Dovydas Norkūnas. Jei prievartai nepritariančius pradėsite čiaupti, doroti fiziškai, kišti į kalėjimus…
Jau šį trečiadienį, prieš pat kovo 11-tą seimas svarstys, ar imtis prievartos prieš nenorinčius testuotis. Kitaip sakant, kažkada buvę neprivalomi testai tampa privalomi ir tik laiko klausimas, kada tas pats bus padaryta su vakcinomis.
Fantaziją įjungus, galima įsivaizduoti, kaip pripratę prie laisvės ribojimų, per kažkurį laiką galim atiduoti bet ką. Ir tai ne kliedesiai, pasaulio galios atstovai aiškiai pareiškė, kad laimingiausias žmogus tas, kuris nieko neturi. Net nežinau kaip reaguoti į tokius dalykus. Viskas vyksta prieš pat mūsų akis, o mes ramiai sėdim ant sofkutės ir laukiam kol viskas pagerės.
O kas jei nepagerės? Kiek kartų viskas buvo nukelta?
Tai begalybė. Man jau darosi baisu dėl savo proto. Taip norėtųsi iš to pabėgti, ignoruoti, pamiršti ir eiti ant sofkutės „pralaukti” bet tai neįmanoma. Baisu, kad per daug pasakysiu, nes Bilotaitė jau ir už neigiamą informaciją apie vakcinas, planuoja bausmes.
Jau matau dešimtis būdų, kaip aukštai esantys žmonės, kuriems esu nepatogus, gali su manimi susidoroti ir įkišti ten, kur nieks manęs nebegirdės. Va dabar pradedu suvokti į kokį siaubą įsivėliau.
Bet už tai žinau, kad mane išgirdo jau daug žmonių, o aš nieko blogo nepadariau ir jei mane kažkur įkiš ir naikins, žinosiu kad taip pasielgę jie padarė didžiausią klaidą, nes to tauta jau neatleis.
Aukštai sėdintys monstrai, kurie dabar mane stebit ir planuojat kaip mane reikėtų užčiaupti ar sunaikinti, aš esu taikus ir noriu geriausio. Esu pasirengęs bendradarbiauti Lietuvos labui, bet jei pradėsit griauti mano ir kitų nepriklausomų lietuvių gyvenimus, laikysit mūsų šeimas savo nuosavybe ir laušitės į mūsų namus, tai garantuoju, kad negailėdami kraujo, kaip įprasta, savo namus – šalį nuo jūsų teroro išsaugosim.
Jokios prievartos mūsų valstybėje nebus, ir jei prievartai nepritariančius pradėsit čiaupti, doroti fiziškai, kišti į kalėjimus ir atimsit visą turtą, jau galėsit save vadinti pralaimėtojais nes mūsų gretose galiausiai stovi visa tauta ir pats Dievas.
Žmonės dirbantys seime, ir premjere ir seimo pirmininke, prezidente, nesvarbu ar sprendžiat patys, ar vykdot neapibrėžtų užsienio asmenų nurodymus, bendradarbiaukime dėl laisvos ir laimingos Lietuvos. Mes, žmonės pasirengę jums padėti.
Kartu galime apsaugoti Lietuvą nuo užsienio siaubūnų ir toje kovoje jūs neturite būti vieni. Svarbiausia – atvirumas. Pinigus šią akimirką pamirškime, įsivaizduokime, ką galime sukurti tik iš geros valios, su motyvu pasaulį padaryti geresnį? Patys geriausi dalykai pinigų nekainuoja. Kartu išsaugokim laisvą, galinčią pasirinkti ir nepriklausomą Lietuvos valstybę!
Tai parašiau ne dėl to, kad jaučiuosi vertas tai parašyti. Po galais, man labai nesmagu rašyti tokius dalykus ir manau, kad tikrai netinkamai elgiuosi, bet aš nematau, kad kažkas tai būtų parašęs ir galėčiau laikyti jį lyderiu, kurio man pačiam taip trūksta.
Man perskaityti va tokius žodžius labai norėtųsi. Jie svarbūs ir labai tikiuosi, kad atsiras kas nors, kas būtų vertas lyderio vardo ir gal kažkiek ši tekstą pakeitęs, galėtų jį perskaityti kaip savo paties žodžius.
Manau galima kažkiek susidaryti mano įsivaizduojamo lyderio įvaizdį iš to ką čia aprašiau. Ir gink Dieve tikrai nevadinu savęs lyderiu. Su „palaikymu” nepersistenkit ir komentaruose. Ekrane gal atrodau labai kietas, bet realybėj prieš kelias dešimtis žmonių ir kalbos dovaną galiu prarasti.
Ko dabar man reikia, tai nebent dvasinio palaikymo, nes aukštai esantieji nebūtinai norės bendradarbiauti, o tokiu atveju jiems tapčiau labai nepatogus. Dėl savęs nebijau, bet žinau, kad turiu šitam pasaulyje misiją, ko gero nemažą ir labai nenoriu rimtai susimauti, nes žinau kiek daug žmonių gyvenimų tai gali paliesti. Viskas ne dėl mano gyvybės, bet dėl mano sprendimų, kuriuos Dievas jau numatęs, bet vis tiek juos priimu laisva valia ir galiu suklysti, taip pakenkdamas kitiems.
Noriu dar pasakyti, jei kada dingčiau, arba nebesugebėčiau išeiti į skaitmeninį eterį, viskas ką norėjau pasakyti, surašyta šiame tekste. Ką dar būtų galima pridėti, tėra tik detalės.
Tradicinės krikščioniškųjų bendrijos stojo ginti prigimtinę šeimą
Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų kreipimasis
Vilnius, 2021 m. kovo 9 d.
