Didžioji TS-LKD elektorato dalis laiko save krikščionimis. Bent viešai.
Tad klausimas: nuo kada tyčiotis, springstant pasitenkinimu, iš silpnesnio, neturtingesnio, žemesnio socialinio statuso, bėdon patekusio, pergąsdinto, kuo nors apsijuokusio ar išties menkesnio išsilavinimo žmogaus yra krikščioniška?
O taip kasdien, mažiausiai dešimt metų.
Žinote, kas tikrai krikščioniška? Taip pasielgus apsivilkti ašutinę ir keliais eiti akmenuotu grindiniu meldžiant atleisti kiekvieno sutikto bomželio..
Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija rengia atnaujintą lytiškumo ugdymo programą. Kaip teigia pati ministerija, nauja programa rengiama, nes dabar galiojanti tėra integruota, nenumato tam atskiro mokomojo dalyko, mokytojai renkasi, kaip ir kiek ją taikyti kitose pamokose ir jos turinys lieka be dėmesio.
Tame daug tiesos. Ministerija žada, kad nauja programa vadinsis gyvenimo įgūdžių programa, apims ir priklausomybių prevenciją, emocinę sveikatą ir numatys visam tam atskirą pamoką. Kritikai tuo tarpu bijo, kad nauja programa numatys ir visiškai kitokias programos vertybes.
Dabartinė programa vadinasi Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai. Pavadinimas ne atsitiktinis, nes programa – nors kompromisinė ir be aiškios vertybinės orientacijos – visgi bando akcentuoti etinius klausimus, sieti lytinį gyvenimą su stabiliais santykiais ir emocine branda, kas būdinga būtent lytiškumo ugdymui. Atitinkamai lytinis švietimas remiasi prielaida, kad paauglių seksas yra visuotinis ir neišvengiamas, todėl akcentuoja biologinę pusę ir informaciją apie kontracepciją.
Tačiau ministerijos atstovė Irena Raudienė LRT sakė, kad „Sunkiai suprantamas skirtumas tarp dviejų sąvokų, [nes] ministerija ir programos rengėjai nelaiko „lytinio švietimo“ ir „lytinio ugdymo“ skirtingais dalykais.“ Ir kitos naujos programos rengėjų citatos rodo, kad skirtumas tarp dviejų prieigų nėra suvokiamas. Taigi teisingai klausia teisininkas Ramūnas Aušrotas: „Jei nesigaudo ŠSMM specialistai, tai kaip gaudysis programą turintys taikyti švietimo sistemos dalyviai?“
Kaip nurodo VDU Santuokos ir Šeimos studijų centro direktorė prof. Birutė Obelenienė: „diskutuojant apie jaunimo rengimo šeimai turinį – lytiškumo ugdymą ar lytinį švietimą, būtina pabrėžti, jog šie du reiškiniai nėra nei analogai, nei vien tik skirtingi pedagoginiai procesai. Pirmiausiai tai skirtingos pasaulėžiūros, besiremiančios skirtingu požiūriu į žmogų. […]
Šiandien paaugliams yra siūlomi du skirtingi lytiškumo sampratos modeliai: integruoto lytiškumo (lytiškumo ugdymo programose) ir dezintegruoto lytiškumo (lytinio švietimo programose). Pirmasis modelis grįstas pagarbos gyvybei principu, meilės išreiškimo ir prokreacijos neatsiejamumu lytiniuose santykiuose.
Antrajame vadovaujamasi saugesnio sekso nuostata: lytiniai santykiai atsieti ir nuo meilės, ir nuo reprodukcijos (lytinio švietimo terminas), o kontracepcijos naudojimas būtinas siekiant išvengti nepageidaujamų lytinių santykių pasekmių – lytiškai plintančių infekcijų ir nėštumo.“ (Birutė Obelenienė (sud.), Jaunimo rengimas šeimai: lytiškumo ugdymas ar lytinis švietimas?, 2014, p. 42-43). Pasakyta moksliškai, bet skirtumai gana akivaizdūs.
Dar vienas akcentuotinas lytinio švietimo bruožas yra nuostata, kad paaugliai negali gyventi be sekso ir visi juo užsiima. Todėl kvaila ir beprasmiška mokyti ko nors kito. Todėl protinga ir prasminga paaiškinti tik kaip išvengti nėštumo ir ligų.
Siūlymas susilaikyti nuo ankstyvų lytinių santykių šioje paradigmoje suvokiamas kaip dogmatiškas ir ignoruojantis faktinę tikrovę. Kaip teigė už privalomą lytinį švietimą agitavusi Seimo narė Birutė Vėsaitė, „pasakyti jaunam žmogui, kad sekso nereikia, turbūt tas pats, kas pasakyti – nustok valgyti“ . Bet ar tikrai?
Pastebėtina, kad pagal šią sampratą, absoliuti dauguma jaunuolių Lietuvoje iš tiesų „badauja“: VU docentės Ž. Bumbulienės skelbtais apklausų duomenimis, 60 procentų paauglių „badaudami“ sulaukia pilnametystės, o Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 15 metų turėję lytinių santykių būna 22 proc. berniukų ir 7 proc. mergaičių. Tai vieni mažiausių skaičių Europoje, o kitų šalių statistika rodo, kad jie auga pradėjus reklamuoti kontracepciją.
Ko nori tėvai?
Konstitucija numato tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais (38 straipsnis) bei nustato, kad „tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“ (26 straipsnis).
Nėra abejonių, kad mokymas apie lytiškumą yra dorovinio auklėjimo sritis – daugybė su lytiškumu susijusių klausimų, kaip kontracepcija, abortai, ištikimybė partneriui ir daug kitų, yra etinės prigimties ar bent turi akivaizdų etinį aspektą.
Natūralu, jog tėvų žodis turėtų būti lemiamas sprendžiant, kokia prieiga remsis ir kokias vertybes diegs mokymas apie lytiškumą valstybinėje švietimo sistemoje. Lietuvoje daug metų plačiai skelbiama apklausa, pagal kurią beveik 90 procentų gyventojų pritaria, jog mokyklose turi būti mokoma apie lytiškumą. Tačiau nebuvo apklausų apie norimą jo turinį.
2019 metais vykdant tyrimą, kurį mėgino diskredituoti Šarūnas Černiauskas, užsakyta „Vilmorus“ bendrovės visuomenės nuomonės apklausa šiais klausimais, kurie perteikia esminius lytinio švietimo ir lytiškumo ugdymo skirtumus:
1) Ar pritariate, kad mokyklose nepilnamečiams būtų ugdoma nuostata vengti lytinių santykių be ilgalaikių įsipareigojimų? 68,5 pritaria, 10,1 nepritaria.
2) Ar pritariate, kad rengti jaunuolius darniems šeimos santykiams ir tėvystei yra svarbiau nei supažindinti su kontracepcija? 61,9 pritaria, 14,1 nepritaria
3) Ar pritariate, kad mokyklose būtų ugdoma nuostata, jog homoseksualūs santykiai yra lygiaverčiai vyro ir moters santykiams? 11,3 pritaria, 63,8 nepritaria.
Visais klausimais likusieji neturi nuomonės.
