Rengiamo susidorojimo su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktoriumi prof. Adu Jakubausku aplinkybėmis pats mėginimas atleisti LGGRTC vadovą yra istorinis ir geopolitinis su 1990 m. kovo 11-osios Aktu nesusitaikiusių ir trokštančių atsirevanšuoti Sąjūdžio „nacionalistams” užsienio ir vidaus jėgų ėjimas, kurį šachmatų terminais galima vertinti tik kaip šachą Lietuvos valstybei.
Neįstengiantiems ar nedrįstantiems tuo patikėti belieka priminti, kad jau aiškėja ir yra nesunkiai numatomas kitas artėjančių prie pergalės laimėtojų ėjimas, kuris taptu paskutiniuoju, nes užbaigtų šią ilgai trunkančią partiją paskelbdamas tai valstybei matą.
J. Noreikos-Vėtros atminimo lendą sudaužęs ir iš Lietuvos teisingumo atvirai besityčiojantis S. Tomas anaiptol ne marginaliame internetiniame portalėlyje tiksliai aprašo, kaip toliau rutuliosis šios partijos scenarijus. Kai tik bus vėl pareikalauta pripažinti K. Škirpą ir J. Noreiką-Vėtrą nacių kolaborantais, kartu prasidės ir nauja, kur kas didesnė nei visos buvusios iki šiol, Laikinosios vyriausybės diskreditavimo ir juodinimo kampanija.
O tada jau neišvengiamai iškils S. Tomo rašinyje tiesmukiškai, be jokios dūmų uždangos, įvardytas V. Landsbergio-Žemkalnio vaidmens Lietuvos istorijoje klausimas. Jo esmė ir potekstė visiškai aiškūs: jeigu J. Noreika yra nacių kolaborantas ir nusikaltėlis, kaip dar didesnis kolaborantas ir nusikaltėlis gali nebūti Laikinosios vyriausybės ministras V. Landsbergis-Žemkalnis, paskyręs jį eiti Šiaulių apskrities viršininko pareigas?
Vadovaudamasis nuostata, kurią vis griežčiau bus spaudžiama oficialiai pripažinti Lietuva, kad Laikinoji vyriausybė buvo tik nacistinės Vokietijos kolaborantai ir paklusnios marionetės, S. Tomas retoriškai klausia, kodėl tos vyriausybės nariui buvo leista sugrįžti į okupuotą Lietuvą, kai kitų nacių bendrininkų net už menkesnius nusikaltimus laukė žiaurios bausmės. Tuo remdamasis jis daro logišką išvadą, kad tokia malonė galėjo būti suteikta tik todėl, kad V. Landsbergis-Žemkalnis buvo NKVD/KGB agentas.
Tad jeigu nacių kolaborantais ir nusikaltėliais būtų pripažinti J. Noreika ir juo labiau į vokiečių kariuomenės okupuotą Lietuvą net neįkėlęs kojos K. Škirpa, o G. Landsbergio-Žemkalnio vardas būtų nutylimas ir liktų paraštėse, kiltų ne tik dvigubų standartų klausimas. S. Tomo kaltinimas V. Landsbergiui-Žemkalniui buvus KGB agentų įgytų didžiulį svorį. Išeitų, kad nacistinio nusikaltėlio bendradarbiavimas su sovietais yra indulgencija, išrišanti visas tikras ir tariamas nuodėmes.
Tačiau Lietuvos valstybei parengto politinio, moralinio ir galiausiai teisinio mato esmė glūdi kitur. V. Landsbergis-Žemkalnis yra asmuo, kurį prof. V. Landsbergis už parankės atvedė į Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo tribūną ir kuris buvo sutiktas didžiulėmis jo dalyvių ovacijomis. Būtent jis paskelbė suvažiavimo pradžią. Štai čia ir tyko tas lemtingas pasalūniškas klausimas: tai kas vis dėlto atidarė Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą? Nacių parankinis, KGB agentas ar dvigubą žaidimą žaidęs ir abu vaidmenis tuo pat metu atlikęs asmuo?
Viešai Lietuvoje ir tarptautinėje arenoje Kremliaus ir jo draugų, o ne kol kas tik S. Tomo rašinyje iškelta tokia alternatyva – štai kaip atrodys Lietuvos valstybei skelbiamas matas. Ši alternatyva – jeigu LR Seimas paslaugiai pravers duris ją skleisti – ir yra tas N. Putinaitės ir jos bendraminčių rašiniuose jau pradėto triūso siekiant „deherojizuoti” ir „demitologizuoti” Sąjūdžio istoriją konceptualus išeities taškas.
Ir šis darbas bus tęsiamas, kol, eskaluojant Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą atidariusio prof. V. Landsbergio tėvo klausimą,1990 m. Lietuvos valstybės atkūrimo aktą paskelbusią „nacionalistinę” ir „profašistinę” AT ir pirmąją atkurtos Lietuvos vyriausybę ištiks 1941 m. Laikinosios vyriausybės likimas. Kremlius tam pastangų ir lėšų nepagailės.
DĖL NEPAGRĮSTO IR SKUBOTO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO DARBO GRUPĖS, ATLEISTI LGGRTC GEN. DIREKTORIŲ PROF. A. JAKUBAUSKĄ IŠ UŽIMAMŲ PAREIGŲ, VERTINIMO
Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) komisijos grupė, vadovaujama R. Morkūnaitės-Mikulėnienės, nekreipdama dėmesio į Laisvės premijos laureatų (ji yra tos premijos skyrimo pirmininkė), rezistentų, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba (toliau – NOKT), vienijančių per 10 000 narių raginimų pateikė nepagrįstą, jokiais konkrečiais faktais, medžiagą LRS valdybai, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC) gen. direktorius A. Jakubauskas būtų atleistas iš užimamų pareigų.
Komisija net nepristatė o Seimo valdyba nesvarstė raginimų medžiagos, kurią pasirašė kardinolas S. Tamkevičius, N. Sadūnaitė, partizanai J. Kadžionis-Bėda, Br. Juospaitis-Direktorius, J. Jakavonis-Tigras, J. Mocius, politiniai kaliniai A. Endriukaitis, A. Petrusevičius, A. Terleckas, P. Plumpa, A. Susnys, laisvės kovų dalyviai vyskupas J. Kauneckas, kun. R. Grigas ir kt. LRS valdyba, 2021-03-26 pritarė, ir savo nutarimu pateikė tą klausimą svarstyti balsavimui Seime. Išklausius Seimo valdybos posėdžio metu pateiktus kaltinimus iš Seimo pirmininkės V. Čmilytės-Nielsen, R. Morkūnaitės-Mikulėnienės ir kitų komisijos narių neišgirdome konkrečių, o tik abstrakčius kaltinimus, kad nesusitvarko su savo darbuotojais, atrodė tie kaltinimai kaip užsakomieji.
Seimo pirmininkė ir komisijos pirmininkė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė dar tyrimo metu, prieš balsavimą smerkė direktorių, taip buvo formuojama išankstinė nuomonė, kad jis negali vadovauti centrui. Atleistoji istorikė M. Jurkutė skundėsi viešai direktoriumi, kad jis kišasi į jos darbą, teigė, kad darbovietės problema yra viešas visos Lietuvos reikalas. Direktorius gynė viešai platinamą šmeižtą apie partizanus ir 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius. Todėl direktoriaus kova su priešiška propaganda yra sveikintina, o ne peiktina.
Tarptautinės nacių ir sovietinių nusikaltimų komisijos pirmininkas E. Zingeris viešai pritarė tokiems aiškinimams, išreiškė nepasitikėjimą prof. V. Rakučiu, teigė, kad, jo manymu abejotinoms asmenybėms neturėjo būti teikiami apdovanojimai, statusai, jų atminimas neturėjo būti įamžintas paminkluose, kariniai laipsniai turi būti panaikinti, paržiūrėta jų memorializacija. Neatsitiktinis šiomis dienomis įvykęs Seimo pirmininkės susitikimas su JAV, Izraelio ir Vokietijos ambasadoriais. Manome, tuo siekta parodyti, kad jūs esate stebimi. Šio susitikimo iniciatorius galėjo būti taip pat E. Zingeris.
Nenuostabu, kad į aistrų kurstymą, aktyviai prisidėjo Vilniaus universiteto dėstytojas Nerijus Šepetys – pagarsėjęs partizanų, laisvės kovotojų, sukilėlių juodinimu, susijęs su žydšaudžių fondu karštligiškai ieškančių žydšaudžių visame pasaulyje. Vienas iš iniciatorių atleisti LGGRTC direktorių iš pareigų, yra Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis, nuo pat Nepriklausomybės siekęs, kad nebūtų pastatytas memorialas Vilniuje, Lukiškių aikštėje partizanams, laisvės kovotojams, per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę, įvardinęs, kad Lietuva Smetonos laikais okupavo Klaipėdos kraštą.
Artimiausiomis dienomis Seime bus svarstomas LGGRTC gen. direktoriaus Ado Jakubausko atleidimas iš pareigų. Konstatuojam, kad nuo 2020 m. liepos 1 dienos vadovaujamas LGGRTC A. Jakubauskas jokiais administracinės teisės ar tarnybiniais nusižengimais nėra kaltinimas. Puolimas prieš direktorių prasidėjo, kai septyniolika istorikų kreipėsi į Seimą dėl istorijos mokslo nuvertinimo, kreipiant tyrimus ideologizacijos ir politizacijos linkme. Pasigilinus į situaciją paaiškėjo, kad tai buvo ne darbuotojų, o administracijos pareigūnų kreipimasis – dalis LGGRTC administracijos vadovų priešinasi numatytoms naujo direktoriaus vykdomoms reformoms.
Dėl to prašome Jūsų nepasiduoti į akis pučiama migla, kad prof. A. Jakubauskas yra panašus į despotą, savo valią primetantis jėga. Iš tikrųjų LGGRTC, per 25 veiklos metus, būtinos permainos, reikalingas institucijos stiprinimas, kad nebūtų didžiulės darbuotojų kaitos. Iš 23 Seimo pavaldume esančių įstaigų, LGGRTC yra mažiausiai finansuojamas. Nors A. Jakubauskas išdirbo LGGRTC tik 9 mėn., tačiau iš viešų pasisakymų, pareiškimų, vykdomos reformos matosi, kad jis siekia sustiprinti LGGRTC veiklą.
Gerbiamieji, kreipiamės į Jus, Miestų ir rajonų TS-LKD skyrių narius, reikalaukite, kad Jūsų deleguoti Seimo nariai, balsuodami palaikytų Laisvės premijų laureatų, rezistentų ir patriotinių organizacijų raginimą – palikti LGGRTC gen. direktorių dr. prof. Adą Jakubauską gen. direktoriaus pareigose.
Kova už Lietuvos laisvę dar nebaigta. Atverkime vartus teisingumui.
Ilgai stebėjome normalios politikos, išmintingų veiksmų, sąžiningo ir atviro dialogo su rinkėjais bei politikų garbės kodekso agoniją, todėl daug žmonių 2020 m. rudens Seimo rinkimų laukė kaip atgaivos, šviesesnio, kultūringesnio ir protingesnio rytojaus galimybės.
Buvo dideli lūkesčiai, tačiau įvyko netikėtas dalykas: labai greitai išaiškėjo, kad TS-LKD vadovaujamos koalicijos Vyriausybė yra nekompetentinga, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios stovyklose tvyro lyderystės vakuumas, o valdžia nesugeba sutelkti visuomenės bendriems tikslams ir užtikrinti normalaus jos funkcionavimo.
COVID-19 kontekste išryškėjo iki šiol neregėtas įvairių valdymo grandžių profesionalumo ir atskaitomybės prieš visuomenę deficitas. Maža to, diegiama cenzūra ir vis nauji draudimai bei suvaržymai, nuosekliai kuriama policinė valstybė.
Pandemijos valdymo, komunikacijos ir skiepijimo procesus geriausiai apibūdina žodis „chaosas“. Dabar turime visą būrelį chaoso karalienių. Visiškai nesitariant, nediskutuojant ir nesiskaitant su visuomenės nuomone buvo paleistas naujų įstatymų buldozeris.
Milžinišku greičiu importuojamos daugeliui nesuprantamos sąvokos, jos traukiamos į įstatymus, trypiamos įprastos ir prievartiniu būdu be jokio bendro sutarimo diegiamos naujos vertybės, kurios iš esmės keis gyvenseną.
Aiškiai matyti, kad daugelis žmonių ir net įstatymus rašantys bei stumiantys politikai visiškai nesupranta nei jų tikrosios prasmės, nei reikšmės, o svarbiausia – realių pasekmių kasdieniam gyvenimui.
COVID-19 kontekste išryškėjo iki šiol neregėtas įvairių valdymo grandžių profesionalumo ir atskaitomybės prieš visuomenę deficitas. Maža to, diegiama cenzūra ir vis nauji draudimai bei suvaržymai, nuosekliai kuriama policinė valstybė. Geriausia to iliustracija – plačiai pasklidęs Laisvės frakcijos seniūnės Seime Ievos Pakarklytės interviu dėl neapykantos kalbos. TSPMI viešosios politikos analizės magistro laipsnį turinti moteris yra chrestomatinis naujos diplomuotų beraščių kartos simbolis, o tokie žmonės rašo bei priiminėja įstatymus! Jie nepaiso elementarių demokratijos principų, kad kategoriškai spręsti, kas yra teisinga ir kas ne, nėra Vyriausybės prerogatyva, nes ji tik tarnauja žmonėms, todėl apsispręsti atviroje diskusijoje ar referendumuose turi pati visuomenė.
Politikų nesugebėjimas bei nenoras kalbėtis su visuomene skandina šalį tarpusavio kaltinimų, vaidų, rietenų bei paprasčiausio trizniavimo pelkėje, o konfliktuojančios pusės jau linksta į kraštutinumus. Daug rinkėjų pasijuto apgauti ir išduoti. Socialiniuose tinkluose matome autoironija persunktus įrašus: „Nušaukite mane kas nors, aš už juos balsavau“.
Nereikėtų stebėtis: ši situacija buvo užprogramuota, bet gerai užmaskuota ir visuomenė dabar moka už savo neįžvalgumą, socialinį pasyvumą, politinį neraštingumą bei infantilumą. Taigi, atėjo pats laikas suvokti „kas yra kas“ ir pavadinti daiktus tikraisiais vardais.
Pirmoji iki šio neregėto visuomenės susipriešinimo priežastis yra labai aiškiai matoma net ir plika akimi – milžiniškas demokratijos deficitas. Tai eina iš pačios TS-LKD, kurios vadovybė pasirinko atvirai autoritarinę partijos valdymo formą, o tam nuolankiai pritarė jos nariai.
Pirmoji iki šio neregėto visuomenės susipriešinimo priežastis yra labai aiškiai matoma net ir plika akimi – milžiniškas demokratijos deficitas. Tai eina iš pačios TS-LKD, kurios vadovybė pasirinko atvirai autoritarinę partijos valdymo formą, o tam nuolankiai pritarė jos nariai.
„Šiuo sudėtingu laikotarpiu, suprasdami Lietuvos žmonių pasitikėjimą mūsų rinkimų programa ir siekdami tą pasitikėjimą pateisinti, atsisakome kandidatuoti TS-LKD pirmininko rinkimuose ir kviečiame telktis Lietuvai svarbiems darbams“, – buvo teigiama partijos skyrių iškeltų pretendentų rašte.
Kas tai – karo ar maro metas? Ne, grynas oportunizmas, be to, labai blogas pavyzdys visai politinei sistemai bei visuomenei. Iškelti kandidatai savo atsisakymą motyvavo situacija, „reikalaujančia susitelkimo ir vieningo darbo Seime bei Vyriausybėje“.
Man susidarė įspūdis, kad tos formuluotės tiesiog nurašytos iš sovietmečio laikraščių, kai buvo raginama „susitelkti aplink komunistų partiją, jos centro komiteto politinį biurą su draugu… priešakyje“. Kai toks moralinis klimatas tvyro valdančiojoje partijoje, tai visiškai nenuostabu, kad šioje šalyje žodis „laisvė“ susigūžęs tyliai kūkčioja kamputyje.
Savo vaidmens valstybėje nesuvokia ir premjerė Ingrida Šimonytė. Labai greitai išaiškėjo, kad ji nėra nei gera politikė, nei administratorė, aš jau nekalbu apie prezidentui būtinas savybes. Ji yra valstybės finansų žinovė, bet tik technokratė, kuri anksčiau neblogai atlikdavo jai pavestas užduotis. Ji net nesupranta elementaraus dalyko, kad dabar vadovauja ne buhalterijai, atstovauja ne grupei rinkėjų, o yra Vyriausybės vadovė, tarnaujanti visai visuomenei, todėl privalo kalbėtis su visais.
Tačiau premjerė skaldo visuomenę, nesiteikia su ja kalbėtis, didelę jos dalį tiesiog „nurašo“ kai arogantiškai pareiškia, kad tie, kuriems nepatinka ši valdžia, galės 2024 m. išsirinkti tuos, kurie patiks.
Visiškas savo darbo bei pareigų nesuvokimas yra būdingas ir kitiems valdančiosios koalicijos partneriams. Lietuva be didesnio triukšmo išgyveno vieną iš didžiausių demokratijos ir parlamentarizmo krizių per visą atkurtos Nepriklausomybės istoriją, nes dauguma apskritai nesuvokė nei kas įvyko, nei kas neįvyko. Turiu galvoje situaciją su parašais dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš parlamentinio Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.
Pagal Konstituciją Seimas yra Tautos atstovybė ir jo nariai yra davę atitinkamą priesaiką. Taigi, jie atstovauja visai visuomenei, nepriklausomai nuo jos narių politinių, religinių ar kokių nors kitokių pažiūrų bei įsitikinimų, todėl kiekviena piliečių iniciatyva yra svarbi, gerbtina ir į ją privaloma atitinkamai reaguoti.
Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintuose rinkėjų sąrašuose yra 2 449 683 balso teisę turintys piliečiai. Parašus įteikę piliečiai teigė surinkę 365 000 šią iniciatyvą remiančių parašų. Tiek žmonių nebalsavo nei už konservatorius, nei už jokią kitą dabar valdančiąją koaliciją sudarančią partiją. Kas būtų įvykę civilizuotoje ir demokratiškoje šalyje?
Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, atsižvelgdama į rinkėjų nuomonę, privalėjo skubiai organizuoti situacijos svarstymą Seime, rimtus parlamentinius debatus, Žmogaus teisių komiteto darbas bei jo vadovo iniciatyvos turėjo būti viešai ir nuosekliai išnarstytos po kaulelį, išdiskutuotos, o po to priimtas vienoks ar kitoks sprendimas.
Žmogaus teisės – labai platus klausimų spektras, o LGBT bendruomenė sudaro mažiau kaip 5 proc. šalies gyventojų. Seimas privalėjo išsiaiškinti, ar T. V. Raskevičiaus vadovaujamas komitetas tinkamai atstovauja visos visuomenės interesams?
Ar reikia keisti komiteto pirmininką, o gal po kokių nors komiteto darbo korekcijų bei viešų įsipareigojimų jis gali ir likti? O kas įvyko? Seimas paprasčiausiai nusispjovė į 365 000 piliečių kreipimąsi. Viskas nusirito į biurokratinių formalumų bei standartinio posovietinio mąstymo pelkę. Maža to, Seimo pirmininkė dar viešai pažemino 365 000 piliečių, pavadinusi juos „visuomenininkais prisistatančiais asmenimis“.
Seimas paprasčiausiai nusispjovė į 365 000 piliečių kreipimąsi. Viskas nusirito į biurokratinių formalumų bei standartinio posovietinio mąstymo pelkę. Maža to, Seimo pirmininkė dar viešai pažemino 365 000 piliečių, pavadinusi juos „visuomenininkais prisistatančiais asmenimis“.
Visos tautos atstovybės pirmininkė taip ir nesuprato, o jai niekas nepaaiškino, kad nėra jokio skirtumo, kas tuos parašus surinko ir kaip surinko, svarbiausia, kad ten buvo, kaip teigiama, 365 000 Lietuvos žmonių kreipimasis ir visai nesvarbu, ar jis pareikštas internetu, parašytas ant popieriaus lapų ar Kalėdinių atvirukų.
TS-LKD ir jų sąjungininkai šį faktą interpretavo tik kaip puolimą prieš savo seksualinės orientacijos neslepiantį Seimo narį. Išmušė progresyviųjų rėksnių valanda, leftistinio populizmo varžybos, prasidėjo viešos psichologinio smurto akcijos.
Ir dar viena išraiškinga detalė, apnuoginanti valdančiosios koalicijos mąstymą: skandalas, kilęs po M.A.M.A. apdovanojimų, jiems pasirodė daug rimtesnis, nei tie šimtai tūkstančių rinkėjų parašų. O priežastis labai paprasta: šiuo atveju pasisakė ir būrelis „žinomų žmonių“.
Kitas valdžios išprovokuotas visuomenės nesusikalbėjimo ir aštraus susiskaldymo veiksnys yra klausimų grupė, susijusi su Stambulo konvencija, LGBT teisėmis, vienalytėmis partnerystėmis, santuokomis bei kitais su šia tema susijusiais klausimais.
Apie tai reikia visiškai viešai, ramiai ir kultūringai diskutuoti ir apsispręsti, bet tai yra kolektyvinio konsensuso klausimai, kurie demokratinėje visuomenėje priimami bendru sutarimu, o ne buldozeriu stumiant įstatymus ir skirstant visuomenę į protingus ir kvailius.
TS-LKD sumaniai manevravo ir daugeliui prieš rinkimus atrodė, kad tai tik Laisvės partijos, kuri atstovauja labai nedidelei rinkėjų grupei, idėjos. Tačiau suformavus koaliciją netikėtai išaiškėjo, kad tai yra beveik pagrindiniai valdančiosios koalicijos politinės darbotvarkės klausimai. Daug rinkėjų pasijuto apgauti: kokie yra tie mūsų konservatoriai?
Jeigu pastebėjote, iki šios vietos aš sąmoningai vengiau žodžio „konservatoriai“, nes atėjo laikas garsiai ir aiškiai pasakyti, kad TS-LKD yra ne konservatoriai, o patys tikriausi naujieji marksistai. Kaip ir Laisvės partija bei tam pritariantys liberalai. Tam reikės šiek tiek pažvelgti į istoriją.
Klasikinis marksizmas apibrėžia revoliucinę kovą, kai darbininkai nuverčia kapitalizmą ir perima gamybos priemonių kontrolę, tuo tarpu neomarksizmas daugiausia dėmesio skiria vadinamiesiems kultūros karams.
Praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį Vokietijos Frankfurto mokykloje susibūrę neomarksizmo ideologai suprato, kad vakariečiai niekada nelips ant barikadų, todėl visas dėmesys buvo nukreiptas į kultūrinį, o ne ekonominį judėjimą ir visa neapykanta buvo nukreipta į tradicines Vakarų vertybes.
Frankfurto mokykloje buvo suformuluota pagrindinė mintis, kad efektyviausias būdas yra įsiskverbti, perimti kontrolę ir sugriauti institucijas, nuo kurių priklauso kapitalizmo išlikimas. Svarbiausiais kultūrinio karo taikiniais tapo visuomenės mentalitetą formuojančios institucijos – mokyklos, universitetai, žiniasklaida, šeima, bažnyčia, profesinės asociacijos. Tuo pat metu forsuotai diegiama vaivorykštinė ideologija su visomis jos atmainomis.
Dabar Vakarų universitetai nebesivadovauja nešališkais švietimo idealais, subalansuotomis mokslinėmis žiniomis ir požiūriais, pagrįstais racionalumu ir protu. Jie tapo kultūrinio karo bastionais, mokantys politkorektiškos ideologijos ir „teisingo“ mąstymo. Šiuo keliu jau eina ir mūsų universitetai.
Visos praeities civilizacijos buvo pagrįstos taisyklių rinkiniais, apibrėžiančiais, kas yra moralu. Jų tikslas buvo tautos stabilumas. Vakarų civilizacija, kurios ilgėjomės penkis dešimtmečius ir už kurią kovojome, buvo pagrįsta krikščionybe ir dešimčia Dievo įsakymų.
Ataka prieš šią sistemą pasiekė kulminaciją ir dabar garsiausiai šaukia bei toną užduoda neomarksistiniai nebrendylos, kuriems Lietuvoje ryškiausiai atstovauja Laisvės partija, o jiems pritaria didelė dalis TS-LKD.
Jau turime balso teisę turinčią lengvai manipuliuojamo ir įtakojamo jaunimo kartą. Dabar daugumai priimtinas tiesos standartas naikinamas, nes yra išrastos naujos pseudotiesos apie rasizmą, įvairovę, diskriminaciją, toleranciją, klimato kaitą, kuriomis visiškai atvirai prievartaujama visuomenė.
Kaip elgiasi mūsų „konservatoriai“ ir kas vyksta Lietuvoje? Vienas iš grėsmingiausių ženklų yra tas, kad valstybės galios auginamos visose srityse, o visuomenė spaudžiama į kampą. O juk pradžioje tikėjome laisva rinka ir savireguliacija, kuri yra demokratijos ir brandžios visuomenės bruožas. Užuot diegę tai plačiau, mes grimztam į diktatūrą, kurią vis uoliau teisina mūsų akademikai.
Kaip elgiasi mūsų „konservatoriai“ ir kas vyksta Lietuvoje? Vienas iš grėsmingiausių ženklų yra tas, kad valstybės galios auginamos visose srityse, o visuomenė spaudžiama į kampą. O juk pradžioje tikėjome laisva rinka ir savireguliacija, kuri yra demokratijos ir brandžios visuomenės bruožas.
„Stambulo konvencija yra tarptautinis dokumentas ir jo ratifikavimas Seime neturi priklausyti nuo eilinių Lietuvos piliečių įsivaizdavimų ir žinių lygio apie smurtą šeimoje ir lyčių lygybę“, – teigia Dalia Leinartė, VDU profesorė, kuri globalizmą ir neomarksistinę ideologiją stato über alles, o žmonės jai yra tik minkomas molis.
Mūsų mokslininkai bei profesoriai, kurdami niekinius veikalus ir dėl to sočiai valgantys įvairių fondų sąskaita, net neabejoja visiškai antimoksliniu bei absurdišku kultūrinio marksizmo ideologiniu konstruktu „socialinė lytis“ bei kitais išradimais.
Kaip vandens į burną prisiėmę sėdi ir kultūrininkai bei vadinamieji politikos mokslininkai, nes ir jie gausiai prisiduria iš tų pačių sąskaitų, o darbdaviai tie patys – politinė konjunktūra ir atvežtinė ideologija.
Liūdna matyti, bet praktiškai visa mūsų inteligentija yra užčiaupta lengvais pinigais ir turime naują tipažą – Kolaborantas 2.0.
Tų, kuriuos anksčiau vadinome konservatoriais, 100 dienų ir vėlesni veiksmai rodo, kad jie atitinka visus grynakraujų neomarksistų požymius.
Visų pirma, jie netiki diskusija, dialogu ir visuomenės evoliucija. Jie yra įsitikinę, kad visi dalykai, kuriuos jie mano būtina keisti, gali būti keičiami atėjus į valdžią pačiu brutaliausiu būdu.
Akivaizdžiai matome, kad jie yra apsėsti naujų draudimų bei ribojimų manijos ir dar galvoja, kad yra įgalioti moralizuoti bei teisti. Štai europarlamentaras Andrius Kubilius elgiasi kaip tipiškas sovietmečio biurokratas, pabrėžiantis, kad „aš viršininkas, o tu durnius“, ir klausia: „Kada Lietuva turės „tamsybiškumo sulaikymo strategiją?“
Komunistai su šaknimis rovė tautinį, kultūrinį identitetą, religiją, o žmones, kurie vadovaujasi vertybėmis ant kurių yra pastatyta visa Vakarų civilizacija, A. Kubilius vadina „tamsybininkais“. Matome visiškai atvirą TS-LKD ideologinį priešiškumą ne tik savo ankstesnei politikai, bet ir tradiciniam konservatyvumui.
Kaip toli nueita, rodo bandymai pačių lietuvių rankomis perrašyti istoriją, vyksta tikras mūšis dėl Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų lietuvių rezistentų vertinimo, siekiama diskredituoti ginkluotus pasipriešinimus.
Ar jums nekyla minčių, kad jis visu smarkumu įsiplieskė per pastarąsias 100 dienų? Maža to, „konservatorių“ sudarytos Vyriausybės teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska bando kišti tokias įstatymų pataisas, apie kurias pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais autonomininkai tik svajojo. Tačiau, mano požiūriu, pats svarbiausias yra dar vienas niuansas, apie kurį visai nekalbama.
Demokratijoje politikai turi pasiūlyti aiškią politiką, suformuluoti tikslus ir nurodyti būdus jiems pasiekti. Tai nėra, kaip dabar pas mus įprasta, tik skaičiukai kiek ir kam pradėsim prie algos ar pensijos. Dabar prievartiniu būdu diegiama ideologija, kuri iš esmės keičia gyvenseną, bet visuomenė net nežino, kas yra jos autorius, kokie konkretūs žmonės už viso to stovi, o svarbiausia – mes matome tik fragmentus, tačiau niekas neįvardija galutinio tikslo. Viskas kartojasi iš naujo tik su kitomis dekoracijomis: komunistai dainavo „pasaulį seną išardysim“ ir prievarta bei represijomis kūrė utopiją.
Kas mokėsi sovietmečiu, prisimena pseudomokslinę abstrakciją „komunizmas – šviesi žmonijos ateitis“. Tačiau sovietmečiu bent buvo formuluotė „yra nuomonė“. Tai reiškė, kad tai yra kolektyvinė komunistų partijos atsakomybė. Dabar nėra net to.
