Lengva užsimerkti ir nepastebėti, kai nesupranti ar nežinai, o gal atrodo, kad viskas yra gerai ir neverta čia apsisunkinti savęs kažkokiais nemaloniais ir nepatogiais reikalais, kaip Vaiko teisių pagrindų įstatymas, smurtas prieš šeimas ar JTO pakto pasirašymas, kuris per ateinančius 20 metų į Lietuvą žada prigrūst pabėgėlių ir ne vieną kitą tūkstantį, o kur kas daugiau.
Geriau p a s i l i n k s m i n t i, Tapiną ar kažką panašaus pažiūrėti, kuris moka pralinksminti ir užsimiršti. Jis gabus. JIE gabūs. Norėčiau apžvelgti jų namų bibliotekas. Neabejoju ten rasčiau knygų apie NLP, minios psichologiją, įvaizdį, manipuliacijas, įtakos darymą žmogaus protui ir t.t.
Nejau jiems taip savaime, be pasirengimo gaunasi?
Ką jie čia susėdę vaizduoja apsistatę bokalais? Kokią žinutę jie čia transliuoja miniai? „Je, mes normalūs bičai – aliuką pageriam, kaip ir daugelis jūsų. Jei balsuosit už mus – ALAUS TIKRAI BUS.”
Nenoriu užgauti nei vieno garbinančio Tapiną ir jo laidas, bet tie bokalai – nepagarbos žestas auditorijai arba aiškus jų supratimas, kad į areną susirinko publika, kuriai nesvetimas „aliuko papliumpinimas”. O Tapinas, gi – i n t e l e k t u a l u s satyrikas. Taip save pristato. Ne koks humoristas. Tiesa, vienoje laidoje nesenai pasivadinęs – visuomenininku/žurnalistu.
Neišeina užsimerkti, kai žinai, kai matai. Ar bent nors kiek supranti.
Ir labai nepavydėtina būsena stebėti tai ir galvoti, kad „esu per silpnas prieš šią tamsą”, įtikėti „negaliu nieko pakeisti.”
Bet tai – viso labo įkyrios mintys, kurių šaltinis diskutuotinas. Tai svetimos mintys. Ir jos ne tavo.
Tuo pokyčiu visada buvome ir esame mes.
