2025-05-23, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1075

V.Targamadzė: Kodėl LRT propaguoja LGBT?

Redakcija
-
0
V.Targamadzė: Kodėl LRT propaguoja LGBT?

Rubrikoje „Mini interviu” kalbamės su Seimo nare Prof Vilija Targamadze.

– Tėvams ir šeimoms atstovaujančios organizacijos yra pasipiktinusios, jog per LRT laidas „Įdomiosios pamokos” vaikams aiškinama apie lytinius santykius tarp tos pačios lyties žmonių ir tokie homoseksualūs santykiai pateikiami lygiaverčiais moters ir vyro santykiams. Kaip vertinti LGBT, gender ideologijos propagandą per LRT?

– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje aiškiai parašyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu. Tad „Įdomiųjų pamokų” kūrėjams reikėtų labai aiškiai pasirinkti turinį, kuris atitiktų ir vaikų tėvelių, ir mūsų visuomenės lūkesčius. Parenkant nacionalinio transliuotojo laidas, reikėtų įvertinti žiūrovų amžiaus tarpsnį, taip pat įvertinti, ar laidos turinys atitinka mūsų Konstitucijos nuostatas. Kad tai nebūtų propaganda, prieštaringa mūsų Konstitucijai.

– LRT panašių laidų atsiradimą aiškina tolerancijos ugdymu. Ar galima viską „pakišti” po tolerancijos sąvoka?

– Tolerancija yra gerai. Mes suprantame, kad žmonės yra įvairūs, kad yra ir prigimtiniai genetiniai dalykai, tačiau nereikėtų tokių dalykų propaguoti. Reikia pagarbiai elgtis su tokiais žmonėmis, jų neignoruoti, nes mes gyvename visuomenėje, kurioje yra įvairių pažiūrų, įvairių orientacijų žmonių, tad ir vertybės atitinkamų grupių yra įvairios. Tačiau reikėtų įvertinti žiūrovų, kuriems visa tai aiškinama, amžiaus tarpsnį. Ir, žinoma, atskirti toleranciją nuo propagavimo.

Ekspertai turėtų įvertinti mūsų aptariamas ir panašias laidas. Nes jeigu paskaitytume atsiliepimus tėvų, kurie kreipiasi į įvairias institucijas dėl panašaus pobūdžio laidų, suprastume, kad jie visa tai vertina kaip propagandą. LRT turėtų atkreipti dėmesį į tėvų pastabas ir nuogąstavimus.

– LRT kaltinama vienos nuomonės propagavimu, kai laidose pasisako vienos politinės pakraipos žmonės, o kitai nuomonei eteris nesuteikiamas, taip pat tuo, jog aktyviai propaguoja gender ideologiją. Kiek LRT taryba, kurios nare esate buvusi, gali koreguoti tokių laidų atsiradimą?

– Iš patirties galiu pasakyti, jog taryba iš esmės laidų turiniui negali daryti tiesioginės įtakos – yra sudarytos tam tikros ekspertų komisijos, kurios ir vertina turinį. Be abejo, ir taryba pareikšdavo savo nuomonę dėl vienos ar kitos laidos, bet tiesiogiai poveikio turiniui LRT taryba negali turėti. Paprastai į tarybos išsakytą nuomonę būdavo atsižvelgiama. Naujas LRT veiklą reglamentuojantis įstatymas įpareigojo turėti prie LRT tarybos ir komitetus – vienas iš jų Turinio komitetas. Jis ir turėtų sureaguoti.

Rasa Čepaitienė. Poncijaus Piloto dilema

Redakcija
-
5
Rasa Čepaitienė. Poncijaus Piloto dilema

Jei kas toms daugiatūkstantinėms minioms, susirinkdavusioms į Sąjūdžio mitingus Vingio parke būtų ekrane parodęs dabartinę, 2021 m. pradžios, Lietuvą, ką jos būtų pagalvojusios ir pasakiusios tai matydamos? Ar jos išties troško būklės, į kurią Lietuvą per daugiau kaip 30 metų atvedė mūsų progresyvieji ir vakarietiškas vertybes puoselėjantys politikai?

Tuomet buvo svajota kurti laisvą, demokratinę, neskirstančią savo piliečių į lygius ir lygesnius valstybę, atsikračiusią nomenklatūros privilegijų, pro visus galus brukamos indoktrinacijos, kitaminčių persekiojimo, visuomenės bauginimo ir manipuliavimo ja. Demokratija, laisvė, pažanga šiandien, deja, supurvintos, iškreiptos sąvokos, šie žodžiai jau reiškia kažką visiškai kito nei pradinės jų reikšmės.

Antai premjerė išdidžiai pareiškia: išsirinkote mus, dabar tylėkit ir kentėkit iki kitų rinkimų, ne jūsų rūpalas, ką mes darom, taip pat ir su jumis, jums. Ne, tai ne elementarių demokratijos taisyklių priminimas – valdo gavę daugiausia rinkėjų balsų (beje, ar tikrai daugiausia, jei į rinkimus atėjo mažiau nei 50 proc. visų rinkėjų?), – kaip bando teigti dvaro politologai.

Tai klausimas apie kitą fundamentalų demokratijos aspektą – piliečių valios atstovavimą ir vykdymą. Politikai renkami ir gauna tam tikras galias ir įgaliojimus ne tam, kad darytų kas tik šauna į galvą, įgyvendindami savas fantazijas ar eksperimentus ant visų piliečių galvų, ar kad galėtų tą visuomenę minkyti kaip molį, bauginimais ir propaganda suvarydami ją į jiems priimtiną formą. Atsikratę bet kokios atsakomybės už žalingas ar net pragaištingas tokio savo eksperimentavimo pasekmes.

Ne, politika yra viešųjų reikalų tvarkymo menas, tad politikai neprivalo piliečių perauklėti, nuolat trankydami per nagus su liniuote blogai persiauklėjantiems ar išvarydami pas direktorių prasižengėlius. Jie, pageidautina, neturi kiršinti, nuteikinėti vienas visuomenės grupes prieš kitas, pjudyti ir skatinti neapykantą. Tad kodėl dabar daro priešingai tam, kam ir buvo pasamdyti?

Dažnai gretinu dabartinę padėtį su sovietmečiu, bet kai kuriais atvejais šios analogijos nebetinka, geriau paieškoti kitų. Ar tie pradžioje minėti Sąjūdžio žmonės, net partinė nomenklatūra, galėjo tada įsivaizduoti, kad vadovavimas partijai gali būti paveldimas, net nebesivarginant imituoti rinkimų?

Sako, 16 kitų kandidatų skubiai ir visi kartu atsiėmė savo kandidatūras. Pažangu, kad jiems nieko už tai nebus, o juk galėtų ir sušaudyti – kaip drįso?

Čia jau kvepia net ne SSSR, o kokia tai Šiaurės Šiaurės Korėja (nepainioti su Šiaurės Atėnais), kur Kim Čen Vytautas perduoda valdžią Kim Čen Gabrieliui, partiečiams sinchroniškai pašokus nuo kėdžių ir džiaugsmingai plojant katučių.

Turime ir savajį čiučche – teisingą ir šventą mokymą, nukrypę nuo kurio negailestingai, bet, žinoma, tik jų pačių labui, baudžiami ir uždaromi į perauklėjimo stovyklas. Ai, tiesa, šitų dar nespėjo įrengti, kol kas jos tik virtualios, budriai saugomos kiberpatrulių, bet kas žino, kas žino, dar tik keli mėnesiai nuo teisingosios ir išmintingosios vyriausybės darbo pradžios tepraėjo…

O kai yra teisingasis mokymas, juk nebereikia mąstyti ir vertinti pačiam – labai patogu. Nebereikia klausti – ar tai tiesa? Kas yra tiesa? Šito kažkada vieno tokio sumušto kalinio paklausė toks panašios į dabartinę Lietuvą provincijos valdytojas. Jis mat turėjo nuspręsti – skirti jam mirties bausmę ar paleisti. Neaiškus ten buvo atvejis, kažkokie žydų tarpusavio reikalai, pjautynės dėl religijos, žodžiu, nuobodu ir beviltiška gilintis. Ir nesigilino prokuratorius, nusisuko nuo kalinio nė nesulaukęs jo atsakymo. Pasielgė kaip tikras įžvalgus politikas – permetė šį bjaurų reikalą minios teismui, leido jai pažaisti demokratiją, rinktis iš dviejų, įsivaizduojant, kad čia ką nors sprendžia, o pats nusiplovė rankas, liko nei „taip”, nei „ne”.

Šiais laikais tuo pat metu sakyti „taip” ir „ne”, kaip įžvalgiai pastebėjo filosofas A. Jokubaitis, yra tapę itin populiaru ir paplitę, tai net virsta oficialia politika, nebekeliančia tiesos klausimo. Pastarąjį keičia galios klausimas – teisus tas, kieno rankose jėga (pamenat, „Daugiau jėgos!”?). Argumentų ir ramaus kalbėjimosi nebereikia. Valia, jei reikės, bus primesta prievarta, be didesnių ceremonijų, o tam pateisinti ir „įtikinti” kitus skirtos minios nūnai virtualios. Jos mikliai mobilizuojamos, kai tik prireikia netinkamą, kliudančią poziciją subaladoti ar žūtbūt išbalinti prisidirbusį saviškį. Tokia skaitmeninė ochlokratija – minios valdžia.

Ochlokratija, kaip paskutinė politinio režimo moralinės ir legitimacinės degradacijos stadija. Kaip demokratijos išsigimimas ir išniekinimas. Šitai žinojo ir aprašė dar senovės graikų nedvaro politologas Polibijus.

 

Audrius Bačiulis. Tapino viešųjų ryšių aferos tęsinys

Redakcija
-
12

Taigi, Andrius Tapinas šiandien nutarė privesti savo „parašų po peticija atšaukti peticiją rinkimo” aferą iki galo, nors žadėto milijono ir nesurinko (nors gal kol rašau, prisuko iki reikiamo skaičiaus). Bet šiandien penktadienis ir žmonės galvos apie savaitgalį, ne apie politiką.

Tad nešti savo klastotę Seimo pirmininkei, beždžioniaudamas autorius peticijos už prie pavaldinių Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje priekabiavusio profesionalaus gėjaus Vytauto Raskevičiaus atstatydinimą iš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkų, Tapinas nutarė šiandien.

Kai prieš tris dienas rašiau apie šią Tapino aferą, mano išvada dėl planuojamo masinio parašų klastojimo įvairiais internetiniais generatoriais buvo paremta logine išvada iš turimų netiesioginių įrodymų: tiek feisbuką komentarais užplūdusia trolių armija, aiškinančia, esą nėra jokių kliūčių Google Forms sufabrikuoti reikiamą kiekį parašų, tiek paties Tapino isteriška parama esamai valdžiai, polinkiu trolinti bei moralinių stabdžių nebuvimu.

Bet po šio įrašo geri žmonės atsiuntė diskusijos Tapino vadovaujamos Laisvės TV uždaroje grupėje „skrynus”, vienareikšmiškai liudijančius, jog akcija Nacionalinė Peticija „Milijonas parašų: Pabudome ir Kelkimės“ buvo nuo pat pradžių suplanuota kaip klastotė.

Tai yra, Laisvės TV vadovas Andrius Tapinas, iš anksto susimokęs su mažosios bendrijos „Una technologija” direktoriumi programuotoju Vytautu Butėnu ir debesų kompiuterijos bendrovės Virtustream vyriausiu site reliability engineer (nežinau, kaip tai lietuviškai) Audriumi Blaževičiumi atsitiktinių vardų generatoriaus ir, tikėtina, vogtų asmens duomenų bazių pagalba suklastojo per 800 tūkstančių neva asmenų parašų įrašų Google Forms, kuriuos teikia Seimo pirmininkei Čmilytei-Nielsen kaip tikrą daiktą.

