2025-05-21, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1064

D. Tamošaitytė: tradicinės kultūros siejimas su sovietmečiu – spekuliacijos

Redakcija
-
2
D. Tamošaitytė: tradicinės kultūros siejimas su sovietmečiu – spekuliacijos

„Pasikartojantis sovietmečio siejimo su tradicine kultūra naratyvas iš tiesų yra labai neraminantis signalas. Turime stengtis išsaugoti ir apginti viską, kas padeda mums save suvokti kaip lietuvius ir politinę tautą. Tačiau jeigu iš esmės neutrali tradicinė kultūra kam nors yra kliuvinys, tai gali turėti ir rimtesnę priežastį ir padarinius. Informacinio karo, melagienų laikais kartais galima įžvelgti ir tokias užmačias. Galbūt yra tikslų sumenkinti mūsų paveldą ir tradicinį muzikavimą nužeminti iki padrikos, mažai matomos saviveiklos lygio, bet tai būtų galima prilyginti antivalstybinei veiklai“, – teigia Lietuvos muzikologė, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė dr. Daiva Tamošaitytė.

Vieniems – lietuviškumo saugojimas ir savastis, kitiems – raudonasis „štampas“. Šiandien panašiais epitetais kalbama apie tautinį žanrą, kurį lig šiol puoselėja daug meno, kultūros ar akademinio pasaulio kolektyvų, įskaitant valstybinį ansamblį „Lietuva“. Kodėl profesionalų atliekamas tautinis menas yra aktualus bei ką iš tiesų reiškė jo gyvavimas okupacijos metais – atsako muzikologė, kuriai įteiktas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Padėkos raštas už kūrybinę ir mokslinę veiklą, nuopelnus muzikos menui.

„Pašalinus tradicinę muziką iš mokyklų programų, nutraukus liaudies muzikos ir meno renginių finansavimą ir faktiškai palikus svarbiausią nacionalinės savimonės formavimo sritį ubago egzistencijai, tuo pat metu viešojoje erdvėje sėjant abejones jos reikalingumu, vykdant akibrokštui prilygstančią negatyvią „kritiką“ tarnaujame ne kam kitam, o iš okupacinio mentaliteto neišsivadavusiai nebrandžiai pilietinei pozicijai ar net mūsų tautos priešui, kad ir kokį kailį šis vilkėtų“, – interviu metu kalba dr. D. Tamošaitytė.

Vienoje LMTA mokslinėje konferencijoje esate pasakiusi: „Praeito amžiaus pabaigoje, po devyniasdešimtųjų metų, stebėjau keistą reiškinį, tarsi viskas iki tų metų būtų nukirsta, ir kultūra, taip pat liaudies kultūra, pradėta rašyti iš naujo, tuščiame lape. Aišku, visai tuščias lapas nebuvo, bet būtent 1940–1990 metų laikotarpis, kaip sakyta, laikytas dirbtinai konfliktišku“. Kodėl labiausiai kliūva tokiems kolektyvams kaip ansamblis „Lietuva“, o ne kitoms įstaigoms, kurios buvo įsteigtos panašiu metu ir lygiai taip pat mini savo jubiliejus?

Kliūva todėl, kad yra labai daug išskaičiavimo. Juk tradicinei kultūrai reikia daug lėšų, valstybinės globos, visokeriopo palaikymo nuo mažiausių iki didžiausių kolektyvų, mokyklų ir universitetų, užklasinės veiklos būrelių ir kt. Panašių tendencijų patraukti antklodę į savo pusę buvo visą laiką, tačiau atsivėrus sienoms pagundų pasipylė kaip iš gausybės rago.

Vis dėlto reiktų suvokti, kad tradicinė kultūra, ir valstybinis „Lietuvos“ ansamblis kaip jos vienas reprezentantų, nėra konkurentas kitoms kultūros sritims ir negali turėti konkurentų iš principo. Tai yra nacionalinės savimonės pamatas ir garantas, ir jį būtina iškelti bei įtvirtinti aukščiau eksperimentų, istorinių perrašinėjimų, subjektyvių ideologinių interpretacijų lygio.

Ar galima teigti, kad „Lietuva“ susijusi su tarpukariu prasidėjusiomis Dainų šventėmis, ir tarybų valdžia šias koncepcijas specialiai „pasiskolino“, naudojo visuomenės manipuliacijai?

Būtent šį manipuliavimą manipuliavimu galima ir reikia visiems laikams užmiršti. Jis buvo taikomas visoms be išimties kultūros sritims. Bet muzika, ypač liaudies muzika, buvo mažiausiai politizuota, skirtingai nuo literatūros ar istorijos. Programoje užrašius kokį nors partijos suvažiavimo šūkį ar atlikus kitos tautos šokį arba dainą, pati tradicinės muzikos koloso visuma nenukentėjo. Iš privalomų sovietinių inkliuzų patys žmonės patylom šaipėsi. Jokio sovietinio liaudies meno, kaip kokio Minotauro, iš esmės nepavyko sukurti, nes tokia operacija yra neįmanoma, nesunaikinus autentiško „donoro“ – tautos savasties kūno. Jeigu kas čia ir spekuliuoja, tai nuolat politizuodamas neutralų liaudies meną, kas yra absoliutus nonsensas.

Kokiais istoriniais faktais dažniausiai spekuliuojama? Kurie iš jų neatitinka tikrovės ar minimi itin vienašališkai, nutylint „nepatogius“ argumentus?

Spekuliuojama tuo, kad ansamblis buvo įkurtas esą sovietų kaip ideologinis įrankis. Aš į tokius faktus, už kurių gali slypėti gudriai maskuojami tikslai, o jie tikrai buvo, žvelgčiau labai realistiškai. Iš tikrųjų kraupoka žiūrėti, kaip tautiniais rūbais vilkintis jaunimas neša savo budelių Markso, Lenino ar Stalino portretus priverstiniuose paraduose, mitinguose. Neša drebančiomis rankomis, nes tuo metu jų mamytė, tėvelis, sesuo ar brolis gulėjo kur nors išniekinti miestelių aikštėse ar dardėjo traukiniais į Sibirą. Bet į tuos mitingus buvo varomi visi, ir visi ėjo – visų sričių profesūra, menas, mokslas, ne tik darbininkai ar valstiečiai, nes neisi, tai iškart ne tik tu, bet ir visa tavo šeima atsidurs lageriuose. Arba miškuose. Kito varianto nebuvo.

Totalitarizmo sąlygomis, kada už nekaltą anekdotą ar net nepatikusį žvilgsnį žmogus galėjo būti represuotas, teko išnaudoti visas galimybes išgyventi. Kas buvo ta dalis, kuri nėjo nei į partizanus, nei į stribus? Kodėl iš muzikantų – o kalbame apie muziką – reikalaujama atgaline data būti kone priesaiką davusiais generolais? Kaltas eilinis žmogus, kuris darė tai, ką mokėjo – muzikavo? Dieną grojo kokiose nors vestuvėse ar laidotuvėse, kad išlaikytų badaujančią šeimą, o naktį slėpėsi karste kultūros namuose per partizanų ir stribų susišaudymą? Juk visą laiką už plastmasinių šypsenų ir raudonų iškabų fasado šalies „užnugaryje“ vyko nesibaigiantys susišaudymai, partizanų kovos…

Reikia gerai pamąstyti, prieš ką nors kaltinant. Etninis lietuvis, o ypač koks nors sėlis, yra taikus, ramus, sunkiai išjudinamas žmogus, jis fiziškai nepratęs, negali eiti ko nors žudyti, kai kuriais atvejais net ir apsiginti. Tokia mūsų kultūra ir pasaulėžiūra buvo, ir tokia liko. Apie piliečių kovinės parengties, karingo mentaliteto trūkumą kalbėjo ir partizanų vadai. O tarpukario profesionalios karybos pasiekimų ir karinių pajėgumų, kad ir kokių didelių, nepakako, nes jie buvo sunaikinti.

Praėjus stalinizmo baisumams, jau galima buvo ramiau dirbti. Be abejo, ypač brežnevinio „zastojaus“ laikotarpiu, o tai buvo ištisi 25 metai, pastangos ugdyti tarybinį liaudies muzikantą ir naikinti dvasią nesiliovė, ir tikrai prieš Sąjūdį ta dvasia, gal net viltis buvo nusėdusi. Tačiau juk atgimėme, ir kas netikra išplovėme. Tad kam grįžti prie įkyrėjusių melagingų štampų? Atkreipsiu dėmesį ir į kitą labai svarbų faktą, būtent, kad „Lietuvos“ ansamblį kartu su filharmonija 1943 metais atėję naciai uždarė. J. Švedas pasakoja, koks tai buvo nuostolis, kaip viską reikėjo atkurti iš naujo. Tai pakankamai svarus įrodymas, jog kultūra, ypač tautinė, kiekvienam okupantui yra rakštis.

