Gediminas JAKAVONIS

Naujos istorijos programos, skirtos bendrojo lavinimo mokykloms, projektas visuomenėje sukėlė nemažai aistrų. Viešojoje erdvėje stebėtasi, kad jame vieniems istorijos tarpsniams skirta nepelnytai daug dėmesio, kitiems jo pritrūko. O kai kurios ryškios asmenybės, pavyzdžiui, vienas Sąjūdžio kūrėjų Romualdas Ozolas, liko pamirštos. Nors istorikas Norbertas Černiauskas, dalyvavęs programos atnaujinimo grupėje, akcentavo, kad „programa nėra vadovėlis – tai tik gairės, į ką atkreipti dėmesį leidėjams ir mokytojams”, projektas sulaukė daug prieštaringų vertinimų.

Kaip ir iš kokių istorijos vadovėlių turėtų būti mokoma jaunoji karta, į ką turėtų atkreipti dėmesį mokymo priemonių ir gairių rengėjai, prie „ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO” apskritojo stalo nuomones dėstė istorikas, akademikas emeritas Romualdas GRIGAS, filosofas Krescencijus STOŠKUS, socialinių mokslų daktaras Gediminas MERKYS, buvęs Seimo narys Povilas URBŠYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Esame tokio amžiaus, kad atsimename sovietmetį ir tai, kas įvyko prasidėjus Sąjūdžiui. Tačiau pastaraisiais metais, dalyvaudamas įvairių svarbių mūsų Tautai ir valstybei Atgimimo meto dienų paminėjimuose, imu savęs klausti, ar aš tikrai buvau šių įvykių liudininkas. Klausydamasis viešojoje erdvėje transliuojamų tų istorinių Lietuvai įvykių prisiminimų, vertinimų, apibendrinimų, pradedu galvoti, kad buvo dar kažkokie dalykai arba tų dienų herojai, apie kuriuos nieko nežinau. Suprantu, kad kiekvienas žmogus turi savo nuomonę apie jį supančią aplinką, požiūrį į istoriją, bet matau, jog kažką nutylint ar save sureikšminant gimsta melas. Ir jis pretenduoja tapti istorija…

K.STOŠKUS: Matyt, su visomis istorijomis panašiai būna. Bet, man rodos, bėda čia ne tik, kad keičiasi kartos ir jų nuomonės, bet kad gyvename postmodernios ideologijos dezinformuotame pasaulyje, kuris istorinių faktų supratimą yra išmainęs į interpretavimų laisvę, įteisinusią net pačius subjektyviausius ir absurdiškiausius kliedėjimus. Tokie istoriniai ir žurnalistiniai veikalai lengvai susilieja su literatūriniais (meno) kūriniais. Lietuvoje tokie romanai ir pararomanai dygsta kaip grybai po sodraus lietaus.

Bet yra ir fundamentalesnių dalykų, susijusių su valdžios įvedamais realybės įslaptinimo būdais. Reta valdžia drįsta atsidengti, kad galėtų ramia sąžine žiūrėti savo visuomenei į akis. Iš jaunųjų istorikų darbų aš neatpažįstu sovietmečio. Ir tą suprantu. Jie per daug pasitiki tų laikų dokumentais (laikraščiais, knygomis, posėdžių protokolais ir pan.), fasadine, oficialiąja, viešąja kultūra. Ne tik dėl to, kad tie dokumentai buvo cenzūruojami, bet kad jie mažai tepraneša apie priverstinį, alternatyvinį, savaip užmaskuotą, įslaptintą gyvenimą.

Kitaip sakant, apie daugumos žmonių ir jų šeimų įsislaptinimą ir išmokimą vienu metu gyventi mažiausiai du gyvenimus. Čia mažai tematyti pastangų ir metodų tas paslaptis atidengti. Nemažai paslapčių atsirado ir nepriklausomoje Lietuvoje.

Čia daug kam nemažai kainavo įsitvirtinimas valdžioje. Vieniems teko daug nutylėti ir įslaptinti praeities faktų. Ar net juos ištaisyti. Kitiems – įsiteikti naujosios politikos kūrėjams.