Mokytojai nesidžiaugia pareiga kalbėti vaikams apie lytiškumą, dažnai yra neparuošti tą daryti, dažnai ir neaišku, kuris tiksliai mokytojas už tai atsakingas. Taip atsiranda terpė kairuolišką požiūrį į lytiškumą populiarinančioms organizacijoms siūlyti mokykloms nemokamas pamokas.
Aktyviausiai tą daro dvi – Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija ir Tolerantiško jaunimo asociacija. Organizacijos šiai veiklai gauna projektinį finansavimą, neretai už dalyvavimą projekte gali pasiūlyti ir finansavimą mokyklai.
Mokytojai išvengia nepatogių pamokų. Laimi visi, tik ne vaikai ir jų tėvai. Neatsitiktinai Seime labai aršiai kovota prieš pataisas, siūlančias, kad svečių paskaitoms mokyklose būtinas dalyvaujančių vaikų tėvų sutikimas. Šiandien visoje Lietuvoje plačiai vyksta tokios kviestinės paskaitos, o jose dažniausiai pristatomas lytinio švietimo požiūris, kuriam nepritaria dauguma tėvų.
Reikia priminti, kad prie naujosios programos rengimo dirba ir Seimo nario konservatoriaus Lino Slušnio žmona Daiva Šukytė, pati ir komentavusi programą LRT. Jos vadovaujamas Socialinio ir emocinio ugdymo institutas programų metodikas rengia kartu su paties Lino Slušnio VšĮ „Lion`s Quest Lietuva“.
Šios programos visame pasaulyje prilygina homoseksualius santykius šeimai. Daivos Šukytės dalyvavimas darbo grupėje kelia ne tik klausimus dėl interesų konflikto, bet ir signalizuoja, koks požiūris į šeimos sampratą bus naujoje programoje.
Esamos lytiškumo ugdymo programos taikymas iš tiesų patiria daug problemų. Idėja sukurti tam atskirą pamoką yra gerai, tačiau labai svarbu, koks būtų jos turinys. Tiek valdančiųjų pažiūros, tiek dalyvaujantys asmenys, tiek ministerijos atstovų tikras ar apsimestinis nesuvokimas, kuo skiriasi šios srities pamatiniai požiūriai, verčia įtarti, kad programos vertybės prieštarautų daugumos tėvų vertybėms.
Naujosios programos turinys privalo atitikti daugumos šalies tėvų nuostatas ir lytiškumo ugdymo principus, t.y. rengti vaikus darniems ir stabiliems šeimos santykiams, su jais sieti ir lytinį gyvenimą. Valdantieji konservatoriai delegavo Švietimo ministrę ir turi absoliučią pareigą tai užtikrinti.
Pagaliau visai pabaigai, taip pat svarbu, kad kuriant „gyvenimo įgūdžių programą“ nebūtų naikinamas privalomas dorinis ugdymas – tokių kalbų švietimo bendruomenėje jau taip pat yra, dėl to sunerimę dalyko mokytojai. Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti privalomą dorinį ugdymą (tikybą arba etiką) 2000 metų Sutartyje su Šventuoju Sostu, o Švietimo įstatyme švietimo tikslu nurodoma išugdyti „vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru žmogumi“.
Būtų itin simboliška ir kartu tragiška, jeigu viešajame gyvenime objektyvių dorybių supratimą keičiant emociniam jautrumui, švietimo sistemoje dorinį ugdymą išstumtų „emocinio raštingumo“ užsiėmimai.
Ką tik iš leidyklos prekybos vietas pasiekė Rasos Čepaitienės knyga „Nepolitkorektiška. Svarstymai apie praeitį ir dabartį“, – kaip pati autorė sako, tai „visiškas netyčiukas“ arba savotiškas profesorės stand up`as. Tik politines ir visuomenines aktualijas knygoje aptariantys eseistiški tekstai, jei ir prajuokina, tai iki skausmo, bet dažnai – sugraudina iki gelmių, žvelgiant į šių dienų realijas per ironijos prizmę.
Čia maišosi kasdieniškos gyvenimo istorijos, kurias patiriame kiekvienas, su amžinaisiais klausimais, kas mes esame ir kodėl tokie esame. Gali būti, kad ši knyga taps puikiu įkvėpimu kiekvienam, jaučiančiam slegiančią neteisybę, apie tai prabilti garsiau.
Nors sakoma, kad pagal knygą negalima spręsti iš jos viršelio, tačiau naujos R. Čepaitienės knygos viršelis – iškalbingas. Jame vaizduojama, kaip ant autorės knygos viršelio uždedamas spaudas su užrašu – „Nepolitkorektiška“. Suprask, tai, apie ką nedera kalbėti viešai ir garsiai. Prisiminus pačios profesorės istoriją, kai dėl savo „nepatogumo“ buvo išprašyta iš Vilniaus universiteto, epitetu „nepolitkorektiška“ galima būtų apibūdinti ir pačią R. Čepaitienę. Apie knygos idėją pakalbinome pačią R. Čepaitienę.
– Norėjosi, kad tiek knyga, tiek viršelis būtų ironiškas ir kartu autoironiškas. Jis atskleidžia, kad knygoje bandoma kalbėti temomis, apie kurias šiandien viešojoje erdvėje kalbėti nelabai priimtina.
Knygos pratarmėje papasakoju istoriją, kai vienoje konferencijoje po savo pasakytos kalbos išgirdau vienos dalyvės klausimą, iš kur turiu drąsos taip tiesiai kalbėti? Mane tai sukrėtė, nes supratau, kad žmonės tai daryti bijo.
Vėliau tai pajutau dirbdama universitete ir tada man atrodė, kad tokie dalykai kaip mobingas Lietuvoje neturėtų egzistuoti. Įsivaizdavau, kad apie žmogų sprendžiama pagal jo nuveiktus darbus. Bet tada pamačiau, kad daug svarbiau yra užkulisiniai dalykai.
Matyt, tokios patirtys padėjo suprasti, kad tai, kas yra pateikiama kaip fasadas arba tikrovė, ir tai, kas yra viduje, nebūtinai sutampa. Galbūt ši knyga yra bandymas išsiveržti iš to fasado ir kalbėti apie tai, kas man atrodo svarbu, net jeigu tai yra laikoma netinkama ar nepriimtina viešajai erdvei.
Mane dar labiau įkvėpė tai, kad, pradėjus dalintis savo mintimis socialiniuose tinkluose, atsiliepė daugybė žmonių, kurie prisipažino, kad tai atitinka ir jų mintis, ir jie tarsi įgavo balsą išreikšti mintis, kuriomis iki šiol dalintis bijojo. Tai mane skatina savo tekstais padrąsinti kalbėti ir kitus. O publicistika leidžia apie svarbius dalykus per socialinę prizmę kalbėti taip, kaip, ko gero, neleistų akademinis stilius.
– Jūs savo rašymą pavadinote savotišku „dvasiniu stand up`u“. Povilas Aleksandravičius, atsiliepdamas apie jūsų tekstus, sako, kad jie turi terapinį poveikį. Ar pati jaučiate tą terapiją rašydama?
– Kai pradėjau rašyti, maniau, kad rašau į tuštumą. Kai pajutau reakcijas ir sulaukiau atsiliepimų, tai buvo stiprus postūmis tęsti. Galbūt tam tikra prasme tai yra abipusė terapija.
Visi šie tekstai buvo rašyti nežinant, kad jie kažkada virs knyga. Tačiau, kai pradėjau dėlioti tekstus knygai, pati nustebau atradusi, kad daugelį jų vienijanti gija yra susijusi su svarstymu apie tai, kodėl mes esame tokie, iš kur kyla mūsų socialinės problemos ir kodėl jos yra būtent tokios, o mes į jas reaguojame būtent taip. Visa tai analizuodama atrandu tai, ką vadinu posovietiniu resentimentu – tai yra mišinys prieštaringų jausmų. Mes visi, kartu ir aš, „verdame“ tame tarsi nematydami išeities.
Savo knygoje sovietines virtuvėles, kuriose atrodė, kad tik ten yra laisvas žodis, lyginu su šių laikų socialiniais tinklais, kurie tarsi atlieka jų funkciją. Mano atveju rašymas socialiniame tinkle buvo būdas bent sau galvoje, praskleidus manipuliacijas ir stereotipinio mąstymo šydą, susidėlioti, kas su mumis vyksta. O tada ieškoti išeičių, kaip išeiti iš tam tikrų gyvenimo situacijų.
– Skaitant kai kuriuos jūsų tekstus, norisi juos sulyginti su Romualdo Ozolo rašymu. Atrodo, kad, atsivertus po kelių, dešimties ar daugiau metų, jie bus tokie pat aktualūs kaip ir tą dieną, kai buvo rašyti. O juk daugelis jų yra apie mus pačius, mūsų valdžią ir bendražmogiškuosius santykius. Ar tai reiškia, kad tie konfliktai neišvengiami, neįveikiami?
– Esu labai dėkinga už tokį gražų palyginimą, kurio ne visai esu verta. Aš taip pat esu patyrusi, kad skaitant R. Ozolo tekstus, jie tave nepaprastai paliečia, tarsi tai ir šiandien labai svarbu, ir nėra jokio naftalino kvapo. Nežinau, ar mano tekstai bus tokie. Kukliai įsivaizduoju, kad jie bent jau galėtų būti šaltiniu tyrinėjant dabartį vėlesniais laikais.
Savo tekstais norėjau „kastis“ giliau po kasdieniais skandaliukais ar socialinių aktualijų paviršiumi ir, kiek leidžia mano profesinės žinios, pažiūrėti, kokios yra tos ilgalaikės priežastys dalykų, kuriuos šiandien matome kaip tam tikrą vienadienį mirguliavimą. Turbūt žmonės taip pat to ieško, todėl jie atsiliepia į šiuos tekstus.
Vieną kartą, kai jau maniau, kad knygos niekuomet neišleisiu, einant gatve, prasilenkdama moteris mane atpažino ir padėkojo už tuos tekstus. Tai buvo didelis impulsas tęsti. Man tai parodo, kaip žmonės, taip pat ir aš pati, esame išsiilgę tikrumo ir nuoširdumo kaip atsvaros žiniasklaidos manipuliacijoms.
– Rašote, kad pati pavargstate kartoti, jog daugybė dalykų, kuriuos šiandien stebime kaip naujus, istorijoje jau buvo. Nuo sovietinių realijų mes nelabai esame nutolę, tik šiandien sovietmetis į mus grasinasi visai ne iš Rytų.
– Istorikai pasakytų, kad viskas jau buvo ir kartojasi. Bet per konkrečius pavyzdžius aš bandžiau parodyti sąsajas su sovietmečiu ir kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis.
Sovietmetis mūsų mentaliteto formavimuisi svarbus tuo, kad mes pirmą kartą susidūrėme su totalitarine visuomene ir valstybės vykdoma masyvia prievarta prieš savo pačios piliečius. Buvo du keliai: arba susitaikymas su tuo, arba mėginimas visiškai atsiriboti. Totalitarizmas sunaikino valstybės pajautą. Valstybę ėmėme suvokti ne kaip kažką savo, o kaip svetimą ir priešišką. Matau, kad tai vyrauja ir dabar. Iš valstybės galima vogti ir tyčiotis, nes ji tarsi ne mano. Vakarietiškai kultūrai šiandien, uždedant spaudą, kad viską galima pirkti ir parduoti, atrodo, kad net ir valstybę galima parduoti ir tai neva nebus jokia nuodėmė.
– Knyga tarsi tyrinėja mūsų visuomenės psichologinę būklę po išsilaisvinimo. Atrodo, kad ji nėra labai stabili?
– Taip. Manau, kai apie tam tikrus dalykus imame kalbėti ir apie juos mąstyti sąmoningai, tai yra tam tikras kelias link sveikimo. Norėčiau tikėti, kad tai padėtų mums prisiminti bendruomeniškumą. Nes brukamas individualizmas nepadeda situacijose, kuriose jaučiame neteisėtą institucinį spaudimą ir patiriame neteisybę. Vienintelė išeitis – burtis į tam tikras bendruomenes ir bandyti keisti dabartinę padėtį.
– Kartą Jonas Vaiškūnas viename interviu lietuvius palygino su medžiais, pasakodamas, kad, jeigu medis gėdytųsi savo šaknų, nes jos tarsi purvinos, ir jų atsisakytų, jis numirtų. Ar mes šiandien nesame kaip tie medžiai – ant egzistencinės ribos?
– Aš daug keliavau ir nesu sutikusi tautos, kuri būtų linkusi ne tik savimi nepasitikėti, bet ir save niekinti, laikant tai gero tono ženklu. Todėl mes, susižavėję naujais blizgučiais, taip lengvai pasiduodame manipuliacijoms. Tai vyksta per įvairias formas: savos kalbos atsisakymą, kultūros gėdijimąsi, paveldo atmetimą. Paskutinėje knygos dalyje „Pasakoje apie vieną mažą raidę” kalbu apie tai, kad turime atrasti savo praeityje kertinius dalykus, į kuriuos galėtume remtis.
– Tas tekstas suteikia vilties, jog iš „kituvių“ dar galime vėl tapti „kietuviais“. Ar toji mūsų pamesta raidė ir yra pamirštas bendruomeniškumas, pagarba sau ir savo istorijai?
– Nesu ta, kuri žino vienintelį teisingą kelią. Aš pati jo ieškau per krikščioniškas meditacijas. Tikėjimas moko, kad iš tamsos gimsta šviesa. Man tai yra krikščioniškos tradicijos, mūsų kultūros paveldas, istorija. Manau, kad teisingas kelias yra nurodytas mūsų himne, kuriame sakoma, kad „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Žmonės gėdijasi savo kultūros dažniausiai ne todėl, kad ji savaime yra bloga, o todėl, kad jos nepažįsta ar dar nėra jos atradę.
Kalbino Justina Gafurova
DIDYSIS MARŠAS IR BALTIJOS KELIO GENETINIS KODAS.
Šis kodas turėtų būti išlaikytas Didžiojo šeimų gynimo maršo organizavimo metu. Į maršą turėtų būti kviečiami visi geros valios Lietuvos gyventojai nepriklausomai nuo jų tautybės, religijos, politinių pažiūrų.
Kartu organizatoriai savo štabe turėti vengti žmonių, kurie priklauso dvarui, nori patenkinti savo asmenines ambicijas, kurie renginį mato TIK kaip politinį trampliną ir pan.
Maršui pritariantys partiniai galėtų ir turėtų dalyvauti, tačiau maršo metu jie turėtų demonstruoti VISIŠKĄ lojalumą maršo idėjoms. Jos yra įkūnytos Romo Dambrausko sukurtame maršo himne.
Maršo idėja bus dvaro galingai puolama, organizatoriai bus nuolat diskredituojami, juos bandys suskaldyti ne tik dvariškai, bet ir įvairūs provokatoriai, intrigantai bei pavyduoliai. Tai ir matome stebėdami viešąją erdvę.
Kol kas maršo istorinės reikšmės nesuprantantiems bei nenorintiems suprasti nelabai sekasi. Bet dvaras, esu tikras, rimtai ruošiasi didelėms kiaulystėms. Jie ieško preteksto maršo idėją prislopinti, sujaukti, techniškai sutrukdyti.
Norisi tikėti, kad organizatoriams pakaks dvasios tvirtybės ir apdairumo. Ko ir linkiu.
Jeigu turėtumėte kaimyną. Ir kiekvienąkart sutikus, jis jus įžeidinėtų: spjautų ant jūsų šunio, numestų šiukšlę jūsų teritorijoje, skaudintų jūsų vaiką.
Ir dar. Jis jus reketuotų. Kas mėnesį į nurodytą sąskaitą jam pervestumėte atlyginimą. O jis šypsotųsi ir sakytų: aš tau, žinok, durneli, noriu gero! Aš taip dresiruoju tavo toleranciją. Ir progresą.
Tai va tokie yra daugybės valdiškų institucijų santykiai šiandien su visuomene. Lygių galimybių kontrolierė – „nagliausia” iš visų – ji dažniausiai jus provokuoja, kad pati turėtų darbo. Kuria problemas, kad paskui jas “spręstų”.
Tada pavargusi visuomenė eina pas psichologus: artimus draugus, šeimą ir šiaip išmintingus žmones pakeitusią profesionalų grupę, kuri už netikrą rūpestį ima tikrus pinigus. Kiek jų sutikau, tiek buvo vienas prastesnis už kitą. Paviršutiniški, neapsiskaitę, šabloniški. Tiesiog durni, kaip sako viena mano mėgstama sociologė. Baigėsi tuo, kad vienai vištai juokais pasiūliau susimokėti man už konsultaciją.
Bet aptikau ir vieną gerą, turiu pripažinti. Jis mane išmokė tiesiai sėdėti. Ir prieš 7 klykiančias #MūToo bobas LRT studijoje vienai atsilaikyti.
Bet ne apie tai.
Apie valstybės norą lipti ant galvos. Vadinant tai “rūpesčiu”. Ir nieko nebus, mielieji – laikai pasikeitė. Ir neužtenka dabar tik gerai dirbti, būti gera mama, stengtis ir būti sąžiningu…
Šiandien dar reikia kontroliuoti virš galvos kabinamus šimtus Damoklo kardų. Ir tokie bus nauji postmodernūs laikai, nes didelė dalis visuomenės tapo valdininkais (Ispanija pvz. slepia duomenis, kiek žmonių dirba valstybiniam sektoriuje. Net opozicijai nepavyko rasti tiksliai. Bet užtat tiksliai geba suskaičiuoti mokesčius. Ir tai yra įrodymas, kad jie gali. Bet nenori).
Ir už gyvenimą teks kovoti. Ir įprasti. Nes kitaip nebus. Viena paguoda, kad ne ginklais, kaip senovėje.
Savo labai artimoje aplinkoje turime atvejį, kai pasinaudojusi šeimos nelaime, valstybė sužalojo vaiką – penkiolikmečiui mokykla, socialinė “rūpyba” ir aplinka tol plovė galvą, kol atvedė jį į lyties keitimą, hormonų terapijas, etc. Vaikas pasimetęs gyvenime, kaip šaukštas kibire. Pasimetę tėvai, seneliai ir gyvenimo prasmė – pakelėje jau budi savižudybė.
Stebiu iš arti. Ir nieko baisesnio nesu mačiusi. Manau, kad vaikų indoktrinacija ir valstybinis apgaudinėjimas Vakaruose šiandien yra pasiekę tokias aukštumas, kad tai nebėra šiaip sau teorinis “žmonių skaičiaus mažinimas planetoje”. Jis yra praktinis. Vyksta šiandien. Visai šalia. Ir turi paprastą pavadinimą, kaip šimtus metų turėjo – nusikaltimas.
Čia viešas valdiškas postas fb – mūsų mokamų mokesčių praktinė išraiška. Jeigu cinizmas gali būti beribis, tai jis yra čia. Prie jūsų namų durų. Spaudžia skambutį: “laba diena, mes pas jūsų vaiką!”
Siūlau skirti 1,2 % Pro Patria. Iš principo. Nes jeigu nepareguliuosite patys – va kam atiteks jūsų %.
Skolinti pinigai – ne pajamos
Norint valdyti visuomenėje vykstančius procesus, reikia įprasti nuolat tiksliai skaičiuoti. Pirmiausia – suskaičiuoti turimus žmonių išteklius ir įvertinti jų kokybę pagal amžių, bendrąjį ir profesinį pasirengimą, darbinę patirtį ir gebėjimus, sveikatos būklę.
Žymiai sunkiau suskaičiuoti gyventojų pritarimą arba nepritarimą valdžios veiksmams, tačiau ir tai yra būtina, ne tik ruošiantis eiliniams savivaldybių, Seimo ar Prezidento rinkimams, ne tik kažkam užsimanius paknopstomis keisti rinkimų įstatymus.
Tautos reikia atsiklausti ir siūlant tokius dalykus, kaip išėjimo į pensiją laiko vėlinimas ar skolinimasis iš tarptautinių fondų, turimų ir pasiskolintų pinigų paskirstymas valstybės reikmėms finansuoti. Privalome įvertinti gamtos išteklius, turimą gamybinį potencialą, infrastruktūros būklę, galimybes kurti naujas gamybines darbo vietas. Tik tai išsiaiškinus galima suplanuoti darnios ūkio raidos ir kultūros perspektyvas, išsiaiškinti lėšų ir kitų išteklių poreikį.
Kai bene prieš 15 metų pasirodė pirmieji išsamesni duomenys apie pradėjusią augti valstybės skolą, daug kas gerokai išsigando sužinojęs, kad vidutiniškai kiekvienam Lietuvos piliečiui, pradedant ką tik gimusiu kūdikiu ir baigiant mirštančiu seneliu, jau tenka daugiau kaip tūkstančio litų skola.
Pasidalinus šia grėsminga žinia su išeivijos savaitraščio, kurį tada redagavau, skaitytojais, jų reakcija buvo labai tiesmukiška: „Skola – ne žaizda, neužgys. Skolinti pinigai – ne pajamos.“ Nors pagyvenę tautiečiai su prieškario Lietuvos finansinėmis problemomis patys nebuvo susidūrę, nes artimieji juos iš gimtinės už vaikiškų rankučių išsivedė arba glėbyje išsinešė, tačiau dabar jie jau buvo įgiję labai aiškų suvokimą, kaip valdyti lėšas.
Net tokioje finansiškai tvirtoje valstybėje, kaip JAV, jie skolindavosi labai apdairiai, suskaičiuodami, pavyzdžiui, per kiek laiko pajėgs atsiskaityti už įsigytą nuosavą namą. Tiesa, jų pačių suaugę vaikai šiuo požiūriu būdavo jau daug lankstesni. Jie sakydavo: „Kaip planuoji gyventi? Taupyti 30 metų, ir tik tada įsigyti, ar naudotis jau dabar, bet 30 metų mokėti bankui?“ Vis daugiau jų rinkdavosi antrąją išeitį, bet visada pridurdavo, kad jei gyventų Lietuvoje, taip tikriausiai nerizikuotų.
Tačiau štai neseniai sužinojome, kad šiuo metu Lietuvos skola ne tik jau pasiekė kosmines aukštumas, bet ir toliau sparčiai auga, vis mažindama viltį, kad valstybė kada nors sugebės pradėti ją mažinti. Daugiau kaip 8 tūkst. eurų skolos ant kiekvienos galvos... Primename, kad likus metams iki sovietinės okupacijos, valstybės skola vidutiniškai vienam gyventojui siekė 31 litą. Buvo numatyta, kad dar vieneri sėkmingi ekonomikos raidos metai ir Lietuva pateks tarp jokių skolų neturinčių valstybių.
Net ir anuo metu tokių valstybių buvo vos viena kita. Latvijos, Estijos ir Lenkijos skolos buvo daug didesnės. Todėl, nežiūrint net išankstinių itin neigiamų nuostatų apie prieškarinę Lietuvą – Pirmąją Respubliką, niekas nepaneigs, kad apdairus valstybės finansų valdymas yra vienas iš svarbiausių gero valdymo rodiklių.
O štai kosminiu greičiu augančios skolos liudija apie itin prastą ūkininkavimą. Vien palūkanoms išmokami milijardai, kurie niekada nebesugrįš į valstybės iždą, ilgam laikui apriboja galimybę imtis reformų, užtikrinančių piliečių gerovę: skirti pakankamai lėšų sveikatos apsaugai, švietimui ar būsto kokybei, aplinkosaugai ar bendram krašto saugumui. Prasiskolinusi valstybė niekada negali tikėtis gero jos tarptautinės įtakos vertinimo.
Kiek turime piliečių?
Prastas ūkininkavimas lemia ir netiesiogines pasekmes. Skaudžiausia iš jų – nepasitikėjimo tarp valdžios ir piliečių augimas, labai žemas valdžios gebėjimo spręsti piliečių problemas vertinimas, emigracija. Tai ypač pavojinga, esant nestabiliai tarptautinei situacijai. Pilietis turi jaustis saugus savo valstybėje – Tautos namuose.
Jei teisėsaugos pareigūnai, užuot rūpinęsi viešąja tvarka ir piliečių saugumu, yra siuntinėjami kontroliuoti valdžios nurodymų vykdymą, pavyzdžiui, apriboti piliečių galimybę pasimatyti su artimaisiais net didžiųjų švenčių metu. Jei piliečiai negali dalyvauti net svarbiausiuose savo šeimos gyvenimo įvykiuose (vestuvėse, krikštynose ar solidžiuose jubiliejuose), jei jiems neleidžiama gyvai pasveikinti aukštą įvertinimą pelniusio šeimos nario, jei jie negali aplankyti artimųjų kapų, esančių gretimoje savivaldybėje ar pasidžiaugti įkurtuvėmis ką tik įrengtoje giminės sodyboje, ką visa tai reiškia?
Juk visada įmanoma rasti išeitį, kurioje judėjimo ribojimai nevirstų absurdu. Pasitikėjimas piliečiu visada yra stipresnis už grasinimą, o savęs drausminimas – už išorės muštrą. Juo labiau, kad kol policininkas rodo savo galią, stovėdamas ant greitkelio, jo galbūt labai reikia, tramdant recidyvistą, vėl įsibrovusį į nuošalią sodybą ir reikalaujantį pinigų iš senelio, ką tik gavusio varganą pensiją.
Nusikaltimų prevencijos priemonės visada yra daug efektyvesnės už reakciją į jų pasekmes. Jei asmuo, grįžęs iš bausmės atlikimo vietos, metų metais niekur nedirba, jo grįžimas į laisvės atėmimo įstaigą ilgainiui tampa įprastiniu visų jo problemų sprendimu. Bet būtent prevencijai Lietuvoje beveik neskiriama dėmesio.
Jei absoliuti dauguma vairuojančių nesilaiko leistinos greičio ribos, tai jokie „trikojai“ ar iš už krūmų išbėgantys kelių policininkai tvarkingo vairavimo įpročių neišugdys. Savikontrolė yra daug kartų veiksmingesnė už bausmėmis besišvaistantį policininką.
Per aštuonetą metų, praleistų JAV, niekada nemačiau kelių policininko, besislapstančio pakrūmėse ar jau prieš kelis kilometrus šviesomis mirkčiojančių, atseit, išvengti bausmės padedančių „solidarių“ vairuotojų. Bet kuris užsienietis, aplankęs mūsų šalį, apie piliečių požiūrį į teisėtvarką pirmiausia sprendžia iš sutiktų eismo dalyvių ar viešose erdvėse matomų žmonių elgesio. Galime girtis tūkstančiais diplomuotų asmenų, bet jei nesuvokiame, kas yra taisyklės ir mandagumas, niekas mūsų kultūringa valstybe nelaikys.
Trečiojo pasaulinio karo situacijoje
Tik nepradėkime aiškinti, kad čia tik – „pandemija“. Jau antri metai gyvename visuotinio karo sąlygomis. Kasdien tūkstančiai – sužeidžiami, t. y. užkrečiami, o šimtai – žūsta. Kai kur vėl gatvėse deginami lavonai, nes nėra nei kam, nei kur juos išvežti. Įvykus nelaimei, šalia nėra tų, kurie turėtų suteikti pagalbą. Koks skirtumas, kad ant galvų krinta ne mirtį nešančios bombos, bet mirtį sėjantys virusai?
Pasaulio karingieji jau seniai turi priemones, kaip išsaugoti namus, kelius ir gamyklas, bet išžudyti šimtus tūkstančių gyventojų. Ir nekrintant bomboms vyksta pasaulio persidalijimas. Valstybė, iš kurios tie virusai paplito, gerai žinoma, bet net rimti jų kilmės tyrimai iki šiol nevyksta: tyrėjai nuvažiavo, beveik nieko nesužinojo ir sugrįžo. Nei atsakymų, nei rekomendacijų
Per visą laiką, praėjusį po Antrojo pasaulinio karo, buvo vykdomi šimtatūkstantines aukas lemiantys nusikaltimai: Tibeto ir Krymo užgrobimas, studentų žudynės sostinės centrinėje aikštėje, chunveibinų siautėjimas ir „kultūrinė revoliucija“, nuolatinis žvanginimas ginklais ir milijardai jų kūrimui bei platinimui ir t. t. Tačiau nė vienas iš šių nusikaltimų nesulaukė tarptautinio teismo.
