR konstitucijoje.

Taigi, Lietuvos Respublikos Konstitucija sako:
„18 straipsnis. Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.”

Aha – prigimtinės. Dievo ar gamtos duotos, o NE valdžios malone suteiktos. Skaitome toliau: 6 straipsnis. „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija”.

7 straipsnis. „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.”

Puikiai pasakyta. Žiūrime, kas apie Žodžio laisvę:
25 straipsnis. „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.”

Kaip matome, prigimtinė žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra. Net jeigu tie įsitikinimai kažkam nepatinka.

Bet ar tai reiškia, kad nėra jokių ribojimų? Ne visai – tame pačiame Konstitucijos 25 str. aiškiai nustatytas baigtinis tokio ribojimo pagrindų sąrašas:

„Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su NUSIKALSTAMAIS veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.”

Atkreipėte dėmesį į mano paryškintą vietą:
– anot Konstitucijos minėta laisvė nesuderinama TIK su NUSIKALSTAMAIS veiksmais, kurie išvardinti toliau. Jeigu įsitikinimų raiškos veiksmai NĖRA nusikalstami, o tiesiog kažkokioms privilegijuotoms grupėms atrodo nemalonūs, nesmagūs, nepagarbūs – deja, bet jie yra puikiai SUDERINAMI su minėta konstitucine laisve ir teise. Ir jiems taikoma minėto Konstitucijos 25 straipsnio nuostata „Žmogui NETURI BŪTI KLIUDOMA […] skleisti informaciją bei idėjas.”

O gal kas nors abejoja, kad baudų skyrimas už informacijos ar idėjų sklaidą YRA KLIUDYMAS tai daryti?

Kitaip sakant, tokie bandymai užčiaupti burnas yra akivaizdžiai antikonstitucinis veiksmas. Todėl administracinių teisės pažeidimų kodeksuose Nepriklausomoje Lietuvoje ir nebuvo jokių administracinių baudų už „žodinius nusižengimus be nukentėjusių.

Nes Konstitucijoje įtvirtinta žodžio laisvė yra absoliuti ir tik su viena išimtimi – galima žmogų bausti ir persekioti tik už žodžius, kurie patenka po BK aprašytų nusikaltimų sudėtimi.

O jeigu nepatenka – už tokius žodžius persekioti Konstitucija neleidžia. Nes tai bus prigimtinės piliečio laisvės ir teisės reikšti savo mintis bei įsitikinimus NETEISĖTAS ribojimas.

Trumpiau tariant, siūlau pilietinei visuomenei atkreipti dėmesį į tokius LR teisingumo ministrės ir jos bendraminčių atvirus bandymus RIBOTI konstitucinę žodžio laisvę ir piliečių teisę viešai ir nebaudžiamai reikšti savo mintis bei įsitikinimus tais atvejais, kuomet ta raiška NEPATENKA po baudžiamaisiais įstatymais nustatytų nusikalstamų veikų sudėtimis, numatant administracines baudas ANK.

Tikiuosi, Seimo teisininkai atkreips dėmesį į tokius atvirus bandymus apeiti Konstitucijos nuostatas iš už nugaros, o Seimo nariai užkirs kelią totalitaristų bandymams. Jei kartais ne, tuomet beliks pasitikėti Konstitucijos Dvasios akylumu ir Konstitucinio teismo tvirta valia.

Jeigu kažkokiu keistu būdu ta akivaizdžiai antikonstitucinė užmačia išdegtu – ir ANK atsirastu skandalingas 83 prim straipsnis, sudarantis galimybę valdiškoms kontorėlėms be jokio teismo tiesiog išrašinėti piliečiams baudas už nepagarbias kalbas privilegijuotų grupių adresu ar nemalonius tokių grupių nariams pasisakymus – vadinasi su tuo, kas vadinasi „demokratija” ir „žodžio laisvė”, mūsų šalyje ateis laikas atsisveikinti.

Nes situacija, kuomet piliečiams administracinėmis baudomis tiesiog užčiaupiamos burnos, baudžiant juos už valdiškoms kontoroms bei jų ginamoms privilegijuotoms interesų grupėms nepatinkantį, bet NE nusikalstamą kalbėjimą, NĖRA žodžio laisvę ir teisę reikšti savo įsitikinimus užtikrinanti demokratija. Tai kitaip vadinasi.

Kaip? Nesakysiu, idant niekas neįsižeistu.

1...1 0781 0791 080...1 718Nuo 1 718 1 079 puslapis