Apie iš anksto suplanuotą parašų klastojimą liudija ne tik ši diskusija.
Laisvės TV uždaroje grupėje, bet ir minėjoto Butėno įrašas jo FB profilyje: „Ar kas nors dar <…> tiki, kad visi tie „parašai“ – realūs? Aš tiek tokio patikimumo parašų galėčiau per keletą dienų suorganizuot. O jei būčiau spėjęs citybee duomenų bazę nusipirkt kai dar nebrangiai pardavinėjo, tai bent 100000 iš jų būtų netgi realūs asmenys.” Kaip ir Blaževičiaus įrašas Laisvės TV diskusijoje „girdėjau, kažkas parduoda už 8 eur su asmens kodais virš 100 tūkst. tikrų duomenų„.

Viską vainikavo Tapino sprendimas: „Pirmadienį duosiu saviškiams darbo, tai gal prašysime pagalbos, nes čia puikiai viskas. Čia daugiau nei pakankamai info, kad nunešti į Seimą”.

Aš ne teisininkas, bet gal Dominykas Vanhara patars: Ar tokioje aferoje, imituojant piliečių peticiją Seimui ir galimai naudojant vogtas asmenų duomenų bazes viskas švaru jei ne BK, tai bent ATPK požiūriu?

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Lietuvoje jau aušta valanda Z

Redakcija
-
3

Prieš 7-erius metus klausiau, ar Lietuvoje jau aušta „valanda Z“? Dabar straipsnio antraštę rašyčiau kaip teiginį, nebe klausimą.

Vidmantas Valiušaitis. Ar Lietuvoje jau aušta valanda Z?

Lietuvos rytas | 2013 m. liepos 18 d.

Neseniai Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti fantastinis trileris „Pasaulinis karas Z“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka šiuolaikinio kino meno pažiba Bradas Pittas. Vokiečių-šveicarų kilmės režisieriaus ir scenaristo Marco Forsterio siaubo filmas sukurtas pagal 2006 metais paskelbtą to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo Maxo Brookso romaną.

Žmoniją puola neįveikiami pūvantys antžmogiai, vieną po kito okupuoja žemynus, žaloja Žemės gyventojus ir paverča juos zombiais. Į kovą, atrodytų – beviltišką, įsijungia Juntinių Tautų tarnautojas Garis Leinas. Jis bando sustabdyti pandemijos greičiu plintantį zombių virusą ir atremti puolimą, dėl kurio vienas po kito žūva ant susinaikinimo slenksčio atsidūrusio pasaulio gyventojai.

Italų apžvalgininkė ir kino kritikė Laura Cotta Ramosino apie „Pasaulinį karą Z“ rašo: „Nepaisant to, kad kūrinys pasižymi aštriais pojūčiais, būdingais tradiciniams filmams apie zombius, drauge jis atiduoda duoklę šeimai. Vienintelė institucija, kurioje žmogus gali išsilaikyti, kai visuomenė žūva, yra šeima. Ir tai yra vienintelė vertybė, dėl kurios verta kovoti, ir vienintelis dalykas, kuris įkvepia vyrus neįveikiamo priešo akivaizdoje.“

Rašau ne filmo recenziją. Jį paminėjau tik dėl to, kad net ir fantastiniai kūriniai, ypač – geri, paprastai turi paralelių su realiu gyvenimu. Galima, žinoma, ginčytis, ar iš tiesų esame liudininkai kažkokio naujo „pasaulinio karo“, kuriame kovojama ne ginklais, bet technologijomis (įskaitant informacines), nukreiptomis į žmogaus sąmonę, siekiant jį pavergti ir pajungti to „karo“ laimėtojų reikmėms. Silpną, vertybių neturintį, aistrų draskomą žmogų lengva valdyti, jį išnaudoti.

Užvaldyti jo gyvenamą teritoriją, turtus. Toks žmogus nepajėgus aiškiai suvokti jį supančios tikrovės, gyvenimo raidos kryptį lemiančių priežastingumo ryšių, nesugeba iš paskirų gyvenimo faktų daryti apibendrinančių išvadų, numatyti likiminės reikšmės tendencijų.

Tokio pobūdžio „socialinė inžinerija“, siekiant žmones paversti buka, negebančia analizuoti, vien pavestas funkcijas besąlygiškai vykdančia mase, tuo pačiu metu užsitikrinant išskirtines sąlygas saujelei išnaudotojų, nėra vien totalitariniams režimams būdingas požymis. Prancūzų diplomatas, rašytojas, filosofas ir politikas Josephas-Marie de Maistre’as (1753–1821) jau prieš du šimtus metų pastebėjo tai, kas mums itin išraiškingais pavidalais paaiškėjo tik nepriklausomybės laikais: „Iškreipta viešoji nuomonė yra lyg padirbti pinigai: ji reikalinga kaltiems žmonėms atitinkamai paveikti sąžininguosius, kad pastarieji, nė nesuvokdami, ką darantys, įteisintų pirmųjų nusikaltimus“.

„Karas“ tai ar ne – antraeilis klausimas. Tačiau faktas, kad vyksta milžiniški pokyčiai žmonijos sąmonėje, kad bandoma išjudinti pamatines vertybes, ant kurių iškilo, kurios pagrindė ir dėl kurių laikosi Vakarų civilizacija, – sunkiai paneigiamas.

Kur yra Lietuva šiame procese ir koks likimas jos laukia? Ar mes išliksime kaip tauta, išsilaikysime kaip valstybė, tapsime laisvų, likimą savo pačių rankose tvirtai laikančių žmonių bendruomene? Vydūnas juos vadino „sau žmonėmis“.

Tai klausimai, kuriuos turėjau akiratyje visus 25 metus, kada, vos prasidėjus Atgimimui, nuo 1988-ųjų, pradėjau sekti politinę Lietuvos raidą ir rašyti komentarus į spaudą. Nors išleidau ne vieną publicistikos knygą, tačiau bergždžia būtų ieškoti tiesioginių atsakymų į tuos klausimus. Jų nėra nei šiame, nei anksčiau išleistuose publicistikos rinkiniuose. Tačiau šie klausimai buvo mano mintis orientuojanti gairė, vertinant įvykius, procesus, žmonių veiksmus.

Kita vertus, į tuos klausimus šiandien vargu ar galima duoti atsakymus. Visuomenė ir žmonės nepaliaujamai keičiasi. Ta kaita gali būti į gerą ir į blogą. Ir net po pasikeitimų į blogesnę pusę, laisvų žmonių bendruomenėse tikimybė kaitos į gerą paprastai išlieka. Kol, žinoma, neužklumpa lemtingoji valanda „Z“, kada istorija pareikalauja iš tautų, įskaitant didžiąsias ir galingąsias, neišvengiamo atsakymo į klausimą: laisvė – kam?

Lietuva, per savo ilgą ir dramatišką istoriją, tokių valandų yra patyrusi daug. Jos baigdavosi paprastai tragiškai, nes laisvės valandų dažniausiai nesugebėdavome išnaudoti savo tapatybės įtvirtinimui, visuomenės išugdymui, jos konsolidavimui. Užtat su svetimųjų ekspansija ir priespaudomis išeidavome kovoti ne tada, kai turėdavome valstybinę organizaciją, atitinkamus išteklius ir vadovybę, bet tada, kai tapdavome nuginkluoti, be resursų ir be vadovybės.

Tačiau laisvė, tautos tapatybė, žmonių gyvenimo būdas ir vertybės saugomos bei ginamos ne vien ginklo jėga. Tiksliau, ginklas – jau paskutinė, beveik desperatiška priemonė, kuri mažoms tautoms tik labai retais atvejais pasitarnauja. Ir tai dažniausiai vien paliudyti tautos atsparumui ir narsai, kurių neįmanoma išsiugdyti be vertybių, apie kurias L. C. Ramosino rašo: „B. Pittas (tikriausiai dėl jo asmeninės auklėjimo patirties šeimoje) labai įtikinamai atlieka vaidmenį tėvo, kuris pasiruošęs viskam, kad apsaugotų savo šeimą: skristi lėktuvu, amputuoti ranką ar kopti per tūkstančius zombių, lyg Mozė, keliauti per Raudonąją jūrą…“

Mat, kai nebelieka vertybių, kai nėra tikėjimo tiesa, netrunka išblėsti ir tikėjimas laisve. Atėjus valandai, kurią laisvę – asmeninę ar bendruomeninę – tenka ginti, ne vien ja džiaugtis, pasijuntama be atsakymo į klausimą: laisvė – kam?

Liudas Dapkus, portalo lrytas.lt vyriausiasis redaktorius, rašo: „Mes vis mažiau skaitome ir žinome. Dar prieš septynerius metus buvę ES statistikos lentelių viduryje, dabar murkdomės dugne. Vienas iš keturių suaugusiųjų jau dabar prastai suvokia skaitomą tekstą. Pagal ketvirtokų skaitymo gebėjimus 2001 m. Lietuva užėmė 7-tą vietą (iš 35 šalių), 2007 m. – jau 21-ą (iš 45), bet smingame toliau. Dar 2006 m. per dieną skaitėme 26 min., dabar – tik 17. Palyginimui, suomiai skaito 46 min., estai – 39 min.“ Jis priduria, kad „pernai apklausta tūkstančiai įvairių socialinių sluoksnių lietuvių nuo 18 metų. 52 proc. prisipažino visiškai neskaitantys, kiti paskaito po 3–4 knygas per metus.“

„Gal tai – laikinas nuosmukis? – teiraujasi straipsnio autorius. – Deja, tyrimai nesuteikia optimizmo. Pernai per bandomąjį brandos egzaminą, kuriame dalyvavo 3,5 tūkst. mokinių, 61 proc. abiturientų padarė 30 ir daugiau klaidų – gramatikos, skyrybos, leksikos. Tai – mūsų ateities karta, ji kurs naują Lietuvą.“

Kas šiais laikais nežino populiaraus posakio: kiekviena šalis turi tokią vyriausybę, kurios nusipelno? Prisimenate kas taip pasakė? J. M. de Maistre’as apie politiką ir daugiau yra pasakęs kai ką išmintingo, nors Lietuvoje tai nėra taip plačiai žinoma ir populiaru. Pavyzdžiui: „Tiek individo, tiek tautos išsigimimas yra tiesiogiai proporcingas kalbos išsigimimui.“

„Nykščio kartos“ jaunimui, karštligiškai braukančiam išmaniuosius telefonus, bendraujančiam puskalbe – lietuvių, anglų, rusų kalbų nuolaužomis, – „švepla rašyba“ yra tapatybės dalis. Tai savotiška makaroninė kalba – Abiejų Tautų Respublikos žlugimo ir lietuvių tautos sunykimo pranašas, – pasižyminti ypatinga svetimybių, skolinių, barbarizmų gausa.

Rezultatą aptaria rašytoja Renata Šerelytė: „Žmonės ne tik rašyti, bet ir skaityti nemoka. Jau yra problema perskaityti vidutinio sudėtingumo tekstą ir suvokti jo potekstę. Jei žmogus nori būti kvailas, jis turi tokią teisę. Bet tuomet neišvengiamai atsiranda terpė manipuliacijoms: kvailu žmogumi labai lengva manipuliuoti.“

O juk gebėjimas naudotis gimtosios kalbos ištekliais – ne vien mąstymo aiškumo ženklas. Žmonės, kurie deramai neišmoksta gimtosios kalbos, paprastai, tik ribotai įstengia naudotis ir svetimomis. Nekalbant jau apie tai, kad gimtosios kalbos vartojimo kokybė reprezentuoja visuomenę, jos įsipareigojimą savo žemei, savo kultūrai, savo istorijai, liudija kūrybinį tautos gyvastingumą ir civilizacinį potencialą.