Viešųjų institucijų paslaptys daugiau reiškėsi perdėtu vienų asmenų ir įvykių sureikšminimu, kitų nutylėjimu, ignoravimu, o trečiųjų ištrynimu ir uždraudimu. Pastaruoju atveju pirmiausia aš galvoju apie aibę kriminalinių dalykų. Apie seriją dešimtmečiais neišaiškinamų žmogžudysčių. Apie gėdingus teisėtvarkos ryšius su plėšikų gaujomis.

Apie visos šalies žmonių akyse valdžios organizuotą mergaitės pagrobimą ir jos paslėpimą visam gyvenimui. Apie pasaulinį sumišimą sukėlusio kalėjimo įsteigimą ir jo išnykimą Lietuvoje. Kokio brandumo istorikų reikia mūsų kraštui, kad jie atskleistų šias paslaptis ir išdrįstų parašyti tokią Lietuvos istoriją, kuri ne tik išvaduotų Nijolę Sadūnaitę ir visą pilietinę visuomenę nuo nesibaigiančio sąžinės graužimo, bet ir atkurtų prarastą pasitikėjimą savo valstybe?

G.MERKYS: Lietuvos istorijos interpretacijose šiandien paradoksaliai sutapo net kelių pasaulio galių interesai. Didžioji galia – globalizmas ir leftizmas, kuriems bet kuri susitelkusi tauta ir jos nacionalinė valstybė yra priešas. Toliau, regioninė galia – putinizmas.

Lietuva – mažiausia kriauklelė ant lėktuvnešio dugno, tad nieko ir nesprendžia. Garbioji ponia Faina Kukliansky, panašu, yra guvi abiejų minėtų galių tarnaitė. Nebūdama judėjų religine lydere, moteriškė „uždarė” visas Lietuvos sinagogas dėl „susidorojimo pavojaus”. Ištrimitavo pasauliui nerimą būtent tuo metu, kai Vokietijoje, Vakarų Europoje sinagogos realiai tapo teroristų taikiniais. Suprato ponia Faina, ką daro, žinojo, kaip apdergti Lietuvą, nors mūsų šalyje buvo tik taikus bandymas padiskutuoti dėl istorijos.

Lietuvoje mes nebesame nei savo istorijos, nei pasaulėžiūrinės tiesos šeimininkai. Abejoju, ar galėsime šiemet oriai paminėti 1941 m. birželio sukilimo prieš bolševikus aštuoniasdešimtmetį. Sakys: „Moraliniai išsigimėliai švenčia žydšaudystę…” Mat birželio Vyriausybė tomis dienomis parašė laišką Adolfui… Nesvarbu, kad laiškus Adolfui tada rašė ir V.Čerčilis, ir M.Gandis, ir Britanijos princas, o Molotovas vos prieš metus pačioje Reichskanceliarijoje viešėjo…

Taikliai pastebėjo profesorė R.Čepaitienė: jiems neužtenka, kad mes aukos. Jie nori mus ir reputacijos prasme paversti moralinėmis padugnėmis. Šitaip teisinasi žagintojai: „Matot, nukentėjusioji pati norėjo.” Visgi aukos vaidmuo turi fundamentalią moralinę logiką. Auka privalo priešintis, šaukti, dejuoti, nepriklausomai nuo to, koks galingas yra prievartautojas. Dejonės nuo šiol privalo būti politkorektiškos. Naujieji pasaulėžiūrinės ir istorinės tiesos monopolistai „teisingo” mąstymo kryptingumą jau nustatė – tiksliai ir giežtai.

Lietuvos istorikų, politikų, menininkų bendruomenėse aktyvuojasi savicenzūra, konformizmas, skelbiami kolektyviniai lojalumo laiškai. Lojalumo kam?

Ogi politkorektiškumui ir naujajam totalitarizmui. Vietiniai kolaborantai jaučia, iš kurios pusės galios vėjai pučia. Jie dega noru tam pasaulėžiūriniam kolonizavimui ir įteisintam melui pasitarnauti. Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.

Ar yra išeitis, jeigu istorija vien melas ir subjektyvizmas? Išeitis yra, netgi aiškūs kriterijai, kaip atpažinti istorinio melo nuodus, – žinomi. Išskirtinė pagarba istoriniam faktui, atsiribojimas nuo tarnystės konkrečiai ideologinei-politinei galiai.