Mes, Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų atstovai, tikime, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir apdovanotas prigimtiniu orumu. Dėl šio prigimtinio orumo kiekvienas žmogus – ir vyras, ir moteris – turi būti gerbiamas. Krikščioniškosios bendruomenės kviečia visus atpažinti Kūrėjo paveikslą kiekviename žmoguje, gerbti prigimtines žmogaus teises bei daryti visa, kas įmanoma, kad žmogaus orumas nebūtų temdomas smurto. Pastaruoju metu susirūpinimą kelia kai kurios teisėkūros iniciatyvos, kurios bando neigti žmogaus prigimtį ir kelia pavojų visuomenės bendrajam gėriui. Ypač didelį susirūpinimą kelia siūlymai ratifikuoti vadinamąją Stambulo konvenciją ir įteisinti partnerystę.
Bet kokia smurto – taip pat ir smurto prieš moteris – forma yra nepateisinama. Ne kartą atkreiptas dėmesys, jog Stambulo konvencija iš esmės tik atkartoja Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas, tad šios konvencijos ratifikavimas nepadėtų sumažinti smurto apraiškų, bet sukurtų kitų rimtų problemų. Esame įsitikinę, kad reikia palaikyti ne problemišką Stambulo konvenciją, bet visas priemones, leisiančias realiai įgyvendinti, o jei reikia – papildyti jau egzistuojančias Lietuvos teisės normas, numatančias smurto prieš moteris prevenciją ir užkardymą.
Kova su smurtu neturėtų būti vykdoma primetant visai visuomenei išankstines ideologines nuostatas ir supriešinant vyrus ir moteris. Prigimtiniai vyrų ir moterų skirtumai nėra spręstina problema, bet duotybė, kuria remiasi šeima ir visuomenė ir kuri atlieka esminį vaidmenį puoselėjant visos visuomenės bendrąjį gėrį, užtikrinant jos tvarumą bei ateitį.
Visuomenė yra praturtinama ne tuomet, kai ignoruojami vyrų ir moterų prigimtiniai skirtumai, bet tada, kai leidžiama ir padedama reikštis tam, kas vyrų ir moterų prigimtyje yra esminga bei geriausia. Todėl kultūra, papročiai, tradicijos, religinės nuostatos, atskleidžiančios tai, kas savita vyro ir moters prigimčiai, nėra naikintini stereotipai.
Stambulo konvencija siekia įtvirtinti dviprasmiškai interpretuojamą socialinės lyties (angl. gender) sąvoką, dirbtinai atskiriančią vyrų ir moterų vaidmenis nuo juos pagrindžiančios vyriškos bei moteriškos žmogaus prigimties, taip sukuriant teisines prielaidas lytį laikyti tik socialiniu konstruktu. Įtvirtinus teisėkūroje neaiškią socialinės lyties (gender) sąvoką, atsiras prievolė ją vartoti ir kituose susijusiuose teisės aktuose.
Ypatingą susirūpinimą kelia Stambulo konvencijos 14 straipsnio nuostatos, įpareigojančios ją pasirašiusias šalis „įtraukti į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie „lyčių vaidmenis be stereotipų“, ne tik siekiant užtikrinti lyčių lygybę, bet ir atmetant iš prigimties kylančius skirtumus. Teisinės prievolės diegti mokymą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ (Konvencijos 14.1 str.) visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programose įtvirtinimas statytų į pavojų LR Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintą tėvų ir globėjų teisę „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.
Dėl šių priežasčių nepritariame Stambulo konvencijos ratifikavimui ir aukščiau minimų nuostatų pavertimui privalomomis teisinėmis normomis Lietuvos valstybei ir visuomenei.
Ne mažesnį susirūpinimą kelia ir keičiantys prigimtinę šeimos sampratą siūlymai įteisinti partnerystę. Šeima yra natūralus valstybės ir visuomenės pagrindas, o ne socialinis ar teisinis konstruktas, kuris priklauso vien nuo įstatymų leidėjo valios. Šeima nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. Ji yra prigimtinė bendruomenė, kylanti iš abiejų lyčių sąlygoto tarpusavio papildomumo, kuris yra esminė šeimos atsiradimo sąlyga, išskirianti ją iš visų kitų bendro gyvenimo formų. Tačiau tai ne tik santuokos sudarymo sąlyga, bet ir prigimtinių tėvystės, motinystės, brolių bei seserų, įskaitant vienišų motinų ir tėvų, giminystės ryšių atsiradimo sąlyga.
Šeima kaip pirminė ir prigimtinė bendruomenė yra palankiausia aplinka vaikų augimui, vystymuisi ir ugdymui. Ji ne tik geriausiai užtikrina vaiko prigimtinius poreikius bei giminystės ryšių tvarumą, bet taip pat ir visuomenės tęstinumą bei tvarumą. Kaip prigimtinė bendruomenė šeima yra pirmesnė už valstybę ir nėra įstatymų leidėjų kūrinys. Todėl įstatymų leidėjai neturėtų suteikti šeimos statuso ir teisinio pripažinimo toms bendro gyvenimo formoms, kurios neturi šeimos esmę lemiančių prigimtinių savybių.
Todėl Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos nepritaria partnerystei ar kitiems teisiniams institutams, kurie leidžia įgyti šeimos statusą toms bendro gyvenimo formoms, kurios neturi šeimos esmei būdingų prigimtinių savybių.
Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos kviečia įstatymų leidėjus pasirinkti tokius teisinio reguliavimo būdus, kurie neištrintų ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir kitų bendro gyvenimo formų bei užtikrintų deramą bendrą gyvenimą vedančių asmenų faktinių santykių teisinę apsaugą.
