Vasario 27 dieną profesorius,  habilituotas mokslų daktaras. Gediminas Merkys kreipėsi į valstybės vadovus, Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkę, „Laisvės partijos“ lyderę, Generalinę Prokurorę bei Valstybės saugumo departamentą dėl destruktyvaus ir galimai nusikalstamo  Seimo nario Artūro Žukausko elgesio.

Profesorius pranešime nurodo, kad (cituojame): vasario 17 d. vyko  Seimo Švietimo mokslo ir kultūros nuotolinis posėdis (ČIA). Be kita ko posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl piliečių ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) pakvietimo į komiteto posėdį diskusijai apie aktualius teisėkūros klausimus. Seimo komiteto (tuo pačiu ir jo posėdžio) pirmininkas minėto posėdžio metu pasakė: „…Kviesime ne visus. Aš nežadu kviesti žmonių, kurie žviegia, kad negalima tvirtinti Stambulo konvencijos, kuriems nepatinka, kad ten kažkurioj vietoj pasakyta apie socialinę lytį. Su tokiais žmonėmis šnekėti tas pats, kaip su plokščios žemės šalininkais...“ (žr. nuo 2 val. 54 min.).

Šitoks viešas pasisakymas, jo retorika, tiek turinio, tiek formos požiūriu yra nesuderinami su LR Seimo nario statusu, juolab tatai nesuderinama su parlamento komiteto pirmininko pareigomis bei misija. Minėtas pasisakymas negali likti be pasekmių. Jis privalo būti įvertintas visais atžvilgiais: teisės ir teisėtumo, parlamentinės etikos ir politinės kultūros požiūriu. Maža to, galimai yra prieita iki neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimo, dėl ko taip pat turėtų būti atliktas tyrimas.

Šis kraštutinai kritiškas parlamentaro A. Žukausko viešo poelgio vertinimas yra grindžiamas konkrečių argumentų visuma:

• Leksinio vieneto „žviegti“ ir jo variacijų semantika yra tiesiogiai sietina tik su kiaule, su paršu. Jokiam kitam padarui savybė – žviegimas – netaikoma, kadangi arklys žvengia, karvė mykia, ožys bliauna. Jei norima neigiamą konotaciją suteikti žmogaus kalbėjimui, tai vartojami tokie žodžiai, kaip „rėkia“, „švokščia“, „putojasi“, „šūkauja“ ir pan. „Žviegimo“ siejimas su žmogumi ar jų grupe reiškia tik tai, kad siekiama žmogaus ar jų grupės įžeidimo, pažeminimo, suniekinimo. Šiuo atveju siekta įžeisti ir paniekinti didelę žmonių grupę, kurią galima aiškiai identifikuoti pagal konkretų socialinį požymį – atstovaujamas pažiūras ir pasaulėžiūrą. Konkrečiai įžeidimas ir paniekinimas nutaikytas į asmenis, kurie abejoja Stambulo konvencijos ratifikavimo nauda ir/arba tokiai parlamentinei-teisinei procedūrai linkę atvirai nepritarti.
• Visuotinai žinoma, jog ženkliai daliai Lietuvos visuomenės Stambulo konvencijos ratifikavimas kelia nerimą ir yra nepriimtinas dėl galimai įteisinamos „socialinės lyties“ sąvokos. Šiame skunde nekeliamas tikslas gilintis į pasaulėžiūrines alternatyvas, diskutuoti dėl jų pranašumų ar ribotumų. Pažymėtina, nepritarimas Stambulo konvencijai, nerimas dėl jos ratifikavimo ženkliai daliai Lietuvos piliečių kyla būtent iš katalikybės ir krikščioniškos antropologijos pasaulėžiūrinių nuostatų. Atitinkamos pasaulėžiūrinės nuostatos jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti marginalizuojamos, diskriminuojamos, o atitinkamų pažiūrų išpažintojai negali būti vejami iš politinių diskusijų ir viešų politinių debatų. Priešingu atveju atsiranda intervencijos į sąžinės laisvę ir diskriminavimo pagal religines pažiūras ir pasaulėžiūrą akivaizdūs požymiai. Sąžinės laisvė yra nediskutuotina, fundamentali žmogaus teisių norma, besąlygiškai įtvirtinta LR Konstitucijoje (26 str.) ir ratifikuotose tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose. Ypač atgrasu ir nepriimtina, jei tokia intervencija ar netgi jos rizika bei regimybė kyla iš valdžios pusės, šiuo atveju iš parlamento komiteto pirmininko A. Žukausko viešo pasisakymo. Ypatingai pabrėžtina, įžeidžiančios, niekinančios frazės apie tam tikrų pažiūrų socialinę grupę yra išsakytos ne kur nors kulisuose, bet viešai transliuojamo Seimo komiteto posėdžio metu. Net ir tuo atveju, jei komiteto pirmininkas būtų vietoje „žviegimo“ pavartojęs gerokai nuosaikesnę retoriką, pats raginimas nekviesti į Seimo komiteto posėdį teisėkūros debatams konkrečios pasaulėžiūrinės grupės yra šiurkštus LR Konstitucijos pažeidimas. Toks pažeidimas yra nesuderinamas su Seimo komiteto pirmininko formaliomis pareigomis ir demokratine misija. Tai, kad šis šiurkštus raginimas diskriminuoti konkrečią socialinę grupę dar palydėtas ir atviru įžeidinėjimu bei niekinimu, tik komplikuoja padėtį. Atsiranda pagrindas manyti, kad galimai buvo padarytos veikos, sietinos su neapykantos nusikaltimais.
• Seimo komiteto pirmininkui tenka gerokai didesnė atsakomybės našta nei eiliniam Seimo nariui. Čia neužtenka tiesiog atstovauti tik savo rinkėjus ir savo partiją, siekti jos rinkimų programos įgyvendinimo. Pirmininkui kyla prievolė sklandžiai ir demokratiškai organizuoti VISO komiteto, kurį sudaro įvairių politinių jėgų atstovai, darbą. Arogancija, demonstratyvi panieka daliai rinkėjų ir demokratinių procedūrų paniekinimas su komiteto pirmininko statusu yra nesuderinami. Ypatingai skaudu ir nepriimtina, kad tokį destruktyvų elgesį viešai demonstruoja buvęs Vilniaus universiteto rektorius, profesorius ir Seimo Švietimo, mokslo ir sporto komiteto pirmininkas.
• LR Teisėkūros pagrindų įstatymas demokratiškai įtvirtina piliečių, NVO, interesų grupių aktyvų dalyvavimą teisėkūros procedūrose. Antai įstatymo, teisės akto rengėjams kyla prievolė viešai debatuoti, skatinti diskusijas, įsiklausyti į visų interesų grupių ir piliečių siūlymus, pagal galimybę siekti, kad interesai ir skirtingos teisinio reguliavimo vizijos būtų subalansuotos, suderintos. Visa tai yra ne valdžios ir jos pareigūnų malonė, bet įstatymu įtvirtinta prievolė. Taigi, komiteto pirmininkas savo poelgiu akivaizdžiai ragino paniekinti pagrindines LR Teisėkūros pagrindų įstatymo teisines normas. Tik pasipriešinus kitiems komiteto posėdžio dalyviams, opozicijos atstovei A. Kubilienei, komiteto pirmininkas buvo priverstas savo diskriminacinius raginimus ir ketinimus nutraukti. Analogija nėra įrodymo argumentas, bet suteikia aiškumo. Tarkime, kas pasitikėtų sporto varžybų teisėju, kuris viešai ragintų varžybose sukčiauti, kažkokių taškų neužskaityti ir būtų aišku, kad jo ketinimai nebuvo iki galo realizuoti tik dėl to, jog pasipriešino jo kolegos kiti teisėjai? Šitaip dabar yra sugriautas pasitikėjimas komiteto pirmininku A. Žukausku. Tuo pačiu padaryta žala ir komiteto, ir Seimo reputacijai.
• LR Konstitucijos 5 str. nurodo: „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Seimo Švietimo ir mokslo komitetas yra reikšmingas Seimo, kaip valstybinės valdžios įstaigos, padalinys. Priimdamas LR Seimo nario pažymėjimą ir pareigas A. Žukauskas prisiekė: gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus… tarnauti demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Seimo komiteto pirmininko A.Žukausko poelgio atveju toji „tarnystė“ pasireiškia dalies piliečių ir rinkėjų sulyginimu su paršu, diskriminacija, įžeidinėjimu ir viešu niekinimu.
• 2003 m. Rusijos Dūmos pirmininkas B. Gryzlovas posėdžio metu ištarė: „Dūma ne vieta diskusijoms“ (rus., Дума– не место для дискуссий). Posakis akimirksniu tapo sparnuota fraze, kurią pasigavo pasaulinės medijos. Posakis įėjo į modernius politologijos vadovėlius, kaip imitacinės demokratijos ir išsigimusio parlamentarizmo Rusijoje įrodymas. Profesoriaus A. Žukausko naujausia idėja apie „žviegiančius“ piliečius yra to paties lygio, kaip ir marazmatiko B. Gryzlovo minėta sentencija. Paradoksas, bet mes galime tik pasiguosti, jog Lietuvos politikų vieši pasisakymai ir vyksmas parlamente apskritai nėra užsieninių medijų atidžiai stebimas, jog incidentas lyg ir nevirto tarptautiniu skandalu ir patyčių objektu.
• Galima pasiguosti tuo, kad Lietuvoje nėra įprasti vadinamieji „garbės nusikaltimai“, taip pat teroro išpuoliai dėl neva kažkieno įžeistos garbės ir religinių jausmų. Deja, ES valstybėse tokių įvykių begalės: žudynės Charlie Hebdo redakcijoje (2015), galvos nupjovimas mokytojui (2020) ir kt. Visgi neturėtume atsipalaiduoti, galvoti, kad tokia patirtis ne mums, kad ji visada apeis Lietuvą. Savotišką teroristinį analogą galima įžvelgti ir Lietuvoje, kada Ukmergės teismo patalpose kažkas papylė gyvsidabrio, kuris ne iš karto buvo aptiktas. Nukentėjo daug žmonių. Nusikaltėliai nerasti iki šiol. Viešasis saugumas yra didžiulė vertybė. Viešasis saugumas nuosekliai kuriamas, įtvirtinamas mūsų valdžios, specialiųjų tarnybų, taip pat sąmoningų piliečių kasdienių pastangų bei atsakingos elgsenos pagrindu. Jei kalbame apie minėto tipo išpuolius, tai toji nuosekliai kurta vertybė gali būti sugriauta akimirksniu.