P.URBŠYS: Šiuo metu gyvename perėjimo nuo tradicinės prie liberalios mąstysenos. Šiame virsme besiformuojanti nauja ideologija su atnaujintu totalitariniu įkarščiu atmeta prigimtinę žmogaus tapatybę ir jos tradicinę vertybių sistemą. Naujo rytojaus kūrėjai, mojuodami modernizmo kuoka, užsiima praeities interpretacija, kurioje kritinis požiūris į praeitį tiek suabsoliutinamas, kad didžiavimasis tautos istorija tampa atsilikimo požymiu.

Nors tai pateikiama kaip naujas požiūris į mūsų valstybės raidą, bet kažkodėl jis atsiduoda sovietiniu raugu. Būtent tais nelaisvės metais komunistuojantys istorikai formavo tokį kritinį požiūrį į mūsų valstybės praeitį. Tik skirtumas buvo tas, jog jie tai darė naudodami klasių kovos doktriną, o dabartiniai kritikai tai daro kurdami globalios integracijos platformą, kurią savaip pritaiko tiek vakarų, tiek rytų globalistai.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad istorijos mokslui labiausiai kenkia bet kokie praeities faktų rūšiuotojai. Tiek tie, kurie per daug tą praeitį niekina, tiek tie, kurie per daug ją idealizuoja. Vienintelė vakcina, galinti apsaugoti istoriją nuo melo, tai gebėjimas surasti aukso vidurį, nepataikaujant esantiems valdžioje, kurių istorinė vertė dar nėra galutinai nustatyta.

G.JAKAVONIS: Vienas programos sudarytojų – Norbertas Černiauskas – teigia, kad galvojimas, jog į programą galima sutalpinti viską – yra didžiausia klaida. Bet kai programoje pasigendi dėmesio Tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, istorikui, rašytojui Simonui Daukantui arba, minint 1794 m sukilimą, nutylima jo organizatoriaus Tado Kosčiuškos pavardė, kyla klausimas, ar ne per smarkiai užsimota revizuoti Lietuvos istoriją?

K.STOŠKUS: Tokie dalykai vyksta ne savaime. Juos gimdo stiprios ir gana sutartinai veikiančios jėgos, neturinčios kokių nors sentimentų nei savo žemei, nei savo kultūrai, nei savo istorijai. Pirmiausia už tai turėtume „padėkoti” Lietuvos globalistams-politikams ir oficialiajai žiniasklaidai. Jie padarė viską, kad patriotizmas ir tautiškumas pavirstų keiksmažodžiais, o gyventojai bėgtų iš savo gimtojo krašto ir laimės ieškotų visame Žemės rutulyje.

Matyt, tarp jų pedagogų ir istorikų yra daug daugiau, negu mes manėme. Tai dvasiškai emigravusi, susvetimėjusi pilietinės visuomenės dalis. Ji gėdijasi būti savimi. Panašu, kad ją slegia mažos valstybės kompleksai. Ji bijo išsiskirti iš kitų tautų, kurios stiprios ir išsiskirti nebijo. Mat jos didelės ir gyventojų skaičiumi, ir ryšiais su buvusiomis kolonijomis, ir ilga istoriografija. Be to, jos stovi prie šiuolaikinės politikos vairo, todėl neturi ką prarasti. O mūsų „vargšai” skuba susilieti su visu pasauliu ir ištirpti toje didybėje.

P.URBŠYS: Istorijos mokymu mūsų mokykloje siekiama padėti mokiniams formuoti istorinę sąmonę, supratimą, kad šiandienos pasaulis, jo tvarka ir vertybės yra visiškai nulemtos ir kintančios. Siekiama ugdyti istorinį požiūrį, padedantį suprasti Lietuvos visuomenės raidos Europos kontekste tendencijas ir savo, kaip Lietuvos piliečio, europiečio, tapatybę. Tačiau šiuose deklaruojamuose ugdymo tiksluose tautinės savimonės puoselėjimas net neminimas.

Lietuvos moksleiviui vienas iš pagrindinių keliamų tikslų istorijos pamokose yra įsisąmoninti lemties ir kintamumo principą šiuolaikinėje pasaulio tvarkoje. Tarsi tuo pasakoma, „vaike, prieš vėją nepapūsi, tau svarbu suvokti ne savo tautinę tapatybę, o europinę”.

Kažkodėl tokiu būdu supriešinamos tos dvi tapatybės, kurios galėtų vieną kitą papildyti. Nežinau, ar tokio ugdymo tikslo formuotojai šį dirbtinį supriešinimą padarė sąmoningai ar ne, bet jie užkodavo tokią ugdymo turinio proceso išraišką, kurioje Tautos patriarchui J.Basanavičiui išskirtinės vietos atnaujintoje ugdymo programoje tarsi neatsirado.

Tikrai nenoriu paneigti nuolatinio gyvenimo kintamumo principo, bet ar, skubant prisitaikyti prie naujų madų, nevertėtų prisiminti Marijos Lukšienės žodžių: „Toje kaitoje turi išlikti du pastovūs dalykai: žmoniškumo ir Tautos idėjos, nes tai yra mūsų dvasinės gyvybės laidas.” Jei istorijos mokymas nesugebės išreikšti šių idėjų savitumo ir sąveikos, formuojant mūsų santykį su savo ir pasaulio istorija, tai mes neturėsime pilnaverčio Lietuvos piliečio, norinčio kurti modernią, nepriklausomą Lietuvos valstybę.

G.MERKYS: Išmesti iš mūsų istorijos S.Daukantą, J.Basanavičių yra tas pats, kas iš JAV istorijos išmesti Džefersoną, Frankliną. Čia nebe laisvas pliuralistinis diskursas, bet dvasiniai nuodai.

Prieš pusmetį JAV mankurtų minia daužė Dž.Vašingtono statulas, mat buvo vergvaldys… Modernioji barbarybė. Leftistinis politkorektiškumas yra kertinė tos barbarybės dalis. Istorijos mokslo jaunikliai, stumdami Lietuvos mokyklai dvasiškai iškastruotą, sudarkytą istorinio ugdymo turinį, manyčiau, yra liberalizmo ir globalizmo chunveibinai. Jie tiesiog aptarnauja naują didžiają galią – leftizmą. Jų indoktrinacija paprasta, kaip trys centai: visokie basanavičiai, kudirkos už moterų teises nekovojo, o ir apie gėjus ar judėjus nieko pozityvaus bei šilto nerašė. Laikas suprasti, modernioje istorijoje nebus vietos moralės ir pasaulėžiūros menkystoms…

R.GRIGAS: Demonstruotas tautiškumas Valdo Adamkaus laikais buvo tik grynai išorinis, nes šiaip ketinimas buvo, kuo greičiau briuselizuotis. Ir dabar egzistuoja tendencija, kad greičiau reikia atsisakyti savo tapatybės, tautojautos ir ištirpt bendrakultūrinėje erdvėje. Kai tuo metu pasaulyje atgimsta judėjimai, siekiama atstatyti savo tautines, gentines, etnokultūrines pozicijas. Nes būtent šitame atstatyme įžvelgiama pastanga pasipriešinti pasaulio merkantilizmui, pragmatizmui ir dvasiniam nuosmukiui.

Kitaip tariant, tauta tai yra tarsi akumuliatorius, kuris leidžia kaupti dvasinę kultūros medžiagą ir ją skleist. Štai Norvegija, Danija puikiausiai klesti ir įneša savo indėlį į europinę kultūrą. Jos turi labai gilias istorines šaknis, niekam nepriekaištauja, o tik sutvirtina savo visuomenę ir, sutvirtindamos savo visuomenę, kartu sutvirtina ir Europos bendruomenę. Neišsilaksto kaip mes.

Mes, kaip tauta, ne gausėjam, o mažėjam. Iš trijų su puse milijono likom du milijonai aštuoni šimtai tūkstančių. Ir jaunimas vis tiek auklėjamas ne tiek būti savo šalies piliečiais, kiek Europos. O tame procese didelį vaidmenį turi istorijos dėstymas, lietuvių kalba. Tie dalykai yra pamatiniai, reikalaujantys ne tik valstybės bet ir pačių piliečių organizuoto dėmesio.

