Netekome filosofės, eseistės Jūratės Baranovos-Rubavičienės

Vasario 4 d. netekome filosofės, eseistės, humanitarinių mokslų daktarės, profesorės Jūratės Baranovos-Rubavičienės (mergautinė pavardė – Patkauskaitė, literatūrinis slapyvardis – Ana Audicka).

Jūratė Patkauskaitė gimė 1955 gruodžio 15 d. Biržuose. Būdama vos devynerių metų pradėjo rašyti eilėraščius ir trumputes ese. Sulaukusi dešimties, išvažiavo į Vilnių ir ten baigė Vilniaus 31-ąją (dabar Tuskulėnų) vidurinę mokyklą. 1972–1978 m. studijavo psichologiją-filosofiją Vilniaus universitete. Baigusi studijas, 1986 m. įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį (Disertacijos tema „Pragmatistinė Viljamo Džeimso tiesos koncepcija“).

1980–1984 m. Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos katedros aspirantė. Nuo 1984 m. pradėjo dirbti Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos edukologijos universitetas): 1984–1988 m. buvo Politologijos katedros asistentė, 1988–1990 m. Filosofijos katedros asistentė, 1990–2003 m. Filosofijos katedros docentė, nuo 2003 m. Filosofijos katedros profesorė. Pagrindinės mokslinių tyrinėjimų sritimi buvo: etika, filosofinė antropologija, praktinė filosofija, postmodernioji filosofija. Aukštosiose mokyklose dėstė moralės filosofiją, filosofinę antropologiją, postmoderniąją filosofiją. Daugelio vadovėlių autorė. Paskelbė kritinių straipsnių, eseistikos kultūros periodiniuose leidiniuose „Kultūros barai“, „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“, kt. Žurnalų „Problemos“, „Istorija“, „Athena“ redakcijų kolegijų narė, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Socialinio ir dorinio ugdymo ekspertų komisijos pirmininkė. Straipsnių, eseistikos išversta į anglų, prancūzų, švedų, esperanto kalbas.

J. Baranova-Rubavičienė buvo labai mėgiama ir vertinama studentų ir savo kolegų tarpe, buvo objektyvi ir reikli dėstytoja, nevengdavo pasisakyti aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais, buvo renkama į VPU Istorijos fakulteto tarybą, VPU Senatą.

Įspūdingas yra J. Baranovos-Rubavičienės mokslinis palikimas – per 30 mokslinių straipsnių aukšto pripažinimo Tarptautiniuose ir Lietuvos mokslo žurnaluose, 3 monografijos ir 3 vadovėliai aukštosioms mokykloms, net 10 vadovėlių vidurinei mokyklai, dalyvavimas Tarptautiniuose projektuose ir forumuose, mokslo stažuotėse ir vizituojančio profesoriaus pareigybėse, pranešimai tarptautinėse ir Lietuvos mokslinėse konferencijose. Visa tai yra svarus indėlis į Lietuvos filosofijos mokslą.

Parašė monografijas XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu (2004), Filosofija ir literatūra: Priešpriešos, paralelės, sankirtos (2006), Nietzsche ir postmodernizmas (2007), Kinas ir filosofija (su kitais, 2013), Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo (2014), Ritmas ir refrenas: tarp filosofijos ir meno (Rhythm and Refrain: In Between Philosophy and Arts su kitais, 2016), mokslo studiją Tarp vaizdinės ir literatūrinės kūrybos: Tarkovskis ir Ivanauskaitė (Between Visual and Literary Creation: Tarkovsky and Ivanauskaitė 2015), filosofinę knygą Saĝo kiel terapio = Išmintis kaip terapija (2008). Išleido esė rinkinius Meditacijos: tekstai ir vaizdai (2005), Baimė nuskęsti (2014). Esė rinkinio švedų kalba Kavinė Tabac: Lietuviškos esė (Café Tabac: Litauiska essäer 2006) viena autorių. Parengė filosofijos, etikos mokymo metodikos priemonių, vadovėlių vidurinėms ir aukštosioms mokykloms. Parašė filosofinių, literatūros kritikos straipsnių, prozos kūrinių (pasirašydavo ir literatūriniu slapyvardžiu Ana Audicka.

Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 2014 m.

2000 m. J. Baranova-Rubavičienė buvo apdovanota pirmąja Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovėlių konkurso premija, už vadovėlį mokykloms „Filosofinės etikos chrestomatija XI–XII kl.“. 2004 m. apdovanota pirmąja Švietimo ir mokslo ministerijos aukštųjų mokyklų vadovėlių konkurso premija už vadovėlį aukštosioms mokykloms „Istorijos filosofija“.

Užuojautą dėl kūrėjos mirties Velionės šeimai ir artimiesiems ir bendradarbiams pareiškė Lietuvos rašytojų sąjungos vadovybė, Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugija.

„Ar bijojau mirties? Mirusiojo? Nepamenu, kad būčiau bijojusi. Galbūt labiau bijojau gyvenimo. Apmąsčiau meilės ir mirties prasmę: ką gi reiškia mylėti žmogų, norėti kartu gyventi, susilaukti su juo vaikų, o paskui, kai jis miršta, išsigąsti jo mirusio? Ar miręs žmogus tampa kuo kitu? Supratau, kad gyvenimas stipresnis už mirtį. Kad kito mirtis vis dėlto yra kito mirtis. Su mano mirtimi ji neturi nieko bendra. Kad mirštame visada vieni. <…> Gyvenimas viską išrašo pats. Tekstai rašomi ir skaitomi visada šiek tiek pavėluotai. Gal tik tam, kad pagilintų supratimą ir nors kiek prislopintų gyvųjų sutrikimą. Nė vienas tekstas apie mirtį niekada nebus toks kaip pati mirtis. Ji visada išslysta, ji nesileidžia aprašoma. Aprašyti galima tik gyvųjų sąmonės srautus besiblaškant mirštančiojo ar mirusiojo akivaizdoje. Tik gyvybės spurdėjimą, neigiantį mirties realybę.“ – rašė J. Baranova-Rubavičienė apie mirtį.