Rudamina. Viename didžiausių Vilniaus rajono turgų – Rudaminos turgavietėje – bręsta konfliktas.
Dėl ilgus metus vilkintos rekonstrukcijos, išsipūtusių išlaidų ir, prekybininkų teigimu, jų nuomonės ignoravimo, ilgus dešimtmečius klestėjęs turgus atsidūrė ant pokyčių slenksčio, kuris daliai ūkininkų ir smulkiųjų verslininkų kelia daugiau nerimo nei džiaugsmo.
Pradžia – dar 2020-aisiais
Rudaminos turgaus rekonstrukcijos planai oficialiai pristatyti dar 2020 m. birželį Vilniaus rajono savivaldybėje. Projektas buvo įtrauktas į „Šalčininkai+“ funkcinės zonos plėtros strategiją, turėjęs modernizuoti turgavietę ir pritaikyti ją šiuolaikinėms prekybos sąlygoms.
Iš pradžių planuota, kad darbai kainuos apie 1,5 mln. eurų, iš kurių didžiąją dalį turėjo sudaryti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Projektą ketinta baigti iki 2021-ųjų pabaigos. Tačiau pandemija, pabėgę rangovai bei kitos kliūtys procesą stabdė.
2022 m. projektas įgavo naują pagreitį, bet ir naują kainą – jau 1,7 mln. eurų. Tų pačių metų birželį Šalčininkų rajono taryba patvirtino strategiją, pagal kurią įgyvendinamas ir Rudaminos turgaus projektas.
Kaina išaugo beveik dvigubai
Nors rekonstrukciją tikėtasi baigti iki 2023 m. pabaigos, darbai nebuvo užbaigti. Keičiantis rangovams ir merams, kainos augo toliau. 2023 m. rudenį oficialiai skelbta, kad projekto sąmata sieks jau 1,8 mln. eurų, o dabar, portalo „15min“ duomenimis, galutinė suma priartėjo prie 2,5 mln. eurų.
„Vos ne kaip nacionalinio stadiono statyba“, – ironizuoja vietos prekybininkai. Jie neslepia nusivylimo, kad per penkerius metus išaugo ne tik išlaidos, bet ir susiklostė neaiški situacija dėl turgaus ateities.
Rekonstruotas turgus – nebe turgus?
Prekybininkai sako, jog didžiausia problema – ne vien pinigai. Esminiai pokyčiai turgaus infrastruktūroje ir veiklos organizavime, jų teigimu, gali smarkiai apsunkinti smulkųjį verslą ir ūkininkus.
Rudaminos turgavietė iki šiol garsėjo kaip vieta, kur pirkėjai automobiliu gali privažiuoti prie prekybos vietos, nusipirkti daržovių, grūdų ar sodinukų maišais. Rekonstruotoje turgavietėje tokios galimybės, atrodo, nebus – vietoje ratinio pravažiavimo bus tik tiesios eismo schemos, o didesnius kiekius atgabenę prekybininkai turės iškrauti prekes ir atbulai išvažiuoti, kas, pasak jų, kels spūstis.
Dar viena naujovė – teritorijos suskirstymas į septynias prekybos zonas, kur kiekvienoje leidžiama prekiauti tik tam tikra produkcija. Tai reiškia, kad ūkininkas, kuris seniau vienoje vietoje prekiavo ir varške, ir braškių daigais, dabar turės pasirinkti vieną zoną.
„Turgus tampa lauko Akropoliu. Su prekystaliais, tvarka, bet be laisvės. O mūsų klientai pripratę prie seno principo – užsuko su mašina, užsipirko ir išvažiavo“, – piktinasi vietos ūkininkai.