G.JAKAVONIS: Šis bandymas perrašyti Lietuvos istoriją – ne pirmas. Štai LRT išaukštintas prolenkiškas pažiūras propaguojantis Alfredas Bumblauskas, visa eilė istorijos instituto profesūros, remdamiesi kryžiuočių kronikomis, aiškina, kad lietuviai laukinių tauta, o Pilėnuose su Tėvynės gynėjais gyvas susideginęs Margiris – psichikos ligonis. Mūsų pačių neapsisprendimas, kinkų drebinimas ar pozicijos neturėjimas leido kai kuriems užsienio išminčiams teigti, kad „lietuviai neturi teisės rašyti savo istorijos”! Kas gi pagaliau ta istorija? Mokslas ar valdžioje esančių politikų užsakytas mitų kūrimas, siekiant pagrįsti savo ideologines nuostatas?

K.STOŠKUS: Neabejoju, kad šitas jūsų paminėtas istorikas išmano istoriją, bet jį gniuždo kosminė arogancija, kurią įgijo savo postmodernumu, „santuoka” su kai kuriais lenkų istorikais ir LRT suteiktu populiarumu. Čia jis virto ne tik visai Lietuvai žinomu istoriku, išgarsintų ekspedicijų vadovu, bet ir jo žodis įgijo tokį autoritetą, kad pasidarė beveik neatskiriamas nuo LRT pozicijos.

Joks kitas istorikas nėra sulaukęs tokių patogumų. Čia jam buvo suteikta galimybė skelbti viską, kas tik šauna į galvą. Kol bendravo su prof. Edvardu Gudavičiumi, jis buvo gana santūrus, net baikščiai saldokas partneris. Ir tos laidos buvo bene pats kūrybingiausias bei įdomiausias jo gyvenimo etapas. Bet kai autoritetingo partnerio neliko ir jis ėmė kalbėti vienas, tos kalbos tapo savotišku koketavimu, o gal ir provokavimu.

Bet vėliau jos priartėjo vos ne prie pranašo žodžių. Ir tai nebuvo tik jo kosmopolitinė kaltė. LRT neprisileido „nacionalistų”, kurie būtų privertę jį atsakingiau mąstyti ir ieškoti solidesnių argumentų bei tikslesnių formuluočių. Dabar visi gerai mato, kur veda viena nuomonė. Net kvalifikuotas istorikas ima atrodyti karikatūriškas.

R.GRIGAS: Du procesai eina šalia – tautokūros ir tautonaikos. Šiandien mes iš visų požymių aiškiai matome, kad tautonaikos procesas reiškiasi intensyviau ir laisviau. Tam įrodymų daug nereikia.

Pavyzdžiui, Ukmergėje 50 proc. abiturientų, laikiusių abitūros egzaminus, neišlaikė lietuvių kalbos, o anglų kalba buvo labai visų išgirta. Panaši padėtis ir kitur. Kitaip sakant, lietuvių kalba niekinama. Tas niekinimas arba neįvertinimas persiduoda jaunimo sąmonėje, kadangi jie formuojami tapti ne Lietuvos, o Europos piliečiais. Tai viena savinaikos pozicija.

Kita pozicija – tai asmenų, kurie apskritai neigia tautiškumą ir tautos egzistenciją, tautos, kaip organizuotos visuomenės, egzistenciją, būtinybę. Tiems autoriams priskirčiau Neriją Putinaitę, Darių Baroną, akcentuojančius europines vertybes, nesiejant jų su Lietuvos praeitimi. Kai tuo metu Lietuvos kultūra, ypač senoji krikščioniškoji, kuri niekinama dabar, buvo labai aukštos prabos.

Prisiminkime, kad ir Herodoto pareiškimą. Herodotas gyveno penktajame šimtmetyje prieš Kristų ir yra laikomas Istorijos tėvu. Jis kalbėjo apie tai, kad tarp Juodosios jūros ir Baltijos jūros gyvena hiperborėjai, kurių civilizacija grindžiama dvasinės kultūros principais. O tie hiperborėjai, tai buvo mūsų gentainiai, mūsų protėviai.

