Ar turi prezidentas/ė būti išsilavinęs žmogus?
„Išsilavinęs“ reiškia ne „su diplomu“, ne neblogai išmanantis kokią nors specifinę praktinę sritį (buhalteriją, namų ūkio tvarkymą, automobilių remontą, vairavimo kategorijų skirtumus, Seimo kanceliariją, maisto papildus, ES teisės aktus, programavimą, alaus gamybą arba mezgimą), o paveldėtojas ir dalininkas to, kas senoviškai vadinama „aukštąja kultūra“ (menai, literatūra, filosofija, istorija, klasikinės kalbos…).
Išsilavinimas – kas „žmogiškai materijai“ suteikia formą, kas stichišką gamtinį padarą pertvarko į save kultivuojantį mąstymo subjektą.
Gražu būtų, tačiau teoriškai prezidentui tas nebūtina, o praktiškai (šiuolaikinėje demokratijoje) nutinka vis rečiau. Todėl kritikuoti kandidatus dėl išsilavinimo stokos nėra nei labai teisinga, nei prasminga: ne tam jie keliami ir renkami, ne tarp jų išsilavinusių individų ieškotina, ne ten pastarieji dažniausiai eina.
Jei ne naujausios rinkimų kampanijos ypatybės: viena kandidatė abejones nebent valstybės priešams paliekančiu tonu pristatoma kaip akivaizdžiai pranašesnė už likusias ir likusius (oro pripūstūs kostiumus, marionetes, eurobiurokratus, gatvės rėksnius arba tiesiog pamišėlius) ne kuo kitu, o intelektualumu ir išsilavinimu.
Taip, I. Šimonytė išbandė save ir kaip poetę. Ne būdama šešerių ar šešiolikos, o prieš pusmetį. Štai jis, kūrinys (užrašė, pamatė, kad geras, ir išdidžiai paskelbė):
Apsiaukit asilo batus
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.