Skatiname visų bendradarbiavimą kuriant visuomenę be smurto ir patyčių, kurioje kiekvieno jos nario santykiai su kitu būtų grindžiami abipuse pagarba ir artimo meile. Siekdami supratimo ir dialogo atpažinkime, jog už įsitikinimų ir pažiūrų įvairovės slypi mus jungiančios bendros žmogiškosios pamatinės vertybės.
Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje
Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus
Lietuvos sentikių Bažnyčios vadovas
Aukščiausiosios tarybos pirmininkas
Dvasinis tėvas Grigorij Bojarov
Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios
Vyskupas Mindaugas Sabutis
Lietuvos evangelikų reformatų
generalinis superintendentas
Kunigas Raimondas Stankevičius
Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno vyresnysis ir
Švč. Trejybės bažnyčios klebonas tėvas Mykolai Kozelkivskyy OSBM
Kvietimas į pilietinę akciją „Už laisvą Kovo 11-osios Lietuvą! Laikas pertvarkai!“
1990 m. kovo 11-osios vakare LSSR Aukščiausios Tarybos salėje buvo uždengtas sovietinės „respublikos“ herbas. Tą džiaugsmo akimirką buvome įsitikinę, kad pagaliau nusimetėme dvasinės ir fizinės okupacijos pančius. Vergijos komunistinėje imperijoje dešimtmečiai turėjo nugulti istorikų knygose arba atgyti tik patirtas kančias ir žaizdas apsigydžiusių bei režimo aukų laiko gydomosios galios sušvelnintuose prisiminimuose.
Atrodė, kad pagrindinis Sąjūdžio tikslas pasiektas. Kad regime išsipildant kovotojų už Lietuvą – 1941 m. Birželio sukilėlių, kritusių kovoje partizanų ir nepalaužiamų disidentų, sovietinių kalėjimų ir konclagerių kalinių ir kankinių, – taip pat trėmimų aukų, visų okupacijos kryžių kantriai nešusių ir visus jos sunkumus garbingai ir su švaria sąžinę ištvėrusių dorų Tėvynės patriotų švenčiausią svajonę. Tą akimirką patikėjome, kad atkuriama tikroji – 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Respublika. Tikrai nepriklausoma, demokratinė, laisva nacionalinė lietuvių valstybė.
- Valstybė, kurioje lietuviai ir šiai valstybei lojalūs kitų tautų piliečiai vėl taps savo žemės, gyvenimo ir ateities šeimininkai.
- Valstybė, kurios nevaldys okupantų parankiniai ir padlaižiai ir kurioje neviešpataus svetimiesiems tarnaujantys apsišaukėliai ,,pažangos nešėjai“, prievartaujantys Tautą liaupsinti durtuvais atneštą ,,šviesios ateities“ saulę.
- Valstybė, kurioje niekada nebebūsime ujami ir žeminami kaip nesugebanti savęs valdyti ir turėti savos valstybės tariamų tamsuolių ir atsilikėlių tauta.
- Valstybė, kurioje nebebus – kaip atgyvenos ir prietarai – niekinamos ir griaunamos per amžius susiklosčiusios Tautos moralės normos ir kultūros paveldas, papročiai ir tradicijos.
- Valstybė, kurioje niekas nedrįs iškraipyti ir menkinti piliečius telkiančios ir įkvepiančios jos istorijos, trinti ir klastoti Tautos ir jos Laisvės kovų istorinės atminties, šmeižti ir žeminti tos kovos didvyrių ir aukų.
- Valstybė, iš kurios pasitrauks brutalios ateistinės ,,kovos su religiniais prietarais“ šmėkla, Bažnyčia ir kitos religinės bendrijos nebebus ujamos ir persekiojamos, o visų konfesijų tikintieji nebebus laikomi antrarūšiais piliečiais.
- Valstybė, kurioje mylintys savo Tautą ir Tėvynę bei norintys gyventi iš tiesų suverenioje ir orioje valstybėje piliečiai nebebus vadinami ,,siaurais nacionalistais“ ir jiems nebebus klijuojamos smerkiančios ir žeminančios retrogradų ir reakcionierių etiketės.
- Valstybė, kurioje nebebus vienos privalomos tiesos ir nevyks ,,neteisingai mąstančių“ piliečių politinio persekiojimo ir ideologinio ujimo kampanijos, jie nebebus šalinami iš viešosios erdvės ir savavališkai atleidinėjami iš darbų, remiantis fabrikuojamais ,,kolektyvų“ skundais, smerkimais ir prašymais.
- Valstybė, kurioje baigsis minties, sąžinės ir žodžio laisvės varžymai ir kurios piliečiai nebus verčiami gyventi nuolatiniame ideologiniame ir propagandiniame mele, skleidžiamame nelaisvos ir griežtai kontroliuojamos bei cenzūruojamos žiniasklaidos.
1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktas buvo viltingas ir šviesus tokios Valstybės pažadas. Jis liko neįvykdytas. Kovo 11-osios Lietuva gyvuoja tik tuščia deklaracija valdančiųjų paverstoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Lietuvos valstybė realiai yra tik fasadas, slepiantis šiek tiek atnaujintą ir perdažytą, A. Sniečkaus ir M. Burokevičiaus sampratas ir idealus atgaivinusią ir tęsiančią antitautinę ir antilietuvišką valstybę. Sąjūdinės Kovo 11-osios Lietuvos vizija yra pamiršta, jos idealai – išduoti, išniekinti ir sutrypti. Lietuva atsidūrė prie neokomunistinės genderistinės diktatūros slenksčio.
Trūksta visai nedaug, kad Tauta vėl būtų galutinai ir ilgam sukaustyta naujos vergijos grandinėmis. Atėjo laikas pareikšti: savanoriškai tų grandinių nesidėsime. Ginsime savo laisvę ir Lietuvos garbę ir ateitį.
Kviečiame į pilietinę akciją Už laisvą Kovo 11-osios Lietuvą! Laikas pertvarkai!
Jos metu bus perskaitytas ir LR Prezidentui įteiktas kreipimasis, raginantis Lietuvoje pradėti demokratiją, viešumą ir piliečių teises turinčią atkurti esminę šalies politinio gyvenimo pertvarką. Paraginsime šalies vadovą tapti tokios pertvarkos iniciatoriumi ir aptarti jos įgyvendinimo kryptis ir būdus su Lietuvos pilietiškos visuomenės ir politinės tautos atstovais.
Viliamės būti išklausyti ir išgirsti. Kadaise laisvę sunkioje kovoje susigrąžinusi Tauta pavargo ir nebenori gyventi ideologinio ir politinio sąstingio ir propagandinio melo sąlygomis, kokiomis vegetavo Sąjūdžio išvakarėse. Kreipimesi bus priminta, kad jeigu Tautos valia ir balsas lieka valdžios neišgirsti, piliečiai turi teisę ginti savo laisvę visomis teisėtomis ir civilizuotomis politinės kovos priemonėmis. Sąjūdis parodė ir įrodė, kad kovoti galime ir mokame. Prireikus šiai kovai esame pasiruošę ir šiandien.
Akcija įvyks 2021 m. kovo 11 d. 15 val. Daukanto aikštėje
Partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba
Andrius Švarplys. Aar aš noriu, kad mano vaiką suptų aplinka, kuri jam suformuotų požiūrį, kad gali būti kitaip?
Dar vienas geras NEREDAGUOTA interviu su teisininku Mariumi Velička.
Kas tingi klausyti čia padaryta pokalbio santrauka.
Teisininkas M. Veličkos kalbos apie Stambulo konvenciją konspektas:
Tiek L.Linkevičius 2013 m., tiek D. Grybauskaitė 2018 m. puikiai žinojo apie Stambulo konvencijoje glūdinčias socialinės lyties, lytinio švietimo sąvokas ir jų galimą nesuderinamumą su LR Konstitucija, dėl ko ėmėsi ir teisinių veiksmų. Tad kalbos jog tai vertimo klaida – grubus melas. Šių savokų keliamą problemą įžvelgė tiek aukščiausi užsienio reikalų pareigūnai, tiek prezidentūra.
Priėmus konvenciją, pagal jos 14 str. privalėtume keisti savo teisės aktus ir mokyklose dėstyti apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis”. Tai nėra kalba apie pvz. moterų negalėjimą užimti tam tikrų pareigų, tačiau apie tai, kad vyrų ir moterų negalime skirstyti pagal lytinę vyro ir moters prigimtį. Tie dalykai yra aiškiai apibrėžti konvencijos lydinčiuose dokumentuose – komunikatuose. Tad turėtume pradėti šviesti, kad žmogus turi būti tuom, kuom nori, o ne tuom, kuom gimė.
Dėl socialinės lyties sąvokos įvedimo į konvenciją pasistengė stebėtojais pakviesti seksualinių mažumų organizacijų (ILGA) atstovai ir jie tai viešai deklaruoja.
Šiuo metu Lietuvos teisinėje sistemoje sąvokos „socialinė lytis” nėra. Įvedimas gali privesti ir iki absurdų, kuomet vyrai kaliniai sumanys vieną dieną, kad jie yra moterys ir pareikalaus, kad juos perkeltų į Panevėžį, pas kalines moteris. Toks prašymas taps pagrįstas ir nelabai bus teisiškai kuo grįsti neigiamo atsakymo.
Tarptautinės organizacijos stebės kaip tos nuostatos įgyvendinamos ir gali valstybę duoti į teismus, jeigu manys, kad netinkamai. Italija yra pralaimėjusi krūvą teismų dėl šios konvencijos taikymo.
Ratifikavus konvenciją būtų priimta jos siūloma kryptis, kuria vystosi valstybė. Pvz Švietimo ir mokslo ministerija turėtų išaiškinti kaip bus taikomos lytinio švietimo nuostatos ir pagal tai sudaryti atitinkamas programas.
Pas mus galiojantys įstatymai nediskriminuoja asmenų. Smurtauti negalima ne tik prieš moteris. Smurtauti negalima prieš nieką. Net jei gyventų 2 vyrai kartu ir vienas smurtautų, prieš jį būtų pradėta baudžiamoji procedūra.
Pas mus nėra toleruojamas smurtas artimoje aplinkoje jokia forma. Lietuva tuo atžvilgiu atrodo progresyviai, o tuo tarpu detaliai skaitant Stambulo konvenciją apima jausmas, kad kalbama apie gerus 50 m. atgal, apie artimuosius rytus, kur kokiame tai Dubajuje tik 2018m. moterims leido vairuoti, o 2011m. lankyti universitetus.
Didelė dalis konvencijoje aprašytų dalykų, tokių kaip lytinių organų žalojimas ar pardavimas į santuokas pas mus nėra net buvę aktualu. Tad kam mums pulti priimti konvenciją, kurios kuriamas naratyvas visiškai skiriasi nuo Lietuvos realijų?
Kiek susidūriau advokato praktikoje su smurto artimoje aplinkoje atvejais – persekiojimas, bauginimas, grasinimas nužudyti – smurto artimoje aplinkoje įstatymas suteikia teisėsaugai visas priemones užkardyti, eliminuoti, taikyti įpareigojimus nesiartinti, negyventi kartu, o jeigu yra keliama grėsmė visuomenei, netgi izoliuoti tą asmenį.
Bet jeigu pas mus ir yra problemų, kurių nenumato dabartinė teisinė sistema, tai nemanau, kad šio ar kito Seimo nariai atsisakytų tai kaip nors kodifikuoti ir įtraukti. Greičiausiai tai tiesiog nėra identifikuota kaip problema.
Išeinant iš teisinio konteksto, tikriausiai daugeliui susirūpinusių tėvų kyla klausimas ar homoseksualiu tampama ar gimstama. Čia mokslininkai nesutaria. Tiria dvynius, jų genetinis kodas turėtų būti vienodas, bet tik vienas tėra homoseksualus.
Praėjusių metų išvadose mokslininkai teigia, kad tai kompleksinis dalykas – dalį lemia tam tikras chromosomų pasiskirstymas, dalį hormonų sutrikimai ir dalį supanti aplinka, kur vaikas auga.
Kaip tėvas dėl genų nieko nepadarysiu, dėl hormonų galima mediciniškai atstatyti, bet trečias dalykas – ar aš noriu, kad mano vaiką suptų aplinka, kuri jam suformuotų požiūrį, kad gali būti kitaip?
Pagal Konstituciją tėvai atsako už vaikų auklėjimą, iki kol jam sukaks 18 m. Ir aš nenoriu, kad mano vaiko auklėjimo aplinka būtų įtakojama štai tokių dalykų. Dėl to konvencijoje paslėpti dalykai man jokiu būdu neleidžia jai pritarti.
Disidentai žino, kad greitai bus duota komanda pulti juos
Justina GAFUROVA
Diskusijos dėl Stambulo konvencijos viešojoje erdvėje įsisiūbavo. Ginti katalikišką mokymą socialiniuose tinkluose išdrįsę dvasininkai buvo ne tik užsipulti žeidžiančiais komentarais, bet ir sulaukė policijos dėmesio. LGBT šalininkai žengia toliau ir skatina seksualines mažumas palikti Bažnyčią. Tačiau dvasininkai primena, kad homoseksualizmą dideliu iškrypimu laikantis Katekizmas dėl to nepasikeis.
Dvasininkams ėmus skatinti tikinčiuosius prisidėti prie peticijų prieš Stambulo konvenciją ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą, aršūs šių iniciatyvų šalininkai puolė į ataką. Bendruomenės „Vilnius Pride” socialinio tinklo anketoje pasidalinta idėja, kad tikintieji LGBT asmenys turėtų atsiskirti nuo Bažnyčios.
„Reaguojant į pastarųjų savaičių (ar pastarųjų šimtmečių) aktualijas, kviečiame visas ir visus, nusivylusius Bažnyčios institucija ir pavargusius nuo jos kišimosi į mūsų gyvenimus, jungtis ir kartu formaliai palikti Bažnyčią. Kaip tai padaryti – raštu kreiptis į savo vyskupijos kuriją, kurioje buvote krikštyti, su datuotu ir pasirašytu prašymu.
Dar lapkričio mėnesį Lenkijos aktyvistai mums pasakojo, jog reaguojant į kunigų pedofilijos skandalus bei bažnyčios bandymus dar labiau suvaržyti moterų bei LGBT+ žmonių teises, žmonės ėmė masiškai organizuotis tarpusavyje ir formaliai palikti Bažnyčios instituciją.
Šią savaitę dėmesio Lietuvoje sulaukė ir Luko Mykolaičio įrašas apie panašią jo iniciatyvą, kuriam dėkojame už įkvėpimą”, – rašoma kvietime. Taip pat pridedamas ir jau parengtas laiško šablonas, kurį reikėtų tik užpildyti ir nusiųsti savo vyskupijos kurijai.
Taip pat skelbiama, kad Bažnyčia siekia varžyti LGBT asmenų teises, kišasi į įstatymų leidybos procesus, priešinasi bet kokiai pažangai žmogaus teisių srityje, kursto neapykantą visuomenėje.
Apie raginimus palikti Bažnyčią „Vakaro žinios” kalbėjosi su kunigu Robertu GRIGU. Dvasininkas prisipažino ir pats matęs šį skelbimą, tačiau labai rimtai jo nevertina ir nemano, kad dabartinės aktualijos paskatins žmones atsisakyti Bažnyčios ir jos mokymo.
– Man šis kvietimas kiek juokingas, nes tai dvelkia savotišku šantažu. Į Bažnyčios bendruomenę tikintieji jungiasi savanoriškai, tad, jeigu nori, laisva valia gali ir trauktis. Tačiau toks kvietimas skamba paradoksaliai: Bažnyčios bendruomenės nariai kviečiami palikti Bažnyčią dėl to, kad ji turi savo vertybes. Nors būtent dėl jų bendruomenė ir jungiasi į Bažnyčią.
– Gal jau teko sulaukti prašymų išbraukti iš Bažnyčios sąrašų?
– Kol kas apie tai girdėti neteko. Manau, tai yra šiuo metu patiriamas emocijas ar politinius nusivylimus išreiškiantis užmojis. Bet neatmetu to, kad galbūt yra žmonių, kurie nėra įsigilinę į katalikišką mokymą ir žmogaus prigimtį. Man, kaip kunigui, tenka daug bendrauti su žmonėmis. Matau, kad kaip visose bendruomenėse, taip ir Bažnyčioje, yra žmonių, kurie susipažinę su krikščionišku mokymu ir jo laikosi, nes jam pritaria. Kartu yra dalis ir tokių, kurie formaliai laiko save bendruomenės nariais, tačiau giliau jos mokymo nepažįsta. Dalis tokių žmonių, supykę dėl kokio nors kunigo žodžio, gali atsiliepti į paskelbtą kvietimą. Gal šiurkštu taip sakyti, bet gal ir gerai, jeigu pasiliks tie, kuriems krikščioniškas mokymas nėra svetimas ir Bažnyčios bendruomenei jie priklauso ne tik formaliai.
– Ar gavus tokį prašymą, kurija išbrauktų tikintįjį iš Bažnyčios sąrašų?