Mikalojui Daukšai tai buvo aišku jau 1599-aisiais. O mums ir po 400 metų vėl iš naujo tenka vieni kitiems įrodinėti, kad makaroninė kalba, pamaišiui su pidgin English, nėra nei išsilavinimo, nei kultūros požymis, juo labiau – tautos bei valstybės ateities laidas.

XVI a. lietuvių švietėjas andai rašė: „Nors tikrai daug kas iš mūsų, ypač aukštesnių luomų tarpe, gerai moka lenkiškai pati mūsų lietuvių tauta, besirūpindama išmokti lenkiškai, savo tikrąją kalbą apleido, paniekino ir beveik pametė – tai aiškiai mato kiekvienas, bet nežinau, ar kas už tai pagirs.

Kurgi yra pasaulyje tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos? Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės sklypo, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašomi įstatymai, kuria rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie.“

Ir kaip suprasti: viena vertus, lietuvių kalba dar niekada istorijoje nebuvo pasiekusi tokio aukšto ir reprezentatyvaus tarptautinio statuso, pripažinus ją oficialia Europos Sąjungos kalba, bet kita vertus, vargu ar kada nors anksčiau taip abejingai buvo žvelgiama į didžiausią mūsų šalies turtą – žmones ir per šimtmečius išpuoselėtą jų protėvių paveldą?

Tiek dvasinį, tiek materialųjį. Turi būti kažkas esmingai ydinga „danų karalystėje“, jeigu žmonės persmelkti netikėjimo laisvos ir nepriklausomos valstybės ateitimi, savo perspektyvomis gimtojoje žemėje, jeigu iš jos jie bėga analogų kitose šalyse neturinčiomis proporcijomis, jeigu švietimo lygis čia likusiųjų nenumaldomai smunka, jeigu žmonių saitai su savo žeme ir savo kultūra vis labiau trūkinėja, jeigu pati valstybė juo toliau, tuo labiau grimzta į skolas.

Kas čia stos į egzistencinį mūšį už išlikimą atėjus valandai „Z“, jeigu dabar, kai dar turime daug galimybių efektyviai veikti, tvyro apatija ir abejingumas?

Metas veikti dabar, ne tada, kada pasijusime, kad, pavyzdžiui, „zombių viruso“ pandemija jau pratrūko…

Aršūs mūšiai ties Genocido centro prieigomis

Redakcija
-
3

Į Lietuvos vadovus  bei kitas valstybės institucijas, kurios suinteresuotos  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) veiklos stabilumu kreipėsi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras ir grupė Lietuvos Sąjūdžio narių.

Išreiškę susirūpinimą dėl LGGRTC  ir tuo pačiu Lietuvos valstybės diskreditavimo, nie pažymėjo, kad septyniolika LGGRTC padalinių vadovų ir darbuotojų savo kreipimesi į Seimą tikino, esą jie priešinasi istorijos politizavimui, tačiau  nepateikė dėl to nei vieno konkretaus fakto.

Iš tikrųjų, su minėto septynioliktuko kreipimusi prasidėjo pats aštriausias LGGRTC vidinių debatų politizavimas. Buvo mėginama sudaryti įspūdį, kad problemos kyla dėl naujai paskirto gen. direktoriaus patarėjo V. Valiušaičio. Tačiau šiam pasitraukus iš LGGRTC,  toliau buvo puolamas Seimo naujai paskirtas gen. direktorius Adas Jakubauskas.

Kreipimosi autoriai teigia, kad dabartinė padėtis LGGRTC žiniasklaidoje pateikiama šališkai, nekalbama apie esmines problemas. Kadangi jau daug metų buvo rašoma apie LGGRTC,  susidarė įspūdį, kad situacija jame ir anksčiau buvo labai sudėtinga dėl mažų atlyginimų ir didžiulės darbuotojų kaitos ir kt.

Kreipimesi rašoma, kad LGGRTC, tiriančiam sovietmečio istoriją, yra ypač stipriai įsigalėjusios sovietmečio vadybos/administravimo tradicijos. Generalinis direktorius ir visi padalinių vadovai buvo skiriami vadovauti iki gyvos galvos, nebuvo jokių administracijos narių kadencijų ir rotacijų. Tik 2020 m.  Seimas, siekdamas ištaisyti tokį stiliaus LGGRTC valdymą, įvedė kadencijas generalinio direktoriaus pareigybei ir paskyrė prof. Adą Jakubauską vadovauti LGGRTC 5-ių metų kadencijai.

A. Jakubauskas, atėjęs vadovauti LGGRTC, išsikėlė tikslą įvertinti šio centro darbuotojų veiklos efektyvumą, skiriamų lėšų panaudojimą, pirmą kartą buvo sudarytas strateginės veiklos planas, panagrinėtos nepotizmo/klientelizmo apraiškos. Tuo, anot A. Jakubausko, ir buvo „pažeista komforto zona“, tai ir sukėlė dalies padalinių vadovų ir darbuotojų nepasitenkinimą.

„Manome, kad tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl prasidėjo puolimas prieš naują LGGRTC administraciją, siekiant ją pašalinti, pasiekti, kad LGGRTC vadovautų „patogus“ direktorius, kad institucijoje niekas nesikeistų. Vadybos elementoriuose rašoma, kad į bet kurią įstaigą atėjus naujai administracijai, jos vykdomoms reformoms pritaria apie 20 proc. dirbančiųjų, priešinasi irgi apie 20 proc., o 60 proc. lieka neutralūs.

Tai, kas dabar vyksta LGGRTC yra visiškai klasikinis atvejis. Tačiau yra esminis skirtumas dėl LGGRTC institucijos specifiškumo, nes genocidas ir rezistencija yra savaime politinės prigimties istoriniai įvykiai, dėl šių įvykių interpretavimo ir vyksta informaciniai karai.

Per pastaruosius metus LR Seimas daugelyje švietimo, kultūros įstaigų, muziejuose įvedė kadencijas vadovams, daugelyje minėtų įstaigų keitėsi vadovai, kurie vykdė mažesnes ar didesnes reformas. Be abejo, ne visi tomis reformomis buvo patenkinti. Tačiau niekur kitur pasipriešinimas naujai administracijai nepersikėlė į viešąją erdvę, tik dėl padėties LGGRTC. Į šią kovą įsitraukė net kitų institucijų atstovai, Vilniaus universiteto dalis istorikų išplatino viešą laišką, kur išsakė „sunkiai įsivaizduoją, kad A. Jakubauskas ras sau vietą atnaujintame ir sustiprėjusiame tyrimų centre“,- rašoma kreipimesi.

„LGGRTC, kaip institucija tirianti Lietuvos gyventojų genocidą bei įamžinanti laisvės kovotojų atminimą, dėl savo ypatingų funkcijų yra informacinio karo priešakinėse linijose. Apie informacinius karus prieš Lietuvą, viešai pradėta rašyti ir kalbėti tik pastaruosius kelis metus. 2021 m. vasario 4 d. portalas Delfi paskelbė Liudo Dapkaus straipsnį „Istorijos makaronai lietuvių ausims“, kur autorius pažymi: „kai skaitysite pranešimus apie audringas istorikų kovas, regėsite lipdomas etiketes ir stebėsitės ugningais pareiškimais, prisiminkite šį pavadinimą – „Istorinė atmintis“. Tai V. Putino parėdymu įkurtas fondas, kuriame labai konkrečiai apibrėžti uždaviniai Baltijos šalių atžvilgiu. Vienas iš šio fondo uždavinių – Rusijos ir Europos istorikų akyse diskredituoti oficialias vietines istorines – politines struktūras (komisijas, nacionalinės atminties institutus, okupacijos muziejus).

15 min. portalo 2017 m. straipsnyje „Informacinis karas: kaip atpažinti Kremliaus propagandą ir kaip su ja kovoti“ specialistai nurodo, kad informaciniame kare naudojamos pagrindinės logikos manipuliacijos yra „Ad absurdum“ (privedimas iki absurdo), ir „Ad hominem“ (argumentas prieš žmogų). „Ad absurdum“ – kai tam tikras reiškinys yra hiperbolizuojamas iki tokio absurdo, kad skaitytojui atrodo, jog taip sumeluoti jau neįmanoma, todėl jis patiki, o „Ad hominem“ – kai yra atakuojama asmenybė, nėra diskutuojama tam tikra tema, nėra aiškinamasi, o paprasčiausiai yra klijuojamos etiketės“. Įdomu, kad tokia taktika naudojama prieš naują LGGRTC administraciją, kai ji kaltinama net už nepadarytus darbus iki jai pradedant dirbti Centre (manipuliacija „ad absurdum“). Apie puolimą „ad hominem“ išsamiai aprašė buvęs LGGRTC gen. direktoriaus patarėjas Vidmantas Valiušaitis publikacijoje „Politinės užuovėjos nebus – Genocido centras ir toliau bus puolamas“(Portalas Alkas, 2021 02 22).

Dėl visų šiame kreipimesi išvardintų dalykų matome problemą, kad LGGRTC parlamentinę kontrolę virš 20 metų vykdo LR Seimo Žmogaus teisių komitetas, kuris vargu ar gali būti kompetentingas padedant spręsti kylančius iššūkius, kas susiję su informaciniais, hibridiniais karais ir panašiais dalykais. Panašu, kad Lietuvos nepriklausomybės pradžioje LGGRTC kontrolė buvo perduota LR Seimo Žmogaus teisių komitetui, nes nebuvo ar nerasta geresnių variantų,- skelbia kreipimosi autoriai.

Jie prašo Seimo valdybą ir LR Seimo darbo grupės „Dėl situacijos LGGRTC“ narius atidžiai išnagrinėti šioje institucijoje susidariusią padėtį, įvertinti tai, kad puolimas prieš naują administraciją kilo pirmiausia bijant permainų įstaigoje, kad LGGRTC naujos administracijos kritika dėl įsivaizduojamo mokslo nuvertinimo ar mokslo autonomijos varžymo, yra tik priedanga, siekiant savųjų naudos tikslų.

Taip pat prašo LGGRTC parlamentinę kontrolę iš Seimo Žmogaus teisių komiteto perduoti  Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui.

Dokumentą pasirao Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras dr. Leonas Milčius, Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos nariai dr. Algimantas Kurlavičius, šios tarybos pirmininko pavaduotojas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Romas Žemaitis, bei jos pirmininkas dr. Raimundas Kaminskas.

Visa dokumento tekstas ČIA

Autorių kolektyvas. Lenkija ragina Stambulo konvenciją pakeisti Šeimos teisių sutartimi

Redakcija
-
2

Lenkija deda diplomatines pastangas kaimyninėse šalyse ir telkia rėmėjus „Šeimos teisių konvencijai“, kuri inicijuota kaip Rytų Europos regioną apjungiantis iššūkis Stambulo konvencijai.