Puikiai suprantame, kad rinkimus laimėjusios partijos pirmininkas G. Landsbergis nepajėgus dalyvauti debatuose ar atsakyti į bent kiek rimtesnį klausimą, jis tiesiog pasislėpė už nugarų. Vis dėlto, atėjo laikas pakviesti TS-LKD pirmininką į TV forumą ir paklausinėti iš esmės: iš kur visa tai eina? Koks šios politikos galutinis tikslas? Kas ir kada nusprendė, kad tai yra vienintelė teisinga ideologija? Kodėl mes privalome ją aklai diegti?
Kol visuomenė neturi aiškių atsakymų į šiuos ir daugelį kitų svarbių klausimų, ji turi pilną tiesę ir pareigą griežtai atmesti visą šią ideologiją, nes ji ne dvylikametė mergaitė, kuri šokoladuku suviliota su nepažįstamu dėde patikliai eis į mišką.
Kol visuomenė neturi aiškių atsakymų į šiuos ir daugelį kitų svarbių klausimų, ji turi pilną tiesę ir pareigą griežtai atmesti visą šią ideologiją, nes ji ne dvylikametė mergaitė, kuri šokoladuku suviliota su nepažįstamu dėde patikliai eis į mišką.
Prancūzijos revoliucijos teroras, bolševikų perversmas Rusijoje, Stalino represijos, Mao kultūrinė revoliucija Kinijoje ir daugelis kitų pavyzdžių rodo, kad revoliuciniai pokyčiai, kurių apraiškas jau matome, yra visiškai destruktyvūs, destabilizuojantys ir žudantys, todėl pats laikas pradėti viešą diskusiją, ką reiškia šiais laikais būti konservatoriumi, nes neomarksizmui yra tik viena alternatyva – sveikas konservatizmas.
Kuo skiriasi tradicinis konservatorius nuo mūsiškio neomarksisto? Jų mąstymas kardinaliai skiriasi ir, visų pirma, pozityviu požiūriu. Konservatorius mato daug gerų dalykų, kurie jam patinka, o jei kas nors nepatinka, tuomet jis, remdamasis visiems suprantama tradicija ir bendruomenės interesais, ieško sprendimo.
Neomarksistas mąsto diametraliai priešingai: jis mato tik tai, kas bloga, o griovimas yra pagrindinis veiklos tikslas. Paskutinio, 2011 m. atlikto Lietuvos gyventojų surašymo metu Romos katalikų religinei bendruomenei save priskyrė 2 350 478 lietuviai. Tuomet tai sudarė 77,23 proc. Lietuvos gyventojų.
TS-LKD vadovai bei nariai veidmainiškai nuolat dalyvauja įvairiose šventinėse mišiose ir tuo pat metu griauna krikščionybe paremtos Vakarų civilizacijos pamatus…
Autorius yra vienas Sąjūdžio kūrėjų, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
Nacionalinio susivienijimo kreipimasis į LR Seimą ir šalies visuomenę, skelbiamas artėjant balsavimui dėl LGGRTC vadovo prof. A. Jakubausko atleidimo iš einamų pareigų, yra ypač svarbus. Jo paskirtis – išsklaidyti specialiai sukurtą dūmų uždangą, turinčią paslėpti politinę artėjančio balsavimo dėl A. Jakubausko esmę ir jo egzistencinę reikšmę lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės ateičiai.
Iš tikrųjų LR Seimas pavojingai priartėjo prie slenksčio, kai gali atlikti 1940 m. marionetinio „liaudies seimo“ vaidmenį. Dūmų uždanga kuria prielaidas pasikartoti scenarijui, kai vėl būtų susivokta ir atsitokėta per vėlai. Kuriamas ir visuomenei skleidžiamas klaidinantis vaizdinys, kad Centre vyksta banalus direktoriaus ir dalies istorikų konfliktas, kurį paprasčiausia būtų išspręsti pakeičiant vadovą.
Net jaučiant ir pripažįstant, kad puolantieji Centrą ir jo vadovą siekia „pataisyti“, o iš tikrųjų – iš esmės perrašyti Birželio sukilimo ir partizaninio pasipriešinimo istoriją, neretai manoma, kad būtų apsiribota tik K. Škirpos ir J. Noreikos-Vėtros pasmerkimu ir jų, kaip tariamų nacių kolaborantų, atminties ištrynimu pašalinant jų vardu pavadintų gatvių pavadinimus ir sunaikinant visus kitus juos ir patį Sukilimą įamžinančius memorialinius ženklus.
Iš tiesų vykstančio puolimo užmojai kur kas didesni. Tokios šmeižikiškos knygos kaip R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ nėra rašomos, verčiamos į anglų kalbą ir plačiai pristatinėjamos užsienyje tik tam, kad būtų dar kartą pakartoti Kremliaus propagandos teiginiai, jog Birželio sukilimą organizavo nacistinės Vokietijos pakalikai, partizanų būrius sudarė miškuose nuo pelnyto atpildo besislapstę žydšaudžiai, o galiausiai neliktų K. Škirpos vardo alėjos ar J. Noreikai-Vėtrai skirtos atminimo lentos.
Ištisus dešimtmečius trunkančio, o pastaraisiais metais neregėtą mastą įgijusio ir itin aršaus LGGRTC puolimo tikslai – nepalyginamai didesni, iš tikrųjų – strateginiai. Prof. A. Jokubauską siekiama pakeisti vadovu, kuris sutiktų pripažinti K. Škirpą ir J. Noreiką-Vėtrą nacistinės Vokietijos kolaborantais ir žydų žudynių bendrininkais; toliau plečiant puolimą ir stiprinant spaudimą tarptautinėje arenoje ir šalies viduje, Lietuva būtų verčiama galutinai atsiriboti nuo Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės ir oficialiai juos pasmerkti. Remiantis tokiu Sukilimo vertinimu, būtų nuosekliai juodinamas ir diskredituojamas karo metų antinacinis pasipriešinimas ir pokario partizaninis judėjimas, kurio dalyviai būtų jau ir teisiškai laikomi teroristinėmis kriminalinių nusikaltėlių ir fašistinių žydšaudžių grupuotėmis.
Tai nėra hipotetinė prielaida – R. Vanagaitės mėginimas apšmeižti kaip nacių talkininką net A. Ramanauską-Vanagą yra ne paprastas melas ar banali provokacija, o pirmasis bandymas patikrinti visuomenės reakciją siekiant išsiaiškinti, kada bus galima pradėti ir kiek toli bus galima eiti partizaninio judėjimo visiško diskreditavimo ir galiausiai Kremliaus atkakliai reikalaujamo jo pasmerkimo keliu.
Paskutinis šios strategijos žingsnis – toliau vyniojant istorinių ir politinių sąsajų su Birželio sukilimu prasmines gijas diskredituoti Sąjūdį ir delegitimuoti 1990 m. atkurtą Lietuvos valstybę. Šia linkme kruopščiai dirbama jau seniai: gerai žinoma dėl J. Basanavičiaus ir J. Marcinkevičiaus menkinimo ir juodinimo. N. Putinaitė sąmoningai ir nuosekliai plėtoja dviejų sąjūdžių– retrogradiško nacionalistinio ir protofašistinio bei anksčiau niekam negirdėto ir jame turbūt pogrindžio sąlygomis veikusio pažangaus proeuropietiško ir demokratinio – sąjūdžių koncepciją, kurią jau atvirai siekiama skleisti ir įtvirtinti kaip oficialų Sąjūdžio istorijos pasakojimą.
Reaguoti į šią Sąjūdžio diskreditavimo ir faktinio likvidavimo koncepciją viešai teko tiek straipsniais (čia ir čia), tiek politiniu kreipimusi.
Šios aplinkybės duoda rimtą pagrindą teigti ir nerimauti, kad Centro palenkimas šia schema ir tikslais grindžiamai Kremliaus istorijos politikai įgyvendinti, LR Seimui paaukojant jo vadovą – kadaise panašiai buvo paaukoti Lietuvai ištikimi pareigūnai K. Skučas ir A. Povilaitis – taptų faktine šalies naujos aneksijos pradžia. Tai yra parengiamuoju žingsniu, ruošiant Lietuvą dar vienam Nepriklausomybės praradimui. Toks Seimo sprendimas prilygtų 1939 m. Lietuvos pasidavimui, kai, neatlaikius sovietų šantažo, buvo palūžta ir pasirašyta pragaištinga sutartis dėl kariuomenės įvedimo, o po kelių mėnesių, per kuriuos dar buvo išlaikytas de facto jau prarasto valstybingumo fasadas, sulaukta sovietų ultimatumo, kuriuo pareikalauta teisės „taikiai“ okupuoti kraštą.
Taip pat neįmanoma ignoruoti dar vieno besikartojančio 1938–1940 m. įvykių scenarijaus aspekto: Lenkijos ir Vokietijos ultimatumų priėmimas ir sutarties su SSRS dėl karinių įgulų pasirašymas palaužė tautą moraliai ir psichologiškai – tai buvo viena iš gėdingos kapituliacijos 1940 m. priežasčių. Nėra abejonės, kad LGGRTC vadovo atleidimas šantažuojant iš Kremliaus diriguojamoms ir koordinuojamoms Lietuvai priešiškoms užsienio ir vidaus jėgoms padarytų visuomenei panašų poveikį – kelti tautos pažeminimo, piliečių gėdos dėl valstybės bejėgiškumo ir nuolankumo jausmą.
Dėl šių priežasčių Nacionalinio susivienijimo Kreipimesi LR Seimo nariai įspėjami neiti „liaudies seimo“ keliu ir yra primygtinai raginami aiškiai ir atvirai išsakyti savo poziciją Lietuvos valstybės išlikimui ir ateičiai lemiamu klausimu. Tai jie gali padaryti vieninteliu įmanomu būdu – nedalyvaujant balsavime, kuris gali tapti valstybės išdavystės aktu. Dalyvavusiųjų pasiteisinimai ir patikinimai, kad jie balsavo prieš prof. A. Jakubausko atleidimą bus beverčiai ir niekam nebus įdomūs.
Savaitraštyje «Экспресс-неделя» yra paskelbtas labai išsamus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo Ado Jakubauskointerviu apie tikrąsias priežastis, kodėl yra puolamas Genocido centras.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centras Lietuvoje dažnai kaltinamas nacių okupacijos nuvertinimu ir bandymu išbalinti tuos, kurie dalyvavo Lietuvos žydų tragedijoje.
Ar tikrai taip ir kodėl vadovybė radikaliai nesutinka su šiuo požiūriu?
……….
Istorinė Antrojo pasaulinio karo atmintis, nepriklausomybės praradimas, holokaustas ir ginkluota „miško brolių“ kova su sovietiniu režimu vis dar jaudina Lietuvos visuomenės mintis. Praeities prisiminimai, kurie turėjo atlikti dvasinio ryšio vaidmenį, dažnai vaidina išsiskyrimą. Lietuvos gyventojai negali susitarti ir karštai ginčytis dėl minėtų įvykių, lipdami vienas kitam įžeidžiančias etiketes. Netgi Lietuvos istorikų vertinimai apie tragišką praeitį kartais būna visiškai priešingi, ypač kalbant apie vokiečių bendrininkus ir lietuvių vaidmenį karo metais žydų žudynėse.
⁃ Prieš kelerius metus CIGRZL paskelbė, kad aktorius Donatas Banionis, dirigentas Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius bendradarbiavo su KGB. Vėliau Lietuvos liustracijos komisija pareiškė, kad tokie kaltinimai yra nesąžiningi. Ar centro vadovybė padarė galutinę išvadą?
– Pirmiausia turiu paaiškinti, kokia yra mokslinė ir teisinė problema, su kuria mūsų centras susidūrė šiuo atveju. Pagal Lietuvos įstatymus asmenis, bendradarbiavusius su sovietų slaptosiomis tarnybomis, įsteigia vadinamoji liustracijos komisija, o centrui pavesta paskelbti sovietų slaptųjų tarnybų dokumentus.
Tuo pačiu Lietuvoje likusiuose KGB archyvuose (agentų bylos, registracijos žurnalai ir jų asmens bylos, vadinamosios laiškų bylos ir kt.), Kai kuriuos iš jų centras skelbia savo interneto svetainėje, KGB mini tūkstančius agentų. Ir mes negalime tuo netikėti, nes be agentų tinklo neveikė ir neveikia nė viena specialioji tarnyba pasaulyje, o KGB, kaip žinome, buvo visiško stebėjimo struktūra. Agentų skaičius buvo vienas svarbiausių KGB pareigūnų darbo vertinimo rodiklių.
⁃ Seimo lygmenyje kartas nuo karto raginama išslaptinti KGB archyvus, kad visa informacija apie galimą tam tikrų asmenų, politikų ir visuomenės veikėjų bendradarbiavimą su sovietų specialiosiomis tarnybomis taptų vieša. Kaip vertinate tokius pasiūlymus?
– Iš tikrųjų KGB dokumentai vis dar yra išslaptinti ir prieinami – visi gali jais naudotis Specialiajame archyve, esančiame buvusiame KGB pastate. Kažkas klaidingai mano, kad vieši yra tik tie dokumentai, kuriuos centras patalpina savo interneto svetainėje – taip nėra. Pats centras šiuos dokumentus nukopijuoja iš archyvo. Išimtis yra tik labai maža dalis dokumentų, kuriuose agentų paskirti asmenys faktiškai pripažino bendradarbiavę su KGB. Valstybė įsipareigojo saugoti prisipažinusiųjų duomenis, todėl su jų žvalgybos veikla susiję dokumentai yra įslaptinti…
Kviečiame į mitingą: apginkime Genocido centrą ir jo direktorių.
Nacionalinis susivienijimas, kartu su jaunimo sambūriu „Pro Patria“ ir Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacine taryba (NOKT), paskelbė kviečiantys į mitingą prie Seimo, Nepriklausomybės aikštėje, balandžio 1 dieną, 10 valandą ryto.
Mitinge bus reikalaujama nutraukti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktoriaus prof. Jakubausko persekiojimą ir balsuoti už jo teisę toliau dirbti Centro direktoriaus pareigose.
„Išsigalvotais teiginiais grindžiamais ir plačiai skleidžiamais melagingais kaltinimais yra dangstomas tikrasis pastangų jį atstatydinti iš einamų pareigų tikslas – paversti šį paskutinį Lietuvos Laisvės kovų atminties ir istorijos gynybos bastioną Kremliaus istorijos politikos įgyvendinimo Lietuvoje paklusniu įrankiu.
Atvirai siekiama LGGRTC direktoriumi paskirti „nenorintį dalyvauti istorinės atminties karuose“ asmenį, kurio vadovaujamas Centras turėtų padėti oficialiu valstybiniu lygmeniu Lietuvoje įtvirtinti buvusioje SSRS skleistą ir šių dienų Rusijos propaguojamą II Pasaulinio karo, 1941 m. Birželio sukilimo, Holokausto tragedijos ir pokario partizaninio judėjimo istorijos aiškinimą.“, – skelbia mitingo organizatoriai.
