Rašytoja Virgina Šukytė išleido pažintinę knygą apie knygnešystę – „Pilkieji didvyriai. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės“. Anot autorės, ji bus įdomi visiems, besidomintiems lietuviškos knygos istorija.
Seniai domisi knygnešyste
Ši pažintinė knyga patraukliai ir išsamiai pristato Lietuvos istorijos fenomeną – knygnešystę, kurią UNESCO pripažino unikalia ir pasaulyje atitikmenų neturinčia veikla. Kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, 1864–1904 m. caro valdžia vykdė labai agresyvią nutautinimo politiką: uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, uždarinėjo katalikų bažnyčias ir vienuolynus bei prie jų veikusias lietuviškas mokyklas. Knygnešiai lietuviškas knygas pradėjo leisti Rytų Prūsijoje, jas nelegaliai gabeno per sieną ir platino po visą Lietuvą, o vaikus lietuviško rašto mokė slaptųjų mokyklų mokytojai – daraktoriai.
Knygos autorė, paklausta, kodėl ėmėsi šios temos, teigė, kad seniai domisi knygnešyste. Dirbdama žurnaliste, paskelbė nemažai straipsnių apie knygnešius ir jų ainius periodinėje spaudoje.
„Daug metų bendradarbiauju su Lietuvos knygnešio draugijos įkūrėja ir vadove, knygnešio Martyno Račkaus anūke dr. Irena Kubiliene. Esu ne kartą dalyvavusi knygnešių pagerbimo renginiuose šalies mokyklose. Dr. I. Kubilienė mane aprūpino knygnešystės istoriją nušviečiančia literatūra, dokumentais bei nuotraukomis. Kuo ilgiau domėjausi knygnešių veikla, tuo daugiau apie juos sužinojau, tuo labiau žavėjausi pilkųjų karžygių tvirtybe, sumanumu, drąsa bei gebėjimu taip atkakliai ir ilgai priešintis antilietuviškai ir antikatalikiškai carinės Rusijos politikai.“
Knygoje apstu knygnešių bei daraktorių autentiškų prisiminimų, jų giminaičių pasakojimų, istorikų įžvalgų, kraštotyrininkų surinktos medžiagos, senovinio Lietuvos kaimo buities realijų.
Stebina knygnešystės statistika
V. Šukytę nustebino knygnešių veiklos mastai. „Per 40 spaudos draudimo metų Lietuvoje veikė 7000 knygnešių bei daraktorių. Iš jų caro valdžia sugavo ir nuteisė 2854 asmenis, kurie atlikę bausmę tęsė savo veiklą. Buvo išleista ir išplatinta net 1830 pavadinimų leidinių lotyniškais rašmenimis: net 280 grožinių knygų, 130 mokslo populiarinimo leidinių, 80 elementorių, 100 kalendorių, per šimtas maldaknygių ir giesmynų. Buvo išleisti ir pirmieji lietuviški laikraščiai, iš viso 15 įvairių pakraipų periodinių leidinių. Bendras leidinių tiražas siekė 6 milijonus egzempliorių.
Palyginkime: nuo lietuvių raštijos pradžios, 1547 m. M. Mažvydo „Katekizmo“ per 300 metų buvo išleistos tik 484 lietuviškos knygos, didžioji dauguma – religinio turinio. Per 40 metų caro valdininkai atėmė ir sunaikino tik apie 8 proc. tiražo, taigi dauguma lietuviškų knygų ir laikraščių pasiekė skaitytojus.
Man rūpėjo išsiaiškinti, kaip jiems tai pavyko? Kaip jie apgaudavo ir suklaidindavo persekiotojus: pasienio sargybinius, policininkus, šnipus? Kur slėpdavo nelegalią spaudą? Kokių nuotykių ir vargų patyrė?“
Rašytoja stebėjosi, kad iki šiol nėra populiarios pažintinės knygos šia tema daugeliui skaitytojų, tad pati nusprendė užpildyti kultūrinį vakuumą:
„Nuo Lietuviškos spaudos atgavimo praėjo daugiau nei 120 metų, tačiau pilkųjų karžygių rezistencija ir jos prasmė iki šiol lieka primiršta. O ji liudija didžiulę lietuvių dvasinę stiprybę, pasišventimą lietuvybės idealams. Knygnešystė dar kartą įrodo, kad ištikus bėdai, mūsų tauta sugeba susivienyti, pasipriešinti bei susitelkti bendram darbui, nepaisant luominių, turtinių skirtumų bei politinių pažiūrų.“
Vardan lietuvybės, ar dėl pelno?