Konservatoriai Lenkijos vyriausybėje ir opozicijoje deda pastangas regione, siekdami atmesti 2011 m. Europos Tarybos konvenciją, kuri, kaip skelbiama, skirta kovai su smurtu prieš moteris ir smurtą artimoje aplinkoje, dar žinomą kaip Stambulo konvencija, ir siekia ją pakeisti kita sutartimi, kurios tikslas yra išplėsti „tradicinių šeimų“ teises, praneša BIRN (Balkanų tiriamųjų ataskaitų tinklas)

Jei pasiseks, šis postūmis leistų įkurti regioninę sąjungą Vidurio ir Rytų Europoje ir galimai stabdytų LGBT ir feminizmo plėtrą ES bei gilėjantį susipriešinimą su Briuseliu. Lenkija jau dabar yra ES puolama, nes trečdalis Lenkijos savivaldybių jau priėmė vietinių PiS (partija Teisė ir teisingumas) tarybų narių palaikomą rezoliuciją prieš tai, ką jie vadina „LGBT ideologija“ – šią rezuliuciją sukūrė konservatyvi grupė Ordo Iuris. Apie ginčus dėl Stambulo konvencijos dar praėjusią vasarą rašė visi laikraščiai, kai lenkų teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro užregistravo oficialų prašymą Šeimos, darbo ir socialinės politikos ministerijai, prašydamas pradėti procesą, kuriuo jų įsipareigojimas dalyvauti Stambulo konvencijoje būtų atšauktas.

Žinomas dėl savo katalikiškų pažiūrų Ziobro įrodinėjo, kad Stambulo konvencija „per socialinės lyties sampratą nusitaiko į šeimą, santuoką ir dabartinį socialinį gyvenimą“.

Stambulo konvencija, kurią Lenkija ratifikavo 2015 m., aiškina smurtą prieš moteris kaip istorinės nelygybės tarp vyrų ir moterų pasekmę bei apibrėžia lytis kaip „socialiai sukurtus vaidmenis“.

Dėl šių priežasčių konservatoriai Lenkijoje daug metų koneveikė dokumentą, kuris, pasak jų, primesdamas „genderizmo ideologiją“ (skėtinį terminą, sukurtą pirmiausia apie vadinamas LGBT ir reprodukcines teises kalbančių grupių), sunaikins prigimtinę šeimą.

Ziobro pranešimas sukėlė audringas reakcijas tiek tarp Stambulo konvencijos šalininkų, tiek tarp jos priešininkų ir kritikų.

Liepos 30 d. Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawiecki, kurio Teisės ir teisingumo partija (PiS) sudarė koaliciją su Ziobro „Vieninga Lenkija“, pranešė, jog kreipėsi į šalies konstitucinį teismą, prašydamas ištirti, ar Stambulo konvencija suderinama su Lenkijos konstitucija. Tuo metu Morawiecki teigė, jog Stambulo konvencija yra „ideologinis“ dokumentas ir sakė, jog Lenkijos vyriausybė „pritarė kai kuriems jo nuogąstavimams“. Ministras pirmininkas taip pat pridūrė, kad Lenkija jau pradėjo tarptautinį bendradarbiavimą siekdama rasti geresnę priemonę kovoti su smurtu artimoje aplinkoje nei Stambulo konvencija. „Užsienio reikalų ministerija gavo aiškią užduotį bendradarbiavimo su kitomis šalimis srityje: pasiūlyti tam tikras nuostatas, kurios nebūtų permerktos kokiais nors abejotinais pasaulėžiūriniais elementais, susijusiais su moraline revoliucija, kurią norima mums primesti“ – sakė Morawiecki.

Tą pačią dieną Pawelas Jablonski, Užsienio reikalų ministro pavaduotojas, Twitter paskyroje paskelbė, kad jo ministerija pradėjo „diplomatinius veiksmus, susijusius su tarptautinės sutarties priėmimu – konvencija, kuri gins šeimų teises“.

Dabar BIRN gali patvirtinti, jog Lenkija pradėjo šį procesą tam, kad sutelktų kitų šio regiono šalių paramą ir pakeistų Stambulo konvenciją kitu dokumentu, paremtu prigimtinės šeimos sąvoka.

Lenkijos teisingumo ministras sakė BIRN, kad „Laiškas, siūlantis bendradarbiavimą ruošiant konvenciją dėl šeimų teisių ir pareigų, buvo nusiųstas kelių Europos valstybių teisingumo ministerijoms“, nors BIRN prašyto tų šalių sąrašo nepateikė.

Rugsėjo pabaigoje Lenkijos Užsienio reikalų ministerija patvirtino BIRN „koordinuojanti veiklas, kurių tikslas sukurti tarptautinį teisinį aktą, ginantį šeimų teises“, kaip nurodė ministras pirmininkas. Tam, kad pasiektų užsibrėžtus tikslus, ji ėmėsi „diplomatinių veiksmų, o ypač dvišalių pokalbių su šalių, kurias sudomintų ši iniciatyva, atstovais“.

BIRN gali patvirtinti, kad bent keturios regiono vyriausybės – Čekija, Slovakija, Slovėnija ir Kroatija – buvo pakviestos prisijungti prie Lenkijos ir padėti sukurti alternatyvią konvenciją Stambulo konvencijai.

Čekijos Teisingumo ministerijos atstovas sakė BIRN: „Čekijos Respublikos Teisingumo ministerija gavo laišką. Dabar jį nagrinėjame. Šiuo metu galime pasakyti tik tiek. Neužbėgsime už akių, skelbdami Čekijos Respublikos požiūrį.“

Slovakijos Teisingumo ministerija taip pat pareiškė gavusi laišką iš kolegų Lenkijoje: „Galime patvirtinti, kad Lenkijos Teisingumo ministerija atsiuntė mums laišką, siūlantį kurti daugiašalę konvenciją, ginančią šeimą, vaikus ir kovojančią su smurtu bei jo šaltiniais“, – sakė atstovas.

Kroatijos Teisingumo ministerija atsakė gavusi laišką iš Lenkijos. „Į Teisingumo ministeriją atėjo žinia iš Lenkijos Teisingumo ministerijos, kviečianti sudaryti naują tarptautinį susitarimą, kuris gintų šeimą. Kadangi toks klausimas yra Darbo, pensijų sistemos, šeimos ir socialinės politikos sritis, laiškas buvo perduotas atitinkamai ministerijai, kad būtų imtasi deramų veiksmų.“

BIRN kreipėsi į Darbo, Pensijų sistemos, Šeimos ir Socialinės politikos ministeriją, tačiau atsakymo nesulaukė.

Galiausiai Slovėnijos Teisingumo ministerija taip pat patvirtino gavusi laišką bei pridėjo, kad jau išsiuntė neigiamą atsakymą lenkams. „2020 m. rugpjūčio 25 d. gavome Lenkijos Teisingumo ministerijos siųstą laišką, siūlantį kurti naują iniciatyvą ir ruošti tarptautinę sutartį, susijusią su šeimos klausimais, vaikų apsauga ir kova su smurtu artimoje aplinkoje“, – rašė ministerijos atstovas.

„Siūlomas aptarti turinys jau yra Stambulo konvencijoje, prie kurios Slovėnijos Respublika taip pat yra prisijungusi. Atsakydami mes išreiškiame Teisingumo ministerijos poziciją, kad Stambulo konvencija yra svarbus tarptautinis teisinis dokumentas, skirtas išvengti smurto prieš moteris ir šeimoje bei su juo kovoti.“

„Mes tikime, kad (Stambulo) konvencija deda gerus pamatus, leidžiančius atremti iššūkius mūsų visuomenėje ir nutiesia kelią tokioms vertybėms kaip visų piliečių lygybė ir orumas. Mūsų požiūriu, tarptautinė, ES teisė ir mūsų nacionalinė teisė tinkamai apibrėžia teisinius rėmus šioje srityje. Dėl šios priežasties nematome jokio pagrindo kitokiai tvarkai nei ta, kurią siūlo Stambulo konvencija.“

Duodami kelis askirus interviu BIRN, dviejų Lenkijos konservatyvių grupių atstovai patvirtino, kad alternatyviąja konvencija, skirta pakeisti Stambulo konvenciją, susidomėjo Vengrijos ir Slovakijos vyriausybės, nors konkrečių pavardžių atstovai nepateikė.

„Sulaukėme signalų, kad šalys, kurios dar neratifikavo Stambulo konvencijos, laukia mūsų“ – sakė dešiniojo flango politikė Lidia Grabczuk bei buvusi EP narė Marek Jurek, vadovaujanti Krikščioniškam socialiniam kongresui. Jos pabrėžė, kad konvencijos vis dar neratifikavo 13 šalių, tarp kurių yra Bulgarija, Vengrija, Čekija, Latvija ir Lietuva.

„Mums tai būtų puiki geopolitinė galimybė: sukurti Vidurio Europos sąjungą tarp tų šalių, kurios, nepaisant milžiniško spaudimo iš ES, neratifikavo Stambulo konvencijos. Galėtumėm būti pradininkais, sukurdami stiprų užnugarį „Taip“ prigimtinei šeimai ir „ne“ socialinei lyčiai sakančiųjų balsams“, – kalbėjo Grabczuk.

Pagaminta Varšuvoje, ne Stambule

Apie ką kalba ši alternatyvi šeimos teisių konvencija ir kaip ji atsirado?

Dar gerokai prieš Ziobro liepos 27 d. pranešimą, Lenkijos konservatyvios grupės Ordo Iuris ir Krikščioniškas socialinis kongresas pradėjo savo „Šeimai – taip, socialinei lyčiai – ne“ iniciatyvą. Jos tikslas – surinkti 100 000 parašų, kurie leistų pateikti piliečių iniciatyvą Lenkijos parlamentui ir kreiptis į prezidentą, prašant pasitraukti iš Stambulo konvencijos, bei rekomenduoti vyriausybei suburti komandą, kuri surašytų tarptautines šeimos teises ginančios konvencijos tekstą.

Ordo Iuris visoje Europoje išplatino kampaniją, kviečiančią Europos komisiją sustabdyti ES pastangas ratifikuoti Stambulo konvenciją ir šis procesas jau pradėtas. Jei ES kaip visuma ratifikuos Stambulo konvenciją, ją privalės vykdyti net ir jos neratifikavusios šalys – Vengrija, Čekija, Slovakija, Bulgarija, Latvija ir Lietuva.

Šios dvi Lenkijos grupės jau sukūrė juodraštinį konvencijos variantą, kuriuo būtų galima pakeisti Stambulo konvenciją. Šį tekstą paruošė Ordo Iuris, bendradarbiaudama su buvusiu EP nariu Mareku Jureku. Pasak Karolinos Pawlowskos, tarptautinės teisės centro Ordo Iuris direktorės, „daug organizacijų visoje Europoje prisidėjo prie šios konvencijos apie šeimos teises“.

Juodraštinio dokumento įžangoje Ordo Iuris ir jų bendradarbiai sako, kad kaip tik tradicinės šeimos „susilpninimas“ sustiprino smurtą namuose. Jų alternatyvi konvencija siūlo priemones, kurios padės sustiprinti tradicinės šeimos vaidmenį visuomenėje, sumažins valstybės kišimąsi į šeimos gyvenimą ir suteiks tėvams daugiau galių ugdyti savo vaikus.

Įdomu, kad užbaigus įžangą apie šeimos vaidmenį, alternatyvioji konvencija nurašė daugybę formuluočių nuo Stambulo konvencijos, ypač tas, kurios susijusios su kova prieš smurtą namuose.

„Tai rodo, jog nesame radikalai, bet iš tiesų norime padėti smurto aukoms, tad matydami pasiūlymą, kuris veikia, mes jį panaudojame savo dokumente“ – sako Pawlowska. „Atmetus ideologines Stambulo konvencijos prielaidas, galima rasti neutralių aspektų ir įdomių priemonių kovai su smurtu, bet tik tada, kai tinkamai įvardinsime jo priežastis.“

Alternatyvios konvencijos autoriai sako, kad smurto priežastys nėra susijusios su struktūrine (socialinės) lyties nelygybe, jų priežastys greičiau yra „patologijos“ – alkoholizmas, pornografija, socialinis skaldymas, nutrūkę šeimų ryšiai bei moterų seksualizavimas viešojoje erdvėje. Ministras Pirmininkas Morawiecki tą pakartojo spaudos konferencijoje liepos pabaigoje.

