Neskiepytus valdžia stumia į užribį. Žmogaus teisės bus pamintos

Justina Gafurova

Šiuo metu Lietuvoje yra užimta apie 170 COVID-19 ligai skirtų lovų. Vyriausybė pranešė, kad šiam skaičiui priartėjus prie 300, neskiepytiems žmonėms gali tekti mokėti už gydymą arba pamiršti apie nedarbingumo išmokas. Taip pat jau svarstoma, kokiems darbuotojams numatyti privalomus skiepus. Tokius valdžios užmojus teisininkai mala į miltus, primindami, kad Konstitucija Lietuvoje dar galioja.

Nors dar vasario mėnesį, prasidėjus masiniam pedagogų vakcinavimui, ministras Arūnas Dulkys dievagojosi, kad nei skiepai, nei testai nėra privalomi, šiandien valdžia jau neapsimetinėja – kai kurių specialybių darbuotojams skiepus norima padaryti privalomus, o nesiskiepijusius leisti nušalinti nuo darbo. Premjerė Ingrida Šimonytė patikino, kad tokį siūlymą norėtų pateikti priimti Seimui.

Taip pat svarstoma, kad daugėjant sergančiųjų koronavirusu, kai kurias kontaktines paslaugas gautų tik Galimybių pasą turintys gyventojai. Be to, nesiskiepijantys jau gąsdinami, jog susirgus koronavirusu, gali negauti nedarbo išmokų arba už gydymą jiems tektų mokėti iš savo kišenės. Nors visi dirbantys Lietuvos gyventojai moka mokesčius, kad susirgę gautų gydymo paslaugas bei kitas socialines garantijas.

Gąsdinimų sulaukia jau dabar

Tad kol kas skiepai nėra privalomi, tačiau praktikoje darbuotojai su spaudimu skiepytis arba netekti darbo jau susiduria.

AB „Lietuvos geležinkeliai” darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkas Stanislavas Fedaravičius sako, kad dėl to į profesinę sąjungą jau kreipėsi nemažai žmonių. „Sulaukiau daug skambučių dėl šios situacijos. Žmonės jaučia spaudimą skiepytis. Žmonės bijo būti nušalinti nuo darbo ir mano, kad nušalinimas reiškia atleidimą. Darbuotojai labai išsigandę. Pavyzdžiui, yra žmogus, kurį kamuoja alergija vaistams. Žmogus baiminasi skiepytis, kad neiškeliautų anapilin. Manau, tokiais atvejais turi būti leidžiama nesiskiepyti.

Man tokia situacija nepatinka. Manau, dėl skiepų kiekvienas darbuotojas turėtų apsispręsti pats. Juk prieš pradedant dirbti žmogaus sveikatą patikrina med. komisija, kuri nustato, ar jis tinkamas dirbti. Žmonės serga ir kitomis ligomis, pavyzdžiui, cukriniu diabetu, bet dirba”, – „Vakaro žinioms” sakė S.Fedaravičius.

Darbuotojai ginsis, kiek galės

S.Fedaravičius sako, kad dalis darbuotojų pasidavė spaudimui, tačiau yra ir tokių, kurie nusileisti neketina: „Žinoma, yra ir tokių, kurie nenorėjo, bet verčiami pasiskiepijo „savanoriškai”. Juk tai žmonės, kurie išlaiko šeimas. Jie bijo prarasti darbą, negauti išmokų, būti verčiami sumokėti už gydymą. Bet yra ir tokių, kurie ketina kovoti, kiek reikės. Kai kur ketina nesiskiepyti visa pamaina, sako, – tegul atleidžia visus.

Spaudimas daromas „nuo viršaus”. Aukštesni viršininkai spaudžia žemesnius, o tie – savo pavaldinius. Gavau informaciją, kad vyksta gąsdinimas neva nesiskiepijančiam ir nesitestuojančiam darbuotojui bus skiriama 600 eurų bauda, o jo vadovui – 1500 eurų bauda.”

Kritikuoja ir teisininkai

„Vakaro žinių” kalbintas Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė naujus valdžios užmojus pavadino neteisėtais. „Žiūrint teisiškai – nepaskiepytų žmonių grupei priskirti neigiamas pasekmes dėl to, kad jie nepasiskiepijo, manau, yra neteisėta. Bet kokia intervencija į žmogaus vientisumą galima tik su asmens laisvu sutikimu. Šios asmens teisės kol kas niekas neatšaukė ir neatšauks, nes su tuo susijusi kita žmogaus teisė – į gyvybę. Šios teisės užtikrintos Konstitucijoje. O dabar valdžios minimos priemonės savyje turi privalomo skiepijimo pagrindą.

Statistika kol kas rodo, kad tiek pasiskiepiję, tiek nepasiskiepiję asmenys perneša virusą. Vadinasi, užkrėsti kitus gali tiek vieni, tiek kiti. Taip, reikia skatinti žmones skiepytis, nes kol kas tyrimai rodo, kad paskiepyti asmenys serga lengviau, tačiau prievartos taikymas šioje situacijoje yra neteisėtas.

Net neabejoju, kad po tokių prievartos priemonių atsiras bylų ir teismo sprendimų, kuriais bus ginčijamos šios priemonės. Jeigu tiek skiepyti, tiek neskiepyti gali platinti virusą, taisyklės tiek vieniems, tiek kitiems turi būti analogiškos”, – sakė I.Vėgėlė.

Advokatų tarybos pirmininkas sako manantis, kad prievartinis skiepijimas atneš priešingų rezultatų – virusas tik labiau plis. „Turbūt įstatymo leidėjas siekia, kad virusas neplistų. Bet jeigu nepaskiepyti žmonės turėtų susimokėti už gydymą arba negautų jiems priklausančių išmokų, greičiausiai didžioji dalis tokių žmonių slėptų savo ligą. Ar to Vyriausybė siekia?

Mokami testai taip pat atneš priešingą rezultatą – žmonės tiesiog nesitestuos. Vaikščios čiaudėdami ir sakydami, kad neserga.

Beje, ir šiuo metu, kai žinome, kad užsikrėsti ir kitus užkrėsti gali skiepyti asmenys, jiems pusei metų išduodamas Galimybių pasas. Nors dalis šių žmonių paskiepyti nė neįgyja imuniteto. Bet po skiepų mes netikriname antikūnų skaičiaus. To rezultatas – žmonės vaikšto, čiaudi, bet galvoja, kad yra saugūs. Todėl tokios valstybės vykdomos priemonės sukelia situaciją dar didesnei pandemijai”, – sako I.Vėgėlė.

Ne tik nauji valdžios siūlymai, bet ir dabartinis pandemijos valdymas I.Vėgėlei kelia klausimų: „Dabar kalbama apie tai, kad skiepytis bus galima net neišlipus ši automobilio. O jeigu žmogų vairuojant ištiks anafilaksinis šokas?

Manau, valstybė turi orientuotis į rizikos grupės asmenų skiepijimą – tai yra vyresnių nei 65 m. Šie žmonės sudaro didžiąją dalį pacientų, gulinčių „kovidiniuose” skyriuose. Bet dabar pasigirsta siūlymai skiepyti vaikus arba skiepyti trečiąja vakcinos doze… Nė viena šių idėjų nėra pagrįsta medicininiais tyrimais.

Tai parodo, kad sukėlus visuotinę baimės isteriją, galima pasiekti bet kokių teisių ribojimų.

Sukėlus visuotinę baimę, žmonės nepaisys kitų žmonių sveikatos ar gyvybės, o ką jau kalbėti apie konstitucines teises ir laisves. Norėtųsi, kad mes sustotume, pagalvotume ir įvertintume save kaip demokratinę valstybę.”

Komentuoja Laisvos visuomenės instituto teisės ekspertas Ramūnas AUŠROTAS:

Visą praeitą savaitę Lietuvoje vyko politinis mobingas, kitaip nepavadinsi. Lyg pagal užsakymą ar susitarimą, tai koks meras, tai koks Vyriausybės ar Seimo narys (eilinių įtakadarių neskaičiuosiu) siuntė visuomenei tokio turinio žinutes: a) jei nesiskiepiji, neteksi darbo vietos, b) jei nesikiepiji, reikės pačiam sumokėti už profilaktinį testavimą, c) jei nesiskiepiji, reikės susimokėti už sveikatos priežiūros paslaugas.

Tai, kas dabar sakoma, yra politinis cirkas ir blefas, neturintis nieko bendra su Lietuvos įstatymais. Nes taip kalbėdami politikai parodo, kad arba jie neišmano, arba apsimeta, kad neišmano, kaip veikia Lietuvos sveikatos sistema ir kaip yra suvokiama teisė į sveikatą. Verta prisiminti, kad dar iki koronaviruso pandemijos Lietuvoje buvo mažiausiai dvi iniciatyvos dėl privalomos vakcinacijos ir abu šie siūlymai Seimo Sveikatos reikalų komitete buvo atmesti vienbalsiai.

Pirmiausia reikia pasakyti, kad pagal LR Konstituciją, asmens teisė į sveikatos priežiūrą yra absoliuti. Šiai teisei Konstitucija nenumato jokių apribojimų. Beje, LR Konstitucijos 53 str. nustato pareigą sveikatos priežiūros srityje ne asmeniui, o valstybei. Todėl pasakymas, jog asmens teisė į sveikatą gali būti ribojama, jei asmens elgesys neatitinka tam tikro socialinio elgesio standarto, neatitinka šios konstitucinės normos turinio. Tad asmens atsisakymas skiepytis, jei jis renkasi kitą saugaus elgesio strategiją, niekaip negali būti laikomas kitų žmonių teisių ir laisvių varžymu, o juo labiau neatima to asmens teisės į sveikatos priežiūrą.

Lietuvoje sveikatos priežiūros paslaugų teikimas remiasi privalomo sveikatos draudimo modeliu (vadinamoji Bismarko sistema). Techniškai žiūrint, tai reiškia, kad pacientas, kuris moka sveikatos draudimo įmokas, į sveikatos priežiūros įstaigą ateina jau sumokėjęs už paslaugas, kurias jis gaus gydymo įstaigoje, ir todėl jam negalima nei šių paslaugų atsakyti, nei jas nutraukti.

Kitaip sakant, privalomai vakcinacijai įvesti reikia pakeisti daug teisės aktų, tarp kurių ne tik mūsų Konstitucijoje apibrėžta žmogaus kūno vientisumo sąvoka, bet ir Tarptautinė žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija, kuri sako, kad be žmogaus sutikimo su juo negali būti daromi jokie medicininiai eksperimentai. Apie kūno neliečiamumą kalba ir mūsų Civilinis kodeksas, Pacientų teisių įstatymas.

Aišku, iš šios Vyriausybės galima tikėtis visokių stebuklų, bet tai, kas dabar vyksta, tėra politinis spaudimas ar vadinamosios minkštosios technologijos.

Žinoma, psichologinis smurtas yra ne mažiau veiksmingas nei prievarta. Teisiškai šiandien žmogus gali atsisakyti skiepo, bet kokios bus to pasekmės? Visiems darbuotojams, kurie yra verčiami skiepytis jau dabar, galiu tik patarti prašyti vadovo tą nurodyti raštiškai. Kol skiepai nėra privalomi, tol įpareigojimo skiepytis raštu jie iš vadovo negaus. Nes tai yra neteisėta.

Riboti žmogus galimybę pasinaudoti vienu iš valstybės nustatytų teisėtų būdų įrodyti, kad jis nėra viruso nešiotojas, tik todėl, kad kažkas staiga suprato, jog nemėgsta antivakserių, ar kad užpirko per daug vakcinų, yra mažų mažiausiai nepadoru. Testavimas yra teisėta alternatyva vakcinacijai, padedantis spręsti situaciją, kai pacientas, naudodamasis savo teise į kūno neliečiamumą ir vientisumą, pasako „ne”.