Šiemet sukanka 100 metų nuo garsiojo Lietuvos dvasininko, politinio kalinio, rezistento ir tikėjimo liudytojo Monsinjoro Alfonso Svarinsko gimimo. Tačiau Ukmergėje, jo gimtajame krašte, ši sukaktis, deja, netapo taip iškilmingai paminėta, kaip turėtų būti.
Ukmergės rajono meras Darius Varnas, nors oficialiai įrašytas kaip renginio globėjas, atsisakė organizuoti ar prisidėti prie išsamesnių renginių, skirtų šiai iškiliai asmenybei pagerbti. Tai žeidžia daugelį mons. Svarinsko bendražygių, bičiulių bei visų, kurie gerbia jo indėlį į Lietuvos laisvės kovas ir Bažnyčios gyvenimą.
Vis dėlto šį šeštadienį, liepos 19 dieną, Ukmergėje vis tiek vyks trumpas Alfonso Svarinsko 100-ųjų gimimo metinių minėjimas, į kurį kviečiami visi norintys pagerbti žmogų, kurio gyvenimo istorija įkvėpė daugelį.
Drąsa – jo gyvenimo ašis
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Kadrėnų kaime, vidutinių ūkininkų šeimoje. Jau vaikystėje išsiskyrė gyvu tikėjimu, kurio pradmenis jam diegė senelė. Mokėsi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje, o 1942 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Tai buvo laikai, kai sprendimas tapti kunigu reiškė tiesioginę riziką gyvybei. Kaip apie jį sakė Algirdas Patackas:
„Tai buvo žmogus, kurio svarbiausia savybė buvo drąsa ir nebijojimas išpažinti tikėjimo pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Jis buvo iš tų pokario kunigų, kurie įstojo į seminariją pokaryje – jie žinojo, kur eina: ėjo tiesiai į riziką ir žinojo, kad galbūt tai gyvybės klausimas.“
Dar būdamas seminaristas A. Svarinskas įsitraukė į pogrindinę veiklą: platino spaudą, tiekė partizanams medikamentus. 1946 m., vengdamas suėmimo, įstojo į Didžiosios Kovos partizanų apygardą, pasivadinęs Laisvūnu. Deja, tais pačiais metais buvo suimtas, žiauriai kankintas ir nuteistas 10 metų lagerio bei 5 metams tremties.
Kunigystė lageryje
Svarbiausią gyvenimo sprendimą – kunigystės šventimus – A. Svarinskas priėmė tremties lageryje, Abezėje, Komijoje. 1954 m. spalio 3 d. jį į kunigus slapta įšventino kartu kalintas Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Tai buvo herojiškas gestas ir didžiulės dvasinės stiprybės liudijimas.
Iš lagerio paleistas 1956 m., bet jo laisvė buvo trapi. Sovietų valdžia jį sekė, kratė, suiminėjo. 1958 m. už tariamai antisovietinį pamokslą ir procesiją Betygaloje vėl buvo įkalintas šešeriems metams. Dalis bausmės teko vadinamajame Akmeniniame maiše – griežto režimo kalėjime, kur A. Svarinskas sutiko kitus garsius rezistentus, tarp jų Petrą Paulaitį, lageryje praleidusį net 35 metus.
Nepataisomasis – sovietų akimis
Monsinjoro A. Svarinsko dvasios nepalaužė nei kalėjimai, nei tardymai. Jis tapo aktyviu Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidimo dalyviu, vienu iš Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto steigėjų. Sovietų saugumas jį pavadino slapyvardžiu „Nepataisomasis“ (rus. Неисправимый), nes kunigo nesustabdė net griežčiausios bausmės.
Trečią kartą jis buvo suimtas 1983 m. ir nuteistas 7 metams lagerio bei 3 metams tremties. Šįkart kalėjo Permės griežto režimo lageryje. Jo laisvės reikalavo pasaulio galingieji – JAV prezidentas Ronaldas Reiganas asmeniškai prašė Michailo Gorbačiovo jį paleisti.
1988 m. monsinjoras buvo išleistas iš lagerio su sąlyga, kad išvyks iš SSRS. Netrukus atsidūrė Vokietijoje, kur tapo laisvės simboliu lietuvių bendruomenėse visame pasaulyje.
Sugrįžimas į Tėvynę ir politinė veikla
1990 m. birželio 19 d. A. Svarinskas sugrįžo į Lietuvą. Tapęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu, jis aktyviai įsitraukė į valstybės atstatymą, dirbo Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu, jam buvo suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis.
Monsinjorui buvo įteikti aukščiausi apdovanojimai: Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius, Lietuvos nepriklausomybės medalis, Kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Šaulių žvaigždė. Jis buvo ne tik dvasininkas, bet ir istorijos liudininkas, politikas, visuomenės veikėjas.
Svarbus jo darbas – 1996 m. Kadrėnuose įkurtas Didžiosios Kovos apygardos partizanų parkas, tapęs gyvu laisvės paminklu.
Kodėl verta dalyvauti minėjime?
Monsinjoro Alfonso Svarinsko gyvenimas – tai Lietuvos laisvės ir tikėjimo simbolis. Jo istorija liudija, kokia kaina buvo iškovota mūsų laisvė, kaip svarbu saugoti tiesą, net kai už ją reikia sumokėti didžiausią kainą.
Šį šeštadienį, liepos 19 d., Ukmergėje vyksiantis trumpas minėjimas yra galimybė ne tik prisiminti Nepataisomąjį, bet ir parodyti, kad mums rūpi tiesa, atmintis ir pagarba tiems, kurie dėl mūsų laisvės paaukojo savo gyvenimą.
Kviečiame visus, kam brangi Lietuvos laisvės istorija, atvykti į Ukmergę ir pagerbti Monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimą.
Nors oficialių valdžios renginių nebus daug, mūsų dalyvavimas šiame minėjime bus geriausia padėka žmogui, kuris už tiesą, tikėjimą ir Tėvynę paaukojo viską.
Autorė yra Nacionalinio susivienijimo valdybos narė
Redakcijos prierašas: nuotraukos panaudotos iš portalo gzeme.lt