„Emanuelis Zingeris viešai įvardijo, kad patraukti Centro direktorių reikia, kad būtų galima peržiūrėti laisvės kovų dalyvių vertinimą, apdovanojimus ir įamžinimą. Trumpai tariant, jau dabar grasinama, kad pradės kristi atminimo lentos ir paminklai laisvės kovotojams.
Ruošiama dirva Lietuvai pasmerkti Birželio sukilimą, o per tai ir pateisinti okupaciją. Tauta tiesiog negali pasyviai stebėti šio susidorojimo su Adu Jakubausko, o patraukus jį – ir su Lietuvos laisvės kovų istorija“, – teigia vienas mitingo iniciatorių prof. Vytautas Radžvilas.
„Situacija unikali – tariamai dėl vadovo ir darbuotojų nesutarimų pats Seimas įsikiša ir sprendžia, ar vadovas gali likti pareigose. Tai akivaizdus atvejis, kai valdantieji nori susidoroti su buvusios daugumos paskirtu tarnautoju ir ieško bet kokio preteksto tam padaryti.
Paprastai sakant, tai yra susidorojimas. Skleidžiami net melagingi gandai, esą Jakubauskas turįs ryšių su Kremliumi, kai iš tiesų ilgus metus išvis negalėjo lankytis Rusijoje.
Visi iškiliausi antisovietiniai rezistentai, taip pat politiniai kaliniai ir tremtiniai, Laisvės kovotojų organizacijos, Lietuvos Mokslininkų sąjunga ir net 61 paties Genocido centro darbuotojas išsakė savo palaikymą Adui Jakubauskui. Bet Seimo valdantiesiems visa tai nerūpi, girdimi tik faktai, pateisinantys suplanuotą susidorojimą“, – akcentuoja Vytautas Sinica.
Nacionalinis susivienijimas kviečia prie mitingo prisijungti visas Lietuvos istorijos klausimui neabejingas patriotines organizacijas.
Į mitingą kviečia ir Laisvės premijos laureatai Nijolė Sadūnaitė, Jonas Kadžionis ir kiti laisvės kovų dalyviai.
Platesnei informacijai: Vytautas Radžvilas +370 698 83061 Vytautas Sinica +370 616 19357 Nijolė Sadūnaitė +370 644 98240
2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo visateise NATO gynybinio aljanso nare. Taigi, prieš 17 metų. Reikšminga, įsidėmėtina data daugeliu aspektų. Istorinės atminties išsaugojimo atžvilgiu – taip pat.
Na, spręskite patys. Tai galbūt padės šiek tiek geriau suprasti ir tai, kas dabar vyksta diskusijose apie istorinę atmintį. Turiu galvoje Maskvoje kilusį susierzinimą NATO paskelbtu trumpu dokumentiniu filmu apie Baltijos šalių partizanų kovą prieš sovietinį režimą.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova paskelbė, kad tokiam „istorijos iškraipymui, sąmoningai platinamam NATO, siekiant pakirsti Niurnbergo teismo išvadas, būtina užkirsti kelią! Jeigu šiandien Bandera – herojus, o „miško broliai“ – partizanai, gelbėję Baltijos šalis, tai kas bus rytoj?“ dramatiškai klausia Kremliaus balsu kalbanti pareigūnė.„
„Iškreipta viešoji nuomonė yra lyg padirbti pinigai: ji reikalinga kaltiems žmonėms atitinkamai paveikti sąžininguosius, kad pastarieji, nė nesuvokdami ką darantys, įteisintų pirmųjų nusikaltimus“, – sakė Josephas-Marie de Maistre‘as, prancūzų mąstytojas, politikas ir diplomatas, vienas įtakingiausių XVIII a. pabaigos konservatyvizmo ideologų.
De Maistre‘as 14 metų praleido Rusijoje, nuo 1803 iki 1817 m. vykdė Prancūzijos pasiuntinio misiją tuometinėje imperijos sostinėje Sankt Peterburge, parašė išraiškingų, iki šiol aktualumo nepraradusių knygų apie rusų mentalitetą, kultūrą bei papročius.
Pasaulio gelbėtojai
Gaila, lietuviškai de Maistre‘as faktiškai neišverstas, o prancūzų kalba Lietuvoje naudojama labai ribotai. Rusai turi jo nemaža išsivertę, nepaisant to, kad skaityti de Maistre‘ą jiems vargu ar yra labai malonu, ypač veikalą „Rusų religija ir papročiai“.
„Tereikia šitiems vergams gauti laisvę ir jie kaip mat paklius į nagus prievaizdams, daugiau nei įtartiniems, ir šventikams, neturintiems nei tikėjimo, nei žmonių pasitikėjimo.
Būdami nepasiruošę laisvei, jie neabejotinai ir nejučia nuo prietarų kris į ateizmą, nuo pasyvaus paklusnumo – į nevaldomą veiklumą. Laisvė paveiks jų aistras taip, kaip stiprus vynas paveikia žmogų, prie jo visiškai nepratusį. Patys šios laisvamanybės vaizdai ištvirkins netgi tuos, kurie nenorės tame dalyvauti.“
Taip apie rusus rašė prancūzas šimtmečiu anksčiau, negu jo žodžius kruvinu bolševikiniu perversmu ir septynis dešimtmečius tvėrusia, daugiausia nekaltų aukų istorijoje nusinešusia despotija patvirtino patys rusai.
Dabar iš tos despotijos išsilukštenęs režimas, garbinantis ir sau pavyzdžiu statantis jo valdovus–budelius, kaip simbolinį tapatybės tęstinumą perėmęs ir jų naudoto himno melodiją, aiškina mums mūsų istoriją ir moko demokratijos.
Šimtmečiais gyvenę priespaudoje, niekada nesukūrę žmoniškų sąlygų savo šalies piliečiams, bet nuolat engę, persekioję ir skriaudę kaimynus, jų sąskaita nepaliaujamai plėtę imperiją, tenkindami nepasotinamą svetimų žemių troškulį, rusai šiandien vėl jaučiasi pasaulio „nuo fašizmo“ gelbėtojai.
Politinis manevras – „ateiti į pagalbą“
Turiu galvoje Maskvoje kilusį susierzinimą NATO paskelbtu trumpu dokumentiniu filmu apie Baltijos šalių partizanų kovą prieš sovietinį režimą.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova paskelbė, kad tokiam „istorijos iškraipymui, sąmoningai platinamam NATO, siekiant pakirsti Niurnbergo teismo išvadas, būtina užkirsti kelią! Jeigu šiandien Bandera – herojus, o „miško broliai“ – partiznai, gelbėję Baltijos šalis, tai kas bus rytoj?“ – dramatiškai klausia Kremliaus balsu kalbanti pareigūnė.
Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas pareiškė, kad „NATO filmas apie „miško brolius“, žudžiusius mūsų kareivius, patvirtina, jog NATO asmenyje turime reikalo su nepribaigtais hitlerininkų pasekėjais“, o Andrejus Sorokinas, Rusijos kultūros ministro patarėjas, paskelbė, kad „miško brolius“ sukūrė ir finansavo „Vakarų partneriai“ vykdyti „išskirtinai diversinę veiklą prieš Rusiją/SSSR (kas yra vienas ir tas pats).“
Šimtmečiais gyvenę priespaudoje, niekada nesukūrę žmoniškų sąlygų savo šalies piliečiams, bet nuolat engę, persekioję ir skriaudę kaimynus, jų sąskaita nepaliaujamai plėtę imperiją, tenkindami nepasotinamą svetimų žemių troškulį, rusai šiandien vėl jaučiasi pasaulio „nuo fašizmo“ gelbėtojai.
Tokia Rusijos pozicija nestebina. Ji tik dar kartą patvirtina, kad režimas, susitapatinęs su sovietiniu himnu, yra perėmęs ir daugelį sovietinės despotijos refleksų, įskaitant ir požiūrį į savo kaimynus bei istorinio pasakojimo traktuotę.
A. Sorokinas sako tiesiai: dabartinė Rusija ir Sovietų Sąjunga yra „vienas ir tas pats“! O jeigu Sovietų Sąjunga ir šiandieninė Rusija yra „vienas ir tas pats“, ar reikia dar aiškesnio patvirtinimo, kad Baltijos valstybėms esama realios grėsmės, jos negali jaustis saugios, nes Rusija, kaip ir Sovietų Sąjunga, nėra prognozuojama valstybė ir joks pretekstas agresijai pateisinti nebus per menkas, jei tik Rusija, kultivuodama sovietinę bendravimo su savo kaimynais praktiką, bus tikra, kad laikas agresijai yra tinkamas?
SSRS kariai
SSRS kariai Sovietų Sąjunga būtent šitaip ir elgėsi, be paliovos stumdama savo sienas į Vakarus. Ir todėl, matyt, nėra atsitiktinumas, kad Rusija nepripažįsta 1940 m. įvykdytos Baltijos šalių okupacijos fakto.
Tokia laikysena turi gilesnę prasmę, negu tai gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Neigiant okupaciją ir laisvų, nepriklausomų Baltijos šalių pavergimą toliau vadinant „socialistine revoliucija“, tarsi pasilaikomos „laisvos rankos“, istoriškai palankioms aplinkybėms susiklosčius, vėl pakartoti rytų kaimyno plačiai kultivuotą ir tebekultivuojamą politinį manevrą – „ateiti į pagalbą“ tariamai „engiamai liaudžiai“.
Tokią „pagalbą“ jau po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusija „suteikė“ Moldovai, kairiajame Dniestro krante įkurdinusi Maskvos kontroliuojamą „Padiestrio Moldovos respubliką“.
Tos „pagalbos“ pasekmė Kaukaze – Armėnijos rankomis atimtas iš Azerbaidžando Kalnų Karabachas ir ilgam įšaldytas teritorinis konfliktas. Iš Gruzijos atimta Abchaziją ir Pietų Osetiją, iš Ukrainos – Krymas ir Donbasas. Ir visos šios teritorijos paverstos skurstančiais ir pavojingais konfliktų židiniais.
Spjovė į Kuusineno „vyriausybę“
Ta praktika perimta iš dabartinės Rusijos pirmtakės Sovietų Sąjungos. 1939 m. užpuolusi Suomiją, tuojau sudarė savą komunistinę „vyriausybę“ Suomijos pasienio mieste Terijokyje (dabar – Zelenogorskas), užgrobtos Karelijos sąsmaukoje.
Tos „vyriausybės“ priešakyje pastatė suomį komunistą Otto Kuusineną ir paskelbė, kad jie kitokios suomių vyriausybės nepripažįsta, tik Kuusineno, kad su šia „vyriausybe“ sovietai jau sudarę „visą eilę sutarčių“.
Kol Sovietų Sąjunga tris su puse mėnesio nesėkmingai kariavo prieš Suomiją, dėl ko 1939 m. gruodžio 13 d. buvo gėdingai, kaip visuotinio pasmerkimo susilaukusi agresorė, išmesta iš Tautų Sąjungos, Kuusineno „vyriausybė“ Terijokyje posėdžiavo.
Tarp tos „vyriausybės“ nutarimų buvo ir sprendimas tuo metu sovietų aviacijos bombarduojamą Helsinkį, kaip 1940 m. vasario 5 d. pranešė BBC, pavadinti Staliningradu, o Turku (Abo) miestą – Hitlerstadtu. (Helsinkį pavadino Staliningradu. – „Draugas“, 1940 m. vasario 6 d.). Išraiškingas parankinių tūpsnis totalitarinių režimų kolaboravimui pašlovinti ir liokajiškas ištikimybės maitintojams patvirtinimas!
Tuo metu Baltijos valstybės elgėsi kitaip.
„Baltijos valstybės nesikiš į jokius karus, – pareiškė jų atstovai po 1940 m. kovo 17 d. Rygoje įvykusios trijų šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo. Konferencijoje, kuri tęsėsi tris dienas, nutarta ir toliau laikytis griežto neutralumo.
Baltijos šalys jo laikėsi ir Suomijos bei Sovietų Sąjungos karo atžvilgiu. Jos netgi nebalsavo už Sovietų Sąjungos pašalinimą iš Tautų Sąjungos po akivaizdaus Suomijos užpuolimo. Nekalbant apie tai, kad jos nesiangažavo ir Vakaruose žūtbūtinėse grumtynėse susirėmusių nacių Vokietijos ir Anglijos su Prancuzija atžvilgiu.
Sovietiniai lyderiai ir sovietų spauda tuo metu gyrė Baltijos valstybių politiką, jų santykius su SSSR vadino „pavyzdiniais“. Tačiau tariamai teigiamas Maskvos požiūris ėmė keistis netrukus po to, kai 1940 m. kovo 13 d. Sovietų Sąjunga, supratusi, kad suomių riešutas bolševikų dantims per kietas, spjovusi į Kuusineno „vyriausybę“, vėl iš naujo pripažino „buržuazinę“ Suomijos vyriausybę ir pasirašė su ja taikos sutartį.
Nacių ir bolševikų sąjunga
Jau 1940 m. balandžio mėnesį įgaliotasis ministras Maskvoje dr. Ladas Natkevičius pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, kad „Lietuvos–Sovietų Sąjungos gerų santykių kelią perbėgo juoda katė“.
Baltijos šalių neutralumo pozicija Maskvą ėmė erzinti. 1940 m. gegužės 16 d. Stalino vyriausybės ruporas laikraštis „Izvestija“ paskelbė straipsnį, kuris parodė tikrą Maskvos požiūrį į neutralias valstybes: „Paskutinieji karo įvykiai (Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo okupacija) dar kartą įrodė, jog mažų valstybių neutralumas, kurį išlaikyti joms nepakanka jėgų, yra vien fantazija. Todėl mažoms šalims tėra labai nedaug galimybių išlikti ir išsaugoti savo nepriklausomybę. Visi mažų valstybių svarstymai apie tai, kas yra teisinga, o kas neteisinga santykiuose su didžiosiomis valstybėmis, kurios kariauja, spręsdamos lemtingą klausimą „būti joms ar nebūti“, yra geriausiu atveju naivūs <…>. Mes norėtume joms dar kartą priminti, kad kai kurių mažų šalių neutralumo politiką tegalima pavadinti ne kuo nors kitu, o tik savižudybe.“
O jeigu Sovietų Sąjunga ir šiandieninė Rusija yra „vienas ir tas pats“, ar reikia dar aiškesnio patvirtinimo, kad Baltijos valstybėms esama realios grėsmės, jos negali jaustis saugios, nes Rusija, kaip ir Sovietų Sąjunga, nėra prognozuojama valstybė ir joks pretekstas agresijai pateisinti nebus per menkas, jei tik Rusija, kultivuodama sovietinę bendravimo su savo kaimynais praktiką, bus tikra, kad laikas agresijai yra tinkamas?
Tas sovietų vyriausybės nuomonę atspindintis „Izvestijų“ straipsnis labai aiškiai parodo kieno pusėje Hitlerio kare su Vakarais stovėjo Sovietų Sąjunga. Vienareikšmiškai – Hitlerio. „Kaltos“ sovietams buvo mažosios valstybės, nes karą sukėlę agresoriai, matai, turėjo spręsti klausimą „būti jiems ar nebūti“.
V. Molotvas, tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras, demonstruodamas solidarumą nacių Vokietijai, kovo 28 d. per Maskvos radijo stotį, pasak to paties „Izvestija“, įspėjo netgi Jungtines Amerikos Valstijas, kad jos „mažiau parduotų ginklų ir karo medžiagos Anglijai ir Prancūzijai“, nes priešingu atveju „bus įtrauktos karan“. (Bolševikai įspėja J.A. Valstybes. – „Draugas“, 1940 m. kovo 30 d.)
Tokią bolševikų drąsą sąlygojo jų paktas su naciais ir to pakto sąlygotas platus, visapusiškas, įskaitant karinį, bendradarbiavimas.
Minėdamos Molotovo–Ribentropo sutarties metines, minėtasis sovietų laikraštis „Izvestija“ 1940 m. rugpjūčio 23 d. džiaugsmingai rašė, kad „Rusija padeda Vokietijai nugalėti Anglijos blokadą, siųsdama jai žaliavos ir už tai gaudama iš Vokietijos pramonės produktų, tarp jų – ginklų“.
Džiaugdamasis sutartimi, laikraštis tvirtino, kad po jos pasirašymo „prekyba pasiekė aukščiausio laipsnio“, kad paktas esąs „svarbiausias taikos palaikymo faktorius“, kad jis „užbaigė nesutikimus, kuriuos kėlė karo tarp Vokietijos ir SSSR provokatoriai“, kad tai buvęs „persilaužimo taškas ne tik sovietų ir vokiečių santykių istorijoje, bet taip pat visos Europos ir ne tik Europos istorijoje“.
Taip rašė vyriausybės nuomonę atspindintis dienraštis šalies, vos prieš du mėnesius okupavusios Baltijos valstybes, apkaltinus jas išgalvotais pretekstais, įskaitant visiškai melagingą kaltinimą kūrus prieš Sovietų Sąjungą nukreiptą slaptą „karinę sąjungą“.
Tuo metu kaip tik patys sovietai buvo sudarę sąjungą su naciais ir dvidešimt du mėnesius – trečdalį laiko negu truko Antrasis pasaulinis karas – glaudžiai bendradarbiavo, tuo pastūmėdami ne tik hitlerinę Vokietiją į vis naujas avantiūras, bet ir patys į jas įsileidę, tapdami nusikaltimų, sukėlusių baisias pasekmės Europai ir pasauliui, bendrininkais.
Taikliai pastebėjo Juozas Brazaitis: „Nacionalsocializmas ir komunizmas išpažįsta išrinktuosius žmones ir atmestuosius, […] komunizmo matas žmonių atrankai – socialinė klasė: išrinktoji yra proletariato klasė, ir atmestinos visos kitos. […]
Nacionalsocializmo matas žmonių atrankai – rasė: geriausia germanų, menkiausia semitų. Pirmoji skirta pasaulio progresui, antroji tam progresui kliudo ir dėl to sunaikintina, nebūtinai net sunaudojant ir jos darbo jėgą.“
Vis dėlto nacių ir komunistų taktikos šiek tiek skyrėsi. „Sovietų NKVD suiminėjo, žudė, kalino, deportavo, individualiai ir masiškai, pati ir savo vardu, be jokios priedangos. Tik politinius veiksmus sovietinis režimas stengėsi pridengti svetimu, vietos gyventojų vardu; pvz., sovietizacija, inkorporacija turėjo rodytis vykdoma tariamai laisva liaudies valia.
Naciniai okupantai darė priešingai: atvirai darė politinius veiksmus, pvz., tiesiog Hitlerio vardu nuslopino nepriklausomybės ženklus ir siekimus. Tačiau gyventojų eksterminaciją stengėsi pridengti svetimu vardu – vietos gyventojų.“ („Vienų vieni“, Vilnius, 1991, 132 p.)
Milžiniškas kiekis medžiagos
Šio pobūdžio tarptautinius komunistų nusikaltimus pavergtoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms Antrojo pasaulinio karo metais ir iškart po jo nepaneigiamai įrodo reikšmingas bei autoritetingas politinis tyrimas, kurį 1953 ir 1954 m. atliko JAV Atstovų Rūmų vadinamasis Kersteno Komitetas (Select Committee to Investigate the Incorporation of the Baltic States into the U.S.S.R.), šioms valstybėms esant pavergtoms ir sovietų išnaudojamoms.
Reikšminga yra tai, kad Kersteno komiteto tyrimas buvo atliktas nesiribojant vien Lietuvos ar tik Baltijos valstybių atvejais, bet žvelgiant į procesą plačiai – visos Vidurio ir Rytų Europos bei ne rusiškų sovietinių respublikų (Ukrainos, Baltarusijos, Kaukazo) likimo pokarinėje Europoje kontekste.
Per palyginti trumpą laiką Kersteno komitetui pasisekė sutelkti labai daug ir gerai dokumentuotų nesugriaunamų įrodymų komunistinės sistemos nusikalstamumui, nežmoniškumui pagrįsti ir agresyviems Sovietų Sąjungos sąmokslams bei kitiems tarptautiniams nusikaltimams nustatyti.
Komisijos darbo rezultatai yra epochinės reikšmės, kadangi to pakartoti šiuo metu nebebūtų įmanoma: karo nusikaltimų liudininkų ir amžininkų paprasčiausiai nebeliko. O anuo metu Vidurio ir Rytų Europos šalys buvo okupuotos, taigi, pačios tokio tyrimo atlikti negalėjo. Todėl deramu laiku autoritetingo organo sutelkta ir teisminio proceso garantijomis apsaugoto nešališko tardymo keliu surinkta medžiaga šiandien yra nesugriaunamas argumentas, niekam nepaliekantis iliuzijų dėl komunistinės sistemos ar Sovietų Sąjungos tikslų bei metodų.
Savo reikalavimams bei siekimams pavergtoje valstybėje įvykdyti ar apsaugoti Sovietų Sąjunga nežino jokių ribų terorui, prievartai, barbariškumui, veidmainystei ir nežmoniškai korupcijai.
JAV Kongreso Ch. J. Kersteno Komiteto dokumentai 1953–1954 m. Kaip ši medžiaga atrodo? Savo viešus tardymus komisija pradėjo 1953 m. lapkričio 30 d. ir baigė 1954 m. gruodžio 3 d. Vien tik viešo tardymo posėdžių buvo 50–dešimt. Jie vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose (Vašingtone, Detroite, Čikagoje, Niujorke, Klyvlende, Milvokyje, Wilkes–Barre, Losandžele) ir Europoje (Londone bei Miunchene).
Dar vyko tardymas Berlyne, bet jis buvo neviešas. Komisija apklausė 335 liudytojus, tarp jų 45 lietuvius (be to, 86 lietuvių liudytojų parodymai pateikti raštu ir prijungti prie bylos). Įgaliotieji kongresmenai surinko per 1500 dokumentinių įrodymų. Ekspertais ar liudytojais buvo apklausti ir įžymūs amerikiečiai, tarp jų tuometis JAV valstybės sekretorius J. F. Dullesas, buvęs JAV prezidentas H. Hooveris.
Komisijai baigus darbą, dalis medžiagos 10–čia raportų (3600 psl.) buvo paskelbta, iš jos galima susidaryti bendrą vaizdą apie komisijos atliktą milžinišką darbą. Mažesnė jos dalis, JAV lietuvių inž. Anatano Rudžio ir ambasadoriaus Vytauto Antano Dambravos rūpesčiu, 1997 m. buvo išleista ir Lietuvoje atskira knyga „Baltijos valstybių užgrobimo byla: JAV Kongreso Ch. J. Kersteno Komiteto dokumentai 1953 – 1954 metai“.
Konstatavimai
Komisijos išvadas sudaro trys dalys: konstatavimai, pačios išvados ir rekomendacijos JAV vyriausybei bei Kongresui.
Apžvalginiame komiteto raporte („Summary report“) konstatavimų dalyje yra sakoma: „Vadovaudamasis liudytojų parodymais, dokumentais, priesaika patvirtintais pareiškimais ir kitais pateiktais įrodymais, komitetas konstatuoja:
1. Komunistinės agresijos objektas yra civilizacijos, kaip mes ją suprantame, sunaikinimas, pakeičiant ją planingu gyvenimo būdu, kuris išugdytų naują sovietinį žmogų, visiškai atitinkantį pasaulinės sovietinės viršvalstybės mokytojų supratimą.
2. Joks pretekstas nėra per menkas sovietinei agresijai pateisinti, jei tik Sovietų Sąjunga bus tikra, kad tai agresijai yra tinkamas laikas.
3. Nė viena valstybė, neišskiriant nė RSFSR, niekada nėra savu noru prisiėmusi komunizmo. Komunizmas įsigali jėga arba MVD ir komunistų politinių komisarų kontroliuojamos raudonosios armijos grėsme.
Komunizmas yra žinomas visų religijų – protestantų, katalikų, žydų, ortodoksų, mahometonų – priešas. Jis pakenčia tik tokius „religinius vadus“, kurie parsisamdo komunistų propagandai. JAV Kongreso Ch. J. Kersteno Komiteto dokumentai 1953–1954 m.
4. Savitarpinės pagalbos sutartys, nepuolimo paktai ir „taikų sambūvį“ įtaigoją iškilmingi pareiškimai yra tik laikas nuo laiko Sovietų Sąjungos laisvosioms valstybėms mataruojamas masalas, kad nukreiptų jas nuo Sovietų Sąjungos agresijos nekintamų tikslų. Kartą toks masalas prarytas (sutartys pasirašytos – V. V.), tie apgaulingi dokumentai tampa komunistinės penetracijos ir galutinio komunistų įsigalėjimo priemonėmis.
5. Vietinių komunistų pagalba Sovietų Sąjungai yra reikalinga tik numatytai valstybei užgrobti, o po pasisekusio smūgio jie pakeičiami sovietiniais internacionalistais, paprastai komunistais–rusais, o patys neišvengiamai nušluojami, likviduojami arba turi sprukti.
6. Komunizmo auka tapusioje valstybėje tautinė kultūra, tautinės aspiracijos, religija ir nepriklausomybė laisvai tegali reikštis tik labai trumpą laiką.
7. Komunizmo auka tapusioje valstybėje, nepaisant konstitucijos, veikiančių vietos įstatymų, tarptautinių sutarčių bei susitarimų, visais atžvilgiais gyvenimą rikiuoja Kremlius.
8. Savo reikalavimams bei siekimams pavergtoje valstybėje įvykdyti ar apsaugoti Sovietų Sąjunga nežino jokių ribų terorui, prievartai, barbariškumui, veidmainystei ir nežmoniškai korupcijai.
9. Bet kuris bandymas suformuoti komunistų ir nekomunistinių grupių politinę koaliciją vyriausybei sudaryti baigiasi tik vieninteliu rezultatu – nekomunistinių grupių likvidacija.
10. Jokių komunistų kontroliuojamos valstybės vykdomų rinkimų neįmanoma laikyti laisvais rinkimais, nes kiekvienu atveju komunistai kontroliuoja rinkimų vykdomąją organizaciją, kandidatų sąrašo sudarymą, balsavimą, balsų skaičiavimą. Kontrolę lydi balsuotojų terorizavimas.
11. Komunizmas yra žinomas visų religijų – protestantų, katalikų, žydų, ortodoksų, mahometonų – priešas. Jis pakenčia tik tokius „religinius vadus“, kurie parsisamdo komunistų propagandai.
12. Komunistinėje santvarkoje auklėjimo pagrindinis tikslas – įtaigoti komunizmą ir eliminuoti savąją pavergtosios valstybės kultūrą. Mokytojai bei mokiniai sukaustomi savotiškais intelektualinės prievartos pančiais.
13. Komunistinėje santvarkoje darbą organizuoja valstybė tik valstybės tarnybai. Darbininkas komunistinėje santvarkoje yra bejėgis šachmatų pėstininkas. Negailestingas išnaudojimas, nukamavimas yra atpildas visiems, išskyrus komunistinį elitą.
Visose komunistų okupuotose valstybėse yra sukurtos ir išaugintos dvi kraštutinai skirtingos klasės: prabangoje gyvenančių išrinktųjų turtuolių ir dėl savo egzistencijos kovojančių darbininkų. JAV Kongreso Ch. J. Kersteno Komiteto dokumentai 1953–1954 m.
14. Tarp komunistų propagandos laisvajame pasaulyje skleidžiamų melagingų šūkių yra ir idėja apie komunistinėse santvarkose tariamai nesamą rasinę diskriminaciję mažumų atžvilgiu. Šią komunistų veidmainystę ryškiai parodo be kita ko ir pačioje Sovietų Sąjungoje bei neseniai okupuotose Vidurio Europos valstybėse žydų persekiojimas bei naikinimas.
15. Prievartos darbas ir jo planingas naudojimas yra Sovietų Sąjungos ūkinės bei politinės sąrangos integrali dalis, be kurios komunistų imperija negalėtų egzistuoti. Šitokia padėtis sudaro rimtą grėsmę Jungtinių Valstijų laisvuoju darbu sunkiai pasiektiems laimėjimams ir pačiai laisvojo pasaulio ūkinei sistemai.
16. Pagrindinio kultūros narvelio – šeimos – žlugdymas komunizmui yra būtinas ir neišvengiamas.
17. Visose komunistų okupuotose valstybėse yra sukurtos ir išaugintos dvi kraštutinai skirtingos klasės: prabangoje gyvenančių išrinktųjų turtuolių ir dėl savo egzistencijos kovojančių darbininkų.
18. Pirmasis komunistinių agentų siekimas numatytoje užgrobti laisvojo pasaulio valstybėje yra policija, spauda, susisiekimas bei transportas. Kartą šiuos siekimus komunistams įvykdžius, prasideda jų, kaip įrankių, panaudojimas visai valdžiai užgrobti.“
1. Komunizmas yra nusikalstamas sąmokslas, sąmoningai skirtas ir atkakliai nukreiptas visai žmonijai pavergti ir komunistinei pasaulio kolonijinei imperijai sukurti.
2. Šis sąmokslas, per 37 metus užgrobęs apie 1/3 žemės paviršiaus ir pavergęs per 800 milijonų žmonių, šiuo metu užsiėmęs savo imperijos konsolidavimu ir pasiruošimu galutiniam smūgiui dar tebesančioms laisvoms valstybėms.
Baltijos valstybėse veikę partizanai turėjo lygiai tokią pačią teisę kovoti su į jų šalis įsibrovusiu okupantu, kuria naudojosi Jugoslavijos, Graikijos partizanai, norvegų, prancūzų rezistencija, kovojusi prieš jų šalis pavergusį nacių režimą. Skirtumas tik tas, kad nacių okupacija truko palyginti trumpai ir dauguma Vakarų Europos pasipriešinimo dalyvių sulaukė karo pabaigos bei laisvės, tuo metu kai Rytų Europos pasipriešinimas prieš sovietinę okupaciją, nors ne mažiau atkaklus ir ištvermingas, buvo užslopintas ir absoliuti dauguma kovotojų laisvės nesulaukė.
3. Didžioji dauguma raudonųjų valdžioje gyvenančių žmonių iš tiesioginės patirties pažįsta antižmogišką komunizmo prigimtį ir tai sudaro didelę potencialią jėgą prieš komunizmą.
4. Bet kuri laisvojo pasaulio valstybių prekyba su komunistine imperija (vis tiek, karo medžiagomis ar vartojimo prekėmis) padėtų Kremliui savo imperiją konsoliduoti ir suduotų demoralizuojantį smūgį milijonams anapus „geležinės uždangos“ komunistiniams tironams besipriešinančiųjų ir belaukiančiųjų dienos, kada galės juos nuversti. Maža to. Vergų darbo pasaulio gaminių konkurencija sprogdintų amerikiečių gamybą ir griautų Jungtinių Valstijų laisvuoju darbu sunkiai laimėtą aukštą gyvenimo lygį.
5. Visada, kai tik nekomunistinio pasaulio valstybėse ima reikštis silpnumas ir neryžtingumas, tokiomis sąlygomis pasinaudoja Sovietų Sąjunga, artėdama į savo tikslą per propagandą, perversmus, vidaus netvarką bei agresiją, nerizikuodama sukelti visuotinį karą.
6. Šiuo metu Kremlius užsiėmęs visokeriopos propagandos ofenzyva, advokataudamas komunistinės imperijos ir laisvojo pasaulio „taikiam sambūviui“, kad laimėtų laiko, apgautų laisvąjį pasaulį dėl savo tikrųjų intencijų, suskaldytų ir sugriautų laisvojo pasaulio vienybę ir tuo būdu paruoštų kelią III pasauliniam karui.
7. Dabartinėje pasaulio krizėje yra pavojingas paviršutiniškumas supaprastinti mūsų veiklos linkmę tik į preventyvinį karą arba taikų sambūvį. Komitetas atmeta abi šias alternatyvas kaip neatitinkančias Jungtinių Valstijų valstybinių interesų.
8. Teorija, skelbianti, kad Jungtinės Valstijos, vykdydamos pozityvią atvirą akciją prieš komunistinį sąmokslą sukeltų naują pasaulinį karą, turi tikslą paralyžiuoti antikomunistinę veiklą ir sunaikinti laisvųjų žmonių kūrybinę iniciatyvą. Komitetas atmeta šią teoriją, nes lemiantieji įrodymai teigia kaip tik priešingą išvadą.
9. Demokratijos arsenale stipriausias ginklas yra tiesa, o komunistinėje imperijoje pavergtų žmonių patvariausias paveldas yra tikėjimas ir viltis. Todėl mūsų (amerikiečių V. V.) pagrindinis uždavinys prabilti į laisvojo pasaulio žmones visa komunistinės tikrovės atodanga ir tuo pat metu pavergtųjų valstybių žmones supažindinti, kad mūsų ateities saugumas eina ranka rankon su jų laisvės ir nepriklausomybės atstatymu.
Propagandistų „arkliukas“ dabar – „partizanai padarė nusikaltimų“. Net jeigu ir taip. Bet ar sovietiniai partizanai jų nepadarė? Ar nepadarė nusikaltimų Vakarų rezistencijos kovotojai? Padarė. Taip pat pražudė nekaltų žmonių. Ir ne todėl, kad kam nors labai patinka žudyti, bet todėl, kad okupantams sugriovus nukariautas valstybes ir nusistovėjusią gyvenimo tvarką, žmonės prieš jų pačių valią, tų pačių „Izvestijų“ žodžiais, atsiduria prieš lemtingą klausimą: „būti jiems ar nebūti“.
10. Jungtinių Valstijų Informacijos Tarnyba (Amerikos Balsas) ir Europos Laisvės Komitetas (Laisvosios Europos radijas) paveikiai kovoja su komunizmu, pranešdami tautoms anapus geležinės uždangos tiesą apie laisvojo pasaulio politiką ir veiklas, o taip pat atskleisdami joms komunistinius melus, iškraipymus bei veidmainystę.
11. Kovoje dėl laisvės prieš vergiją mūsų transliacijos ir informacijų programa, neišskiriant Amerikos Balso, Laisvosios Europos radijo ir kitų, kurios galėtų Jungtinėse Valstybėse atsirasti, yra vertos daug platesnės visuomenės, atskirų fondų ir paties Kongreso paramos.
12. Išjungus iš tarpvalstybinių santykių moralę ir priklausomybę nuo tarptautinės teisės, įsigali džiunglių įstatymas ir tironija bei karas pasidaro neišvengiami. Amerikos Nepriklausomybės deklaracijoje išreikšti moralės ir politikos principai turi tarnauti kelrodžiu ir Amerikos politikai komunistų pavergtų valstybių bei tautų atžvilgiu.
13. Tebetrunkanti Sovietų komunistinė okupacija pavergtosiose valstybėse yra pagrindinė didėjančios karo grėsmės priežastis. Ši okupacija taip pat graso ir Jungtinių Valstijų saugumui. Ši grėsmė tiesiogiai didėja kiekvienu atveju ir kiekviena suteikta proga komunistams virškinti bei konsoliduoti savo užgrobimus ir panaudoti juos bazėmis savo tolimesnėms didesnėms agresijoms. Ši grėsmė tiesiogiai mažėja, kai pozityvia politika, skatinančia valstybinės nepriklausomybės jėgas anapus geležines uždangos, silpninama komunistinė prievarta pavergtosioms valstybėms.
14. Jungtinėse Valstijose yra gausu lojalių gyventojų, kurie savo kilme yra glaudžiai susiję bu pavergtosiomis tautomis. Šis veiksnys dar nevisai suprastas ir panaudotas kovai prieš tironiją, pavergusią jų protėvių valstybes.
15. Dabartinė amerikiečių karta yra įpareigota išspręsti pakibusią komunistinę grėsmę taip, kad komunistai neturėtų nei laiko, nei progos su savo visuotine ataka prieš laisvąjį pasaulį pajudėti, kad būsimoji amerikiečių karta neatsidurtų prieš naują, smarkiai išaugusią susovietintą kartą, visiškai indoktrinuotą fanatiška neapykanta nekomunistiniam pasauliui.
16. Dar niekada laikas nebuvo toks palankus Jungtinių Valstijų ir viso laisvojo pasaulio drąsiai, pozityviai ofenzyvai, kurios pasaulio padėtis dar niekada nebuvo labiau reikalinga. Tai yra vienintelė politikos kryptis, teikianti pagristos vilties visuotiniam karui išvengti.“
Teisė ir pareiga gintis
Štai tokie yra Kersteno komiteto konstatavimai ir išvados, paskelbti 1954 m. metais. Iš esmės tai tebėra aktualu ir nepasenę, ypač jei sutiksime su Rusijos kultūros ministro patarėjo Andrejaus Sorokino tvirtinimu, kad Rusija ir Sovietų Sąjunga yra „vienas ir tas pats“.
Aš asmeniškai taip nenorėčiau manyti ir širdyje turiu vilties, kad taip vis dėlto nėra. Bet ką gi daryti, kai aukštas Rusijos pareigūnas pats šitaip tvirtina, o istorinė Baltijos valstybių patirtis bei Kersteno komitetas konstatuoja: „Joks pretekstas nėra per menkas sovietinei agresijai pateisinti, jei tik Sovietų Sąjunga bus tikra, kad tai agresijai yra tinkamas laikas“?
Kiekvienu atveju šie konstatavimai ir išvados ir yra žymiai svaresni ir nepalyginamai rimčiau argumentuoti už š. m. birželio 28 d. Seimo priimtą rezoliuciją, kuria komunistų partija pripažinta nusikalstama organizacija.
Rezoliuciją rengę politikai, spėju, nebuvo giliau susipažinę su Kersteno komiteto tyrimų medžiaga. Priešingu atveju būtų galėję ją remtis, dalykiškiau formuluoti kai kuriuos teiginius, suteikti Seimo rezoliucijai platesnės reikšmės, prijungus tarptautinį komunizmo vertinimo kontekstą.
Ką visas tas triukšmas dėl NATO filmo vis dėlto mums atskleidžia? Jis atskleidžia tik viena: ačiū Dievui, kad mums pasisekė paskutiniu momentu, tarpsi pro „adatos skylutę“, prasmukti į NATO ir Europos Sąjungą.
Tačiau gerai, žinoma, kad Seimas priėmė bent tokią. Nors Rusijai ji, aišku, ne argumentas: sakys, „golos nedobitych fašistov“. O štai nuo Kersteno komiteto medžiagos taip lengvai jau „neatsiplausi“. Tai žodis, kuris iki šiol kalba ne vien Lietuvos, Baltijos šalių, Vidurio ir Rytų Europos žmonių balsu, kuris kreipiasi taip pat ir į Amerikos bei Rusijos geros valios žmonių sąžinę. Tada ir NATO „rolikas“, kaip ji pašaipiai pavadino D. Rogozinas, apie „miško brolius“ matomas visiškai kitokiam kontekste.
Kodėl tad Kersteno komiteto konstatavimų ir išdavų Lietuvos politikams, ginantiems mūsų šalies interesus, neįtraukus į savo argumentų arsenalą? O juk galėtų ir turėtų.
Baltijos valstybėse veikę partizanai turėjo lygiai tokią pačią teisę kovoti su į jų šalis įsibrovusiu okupantu, kuria naudojosi Jugoslavijos, Graikijos partizanai, norvegų, prancūzų rezistencija, kovojusi prieš jų šalis pavergusį nacių režimą. Skirtumas tik tas, kad nacių okupacija truko palyginti trumpai ir dauguma Vakarų Europos pasipriešinimo dalyvių sulaukė karo pabaigos bei laisvės, tuo metu kai Rytų Europos pasipriešinimas prieš sovietinę okupaciją, nors ne mažiau atkaklus ir ištvermingas, buvo užslopintas ir absoliuti dauguma kovotojų laisvės nesulaukė.
Ką pasako?
Propagandistų „arkliukas“ dabar – „partizanai padarė nusikaltimų“. Net jeigu ir taip. Bet ar sovietiniai partizanai jų nepadarė? Ar nepadarė nusikaltimų Vakarų rezistencijos kovotojai?
Padarė. Taip pat pražudė nekaltų žmonių. Ir ne todėl, kad kam nors labai patinka žudyti, bet todėl, kad okupantams sugriovus nukariautas valstybes ir nusistovėjusią gyvenimo tvarką, žmonės prieš jų pačių valią, tų pačių „Izvestijų“ žodžiais, atsiduria prieš lemtingą klausimą: „būti jiems ar nebūti“. Ir tokiose ribinėse situacijose, būtent okupantų primestose, ne pačių okupuotų valstybių piliečių natūraliai susidarytose, neišvengiamai pasitaiko visko.
Tačiau ar dėl to tiek Rusijoje, tiek Vakaruose kas nors neigia pačią rezistencijos prasmę ir niekina rezistentus?
Ne. Priešingai. Jais didžiuojasi. Net ir tais, kurie kai kam kitam kelia pasipiktinimą. Kadangi jie šiaip ar taip gynė paneigtą tų šalių laisvę.
Kita vertus, kodėl okupantas, braudamasis į svetimą šalį ir naikindamas tos šalies piliečius ir grobdamas jų turtą, turėtų tikėtis, kad jo užpulti svetimo krašto žmonės pasitiks jį „baltomis pirštinaitėmis“?
Ir pabaigai – ką visas tas triukšmas dėl NATO filmo vis dėlto mums atskleidžia? Jis atskleidžia tik viena: ačiū Dievui, kad mums pasisekė paskutiniu momentu, tarpsi pro „adatos skylutę“, prasmukti į NATO ir Europos Sąjungą. Nesunku įsivaizduoti, kokia mūsų padėtis būtų dabar, jeigu mes ir vėl, kaip prieškariu, būtume apsiskelbę neutralūs, stručio pavyzdžiu laikytume galvą paslėpę smėlyje ir bejėgiškai lauktume kada „Izvestijos“ vėl parašys, kad „mažų šalių neutralumas yra ne kas kita, kaip savižudybė“.
Kaltas, nors kaltė neįrodyta. Ar tokia kaltės forma galime šią dieną kaltinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorių Adą Jakubauską? Be detalaus tyrimo, be apkaltintojo paaiškinimo, be didžiosios daugumos LGGRTC darbuotojų ir mokslininkų nuomonės, kurių 61 palaiko direktorių. Vienas vienintelis raštas su apie 17 „kitaip“ nusiteikusių LGGRTC darbuotojų parašų, ir sprendimas priimtas. Galva lekia.
Būtent tokį sprendimą priėmė Seimo valdyba, tiesa, keli valdybos nariai nepasidavė melo pandemijai, kaip dabar madinga sakyti, išliko sveiko proto. Artimiausiu metu ji teiks Seimui svarstyti projektą dėl LGGRTC direktoriaus A. Jakubausko atleidimo iš pareigų. Atleidimo motyvas – gautas raštas, kad nepavyksta užtikrinti sklandaus centro darbo. Tad apie kokią teisinę valstybę mes tuomet kalbame? Ar gerb. Seimo valdybos nariai norėtų, kad jų atžvilgiu teismai priimtų sprendimą priteisti šimtatūkstantines sumas vien tik pagal ieškinyje ar skunde dėstomas aplinkybes? Visapusiškai neišnagrinėjus įrodymų, nesuteikus žodžio pasisakyti? Ar būtent tai vadinate demokratija?
Prof. dr. A. Jakubauskas į LGGRTC direktoriaus pareigas Seimo buvo paskirtas praeitą vasarą. Praeitos kadencijos Seimas, paskirdamas A. Jakubauską į pareigas, kaip vieną tikslų nurodė užtikrinti sklandesnį LGGRTC darbą, todėl pradėjęs eiti pareigas, direktorius ėmėsi iniciatyvos taisyti LGGRTC veiklos trūkumus: sustiprino viešinimo taisykles, stengėsi pagerinti tyrimų kokybę, didino kompetentingų darbuotojų ratą – pasikvietė teisės, komunikacijos, vadybos specialistus, kadangi LGGRTC neturėjo nei teisės, nei vadybos, nei komunikacijos skyriaus. Visos permainos, anot direktoriaus, sukėlė šeštadalio darbuotojų nepasitenkinimą. Visa tai įplieskė didelę ugnį, kuri po truputį pradeda deginti prof. dr. A. Jakubausko kėdę.
Ši ugnis atvira liepsna dega jau du mėnesius, kurie, anot profesoriaus, jam ir jo šeimai yra, ko gero, patys sunkiausi per visą jų bendrą gyvenimą. Kas turėjo atsitikti, kad prieitume prie tokios situacijos? Kad dalis politikų imtųsi tokių kraštutinių veiksmų?
Tai nusikaltimas ne tik žmogiškumui, bet ir teisingumui, demokratijai. Visuomenėje pasėjama baimė, kadangi, remiantis šiuo precedentu, dabar bet kas be tyrimo gali būti atleistas, jei maža grupelė darbuotojų paprieštaraus valstybinės įstaigos vadovo darbui ir sprendimams. Klausimas, ar Seimo valdyba pati nevykdo mobingo ne tik direktoriui, bet ir LGGRTC darbuotojams, kurie yra profesoriaus pusėje?
Ne taip turi būti formuojamas pasitikėjimas, ne taip turi būti priimami sprendimai teisinėje valstybėje, kuomet dalis politikų be objektyvių įrodymų priima sprendimus, sąlygojančius žmogaus karjerą, reputaciją ar net gyvenimą. Šiuo atveju visų pirmiausia būtina kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją, kad pastaroji atliktų auditą ir vertinimą dėl galimo mobingo ir mikroklimato įstaigoje.
Tik gavus tyrimo rezultatus, išvadas, išklausius visų, o ne dalies, darbuotojų nuomonę, paties direktoriaus paaiškinimą, galima svarstyti vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Žinant prof. dr. A. Jakubausko ramų charakterį, jo kultūringą bendravimą su žmonėmis, niekas neleis abejoti, kad visi šie vykstantys reiškiniai turi kur kas gilesnę priežastį nei paviršutinis vaizdas: gal centrui vadovauja ne tas asmuo, gal ne jiems parankus, nevykdantis neteisėtų nurodymų ir pan. Žinoma, tai tikrai ne teiginiai, o tik spekuliacijos ir retoriniai klausimai, neturintys jokių įrodymų, tačiau vertinant direktoriaus asmenybę ir esamą situaciją, vargu ar iš jo galima būtų tikėtis tokio elgesio, kokiu jis yra kaltinamas.
Visos šios teisiškai neįrodytos spėlionės nesudaro jokio pagrindo atleisti profesorių iš užimamų pareigų. Negalima remiantis šeštadalio darbuotojų pasipiktinimu ir niekaip neįrodytais kaltinimais, kai penki šeštadaliai kitų darbuotojų vadovą palaiko, lengva ranka priimti griežčiausią sprendimą – atimti darbą. Siūlau atšaukti balsavimą dėl prof. dr. A. Jakubausko atleidimo iš LGGRTC užimamų pareigų, nes tai yra neteisėta, prieštarauja bet kokiems teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Gerbiamieji Seimo nariai, ypač kreipiuosi į tuos, kurie galbūt esate klaidinami ar suklaidinti kelių asmenų. Nepaminkite savo mandato, savo asmeninių įsipareigojimų prieš Lietuvos žmones, prieš savo rinkėjus, prieš savo įsitikinimus ir nebalsuokite prieš žmogų, prieš kurį nukreipti argumentai yra ne teisiniai įrodymai, o paskalos ir šmeižto kampanija.
Politika – labai sudėtingas dalykas, kurį dalis gyventojų dažnai vadina nešvariu žaidimu, todėl prašau Jūsų nesupurvinkite tiesos, balsuodami už prof. dr. A. Jakubausko atleidimą.
Pastaba: Nacionalinio susivienijimo išplatintame kreipimesi sakoma, kad dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės likimo slapto balsavimo nebus. Jame nebus susilaikiusiųjų ar balsavusių „PRIEŠ“. Bus tik atviras Seimo narių dalyvavimas ar nedalyvavimas valstybės išdavystėje, todėl bus skelbiami dalyvavusiųjų vardai ir pavardės.
Projektų, kuriuos vieną po kito mesteli viena partija, kitaip nepavadinsi, kaip provokacija turint tikslą sugriauti šeimos institutą. Kaip tai atrodytų? Vaikai būtų gaminami kaip sportbačiai Kinijoje.
Surogatinė motina paleidžia vaiką į pasaulį, jį užaugina dvi mamos ar du tėčiai… Kas iš to vaiko išeis? Kam rūpi, ką jis mylės, brangins, ką perduos savo vaikams. Tik svarbu, kad kažkam kurtų pelną.
Scenarijai, iki šiol piešti fantastiniuose romanuose, mūsų laikais pamažu įgyja pavidalą.
Pasak sąjungos „Vardan šeimos” vadovės, trijų vaikų mamos Editos Morkūnienės, siūlo galas veda į prieš keliolika metų sukurptą Vaiko teisių pagrindų įstatymą, kuriuo patvirtintas brutalus valstybės kišimasis į šeimą. Įstatymas kurtas ne padėti tėvams, mokyti juos, o tiesiog atimti vaikus ir atiduoti juos valstybei.
Galima sakyti, planas, koks buvo numatytas, neišdegė tik dėka aktyvių tėvų, privertusių valstybės tarnybas bei privačių fondų remiamas grupes peržiūrėti Vaikų teisių pagrindų įstatymą. Nevyriausybinės organizacijos daug pasiekė, kad įstatymas būtų kiek galima švelnesnis šeimai. Tačiau pripažįsta, daug ką reikia tobulinti. Dar daug spragų, kurios, pasitaikius progai, gali būti išnaudotos ne šeimos naudai.
– Kodėl tos spragos netaisomos? Kodėl jų nemato valstybės tarnybos? – „Respublika” klausė sąjungos „Vardan šeimos” pirmininkės Editos MORKŪNIENĖS.
– Valstybės tarnybos uždirba didelius pinigus iš mūsų vaikų, todėl jiems nenaudinga tą įstatymą koreguoti. Tik kalbama, kad jiems vaiko teisės rūpi, o iš tiesų vaikai padaryti verslo įrankiu. Net jeigu vaikas nepaimamas iš šeimos, jai užkraunama begalė įpareigojimų, kursų, psichologo konsultacijų, už kuriuos sumoka valstybė.
Plaukia didžiuliai pinigai. Pradedama atvejo vadyba, daromas didelis Vaiko teisių apsaugos tarnybos spaudimas, o tėvai privalo bendradarbiauti ir vykdyti visus nurodymus. Tik naudos iš to nedaug. Kartais šeimai tą patį tenka perklausyti po tris kartus. Daugiau nieko jie negali pasiūlyti. Arba mamą su vaikais neva priežiūrai apgyvendina Krizių centre.
Centrus reikia užpildyti, už tai sumoka savivaldybės. Viskas taip sustyguota, kad sraigteliai suktųsi, turėtų darbo. Jeigu mama pasakys, aš į Krizių centrą nenoriu, man tai nepadeda, kas tada?
Jei tėvai atsisako, nevykdo įsakymų, tada tai traktuojama kaip nenoras bendradarbiauti ir atsiveria keliai paimti vaiką. Viskas pagal „Barnevernet” modelį, kai vaikas nuo pat gimimo tampa nebe tėvų, o valstybės.
– Negi išplėštas iš namų vaikas taps laimingesnis?
– Išplėštas iš šeimos joks vaikas negali tapti laimingesnis. Jis visą gyvenimą patirs psichologines problemas. Kad ir kokie tėvai būtų, net jei iš tiesų ta šeima bloga, valstybė turėtų su ja dirbti, padėti atsistoti ant kojų, išspręsti problemas. Jokie svetimi žmonės, baseinai jų kiemuose ar aukso patalai vaikui neatstos tegul ir skurdžių, bet tikrų tėvų namų.
– Kad po šeimos pamatais kasamasi visomis priemonėmis, dabar rodo naujosios Seimo daugumos stumiami įstatymai, projektai, dangstomi miglom…
– Dabar yra stumiami Laisvės partijos ir liberalų įstatymai, kuriais šeima visai nuvertinama. Apie jokį šeimos stiprinimą nekalbama. Nes, jų manymu, šeima gali būti ir du tėčiai, dvi mamos arba tėtis 1, tėtis 2… Stumiama Stambulo konvencija, genderizmas, lytinio švietimo įvedimas mokyklose. Jei vaikui nuo ketverių metų pradės sekti pasakas apie dviejų princų meilę, tai kokį požiūrį vaikas išsiugdys į šeimą?
Apskritai partnerystė – tai tik pirmas žingsnis. Už to slypi sąjunga, šeima. Ir tik laiko klausimas, kada bus įteisinta tos pačios lyties civilinė santuoka. Po to eis vaikų įvaikinimas.
Galite įsivaizduoti vaikus, užaugusius tokioje šeimoje? Kokie jie užaugs. Jeigu šeima išsiskiria, vaikai vis tiek turi mamą ir tėtį. O koks šitoj šeimoj pavyzdys? Jeigu berniukas auga pas tėčio ir mamos vaidmenis vaidinančias moteris, jis niekada nesupras, koks šeimoje yra vyro vaidmuo. Augdama pas du gėjus mergaitė neįsivaizduos, koks yra moters pašaukimas. Tokios poros neabejotinai augins tokius pat vaikus, kokie yra „tėvai”. Tauta išsigims, gimstamumas dar labiau kris. Lieka tik trečias žingsnis – surogatinė motinystė.
– Tad, galima sakyti, tėvų persekiojimas sutapo su ruošiama dirva tos pačios lyties asmenis pripažinti šeima…
– Kas galėtų paneigti. Jeigu Seimo nariai sako, kad Partnerystės įstatymas bus priimamas tik dėl namų ūkio, tai norima kažką apgauti. Seime jau guli paruoštas toks įstatymas, bet jie to įstatymo nenori. Nes jame kalbama tik apie namų ūkį, o jiems reikia partnerystės.
Patvirtinus Partnerystės įstatymą, būtų įteisinama sąjunga. Kas yra vyras ir moteris šeimoje? Jie yra partneriai. Tokį statusą įgytų ir kartu gyvenantys tos pačios lyties asmenys. Išvedžiojimai, kad ne – tik akių dūmimas.
Partnerystė teismų tuoj bus išaiškinta kaip sąjunga. Liktų tik įteisinti tos pačios lyties asmenų civilinę santuoką. Partnerystę dėl ūkinės veiklos jie ir dabar gali turėti. Einant gydytis į ligoninę užtenka pasakyti, kam teikti informaciją.
Bet to maža. Gėjai ir lesbietės atvirai sako: „Mes norime auginti vaikus, norime turėti šeimą. Kiek yra vaikų iš asocialių šeimų, mes galime tuos vaikus užauginti. Kiek yra našlaičių, mes galim tuos paimti”. Jie to net neslepia.
– Kovojome už Lietuvą ir jos vertybes, patriotai galvas už tai guldė, ir štai, viską nurašome, davę leidimą darkyti savo prigimtines tradicijas. Kur tai nuves?
– Liūdna. Lietuvių tauta yra visai kitokias vertybes turinti Tauta. Lietuviai yra krikščioniška Tauta, mums šeima – didžiausia vertybė. Lietuvių tauta visada buvo darbo žmonės, auginantys dideles šeimas, auklėjantys vaikus krikščioniškai ir konservatyviai.
Kiekvienas tėvas didžiuodavosi gerai išauklėtu, išsimokslinusiu vaiku ir darydavo viską, kad jie tokie būtų. O dabartinis liberalizmas tėvystę trypia su žemėmis. Vaikai tampa valstybės, tarytum ji būtų gimdytoja, o tėvas, motina nieko negalės spręsti.
Iš to, kur dabar sukama, galima sulaukti, kad gimus vaikui nebebus rašoma jo lytis. Nes vaikas paaugs ir pasakys: nuo šiol būsiu mergaitė, nors yra berniukas. Ir tėvas negalės pagal savo dorovinius įsitikinimus pasakyti, sūnau, tu esi berniukas ir juo liksi.
– Kaip pats jaunimas vertina tuos liberalius kliedesius?
– Aš tikrai nuoširdžiai manau, kad tokiais negimstama. Tai yra auklėjimo spragos. Sakau kaip mama. Didelis pavojus pasimesti paauglystėje, kuri dabar prasideda gana anksti. Paauglystė yra tarpsnis, kai vaikas viskam prieštarauja, maištauja prieš viską. Pasijunta per didelis būti vaiku, bet yra dar per mažas būti suaugusiu.
Man yra tekę matyti gėjų paradą iš arti ir galiu teigti, kad pusė jų buvo paaugliai, 14 -18 metų. Paties pažeidžiamiausio amžiaus. Dažnai paauglių mamos net nežino, kur jų atžalos tuo metu yra, ką daro. Labai lengva tokiame amžiuje vaikus prisivilioti.
Tas LGBT judėjimas kaip tik ir siekia pritraukti paauglius. Vienas, psichologiškai stipresnis, išaugs ir po keleto metų prisiminęs juoksis, o silpnesnis paauglys, kuriam trūksta meilės, rūpesčio šeimoje, mokykloje pasimes ir jam bus sunku suvokti, kas jis iš tikrųjų.
Dabar tai tapo jaunimo ir kai kurių „žvaigždžių” mada, išraiškos priemone. Dangstomasi liberalizmu, tolerancija kitaip mąstantiems. Kai visuomenė pradėdavo gesti, pirmas pasiteisinimas visada buvo toks – liberalizmas ir tolerancija.
– Kai gedimas gresia virsti puviniu, kokiomis priemonėmis nuo jo gydytis?
– Būtina visas jėgas skirti šeimos stiprinimui. Negalima įsileisti Stambulo konvencijos. Neturi būti priimta partnerystė. Negalima į mokyklas įsileisti genderizmo švietimo.
Dar ne visi suvokia, kas tas genderizmas. Tai – socialinės lyties pripažinimas. Socialinių lyčių gali būti kiek nori. Jeigu žmogus tvirtins – aš esu Jėzus Kristus, – jį turbūt gydys psichiatrai. O kai prieš tave stovi vyras ir sako esąs moteris, mes turėsime jį toleruoti. Nes kitaip galime sulaukti nemalonumų.
Lytinis švietimas paaugliams mokykloje turėtų prasidėti tik nuo 16 metų, kai paauglys, atsinešęs savo šeimos vertybes, jau geba atsirinkti. Pamokose turi būti mokoma stiprinti šeimą, ją saugoti.
Jeigu mes ir toliau leisime judėti liberalizmo traukiniui, jo nestabdysime, bus per vėlu. Tai greičiausiai atsilieps net ne mūsų vaikams, o mūsų anūkams. Nes pakeisti suvokimą apie Tautos vertybes jiems reikės netrumpo įdirbio.
Norint pakeisti žmonių mąstymą ir ideologiją, reikia pradėti nuo vaikų, kūdikių: paimti juos į vienalyčių šeimas, mokykloje imti mokyti, kad lytis ne gamtos duota, o pasirinkta. Ir tada greitai įvyks pasaulio pakeitimas.
Sorošas finansuoja tokias grupes, Vaikų teisių įstatymus, menkinančius šeimą. Viskas vyksta tikslingai. Jų ideologijos pagrindas – klaidinantis švietimas. Tam dedamos didelės pastangos, metami dideli finansai. Tiesiog einama žmogų padaryti belytį, bejausmį robotą, kuris dirbs ir uždirbs pinigus.
– Ar dar galime tam atsispirti?