Ar tiesa, jog diskutuodami apie „stilizuotą“ tautinį žanrą, jo ištakas turėtume minėti dar gerokai iki sovietmečio? Į šį klausimą galime įtraukti ir ansamblio „Lietuva“ sukūrimo viziją, kuri gimė anksčiau nei oficiali įsteigimo data.

Be abejo. Šio žanro nesukūrė vienas žmogus lyg koks dievulis iš nieko. Yra nemaža monografijų, kurias reikia perskaityti prieš pradedant ideologiškai angažuotas diskusijas, kitaip panašūs teiginiai tėra iš piršto laužti prasimanymai. Yra ištakos, pirmtakai, ir yra faktinis žanro sukūrimas, bet sieti jį tik su politine santvarka yra labai drąsu.

Kita vertus, panašūs ansambliai natūraliai steigėsi ir kitose šalyse. Kultūros reiškinius svarbu matyti platesniame istoriniame kontekste. Apie indų, kinų, turkų, azerbaidžaniečių ir kitų tautų pagarbą liaudies (tradiciniam) menui, kuri nūdien tik auga, jai skiriamas atskiras valstybinis finansavimas, statomi rūmai, o meistrai tobulina instrumentus, rašiau daug. O pažiūrėkime, kaip mūsų publika, menkinanti savus pasiekimus, suguža į kokio nors gruzinų ar japonų panašaus žanro ansamblio koncertą – bilietų negausi, ir ploja atsistoję…

Taigi tai, kas slypi po žodžiu „stilizacija“, iš tikrųjų yra liaudies muzikos pakėlimas į profesionalų lygmenį, ištobulinus instrumentarijų, samdant choreografijos specialistus, dailininkus ir visa kita. „Lietuvos“ įkūrėjas Jonas Švedas (žymus Lietuvos kompozitorius, dirigentas, pedagogas ir kultūros veikėjas – aut. past.) buvo genijus, kuris numatė, kad unikali lietuvių kultūra bus stiprus konkurentas, ir neklydo. Tik liaudininkams pradėjus skinti laurus tarptautiniuose konkursuose, gauti giriamąsias recenzijas užsienio spaudoje, pavyko apginti iki tol ujamus „piemenis“.

Kažkaip nesinori tikėti, kad net dabar yra daug tokių, kurie nemato didelių pastangų išlaikyti mūsų geriausius pasiekimus, jais pasidžiaugti, parodyti savam ir svetimam, auginti jaunąją kartą, kuri turėtų kuo didžiuotis. Kalbėti apie tradicijų tęstinumo nebuvimą yra būdinga, bet tai neatitinka tikrovės. Okupacijos metais nutrūkus tradicijai vienur, ji buvo puoselėjama kitur. Nepaisant milžiniškų nuostolių, niekas nenutrūko.

Jūsų nuomone, ar liaudies žanro plėtojimas bei visas šis muzikinis judėjimas (net ir su griežta sovietų valdžios kontrole) prisidėjo prie permainų valstybėje, lietuviškumo puoselėjimo? Jeigu taip, kokiais būdais?

Jis ne prisidėjo, o buvo ištisa tektoninė plokštuma, ant kurios, Lietuvą atskyrus nuo laisvojo Vakarų pasaulio, išliko didžioji sveikos tautos tradicinės savimonės dalis kartu su Dainų šventėmis. Egzistavo folkloriniai judėjimai, buvo skatinami saviveikliniai reiškiniai, bet lietuviai buvo nepraradę švietimo misijos suvokimo, aukščiausio jos taško, jos prasmės.

Nepamirškime, kad šis iš esmės stebuklas įvyko II pasaulinio karo metais, kada žmonės buvo išvargę, išblaškyti, badaujantys, gyveno nuolatinėje baimėje, šalis puolama iš visų pusių, ir staiga – toks spindulys, toks menas, pagarba nuvargusiai užguito lietuvio sielai! Kiekvienas veržėsi į šitą oazę. Daugelis nežino, jog J. Švedas sunkmečiu išgelbėjo daugybę žymių kultūros ir mokslo žmonių, priimdamas juos į ansamblį ir suteikdamas jiems duonos kąsnį. Mūsų tradicinį meną išvydo pasaulis. Tai buvo jėga, kurios nuslopinti niekas negalėjo. Tai buvo prestižas, ir jis liudijo tautos gyvybingumą, norą išlikti savimi.

A. Vyžinto knygoje „Ateities kartoms: naujas žvilgsnis į Jono Švedo gyvenimą ir veiklą“ liaudies žanro „stilizavimas“ ir profesionalaus atlikimo ištakos siejamos su J. Švedu. Kodėl iki šių dienų tai vertinama skeptiškai?

Manau, kad įkyrus paties žodžio „stilizavimas“ kartojimas yra nelyginant bandymas įsprausti J. Švedo viziją į siaurus rėmus. Juk stilizavimas tereiškia išorinį kokio nors stiliaus pamėgdžiojimą, imitavimą. Tai tikrai įžeidu, žinant, kad Švedas surinko autentiškus instrumentus, rūbus, iki tol dulkėjusius muziejuose arba šiaip pasklidusius buityje, juos atgaivino, nupūtė dulkes, pakėlė į scenos lygmenį ir parodė ryškioje šviesoje, o ne balanų spingsulių prieblandoje.

Žmonės, kurie pirmieji suėjo į jo ansamblį, buvo patys tikriausi „lietuviai nuo žagrės“, iš laukų ir trobų, iš sodžių, su jais atkeliavo galinga tikro lietuviško „kvapo“ banga, nemeluotas dvasios virpėjimas, galingas liaudies humoro ir išradingumo, muzikalumo užtaisas. Net ir miestelių, miestų gyventojai tuomet dar buvo neatitrūkę nuo liaudies. Koks nors mažametis gali nieko nesuprasdamas ką nors „imituoti“, bet ne profesorius, poliglotas, intelektualas.

J. Švedas buvo išskirtinė asmenybė ir išsilavinimo, ir talento, ir atsakomybės, ir vizijos prasme. Jis svajojo sukurti „liaudies operą“. Todėl jo sukurto valstybinio dainų ir šokių ansamblio koncertai žmonėms palikdavo neišdildomą įspūdį.

Pabaigai. Kas yra tautinis (liaudies) žanras bendrąja prasme? Dažnai skiriama takoskyra tarp folkloro, autentikos bei stilizacijos, harmonizavimo. Kokie iš esmės skirtumai?

Svarbiausi akcentai yra turinys, paskirtis. Turinys – tai lietuvių liaudies muzikinių tradicijų perteikimas tam tikra forma; „Lietuvos“ ansamblio atžvilgiu tai yra sinkretinė (susiliejusi, neatskiriama – aut. past.) forma, dainos, šokio, kostiumo ir siužeto vienovė. Paskirtis – supažindinti žiūrovą ir klausytoją su lietuvių tautinei kultūrai būdingais per daugelį amžių išsikristalizavusiais reiškiniais. Jei tai instrumentinė muzika – su liaudies instrumentais, jų tradiciniu panaudojimu ir panašiai.

Kadangi liaudies kūryba neišsemiama ir itin įvairi, šis procesas yra nuolatinis ir visada gyvybingas. Jeigu prisimintume mūsų nacionalinės muzikos pradininkų pamokas ir priesakus, tai trumpai būtų galima išreikšti viena mintimi: liaudies muzika ir menas yra visų kitų menų pagrindas ir ištakos.

Pagrindinis skirtumas yra tas, kad kompozitorius, harmonizuodamas ar kurdamas liaudies melodijos išdailą, prideda savo ranką ir fantaziją. Nuo jo pajautos, santykio su kūrybos objektu priklauso ir rezultatas, ir poveikis klausytojui. Šiuo metu, kai labai išsitrynę žanrų skirtumai, jie dažnai sąmoningai miksuojami, autentiškumo klausimas yra labai nevienareikšmis. Tai labai subjektyvu.

Minėtoji takoskyra yra dirbtinė, nes griežtai kalbant folkloras natūralia forma, natūralioje aplinkoje beveik nebesutinkamas, o vadinamąjį stilizavimą galima ir reikia laikyti jo natūralia tąsa, vienu iš būdų įprasminti tradicinę kultūrą, išsaugoti ją ateities kartoms.

Pirmas palinkėjimas būtų atsisakyti to nelemto burtažodžio ir liautis „stilizuotis“. Semkimės iš turtingo mūsų liaudies aruodo, iš pirminių šaltinių, iš pavyzdžių, net įrašų, juk viskas taip gyva. Nes jeigu to viso neliks, ypač jei neliks vilties ir amžinos vizijos, užges tautos širdis, o paskui jau mėgdžiot galima bet ką. Galiausiai juk matome, kur link veda mėgdžiojimas ko tik nori, tik ne to, kas lietuviška. Į valstybės sunykimą.

