N. Vasiliauskaitė. „Lidl“ ir „jausmų įžeidimai“

Pradedant pačiu meluojančiu ir išsisukinėjančiu „Lidl“: jis niekuo dėtas, nei matė, nei užsakė, nei žinojo, netyčia jam taip („Ir tas retušavimas tikrai nebuvo padarytas mūsų prašymu ar užsakymu.

Tiesiog taip nutiko, kad nepastebėjome fakto, jog ten yra atlikta būtent tokio tipo korekcija. (…) ir čia tikrai nėra kalba apie kažkokius ypatingus įsitikinimus arba kokia nors specifinė mūsų prekybos tinklo pozicija“, – aiškinosi „Lidl Lietuva“ Korporatyvinių reikalų ir komunikacijos departamento specialistė Valerija Lebedeva). Tiesiog. Būna sutapimų: Graikijoje, Italijoje, Vokietijoje, UK… Tik Belgijoje tinklo atstovai pripažino: „Mes vengiame religinių simbolių naudojimo, nes nenorime išskirti jokių religinių įsitikinimų“

Tad vis dėlto „kalba yra“ būtent apie ypatingus įsitikinimus ir specifinę laikyseną – ypatingą ir specifinę ne tuo, kad neišpažįsta krikščionybės nei jokios kitos religijos, ne tuo, kad religinius simbolius ir pačias religijas laiko neeskaluotina privatybės sfera, ir net ne tuo, kad atsisako tuos simbolius pasitelkti komerciniais tikslais (galiausiai kaip tik ir pasitelkia – per negationem), o kad tyliai vykdo ištisą politinę programą – auklėti gyventojus „pataisant“ jų miestus, idant nežeistų akies, atrodytų kaip pridera. Kieno akies? Kam taip pridera? Tikrai ne kauniečiams ar kurio kito taip paretušuoto miesto populiacijai: jų niekas neklausė, jiems religinių simbolių buvimas mieste yra jų tikrovė ir istorija, jiems būtent taip pridera, jų akį visiškai teisėtai žeidžia savavališkas „pasitvarkymas“, nė kiek ne mažiau naivus ir didaktinis nei naiviausias ir didaktiškiausias iš pamokslų. Problema – visai ne religijos ir jų viešumas, taip pat – ne jų tikra ar tariama įtaka visuomenėje: visiškai nesvarbu ar mes – katalikai, ar mes – krikščionys, turi mums kryžiai sakralią prasmę ar neturi, ir kaip ten su jausmais (nudiegė paširdžius pamačius reklaminį lankstinuką ar nenudiegė) – svarbu, kad tarptautinė korporacija vykdo simbolinę agresiją miestui, elgdamasi jame kaip šeimininkas: užkariautojo gestas.

Mažytis, tiesa, bet didelės užkariautojo politikos dalis (suprantama, tas užkariautojas – ne „Lidl“, o specifinis viešumos režimas, specifinė politinė etika ir politinė antropologija, kurią pastarasis tik transliuoja; režimas, kuriam „savaime suprantama“ paklusti, nors svetimas jis ne tik Kaunui ar Lietuvai, bet ir Milanui, Atėnams, Frankfurtui, Paryžiui, Londonui – kiekvienai konkrečiai gyvai Vakarų visuomenei…




 

Daugiau skaitykite ČIA

Reklama

Kviečiame paremti

Panašios publikacijos

Susiję straipsniai

Zita Šličytė: Konstitucijos nukryžiavimas 

Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą,...

S. Skvernelis: tai, kas su manimi vyksta, atrodo kaip siurrealizmas

https://www.youtube.com/watch?v=RNQDIW6X4dY Asmuo, kurio atžvilgiu tokie procesai taikomi, dažnai to net nežino ir negali nei skųsti, nei ginti savo...

Romaldas Abugelis. Trispalvės skausmas

Vėliava yra ypatingas valstybės ženklas, tautos kultūrinio identiteto dalis. Apie trispalvę telkėmės visuomet, kai mūsų valstybei iškildavo pavojus,...