Vėliau, vienuoliktojo šimtmečio pradžioje, arkivyskupas Adomas Bremenietis pakartojo maždaug tą patį: kad „lietuviai yra aukščiausio žmogiškumo žmonės”, tik apgailestavo kad jie ne krikščionys. Net ir Petras Dusburgietis, kryžiuočių kronikininkas, irgi kalbėjo, kad „jotvingiai ir apskritai aisčiai, baltai pasižymi kilnumu, aukštomis moralinėmis savybėmis”.

Yra autoriai, kurie bandė kitaip pažvelgi į mūsų istoriją, pavyzdžiui, Česlovas Gedgaudas knygoje „Praeities beieškant” arba Jūratė Statkutė de Rosales. Bet jie yra faktiškai mūsų istorikų niekinami. Gedgaudą aš vertinu, esu susipažinęs su juo, ten trečdalis – fantazijos, trečdalis – hipotetinių teiginių ir trečdalis -teisybės. Bet svarbiausios ir Jūratės, ir Gedgaudo vertybės – jie rėmėsi labai gausiais šaltiniais. Deja, tie šaltiniai kažkodėl mūsų istorikų yra nenaudojami.

P.URBŠYS: Istorija – tai mokslo kryptis, nagrinėjanti bei interpretuojanti dokumentuotą žmonijos praeitį. Taip jau susiklostė, kad mūsų istoriją daugiau dokumentavo kiti. Tačiau susidaro įspūdis, jog dažnai mūsų didieji istorijos tyrinėtojai susikuria sau patogias ribas, kurių nenori peržengti.

Kodėl tik akademikas Eugenijus Jovaiša vos ne vienintelis bando parodyti mūsų protėvių aisčių tikrąjį kultūros arealą, kurio nemažą dalį nusavino tie, kurie kūrė germanišką ar slavišką tapatybę? Kodėl nėra istoriko, kuris sugebėtų atlikti analizę ir paneigti ar patvirtinti filologo, viduramžių senosios slavų kalbos tyrinėtojo Algimanto Bučo, Lietuvos valdovų karaliaus titulo naudojimą slaviškuose metraščiuose iki XV a.? Kodėl ne istorikas, o politologas, turintis ir chemijos mokslų daktaro laipsnį, rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą Lietuvių kalba?

Nors mūsų istorijos mokslo korifėjai daugiau kalba apie modernų požiūrį į istoriją, bet patys yra tarsi sustingę savo pastatytuose dramblio kaulo bokštuose, iš kurių į visus, įžengiančius į jų prižiūrimus istorinius plotus, žiūri iš aukšto ir net su panieka.

Daugiausia apie istorijos politizavimą ir bandymą istorikus įvelti į „istorinės atminties” karus kalba Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis. Jis sėkmingai sudalyvavo Rusijos organizuotame Naujųjų laikų istorijos perrašyme veikale „SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais”.

A.Nikžentaitis kartu su rusų ir lietuvių istorikais A.Kasparavičiumi, Č.Laurinavičiumi pasiūlė 1940 m. rugpjūčio 3 d. laikyti Baltijos šalių okupacijos pabaiga, peržiūrėti Lietuvos ir tarptautinės bendrijos priimtas okupacijos ir aneksijos sąvokas, laikyti, kad dėl Baltijos šalių okupacijos „didžia dalimi” yra atsakingos šių šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – vyriausybių padarytos klaidos.

Štai į kokias Kremliaus paruoštas lankas gali nuklysti Lietuvos istorikai, kurie, anot jų, „nesiekia atkurti istorijos tokios, kokia ji buvo”. Tai ko stebėtis, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Valdemaras Klumbys, tiriant ir analizuojant sovietmetį, siūlo užmiršti, kad Lietuva buvo okupuota, nes, anot jo, tik taip įmanomas „kokybinis sovietmečio supratimo šuolis”.

Šie pavyzdžiai parodo, kad prie istorijos ideologizavimo gali prisidėti ne tik politikai, bet ir istorikai, kurie istoriją paverčia savo arogancijos įkaite ir savo rašomojo stalo stalčiaus nuosavybe. Būtent jie yra šiuolaikiniai istorijos siuvėjai, aprengiantys politinius manekenus pagal naujausios ideologijos mados stilių.