Bet „Lietuva“ neišsilaikys, jei bus kaip vieniša lytis pavasario potvynio vandenyse. Ji, kaip ir buvo sumanyta, turi būti aukščiausia karūna, iškelta visos šalies liaudies muzikos ansamblių judėjimo, bendros kūrybos. Mūsų tradicinės kultūros puoselėtojai važinėjo po šalį ir ieškojo gabių vaikų, rūpinosi jų pragyvenimu, mokslais. Šis tinklas yra ardomas. Linkiu jį atkurti.

Redakcija
-
1

Advokatas Jonas Ivoška. Ar sąžininga ratifikuoti pramanų prikaišiotą Stambulo konvenciją?

Redakcija
-
18

Stambulo konvencija (toliai – Konvencija) kaip Europos Tarybos aktas savo preambulėje aptaria įvairaus pobūdžio prielaidas, dėl kurių reikėtų teisiškai griežtinti moterų ir vyrų tarpusavio santykius. Taip siekiama išvengti smurto, tariamai kylančio dėl prigimtinai dvilytės žmonių populiacijos egzistavimo sąlygos.

Žvelgiant giliau atrodo, jog iškreiptai peršama mintis, kad žmonėms, kitaip nei absoliučiai daugumai gyvybės formų Žemėje, apsimetus ignoruojančiais dvilytį gyvybės pratęsimo būdą ir, imituojant naujus belyčių būtybių elgsenos stereotipus, savaime išnyks smurtavimas prieš moteris.

Tenka pastebėti, kad žmonių prigimtines savybes ir dėl jų skirtingas moterų ir vyrų galimybes šeiminiuose santykiuose pakeisti sutartinių teisinių santykių modifikuotais modeliais gali siekti tik keistuoliai, kurie įsivaizduoja esą dievai.

Panagrinėkime Konvencijos preambulės (toliau – Preambulė) turinį ir palyginkime jį su istoriškai išgrįnintomis lietuvių tautos bendrabūvio vertybėmis.

Preambulėje teigiama, kad ją ratifikuojanti šalis pripažįsta kad “smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška” užkertanti kelią “visavertei moterų pažangai”.

Apie kokių Lietuvos moterų ir vyrų galių nelygybę čia kalbama? Jeigu apie fizinių galių skirtumus, tai juos lėmė ne istorinė šalies raida, o prigimtininiai asmenų lytiniai skirtumai, kurių visuotinai nei konvencijomis, nei konstitucijomis nepavyks pakeisti.

Taip pat pastebėtina, kad nei Lietuvos jurisdikcija, nei gyvenimo praktika neliudija, jog mūsų šalies moterys mažiau pažangios už vyrus (veikiausiai – atvirkščiai). Tad ar galima tokią Konvencijos prielaidą laikyti pagrįsta paskata šį aktą ratifikuoti, jeigu tai neturi ryšio su mūsų kraštui būdingu žmonių bendrabūviu?

Preambulėje teigiama, kad struktūriniu požiūriu (kodėl ne funkciniu požiūriu?) “smurtas prieš moteris yra smurtas dėl lyties…”.

Atsiprašau, bet tokį teiginį pagal mūsų krašto tradicinius moters ir vyro santykius laikyti įprastų santykių pavyzdžiu gali tik Lietuvoje niekad nesilankęs žmogus.

Patikrinkite statistiką, ar smurto iš chuliganiškų paskatų atvejais vyrai dažniau smurtavo prieš moteris, ar prieš bendralyčius?

O tai reiškia, jog ne lytis yra smurto priežastis.

Preambulėje teigiama, jog Konvenciją ratifikuojančios šalys pripažįsta kad moterys ir mergaitės be kita ko “susiduria su…priverstine santuoka…,lyties organų žalojimu”.

Įdomu, ką apie Seimo narius kalbės mūsų vaikai ir vaikaičiai, svarstydami, kas išgrobstė biudžeto lėšas, skirtas kovai su pramanytomis grėsmėmis. Tad ar verta dėti pastangas ir planuoti išteklius Konvencijoje aprašomiems reiškiniams, kurių galbūt vis dar pasitaiko musulmoniškos kultūros šalyse?

Preambulėje teigiama, kad “ ginkluotų konfliktų metu…sistemingai vykdomi žaginimai ir seksualinis smurtas, ir kad tiek konfliktų metu, tiek jiems pasibaigus gali susidaryti sąlygos didesniam smurtui dėl lyties”.

Ar mūsų šalis tikrai matoma kaip karo kurstytoja, kuriai reikia atskirais aktais prisiimti įsipareigojimus dėl ginkluotų konfliktų prevencijos?

Pagalvokim, dėl karinių konfliktų, ar dėl lyties skirtumų sistemingai vykdomi moterų žaginimai?

Kad būtų išvengta aprašytų padarinių, reikia koncentruoti dėmesį karinių konfliktų prevencijai, o ne kažkokios socialinės lyties moteriai suteikimo, naiviai tikint, jog tai būtų atgrasymo priemonė ginkluotų konfliktų metu.

Kita vertus, mūsų krašte smurtas nėra lytinis požymis. Skyrybų bylų praktika rodo, kad artimoje aplinkoje moterys dažniau griebiasi psichologinio smurto, dėl kurio kaip atsakas yra vyrų fizinis smurtas.

Kadangi fizinio smurto padariniai yra įrodomi, o psichologinio smurto įrodymai nesimaterializuoja, smurtavimo aukomis paprastai pripažįstamos moterys.

Apibendrinant galima pasakyti, jog Seimui pripažinus, kad mūsų šalies gyvenimui būdingi visi Konvencijoje išvardinti negatyvūs reiškiniai, kurių užkardymą paspartintų Stambulo konvencijos ratifikavimas, tai reikštų, jog Seimas skleidžia gėdingą melą apie lietuvių tautos mentalitetą ir platina klaidingą informaciją apie mūsų šalies pilietinės daugumos bendrabūvio kultūrą.

Pažymėtina ir tai, kad nukreipdama dėmesį nuo tikrųjų smurto priežasčių, kurios sietinos su ilgalaikiais stresais, kylančiais iš žmonių nesaugumo jausmo bei elgesio stereotipų netekties, nustojus galioti ilgaamžėms dorovinėms normoms, Stambulo konvencija yra kliūtis, o ne užkardymo priemonė, šalinant smurto apraiškas šeimose.

Dana Kurmilavičiūtė. Kol kino salės uždaros

Redakcija
-
2
Dana Kurmilavičiūtė. Kol kino salės uždaros

Ketvirtadienį sostinėje startavęs 26-asis “Kino pavasaris” pradėjo džiuginti savo gerbėjus naujomis pažintimis su geriausiais pasaulinio kino kūrėjais ir jų darbais. Šiandien, pirmąją šios kino šventės savaitgalio dieną, ištikimiausi jos gerbėjai jau nuo pat ryto gali nevaržomai mėgautis staigmenomis, kurias jiems pateikė festivalio organizatoriai.

Ceremonijos akimirka nuotr. Robertas Daskevičius

Jau antrus metus „Kino pavasaris“ vyksta išskirtinėmis sąlygomis, kurias diktuoja vis nesibaigianti pandemija ir karantinas. Tenka keisti tradicinę šventės formą – juk į kino teatrus atvykti negalima, filmus prisieina žiūrėti iš namų, o su jų kūrėjais ir aktoriais bendrauti per atstumą. Šiemet festivalio organizatoriai savo žiūrovams siūlo naujus, išskirtinius įspūdžius: bent vienai nakčiai, savaitgaliui, o gal net ir savaitei pakeisti namų aplinką ir susikurti tikrą kino šventę savo pasirinktame viešbutyje. Šeši viešbučiai sostinėje ir vienas Kaune suteikia savo gyventojams kuo geriausias sąlygas nevaržomai stebėti visus pasirinktus festivalio filmus.

Projektą „Atostogos su Kino pavasariu“ Vilniuje padėjo įgyvendinti „Go Vilnius“, o viešbutis „Pacai“ surengė iškilmingą festivalio atidarymo ceremoniją.

Naujienos iš kino festivalių

Jas į kino šventės programą „Kino pavasario“ organizatoriai pasistengė įtraukti pirmiausia. Nors prabėgusieji metai kino kūrėjams buvo tikrai erškėčiuoti, vertę prisitaikyti prie itin nestabilių filmų kūrimo aplinkybių, pasaulyje vykę festivaliai atskleidė nemažai talentingų darbų. Įdomiausias juostas išvys ir Lietuvos žiūrovai.