Nors pristatomas kaip alternatyva Stambulo konvencijai Ordo Iuris pasiūlymas įtraukia straipsnius apie tos pačios lyties partnerystę ir abortus – šios temos yra svarbios pasiūlymo autoriams, bet jų nėra Stambulo konvencijoje.

Pavyzdžiui, 9 straipsnis teigia, kad pasirašiusios šalys „nepripažįsta teisinių tos pačios lyties santykių įgaliojimų, kurie sudaromi bet kuria forma viduje ar užsienyje“ ir „jų (šalių) negalima reikalauti imtis jokių priemonių, palengvinančių tos pačios lyties santykius užsienyje.“ 37 straipsnis prašo šalių bendradarbiauti užtikrinant baudžiamąją atsakomybę vykdantiems nelegalius abortus; 14 straipsniu kreipiamasi į valdžios įstaigas su prašymu „jokiu būdu nepaveikti vaisingumo sumažėjimo ir nesukelti sunkumų šeimoms turėti vaikų“.

Šeimos teisių konvenciją, platinamą daugiau nei dvejus metus, palaiko keletas gerai žinomų konservatyvių aktyvistų visoje Europoje, tokių kaip Ignacio Arsuaga iš Ispanijos, HazteOir ir CitizenGO, Gregoras Puppinckas iš Europos teisės ir teisingumo centro bei kitų aktyvistų iš Vidurio ir Rytų Europos.

Rugsėjį po Ziobro kvietimo atmesti Stambulo konvenciją, lenkų vyskupai išreiškė savo palaikymą iniciatyvai „Šeimai – taip, Socialinei lyčiai – ne“. 2018 m. Vidurio ir Rytų Europos vyskupai kvietė savo vyriausybes „atmesti Stambulo konvencijos ratifikavimą arba atsiimti savo parašą“.

Ordo Iuris narė Pawlowska sako, kad jų alternatyvi konvencija jau pristatyta daugelyje regiono šalių, taip pat ir Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje ir Kroatijoje. Ordo Iuris tvirtina, kad 2018 m. liepos mėnesį ją pristatė Europos Parlamente.

Katja Ziegler, Leičesterio universiteto tarptautinės teisės profesorė, kurios specializacija – teisinių sistemų sąveika, sako, jog net jei keturios šalys ratifikuos šią alternatyvią konvenciją – toks yra mažiausias numatytas konvencijos įsigaliojimui reikalingas narių skaičius – ES valstybės narės vis tiek turėtų gerbti bet kuriuos ES įstatymus, galimai susikertančius su naująja konvencija.

Ziegler priduria, kad tos Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurios pasirašė, bet dar neratifikavo Stambulo konvencijos, tebėra tarptautinės teisės įpareigotos nesiimti jokių priemonių, kurios pažeistų Stambulo konvencijos tikslą.

Ordo Iuris konvencija suderina teisinius principus ir taisykles, pateikiamas kituose dokumentuose (pvz., Europos žmogaus teisių konvencijoje ir Vaiko teisių konvencijoje), kurie, bent jau bendrąja prasme, nesukelia ginčų ir prieštaravimų, su labai problemiškomis ir prieštaringomis sąvokomis, kurios primena vilką avies kailyje‘ –sakė Ziegler, nurodydama „prigimtinės šeimos“ sąvoką, įsipareigojimą pripažinti teisinį tų pačių porų santykių poveikį ir dar keletą esą miglotų paragrafų, kuriais remiantis būtų galima apriboti ar uždrausti abortus.

„Reikšminga, kad šiais klausimais nebuvo kalbama tarptautiniame forume, ir tai panašu į vienos iš šalių, šiuo metu ieškančios sąjungininkų, stichiškai kilusią veiklą už daugiašalio forumo ribų (pvz. JT arba Europos Taryba)“ – sako Ziegler. „Tai noras suformuoti tarptautinę teisę tam tikra fundamentalistine kryptimi, galimai iškerpant egzistuojančias apsaugas.“

Neil Datta, Europos parlamento forumo, skirto seksualinėms ir reprodukcinėms teisėms, sekretorius ir globalaus konservatyvaus judėjimo žinovas, sakė BIRN: „Ordo Iuris konvencija pilna sudėtingų teisinių tekstų, kurie skamba įtikinančiai, tačiau teisiškai korektišku būtų pripažintas tik tuo atveju, jei vertinimą pateiktų patys dokumento kūrėjai. Ši konvencija yra klastotė.“

Datta nurodo, kad tikra sutartis – tokia ji vadina Stambulo konvenciją – kyla iš vidinių teisinių Europos tarybos sistemų, po to, kai joms pritaria valstybės narės. „Tai yra tiesiog Nevyriausybinės organizacijos sukurtas dokumentas, kuris buvo reklamuojamas valstybėje narėje, Lenkijoje, o ji, net neįtraukusi jo į savo teisinę tvarką, ėmėsi ieškoti sąjungininkų“, – teigia Datta. „Mes su jumis galime atsisėdę parašyti konvenciją, bet tai dar nereikš, kad ji turės teisinę vertę.“

Nors Datta nusiteikęs skeptiškai, kad Ordo Iuris pavyks prikalbinti pakankamai vyriausybių pasirašyti šią alternatyvią konvenciją, jis pripažįsta, kad pastangos įdėtos ją reklamuojant, gali pasitarnauti atsisakant ratifikuoti Stambulo konvenciją ES.

Pawlowska iš Ordo Iuris sako besitikinti, kad naujoji konvencija taps bent jau regionine sutartimi ir, atrodo, patvirtina Datta požiūrį. „Būtent dėl šios priežasties mes ėmėmės šios iniciatyvos, nes pamatėme, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas žingsnis po žingsnio bando šiurkščiai pažeisti šeimos ir santuokos apibrėžimą tokiose šalyse kaip Lenkija, Rumunija, Bulgarija“ – sako Pawlowska. „Taip pat yra naujas ES LGBT strategijos projektas, kuriuo ES norėtų primesti nuostatą, kad šalys, nepripažįstančios gėjų santuokų, turėtų pripažinti tokias santuokas sudarytas jas pripažįstančiose šalyse.“

„Mūsų konvencijos mintis yra ginti nuo ideologinio diktato tas šalis, kurios stengiasi išsaugoti prigimtinę socialinę tvarką, paremtą prigimtine šeima“ – teigė ji.

Parengta pagal Anjos Vladisavljevic iš Zagrebo, Marcelio Gascóno Barberos iš Bukarešto, Miroslavo Germano Širotníkovo iš Bratislavos ir Nicholo Watsono iš Prahos straipsnį: https://balkaninsight.com/2020/10/06/family-rights-treaty/
Iš anglų kalbos vertė Dovilė Ulozaitė.

Ruslanas Baranauskas. Ar mokslas duos atkirtį totalitarizmo apraiškoms Lietuvoje?

Redakcija
-
2

Žmogaus judėjimo veiksmų apribojimas, spjovimas į PSO liepimą pradinukus leisti į mokyklas, klaidžiojimai po statistiką, blokavimas ir retušavimas bet kokios opozicionuojančios nuomonės, prisidengimas, kad tariamasi visais klausimais su pilietine visuomene yra deja Šiaurės Korėjos, Jemeno, Salvadoro valstybių valdymo modelis.

Aš puikiai prisimenu tautinės mokyklos kūrimo modelį, kiek jėgų tam atidavė Lukšienė, Rajeckas, Jovaiša, o su prof. akademiku Zinkevičiumi teko netgi nusifotografuoti, plušant prie Mažosios Lietuvos enciklopedijos parengimo.

Konstituciją ir konvencijas į viešus laužus?

Tik krištolo naktis Vokietijoje atėjus Hitleriui į valdžią klasta ir apgaule suponavo pagrindą pradėti pogromus ir susidorojimus su žydais.

Bet kažkas analogiško vyko ir vyksta dabar Lietuvoje. Politikos pas mus niekaip neina atsieti nuo švietimo, mokslo, kultūros. Su didžiuliu pasimėgavimu sudegintos profesorių, alumnų knygos, veikalai. Apie tai prabilo dar rudenį 1 mokslininkė nuotolinės konferencijos metu. Nesutikote šokti pagal VDU dūdelę, kurios melodija nepritaikyta Edukologijos institutui, neliberalioms pažiūroms- ir keliauji užribin, pensijon.

Kiek iečių laužoma dėl privalomo testavimo, vakcinacijos. 1 savaitę į mokyklas atsiunčiami raštai apie galimybę tirtis, nors tai nėra privalomu imperatyvu. Po dienos žiūrėk, jau savivaldybių direktoriai muštruojami atvesdinti žmones tirtis, pedagogai bauginami atleidimais, algų nukarpymais.

Kas mus laiko idiotais ir tuo siekiama ko: pelno vaistinėms perkant širdlašių maišus, ar duobkasiams, pasirūpinantiems vainikų sustatymais ant kapo?

Kur teisinės sistemos argumentai, persigalvotojų iš NVSC, Statistikos departamento atstovų atvėsinimas, mes dabar turime paklusniai vykdyti ne prezidento, premjerės, bet duomenų analitikų sapaliojimų, apokaliptinių pranašysčių?

Aš pilnai galiu ištransliuoti žinią, kad Bezdonių kaime pastebėtas 1254 Bisau Gvinėjos užkratas- mutantas ir nebus jokios atsakomybės, BK veikos.

Lietuvoje įstatymų viršenybės, raidės nebeliko, dar stebiuosi kaip mokslininkų prievaizdai nesiunčia už „rešiotkos“?

Plaukas nuo galvos be Aukščiausiojo žinios nenukrenta…

Europos Sąjungos reakcija į teismų, kalėjimų reformas, kalinių skundus dėl maisto, sąlygų, pagaliau subsidijų sumažinimas be rezonanso neliks. Jau dabar paklydimai mirtyse, pasveikimuose nenudžiugino PSO vadovų ir kokias ataskaitas reiks pateikti su kieno apribojimu?

Mokslas privalo griebt jautį už ragų.

Jau dabar Lietuvos Mokslininkų sąjunga suformulavo tezes dėl smulkaus ir vidutinio verslo niekinimo ir leidimo dirbti.10 kv. metrų plote dūstanti kirpėja su po kelias valandas laukiančių klientų eile ir privalomais parašais, kas gi kirposi, dažėsi, skutosi yra niekur nevedanti priemonė ir metodika.

Žmogus turi po nosimi matyti įstatymų paketą ir kokiu juridiniu pagrindu seks Visuomenės sveikatos biuras simptominius, besimptomius? Visada žinojome, kad kiemas yra tavo privati teritorija, kurioje tu gali net ir be kojinių vaikščioti.

Zuja po Jurbarką policija degindama degalus (už neadekvačias nuobaudas jau yra ką supilti) ir šukuoja kas kieme rūko, kosėja, mėgaujasi saulutės šiluma, net nežinodami, kad nuo vasario 25 lauke kaukės neprivalomos ir su giminaičiu, taip vadinamu socialiniu burbulu galima susimatyti.

Tai yra normalu ir adekvatu, kuomet norint užsiregistruoti ir atsiimti asmens kortelę, pasą turi šalti-22 speige, o ponai iš migracijos poskyrio snaudžia būdelėse ir vaiposi iš sulinkusių senukų.

Mokslas turi konsoliduotis, atmetant ideologines nuostatas ir doktrinas. Tėkšti ant stalo biurokratams aiškius reikalavimus su terminais.