– Beveik visose parapijose yra metrikai, kuriuose registruojama vietos žmonių krikštas, santuokos, laidotuvės ir kiti Bažnyčios patarnavimai. Tačiau pagal Bažnyčios supratimą, krikšto sakramentas nėra atšaukiamas kaip kokia narystė politinėje partijoje. Jis faktiškai gali būti panaikintas, kai žmogus praktikoje atsisako gyventi pagal tikėjimo mokymą ir gyvena ignoruodamas dvasinio gyvenimo dorovės tvarką. Taip jis tarsi faktiškai atsiskiria nuo Bažnyčios.
Žiūrint biurokratiškai, tikintysis galėtų nebent parašyti apostaziją – atsisakymą nuo religijos. Jeigu žmogus gyvenimo eigoje norėtų Bažnyčios patarnavimų, tokių kaip religinės laidotuvės ar patepimas, išstojimą iš Bažnyčios reikėtų atšaukti. Kaip kartais ir nutinka gyvenimo pabaigoje, kai žmogus daug ką permąsto.
– Katekizme parašyta, kad Bažnyčios tradicija, „pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi”. Tiesiog nelogiška, kad dvasininkai puolami todėl, kad kalba taip, kaip moko Šventasis Raštas?
– Keista, kad kunigai kaltinami, jog viešai išsako teiginius, kurie išreiškia pagrindinį katalikišką mokymą apie šeimą, vyro ir moters santuoką, biologinę žmogaus tapatybę. Mane, kaip vyresnės kartos žmogų, tai dvigubai skaudina. Aš dar prisimenu sovietų okupacijos laikus, kai tikintieji buvo žeminami, iš mūsų buvo tyčiojamasi, patyrėme įvairių sankcijų.
Maloniai nustebau, kad į dabartinį Bažnyčios puolimą sureagavo prezidentas, palyginęs tai su inkvizicija. Su tuo negalima taikstytis laisvoje demokratinėje visuomenėje.
– Dalį dvasininkų viešas puolimas tik padrąsino kalbėti garsiau?
– Kardinolas Sigitas Tamkevičius ne kartą pasakojo, kaip sovietmečiu važinėdavo pas kunigus kaip vienas dvasinės rezistencijos lyderių ir rinkdavo savo pašaukimo brolių parašus po sovietinei valdžiai skirtomis peticijomis, reikalaujančiomis neniekinti tikinčiųjų. Jis yra pasakojęs, kaip pasimatydavo charakterio skirtumai: vienas pasirašo nedvejodamas, o kitam – rašantis kaktą išpila dideli prakaito lašai. Tai parodo, kad negali iš kiekvieno reikalauti tolygios drąsos.
Ir ši diena atneša savo iššūkius. Deja, ir tas pačias įsitikinimų ir žodžio laisvės priespaudas. Ir šiandien yra kunigų-tikrų kovotojų, tokių kaip kardinolas S.Tamkevičius. Jie renkasi tiesos ir kalbėjimo kelią. Dėl to, žinoma, tampa pasipriešinimo smaigaliu ir sulaukia daugiausiai puolimo. Mūsų vyskupai drąsiai išsako kritiką mums brukamai genderizmo ideologijai ir Stambulo konvencijai. Kartu yra tokių, kurie kovoja kitais būdais, atlikdami savo kasdienes kunigo pareigas, per daug nepaisydami, kaip kiti tai įvertins.
– Jūs pats esate pakvietęs žmones pasirašyti peticijas prieš Stambulo konvenciją ir vienalytės partnerystės įteisinimą.
– Vos pamačiau, kad platinami argumentais pagrįsti reikalavimai, kurie nieko neįžeidžia, apsidžiaugiau, pasirašiau ir pasidalinau. Šiek tiek nustebau, kad niekas per daug manęs dėl to „neužkabino”, kaip ir dalies kitų garsiau kalbančių kunigų.
Galvoju, kad dabar vyraujančiai naujai agresyviai, ideologiškai angažuotų žmonių grupei Lietuvoje imti pulti ar niekinti šiuos asmenis, kurie okupacijos laikais kovojo dėl Lietuvos laisvės, būtų tam tikra kontroversija. Taip jie labiau pakenktų patys sau, o ne mums. Galbūt komanda tam dar neduota.
Bet kai teisinga tampa tik viena tiesa ir tai ima dominuoti visose gyvenimo srityse, neatmetu, kad dar visko galime sulaukti. Neišsigąsime viešo puolimo ar žeminimo. Neabejoju, esame tam parengti ankstesnio mūsų gyvenimo pasipriešinimo patirčių.
Prezidentas kviečia atsakingai diskutuoti apie žmogaus teisių užtikrinimą
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, pirmadienį susitikęs su teisingumo ministre Evelina Dobrovolska, pabrėžė būtinybę spręsti įsisenėjusius žmogaus teisių klausimus ir mažinti teisinio reglamentavimo spragas.
Šalies vadovas atkreipė dėmesį, kad iki šiol nėra priimtas įstatymas, reglamentuojantis partnerystės sudarymą, nors partnerystę tarp vyro ir moters numato 2001 m. įsigaliojęs Civilinis kodeksas. Lietuva iki šiol neturi ir naujo Tautinių mažumų įstatymo, kuris pakeistų 2010 m. nustojusį galioti įstatymą. Taip pat neišspręstas lyties keitimo klausimas, dėl kurio Lietuva dar 2007 m. pralaimėjo bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme ir turėjo sumokėti solidžią kompensaciją.
Prezidentas pabrėžė, kad šie klausimai yra ypač jautrūs ir turi būti sprendžiami, valdžiai diskutuojant su visuomene ir ieškant kuo platesnio jos palaikymo.