„Kino pavasario“ programos sudarytojai siūlo susipažinti su rumunų režisieriaus R. Jude intelektualia tragikomedija kiek šokiruojančiu pavadinimu „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ („Bad Luck Banging Loony Porn“).

Ši juosta Berlyno kino festivalyje pelnė pagrindinį apdovanojimą – „Auksinį lokį“. R. Jude, kino mėgėjams puikiai žinomas tokiais filmais, kaip „Randuotos širdys“, „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ ir kt., prabyla apie šių dienų moralę. Kaip provokacija iškyla jo klausimas, ar interneto erdvėje pasirodęs intymių žaidimų vaizdo įrašas yra toks prasižengimas, dėl kurio pavyzdingai pedagogei reikėjo surengti tikrą linčo teismą.

Kitas garsus Berlyno kino festivalio filmas – Kanados režisieriaus D. Cote drama „Socialinė higiena“ („Social Hygiene“) pasakoja apie hedonizmo propaguotoją filosofą Antoniną. Per koronavimo pandemiją sukurtas, filmas itin aktualus dabar, kai reikia laikytis socialinės distancijos.

Mūsų žiūrovai matys ir Venecijos kino festivalio filmus. Graikų režisieriaus Christoso Nikou juosta „Obuoliai“ („Apples“), gvildenanti šių dienų vienatvės problemas, Venecijoje buvo atidariusi lino festivalio programą „Horizontai“, o pas mus pasirinkta „Kino pavasario“ uždarymo filmu. Žiūrovai turės galimybę pamatyti Venecijos kino festivalio apdovanojimo -„Sidabrinio liūto“ – prizininką – režisieriaus Michelio Franco filmą „Nauja tvarka“ („New Order“), pasakojantį apie vienos žiaurios politinės sistemos žlugimą ir jos vietoje įsitvirtinantį dar nuožmesnį režimą.

KINO PAVASARIO meno vadovė Mantė Valiūnaitė ir programos sudarytoja Aistė Račaitytė (nuotr. Audrius Solominas)

Dešimt debiutinių filmų

Tiek juostų šiemet varžysis Europos debiutų konkursinėje programoje. Pasak kino kritikų, šių metų debiutantai pasižymi ryškia režisūrine branda, dideliu dėmesiu į visuomenės užribį patekusiems asmenims, nemaža stilių įvairove ir eksperimentinėmis išraiškos priemonėmis. Jauni kino režisieriai atvirai prabyla apie skaudžiausias pasaulio problemas.

Debiutų konkursinėje programoje bus rodomas Ukrainos režisierės Natalijos Vorozhbit filmas „Blogi keliai“ („Bad Roads“), pasakojantis apie karo padarinius Donbaso regione, olando Timo Leyendekkerio juosta „Puota“ („Fest“), vengro Deneso Nagy istorinė drama „Natūrali šviesa“ („Natural Light“), Berlyne jau pelniusi „Sidabrinio lokio“ prizą už geriausią režisūrą.

Konkursinei programai taip pat pristatyta norvegės Itonje Seimer Guttormsen tragikomedija „Gritt“ („Gritt“), režisierės iš Kosovo Norikos Sefos drama „Veneros beieškant“ („Looking for Venera“).

Ispanų kino kūrėjas Ainhoa Rodriguezas debiutuos su juosta „Akinantis blyksnis“ („Mighty Flash“), graikų režisierė Jacqueline Lentzou pristatys savo lyrinį filmą „Mėnulis, 66 klausimai“ („Moon 66 Questions“), prancūzų režisierius Peteris Dourountzispas žiūrovų vertinimui pateiks socialinį trilerį „Niekšas“ („Rascal“), italė Evi Romen visus sudomins pasakojimu „Kodėl ne tu“ („Why Not You“).

Europos debiutų konkurso rėmuose bus parodytas lietuvių režisieriaus Tomo Smulkio filmas „Žmonės, kuriuos pažįstam“, pasakojantis apie Vilnių ir vilniečius. Šeši lietuvių kūrėjų darbai bus parodyti Trumpajame konkurse. Jam pateikti šie filmai: Klemento Davidavičiaus „Pelkė“, Elenos Kairytės „Mažasis mėnulis“, Vytauto Katkaus „Miegamasis rajonas“, Saulės Bliuvaitės „Limuzinas“, Urtės Sabutytės „Apklausa“, Domo Petronio bei Vytauto Pluko „Ieva“.

Iš viso šių metų „Kino pavasaryje“ bus parodyti 104 filmai, iš kurių 44 – trumpametražiai.

Karas prieš vaikus

Redakcija
-
2

Algimantas Urmonas. Stambulo konvencija kaip teisinis placebas (hipotetiniai pamąstymai)

Redakcija
-
1

delfi.lt

Skaitytojams, ypač kai kuriems žmonėms, tikintiems teisiniais stebuklais, Stambulo Konvencija atrodo kaip panacėja, vos ne pati savaime sprendžianti smurto prieš moteris problemas. Tačiau toks tikėjimas turi būti ne aklas, o pagrįstas analitinėmis procedūroms, kurių pagrindu galima daryti bendrąsias išvadas.

Algimantas Urmonas.

Mūsų analitinės procedūros šiuo atveju bus nukreiptos į Konvencijos, kaip teisinio dokumento, vartojamų sąvokų ir kategorijų sąsajų strateginę analizę.

Konvencijoje vartojamų sąvokų turinys ir jų santykis su kitais jos straipsniais, o taip pat su teisiniais terminiais, vartojamais įstatymų leidyboje, turi būti pakankamai nuoseklus ir aiškus, nes neaiškios sąvokos didina įvairius įgyvendinimo scenarijus.

Taigi, strateginiu žvilgsniu pažiūrėkime į Konvencijos teisines nuostatas, siūlomas per vartojamas sąvokas ir kategorijas. Pats Konvencijos pavadinimas atrodo kaip „žuvims“ gaudyti parengtas masalas.

Šiuo atveju – antraštinis masalas: „Europos Tarybos Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“ emociškai įkrauna skaitytojus ir kelia asociacijas su objektyviais visuomenės poreikiais slopinti smurtą prieš moteris ir smurtą šeimoje. Taip fokusuojamas skaitytojų psichologinis dėmesys į dvi Konvencijos pavadinimo kategorijas, kurios neva vertybiniai nukreipia daugelio žmonių dėmesį, kad būtų pritariama šiai Konvencijai.

Antraštinis masalas „Europos Tarybos Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“ emociškai įkrauna skaitytojus ir kelia asociacijas su objektyviais visuomenės poreikiais slopinti smurtą prieš moteris ir smurtą šeimoje.

Iš tikrųjų smurtas prieš moteris ir smurtas šeimoje yra visų teisinių ir moralinių vertybių taikiklis. Ir nėra dėl to ko diskutuoti, reikia priimti kaip visuomenės pastangų kryptį. Taigi pažiūrėkime, ar Stambulo Konvencija kuo nors pakelia kovą su smurtu į naują sprendimų vadybinį lygmenį.

Manytina, kad ne(!), nes pati Konvencija, kad būtų užtikrinčiau, remiasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija (1950 m. ETS Nr. 5) ir jos protokolais, Europos socialine chartija (1961 m. ETS Nr. 35, peržiūrėta 1996 m. ETS Nr. 163), Europos Tarybos Konvencija dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis (2005 m. CETS Nr. 197) ir Europos Tarybos Konvencija dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos (2007 m. CETS Nr. 201).

Be to, atsimenami ir kiti teisiniai dokumentai, kurių sąrašas yra itin įspūdingas, primenamos ir toliau vardinamos Ministrų Komiteto rekomendacijos Europos Tarybos valstybėms narėms: Rekomendacija Rec (2002)5 dėl moterų apsaugos nuo smurto, Rekomendacija CM/Rec(2007)17 dėl lyčių lygybės standartų ir mechanizmų, Rekomendacija CM/Rec(2010)10 dėl moterų ir vyrų vaidmens vykdant konfliktų prevencijos bei sprendimo ir taikos kūrimo veiklą.

Taip pat kitos aktualios rekomendacijos, atsižvelgiančios į vis platesnę Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kuria nustatomi svarbūs standartai smurto prieš moteris srityje, atsižvelgiančios į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (1966 m.), Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (1966 m.), Jungtinių Tautų Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (CEDAW, 1979 m.) ir jos fakultatyvinį protokolą (1999 m.), taip pat CEDAW komiteto Bendrąją rekomendaciją Nr. 19 dėl smurto prieš moteris, Jungtinių Tautų vaiko teisių Konvenciją (1989 m.) ir jos fakultatyvinius protokolus (2000 m.) ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių Konvenciją (2006 m.).