1. Visuotinis testavimas, jeigu ši pandemija yra grėsminga ir plintanti, tačiau leisti funkcionuoti absoliučiai visiems sektoriams, nes mes ypač šiemet sulauksime klaikius egzaminų rodiklius ir nebesudarysime studijų grupių fakultetuose.

2. Žiniasklaida turi jausti atsakomybę ir padarinius pateikdama vienašališką informaciją, ar sulig Lino Slušnio patekimu Seiman išnyko žurnalistų etikos inspektoriaus institucija, šalia mirusio žmogaus Lrytas.lt gali įkėlinėti pusnuogių panelių talijas, gal gerbkime artimųjų orumą ir skausmą?

3. LRT yra nepajudinamas Rodo kolosas, žvalgybos bazė, kad negali atskleisti biudžeto, veiklos prioritetų, nėra atskaitinga niekam?

4. Konvencijos yra ratifikuotos mums įstojus 2004m. į ES ir jų privalu paisyti. Kiekvienu klausimu tautos, mokslo šakų prelegentų balsas. Karantino trukmė 40 parų, prašau tokiu medicininiu parametru vadovaukimės, o ne numetinėkime demosui nučiulptus kauliukus.

Česlovas Iškauskas. Bombos Stambulo konvencijoje

Redakcija
-
0

Akis į akį su vaivorykštine grupuote šiais laikais susidurti neteko. O sovietmečiu žinojome, kad televizijos ir radijo darbuotojų gretose yra homoseksualių žmonių, netgi galėjome juos įvardinti, tačiau nei to siekėme, nei buvo priimta skleisti tokius pomėgius. O ir jie, tie „žydrieji“, pernelyg nekėlė galvų… Pamenu, dar vienas bandė savo paslaugas siūlyti „Lietuvos“ viešbučio bare, bet buvo greitai nuvytas šalin.

 

Lyčių laisvės banga

Su spontaniškos laisvės banga nepriklausomą Lietuvą užplūdo ir seksualinių mažumų legionai. Šūkis „Ką noriu, tą darau“ tapo išsivadavimo iš sovietinių moralinių pančių motyvu. Tarsi vertybinės ikonos į miestų užkaborius ir elito vakarėlius atžengė prostitutės (-ai), kitos dorovinės padugnės, tautinių mažumų vadukai ėmė kelti savo autonomijos idėjas, sujudo Penktoji kolona, o netrukus atriedėjo gerai organizuota ir finansuojama LGBT banga.

Sakoma, kad tai neišvengiama. Pasaulinę pažangą lydi ir moralinis sąšlavynas. Vakarų vertybės atnešė ir nepageidaujamus reiškinius, ne tik teršiančius, bet ir ardančius tautinius pamatus. Iš pradžių džiaugėmės artimųjų atvežta kramtomąja guma, gero alaus skardine, vienu kitu elektronikos stebuklu, o paskui ėmė plūsti pornografija, narkotikai, prievarta ir smurtas. Vienoje pakuotėje su puikaus meno pavyzdžiais buvo sudėtos palaido gyvenimo, brutalaus sekso, lytinių iškrypimų scenos.

Šalia meniškų, gero skonio vaizdų gavome nepridengtų vienalyčių aktų porciją. Jomis „užkandžiauja“ ir tokius filmus stebintys vaikai bei paaugliai, nes daug tokių kino juostų formaliai pažymėtos N-14 arba net N-7…

Sakysite, ko šis 70-metis senolis bamba? Juk visas pasaulis būtent į tai ir eina. Lietuva to neišvengs. Kaip neišvengė ir COVID-19, kuris jau virto COVID-21 ir galo nematyti…

Bet aš žvelgiu į savo abu anūkus – žvitrius, protingus, mandagius jaunikaičius – ir man neapsiverčia liežuvis tarti: et, gyvenkite kaip norite, man vis vien…

Lytinė laisvė šiaip jau nesmerktinas dalykas, jei išlaikome visuomenėje priimtas padorumo ribas ir nenaudojame tylios prievartos aplinkiniams. Jeigu matau, kad parke porelė bučiuojasi ar glamonėjasi, man netgi sukelia tam tikrą pasigėrėjimą. Jeigu stebiu tarpusavy meiliai bendraujančius moteris ar vyrus, tegul ir įtariu esant juos gėjais ar lesbietėmis, tegul sau… Kiekvienas esame apsibrėžę savo vertybines ribas, svarbu, kad jos neišeitų iš visuomenės normų, įsitvirtinusių per tam tikrą istorinį laikotarpį, kad tos ribos nežeistų kitų, netaptų jiems našta ir neprimestų jiems savo valios.

Nuožmi genderizmo ideologija

Kol LGBT bendruomenė virė „savo sultyse“, reikalavo didesnės tolerancijos netradicinės orientacijos žmonėms, netgi rengė spalvingas eisenas per Vilniaus centrą, užgoždama, pavyzdžiui, Kovo 11-osios iškilmes, buvome pakantūs, demokratiški. Nors demokratija, kaip visi žinome, yra „daugumos valdžia“, bet buvome tolerantiški. Tik argi dabar kas paiso daugumos nuomonės?

Kaip ir tautinių mažumų atžvilgiu, mėgstu priminti tokį posakį: paduok pirštą – nukąs visą ranką. LGBT apetitas ypač pagerėjo atėjus į valdžią liberalioms politinėms jėgoms. Čia sąlygas diktuoja krykščianti Laisvės partija, jai nuolankiai „turavoja“ konservatoriai, o jau tikrieji liberalai netrunka prisiderinti.

Šiemet sukanka dešimt metų, kai Stambulo konvencija buvo pasirašyta – 2011 m. gegužės 11 d., įsigaliojo 2014 m. rugpjūtį, tačiau Lietuva tarp kitų 11 Europos valstybių iki šiol nėra jos ratifikavusi. Oficialus šio dokumento pavadinimas – Europos Tarybos (ET) konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo. Atrodytų, viskas suprantama, ir smurtas prieš dailiąją lytį (beje, kodėl tik prieš dailiąją?) netoleruotinas.

Negalima sakyti, kad šiame fronte mūsų šalis stovi vietoje, bet daug ką dar reikia padaryti. Tai daugiabriaunė ne tik dorovinė, bet ir socialinė problema. Tačiau 3-me konvencijos straipsnyje po kovos su smurtu iškaba pakišta „socialinės lyties“ sąvoka, o tradicinė šeima, kaip ir „vyras“ ir „moteris“, čia net neminimi.

Angliškas „gender“ apima visą šios išblukusios, ne biologinės lyties apibrėžimą. Ta „niekatroji“ žmogaus giminė sudaro prielaidą teigti, kad šeima gali būti sudaroma vienalyčių santykių pagrindu, apeinant tiek krikščioniškų, tiek per istorinį laikotarpį susiklosčiusių vertybių nuostatas.

Šalys įsakmiai prašomos naikinti prietarus, papročius, tradicijas, kitas praktikas, kurios pateisina nelygiaverčius vyrų ir moterų santykius. Tradicinė šeima – vyras, moterys, vaikai – jau tampa anomalija? Ar pagalvojame, kaip nepilnavertėje vienalytėje šeimoje gyvens vaikai?

Lietuvos vyskupų konferencija dar 2018 m. birželį atmetė šią konvenciją kaip „atkartojančią Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas, tad šios konvencijos ratifikavimas nepadėtų sumažinti smurto apraiškų skaičiaus, bet sukurtų kitų rimtų problemų“. „Dirbtinai konstruojamos socialinės lytys užmaskuotai pateikiamos Stambulo konvencijoje, prisidengiant siekiu apsaugoti moteris. Kilniu smurto prieš moteris užkardymo tikslu visuomenei primetamos ideologinės nuostatos, nederančios su prigimtine žmogaus teisių samprata, ir bandoma konstruoti dirbtinį požiūrį į moterį ir vyrą,“ – buvo sakoma konferencijos kreipimesi.

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija jau anksčiau pastebėjo, kad šis dokumentas tapęs „gender“ ideologijos nešėju (terminas „gender“ konvencijoje minimas net 25 kartus) ir genderizmo šalininkų įrankiu, kad ši ideologija bus diegiama per švietimą vaikams, įves vadinamą „lyčių chaosą“, kai vien vyriškos ar moteriškos lyties nepakanka, o bus įteisintos jos modifikacijos (mokslininkai randa net iki keliasdešimt socialinės lyties tapatybių).

Nereikalinga skuba

Taigi, ratifikuota Stambulo konvencija įgytų didesnę galią už Lietuvos įstatymus, net už Konstituciją ir įpareigotų visą Lietuvos teisinę sistemą pritaikyti prie konvencijos nuostatų. Galima ginčytis dėl jos vertimo į lietuvių kalbą (pavyzdžiui, joje vartojamas angliškas terminas „gender-based violence“ lietuviškai verčiama „smurtas prieš moteris dėl lyties“, o terminas „gender equality“ (liet. lyčių lygybė) nepakeičia termino „equality of man and woman“ (liet. vyro ir moters lygybė).), dėl diskusijos pobūdžio, Bažnyčios ar atskirų dvasininkų vaidmens, vyraujančio šiurkštaus tono.

Tačiau aišku, kad kol aistros kaista, Seimo pavasario sesijoje šios konvencijos ratifikuoti neverta. Tai tik dar labiau suskaldys visuomenę, supjudys ją su valdžia ir pakirs valdančiosios daugumos autoritetą. Ar mes to siekiame?

Kaip perspėjo garsi psichologė, klinikinės psichologijos profesorė Danutė Gailienė, COVID-19 pandemijos metu dar viena aistrų banga būtų pražūtinga.

Ką mums žada E. Dobrovolskos rengiamas Tautinių mažumų įstatymas

Redakcija
-
7

Gediminas JAKAVONIS

Patriotinės organizacijos kreipėsi į šalies vadovus, reikalaudamos sutramdyti teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską. Laisvės frakcijos Seime narė, Stambulo konvencijos šalininkė, užsimojusi įgyvendinti dar vieną iniciatyvą – rengiamame Tautinių mažumų įstatyme įteisinti regionines lenkų ir rusų kalbas, o tautinių bendrijų atstovams suteikti privilegiją oficialiuose dokumentuose asmenvardžius rašyti ne valstybine kalba.

Neabejingi lietuvių kalbos likimui piliečiai ją gynė ir piketuose, ir mitinguose. Stasio Žumbio nuotr.

Apie tai, kur veda teisingumo ministrės iniciatyvos, prie „Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo“ apskritojo stalo kalbėtasi su teisininku, buvusiu Seimo pirmininku Artūru Paulausku, Žmogaus teisių gynimo asociacijos vadovu Vytautu Budniku, „Vilnijos” draugijos pirmininku, habilituotu daktaru Kazimieru Garšva, Varėnos „Ąžuolo” gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Laima Skliutiene. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G.Jakavonis:

– Dažnai girdime, kad esame labiausiai pasaulyje nykstanti tauta. Atrodo, kai kyla tokie pavojai, valdžia turėtų itin rūpintis tautos kultūra, papročiais, tradicijomis, kalba. Tačiau Lietuvos valdžioje faktiškai neliko tautinių-patriotinių jėgų. Kaip besivadintų Seime esančios partijos, visos, be nedidelių išimčių, yra neoliberalios. Liberalizmas, keliantis chaosą vertybių skalėje, mūsų nedidelei tautai ir valstybei yra pražūtingas. Todėl kultūros, tradicijų, papročių ir kalbos puoselėjimo srityse turime daug problemų. Kas gi čia pas mus Lietuvoje darosi, kad amžinai turim kovoti tai prieš kokias nors nelietuviškas raides, tai prieš kitų tautinių bendrijų norą mokyti mus, kaip tvarkytis savo valstybėje?