„Net ir teisingiausius bei kilniausius tikslus gali užtemdyti veiksmai, didinantys visuomenės susipriešinimą. Visi turime ieškoti bendrų vardiklių, kalbėti argumentų, o ne pykčio ir neapykantos kalba“, – sakė šalies vadovas.
Susitikime aptarta galimybė daliai nusižengimų, susijusių su neapykantos kurstymu internete, taikyti administracinę atsakomybę. Prezidentas pakvietė daugiau dėmesio skirti visuomenės švietimui, siekiant neapykantos nusikaltimų prevencijos, ir pagalbai nukentėjusiems asmenims.
Susitikime atskirai aptarti įkalinimo įstaigų sistemos pertvarkos ir nuteistųjų resocializacijos klausimai. Prezidentas pabrėžė, kad dabartinė padėtis įkalinimo įstaigose yra nepatenkinama, nes didžioji dalis infrastruktūros nėra tinkama vykdyti bausmes, stinga jos pritaikymo nuteistiems neįgaliesiems, taip pat trūksta socialinių darbuotojų ir nuteistųjų resocializacijos specialistų.
Šalies vadovas teiravosi, kokių veiksmų ketinama imtis, siekiant efektyvesnio resocializacijos proceso. Pasak Prezidento, būtina tobulinti įkalinimo įstaigų infrastruktūrą, pritaikyti ją neįgaliesiems, plėtoti pusiaukelės namų tinklą, sudaryti kitas sąlygas, kurios padėtų nuteistiesiems po bausmės atlikimo integruotis į visuomenę.
Kalbėdamas apie Seimui 2020 m. pateiktas Viešųjų pirkimo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama kurti efektyvesnę viešųjų pirkimų sistemą, paremtą didesniu centralizavimu ir profesionalumu, Prezidentas pabrėžė būtinybę įtvirtinti Viešųjų pirkimų tarnybos vaidmenį ikiteisminiame viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjime. Pasak šalies vadovo, tokia nuostata ne tik užtikrintų kokybiškesnį ginčų sprendimą, bet ir sumažintų teismams tenkantį krūvį.
Prezidentas paragino teisingumo ministrę paspartinti 2020 m. Vyriausybės parengto įstatymų paketo, kuriuo atsisakoma teismams nebūdingų funkcijų, tokių kaip santuokos nutraukimas bendru sutarimu, vedybų sutarčių keitimas ir pan., pateikimą Seimui ir priėmimą. Šiuo metu taip pat rengiami šalies vadovo inicijuoti Teismų įstatymo pakeitimai, kuriais siūloma supaprastinti pretendentų į teisėjus atrankos modelį, patikslinti nuostatas dėl nuotolinių teismo posėdžių vykdymo.
Susitikime taip pat aptarti notarų kainų reguliavimo, valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos, teisinio švietimo iššūkiai.
Jonas Jarutis. Apie tautos valią ir Seimo komitetų pirmininkų nuvertimą kaip politinės kultūros apraiškas
Nemanau, kad labai suklysiu teigdamas, kad daugiausia dėmesio sulaukusi pastarųjų dienų tema – praėjusį antradienį Seimo Pirmininkei įteikta peticija su kiek daugiau nei trečdalio milijono Lietuvos Respublikos piliečių parašais. Tai, jei gerai pamenu, – pirmas toks atvejis Lietuvos istorijoje, kai peticija reikalaujama nušalinti Seimo komiteto pirmininką. Visgi ši komiteto, jo pirmininko ir jo „vertimo“ istorija apnuogino didžiulę mūsų šalies politinės kultūros problemą.
Bendrais bruožais padėtis yra ganėtinai aiški: grupė Lietuvos Respublikos piliečių, nepatenkintų konkretaus Seimo nario elgesiu, surinko daug (maždaug trečdalį nuo pastaruosiuose Seimo rinkimuose dalyvavusių) kitų Lietuvos Respublikos piliečių parašų po tekstu, kuriuo reikalaujama nušalinti minėtą politiką iš jo užimamų pareigų Seime.
Seimas, tikiu, pasielgs taip pat geriausiu įmanomu būdu – apsvarstys peticijos reikalavimus
Seimo pirmininkė, kiek padvejojusi, pasielgė pačiu geriausiu įmanomu būdu – ji priėmė peticiją. Seimas, tikiu, pasielgs taip pat geriausiu įmanomu būdu – apsvarstys peticijos reikalavimus.
Tiek palaikantiems peticiją, tiek ir jai nepritariantiems svarbu nepamiršti esminės teisinės aplinkybės: tai, kad Seimas apsvarstys peticijos reikalavimus, nereiškia, kad jis yra įpareigotas juos priimti. Primenu – tiek Konstitucija, tiek Seimo statutas numato, kad Seimo nariai atstovauja savo rinkėjus, balsuoja pagal sąžinę ir negali būti varžomi jokių kitų mandatų.
Toliau – procedūrinė dalis. Seimo statutas, jei tiksliau, jo 46 straipsnis numato, kad Seimo komitetų pirmininkus iš Seniūnų sueigos teikiamų kandidatų išsirenka patys Seimo komitetai. Seimo komitetai taip pat turi teisę perrinkti savo pirmininkus. Bandyti tai padaryti jie gali kada tik nori, tačiau tokį perrinkimą turi patvirtinti visas Seimas. Seimui nesutikus patvirtinti tokio perrinkimo – kitą mėginimą „nuversti“ konkretaus komiteto pirmininką konkretaus komiteto nariai gali vėl organizuoti tik kitoje eilinėje Seimo sesijoje – t.y. kitą pusmetį.
Tai yra teisinis, t.y. civilizuotas kylančių klausimų sprendimo būdas.
Mažiau civilizuotus būdus – nuo „išmesti tuos parašus į šiukšliadėžę” iki viešo tyčiojimosi iš ją pasirašiusiųjų ar net pasirašiusiųjų persekiojimo teisinėmis ir neteisinėmis priemonėmis, deja, jau spėjo pasiūlyti ir ištrimituoti kai kurie daugiau ar mažiau žinomi visuomenės veikėjai.
Asmeniškai man beveik dvidešimt septynerius metus teko gyventi šalyje, kurioje buvo vienintelė tiesa. Šalyje, kurioje visi nesutinkantieji su ta tiesa rizikavo daug kuo – nuo karjeros, savo ir šeimos gerovės ar net iki savo gyvybės. Man visai nesinori, kad Lietuva grįžtų į tuos laikus, kai buvo tik viena tiesa ir viena „teisinga“ nuomonė.
Todėl vienodai smerkiu mėginimus diskriminuoti žmones dėl jų tautybės, kilmės, išsilavinimo, turto, lyties ar seksualinės orientacijos. Smerkiu ir tuos, kurie tyčiojasi iš kitų dėl pastarųjų pažiūrų. Nors yra abejonių, ar Švietimo epochos įkarštyje filosofas Volteras kitam filosofui Helvecijui iš tiesų pasakė garsiąją frazę – „je déteste ce que vous écrivez, mais je donnerai ma vie pour que vous puissiez continuer à écrire“ („aš nesutinku su jūsų nuomone, tačiau esu pasiryžęs kovoti iki mirties dėl to, kad jūs turėtumėte galimybę ją išsakyti“) – tačiau aš tvirtai tikiu, kad tokia nuostata yra kiekvienos šiuolaikinės pliuralistinės demokratinės visuomenės kertinis akmuo.
Tikiu, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis ar pilietė turi teisę turėti savo nuomonę. Tikiu, kad kiekviena pilietė ar pilietis turi teisę nevaržomai reikšti savo nuomonę. Tikiu, kad ši teisė nepriklauso nuo to, kiek man ta nuomonė patinka ar nepatinka.
Tikėjome ir kompromiso galia, todėl atidžiai klausėme ir siekėme susitarti
Pastaruosius ketverius metus, LVŽS suformuotos koalicijos valdymo laikotarpiu, joks valdžios atstovas nemėgino kėsintis į nuomonių įvairovę, nepriklausomai nuo to, kiek jos patiko valdančiajai partijai. Būtent šiuo laikotarpiu į kertinius visuomeninės žiniasklaidos vadovų postus pateko žmonės, kurie neslėpė savo priešiško požiūrio į didžiausią tuometinės koalicijos partiją ir jos vykdomą politiką.
Ar tuometinė valdžia ėmėsi kokių nors priemonių sustabdyti tokius procesus? Ne, nes mes tikėjome profesionalumu ir žodžio laisve. Tikėjome ir kompromiso galia, todėl atidžiai klausėme ir siekėme susitarti net ir su neretai itin nedraugiškai nusiteikusia opozicija.
Noriu tikėti, kad ir dabartinis Lietuvos Respublikos Seimas pratęs LVŽS išplėtotą pagarbos visoms nuomonėms tradiciją. Deja, kol kas matau priešingų ženklų. Su jai būdingu tiesmukumu (dar žinomu kaip diplomatiškumo antonimas) Seimo nare taip pat esanti Ministrė Pirmininkė pareiškė, kad tie, kam nepatinka šis Seimas, turi palaukti 2024-tųjų metų. Tarsi trisdešimt pirmus metus gyvenant demokratinėje šalyje kompromiso kultūra būtų vis dar svetimas, ne lietuvių kalbos terminas!
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko klausimas yra ganėtinai toli nuo mano kasdienių pareigų Seime. Mano kuruojama sritis – Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto darbotvarkė. Su žmogaus teisių apsauga susiję temos joje pasirodo tik kartais.
Nenoriu vertinti ir Žmogaus teisių komiteto pirmininko gebėjimo vykdyti užimamas svarbias pareigas, ir gerinti visų Lietuvos Respublikos piliečių bei joje teisėtai gyvenančių užsieniečių teisių padėtį. Visgi būtent tai, kaip kai kurie politikai ir visuomenės veikėjai reaguoja į šią Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko (tariamą ar realią) problemą, nenoromis kelia kitus klausimus.
Visų pirma – ar agresyvi vienintelės tiesos rėmėjų retorika netampa mūsų šalies vidinio saugumo problema? Nuo senų laikų žinoma aksioma, jog tvirtovės siena yra stipri tiek, kiek tvirtai yra įmūrytas jos silpniausias akmuo. Neabejoju, kad sutiksite, jog šiandieninėje informacinių karų fronto zonoje atsidūrusioje Lietuvoje mažiausiai reikia vidinio, kad ir žodinio pilietinio konflikto, kurio priežastis būtų vienos piliečių grupės noras pašalinti konkrečių pažiūrų asmenį iš Seimo komiteto pirmininko posto, o kitos grupės asmenų požiūris į pirmuosius kaip į antrarūšius mūsų visų bendros šalies piliečius.
Todėl siūlau: politinius klausimus spręskite teisinėmis normomis numatytu politiniu keliu – priimkime Lietuvos Respublikos piliečių pasirašytą peticiją, atiduokime ją svarstyti atitinkamiems Seimo komitetams, viešai paskelbkime jų svarstymo medžiagą, gerbkime jų sprendimą, na o atėjus naujiems eiliniams (ar neeiliniams – būna ir tokių) Seimo rinkimams – už kandidatus balsuokime pagal savo sąžinę ir atsižvelgdami į jų darbus bei deklaruojamų vertybių atitikimą mūsiškėms. Vienintelis „ne“ visoje šioje grandinėje turi būti išsakomas tik tiems, kurie nori Lietuvą sugrąžinti į „vienos tiesos“ laikus.