Be abejo, atsižvelgiama ir į Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą (2002 m.), pagrindinius tarptautinės humanitarinės teisės principus, ypač ketvirtąją Ženevos Konvenciją dėl civilių apsaugos karo metu (1949 m.) ir jos I bei II papildomus protokolus (1977 m.).

Visi paminėti tarptautiniai ir ES teisiniai dokumentai rodo, kad teisiniai pagrindai užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtą šeimoje realiai egzistuoja ir juos telieka tik realiai įgyvendinti.

Lietuva, įgyvendindama minėtus teisinius dokumentus, vykdo teisėkūrą, ji gali būti ir toliau tobulinama. Tai kodėl taip energingai stumiama Stambulo Konvencija? Kuo pagrįstas toks deginantis socialinę erdvę Konvencijos rengėjų ir jos įgyvendinimo entuziastų viešasis (o gal užslėptas korporatyvinis?) interesas?

Tai kodėl taip energingai stumiama Stambulo Konvencija? Kuo pagrįstas toks deginantis socialinę erdvę Konvencijos rengėjų ir jos įgyvendinimo entuziastų viešasis (o gal užslėptas korporatyvinis?) interesas?

Aiškinantis tai, grįžkime prie šio dokumento strateginės analizės. Palyginkime Konvencijos pavadinimo ir jos straipsnių turinyje numatytas funkcijas. Kaip aukščiau minėta, Konvencijos pavadinimas atitinka aukščiausius vertybinius standartus, ypač tiems žmonėms, kurie neskaitė Konvencijos arba pritrūko teisinės kompetencijos ją suvokti, arba tie, kurie turi panašius interesus kaip ir Konvencijos kūrėjai.

Gilinantis į Konvencijos tekstą pastebime, kad Konvencijos teisiniai terminai yra laisvai traktuojami. Jame skaitytojas palaipsniui pratinamas (prijaukinamas) prie socialinės lyties (socialinių vyrų ir moterų) sampratos įvairovės ir jos modifikacijų už Konvencijos ribų. Tai kaip svaiginanti dūmų uždanga!

Na taip, žmogus yra socialinė būtybė, nieko pradžioje nėra įtartino. Bet kodėl šiame tekste nėra kalbama apie biologinius lyčių pagrindus? Funkcinė socialinė lytis turėtų formuotis ant biologinio lyties pagrindo. Ar pagal Stambulo Konvencijos rengėjų manymą socialinė lytis yra naujai susiformavusi ir nesiremia biologine puse?

Pagal tekstą biologinė ir socialinė lytis priešpastatoma viena kitai. Ši metodologinė klaida neįgudusiai akiai tiesiog nepastebima. Bet ji jau keičia Stambulo Konvencijos pavadinimo tikslus.

Ir tuomet supranti, kad Konvencijos tikrasis tikslas ne smurtas prieš moteris ir šeimą, o SOCIALINĖS LYTIES KONSTRUKTO PROJEKTAS.

Ir tuomet supranti, kad Konvencijos tikrasis tikslas ne smurtas prieš moteris ir šeimą, o SOCIALINĖS LYTIES KONSTRUKTO PROJEKTAS.

Be to, tai nuoroda į socialinės lyties kategoriją. Galima pritarti, kad „gendre“ reiškia socialiai sukonstruotus elgesio bruožus – socialinę lytį, o „sex“ – biologinius skirtumus. Tai sąvokų raiškos formos, o ne turinys. Socialinės konstrukcijos yra kintančios ir į jas galima įterpti vis naują socializacijos turinį, konstruoti socialinės adaptacijos formas, šiuo atveju seksualizacijos etalonus.

„Pati pačiausia“ seksualizacija galiausiai virsta diskriminacija moteris pagal lyties požymius, jos tampa tik sekso objektu.

Seksualizacija didina seksualinę prievartą ir sukelia vaikų pornografijos poreikį. Kaip tai daroma ir tokių pokyčių naudą arba žalą galima matyti iš dokumentinio filmo „Karas prieš vaikus“ kadrų (žr. čia)

Priminsiu, kas yra socializacija. „Socializãcija (lot. socialis – visuomeninis), procesas, kai žmogus perima visuomenės, kurioje jis gyvena, žinojimą, vertybes, motyvus, įgūdžius, vaidmenis ir elgsenos modelius.

Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje. Socializacija vyksta visą gyvenimą, socialinės sąveikos procese iš kartos į kartą perduodamas žmonijos sukauptas patyrimas“ (plačiau, Visuotinė lietuvių enciklopedija).

Konvencijos kūrėjai, panaudodami pirminę ir antrinę socializaciją, kuria seksualizuotą socialinę lytį, aktyvuoja biologinį „sex“ veiksnį, taip sinergizuoja bendrą siekiamą produktą – seksomanijos (nimfomanijos) aplinką.

Psichiatrai įspėja: nimfomaniją dažnai lydi priklausomybė nuo alkoholio bei narkotikų, depresija, o negydoma liga pacientą gali priversti ir nusižudyti. Tuomet pasidaro aišku, kodėl Konvencijoje yra tiek vienareikšmiškai neaiškių, neva „teisiškai“ pateikiamų sąvokų.

Kodėl tos „teisinės“ svetimybės reikalingos ir kokią funkciją jos atlieka?

Metodologiniu požiūriu sąvokos kaip raketa-nešėja, pernešanti pagrindinį krovinį. O tas krovinys, kaip įsitikinome, yra socialinės lyties pradiniai ir tolesnieji socialiniai konstruktai. Kitaip tariant, tik ratifikuokite Konvenciją, o toliau prieisime prie naujosios socialinės lyties įtvirtinimo.

Kam tai naudinga?

Socialinės lyties konstrukto įgyvendinimas kažkam yra itin pelningas biznis. Konvencijoje jų veidų nesimato. Kas jie? Kokį užkariavimo lygmenį jie jau pasiekė Europos Sąjungos institucinėse struktūrose? Ar čia neapsieita be itin didelių korupcinių investicijų?

Tas kai kurių ES institucijų vadovų nervingumas rodo tik interesą, kuris dar neiššifruotas.

Kitaip tariant, tik ratifikuokite Konvenciją, o toliau prieisime prie naujosios socialinės lyties įtvirtinimo.Kam tai naudinga? Socialinės lyties konstrukto įgyvendinimas kažkam yra itin pelningas biznis.

Daugiau ČIA

Vytautas Radžvilas. Piliečių asamblėja – laiko reikalavimas ir būtina pertvarkos sąlyga

Redakcija
-
1

Trumputės prezidento G. Nausėdos užuominos, kad visuomenei telkti šiuo sunkiu laikotarpiu praverstų piliečių asamblėja, pakako sukelti ,,sisteminių” politolologų ir žurnalistų įtūžį.

Tiesą sakant, reakcija buvo tiesiog isteriška. Kodėl – suprasti nėra taip jau sunku.

Prabilęs apie tokią asamblėją, prezidentas netiesiogiai pasakė daugeliui Lietuvos piliečių akvaizdžią ir seniai žinomą tiesą – LR Konstitucijoje įtvirtinta demokratinė valstybės santvarka virto jos karikatūra.

Veikia tik vadinamoji procedūrinė demokratija, suteikianti vienintelę teisę – kartą kas ketverius metus pasirinkti, kuris nomenklatūrinis klanas šeimininkaus šalyje ir turės daugiausiai galimybių engti jos žmones.

Joks atsitiktinumas, kad partiniai klanai su nervingu virpuliu laukė dienos, kai galėjo būti pasikėsinta į jų valdžios monopolį. Galima tik įsivaizduoti, kaip jiems palengvėjo sulaukus neįtikėtinos, paskutinę akimirką tarsi iš dangaus nukritusios dovanos.

Lemiamu momentu stebuklingai ,,nesuveikusios” buvusio Seimo nario R. Dagio balsavimo kortelės, dėl ko pritrūko vieno balso priimti Seimo rinkimų ,,kartelę” iki 3% galėjusią nuleisti įstatymo pataisą.

Ko gero, šis parlamentaro poelgis buvo didžiausias smūgis Lietuvos demokratijai per visą atkurtosios valstybės gyvavimo laikotarpį.

Tačiau Lietuvą kamuojanti krizė, kurios neleidžia įveikti valstybę sukaustęs politinis sąstingis ir įsitvirtinusių ,,nepakeičiamųjų” nomenklatūrininkų valdžia, vis tiek verčia grįžti prie esminių permainų šalyje temos.

Sutryptos demokratijos ir viešumo atkūrimo klausimas iškyla neišvengiamai ir savaime.

Nacionalinis susivienijimas savo Kreipimesi į Prezidentą paragino pradėti iš tiesų kalbėtis su piliečiais dėl valstybės ateities.

Dalykiškas ir profesionalus politikos mokslininko A. Jankausko interviu padeda aiškiau suprasti politinio momento ypatumus ir piliečių asamblėjos poreikį.

Interviu nepalieka jokių abejonių, kad piliečių asamblėja — iš tiesų seniai subrendęs laiko reikalavimas ir būtina demokratinės pertvarkos sąlyga.

Goda Juocevičiūtė. Vištos nukirstomis galvomis

Redakcija
-
6

delfi.lt

Esu iš tos kartos vaikų, kuriuos į Baltijos kelią nešė ant kupros ar jau vedėsi už rankos, o tą saulėtą kovo 11-ąją su šeimomis, apsikaišę trispalvėmis, ėjome prie Seimo, ir visi buvo apimti euforijos.

Prisimename, ir kaip sausio 13-osios naktį girdėjome šūvių, triukšmo ir iš gatvių atsiritančio nerimo aidą. Kaip mūsų tėvai, vyresni broliai, dėdės ėjo pakaitomis budėti prie Parlamento, ten nešėsi arbatos termosus ir sumuštinius su daktariška dešra, ir jie buvo dalijami visiems greta šalusiems.

Tie suaugusieji, kurie prie TV bokšto važiavo nuosavais moskvičiukais ar žiguliukais, į juos priėmė nepažįstamus pėsčiuosius, vykusius ta pačia kryptimi ir tuo pačiu tikslu – ginti laisvės. Paskui rugpjūčio mėnesį skambėjo baugus žodis, kurio reikšmę įsiminėme visam gyvenimui, – „pučas“.

Bet jau po kelių dienų stovėjome ant ežerų krantų ir tą purpurinį vasaros vakarą į didžiulius laužus mėtėme laikraščius su Mykolo Burokevičiaus atvaizdu. Močiutės ir seneliai – tie, kurie spėjo grįžti iš tremties, iš Sibiro taigos, ir per stebuklą išgyvenę ledinėse Laptevų jūros jurtose, bei tie, kurie gimdytojus prarado Norilske ar Karagandoje, tada, žiūrėdami į dangop besiraitančias ir baimę į dausas nešančias dūmų gyvates, braukė ašarą ir dainavo.

Mums, atėjusiems į mokyklą apie 1990-uosius ir ją baigusiems apie 2000-uosius, liko tik tą Nepriklausomybę, kaip tėvų ir senelių dovaną, srėbti. Tik dabar galiu palyginti ir pradedu suprasti, kokioje laisvės atmosferoje augome ir mokėmės.

Mums, atėjusiems į mokyklą apie 1990-uosius ir ją baigusiems apie 2000-uosius, liko tik tą Nepriklausomybę, kaip tėvų ir senelių dovaną, srėbti. Tik dabar galiu palyginti ir pradedu suprasti, kokioje laisvės atmosferoje augome ir mokėmės.

Kai studijavau Žurnalistikos institute ir mums dėstė komunikacijos bei spaudos korifėjai, buvome mokomi nuomonių įvairovės. Per paskaitas mums pateikdavo pavyzdžių iš Europos teismus pasiekusių bylų, liudijančių, kad viešasis interesas ir žodžio laisvė yra aukščiau visko. Studijavome ir dirbome su vertybe, kad svarbiau už laisvą žodį jau nieko nėra, o draudimų daugiau būti negali, tik mažiau.

Dabar pagal naujausias žurnalistikos madas aiškėja, kad laisvas žodis yra tik tas, kuris neprieštarauja generalinei mūsų išplerusios vyriausybės linijai, o platesniu mastu – JAV demokratų partijos visam Vakarų pasauliui peršamai „cancel culture“ – kultūros naikinimo – koncepcijai.

Vos Lietuvai tapus ES nare, jau keliavau po Rytus ir Vilniaus universitete studijavau šiuolaikinę Aziją. Matydama, kokią priespaudą, panašią į tą, kurią patyrė mūsų tėvai ir seneliai, išgyvena Tibetas, ir vis labiau vertindama mūsų laisvę, turėjau tradiciją kiekvienais metais kovo 10-ąją, tibetiečių vilties ir sužlugdyto pasipriešinimo prieš okupacinį režimą dieną, parašyti apie Lietuvos potencialą pademonstruoti paramą tibetiečių tautai.

Atrodė, kad mes turime moralinę teisę ir pakankamai energijos iškelti realios Tibeto autonomijos idėją, bent simboliškai palaikyti Jo Šventenybę Dalai Lamą XIV, juolab kad jis 1990 m. balandžio mėnesį vienas pirmųjų Lietuvai atsiuntė pasveikinimo su atgauta Nepriklausomybe telegramą.

Rašiau, kad Lietuvą ir Tibetą skiria tūkstančiai kilometrų, bet tik viena diena, turėdama omeny liūdną kovo 10-ąją ir džiugią kovo 11-ąją. Primindavau, kad šias labai tolimas šalis sieja panašios dramos: viena tirpo Sovietų Sąjungos žemėlapyje, tik šiaip ne taip iš jo ištrūko ir kontūrus atgavo, kita, daug amžių buvusi savarankiška valstybė, deja, iki šiol nyksta KLR žemėlapy ir istorijos vadovėliuose, o ant tibetiečių kraunami vis nauji suvaržymai, kurie arba tiesiai, arba netiesiogiai trukdo jiems išlikti savarankiškiems ir puoselėti savo identitetą: užsiimti tradiciniais verslais, švęsti savo taikias religines šventes, gyventi su savo papročiais.

Šiemet – pirmi metai, kai neišeina rašyti apie įkvėpimą arba atjautą Tibetui. Nes mūsų pačių trispalvė šalis grįžta ten, nuo ko prieš 30 metų ištrūko palankiai pasibaigusių geopolitinių dėlionių dėka.

Mano vaikystės laikų grupės „Enigma“ vaizdo klipe „Return to Innocence“ visi grįžta į nekaltybę, o mes, priešingai, einame atgal į gūdžius represijų laikus, kaip ir kai kurie mūsų Nepriklausomybės šaukliai sugrįžta į vaikystę.

Šiemet – pirmi metai, kai neišeina rašyti apie įkvėpimą arba atjautą Tibetui. Nes mūsų pačių trispalvė šalis grįžta ten, nuo ko prieš 30 metų ištrūko palankiai pasibaigusių geopolitinių dėlionių dėka. Dabar kol kas esame to atbulinio kelio gale, tiksliau, dar gan švelniame gyventojų persekiojimo etape.

Į Karlagą ar į Laptevų jūrą trėmimų nebebus. Nebūtinai ir liaudies priešus iškart sodins į kalėjimą ar psichiatrinę ligoninę. Besikuriančios pažangios leftistinės ideologijos ir medicininio žmonių teroro fone, kai nebeleidžiama abejoti viena vienintele mokslo tiesa arba galvoti apie laisvą pasirinkimą, skundimai ir susidorojimas su „antivalstybiškai“ mąstančiais įgyja inovatyvius arba seniai išbandytus, bet patobulintus pavidalus.

Prieštaraujatys planktonų sistemai arba keliantys klausimus po truputį šalinami iš darbo, akademinės bendruomenės, nuo sakyklų, iš viešumos, leidybos – už neteisingą nuomonę, ne tą frazę, net ne tos pakraipos humorą.

Į komendantų vaidmenį įsijautę valdantieji deda pastangas įvesti totalitarinę minčių kontrolę. Pirmas žingsnis – į socialinius tinklus paleido kibernetinę policiją, tarytum maža cenzūros ir apribojimų eitų iš pačios tų platformų administracijos ir neomarksizmo vilkų politkorektiškų avinėlių kailyje.

Eilinį kartą premjerei Ingridai Šimonytei iš pasąmonės garsiai išplaukė fantazija apie medicininę diktatūrą, tąsyk – apie priverstinį masinį testavimą. Net Gabrielius Landsbergis nesusilaikęs pripažino, jog tai akivaizdžiai kertasi su Konstitucija.

Čia premjerė diskusiją baigė ir pažadėjo prie tos temos grįžti, kai bus „geresni laikai“. Kaip tai suprasti? Kai nebeliks Konstitucijos ar poemas kuriančio ir Gabrielių instruktuojančio senelio?

Vyriausybei vadovaujanti I. Šimonytė tiek nebesivaldo, kad dabartinius ribojimus ir jų kaitą jau atvirai vadina režimais. Tačiau premjerė – ne vienintelė, kuri nepaliauja jau ir taip nuvargintus žmones erzinti nerangiais pasisakymais arba arogancija.

Vyriausybei vadovaujanti I. Šimonytė tiek nebesivaldo, kad dabartinius ribojimus ir jų kaitą jau atvirai vadina režimais. Tačiau premjerė – ne vienintelė, kuri nepaliauja jau ir taip nuvargintus žmones erzinti nerangiais pasisakymais arba arogancija.

Grasinimai trečiąja banga, eksperimentiniais draudimais, perspėjimai, kad turėsime gailėtis, vos atlaisvinus verslus, paklydimai statistikose, susirgimų covidu ir mirčių skaičiavimo maklės atbuline data, mokytojų šantažas privalomais skiepais, pasvarstymai apie Konstituciją kaip kliūtį valdyti – visą šį gyventojų šiurpinimo ir patyčių iš paprasčiausio žmogiško orumo kamuolį didina ir kiti ministrai, jų patarėjai, ekspertai, kiti glitnūs nomenklatūrininkai.

Tiesa, prisipliurpę ko nereikia arba per daug išsidavę, jie kartais skuba savo žodžius atsiimti. Vis dėlto tai nėra nusipaistymai tik iš nuovargio. Aukštas, atsakingas pareigas užimantis politikas žmogiškai nusipezėti arba susipainioti gali vieną sykį neprimiegojęs, kitą – iš streso, bet ne nuolat, ne kiekvieną dieną, ne per kievieną posėdį. Tai arba jis – ne savo vietoje, arba vartoja kokius nors psichotropikus, o gal narkotikus ir apkvaitęs negali priiminėti sprendimų, lemiančių valstybės ekonomikos, kultūros, švietimo padėtį, gyventojų ateitį.

Šios kadencijos ministrų bendravimo su tauta stilius yra ne kas kita kaip komunikacijos kaltūnas, o jį veliantys yra politiniai kerėplos. Jie nusišneka ne dėl negebėjimo sklandžiai dėstyti mintis ar laiku susiturėti.

Šiaip ar taip, viešojo kalbėjimo ir mandagesnių manierų išmokti įmanoma, o smulkias nesąmones užglaistyti gali profesionalūs atstovai spaudai (paprastai tam jų etatai ir skirti). Valdantieji kelia grėsmę visuomenei dėl to, kad apskritai nėra gamtos apdovanoti ypatingu protu, kad jų kairė nežino, ką daro dešinė, ir atvirkščiai, taip pat dėl paprasčiausios empatijos stokos, kurios, deja, jokiuose kūno kalbos ar auditorijos baimės nugalėjimo kursuose išmokti nepavyks.

Pasižiūrėkime, iki kokių kalėjimo sąlygų per metus nusigyveno Lietuva, sekdama kažkodėl ne liberalių, ne demokratinių, o diktatūrinių arba militaristinių valstybių pavyzdžiu. Šiemet Šv. Kalėdas pas mus žmonės kartu su artimais draugais ar tėvais galėjo minėti tik už užrauktų užuolaidų.

Daug kur Europoje, taip pat Lietuvoje, įsiviešpatavę nelogiški draudimai žmonėms užsiimti įprastais verslais, prekyba. Jau daug kas ir pamiršo, kad viskas prasidėjo nuo kovos su virusu, nes visokie apribojimai ir kaip hormonų audrų valdomo paauglio nuotaikos besikeičiančios sąlygos seniai nebeteko medicininės prasmės ir pasimetė grynai politiniuose gaivaluose.

Jau daug kas ir pamiršo, kad viskas prasidėjo nuo kovos su virusu, nes visokie apribojimai ir kaip hormonų audrų valdomo paauglio nuotaikos besikeičiančios sąlygos seniai nebeteko medicininės prasmės ir pasimetė grynai politiniuose gaivaluose.

Sau patys darbo vietas susikūrę smulkieji verslininkai, pagal paraiškas su valstybės rėmimu arba ES fondukais nesusisaistę menininkai, amatininkai, laisvai samdomi žurnalistai valdantiesiems yra kaip rakštys, nes nepriklauso nuo biudžeto trupinių, yra lankstūs, kritiški, tad labiausiai linkę į protestus, juos priversti paklusti – sunkiausia.

Reikia juos parklupdyti, užčiaupti ir tada pririšti prie valstybės malonės bei pašalpų. Atgyja ir šeimų išskyrimo praktika. Anksčiau gimines, tėvus ir vaikus, draugus skyrė lageriai, Geležinė uždanga, Berlyno siena. Šiandien skiria „pandeminės“ sienos.

Negana to, kad galimybes judėti tarp regionų ir artimiesiems susitikti sunkina globali karantinų šmėkla, mūsų vietinė vyriausybė saviems piliečiams dar ir papildomų, visiškai su sveiku protu prasilenkiančių kliūčių prikuria.

Prie to, kad draudžiama nuvykti iš kaimo į kaimą ar į kitą miestą ir tai tapo prabanga tiesiogine prasme, dar labiau uždaromi ir užsieniai. Pavyzdžiui, ekspertai sugalvojo, kad Lietuvos pilietis, kuriam loterijos bilietas išpuls taip, kad svetimoje šalyje nenuspėjamas covido testas prieš skrydį namo parodys teigiamą, nebus įleistas į lėktuvą ir negalės į gimtąją žemę grįžti – turės tupėti užsienyje (aišku, dažnu atveju už savo lėšas), kol blūdijantys testai teiksis parodyti neigiamą atsakymą.

32 Konstitucijos straipsnis – velniop. Velniop ir mokamas privalomas sveikatos draudimas, kuris garantuoja gydymo paslaugas gimtojoje šalyje. Net kriminaliniams nusikaltėliams leidžiama grįžti namo, bet tik ne tiems, kas išdrįs susloguoti arba tik hipotetiškai susirgti besimptome peršalimo viruso forma! Jie taps dar didesne grėsme valstybės vientisumui ir iš mūsų visų kišenių milijonais šeriamai sveikatos apsaugos sistemai nei pats Kirkorovas.

Šie atgrasymai keliauti gali pasitarnauti valdžiai stengiantis gyventojus atriboti nuo tikrovės ir jos įvairovės. Populiacijos elementus kaip gyvulius uždaryti namų ūkiuose ir per skaitmeną griežtai kontroliuojamos informacijos burbule – tai laikyti juos dar didesnėje tamsoje ir neleisti jiems sužinoti, kad ne visur valdžia yra tokia egoistiška ir represyvi, kad ten, kur rutina atlaisvinta, nebūtinai lavonai gatvėse voliojasi ir vietiniai ne gedi, o dirba ir švenčia gyvenimą.

Vis svarstau, kodėl Lietuvoje žmonės delsia ir neturi valios solidariai apginti savo interesų ir konstitucinių laisvių bei teisių. Sovietmečiu dauguma buvo bent jau vieningi, nes priešas buvo atėjęs iš išorės.

Dabar visuomenė kaip niekad anksčiau susiskaldžiusi ir įsibauginusi. Gyventojai tarytum tramdomaisiais marškiniais supančioti. Turbūt todėl, kad sunku patikėti, jog juos išduoda savi, kurie yra tokie patys kolaborantai kaip M. Burokevičiaus šutvė anuomet, tik tie kolaboravo su Kremliumi, o šitie – su pajuokos objektu tampančiu Briuseliu arba Vašingtono kairiuoju sparnu.

Kai išduoda ir kėsinasi į laisvę saviškiai, tai reakcija maždaug tokia kaip kartais vištos ką tik nukirsta galva – iki kol nugaišta, vis tiek bėga į šeimininko glėbį.

Arba tai – Stokholmo sindromas. Vis dėlto aukos tolerancija budeliui turi ribas. I. Šimonytė liepia žmonėms palaukti iki 2024 m., kol esą galės išsirinkti kitą valdžią.

Ne, ponia premjere, gali būti, kad piliečiai neištvers nė iki šios vasaros ir nelauks, kol patyliukais pakeisite rinkimų tvarką arba, žaisdami daktarus, panaikinsite Konstituciją.

Vidmantas Valiušaitis. Mano studijų laikų draugas Emanuelis Zingeris

Redakcija
-
7

Jis yra daug pasitarnavęs Lietuvos nepriklausomybės bylai. Studijų laikais, kai dar nė Gorbačiovas nebuvo atėjęs į valdžią, daug valandų esame praleidę sykiu, vaikščiodami po Ramybės parką – buvusias miesto kapines Kaune – kalbėdami ir svajodami apie tai, kokia bus Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę.

Ir šiuos žodžius rašydamas, neperdedu nė per nago juodimą – taip buvo iš tikrųjų, tikrai apie tai kalbėdavomės tada, kai ta nepriklausomybė nė nesisapnavo, o gyvavo vien mūsų vaizduotėje. Neturėjau daug draugų, su kuriais tada būčiau galėjęs apie tai atvirai kalbėti, o su Emanueliu – kalbėdavomės.

Ir kalbėdavomės taip pat ir apie tai, kokie bus lietuvių ir žydų santykiai, kai Lietuva bus laisva. Nei vienas neturėjome abejonių, kad jie bus geri ir draugiški. Kaip ir mūsų asmeniniai tarpusavio santykiai. Ir patys, sakėme, turime veikti taip, kad susipratimo atsirastų vis daugiau.

Po 30 nepriklausomybės metų tenka pripažinti, kad lūkesčiai anuomet buvo didesni ir susipratimo tarp mūsų tautų galėtų būti daugiau, tiesa? Ką galėtume daryti geriau, Emanueli, kad atsitiktų taip, kaip svajojome jaunystėje?

EMANUELIS ZINGERIS: „SUPRIEŠINTI LIETUVIŲ IR ŽYDŲ NEPAVYKO“
Aukščiausiosios Tarybos deputatas apie KGB pastangas kurstyti nesantaiką
Laisvosios Europos radijas
1992 m. rugpjūčio 6 d.

„Lietuvos aidas“ paskelbė straipsnį „Lietuvos žydai ir KGB“ [1992.08.06], kuriame atskleidžiamos tarybinio saugumo pastangos kurstyti nesantaiką tarp lietuvių ir žydų tautų bei mėginimai sukompromituoti asmenis, norinčius puoselėti šių tautų santarvę ir tarpusavio supratimą. Intrigos buvo pinamos ir prieš Aukščiausiosios Tarybos deputatą Emanuelį Zingerį.

„Tokį vilkšunišką KGB alsavimą jautėme visi, kurie norėjome statyti tiltus tarp lietuvių ir žydų tautų“, – Laisvosios Europos radijui sakė parlamentaras.

Jis teigė, kad pirmuosiuose Sąjūdžio šimtatūkstantiniuose mitinguose pareikšti, kad esi su Lietuva – nebuvo lengva. Daugeliui Lietuvoje gyvenančių žydų, anot Zingerio, liko kartėlio nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tie įvykiai tarp dviejų tautų atvėrė gilių nepasitikėjimo griovį.

„Norėjosi iš to uždaro rato išeiti ir pasakyti, kad mes – lietuviai ir žydai – turime įvertinti visą mūsų tautų skausmą, jo negražindami“, – sakė E. Zingeris. Prieš pastangas atkurti tarpusavio santykius, įvertinant skaudžią praeitį, o ne ją užtamsinant, stojo, pašnekovo žodžiais, „svetimos valstybės specialiųjų tarnybų mašina“. Tai liudija išlikę archyviniai dokumentai.

„Buvo vykdomas pragariškas žaidimas, – teigė Aukščiausiosios Tarybos deputatas. – Ir tai matyti iš visų KGB dokumentų, su kuriais man buvo leista susipažinti.“

Sistemos nusikalstamas pobūdis pasireiškė tuo, kad ji, pasak pašnekovo, sąmoningai tyrė atskirus žmones ir tautas, siekdama juos išnaudoti savo interesams.

„Štai prieš mano akis KGB medžiaga apie žydų etno-psichologines savybes: kaip juos verbuoti, kaip prie jų „prisigerinti“, veikiant tam tikras emocines gaidas“, – kalbėjo E. Zingeris, vartydamas rusų kalba surašytų dokumentų ir instrukcijų bylą.

Šiuose dokumentuose skiriama dėmesio ir lietuviams: aiškinama kaip įtikinamai skleisti mintis apie tai, kad žydai vos ne visuotinai dalyvavo griaunant Lietuvos valstybingumą 1940 metais, kad žydų dauguma buvo bolševikai.

„Tai juodašimtiškas melas, – tvirtino Zingeris, – proporcingai žydų ištremta į Sibirą 1941 m. netgi daugiau, nei kitų Lietuvos gyventojų.“

Žinodama šias tautų emocionaliai „jautrias stygas“, KGB išradingai jomis manipuliavo ir kurstė tarpusavio nesantaiką.

Ir liūdniausia, kad dideliu mastu tai jiems pasisekė, – teigė pašnekovas. – Matyti specialiai siunčiami žmonės į Izraelį, diskredituoti stiprėjančią lietuvių ir žydų draugystę, specialiai veikiantys agentai kiršinti Amerikos lietuvius. Ir tai vyko dešimtmečiais.“

Šis „juodas KGB įdirbis“, anot parlamentaro, niekur nedingsta, lieka mūsų visuomenės sąmonėje kaip dalis nevalingai susiformavusių stereotipų. To „darbo“ pasekmes, kalbėtojo nuomone, dar negreit pavyks įveikti.

Didelio masto intrigos buvo rezgamos ir pačioje žydų bendruomenėje. Zingeris teigė buvęs prie Lietuvos žydų draugijos atkūrimo ištakų. Jautęs didžiulę įtampą ir nuolatinį trukdymą organizuotis iš vidaus.

„Dabar paaiškėjo, kad dalis tų sunkumų buvo ne savaimingi, o sąmoningai rezgami, specialiai didinami per KGB agentų veiklą. Buvo žaidžiama lietuvių-žydų skauduliais, kad kaktomuša būtų sudurtos tos dvi tautos.

Bet tai nepavyko – Lietuva atkūrė valstybę“, – mūsų radijui sakė Aukščiausiosios Tarybos deputatas Emanuelis Zingeris.

Algimantas Rusteika. Faktinis Lietuvos vadovas

Redakcija
-
1

Faktinis Lietuvos vadovas pastebėtas uždaroj patalpoj, tarp žmonių, Seime su ant smakro tabaluojančia kauke?

Jokių karantino pažeidimų teisėsauga nenustatė ir į Lietuvos Respublikos piliečio skundą atsakė, kad viskas gerai.

Ta pati teisėsauga, kuri vienišą pamiške bėgiojusią be kaukės Lietuvos Respublikos pilietę nubaudė už karantino pažeidimą, nors aplinkui per kelis kilometrus nei gyvos dvasios nebuvo.

Net Europa Libera, tupinti farmokorporacijų kišenėj, stabdo AstraZeneca, abejoja, aiškinasi mirties atvejus, tiria. Didžiajam virusologui ir imunologei DulkisSimonyte (ačiū Tomui už padaro krikštą) buvo viskas absoliučiai aišku iš karto ir be jokių tyrimų – AstraZeneca yra tobula!

Kada valstybės nori apsaugoti savo žmones ir trūksta net tų tobulųjų korporacinių vakcinų, Europos valstybės perka ir rusišką, italai stato fabriką joms gaminti – toks yra normalus pasaulis už beprotnamio sienų. Tačiau didysis virusologas-imunologas DulkisSimonyte iš anksto ir be tyrimų žino, kad tai yra blogis!

Jei žmonės mirtų be antibiotikų ar miestai degtų, mes rusiškais vaistais tikrai tikrai negydysim ir iš Baltarusijos atitekėjusiu prorusišku Neries vandeniu negesinsim! Paleisim nuo lenciūgo LRT ir būsit grabuose laimingi! Pirksim iš latvių rusišką elektrą ir griūsim aukštielninki klykdami, kokie jie kalti!

„Kova su prorusiškumu” yra tikrųjų Lietuvos priešų atpažinimo ženklas, kaip ir nezabudkė. Ši „kova” – jų pačių leidžiama dūmų uždanga, norint paslėpti kaltes už esamą situaciją valstybėje, iš kurios kyšo konservatorių interesų ausys. Ir įrankis susidoroti su oponentais, suvokiančiais padėtį „paprastais” žmonėmis ir kritikais.

Ir yra tūkstančiai idiotų, kurie tuo nuoširdžiai tiki ir įsivaizduoja esantys dideliais patriotais, nors tą isterišką „kovą su prorusiškumu” vykdo tie, kuriems ant Lietuvos nusispjaut iš aukštos varpinės. Kurie Seime tuoj atkurs jedinstvenininkų autonomiją. Ilsėkitės ramybėje, kolegos, jums jau niekas nebepadės, užuojauta.

Valstybė, kurioj nebuvo pasodintas nei vienas biudžeto vagis. Kurios valdžia oficialiai patvirtino, kad visuotinio valstybės turto išvogimo, pavadinto privatizacija, rezultatai niekada negalės būti peržiūrėti. Kuri džiugiai žygiuoja į susinaikinimą – dėl visko kalti rusai.

Vadinkim pagaliau daiktus tikrais vardais. Šioj šaly seniai jokios teisėsaugos, jokių tikrų rinkimų, jokios žodžio laisvės ir jokios demokratijos nėra. Ir valstybės jokios nėra. Yra tik režimo imitacijos, parsidavusios žiniasklaidos butaforija marionečių teatre ir prisiplakėlių bizniukai.

1...1 0631 0641 065...1 716Nuo 1 716 1 064 puslapis