– Aš viliuosi, kad žmonėms pavyks atsilaikyti. O jeigu atsitiks, kad prieš jų valią būtų ratifikuota Stambulo konvencija, priimtas Partnerystės įstatymas, tikiu, kad žmonės atsipeikės ir po ketverių metų mes tuos priešiškus Tautai dokumentus atšauksime. Dėl to šeimų organizacijos labai stipriai dirba. Sprogimas turės įvykti, nes niekas nesiruošia tylėti.
Reaguodamas į Seimo valdybos priimtą siūlymą atleisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorių Adą Jakubauską, Nacionalinis susivienijimas (NS) kreipėsi į seimo narius ir visuomenę, pareikšdamas, kad tikrasis susidorojimo su LGGRTC direktoriumi ir puolimo prieš Centrą tikslas yra – perrašyti Lietuvos laisvės kovų istoriją ir įtvirtinti Lietuvai priešiškoms jėgoms naudingą istorinį pasakojimą.
„Lietuvos valstybei priešiškų užsienio ir vidaus jėgų vykdomas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) puolimas artėja prie atomazgos”,- sakoma šios dienos (kovo 29 d.) kreipimesi į Seimo narius ir visuomenę „Dėl būtinybės apginti LGGRTC nuo priešiškų Lietuvai jėgų puolimo ir sustabdyti jų vykdomą politinį susidorojimą su jo vadovu„.
„Šių jėgų atvirai ir įžūliai keliamas reikalavimas pašalinti iš einamų pareigų Centro vadovą prof. Adą Jakubauską virto tęstine moralinio ir psichologinio spaudimo kampanija, mastais ir įžūlumu niekuo nesiskiriančia nuo sovietinės okupacijos laikotarpiu vykusių ideologiškai ir politiškai motyvuotų susidorojimų su režimui neparankiais asmenimis”.
Kreipimesi NS atskleidžia tikruosius šio sudorojimo tikslus:
Išsigalvotais teiginiais grindžiamais ir plačiai skleidžiamais melagingais kaltinimais yra dangstomas tikrasis pastangų jį atstatydinti iš einamų pareigų tikslas – paversti šį paskutinį Lietuvos Laisvės kovų atminties ir istorijos gynybos bastioną Kremliaus istorijos politikos įgyvendinimo Lietuvoje paklusniu įrankiu. Atvirai siekiama LGGRTC direktoriumi paskirti ,,nenorintį dalyvauti istorinės atminties karuose“ asmenį, kurio vadovaujamas Centras turėtų padėti oficialiu valstybiniu lygmeniu Lietuvoje įtvirtinti buvusioje SSRS skleistą ir šių dienų Rusijos propaguojamą II Pasaulinio karo, 1941 m. Birželio sukilimo, Holokausto tragedijos ir pokario partizaninio judėjimo istorijos aiškinimą.
Pirmasis tikslas: užvaldyti LGGRTC ir nuslėpti istorinę tiesą
Pasidavus Lietuvos šantažui prilygstančiam spaudimui pakeisti LGRTC vadovą, valstybės saugumui ir išlikimui gyvybiškai svarbių Centro vykdomų tyrinėjimų politines gaires de facto diktuotų Lietuvos XX a. ir laisvės kovų istoriją klastoti ir juodinti suinteresuotos priešiškos užsienio politinės jėgos. Konkrečių tyrimų kryptys, problemos ir išvados pradėtų iš esmės priklausyti nuo įtakos, kurią Centro veiklai darytų Lietuvos valstybei priešiški šalies ir užsienio politikai, mokslininkai, visuomenės veikėjai, taip pat asmenys, turintys rimtas priežastis slėpti savo ar savo šeimos bei artimųjų gyvenimo ir veiklos SSRS okupacijos ir vykdytų represijų laikotarpiu faktus. Keliamų ultimatyvių reikalavimų dėl Centro pertvarkos pobūdis ir turinys neleidžia abejoti, kad raginama įsteigti patariamoji ekspertų taryba prie LGGRTC būtų taip pat formuojama iš sovietine – rusiškąja Lietuvos Laisvės kovų istorijos interpretacija besivadovaujančių asmenų.
Antrasis tikslas: įtikinti, kad naciai, kolaborantai ir žydšaudžiai ginklu sukilo prieš ,,teisėtą“ SSRS valdžią
LGGRTC kontrolę perėmus sąmoningiems arba nesąmoningiems Rusijos hibridinio propagandinio karo prieš Lietuvą talkininkams, būtų kryptingai mėginama galutinai įgyvendinti 80 metų siektą tikslą pačių lietuvių rankomis ir oficialiu Lietuvos valstybės lygmeniu pripažinti Birželio sukilimą nacių kolaborantų ir žydšaudžių ginkluotu maištu prieš ,,teisėtą“ SSRS valdžią ir klastingu ,,smūgiu į nugarą“ kovojusiai su vokiškuoju fašizmu Raudonajai armijai.
Būtų siekiama iš esmės pakeisti dėl bailios ir prisitaikėliškos Lietuvos politinių sluoksnių ir valdžios nuostatos įsitvirtinusį daugiaprasmišką ir nenuoseklų Birželio sukilimo ir po jo sudarytos Laikinosios vyriausybės vertinimą.
Sovietų pavergtos ir terorizuojamos bei naikinamos lietuvių tautos pasipriešinimo išraiška buvęs ir paneigęs sovietų melą apie tariamai savanorišką Lietuvos įstojimą į SSRS Birželio sukilimas iki šiol faktiškai yra laikomas tariamo sukilėlių politinio trumparegiškumo sąlygota klaida implikuojant, kad lietuvių tautai nederėjo jam ruoštis ir sukilti.
Atvirai siekiama įtvirtinti požiūrį, kad Sukilimas buvo ne žūtbūtinis ir didvyriškas bandymas, pasinaudojant prasidėjusiu komunistinės SSRS ir nacionalsocialistinės Vokietijos karu, atkurti Lietuvos valstybingumą, bet hitlerinės Vokietijos vadovaujamų pronacistinių elementų Lietuvoje įvykdyta masinė ginkluota diversija prieš SSRS ginkluotąsias pajėgas joms sunkiausiu karo tarpsniu.
Dangstantis antilietuviškų ir antivalstybinių vidaus ir užsienio politinių jėgų kontroliuojamo Centro istorikų skelbiamomis išvadomis Lietuva būtų verčiama ,,savanoriškai“ pripažinti daugelį dešimtmečių Kremliaus ir jo parankinių skelbiamą melagingą ,,istorinę tiesą“, kad nacių išvaikyta Laikinoji vyriausybė buvo klusnūs nacistinės Vokietijos kolaborantai ir parankiniai, niekuo nesiskyrę nuo SSRS uoliai tarnavusios ir padėjusios sunaikinti valstybę 1940 m. suformuotos tikrų išdavikų ir kolaborantų ,,liaudies vyriausybės“.
Ignoruojant to meto politines ir istorines realijas ir tarptautinį įvykių kontekstą, Birželio sukilimas bus galutinai pasmerktas kaip demokratijos ir humanizmo vertybių pamynimas, o sukilėliai ir Laikinoji vyriausybė oficialiai ir negrįžtamai išbraukti iš Lietuvos laisvės kovų istorijos ne kaip kovotojai už savo Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, bet kaip jai siekę pakenkti atminimo ir pagarbos neverti savo tautos ir valstybės išdavikai ir griovėjai.
Galutinis tikslas: okupacijos fakto panaikinimas – Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS
Tęsiant ,,istorinės tiesos atkūrimo“ akciją, būtų sistemingai plečiama ,,kolaboravimo su naciais“ samprata, kuria remiantis būtų tol ,,sijojami“ pasipriešinimo judėjimo dalyviai, kol būtų atrastas pakankamas skaičius ,,nacių simpatikų ir holakausto dalyvių“, kad būtų galima paneigti lietuviškosios antinacistinės rezistencijos egzistavimą, o antisovietinį partizaninį pasipriešinimą paskelbti buvus tik po karo sulindusių į miškus A. Hitlerio gerbėjų ir buvusių nacių talkininkų bei nuo teisingumo už padarytus nusikaltimus siekusių išvengti žydšaudžių gaujomis.
Visi politiniai ir teisiniai sprendimai, sudarę prielaidas paskelbti 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo Aktą – jau ne tik SSRS Liaudies deputatų suvažiavime pripažintas niekiniu Molotovo-Ribentropo paktas, bet ir Lietuvos okupacijos nepripažinusių Vakarų šalių valios pareiškimai – taptų beverčiais.
Tarptautinėje bendruomenėje ir pasaulio viešojoje opinijoje diskreditavus Birželio sukilimą ir rezistencinį judėjimą, Kremliaus propaganda gautų pagrindą dar atkakliau skleisti melą, kad Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS ir teisėtai tapo jos neatskiriama dalimi. Tai sukurtų ypač palankias sąlygas formuoti nuomonę, jog ji turi būti ,,grąžinta“ SSRS teisių perėmėjai ir paveldėtojai Rusijai.
Būtų sukurta palanki propagandinė dirva dar plačiau ir kryptingiau eskaluoti Kremliaus tiražuojamą tezę, kad siekęs ,,neteisėtai“ atskirti prie SSRS ,,savanoriškai“ prisijungusią Lietuvos valstybę Lietuvos Sąjūdis buvo tik SSRS pertvarkos ir demokratizavimo sąlygomis atgimusio fašistinio ir nacistinio antisovietinio judėjimo idėjų paveldėtojas ir jo politinių siekių įgyvendintojas.
Jau dabar teigiama, kad prieš trisdešimt metų atkurta Lietuvos valstybė yra tik M. Gorbačiovo paskelbta pertvarka pasinaudojusių ir neva melagingu tariamos okupacijos pagrindu prisidengusių Sąjūdžio – ekstremistinio nacionalistinio, fašistinio ir pronacistinio sambūrio – saujelės veikėjų intrigomis ,,neteisėtai“ nuo SSRS atskirta ir atplėšta teritorija.
Suvokdami, kad mėginimas pakeisti LGGRTC vadovą yra Kremliaus vykdomos ideologinės ir politinės programos paruošti šalies viduje ir tarptautinėje arenoje politines, teisines, moralines ir psichologines prielaidas naujai Lietuvos aneksijai šalies viduje ir tarptautinėje arenoje reikalaujame:
Nepritarti LR Seimo Valdybos siūlymui atstatydinti LGGTC vadovą prof. Adą Jakubauską iš einamų pareigų ir sudaryti sąlygas dalykiškai, ramiai ir konstruktyviai spręsti visas LGGRTC veikloje susikaupusias problemas.
Nedelsiant nutraukti prof. A. Jakubausko politinio persekiojimo ir moralinio bei psichologinio terorizavimo kampaniją, išsiaiškinti ir atskleisti Lietuvoje ir užsienyje veikiančius jos užsakovus, organizatorius ir vykdytojus.
LR Seime svarstant Centro vadovo atleidimo klausimą, Seimo posėdis dėl ypatingos jo svarbos valstybės saugumui ir ateičiai privalo būti transliuojamas per Lietuvos radiją ir televiziją, prof. A. Jakubauskui turi būti leista posėdžio metu viešai atsakyti į visus jam keliamus priekaištus ir klausimus.
Balsuojant dėl prof. A. Jakubausko tinkamumo toliau eiti Centro vadovo pareigas susilaikyti arba nedalyvauti balsavime turi parlamentarai, kurių šeimų nariai dalyvavo sovietų okupacinės valdžios vykdytose represijose prieš Lietuvos gyventojus arba buvo kitaip susiję su režimo represinėmis struktūromis.
Lietuvos valdžia turi sau ir pasauliui nedviprasmiškai atsakyti į valstybės ateičiai gyvybiškai svarbų ir daugumai šalies piliečių rūpimą principinį klausimą, susijusį su 1941 m. Birželio sukilimu: ar lietuvių tauta turėjo neatimamą ir besąlygišką teisę ginti savo laisvę, ar tai yra vergų tauta, kuri neturi teisės sukilti jokiomis aplinkybėmis – net tremiama ir žudoma – jeigu ši absoliuti bet kurios suverenios tautos teisė kertasi su kitų tautų ir užsienio valstybių interesais?
Oficialiai įteisinti Birželio sukilimą kaip sudėtingomis politinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis įgyvendintą lietuvių tautos valios ginti savo laisvę aktą ir minėti jį kaip valstybės šventę neignoruojant ir nenutylint tamsių ir tragiškų šio didingo Lietuvos istorijos įvykio aspektų.
2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios vyriausybės pareiškimą ,,Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažino Lietuvos valstybės teisės aktu. Tačiau dėl Lietuvai priešiškų jėgų organizuotos spaudimo kampanijos, grąsinant stabdyti net priėmimą į NATO ir ES, 2000 m. rugsėjo 26 d. priimtas įstatymas buvo atšauktas. Artėjant Sukilimo 80 metų minėjimui tarptautinio politinio spaudimo ir šantažo sąlygomis Seimo priimtas šio įstatymo atšaukimas privalo būti paskelbtas niekiniu, atšauktas įstatymas turi būti vėl patvirtintas. Tai yra būtina siekiant visam pasauliui priminti 1941 m. lietuvių tautos Sukilimu pareikštą politinę valią ginti savo laisvę ir jos neatimamą teisę pačiai, o ne diktuojamai iš užsienio, kaip buvo sovietinės okupacijos laikais, rašyti savo valstybės ir savo Laisvės kovų istoriją.
LR Seimo narius nedalyvauti balsavime, kurio padariniai gali prilygti 1940 m. prosovietinio ,,liaudies seimo“ priimtiems išdavikiškiems ir Lietuvos valstybei pražūtingiems sprendimams.
Raginame visas Lietuvos pilietines organizacijas, žiniasklaidą ir visuomenę stebėti šį politiniu ir istoriniu požiūriu Nepriklausomos Lietuvos valstybei lemtingą aktą – Seimo narių dalyvavimą balsavime dėl LGGRTC centro vadovo nušalinimo, nes tik balsavime dalyvavusiems Seimo nariams teks visa atsakomybė už būsimą Lietuvos likimą.
Pabrėžiame, kad nebus slapto balsavimo dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės likimo. Nebus susilaikiusiųjų ar balsavusių „PRIEŠ“ priimant šį gėdingą istorinį aktą. Bus tik atviras Seimo narių dalyvavimas ar nedalyvavimas valstybės išdavystėje, todėl dalyvavusiųjų vardus ir pavardes atsiminsime ne tik mes – juos atsimins ir būsimosios valstybės piliečių kartos.
Rengiamo susidorojimo su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktoriumi prof. Adu Jakubausku aplinkybėmis pats mėginimas atleisti LGGRTC vadovą yra istorinis ir geopolitinis su 1990 m. kovo 11-osios Aktu nesusitaikiusių ir trokštančių atsirevanšuoti Sąjūdžio „nacionalistams” užsienio ir vidaus jėgų ėjimas, kurį šachmatų terminais galima vertinti tik kaip šachą Lietuvos valstybei.