Šioje knygoje autorė nušvietė įvairius knygnešystės fenomeno aspektus. Ji gilinosi, ar teisingas knygnešiams kartais metamas kaltinimas, kad jie dirbo ne iš idėjos, o dėl pelno:
„Buvo visokių žmonių. Pelno siekiantys nelegalūs prekeiviai tais laikais užsiiminėjo ne tokia pavojinga arbatos, spirito, cigarų ar degtukų kontrabanda. O knygų ar laikraščių, ypač nukreiptų prieš caro valdžios politiką, platinimas buvo laikomas antivalstybiniu nusikaltimu ir baudžiamas daug griežčiau.
Pirmieji knygnešiai, kuriuos subūrė vyskupas Motiejus Valančius, buvo kunigai. Jie aiškiai matė pavojų lietuvybei ir katalikybei, tad dirbo iš idėjos. Knygų leidybai ir platinimui jie neretai aukojo asmenines lėšas. Išliko liudijimų, kad draudžiamą spaudą nepasiturintiems jie dalijo ir nemokamai. Kunigai buvo pirmieji knygnešiai kankiniai, kuriuos caro valdžia nuteisė ir nubaudė kalėjimu ar tremtimi. Kunigų paraginti, knygas gabeno daugelis giliai tikinčių žmonių. Šio darbo dažnas ėmėsi ištikus nelaimei – praradę žemę dėl skolų, namus dėl gaisrų arba tapę luošais, neįstengdami dirbti – kad netektų išeiti elgetomis. Knygų kontrabanda užsiėmė ir mėgstantys riziką ir trokštantys pavojingų nuotykių jaunuoliai. Bet visi jie buvo nepatenkinti neteisinga ir tautinį orumą žeminančia caro vadžios politika, tad bandė jai pasipriešinti.
„Eikime skersai išilgai per visą svietą, niekur nerasime tokios šalies, kur būtų užginta kam nors turėti knygas savo prigimtoje kalboje. Taip dedasi tiktai Maskolijoje. Ir toje pat Maskolijoje turi savo spaudą net žydai ir totoriai, vieniems tik lietuviams spauda atimta. Supraskite, kokia pekliška neteisybė ir kaip ji užkerta mums apšvietimo kelią!“ – buvo rašoma 1889 m. Tilžėje leistame atsišaukime.
Ir tarnaitės, ir bajoraitės
Rašytoja pabrėžė, kad ypač rūpėjo iš užmaršties prikelti knygnešes moteris, kurios spaudos draudimo istorijoje liko pamirštos:
„Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje esančioje knygnešių sienelėje įamžinti šimto knygnešių vardai. Tarp jų paminėtos tik septynios moterys, nors veikė šimtai. Įdomiausias faktas, kad jos buvo iš įvairiausių luomų, skirtingo išsilavinimo moterys: beraštės arba mažai raštingos samdomos darbininkės – mergos ir pusmergės, tarnaitės, pamaldžios moterys, vadinamosios davatkėlės, tretininkės – vienuolės pasaulietės. Kartu veikė ir kilmingos, išsilavinusios bajoraitės, kilusios iš lenkiškai kalbančių dvarininkų šeimų, susižavėjusios lietuvybės idealais. Nemaža moterų talkino savo tėvams, broliams arba vyrams knygnešiams, kitos veikė savarankiškai. Man rūpėjo atskleisti šių žmonių dvasinę stiprybę, drąsą, sumanumą, ištvermę bei pasiaukojimą ir įrodyti, kad knygnešystė – ne tik istorinė, kultūrinė, bet ir dorovinė mūsų vertybė.“
Knygą išleido leidykla „Andrena“. Jos pristatymai vyks balandžio 29 d. Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje, gegužės 6 d. Marijampolės r. savivaldybės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Vilniuje knyga bus pristatyta gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje.