K. Garšva:

– Lietuvoje dabar iš tikro nepakankamai laikomasi Konstitucijos, įstatymų ir vis mažiau saugomos teisės tautos, kuri savo etninėse žemėse atkūrė valstybę. Liberalai nori pradėti naują Lietuvos nutautinimo laikotarpį ir tam rengia įstatymų projektus. Vilniaus, Šalčininkų rajonuose važinėja autobusai su okupacijos laikų vietovardžiais lenkų kalba. Švietimo įstaigų, televizijų jiems yra daugiausia, o lietuviai Vilniaus rajone nebegali būti net seniūnais, nes iš kandidatų reikalaujama aukščiausiu lygiu mokėti užsienio – lenkų – kalbą. Net Lietuvos radijas vis dažniau leidžia ne lietuviškas, o nesuprantamas dainas užsienio kalba.

V. Budnikas:

– Jau daugelį metų Seime vyksta grumtynės dėl valstybinio lietuvių kalbos statuso, dėl lietuvių kalbos išsaugojimo tikrąja prasme. Jas kurstė socialdemokratai, buvę Seimo nariai G. Kirkilas, I. Šiaulienė ir kiti, vykdydami V.Tomaševskio reikalavimus. Dabar estafetė kitose rankose, bet esmė nesikeičia. Visi, lyg susitarę, pučia tą pačią dūdelę, esą asmenvardžių rašyba asmens dokumentuose turėtų būti kitokia negu dabar, esą asmuo yra savo vardo ir pavardės šeimininkas, turintis konstitucinę teisę įrašyti asmens dokumentuose savo pavardę taip, kaip jis to užsigeidžia, bet esą lietuvių kalbos abėcėlėje tam trūksta raidžių „x”, „w” ir „q”.

Šią apgailėtiną mintį 2017 metais nusitvėrė ir grupė intelektualų. Jie viešai pareiškė, jog metas nutraukti „tyčiojimąsi” iš konstitucinės ir istorinės teisės į vardą. Blogiausia tai, kad paaiškėjo, jog netgi patys intelektualai nesupranta vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose esmės. Jie nesuvokė, kad kiekvienas esame vardo ir pavardės savininkas, bet negalime rašyti šios vadinamosios nuosavybės asmens dokumentuose taip, kaip to įsigeidžiame. Asmens dokumentus išduoda valstybė, kurios piliečiai esame. Jeigu, pvz., tapsite Prancūzijos piliečiu, jūs negalėsite reikalauti savo vardo ar pavardės įrašyti šios valstybės išduotuose asmens dokumentuose su raidėmis „ž”, „š” arba „ę”. Prancūzijos išduotame pase pavardės ir vardai bus įrašomi valstybine kalba, kuri nėra valstybės piliečio nuosavybė. Taigi, tarp pavardės bei vardo nuosavybės ir teisės įrašyti juos asmens dokumentuose valstybine kalba yra esminis skirtumas. Valstybinė kalba nėra atskiro asmens nuosavybė, kurią jis gali bet kada keisti. Šiuo atveju teisė, kaip rašyti asmenvardžius Lietuvos piliečio asmens dokumentuose, yra Lietuvos valstybės teisė. Ši teisė apibrėžta LR Konstitucijos 14 straipsnyje, kuris skelbia, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. O valstybinės kalbos rašybos pagrindą sudaro lietuvių kalbos abėcėlė. Ir šioje vietoje dedame tašką. Tačiau kaip tuomet gali būti pažeidžiama konstitucinė teisė rašyti savo vardus ir pavardes, jeigu jų rašybą nustato Konstitucija?

Būta samprotavimų, neva įteisinti originalią tautinių mažumų asmenvardžių rašybą būtina, nes Lietuva yra prisižadėjusi Lenkijai, o sutartinius įsipareigojimus reikia vykdyti. Bet visa tai yra gryna demagogija. Pirmiausia, nei Lietuvos valstybės vadovai, nei kiti valstybės atstovai negalėjo duoti Lenkijai pasižadėjimų ar įsipareigojimų, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Be to, iniciatorių ir politikų trumparegiškumas pasireiškė tuo, kad jie užsimojo diskriminuoti kitas tautines grupes. Toks sprendimas būtinai sukiršintų Lietuvos tautines mažumas, sukurstytų žmonių nesantaiką. Jis pažeistų Lietuvos rusų, ukrainiečių, žydų, gudų, kurių vien tik Vilniaus krašte gyvena per 30 tūkst., teises. Tačiau gal to ir buvo siekiama?

Svarbiausia tai, kad visi nutyli, jog turime pasiteisinusią svetimvardžių rašybos asmens dokumentuose praktiką kaimyninėje Latvijoje (svetimi asmenvardžiai originalo kalba rašomi papildomame paso lape arba antrojoje tapatybės kortelės pusėje). Šios praktikos nepaneigė ir jos atitikimą tarptautinėms žmogaus teisių normoms pripažino Europos Žmogaus Teisių Teismas.

A. Paulauskas:

– Kai iškyla klausimas dėl Tautinių mažumų įstatymo, aš užduočiau klausimą, kokius gi uždavinius tas įstatymas turi spręsti? Kas yra šiandien negerai su tautinėmis mažumomis ar jų padėtimi mūsų visuomenėje. Šiandien skaičiuojama apie 14-16 proc. Lietuvos gyventojų, priklausančių tautinėms mažumoms. Tai ir lenkai, ir rusai, ir ukrainiečiai, ir totoriai bei kitos tautinės etninės grupės. Jie turi ir savo mokyklas, turi galimybę mokytis nuo pirmos iki paskutinės klasės, kai kurie iš jų, pavyzdžiui, lenkai, gali studijuoti aukštosiose mokyklose savo kalba, turi žiniasklaidos priemones: radiją, laikraščius, televizijos laidas per nacionalinį kanalą. Kitaip sakant, tas tapatybės išsaugojimo momentas yra gana jautriai atspindimas įvairiose srityse, tiek švietimo, žiniasklaidos, tiek socialinėje ir ekonominėje valstybės politikoje. Visąlaik pabrėžiama, kad šitos labiau koncentruotai apgyvendintos teritorijos – Šalčininkai, Vilniaus rajonas – turi būti tolygiai vystomos. Radau 2018 metų apibendrinimą, kad tos lenkų, rusų mokyklos tikrai aukščiau nei vidutiniškai aprūpintos įvairia medžiaga ir jų būklė geresnė nei vidutinė ir pan. Tad tie klausimai yra sprendžiami.

L. Skliuteinė:

– Štai duomenys iš Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) apie 2018 m. Lietuvos tautinių mažumų švietimo būklę. Savaitinių pamokų skaičius tautinių mažumų mokyklose yra 2-3 pamokomis didesnis nei mokyklose, kuriose mokoma lietuvių kalba. Moksleivių, besimokančių tautinių mažumų kalbomis, darbų vertinimui taikomi žemesni reikalavimai nei lietuviškų mokyklų moksleiviams. NMVA 2010-2018 m. vykdė ugdymo proceso planavimo ir organizavimo išorinį vertinimą mokyklose. Išorinio vertinimo rezultatai 25 mokyklose, kuriose įteisintas tautinės mažumos kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba, rodo, kad kai kuriose mokyklose, užuot sudarius galimybes geriau išmokti lietuvių kalbą, moksleivių tėvų pageidavimu stiprinamas gimtosios kalbos dėstymas, skiriant papildomai valandų; nepanaudojamos ugdymui skirtos valandos mokyti dalykų lietuvių kalba, nes tam priešinasi mokinių tėvai. Nacionalinis egzaminų centras kiekvienais metais atlieka statistinę egzaminų analizę. Statistinė lietuvių literatūros ir kalbos rezultatų analizė ne kartą atskleidė paradoksą – už egzamino rašinio turinį geriau įvertinami tautinių mažumų (lenkų ar rusų) atstovai. Jiems ir žemesni reikalavimai, ir darbai taisomi tautinių mažumų mokytojų.

– Kyla klausimas, ar tikrai Lietuvai reikalingas Tautinių mažumų įstatymas, kurio įgyvendinimui būtinas Konstitucijos keitimas. Europoje ir visame pasaulyje yra daug šių problemų sprendimo variantų. Kita vertus, minėto įstatymo priėmimo idėjos visada inicijuojamos Lenkų rinkimų akcijos, kurios valdomose savivaldybėse Vilnijos krašte dėl tautinės diskriminacijos visada daugiau kenčia lietuviai…

V. Budnikas:

– Apie tokio įstatymo nepaprastą poreikį girdime jau ne vienerius metus, nuo tada, kai 2010 metais nustojo galioti senasis, dar sovietmečiu veikęs, Tautinių mažumų įstatymas. Tokį įstatymą Lietuvos lenkų rinkimų akcija visada mėgino prastumti Seime, o jiems visada talkino socialdemokratai. Dabar prie jų prisidėjo ir Laisvės partija. Tačiau kyla klausimas, kokių dar teisių trūksta. Nerasime tokių teisių, kurių tautinėms bendrijoms neužtikrintų demokratinė Lietuvos valstybė. Neatsitiktinai paminėjau tautines bendrijas, o ne tautines mažumas. Konstitucija mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas. Šių sąvokų bei skirtingų jų sampratų neskiria mūsų politikai ir žiniasklaida, klaidindami neva Lietuvoje „tautinėms mažumoms nėra užtikrinamos tam tikros „pasauliniu mastu pripažintos” teisės. Asmeniškai nemanau, kad visi žurnalistai ir Seimo nariai būtų mažaraščiai, nesugebantys įžvelgti šių sąvokų skirtumo. Vadinasi, jie sąmoningai klaidina visuomenę ignoruodami Konstituciją, nes, jei ir galėtų būti kuriamas koks nors panašaus pobūdžio įstatymas, tai vietoj Tautinių mažumų įstatymo turėtų būti kuriamas nebent Tautinių bendrijų įstatymas. Seniai yra išdiskutuota, kad Lietuvos lenkai yra ne tautinė mažuma, o tautinė bendrija, nes jie turi „savo (etninę) valstybę”, t.y. Lenkiją. Tautinės mažumos yra Lietuvos karaimai, totoriai, romai, nes jie neturi savo valstybės. Lenkija taip pat įstatymu yra įtvirtinusi skirtį tarp etninių mažumų, kurios neturi „savo valstybės”, ir „savo valstybę turinčių” tautinių mažumų.

Tačiau teisingumo ministrė E. Dobrovolska tokią praktiką siekia pakeisti ir neslepia tikrosios tokio įstatymo paskirties. Ministrė kalba apie Lietuvoje neva tradiciškai gausiai gyvenančias tautines mažumas, kurioms iškyla poreikis tam tikrose vietovėse vartoti mažumų kalbą. Ji neslepia siekianti, kad vietovių, gatvių pavadinimai ir kiti topografiniai įrašai galėtų būti rašomi toje vietovėje gyvenančių mažumų kalba. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad tokiu įstatymu siekiama panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą, kuris reglamentuoja lietuvių kalbos privalomumą visose valstybės įstaigose, įskaitant ir tas vietoves, kuriose gyvena tautinės mažumos. Tokiu būdu kyla pavojus, kad Lietuva taps savotiška federacine valstybe.