Niekas iki šiol net nebandė įvertinti ir siaubingų Stalino klikos nusikaltimų, beprotiškų, tik mirtis atnešusių statybų ir gulagų – mirties stovyklų, suniokotų Sibiro ir Tolimųjų Rytų teritorijų. Su baime, kad rytoj gali būti nužudytas peiliu, automatu ar virusu, apsiprasti neįmanoma.
Be „idealaus vado“ paieškų, bet suvokiant bendrą tikslą
Lietuvoje pastarosiomis dienomis jau paskelbti net keli kvietimai vienytis, bet kol kas jie liko be atsako. Kažkas vėl aiškinasi, kas pirmasis, o kas antrasis pakvietė susitelkti. Tačiau realiai vykstančio karo sąlygomis tai nebeturi jokios prasmės.
Tegu susirenka bent dvi-trys dešimtys veiklių, bet santūrių žmonių. Jie sutartinai įvertins tai, kas dabar vyksta mūsų valstybėje ir kartu pasiūlys greitus sprendimus. Tai viešosios erdvės išvalymas nuo dabar ją užgrobusių, vengiančių net ištarti Lietuvos vardą. Tai esminių valstybės ūkio ir kultūros problemų ir sprendimų, kaip jas įveikti savo jėgomis, įvardijimas. Tai nedelsiami priešlaikiniai rinkimai, kuriuose Naujasis Tautos Sąjūdis tiesiog nušluoja pseudoliberalus, pasikėsinusius į žmogaus prigimtį, sąžinę ir dorovę, į valstybės piliečių vienybę. Nušluoja tuos, kurie, pasinaudodami pandemija, dabar prasibrovė į valdžios pozicijas. Kurių vienintelis tikslas – kaip išsidalinti siūlomus milijardus.
Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo vos trys dešimtys. Sąjūdžio iškeltų kandidatų – jau keli šimtai. Sąjūdžio gretose – net šimtai tūkstančių. Jokio naujų skolintų milijardų eurų skirstymo. Jokio perversmininkų sukurptų antidemokratiškų „rinkimų“ įstatymų, kuriuos neva pateiks dabar Seime dominuojanti antikrikščioniška ir antitautiška grupuotė. Jokio ne Lietuvos piliečių „politinių partijų“ kūrimo Lietuvoje. Jokio kėsinimosi į valstybinę kalbą. Jokio tyčiojimosi iš tautos prigimtinės teisės gerbti savo istoriją, kurti savo dabartį ir ateitį.
Su psichologu dr. Gediminu Navaičiu apie mūsų visuomenės savijautą pandemijos metu kalbasi žurnalistas Arūnas Marcinkevičius.
Neseniai vėl žiniasklaidoje praslydo informacija: daugiau kaip pusė mūsų tėvynainių blogai arba net labai blogai jaučiasi. Nors jau metai laiko, kai gyvename pandemijos sąlygomis. Buvo gražaus laiko jau ir priprasti prie to. Bet nemažos dalies mūsų tautiečių, sutiktų gatvėse, veidų išraiškos tokios, tarsi žmonės dalyvautų amžinose laidotuvėse. Kodėl gi mes tokie nelaimingi, niūrūs ir nusiminę?
Visų pirma, pabandykime apibrėžti, o kas gi yra tas statistinis lietuvis (lietuvė)? Taip, lietuviškumas tapatinamas su tautos gyvenama teritorija, kalba, papročiais, išpažįstama tradicine (daugumos) religija. Mes darbštūs, taupūs, pareigingi. Ir turime (lyg ir) visus pilnavertę visuomenę reprezentuojančius sluoksnius: žemdirbius, darbininkus, pirklius, manufaktūrininkus (fabrikantus), karius, žynius (šventikus). Pastarasis sluoksnis turi ypatingą reikšmę kiekvienos tautos ir valstybės gyvenime, nes šie žmonės saugo bei perduoda kitoms kartoms intelektualias bei emocines tautos savybes. Kurios skiriasi nuo kitų tautų, nes tai tarsi kiekvienos tautos etninis DNR.
Deja, tačiau Lietuvoje pastarąjį tūkstantį metų žynių – šventikų sluoksnis vis nuolat išnykdavo. Fizine arba perkeltine prasme (pvz., nutautėdavo ir propaguodavo lietuvių tautai moralines vertybes kitos tautos kalba, o tai. kaip ir tam tikro tautinio genocido atmaina.
Iliustruoju šį savo teiginį iš tolo – nuo kunigaikščių laikų. Romantiška ir didi epocha, tiesa? Ir kokią valstybę sukūrėme – nuo jūros iki jūros. Tačiau kokie sluoksniai buvo ar klestėjo Gedimino-Algirdo ar Vytauto laikų valstybėje? Karių sluoksnis buvo? Taip, ir dar koks. Tai buvo, galima sakyti, mūsų tuometinės valstybės stuburas. O kiti sluoksniai? Kur mūsų pirkliai, jau nekalbant apie manufaktūrininkų užuomazgas? Kur mūsų miestiečių sluoksnis – kaip atsvara gausiam valstiečių sluoksniui? Ir kur matomas bei žinomas mūsų tuometinės žynių-šventikų sloksnis? Ir kiek mes tokių asmenybių, palyginti su visa plejada didesnių bei mažesnių kunigaikščių, galime išvardinti?
Na, buvo Lizdeika, išpranavęs Gediminui garbingą Vilniaus ateitį. Kęstučio žmona Birutė (buvusi vaidilutė-pagoniška vienuolė) buvo kilusi iš pajūrio krašto žynių ar karių Vydmantų giminės. Dar galime paminėti Krivių Krivaitį, kuris, sostinės Šventaragio slėnyje stovėjusioje pagonių šventykloje užgesinus Amžinąją Ugnį, pasitraukė į moralinę tremtį – į Žemaitiją. Ir-viskas. Arba prisiminkime Vytauto ir Jogailos dešimtmečiais trukusią trintį ir dėl Lietuvos, ir dėl Vytauto karūnavimo. Jogailai nuolat patarinėja naujosios religijos, krikščionybės patarėjai, išsilavinę žmonės, tokie, kaip, pvz., Olesnickis. O kas šalia Vytauto, kur jo intelektualiniai bei moraliniai „proto bokštai, naujosios religijos šventikai (žyniai)? Nežinome, nes jų tikriausiai ir nebuvo, o tik dilesnio ar mažesnio rango kariai. Tačiau tokie asmenys, tai daugiau komandų vykdytojai, o ne idėjų generatoriai.
Štai kada prasideda mūsų tautos dvasinė trauma. Tautai bei valstybės aparatui (iš esmės-armijai) kelis šimtus metų ginantis bei puolant visomis keturiomis kryptimis, labai išaugo karinio sluoksnio galia. Tačiau jis užgožė visus kitus sluoksnius. Ir visų pirmą naująjį žynių-šventikų sluoksnį. Nes tokie žmonės neišauginami, kaip kariai, per kelis metus karinių pratybų. Žyniams-šventikams subręsti bei tapti tikrais autoritetais, reikalinga nenutrūkstamas kartų perimamumas.
Lietuvoje gi, išvaikius pagonišką žynių sluoksnį, jis nebuvo niekuo pakeistas. Iš Lenkijos, Prūsijos ar paties popiežiaus atsiųstas vienas kitas kunigas ar vienuolių grupelė-tai ne tas lygis, ne moralinis autoritetas. Štai tada ir prasideda mūsų tragedija: valstybė sukurta ir ne bet kokia – o nuo jūros iki jūros, tačiau.ką su ja daryti?
Kurlink mes eisime toliau? Ir nebuvo moralinių-dvasinių autoritetų, kurie ir patartų, pasiūlytų kryptį. Todėl ir nueita lengviausiu, iš dalies azijiniu keliu: juk dar Vytauto laikais laisvieji valstiečiai imti versti baudžiauninkais-vergais. Nors čia pat, už jūros, Švedijoje to niekados nebuvo: švedų valstiečiai visada buvo laisvi žmonės. Tačiau valdovų aplinkoje nebuvo, neišaugo, nesusikūrė stiprus šventikų sluoksnis, kuris taptų moraliniu autoritetu visų pirma pačiam elitui: reikia elgtis taip, o ne taip.
Tiesa, vėliau buvo pavieniai asmenys: pvz., kunigas Mažvydas, bet, deja, jis veikė Prūsijoje; arba kanauninkas Daukša, iškėlęs gimtosios kalbos svarbą. Tačiau tokių autoritetų buvo labai ir labai mažai. Ir jie buvo užgožti kitų, atvykėlių, jau nemokančių lietuvių kalbos, nežinančių mūsų tradicijų, nesiejančių savęs su Lietuvos kultūra. Tad ir didžiosios daugumos to meto mūsų tautos – valstietijos interesai gauti moralinį palaikymą bent pamokslais bažnyčioje-buvo ignoruojami. O mūsų elitas, neturėdamas savojo tautiškojo moralinių autoritetų sluoksnio, nutautėjo per kelias kartas.
Ar ne tas pats pasikartojo praeito amžiaus viduryje?
Sutapimų tikrai gausu. Tik atsikūrusi valstybė išaugino savo naująjį elito sluoksnį ir, svarbiausia, naują, lietuvišką inteligentiją, kurią sovietinių, o kartu ir nacių okupantų nuosekliai naikino – ir fiziškai, ir išstumiant tuos žmones iš Lietuvos, ir vykdydami teisinį bei moralinį terorą prieš išdrįsusius pasililikti Tėvynėje. Vėl turėjo praeiti keli dešimtmečiai, kol išaugęs naujas inteligentijos sluoksnis sugebėjęs pasinaudoti griūvančios imperijos situacija ir išplėšti tautą iš jos glėbio.
Tad gal jau dabar pereikime prie šiandienos.
Vėl matome pasikartojamus. Valdžioje esantys žmonės su juos išrinkusiais tautiečiais bendrauja, tarsi šie būtų avių banda: dabar pereikite į šį gardą, rytoj – pasilikite štai šiame aptvare. O tai, kad žmonės šiaip jau yra ir mąstančios, sudėtingą psichiką turinčios būtybės, to tarsi nematoma. Naujas įsakymas/nutarimas/potvarkis paskelbtas ir visi privalo jį vykdyti. Kokios čia dar diskusijos ar kalbos apie kiekvieno iš mūsų dvasinį pasaulį ir valdančiam elitui nelabai įdomu kaip mes jaučiamės šitų nesibaigiančių suvaržymų karuselėje. Ar atkreipėte dėmesį, kad niekas iš valdžioje esančių asmenų nebevartoja psichologinių ar dorovinių sąvokų, visus sprendimus grindžia tik piniginiais-prekiniais santykius. Nedirbate, uždaryti karantinui – eikite į prastovas, jau beveik bankrutuojate – kreipkitės pašalpų ir t.t. Darbo kaip savirealizacijos suvokimo nebeliko.
Pasvarstykime kas labiausiai dėl visų šių suvaržymų kenčia? Ogi smulkus bei vidutinis verslas, bet kurios šiuolaikinės visuomenės demokratijos pagrindas. Ir šitą vidurinį sluoksnį visų mūsų akyse valdžia naikina. Stambusis kapitalas nenukenčia – visi didieji prekybos centrai dirbo ir dirba kaip šveicariški laikrodžiai. Visiems vargšams visi šie suvaržymai neesminiai, – juos ir toliau maitina ištobulinta pašalpų-išmokų sistema. O mūsų vidurinis sluoksnis dabar ir naikinamas.
Ir Vyriausybė, ir Seimas, ir ministerijos vis „nuleidžia“ visuomenei naujų nurodymų-potvarkių-įsakymų, tačiau ar Jūs matote bent kokios strategijos, veiksmų plano užuomazgas?
Jokių. Veikia be plano, be s strategijos, vadovaujantis šio momento konjunktūra: kažkur kažkas atsitiko, kažkur situacija blogėja – reaguoja. Ir kažkodėl valdžioje esantys žmonės bijo kreiptis į visuomenę pagalbos, nesikreipia – tėvynainiai, piliečiai, rinkėjai, gal kartu surenkime idėjų šturmą; neklausia gal kas kokių gerų idėjų, patarimų turi. Juk situacija išties yra įtempta, netipinė. Bet „generolas“ negali net įsivaizduoti, kad žmonės irgi turi minčių, kad jie nėra vien vykdytojai.
Kodėl taip nutiko? Susiečiau dabartinę nūdieną su anais, kunigaikščių laikais. Mūsų visuomenėje, deja, dabar nėra pripažįstamų autoritetų. Kurie galėtų pasakyti valdžioje esantiems žmonės: tai darote gerai, o tai – blogai. Štai teikiu visiems mūsų pokalbio skaitytojams tokią regis paprastą užduotį; išvardinkite bent penkis, jūsų nuomone, besąlygiškus mūsų visuomenės moralinius autoritetus? Neabejoju, dauguma paminės poetą Justiną Marcinkevičių.
Tačiau jis jau miręs ir mums čia jau nieko nepaskys ar nepatars. O kiti autoritetai, kodėl nevardijate? Veikiausiai užduotis tapo sunki. Nes, atkreipčiau dėmesį, periodiškai skelbiamų mūsų visuomenės, pvz., įtakingiausių žmonių dešimtukas ar šimtukas – tai ne minėto lygmens žmonės. Nes politikai, verslininkai, sportininkai ar šoumenai nebuvo ir nebus moraliniais autoritetais visuomenei. Aišku, galite paklausti kodėl neminiu Bažnyčios autoritetų.
Deja, praėjo dar per mažai laiko, o praradimai sovietiniais metais mūsų šventikų sluoksniui buvo tokie dideli, kad dar jis pilnai neatsistatė. Todėl ir nėra (arba nėra tokio ryškumo, kaip, pvz., jau miręs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ar vienuolis tėvas Stanislovas) ryškių šviesulių iš šio pasaulio.
Apibendrinkime šį mūsų pokalbį.
Išvada paprasta – visuomenė, neturinti moralinių autoritetų, kenčia ir klaidžioja. Ir tik ta pati visuomenė ir išaugina tuos šviesulius, kurie yra atsvara formalius valdžios bei autoriteto svertus bei simbolius turintiems žmonėms.
Kaip, kada, kokios formomis tai įvyksta sunkiai prognozuojamas procesas. Galime turėti viltį, kad Lietuvos neištiks nauji kataklizmai ir vėl nebus nušluojamas šventikų (žynių) bei intelektualų sluoksnis. Ir jei ši nedidelė grupė bus, augs, stiprės visi mes gyvensime šviesiau ir geriau.
Ar ne per daug tos politikos mūsų gyvenime? Ne. Iš tiesų laikas pradėti kalbėti apie politiką.
Politika iš Lietuvos gyvenimo išnyko daug greičiau negu mes galėtume pamanyti. Tai kalbėjimo mėgdžiojimas. Tai visai skirtingi dalykai. Karikatūriškas kalbėjimas apie politiką, slėpė labai gerai apgalvotą ir kryptingai įgyvendinamą tikslą – nupolitinti trumpam laikui tapusią atgimusią ir tapusią iš tiesų politinę mūsų tautą. Mat valstybės gyventojas ir pilietis nėra tas pats. tarp gyventojų ir pieliečio yra milžiniška praraja. Įrodymas – į rinkimus ateina mažiau negu pusė piliečių., Šito pasyvumo, netikėjimo niekuo kai kam labai reikia.
Depolitzuoti mokyklas, depolizuoti visas gyvenio sritis. Tačiau už žodžio depolitizuoti slypi kitas žodis, kurį reikėjo ištarti laiku – depolitizuoti ir departizuoti nėra tas pats…
Mes lietuviai esame savi tauta ir turime teisę išlikti… arba būti čiabuviais.
Esminis fundamentalus klausimas yra vienas: arba valdai pats save, arba esi valdomas kitų. Tai fundamentalus klausimas, kuris pereina per visą pasaulio istoriją ir į kurį turėjo atsakyti visos be išimties pasaulio tautos…
Daugiau klausykite paspaudę nuorodą:
Kokia grėsmė yra didesnė Lietuvos visuomenei: terorizmo, Rusijos ar savos valdžios? Klausimo formuluotė ne vienam turėtų sukelti nesupratimą ar net pyktį. Kaip sava valdžia gali kelti grėsmę savai valstybei?
Gali ir gali kelti labai didelį pavojų. Jei jūs teisingai mąstote, jeigu mąstote iškreiptai, tai negali, jokiais būdais negali. Tam, kad jūs lengviau mane suprastumėte paaiškinsiu kelis dalykus.
Pirma, reikia paimti atskaitos tašką, kurio dėka vertinsime grėsmes. Manau, kad geriausias atskaitos taškas būtų tobulas Lietuvos žmogaus gyvenimas, o jis mano įsivaizdavimu turėtų būti toks:
Antra, ką tik aprašiau įsivaizduojamą gerovės šalį, kurioje gyventi visiems gera. Dabar trumpam sustokite ir įsivaizduokite blogą šalį, kurioje gyventi yra itin sunku, kurioje žmogus neturi teisių, kuriame žmogui trūksta pinigų, maisto, šiltų drabužių, geriamo vandens ir dar jį verčia kitaip mąstyti arba nemąstyti. Viską ką parašiau viršuje apverskite aukštyn kojomis ir gausite tą vaizdą, kurį jums noriu nusakyti. Taigi šis gyvenimas yra blogas ir netinkamas. Niekas nenorėtų tokio gyvenimo gyventi.
Trečia, kai turime gerovės ir blogos šalies vaizdą, galime pereiti prie veiksmų, kurie gerovės šalį verčia į blogą, kurie kelia pavojų žmogaus gerovei, nagrinėjimo. Pradėkime nuo teroristų veiksmų, keliančių grėsmę žmonių gerovei.
Ketvirta, dabar reikia nuspręsti, kuri grėsmė yra didžiausia. Siūlau spręsti remiantis trimis kriterijais:
a) konkrečiais faktais, kurie rodo, kad pavojus yra realus ir jis tikrai gali įvykti;
b) istorija, kuri parodo, kad taip jau yra mums atsitikę;
c) žalos padarymo mastu. Kiek žmonių nukentėjo, prarado gyvybes, buvo sužeisti ar buvo ištremti.
Taigi vertinant pagal šiuos kriterijus galima drąsiai daryti išvadą, kad didžiausią grėsmę Lietuvos visuomenei šiuo metu kelia Rusijos valstybė. Ši grėsmė yra reali ir tikrai gali įvykti. Mes matome konkrečius Rusijos veiksmus kaimyninių šalių atžvilgiu. Ji kariavo ir užėmė Gruzijos, Moldovos, Ukrainos žemes, o Čečėnijos visuomenei, kuri norėjo tapti nepriklausoma, iš viso neleido pasireikšti.
Rusija atvirai skelbia, kad ji pertvarkys pasaulį, kad ši tvarka yra netinkama ir ji jį nori pasidalinti su Amerika ir Kinija į konkrečiai apibrėžtas teritorijas. Mes šiuo atveju patenkame į jų įtakos zoną. Rusija pastaruoju metu aktyviai vykdo karines pratybas šalia mūsų šalies sienų, šalia mūsų namų ir per savo atstovus Lietuvoje bando daryti mūsų valdžiai įtaką ir formuoti mūsų visuomenei Rusijos valstybei palankią nuomonę.
Kitas argumentas Rusijos nenaudai yra tai, kad mes jau buvome Rusijos okupuoti ir po jos padu gyvenome ilgus metus. Daugelis lietuvių žuvo okupacijos metu, šimtai tūkstančių buvo sužaloti, šimtai tūkstančių mirė Sibire, o apie žmonių sunkiai užgyventą ir sukauptą nuosavą turtą nėra ką kalbėti, nes jis buvo arba sunaikintas, arba atimtas.
Ir paskutinis argumentas Rusijos nenaudai yra tai, Rusijos okupacijos padarinius patirtų ir nuo jos nukentėtų daugiausia Lietuvos žmonių. Žalos mastas būtų neapsakomai didelis.
Taigi atsakau į straipsnio pradžioje užduotą klausimą kas kelia didžiausią grėsmę Lietuvos visuomenėje?
Atsakymas vienareikšmis – Rusijos valstybė t.y. Kremlius.
Antrą vietą skirčiau mūsų valdžiai, kuri labai dažnai priimdama įstatymus, svarbius visuomenei, žmogui sprendimus, vadovaujasi ne visuomenės interesais, o verslo grupių, užsienio valstybių įmonių ar įstaigų, asmeniniais interesais ir tokiu būdu daro žalą žmogui.
Trečia vieta atitenka teroristams. Jų keliama grėsmė yra didelė, tačiau ji Lietuvos visuomenei yra mažiausiai tikėtina.
Taigi Jūsų nuomone kas kelia didesnę grėsmę?