Naujovės – ir kainos bei sąlygos
Prekybininkai sunerimę ir dėl mokesčių: numatyta rinkliava už automobilių stovėjimą (2 Eur), mokestis už WC naudojimą (taip pat 2 Eur). Be to, jie skundžiasi, kad Rudaminos turgaus prekybos ir paslaugų teikimo tvarkos aprašas, jų vertinimu, yra vienpusis – jame trūksta skaidrių įkainių apskaičiavimo kriterijų, neaišku, ar nuomos kainos visoms rajono turgavietėms bus vienodos.
Nežinia tvyro ir dėl ateities – sutarčių su dabartiniais prekiautojais savivaldybė nebepratęsia, informuodama, kad bus naujas administratorius. Prekybininkai baiminasi, kad tai gali būti žingsnis link privatizavimo, o naujos sąlygos smulkiems ūkininkams taps nepakeliamos.
„Bijom, kad čia viską užbaigs, įsisavins europines lėšas, o tada paskelbs turgų neefektyviu, nenaudingu, uždarys arba privatizuos. Smulkieji nebeišsilaikys. Ir turgaus vietoje liks tik pavadinimas“, – nuogąstauja prekybininkai.
Prekybininkai neslepia apmaudo dėl, jų teigimu, prastos komunikacijos su savivaldybe.
Nors portalo „15min“ duomenimis, atnaujinta Rudaminos turgavietė duris turėtų atverti šių metų rugpjūčio 1-ąją, ar jos veikla taps sėkmės istorija – vis dar lieka atviras klausimas.
Autorė yra Nacionalinio susivienijimo valdybos narė
Taip, Rudaminos turgus tikrai tapo amžiaus statybomis. Susitikus Rudaminos seniūną kito klausimo ir nekildavo. Laukiam nesulaukiam, kada bus atidarymas. Juk turgavietė – ne tik prekybos vieta, bet ir bendravimo erdvė, kuri skatina vietos gyventojų bendruomeniškumą. Tik kaip Rudaminos gyventoja bei smulkioji ūkininkė kuo toliau, tuo pradėjau jaustis kaip nereikalinga šio proceso stebėtoja. Ar smulkiesiems, dar liks čia vietos? Ar rūpi kam paprastas žmogus? Ar kas paklausė: ar tu galėsi susimokėti už vietą? Ar tavo šeimai tai nebus per daug? Ir taip aišku, kad smulkusis ūkis niekada nepateks į prekybos tinklus. Mums reikia šios turgavietės, šio traukos centro. Šios istorinės vietos su savo tradicijomis ir nusistovėjusiu ritmu. Lengviausia – įkišti letenas, sujaukti gyvenimus ir stebėtis, kodėl žmonės nebesišypso…
Esu Rudaminos turgavietės ilgametė prekeivė, kuri dalyvauja visose procesuose nuo pat pradžių, t.y. 2020 m.
Perskaičius straipsnį įstrigo keli dalykai. Visų pirma, jame yra cituojama prekybininkų nuomonė apie situaciją ir tai, kokia yra Vilniaus rajono mero R. Duchnevičiaus požiūris į mus. Kiekviename straipsnyje privalo būti nurodomi šaltiniai, nes kitu atveju citatos yra išgalvotos. Nei aš, nei mano kolegos taip situacijos neapibudinome, todėl prašome straipsnyje neapibendrinti kažkokių citatų visų prekeivių vardu. Tai yra mažų mažiausiai nekorektiska.
Kadangi esame ne kartą dalyvavę susitikime su Robertu Duchnevič ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriumi dėl Rudaminos turgaus iškilusių problemų ir pateiktų daugiamečių prekeivių prašymu, tai galime drąsiai paneigti straipsnyje nurodytus faktus, neva meras meta ragelį, nenori susitikti ir pan.
Gerbiame žiniasklaidos laisvę, tačiau prašome užtikrinti, kad būtų laikomasi objektyvumo ir tikslumo principų, neplatinant nepagrįstos ir kitus asmenis šmeižiančios informacijos.
Tikimės, kad šis paneigimas bus paskelbtas laikantis LR Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų.