2025-05-22, Ketvirtadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1058

Prof. Jonas Grigas. Trapi ateitis

Redakcija
-
5
Prof. Jonas Grigas. Trapi ateitis

Gyvename trapioje planetoje nuolatinio netikrumo būsenoje ir dažnai gadiname sau nuotaiką dėl smulkmenų, nors mums nuolat gresia dideli gamtiniai pavojai – klimato kaita, ledynų tirpimas, asteroidų smūgiai, vulkanų išsiveržimai, žemės drebėjimai, kosminių gama spindulių pliūpsniai, o taip pat žmonių sukurti masinio naikinimo atominiai ir bakteriologiniai ginklai, pandemijos bei kibernetinės atakos.

Žinoma, Lietuvai vulkanų išsiveržimai ir žemės drebėjimai tiesiogiai negresia, bet netiesiogiai jų pasekmes jaučiame. Gyvename informacijos amžiuje, kai informacija tapo brangesnė už auksą, o ji cirkuliuoja elektros laidais ir elektromagnetinėmis bangomis.

Tarnauti sau pajungėme visą elektromagnetinį spektrą, sukūrėme nuo elektromagnetinių bangų priklausančią civilizaciją, kurią galima sužlugdyti vienu galingu elektromagnetiniu impulsu. Todėl visam pasauliui iškilo dar viena – elektromagnetinė grėsmė. JAV Oro pajėgų bazė Teksase jau ėmėsi priemonių saugoti savo šalį nuo elektromagnetinių impulsų (EMI). Kas jie yra ir kokia jų grėsmė?

EMI yra galingas elektromagnetinės energijos pliūpsnis, kuris gali kilti natūraliai arba būti sukeltas branduoliniais ginklais. Jis gali sužlugdyti nuo elektros priklausomas visuomenes.

„Vieno branduolinio ginklo sprogimu galima sugadinti visą Šiaurės Amerikos elektros tinklą. Jį sunaikinus, sugriūtų viskas.

Nuo elektros priklauso viskas: elektronika, telekomunikacijos, transportas, net vandens tiekimas“ – sakė JAV gynybos analitikas Peteris Pry žurnalui „Live Science.“

Kodėl EMI toks pavojingas?

EMI yra galingas elektromagnetinės energijos impulsas, kuris veikia kaip milžiniškas judantis magnetas. Jo kintantis magnetinis laukas indukuoja stiprias elektros sroves elektros laiduose. Jos gali sudeginti visus elektronikos prietaisus ir elektros saugiklius.

Tokius elektros impulsus galima sukelti tyčia arba jie gali kilti natūraliai. Natūralūs EMI kyla, kai Saulė išmeta galingus plazmos srautus, kurie, atsklidę prie Žemės, labai padidina jos magnetinį lauką. Jei Saulė plazmą (jonizuotas dujas, kurių teigiamųjų ir neigiamųjų krūvių tankis beveik vienodas) išmeta staigiai, ji gali sukelti galingą EMI Žemėje. Paskutinį kartą tai atsitiko 1859 metais, bet tada dar nebuvo elektronikos, todėl tas impulsas sugadino tik daugumą kuriamo telegrafo tinklo.

Tyčinį EMI galima sukelti susprogdinus aukštai atmosferoje branduolinį ginklą. Jo paskleista spinduliuotė gali nuplėšti oro molekulių elektronus ir pagreitinti juos beveik iki šviesos greičio.

Šie elektronai Žemės magnetiniame lauke sukurs galingą elektros srovę, kuri, savo ruožtu, generuos galingą EMI. Susprogdinus branduolinę bombą 300 kilometrų aukštyje galima sunaikinti didelės šalies visą elektronikos ir elektros infrastruktūrą, – sakė Pry. Stovėdami apačioje mes net negirdėtume to sprogimo.

„JAV kariškiai turi raketų su mikrobangų EMI generatoriais, kuriuos galima panaudoti prieš tikslinius priešų taikinius. Tokius generatorius gali turėti įvairių šalių kariškiai ir net teroristų grupuotės. Atsidūrėme situacijoje, kai vienintelis asmuo, ginkluotas tokiais įrenginiais, gali sugriauti mūsų civilizacijos didžiausių didmiesčių technologijų bokštus“, – sakė Pry.

Anot Pry, svarbiausių elektros įrenginių apsauga nuo elektromagnetinės grėsmės Faradėjaus kameromis (iš laidžių medžiagų pagamintais korpusais blokuojančiais išorinius elektrinius laukus) JAV kainuotų nuo 2 iki 4 milijardų dolerių.

Tai ar reikia jaudintis?

EMI grėsmė nėra išspręsta. 2019 metų JAV Elektros energijos tyrimų instituto ataskaitoje rašoma, kad toks išpuolis sunaikintų nedidelės šalies elektronikos ir elektros įrenginius, bet nesunaikintų didelės šalies visos elektros infrastruktūros.

Alabamoje (JAV) esančio Auburno universiteto Kibernetinės ir kritinės infrastruktūros saugumo instituto direktorius Frank Cilluffo pastebėjo, kad nors EMI ataka būtų pražūtinga šaliai, taikos metais ji mažai tikėtina.

Yra pigesnių ir mažiau pastebimų būdų pasiekti panašių tikslų. Tai kibernetinės atakos, galinčios sunaikinti šalies infrastruktūrą, įskaitant elektros tinklus, suardyti kosminius ryšius, GPS sistemą, nuo kurios šiuolaikinė visuomenė taip priklauso.

Tačiau kurti apsaugą nuo EMI yra prasminga, nes bet kada gali smogti galinga geomagnetinė audra, panaši į 1859 m. rugsėjo 1–2 d. Carringtono audrą, kai Saulės masės išsiveržimas smogė Žemės magnetosferai ir sukėlė didžiausią užregistruotą geomagnetinę audrą Žemėje, kurios galia prilygo 10 milijardų atominių bombų sprogimui atmosferoje, – sakė Cilluffo žurnalui „Live Science.“

Niekas nėra tikras, kad galinga geomagnetinė audra nepasikartos elektromagnetinei spinduliuotei jautrios elektronikos ir informacinių technologijų valdomame amžiuje.

Vytautas Sinica. Mus laiko kvailiais. Jus taip pat

Redakcija
-
3

„Pro Patria“ pirmininko politologo Vytauto Sinicos kalba prie Seimo balandžio 1 dieną vykusiame mitinge, skirtame palaikyti Seimo valdančiųjų susidorojimo taikiniu tapusiam prof. Adui Jakubauskui ir Lietuvos laisvės kovų istoriją.

Vytautas Sinica:

– Mes visi žinome, kad Seimas nei politinės, nei moralinės teisės atleisti Adą Jakubauską.

Anušauskas prarado pirmą kartą prarado Genocido centro kontrolę ir tą kontrolę nori atgauti bet kokia kaina. Tas labai nepatinka ir  Rusijos įtakos agentams.

Kita priežastis – metai iš metų Genocido centras spaudžiamas pripažinti laisvės kovų dalyvius ar žuvusius už laisvę  nacių kolaborantais ir  „žydšaudžiais”. Mus visus laiko kvailiais. Ir jus taip pat…

Visa kalbą klausykite ČIA

https://www.facebook.com/propatria.lt/videos/1451837261824241

Vyskupas A. Poniškaitis. Nuostabu, kad iš mirties gali kilti sveikata ir gyvenimas

Redakcija
-
1

Laukdami šv. Velykų šventės, simbolizuojančios Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų, ne vienas susimąstome apie savo gyvenimo prasmę, apie tai, ką paliekame po savęs. „Galimybė po mirties padovanoti ką nors iš savo kūno, kad kitas galėtų pasveikti, yra dovana ne tik kitam, bet ir pačiam donorui“, – sako Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis, kurį kalbina Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Apie organų donorystę žino daugelis, tačiau lietuviai – tikėjimą išpažįstanti tauta, kuriai labai svarbi Bažnyčios nuomonė šiuo klausimu. Sakykite, Jūsų Ekscelencija, kokia ji?

Bažnyčios pozicija žmogaus organų donorystės klausimu yra pakankamai aiški: tai kilnus artimo meilės veiksmas, vertas pagarbos ir skatintinas. Be abejo, tam reikalingos kelios būtinos sąlygos. Jeigu kalbame apie gyvą donorą, tai turi būti jo paties laisvas apsisprendimas. Be to, donorui gresianti rizika turi būti proporcinga naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Neleistina suluošinti ar numarinti vieną žmogų, kad būtų išgelbėtas kitas.

Akivaizdu, kad gyvybiškai būtinų organų persodinimas yra įmanomas tik po to, kai konstatuojama donoro mirtis. Kalbama apie smegenų mirtį, po kurios jau nebėra jokios vilties išgelbėti tokio žmogaus gyvybę, tačiau kiti svarbūs jo organai kurį laiką dar išlieka gyvybingi, ir juos persodinus galima išgelbėti kito žmogaus sveikatą ar gyvybę. Neleistina kaip nors paskubinti smegenų mirties ar išimti organus persodinimui anksčiau, tuo būdu sukeliant donoro mirtį.

Laikantis šių būtinų sąlygų, organų atidavimas persodinimui po mirties yra didžiadvasiško solidarumo ženklas. Tokiam veiksmui turi būti duotas aiškus paties donoro ar už jį atsakingų asmenų sutikimas.

Ar yra tekę bendrauti su žmonėmis, kuriuos kankintų abejonės dėl sutikimo paaukoti mirusio artimojo organus, audinius? Kokiais žodžiais būtų galima išsklaidyti jų abejones, padrąsinti tokiam kilniam poelgiui?

Nieko materialaus negalime išsinešti iš šio pasaulio. Teisingai yra sakoma, kad iš tiesų turime vien tai, ką padovanojame. Per mirties slenkstį į amžinybę mus palydi tik artimo meilės darbai, kai kitų labui padovanojame savo laiką, talentus, įvairius kitus konkrečius, daugiau ar mažiau „apčiuopiamus“ dalykus.

Nors tikime „kūno iš numirusiųjų prisikėlimą“ laikų pabaigoje, šis prisikėlimas nebus tiesiog mirusiojo kūno reanimacija, kaip ją šiandien suprantame. Mūsų kūnas kelsis perkeistas, jau nebepavaldus mirčiai. Šiam Dievo darbui nėra reikalinga, kad dabartinis mirusio žmogaus kūnas išliktų „integralus“, su visais organais „savo vietoje“.

Tad laikantis būtinų sąlygų atlikta mirusiojo organų donorystė yra paskutinis šiame pasaulyje jam įmanomas kilniaširdiškas artimo meilės darbas, palydintis į amžinybę. Tai dovana ne tik kitam, bet ir pačiam donorui.

Ką apie donorystę sako Šventasis Tėvas?

Popiežius Pranciškus pabrėžia donorystę kaip neatlygintiną dovaną. Žmogaus kūnas ar jo dalis neturi būti vertinama kaip prekė. Nuostabu, kad organų donorystės dėka netgi iš pačios mūsų mirties gali kilti kitų ligonių, kenčiančiųjų sveikata ir gyvenimas. Popiežius sako, kad tai prisideda prie vilties, dovanojimo, gyvenimo kultūros skatinimo. Abortai, eutanazija ir kiti panašūs dalykai primena, kad žmogaus gyvybei, deja, netrūksta įvairių grėsmių nuo pat jos pradžios iki pabaigos. Šiame kontekste visuomenei reikia tokių konkrečių solidarumo ir dosnios meilės gestų kaip donorystė, kuri pabrėžia, kad žmogaus gyvybė yra šventa.

Ką galėtumėte perduoti tiems žmonėms, kuriems persodinami organai, kurie gauna šią neįkainojamą kito žmogaus geros valios auką?

Tikra dovana visada paliečia. Šiuo atveju tai nėra koks nors suvenyras, paliekamas lentynoje ir pamirštamas. Tai nėra kokia nors finansiškai brangi ir praktiškai praverčianti dovana. Tai tarsi gyvenimo trupinėlis, neįkainojamas pinigais, gautas iš kito ir pasiliekantis manyje, kad aš galėčiau gyventi. Tai laisva dovana žmogaus, kuris ne vienu atveju netgi nepažįsta šią dovaną gaunančiojo. Man tai primena, kad dosnumas leidžia patirti gyvenimą kaip dovaną. Apskritai, leidžia patirti gyvenimą, nes jis yra dovana.

Prisikėlęs Kristus ir donorystė, dovanojanti antrą gyvenimą – ar būtų šventvagiška čia įžvelgti paralelę?

Ši paralelė krikščioniui yra akivaizdi. Jėzus parodo kelią į amžinąjį gyvenimą. Šis kelias neaplenkia mirties, bet veda per ją. Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra meilės veiksmas, o toji meilė – stipresnė už mirtį. Ši meilės ir gyvenimo dovana palikta mums Eucharistijoje. Jėzaus kūnas ir kraujas atiduoti už mus ir dovanojami mums, kad turėtume gyvenimą ir patys savo ruožtu jį dovanotume. Krikščioniui ir paskutinis atodūsis šioje žemėje yra kaip meilės, pasitikėjimo veiksmas, gyvenimo atidavimas į Dievo rankas – to, iš kurio tas gyvenimas ir yra gautas. Galimybė po mirties padovanoti ką nors iš savo kūno, kad kitas galėtų pasveikti, visiškai atitinka „krikščionio DNR“. Tai yra dalis jo kelio, per mirties slenkstį vedančio į amžinąjį gyvenimą.

Šv. Velykų, vienos didžiausių religinių švenčių, laukiame sunkiu visam pasauliui pandemijos laikotarpiu. Žmonės pavargę, blyški  laisvesnio gyvenimo viltis. Kokį palinkėjimą perduotumėte skaitytojams?

Pandemija yra iššūkis, kuris vienokiu ar kitokiu būdu visus paliečia. Atsisakome dalies savo laisvės, patogumo. Ne vienam kyla sunkumų dėl darbo. Visgi tai yra ir proga parodyti solidarumą, padovanoti kažkam kitam galimybę išgyventi. Tikriausiai visai nepažįstamam žmogui. Man tai yra didžiausias motyvas priimti dėl apribojimų kylančius sunkumus.

Velykų iškilmėse vis žvelgiame į prisikėlusį Jėzų Kristų. Jis ateina pas savo mokinius, durims esant užrakintoms, parodo mirtinas žaizdas, kurios tik patvirtina Jo tapatybę, bet jau nebegali atimti ar sumažinti Jo gyvenimo pilnatvės. Ir taria: „Ramybė jums“. Ši ramybė tepasiekia ir mus visus, teatgaivina viltį, tesustiprina meilę. Būkime pilni gyvenimo.

Ačiū labai.

Seimo sprendimas – analogų neturintis ne tik Lietuvoje, galbūt ir visame pasaulyje

Redakcija
-
7
Seimo sprendimas – analogų neturintis ne tik Lietuvoje, galbūt ir visame pasaulyje
Adas Jakubauskas

Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktoriaus pareigų atleistas Adas Jakubauskas sako, kad ketvirtadienį Seime priimtas jam nepalankus sprendimas yra analogų neturintis ne tik Lietuvoje, tačiau galbūt ir visame pasaulyje.

Prašome susipažinti su visa A.Jakubausko kalba Seime:

„Gerbiami Seimo nariai,

Dėkoju už šią patirtį, kurią įgijau per trumpą laiką, nuo dienos, kai Seimo Valdybos darbo grupė iš anksto pakomentavo savo išvadas, iki šio garbingo momento kalbėti Seimo tribūnoje. Daug vertinimų išgirdau ir perskaičiau. Daug išvadų padariau. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. vadovaudamas LGGRTC jokiais administracinės teisės ar tarnybiniais nusižengimais nesu kaltinamas.

Priežastis, kodėl stoviu čia, yra bandytos pradėti Centre reformos – tas reformas daryti mane įpareigojo prieš tai buvusio Seimo valdybos sudarytos darbo grupės išvados.

Jaučiuosi lyg būčiau patekęs tarp politinių girnų, tiksliau, tarp dviejų Seimo valdybų – anos kadencijos Seimo Valdybos ir šitos Valdybos – girnų.

Jau visi pamiršo, kad prieš trejus metus Centro svetainėje patalpintas tyrimas apie KGB agentų registracijos žurnalą sukėlė didelį šurmulį visuomenėje, apie tai skelbė net užsienio žiniasklaida, ir po to Seimo valdyba sudarė darbo grupę ištirti Centro darbą. Be kita ko buvo mestas šešėlis ant kardinolo Vincento Sladkevičiaus, dirigento Sauliaus Sondeckio, aktoriaus Donato Banionio.

2019 birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos sudarytos darbo grupės priimtose išvadose teigiama:

  • kad Istoriniai tyrimai buvo vykdomi aplaidžiai,
  • kad dokumentų analizei ir tikrinimui nebuvo skelbtas pakankamas dėmesys,
  • kad tas tyrimas yra visiškas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų nesusikalbėjimo pavyzdys,
  • kad nebuvo bendradarbiavimo tarp institucijų,
  • prie dokumentų viešinimo prisidėjo ir politikų įtaka.

Ir štai tokia išvada: Centro vidaus tvarką reikia gerokai tobulinti, nes dokumentų viešinimas nėra pakankamai reglamentuotas, o tokios klaidos daro žalą pačiai institucijai, menkina jos įvaizdį visuomenėje.

Už šias Seimo darbo grupės išvadas balsavo ir Tėvynės Sąjungos atstovas, išvadas patvirtino ankstesnės kadencijos Seimo valdyba.

Prieš pusmetį pradėjęs vadovauti Centrui ėmiau taisyti anos kadencijos Seimo valdybos nurodytus trūkumus – sugriežtinau viešinimo taisykles, bandėme su istorikais kalbėtis, kaip pagerinti tyrimų kokybę. Tai sukėlė dalies darbuotojų, pabrėžiu – šeštadalio darbuotojų – nepasitenkinimą.

Šios kadencijos nauja Seimo Valdyba užėmė priešingą poziciją: bandymą taisyti praeitos kadencijos Seimo Valdybos nurodytus trūkumas įvertino, kaip nedemokratiškus žingsnius, kažkodėl išgirdo tik 17 darbuotojų skundą, bet nekreipė dėmesio į 61 darbuotojo kitokią nuomonę.

Belieka tik klausti, kas bus su Centro vadovybe po kitų Seimo rinkimų?

Kovo 19 d. į Centrą kreipėsi grupė Nepriklausomybės akto signatarų, prašydami pakartotinai ištirti kaltinimus metamus Kardinolui Vincentui Sladkevičiui, dirigentui Sauliui Sondeckiui ir aktoriui Donatui Banioniui. Nepriklausomybės akto signatarai be kita ko klausia kaip taisomi praeitos kadencijos Seimo Valdybos nurodyti trūkumai ir po kovo 26 d. Seimo Valdybos sprendimo nežinau, ką jiems atsakyti.

Kviečiau Seimo Valdybos sudarytos darbo grupės dėl padėties Genocido Centre narius gyvai apsilankyti įstaigoje, pasikalbėti su darbuotojais, pažiūrėti kokiomis sąlygomis kai kurie iš jų dirba, atlikti visus įmanomus auditus pradedant finansų, valdymo, įvertinti psichologinį klimatą Centre. Deja, į mano kvietimą nebuvo reaguota.

2019 m. pabaigoje Genocido Centras iš 3 įstaigų grupės buvo perkeltas į 2 grupę. Darbuotojai tai sutiko labai entuziastingai, tačiau padidėjusio įstaigos finansavimo vaisiais pasinaudojo tik 19 valstybės tarnautojų, kurių atlyginimai ženkliai pakilo, tuo tarpu darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis atlyginimo padidėjimo praktiškai nepajuto.

Nuo 2020 m. liepos 1 d. Seimo buvau paskirtas vadovauti Centrui. Pradėjęs eiti pareigas, susipažinau su situacija Centre, kuri mane pribloškė. Per 24-ius Centro egzistavimo metus įstaigos sąrašuose figūruoja 543 iš Centro išėję darbuotojai. Reiškia vidutiniškai Centrą kasmet palikdavo 16 darbuotojų. Tokia darbuotojų kaita normali, kai institucijose dirba nuo 500 iki 1000 darbuotojų, o ne 142, kiek dirba Centre.

Taip pat Centras eilę metų mažiausiai finansuojama iš visų 23-jų Seimo pavaldume esančių institucijų. LGRTC darbuotojų atlyginimai daug metų tik nežymiai viršijo minimumą, 2015 m. darbuotojų atlyginimas buvo 370 eurų. Manau, šio Seimo politikai turėtų paieškoti atsakymų į klausimus, kodėl Centras apie 20 metų buvo finansiškai skurdinamas. Peršasi tokia išvada, kad didelei daliai Lietuvos politinių jėgų Centras daug metų buvo kaip kaulas gerklėje. Šio kaulo nebuvo galima nei nuryti, nei išspjauti, tai buvo pasirinkta taktika mažu finansavimu numarinti šią instituciją.

Dėl tokios padėties 87-i Centro darbuotojai kreipėsi į Seimą 2015 m., po to pakartotinai kreipėsi 2016 m. Kodėl Seimas niekaip nereagavo į šiuos absoliučios daugumos LGGRTC darbuotojų kreipimusis, bet labai aktyviai sureagavo į 2021 m. 17-os Centre dirbančių kreipimąsi?

LR Seimas 2019 m. atkreipė dėmesį, kad Centras bene vienintelė Lietuvoje likusi institucija, kurios vadovas, ironiška tokiai institucijai, sovietiniu stiliumi buvo skiriamas vadovauti iki gyvos galvos, institucijoje nebuvo jokių kadencijų ar rotacijų padalinių vadovams. Buvo pakeistas LGGRTC įstatymas, vadovui įvestos kadencijos ir buvau paskirtas vadovauti Centrui 5-ių metų kadencijai. Atėjęs į šią instituciją iš karto pabrėžiau, kad LGGRTC padarysiu garbės institucija, kad iš jos nebebėgs darbuotojai, bet čia sieks įsidarbinti daugelis istorikų.

Centre mes planuojame pradėti 1991 m. sausio 13 įvykių tyrimą, įsteigti DNR banką pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvių tapatybės nustatymą plėsti muziejinę veiklą į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, Kauną (buvusio KGB pastato kamerose įsteigti muziejų, taip pat muziejinę veiklą plėsti Druskininkuose.

Tikriname visas versijas dėl Juozo Lukšos-Daumanto (Skirmanto) galimos užkasimo vietos. Būtų simboliška palaikus rasti ir palaidoti.

Tuskulėnuose tęsti KGB nužudytų žmonių palaikų paieškas. Manoma, kad Tuskulėnuose dar nerasta virš trijų šimtų nukankintų žmonių palaikų, kurie galimai yra po teniso kortais ir šalia jų esančioje teritorijoje ir įrengti Tuskulėnuose Tremtinių alėją.

Kai leis karantino sąlygos Tuskulėnų komplekse atidaryti muziejų „Homo sovieticus”.

Pirmą kartą oficialiai susitikta su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke. Aptarti galimo bendradarbiavimo aspektai, tiriant Lietuvos miestelių holokausto aukas, deramai paminint 80-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines ir kt.

Centras nėra mokslo įstaiga, kaip klaidingai pateikiama žiniasklaidoje. Centras yra viešojo administravimo įstaiga, atliekanti daugybę funkcijų: Genocido Centro tyrimai toli gražu nėra tik istoriniai tyrimai, tai yra tarpdalykiniai tyrimai apimantys ne tik istorijos, bet ir teisės, sociologijos, antropologijos, politologijos ir psichologijos tyrimus.

Centrui VSD perdavė 1600 asmenų, prisipažinusių slapta bendradarbiavusių su sovietų saugumu KGB kartoteką.

Centras prieš kiekvienus rinkimus atlieka kandidatų patikrą ar nėra nuslėptas jų bendradarbiavimas su sovietų slaptosiomis tarnybomis, tikrinami visi kandidatai apdovanoti valstybiniais apdovanojimais ir t.t.

2021 m. Centrui labai svarbu tinkamai pasirengti sukaktims:

Birželio 14-tą – trėmimų pradžios 80-mečiui.

Šie metai Seimo paskelbti Juozo Lukšos-Daumano (Skirmanto) metais, sukanka 100 metų nuo jo gimimo, 70 metų nuo jo žūties.

1941 m. birželio sukilimo – 80 metų jubiliejus.

80 metų 1941 m. birželio 22-27 d. vykdytoms sovietų masinėms žudynėms:

Holokausto 80-etis.

Rainių tragedijos 80-metis

Pravieniškių kalėjime kalinių sušaudymo 80-metis.

Medininkų 30-etis, pasieniečio Žagunio, Artūro Sakalausko prie Seimo žūčių 30-etis.

Pučo (rupjūčio 1991 m.19-22 d.) ir Lietuvos valstybės diplomatinio pripažinimo 30-etis ir kitos įsimintinos datos.

Nuo praeitų metų liepos mėn. kuriama Centro pokyčių komanda, Centre įdarbinti du žinomi istorikai, vadybininkas ir finansininkas, dvi teisininkės (viena jų perėjo dirbti į Centrą iš Aukščiausiojo Teismo), įsteigtas Komunikacijos skyrius vidaus ir išorės komunikacijai. Kuriamas pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvių palaikų paieškos ir identifikavimo skyrius, kuriame bus kviečiami dirbti Centro darbuotojai.

Mikroklimatui centre normalizuoti bus kviečiamas mediatorius takoskyrai su akademine bendruomene pašalinti. Noriu padėkoti buvusiai direktorei Birutei Burauskaitei už pagalbą ir parodytą norą išspręsti vidaus problemas ir pakylėti įstaigą naują lygmenį.

Baigdamas savo kalbą sveikinu visus Seimo narius su Didžiuoju Ketvirtadieniu, ramių Jums artėjančių šv. Velykų, Atgimusi gamta dovanoja pačią gražiausią pavasario šventę – šventas Velykas. Šviesos Jūsų namams, skaidrumo Jūsų mintims, gėrio ir grožio Jūsų darbams.”

Redakcija
-
0

Prof. Gediminas Merkys. AR PAMINĖSIME IR KAIP PAMINĖSIME 1941 M. BIRŽELIO SUKILIMO METINES?

Redakcija
-
5
Prof. Gediminas Merkys. AR PAMINĖSIME IR KAIP PAMINĖSIME 1941 M. BIRŽELIO SUKILIMO METINES?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorius profesorius Adas Jakubauskas, ėjęs pareigas tik nuo birželio mėn., balandžio 1 d. buvo atleistas, galima sakyti, vienbalsiai.

Personaliniu klausimu Seimas prabalsavo itin sklandžiai, visai kaip sovietinių laikų partinių funkcionierių aukščiausioji taryba, atmiežta kolūkio melžėjomis ir mechanizatoriais…

Aukštojoje valdžioje niekas nevyksta atsitiktinai, ypač jei kalbame apie sutelktus, kryptingus veiksmus. Š. m. Birželio mėn. sukanka 80 metų nuo Lietuvai svarbios datos. Tai – 1941 m. Birželio 22-28 d. sukilimas, kurį organizavo Lietuvos aktyvistų frontas LAF. Už sukilimo stovėjo tokie patriotai ir intelektualai, kaip prof. A. Maceina, literatas B. Raila, diplomatas ir kariškis K. Škirpa bei kt.

Dabartinė kolonijinė Lietuvos administracija, tikėtina, gavo neformalų pageidavimą iš aukštosios tarptautinės ponybės pasirūpinti, kad svarbi istorinė data niekaip nebūtų minima oficialiai, t.y. – Lietuvos valstybės vardu.

Būtent kompetentingas, patriotiškas LGGRTC direktorius ir pats Centras būtų buvę kliūtimi minėtam politinio servilizmo užsakymui išpildyti. Užtat ir prireikė skubiai keisti Centro vadovybę, o pačią įstaigą nedelsiant reformuoti. Čia ir yra „jaunos istorikės“ skundų, „teisingai“ mąstančių istorijos mokslininkų viešų laiškų, taip pat Centro, jo vadovo pjudymo ir juodinimo kampanijos tikroji potekstė.

Mažumėlę kantrybės, skubiai reformuotas LGGRTC ir jo nauja vadovybė netruks pareikšti, kad minėti Birželio sukilimo 80-ies metų jubiliejaus jokiais būdais negalima. Esą, tai buvo žydšaudystės ir kolaboravimo su naciais pradžia, tad ir švęsti ar minėti nėra ko.

1941 m. Birželio sukilimo tikslas ir prasmė buvo kilnūs. Tai – neabejotinai žyminis įvykis mūsų naujausioje istorijoje. Geopolitinės katastrofos sąlygomis bandyta improvizuoti ir, kaip nors išlaviravus, sugrąžinti Lietuvai nors sąlyginę nepriklausomybę, apsisaugoti nuo bolševizmo vergovės. Istorija parodė, kokia naivi buvo toji iliuzija.

Sukilimo laikas objektyviai sutapo su negerais karo įvykiais. Privalu suvokti, prie karo iniciavimo nei tuo metu jau pasmaugta Lietuvos valstybė, nei jos žmonės niekaip neprisidėjo. Kaip tik tuo metu į Lietuvos žemę atriedėjo ir holokausto volas, pradinį impulsą gavęs pačioje Vokietijoje „Krištolinės nakties“ (1938 m. lapkrityje) metu ir vėliau įsisukęs 1939 m. nukariautoje Lenkijoje.

Kaip dabar žinoma, žymusis nacių vadovybės sprendimas dėl „žydų klausimo galutinio išsprendimo“ (Endlösung der Judenfrage) buvo padarytas Wansee viloje tik 1942 m. (!) sausio 20 d. Taigi, 1941 m. birželyje niekas, netgi labiausiai politiškai išprusę ir įžvalgūs veikėjai, negalėjo žinoti, jog tarp nacizmo politinės praktikos ir bemaž šimtaprocentinio žydų išžudymo okupuotose teritorijose ilgainiui atsiras lygybės ženklas.

Tai, kad nacių valdžia žydus persekioja, kad atima iš jų visas pilietines teises, turtą, koncentruoja getuose, tą jau buvo galima 1941 m. matyti ir žinoti. Antai garsusis Varšuvos getas buvo įsteigtas 1940 m. spalio 2 d. Deja, apie tai, kad VISI judėjai ilgainiui privalės būti nužudyti, 1941 m. vasarą negalėjo žinoti NIEKAS.

Net pats Hitleris ir Heydrichas dėl tokių ketinimų galimai dar nebuvo iki galo apsisprendę. Beje, panašias teroro ir trėmimų akcijas savo 1940 m. okupuotose teritorijose lygiagrečiai vykdė ir bolševikai.

Žudymai, trėmimai, koncentravimas getuose ir GULAG-e buvo brutali, nežmoniška, bet, sutikime, tuo metu įprasta ir masinė didžiųjų grobuoniškų valstybių praktika. Ne Škirpos ir ne Ambrazevičiaus galiose buvo tą praktiką stabdyti ar pakeisti. Tai, kad tuo metu minėti asmenys ir kiti lietuviai išsaugojo patriotinius jausmus ir turėjo politinio veikimo iliuzijų, nėra joks nusikaltimas nei teisei, nei moralei.

1941 m. birželio sukilimo paviešinti dokumentai, jo vadų pasisakymai, pagaliau visas sukilimo ideologinis-politinis pagrindimas ir jo tikslų artikuliacija nebuvo susiję su raginimu fiziškai smurtauti prieš žydus ar juolab juos žudyti.

Tuo metu spontaniškai įvykę Lietuvos žydų žudynės išsivadavimo sukilimo atžvilgiu objektyviai buvo visai paralelinis, tiesiog laike sutampantis įvykis. Priešingai, yra duomenų, kad Laikinosios vyriausybės jėgos struktūrų vadai bandė stabdyti spontaniškus pogromus ir žydų žudynes, kaltino jų organizatorius juodinant Lietuvą ir tarnaujant naujam okupantui.

Svarbu suvokti, kad sukilėlių vadovybė ir Laikinoji vyriausybė nekontroliavo visos šalies teritorijos, neturėjo patikimų ir plačios aprėptiems informavimo kanalų savo valiai ir žiniai skleisti, neturėjo sklandžiai veikiančių jėgos struktūrų viešajai tvarkai ir teisėtumui užtikrinti.

Neapykanta judėjų atžvilgiu akivaizdžiai figūravo to meto nacistinės propagandos retorikoje. Įtampą didino ir toji aplinkybė, kad nemaža dalis judėjų kilmės asmenų, atplyšusių nuo savo tautinės bendrijos Lietuvoje kamieno ir tradicinės judėjų religijos, iš tiesų labai aktyviai veikė represinėse sovietų okupantų struktūrose, tokiose kaip NKVD, tiesiogiai dalyvavo vadinamosiose „išbuožinimo“ ir trėmimo akcijose.

Neigiamą vaidmenį suvaidino ir tam tikras buitinis-ekonominis (bet tikrai nesmurtinis) antisemitizmas, kuris, būkime biedni bet teisingi, visgi pasireiškė ir smetoninėje Lietuvoje. Turima galvoje anuometinės publikacijos, viešoji opinija, kuri pavirkaudavo, esą, visą prekybą šalyje turi užėmę žydai, laikas ir lietuviams čia pasireikšti, pakonkuruoti… Pridėkime prie tos įtampos, teisybės atstatymo nuotaikų netikėtai užgriuvusio karo suirutę, viešosios tvarkos griūtį, nacių spectarnybų provokacijas.

Kai kurie sukilimo vadai ir ideologai, vertinant iš dabarties perspektyvų, anuomet padarė netoliaregiškus politinius pareiškimus, retorinius reveransus nacių lyderiui, Vokietijai bei anuometinei jos valstybinei ideologijai. Toji faktinė aplinkybė dabar atveria langą bandymams diskredituoti minėtą sukilimą nuo A iki Z, jį tiesiogiai sieti su kolaboravimu naciams ir holokaustu.

1941 m. birželio sukilimas nekėlė tikslo pasitarnauti nacizmui, neragino žudyti judėjų, neturėjo pilnos ir realios valdžios teritorijoje, nekontroliavo situacijos, tad ir neneša atsakomybės dėl spontaniškai įvykusių pogromų ir žudynių, kurias su dalies vietinių durnelių ir moralinių išsigimėlių pagalba suorganizavo būtent nacių spectarnybos.

1941 m. Birželio sukilimas yra mūsų tautos kovos už laisvę ir savo valstybingumą aktas. Tai žyminis mūsų tautos gyvenimo įvykis. Turime teisę į istorinę atmintį, kaip ir turime teisę mums svarbų istorinį įvykį oriai paminėti, pagerbti visas tų dienų aukas ir lietuvių, ir judėjų. Tai niekaip nesusiję su kokiomis nors užslėptomis simpatijomis holokaustui ar norui jį paneigti.

Žodžių iš dainos neišmesi. Lietuvoje 40 km plentu nepravažiuosi, būtinai sutiksi ženklą „masinė žydų žudynių vieta“. Visa tai vyko mūsų žemėje. Istorinė tiesa tokia, kad didžioji masė Lietuvos gyventojų su holokaustu yra niekaip nesusijusi. Saujelė lietuvių išsigimėlių žydus žudė, saujelė teisuolių, rizikuodami gyvybe, žydus gelbėjo. Tokia yra mūsų istorija.

To meto Lietuvos įvykių vertinime šiandien paradoksaliai sutampa net dviejų didelių galių interesai. Didžioji galia tai – modernus leftistinis politkorektiškumas. Mažesnioji, bet pakankamai didelė ir agresyvi yra regioninė galia – putinizmas.

Ir viena ir kita galia šiandien nesitenkina tuo, kad Lietuva ir lietuviai yra istorijos aukos. Jie nori mus paversti dar ir moralinėmis atmatomis. Panašiai teisme elgiasi žagintojai: „žiūrėkite, ji tikra k…va, ji pati norėjo“. Jų tikslas – primesti mums SAVO „vienintelę teisingą“ istorinę tiesą, apriboti laisvą istorinį diskursą, teik mokslinį, teik pilietinį, ir priversti mus išsižadėti savęs.

Nesitikėkime nieko iš kolonijinės administracijos, šiuo metu veikiančios Lietuvoje. Ji atlieka kumetyno prižiūrėtojo ir aukštesniojo liokajaus funkciją. LGGRTC jau sutvarkytas pagal dar aukštesnės ponybės pageidavimą.

Kita vertus, niekas negali mums – piliečiams – uždrausti Lietuvai svarbų Birželio sukilimo jubiliejų paminėti garbingai ir oriai. Na, pabars, sukritikuos mus eilinis dvaro pasamdytas politkorektiškas istorikas. Ir viskas. Nei vieno nenuveš į tardymo rūsį, nei vieno nepaguldys priverstiniam gydymui į Černiachovskio psichiatrinę. Kas nepriklausote aukštajai nomenklatūrinei šių laikų Lietuvos ponybei, tai ir Jūsų karjerai tas įsitraukimas į paminėjimą jokios įtakos neturės.

Pradžiai iš žinomų, nesusitepusių ir viešo veikimo patirties turinčių patriotų kviečiu sudaryti darbo grupę iš kokių 5-7 asmenų. Ši darbo grupė nuotolinio posėdžio metu turėtų susitarti, dėl to, kaip piliečiai didmiesčiuose ir regionuose galėtų ir turėtų paminėti mums svarbią datą.

Turėtų būti parengtas ir paskelbtas viešas intelektualų parengtas ir suderintas pareiškimas, susitarta dėl konkrečių aktyvumų regionuose. Vėlesniuose darbo grupės posėdžiuose galėtų būti patvirtintas platesnės apimties organizacinis komitetas, į kurį galėtų įeiti ir partijų lyderiai.

Visgi pradžioje svarbu pasiųsti žinią, jog tai viršpartinis sumanymas ir viršpartinė pilietinė patriotinė akcija. Pompastikos nereikia, neaišku ar karantinas bus atšauktas. Galbūt prasminga pasitenkinti piketais visose savivaldybėse, miesteliuose.

Susitelkime, susitarkime dėl koordinuotų minėjimo veiksmų visoje šalies teritorijoje scenarijaus. Juk laiko dar yra, be jis bėga. Nebijokime būti savimi.

Mob.nr.: 8-618-50901
El- paštas: kadagysgm@gmail.com

Algimantas Rusteika. Eik paskui valdžią ir pinigus ir suprasi viską

Redakcija
-
2

Įsiklausykim ką mums sako.

Vakcina nuo koronaviruso neapsaugos nuo užsikrėtimo. Ji tik suteiks tam tikro procento galimybę, t.y. šansą, kad nenumirsi ir sirgsi lengviau. Esmė ta, kad vis tiek sirgsi ir būsi virusų nešiotojas, ir užkrėsi kitus.

Vadinasi, apsaugoti gali tik save ir viskas, todėl turėsi ir toliau laikytis ir visų ribojimų, kaip ir neskiepytas. Vadinasi, tai tik tavo asmeninis reikalas, ar save patį apsisaugosi, ar ne.

Tai dabar paaiškinkit, protingieji kurmiai, kodėl čia per visus galus mums kala, kad pasiskiepiję apsaugosim kitus, jei apsaugosim tik save? Ir kad koronaviruso plitimas baigsis, jei pasiskiepiję jį ir toliau nešiosim ir platinsim, ir kiti vis tiek jį gaus?

Mums sako, kad taip apsaugosim sveikatos sistemą nuo „lūžio”? Tai kad net didžiausių „bangų” metu pas mus, kai „pirmavome Europoje”, ji buvo iki pusės apkrauta. O ten, kur atsisakė visų „suvaldymo” nesąmonių (Texase ir t.t.) „atvejų” nei daugiau, nei mažiau, „banguoja” taip pat.

Dar sako, kad kai visus suvakcinuos, tai visuomenė bus apsaugota. Nors dar kaip reikalas to nepradėjus jau yra mutacijų, nuo kurių esami skiepai vis mažiau apsaugo, o baigus visus vakcinuoti reikės pradėt vėl iš naujo, nes virusas jau bus kitoks.

Kodėl tai toliau vyksta ir niekas nežino kaip baigsis?

Tai puiki proga įgyvendinti visų valdžių norą totaliai kontroliuoti visuomenę, kurios jie nepraleis. Kaip ir korporacijos galimybės sunaikinti vidutinį ir smulkųjį verslą. O ir pagamint septynis milijardus vakcinų kasmet (juk mutuoja!!!) yra biznis, ar ne?

Eik paskui valdžią ir pinigus ir suprasi viską. O visa kita tik laiko ir vietos aplinkybės. Ir noras „įveikti” gamtą”.

 

Rasa Čepaitienė. „Ko verta gatvė, jeigu ji neveda į šventovę?”

Redakcija
-
4

Eksperimentai. Šis klausimas buvo gyvybiškai svarbus tais tolimaisiais 1984-aisiais, kai Tengizas Abulazė dar pačiame perestroikos priešaušryje sukūrė savo įžymųjį filmą „Atgaila”. Aktualus jis šiandien. Aktualus visada.

Ar jums neatrodo, kad su mumis eksperimentuoja? Vėl viską aukštyn kojom verčiantys naujos visuomenės kūrimo lozungai. Darsyk naujojo – tobulojo – žmogaus gimdymo kančios. Socialinė inžinerija, be kurios neapsieina joks totalitarinis režimas.

Meduolis ir Bizūnas. Tik jų proporcijos keičiasi. Anksčiau dažnesnis buvo Bizūnas, bet pastebėta, kad jo efektas trumpalaikis, nepatikimas. Mušamas ir kankinamas gali užsikietinti savo priešiškume, ištaikęs progą pulti iš pasalų, net užspeistas į kampą, kai, atrodytų, nebėra išeities, draskytis iš paskutiniųjų. Tada beliktų jį sunaikinti. Ne, geriau palaužti dvasią – kad atgailautų, muštųsi į krūtinę, šliaužiotų keliais maldaudamas pasigailėti. Nuoširdžiai įtikėtų, uoliai tarnautų, išduotų savus, brangiausius.

Smagumėlis. Tada taptų tinkamas kitiems parodyti – kaip perspėjimas nesipriešinti ir pamoka, kas laukia išdrįsus.

Japonų rašytojas Shusaku Endo romane „Tyla” atskleidė tokio sulaužymo mechanizmą – be jokių vulgarių kankinimų, primityvaus šantažo, grasinimų – vien tik subtiliausiu žmogaus psichologijos išmanymu, žinojimu, kokius mygtukus švelniai paspausti. Beveik ant gundymo ribos.

Pastarasis yra Meduolio esmė. Pirmiausia tau maloniai įdiegs, ko turėtum, ne – privalėtum – norėti. Nes juk tu to verta(s). Nes nenorintys, netrokštantys to, ką MES siūlom, (par)duodam, ir ko geidžia visi NORMALŪS, šaunūs ir tai vartojantys tapę laimingi žmonės, yra kvailiai arba nevykėliai. „Kaip gali nenorėti laimės ir džiaugsmo?” – primygtinai stebėsis, įsakmiai klaus reklama.

Gundymas yra lyg dviveidis Janas, kurio antroji galvos pusė atsisuka Smerkimu. Morka asiliukui, pakabinama prieš nosį, kad eitų kur liepiamas. Kad ten eidamas manytų darantis tai savo noru, net pats taip sugalvojęs. Ir rykštelė šmaukštelti per šoną, jei vis dėlto užsispirtų ar bandytų pasuktų kitur.

Kam skirtas naujasis genderizmo eksperimentas?

Sunku tiksliai įvardinti, kol kas matome tik kontūrus. Bet jie ryškėja. Ne, tai net nebe homoseksualų teisės, visa tai jau pasiekta, vakarykštė diena, iš esmės nebeįdomu. Tegu barškina savo dzinguliukais, įsivaizduoja čia jau viską valdą, maivosi ir trolina, toliau vaizduoja aukas ir persekioja dar neatverstuosius į pažangos tikėjimą.

Akivaizdu, kad šėtonui įdomiau kas kita – pats gyvybės slėpinys. Jis, būdamas mirtinai sterilus, negali pakęsti, kad žmonės – šitie niekingi žemės kirminai – gali teikti gyvybę, tapti tėvais ir motinomis, tuo priartėdami prie dangiškojo Tėvo (ir Motinos) esmės.

Tad čia jam atsiveria du keliai. Gyvybė arba turi būti sunaikinta, sutrypta į purvą, nupjauta prie pačių šaknų, išsiurbta ar išgramdyta iš įsčių, nukertama „savanoriškai” sutikus.

Arba suklastota kuriant surogatinius tėvus ir surogatinius vaikus. Erzacines šeimas, kurias dabar esame verčiami pripažinti lygiateisėmis, o artimoje ateityje, matyt, ir pranašesnėmis už tradicines, kuriose juk, kaip nenuilstamai skelbiama, klestėte klesti patriarchalinė priespauda ir smurtas.

Remdamasis nepasotinamu korporacijų godumu, pasitelkdamas naujausias technologijas ir įstatymus, visą tą new normal, jis išranda pačias rafinuočiausias ir ciniškiausias santuokos ir šeimos falsifikavimo formas. Lyg išmoningas kontrabandininkas marmalui užlipdantis į autentišką panašią brangaus alkoholio banderolę. Pasiūvantis drabužį ar rankinę, kurios etiketė nuo brendinės skirsis tik viena raide.

Klastotės yra šėtono amatas, nes jis nesugeba kurti, tik mėgdžioja ir imituoja. Šešiaspalvė „vaivorykštė” nuo tikrosios juk irgi skiriasi nežymiai, tik vienos spalvos trūkumu, mažu nepastebės.

O dabar jam tapo įdomu eksperimentuoti dažus suliejant. Nutrinant ribas tarp vyro ir moters, šeimos ir to, kas iš principo nėra šeima, politikos ir verslo, viešo ir privataus. Tarp žmogaus ir gyvulio.

Dar viena Dievo darbo naikinimo forma – chirurginis Androginas. Bet net ir šito nepakanka, nes nedaugelis, kad ir įkalbėtųjų, tam ryžtųsi. Ir fokus pokus, voila!

Nesijaudinkite, vaikučiai, pjaustytis ir pompuotis hormonais nebereikės! Mes tiesiog juos priversime jus laikyti tuo, kuo norite!

Rankų miklumas ir jokios apgaulės. Būk. Maloningai leidžiu. Dar daugiau, paklosiu tau po kojom įstatymus ir švietimo sistemą, iš visų buitinių prietaisų zyziančią propagandą. Būk kuo nori būti šiandien! Nutrink ribas, juk tai tokia atgyvena, išsigalvojimai, prietarai ir seksizmo šaltinis! Tau nebeturi būti jokių kliūčių patekti ten, kur vis dar slepiasi intymumas ir privatybė – į miegamuosius, persirengimo kambarius, tualetus!

Transgenderis yra naujasis žmonijos idealas. Vyrmoterė, motervyris ir dar 70 lyčių. Kol kas. Jų bus tiek, kiek reikės. Svarbiausia, kad niekad nesiliautų trykšti Eroto versmė, kurioje žaismingai džiugesiu taškytųsi negalintis savimi atsigrožėti Narcizas. O jei džiugesio kada ir pritrūktų, ką gi, ne bėda – tik reikia pakeisti partnerį, vietą, aplinką, daiktus. Viskas išsprendžiama, techniškai realizuojama, tad tik pirmyn, atmetus sąžinę ir abejones.

Pernelyg gerai gyvenančių perlepėlių visuomenės problemytės ir rūpestėliai – ko gi čia dar panorėjus ar užsigeidus, jeigu jau viskuo persisotinta?

Aišku, keista, kad visi šitie eksperimentai labiausiai atliekami visuomenėse, kurios ir taip kenčia nuo demografinio nuosmukio. Kam agituoti negimdyti negimdančius, neturėti vaikų jų ir nenorinčius turėti? Kai tuo tarpu kituose Žemės kampeliuose kenčiama nuo gyventojų pertekliaus, dūstama spūstyse ir žmonių maišalynėje, stokojama maisto, švaraus vandens ir elementarių patogumų. Kodėl tad genderizmo nenukreipiama ten?

Senovės graikai ieškojo harmonijos tarp mūsų vidinio, mažojo, kosmoso ir išorinio – didžiojo. Jie žmogaus gyvenimo tikslus siejo su dorybių puoselėjimu. Vėliau šią pedagogiką perims romėnai, o paskui juos ir krikščioniškieji Vakarai.

Ilgam, iki pat XX a., kai dorybes ims keisti, o galiausiai ir išstumti gėrybės. Kai žmogus nusisuks ir nuo didžiojo, ir nuo mažojo kosmoso tyrinėjimų ir susitelks į savo… bambą ir tai, kas žemiau jos. Ir dar skambiai pavadins tai pažanga.

Tai Vakarai šiandien.

Eilinis eksperimentas, kaip ir daugybė ankstesnių pasibaigsiantis krachu, suluošintais likimais, sujauktais protais. Žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, išniekinimu.

Bet kaip tai pastebėti, suvokt, galiausiai užbėgti tam už akių, jeigu kelias jau nebeveda į šventovę?

Seime -Tiesos valanda arba Judo pabučiavimas

Redakcija
-
11
Seime -Tiesos valanda arba Judo pabučiavimas

Štai ir tiesos valanda: kaip 1940 -aisiais Lietuva vėl parduodama. Atiduodama veltui.

Atiduodama svetimiems mūsų istorija. Be šūvio, be pasipriešinimo.

Aukojama Nepriklausomos Lietuvos istorija. Tautos atmintis. Mūsų Laisvės kovų atmintis apie krauju aplaistytą Lietuvos žemę ir tūkstančius jos partizanų, paguldžiusių galvas Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos miškuose.

Aukojama tremtinių ir politinių kalinių kančios, šimtų tūkstančių netektis bado Sibiro lageriuose.

Perduodama be grąžos. Visos laisvės kovos. Visi prisiminimai.

Neapsimeskime. Jie keičia ne Genocido centro vadovą. Jiems nereikia nei Centro, nei vadovo. Jiems reikia mūsų atminties.

Jie trokšta valdyti mūsų atmintį. Nes ji „neteisinga”. „Neteisingos” yra mūsų praeities laisvės kovos ir „neteisingi” tų laisvės kovų didvyriai. Mes per daug prisimename apie laisvę ir nemokėjimą vergauti.

Mums sako, to reikalauja pasaulio galingieji.

Bet žinome, tai melas. Mūsų laisvės aukos laukia revanšo ištroškę skriaudėjai. Laukia mūsų laisvės priešai ir jiems patarnaujantys mūsų broliai ir seserys.

Tėvai neatsako už savo vaikus. Bet nepasimeskime. Vaikai neišsižada savo tėvų. Kai tėvai neatgailauja dėl padarytų daugybės skriaudų, vaikai neišsižada ir savo tėvų darbų.

Mes žinojome, nebuvo tėvų atgailos už padarytas skriaudas. Negirdėjome jų atgailos dėl žmonių raudų ir skausmo, dėl sužalotų ir nukankintųjų NKVD rūsiuose, dėl vaikų mirusių iš bado Gulaguose.

Todėl neapsimeskime. Vaikai neišsižada savo tėvų padarytų skriaudų. Jie neseka tėvų pėdomis, o eina savo keliu. Bet tame kelyje nėra nei atjautos, nei atgailos. To mokė jų tėvai.

Neapsimeskime. Jie balsuos, kad Lietuvą apgaubtų užmarštis. Kad būtų užmiršti šimtai tūkstančiai mūsų brolių ir sesių, sudėjusių aukas už Lietuvos laisvę.

Jie balsuos, kad nebuvo aukų. Nebuvo karo, nebuvo okupacijos, pasmerkusios Lietuvą pusei amžiaus vergijai.

Nebuvo sužalotų ir nukankintų NKVD rūsiuose, nebuvo miškuose žuvusių partizanų, o buvo „nedamušti banditai“. Nebuvo mirusiųjų iš bado Gulaguose, o buvo „žydšaudžiai“ ir „naciai“…

Šiandien jie sprendžia Lietuvos likimą. Jų rankos pakils prieš mūsų tėvus ir prieš mūsų istoriją.

Pažvelkime jiems į akis. Jose nėra šviesos – jose netiesa ir baimės rūkas. Jiems nereikia Laisvės. Nereikia prisiminimų apie ją, nes Laisvė – tai priekaištas jų tėvams ir artimiesiems.

Jie šlovina nuolankumą blogiui ir vergystei. Jie šlovina okupaciją. Jie  niekada nejaus gailesčio pradingusiems, pražuvusiems ir nukankintiems mūsų Laisvės gynėjams.

Neapsimeskime. Jų akys skleidžia išdavystę. Jų rankos suteptos melu, nes joms reikia sidabrinių. Daug sidabrinių. Ir tuomet išduos.  Išduos mus visus ir mūsų Tėvynę.

Jų žvilgsniai ir žodžiai primena Judo pabučiavimą. Netikėkite jais. Bet stebėkite juos. Tai bus šiandien,  šį ketvirtadienį Seime.

Šiandien jie parduos mūsų Laisvę be sidabrinių. Atiduos veltui. Be šūvio, be pasipriešinimo. Iš baimės.

Jie balsuos dėl Genocido centro vadovo. Bet tai netiesa. Jie balsuos dėl išdavystės. Mūsų laisvės ir Nepriklausomos Lietuvos išdavystės.

Skaičiuokite ir užrašykite jų vardus. Užrašykite juos savo vaikams, kad šie iš kartos į kartą galėtų perduoti savo ainiams ir skelbti jų vardus miestų aikštėse.

 Stebėkite jų balsavimą. Stebėkite istorinį Judo pabučiavimą.

 

Almantas Bražulis, tremtinio sūnus

Jonas Jasaitis. Valstybės griovimas?

Redakcija
-
7

Pastarųjų savaičių viešosios erdvės įvykių analizė skatina šiuos pavadinimo žodžius rašyti ne kaip klausimą, o kaip teiginį. Bet vis dėlto palikime klaustuką kaip vilties ženklą, kad ir šių dienų Lietuvos visuomenė sustabdys valstybės griovėjus, kad purvinų ir labai pavojingų užmačių puoselėtojai gaus per nagus. Jų veiksmai kol kas labiau primena bandymus išsiaiškinti, kurias ribas jiems jau dabar įmanoma peržengti.

Valstybės galia labai priklausoma nuo jos ekonomikos galios. Ši galia leidžia ne tik aprūpinti piliečius svarbiausiais vartojimo reikmenimis ir patenkinti savo gyvybinius poreikius (būstas, maistas, sveika aplinka ir sveikatos apsauga, švietimas ir kt.), bet ir finansuoti šalies gynybos sistemas, teisėsaugą, užtikrinti viešąją tvarką.

Sociologijoje politikos sąvoka pirmiausiai apibrėžiama kaip visuotinę tvarką ir piliečių saugumą užtikrinantis socialinis institutas. Visa kita (valdžios ir įtakos persidalinimas, „kompromisų menas“, galios grumtynės ir t. t.) yra tik politikos sudėtinių dalių ar atitinkamų jos veiksnių aiškinimai, kuriems geriau tinka kiti pavadinimai.

Tačiau sieti valstybės galią tik su ekonomikos plėtra būtų ir netikslu, ir net pavojinga. Ne mažiau už ekonominius veiksnius svarbu įvertinti ir visuomenės dvasinę būseną, jos vertybinę orientaciją, pasitikėjimą valdymo institucijomis ir bendrapiliečiais. Jei dauguma žmonių pasijunta palikti vienui vieni su savo rūpesčiais, jei nėra net kam pasiguosti ir į ką kreiptis pagalbos, būtų labai naivu tikėtis jų bendrų iniciatyvų ir susitelkimo valstybės gynybai.

Ne tik jaunimo, bet ir pačių aktyviausių Lietuvos piliečių karta nedalyvavo nei Sąjūdyje, nei atkuriant nepriklausomybę ar ją ginant kruvinomis 1991-ųjų Sausio dienomis ir naktimis, nebudėjo prie Aukščiausios Tarybos, nedalyvavo šimtatūkstantiniuose mitinguose, padėjusiuose atsikratyti baimės ir pajusti į laisvę pakilusios tautos ryžtą.

Tie, kuriems dabar trisdešimt – keturiasdešimt, apie visa tai daugiausiai žino tik šeimos narių pasakojimų. Išsamaus permainų vaizdų jiems susidaryti nepadėjo nei mokykla, nei studijos, nes švietimo ir aukštojo mokslo sistemoje buvo didžiųjų pokyčių ir prieštaravimų laikotarpis, kai apie būsimųjų valstybės piliečių ugdymą buvo tik diskutuojama, bet ne tikslingai ir sistemingai veikiama.

Tų, kurie dabar jau yra peržengę penkiasdešimtmečio slenkstį ir užima „raktines pozicijas“ valdymo institucijose, patirtis yra labai skirtinga. Tam tikra jų dalis yra susijusi su veikla sovietinio laikotarpio administracijose ir su vyresniųjų šeimos narių patirtimi, kuri ne vienu atveju neformavo jų kaip nepriklausomos valstybės piliečių. Kita dalis per pastaruosius tris dešimtmečius daugiausia dėmesio skyrė savo verslo kūrimui, dalyvavo „prichvatizavime“ ir kitose valstybės turto persidalijimo kampanijose.

Taigi vertinant visuomenės ideologinį užsigrūdinimą, laikas „šliaužiančiam perversmui“ buvo pasirinktas gana apgalvotai. Metai iš metų matėme mažėjantį piliečių dalyvavimą rinkimuose, didėjantį nusivylimą valdžios institucijomis, stiprėjantį biurokratizmą.

Auganti apatija ir masinė emigracija buvo gyventojų atsakas į valdžios nesugebėjimą tartis su visuomene. Prasidėjusi pandemija, kurios metu kažkas nemokšiškai pareikalavo laikytis ne fizinės, o socialinės distancijos, t. y. įsakymo nebendrauti, sutapusi su visišku didžiosios žiniasklaidos užvaldymu, sukūrė kone idealias sąlygas keistos orientacijos grupuotei įsitvirtinti Seime ir Vyriausybėje.

Niekam nereikia aiškinti, kokia yra tikroji teisėsaugos struktūrų, tarp jų ir policijos misija. Tačiau jau kuris laikas matome vis dažnėjantį policijos pareigūnų panaudojimą ne pagal paskirtį, ne piliečių apsaugai nuo nusikaltėlių ir nusikalstamumo užkardymui, o prievartai – reikalavimui laikytis neretai net absurdiškų valdžios institucijų įvestų apribojimų, teisinant juos apsaugos nuo pandemijos reikalavimais.

Čia jau nebeturime galimybės įvardinti įvairiausių draudimų, padariusius didžiulę žalą sveikatos apsaugai, artimų giminių bendravimui, smulkiajam verslui ir galiausiai – valstybės finansams. Dar daugiau: šalia policijos pareigūnų buvo pasitelkiama ir kariuomenė, ir šauliai.

Sumaištį dar labiau didino susirgimų registravimo statistikos trikdžiai, abejotinas mirties priežasčių fiksavimas, manipuliavimas net tokiomis sąvokomis, kaip „rizikos grupė“, išsiliejęs reikalavimu nelankyti giminaičių tiek švenčių dienomis, tiek pablogėjus jų sveikatai.

Panašu, kad ne tik valdžios klerkai išvis užmiršo, kas yra giminystės ryšiai, širdgėla, atjauta, pabuvimas kartu lemtingą valandą. O pandemijai kiek atlėgus, matome policijos patrulius, kurie tampo niekam pavojaus nekeliančius žmones už tai, kad šie išdrįsta protestuoti ar kitaip išreikši savo pilietinę poziciją, užlaužia jiems rankas ir deda antrankius, po to grūda į grotuotus automobilius, tam neturėdami jokio teisinio pagrindo.

Tuo pat metu matome, kaip kasdien pranešama apie butuose, laukuose ir miškuose „irstančius kūnus“, lavonus su smurto žymėmis, iš vandens telkinių ištrauktus, nežinia kiek ten prabuvusius skenduolius, tarsi be priežasties užsidegusius namus, suniokotus automobilius ir t. t. Kas pajėgs po tokio ilgo laiko surasti nusikaltėlius?

Tuo pat metu matome vis dažnesnius ir įžūlesnius bandymus, diskredituoti tautos kovą prieš sovietinį režimą, asmenų, bendradarbiavusių su KGB, skundikų ir išdavikų įslaptinimą 70-čiai metų, Kovo 11-osios Akto signatarų marginalizavimą ir primityviausius bandymus apjuodinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų bei platintojų veiklą, primesti visai lietuvių tautai holokausto vykdytojų ir antisemitų etiketes. Matome net bandymus tyčiotis iš tremtinių kančių, vadinant jas „lėkštomis istorijomis“.

Dar niekada Seimas taip nesikišo į mokslo įstaigų veiklą, nepuolė šalinti iš pareigų valstybei gyvybiškai svarbių įstaigų vadovais neseniai pradėjusių dirbti mokslininkų už tai, kad jie neva ne laiku kažką pasakė (nors ir pasakė nepaneigiamą tiesą), įspėjo arba atleido iš pareigų netinkamai jas vykdžiusius asmenis.

Argi Seimo Pirmininkei nežinoma, kad tik teismas gali spręsti tokio darbuotojo atleidimo arba sugrąžinimo į darbą klausimus, o ne Seimo valdybos sudaryta komisija? Ar galima pateisinti tai, kad net tai komisijai nebaigus darbo, jos pirmininkė jau skelbia savo išankstinę nuomonę, net nesuabejojusi šios komisijos narių dalykine kompetencija?

Prieš keletą metų susidūrėme su visiškai nepateisinamu sprendimu skirti literatūros premiją asmeniui, apšmeižusiam partizaninio judėjimo dalyvius ir net juos šlykščiai iškoliojusiam. Bet tos komisijos nariai iki šiol bando įrodinėti, kad šmeižtas buvo taip literatūriškai talentingai parašytas, jog liko… tik jį premijuoti.

Tačiau štai šiemet, minint nepriklausomybės atkūrimo sukaktį, Valstybės nepriklausomybės stipendija paskirta asmeniui, šlykščiai apšmeižusiam Lietuvos kultūrai ypatingai nusipelniusius asmenis: kardinolą Vincentą Sladkevičių ir pasaulinė šlovę pelniusius kultūros veikėjus – dirigentą Saulių Sondeckį ir aktorių Donatą Banionį.

Nors šmeižto faktas šiai komisijai buvo gerai žinomas ir patvirtintas paties šmeižiko prisipažinimu, tačiau stipendija jam vis tiek paskirta. Svarstant šį siaubingą atvejį, Seimo valdyba nesugebėjo ištarti nė vieno principingo įvertinimo ir faktiškai atmetė Kovo 11-osios Akto signatarų protestą, lyg nesuvoktų, kam gali, o kam negali būti skirta Valstybės Nepriklausomybės stipendija ir ją lydintys simboliai.

Ar galėjome 1991 metais įsivaizduoti, kad tokie sprendimai bus toleruojami Lietuvos Aukščiausios Tarybos rūmuose, kuriuos nuo galimo okupantų kariuomenės užpuolimo tada su tūkstančiais jų gynėjų saugojome?

Ir dar daugiau: kai visuomenė yra tiesiog pašiurpusi nuo absurdiškų bandymų primesti Lietuvai vadinamąją Stambulo konvenciją, kurią atmetė net Turkija, nuo veiksmų, kuriais bandoma suniekinti svarbiausią visuomenės ląstelę – šeimą, iškreipti jos sampratą, paneigti žmogaus prigimtį ir suplakti šeimą su taip vadinama „partneryste“, bandoma prastumti teisės aktus, kuriais būtų įvesta teisės į savo nuomonę, kalbos ir minties cenzūra.

Tuo pat metu, kaip primena arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, bandoma priversti žmones „aklai klausyti bei vykdyti jų peršamą gyvenimo modelį. Pinigai, sportas, alkoholis, nuo savo paskirties atskirtas seksas pateikiami kaip pačios didžiausios vertybės, o tarnaujanti meilė, tikėjimas į Dievą ar santuokos keliu kuriama šeima rodoma kaip praėjusio amžiaus atgyvena.“

Iki šiol daugeliui mūsų tokios pastangos atrodė per daug absurdiškos, kad jomis kažkas patikėtų, tačiau dabar matome, kad tai grūdama į sąmonę vis įžūliau ir agresyviau.

1...1 0571 0581 059...1 716Nuo 1 716 1 058 puslapis