Dėl pandeminių suvaržymų, ūkio recesijos, pajamų kritimo, augančio kolektyvinio nerimo, saugumo dėl rytdienos jausmo praradimo žmonės yra įsitempę. Greta Lietuvos yra valstybių – Rusija ir Baltarusija, kurių politinės ir ūkinės sistemos grimzta į vis gilesnę krizę, patiria turbulenciją. Kas paneigs, kad sukrėtimų ir desperacijos akivaizdoje nėra pagundos savisaugos ir propagandos tikslais destabilizuoti padėtį kaimyninėse valstybėse: „žiūrėkite, ten nei kiek ne geriau…“.

Įžvalgesniems analitikams Lietuvoje jau matomi bandymai dirbtinai kelti įtampą, varyti antivalstybinę propagandą, provokuoti, žadinti socialinį protestą, įskaitant jo neteisėtas formas.

Netrukus kokie nors „referendumai“ dėl lietuviško „brexit“, beje, mūsų valstybei ir visuomenei nebūtinai reikalingi, gali atrodyti kaip visai nekaltas politinės raidos scenarijus… Būtent parlamentiniai debatai, valdžios atstovų tiesioginis ir pagarbus bendravimas su interesų grupėmis yra išbandytas ir civilizuotas būdas socialinei įtampai išelektrinti, išsaugoti sutarimą ir konsensusą visuomenėje. Dabar gi tarp valdžios ir žmonių kalamas pleištas, dirbtinai didinamas nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas valdžia, didinama socialinė distancija tarp valdžios ir žmonių, eskaluojama neapykanta.

Šiuo požiūriu politiko ir valdžios atstovo A. Žukausko elgesys, kuomet dėl pasaulėžiūrinių dalykų (!) bei įsitikinimų viešai ir brutaliai įžeidinėjama didžiulė grupė Lietuvos žmonių, yra nepasvertas, neatsakingas ir akivaizdžiai provokacinis.

Šiurkščios politinės klaidos akivaizdoje destruktyvi yra ir pagrindinių šalies medijų laikysena. „Žviegiančių“ piliečių istorijos aptarimui ir įvertinimui medijos neatidaro vartų ir laikosi stručio politikos, nors klausimą viešumoje jau bandė eskaluoti pavieniai parlamentarai, Lietuvos tėvų forumas, mažosios nesisteminės medijos, galiausiai, ūžia socialinės medijos Facebook.

Nerimą ir nusivylimą kelia tai, kad į incidentą iki šiol nesureagavo nei vienas iš mūsų valstybės lyderių. Klaidos ir problemos visiškas ignoravimas tiesiogiai liudija demokratijos kokybės deficitą šalyje.

APIBENDRINIMAS. Yra visiškai akivaizdu, kad A. Žukauskas nesubrendęs, socialinės inteligencijos prasme nepasiruošęs atsakingoms Seimo komiteto pirmininko pareigoms. Kai kuriems Lietuvos akademiniams oligarchams ir stambiesiems darbdaviams būdingą aroganciją jis automatiškai, be jokios refleksijos ir elgesio įpročių pasikoregavimo atsinešė į Seimą ir Seimo komiteto pirmininko postą.

Žmogus nesusivokė, kad po Seimo nario priesaikos, po komiteto pirmininko posto perėmimo jo vaidmuo ir misija kardinaliai pasikeitė. A. Žukausko laikysenoje ir poelgyje akivaizdūs daugybiniai LR Konstitucijos, įstatymų tuo pačiu ir Seimo nario priesaikos sulaužymo požymiai, galimai buvo padarytos veikos LR BK įvardinamos kaip neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai.

PRAŠOMA: imtis procedūrinių/procesinių veiksmų ir pasirūpinti, kad:

a) A. Žukausko poelgis būtų visapusiškai įvertintas politinės kultūros, parlamentarų etikos ir LR BK požiūriu;
b) Valstybės vadovai viešai pasisakytų apie incidentą, pateiktų jo vertinimą politinės kultūros ir demokratijos kokybės požiūriu;
b) Klausimas dėl A. Žukausko tinkamumo LR Švietimo, mokslo ir sporto komiteto pirmininko pareigoms būtų įtrauktas į Seimo darbotvarkę.