K. Garšva:

– Tautinių mažumų įstatymas Lietuvai visiškai nereikalingas. Lietuvoje gyvena ne tautinės mažumos, o tautinės bendrijos, turinčios savo valstybes, kur saugoma jų kultūra, kalba, tradicijos. Dabar per Teisingumo ministeriją, Vyriausybę ir Seimą ruošiamasi neteisėtai apriboti ir konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą. Vilniaus, Klaipėdos regionuose, Visagine siekiama kurti Kremliui reikalingą teritorinę autonomiją su regioninėmis lenkų, rusų kalbomis, gaivinti okupacijų padarinius, atskirti Lietuvą nuo Latvijos, Estijos ir daugumos kitų ES valstybių teisinių sistemų. Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašyboje siekiama keisti valstybinės kalbos abėcėlę, rašybos, tarties principus ir kenkti seniausios gyvosios indoeuropiečių kalbos sistemai. Tai vykdys ir televizija TVP WILNO, kurios priestatui Vilniuje Lenkija skyrė 5 milijonus eurų.

Neabejingi lietuvių kalbos likimui piliečiai ją gynė ir piketuose, ir mitinguose | respublika.lt, S. Žumbio nuotr.

1999-10-21 Konstitucinis Teismas nurodė, kad „valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus”. Valstybinė kalba privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvos įstaigose, įmonėse, organizacijose.

Privataus gyvenimo srityse piliečiai vartoja jiems priimtiną kalbą ar tarmę. Visi piliečiai, tarp jų ir priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius ir jokiai tautybei, kalbai, bendrijai neteikiama privilegijų (Konstitucijos 25, 28, 29 str.). Minėtu Tautinių mažumų įstatymu neatsižvelgiama į daugumos Lietuvos piliečių valią, 100 tūkst. piliečių ir 30 kalbininkų, 500 lituanistų peticiją neriboti Valstybinės kalbos įstatymo galių. Mes nesutinkame, kad Lietuva neteisėtai būtų daroma federacine valstybe su teritorinėmis autonomijomis ir trimis valstybinėmis kalbomis. Pagal Konstitucijos 3, 9 str. tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta ir be referendumo kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Vasario 15 d. su šiais reikalavimais keturios asociacijos kreipėsi į Seimo pirmininkę, ministrę pirmininkę.

– Gal ir Lietuvos lenkų surašymas reikalingas teritorinei autonomijai kurti?

K. Garšva:

– Būtent taip ir yra. Regioninė lenkų kalba, vietovardžiai, asmenvardžiai ir kitos privilegijos dabar ir numatytos tuo įstatymo projektu savivaldybėse, kur būtų apie 20 procentų nelietuvių (lenkų). Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pagrįstai įspėjo Lietuvos lenkų sąjungą dėl įstatymus pažeidžiančio „Visuomeninio Vilniaus krašto lenkų surašymo”. Bet neteisėto „surašymo” koordinatorius V. Urbanas paskelbė dezinformacijas, kad tai suderinama su Lietuvos teisės aktais, vyksta „savanoriškai” ir esą „bendradarbiaujant su mūsų krašto oficialiomis institucijomis, artimiausiais mėnesiais tikimasi realizuoti visuomeninę iniciatyvą”.
Piketas prie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos dėl bandymo įteisinti asmenvardžių rašybą asmens dokumentuose nevalstybine kalba | respublika.lt, S. Žumbio nuotr.

2021-01-26 Seime Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) Lietuvos lenkus pakvietė „mobilizuotis” ir nurodyti savo tautybę, kalbą Statistikos departamento gyventojų surašyme ir lygiagrečiame tik lenkų surašyme, kurį jie vykdys, nesilaikydami karantino ir asmens duomenų apsaugos reikalavimų. V. Tomaševskis paaiškino, kad tą surašymą dubliuoja LLRA su jai priklausančiomis lenkų sąjungomis dėl to, kad trūksta „informacinės kampanijos” ir gal bus bandoma „falsifikuoti rezultatus arba slėpti realią padėtį ir lenkų tautybės asmenų skaičių”. Tai jiems svarbu keliant tariamų „vietinės kilmės tautinių mažumų teisių klausimą tarptautiškai” ir, žinoma, yra naudinga ekonomiškai, politiškai pritraukiant daugiau rinkėjų.

Lenkų rinkimų akcijos organizuoto 1920-1939 m. Lenkijos okupuotos Lietuvos dalies lenkų surašymo tikslas – susigrąžintiL LRA prarastus rinkėjus ir susirasti naujų rinkėjų, talkininkų. Dėl to ieškoma jų adresų, duomenų, ryšių. Kad nereikėtų politinei partijai deklaruoti rinkimams išleistų lėšų ir valstybės išteklių, priedangai pasirinkta LLRA pavaldi Lenkų sąjunga. Jos pirmininkas vėl norėtų likti LLRA rinkimų sąrašo pradžioje ir būti ginamas nuo Varšuvos prokuratūros, kol sueis senatis, todėl su LLRA pageidavimu sutiko.

Lenkų „surašyme” Lietuvos lenkų skaičius bus daug didesnis dėl to, kad LLRA suinteresuota tą skaičių kuo labiau padidinti, nesilaiko oficialiai pripažintų tautybės, gimtosios kalbos apibrėžimų ir savo „surašyme” nevengs užslėptos prievartos. Pagal jų supratimą lenkas yra tas, kuris yra „lenkų” (t.y. katalikų) tikybos, kalba gudiškai, paprastai, lenkiškai, rusiškai, lietuviškai. Pagal juos gimtoji lenkų kalba nesiskiria nuo gudų kalbos. „Surašymas” vyktų 3 būdais: popieriniu, elektroniniu ir telefoniniu.

Jau prieš metus E. Dobrovolska savo fondo tinklalapyje siūlė internetu deklaruoti lenkų tautybę ir tiems, kurių vienas ar abu tėvai yra lietuviai, bet vienas jų protėvių buvo lenkas. Pažeidžiant visų kitų tautybių gyventojų teises, pirmą kartą gyventojų surašyme būtų surašinėjami vien lenkai ir dirbtinai didinamas jų skaičius. Rytų Lietuvoje dominavę „paprastai” kalbantys tuteišai būtų užrašomi lenkiškai kalbančiais lenkais ir daromas spaudimas taip užsirašyti kitiems gyventojams. Surinkta statistika būtų naudojama Lietuvos Respublikai spausti ir teritorinei autonomijai kurti.

Neabejingi lietuvių kalbos likimui piliečiai ją gynė ir piketuose, ir mitinguose | respublika.lt, S. Žumbio nuotr.

A. Paulauskas:

– Labai svarbu atsakyti į klausimą, kas ko siekia. Iš pasisakymų, iš trumpų interviu spaudoje matau, kad galbūt kyla klausimas dėl užrašų tose teritorijose, kur koncentruotai gyvenama. Kad būtų dvikalbystė, tada vėlgi reikia peržiūrėti Valstybinės kalbos įstatymą, gal net kai kurias Konstitucijos nuostatas. Dėl pavardžių rašymo – dabar iš esmės teismas leidžia, jeigu sudaryta santuoka su užsieniečiu, tose pavardėse minėti raides „w” ir kitas. Bet jeigu, sakysime, tie užsieniečiai bus ne lenkų tautybės, o kitos, ir kažkokios kitos raidės atsiras, čia vėlgi klausimas, kiek ir kam leisti tas raides taikyti. Tai yra sudėtingi klausimai ir jie turi būti rimtai svarstomi.

Mano požiūriu, jeigu tautinė mažuma čia gyvena ir sugyvena su didžiąja visuomenės dalimi, tai jos tikslas yra integruotis, išsaugant tapatumą, bet gyventi sugyvenimo režimu, gyventi taikiai ir siekti valstybėje tų pačių tikslų. O ne siekti konfrontacijos arba įtampų didinimo. Man atrodo, kad mūsų valstybėje šitos nuostatos įgyvendinamos gana gerai. Integravimosi problema kitataučių politikų kartais gal eskaluojama tiesiog sąmoningai, galbūt siekiant turėti kokios nors politinės naudos. Galbūt tos problemos aštrinamos arba jos netgi sąmoningai didinamos, kad būtų galima parodyti, kiek tie politikai yra reikšmingi visoje šitoje situacijoje.

Jolanta Blažytė. EIKITE RAVĖTI ŠIENO….

Redakcija
-
4
Jolanta Blažytė. EIKITE RAVĖTI ŠIENO….

Prieštaringai vertinama Stambulo konvencija, kurią buldozeriu nori prastumti dabartinis Seimas, įtvirtins, kad lyties tapatybė bus nustatoma ne pagal tai, kokį chromosomų rinkinį turi žmogus, o pagal tai kuo jis jaučiasi: vyru, moterimi ar dar kokiu nors dariniu, esančiu 72 lyčių tarpe.

Taip pat bus draudžiama diskriminacija dėl lyties tapatybės. Tai reiškia, jei vyras nuspręs, kad jis jaučiasi moterimi, tai jis galės naudotis moterų tualetais, persirengimo kambariais ir pan. . Štai, pavyzdžiui, naujojo JAV prezidento J. Bideno vienas pirmųjų pasirašytų įstatymų įpareigojo valstybines švietimo įstaigas priimti vaikinus į merginų sporto komandas, jei tik tie vaikinai vieną dieną ims ir pasijaus, kad jie yra moterys.

Sakyčiau, gal ir visai neblogai?

Štai vieną dieną Stambulo oro uoste stoviu ilgoje eilėje prie moterų tualeto ir galvoju: ot, kaip dabar praverstų ta Stambulo konvencija. Galėčiau gi bent dešimčiai minučių pasijausti vyru, pasinaudoti vyrų tualetu, kuriame nėra jokių eilių, o po 10 minučių vėl atgal atsijausti į moterį. Ir jei koks nors tualete tupintis musulmonas man tuo metu išsakytų kokį nors priekaištą, galėčiau jam per galvą vožti su ta pačia Stambulo konvencija ir net paduoti į teismą dėl diskriminacijos, susijusio su lyties tapatybe.

Bet paskui pagalvojau: aha, šiuo atveju tai gerai, o kaip dėl kitų situacijų? Kaip aš jausiuosi, pavyzdžiui, Palangos moterų pliaže, jei šalia manęs, kuklios ir katalikiškai auklėtos Lietuvos moters, įsitaisys koks nors neva save moterimi pajautęs mačo? Įtariu, kad tokių „mačo“ atsirastų ne vienas.

Šiaip moterys Palangos moterų pliaže turėjo ir dar tebeturi vieną didelę problemą: kartais moterų pliažą supančiuose krūmuose įsitaiso tokie keisti vyrukai (liaudyje vadinami iškrypėliais), kurie per žiūronus stebi pliaže besikaitinančių moterų atviras grožybes. Moterys ant jų labai pyksta ir bepykdamos kartais net apmėto juos prakąstais čeburėkais ar nuo saulės patižusiais pomidorais. Tai kaip bus dabar? Kaip turės elgtis moterys, jei tie vyrukai, mojuodami Stambulo konvencija, įsitaisys nebe krūmuose, o pačiame moterų pliažo centre? Juk prakąstu čeburėku jų nebenuvaikysi – bandančios tai padaryti moterys iškart gaus bylą dėl su lyties tapatybe susijusių diskriminacinių veiksmų.

Todėl, įvertinus visus „už“ ir „prieš“, visiems Seime sėdintiems „stambulininkams“ sakau: eikite jūs su ta savo konvencija šieno ravėti. Arba dirbkite tai, ką buvote prisižadėję dirbti prieš rinkimus. Primenu, kad žadėjote statyti superligonines, ilginti gyventojų gyvenimo trukmę, pritraukinėti investicijas ir pan. Ir nė žodžiu nebuvote užsiminę, kad stumdysite tą Sodoma ir Gomora projektą, kuris vadinasi Stambulo konvencija.

P.S. siūlau pasižiūrėti linksmą Dovydo Norkūno sukurtą filmuką apie tai, kodėl Stambulo konvencijai reikia sakyti NE.

1...1 0741 0751 076...1 718Nuo 1 718 1 075 puslapis