Europos Sąjungos vadovai visuomet gyrėsi, kad jų projektas – sukurti „vis glaudesnę sąjungą“ visoje Europoje. Ir iš tiesų, šiandien Europos politika artėja viena prie kitos – tačiau ne taip, kaip norėtų centralizuotas Briuselio elitas.
Priešingai – naujausi rinkimų rezultatai rodo, kad milijonai europiečių nuo Anglijos ir Vokietijos iki Rumunijos vienijasi, siekdami atsikratyti senojo proeuropietiško politinio establišmento, balsuodami už nacionalines populistines partijas.
Praėjusį ketvirtadienį Anglijoje vykusiuose parlamento, vietos valdžios ir merų rinkimuose Nigelo Farage’o vadovaujama „Reformų JK“ pasiekė įspūdingą proveržį. Tuo pat metu Rumunijoje nacionalistų kandidatas George’as Simionas užtikrintai laimėjo pirmąjį prezidento rinkimų turą.
Šie rezultatai liudija vis didėjantį atotrūkį tarp „oficialiosios Europos“, kokią įsivaizduoja ES elitas, ir realios Europos, kurioje gyvena, dirba ir balsuoja milijonai žmonių.
Briuselio elitas džiaugsmingai sveikina Jungtinės Karalystės leiboristų vyriausybės sugrįžimą į Europos orbitą – nuo prekybos iki gynybos politikos – skelbdamas, kad „Brexito“ trauma jau praeityje. Tačiau milijonai rinkėjų Anglijoje tą savaitę atmetė tiek leiboristus, tiek žlungančius torius, aiškiai parodydami, kad savo ateitį sieja su „pono Brexito“ Nigelo Farage’o vizija.
Tuo tarpu Rumunijoje ES elitas ir jo sąjungininkai žiniasklaidoje dėjo pastangas demonizuoti Simioną kaip „kraštutinių dešiniųjų Trumpo sąjungininką“. Nepaisant to, AUR lyderio parama nuolat augo – kol sekmadienį jis surinko apie 40 proc. balsų. Šie Briuselio oligarchų pralaimėjimai seka po panašių tendencijų visoje Europoje – ypač po to, kai vasario mėnesį Vokietijoje išaugo parama partijai „Alternative für Deutschland“ (AfD).
Akivaizdu, kad populistinis maištas, daugelį kartų skelbtas žlugusiu, vis dar gyvas ir stiprėjantis visoje Europoje. Tuo metu senosios pagrindinės partijos balansuoja ant politinės bedugnės krašto, desperatiškai bandydamos išsilaikyti.
Prieš 35 metus, po Vokietijos suvienijimo, krikščionių demokratų ir socialdemokratų blokas kartu surinkdavo per 80 proc. balsų. Šiandien jų rezultatai sumažėję perpus. Praėjusios savaitės Anglijos rinkimuose Leiboristų ir Konservatorių partijos kartu nesurinko nė trečdalio balsų – tai istorinis dugnas.
Tarp šių partijų ir visuomenės, ypač darbininkų klasės bei jaunimo, susiformavo rekordinis atotrūkis. Dar daugiau – kaip jau rašiau apie Jungtinę Karalystę, šios partijos praranda net savo tradicines atramos teritorijas: „Nebėra nei raudonų, nei mėlynų sienų, nebėra „širdies žemių“, nebėra saugių rinkimų apygardų ar garantuotų balsų“.
Kaip į šią egzistencinę krizę reaguoja įsitvirtinusios partijos ir kaip mėgina sustabdyti populistų kilimą? Pirmiausia – apsimeta, kad įsiklauso į rinkėjų nerimą dėl masinės migracijos ar klimato politikos („grynojo nulio“) ir žada korekcijas.
Ar jos mano, kad rinkėjai tokie naivūs? Juk būtent šios partijos kūrė ir įgyvendino šią politiką, bendradarbiaudamos su kairiaisiais ir žaliaisiais Briuselyje bei Berlyne. Rinkėjai vertina ne žodžius, o veiksmus.
Kai nepadeda jokia taktika, kad sustabdytų populistinę bangą, elitas nusiima kaukę – ir pasirodo tikrasis jų elitistinis veidas. Jie pasiryžę paaukoti net demokratijos principus, kad tik būtų išvengta „netinkamų“ kandidatų pergalės.
Praėjusiais metais Rumunijoje, Europos Komisijos pritarimu, teismai panaikino prezidento rinkimų rezultatus, kai nacionalistų kandidatas Cǎlinas Georgescu laimėjo pirmąjį turą, ir uždraudė jam dalyvauti naujuose rinkimuose. Ką jie darys dabar, kai Simiono palaikymas išaugo dvigubai?
Dar vienas skandalingas pavyzdys – Prancūzijoje teismas uždraudė Nacionalinio ralio lyderei Marine Le Pen dalyvauti prezidento rinkimuose, kuriuose ji turėjo realias galimybes laimėti.
Vokietijoje valstybinė saugumo tarnyba ką tik paskelbė AfD „dešiniųjų ekstremistų grupe“, sukurdama pagrindą potencialiam partijos uždraudimui. Primename – tai ne marginalinė organizacija, o antra pagal populiarumą partija šalyje, pirmaujanti dabartinėse apklausose.
Jungtinėje Karalystėje, reaguodamos į „Reformų JK“ iškilimą, tiek leiboristai, tiek toriai tiesiog atšaukė vietos rinkimus regionuose, kur buvo prognozuojama Farage’o partijos pergalė. Didžioji Britanija atšaukia rinkimus. Ar tai – Europos demokratijos ateitis?
Šalyse, kuriose žmonės vis dar balsuoja „neteisingai“, t. y. „dešinieji“, eurokratai visada gali pasinaudoti pinigine galia. Tai buvo jų veikimo būdas, siekiant pakenkti Lenkijos konservatyviai Teisės ir teisingumo vyriausybei. Tą patį metodą jie ir toliau naudoja šantažuodami Vengrijos konservatyviąją vyriausybę – 1 mln. eurų per dieną ir dar daugiau – kad ši paklustų progresyviam kairiųjų ir liberalų Briuselio elito migracijos diktatui. Dar pridėkite nuolatinius grasinimus atimti iš Vengrijos balsavimo teisę, jei ji išdrįs blokuoti Ukrainos stojimą į ES, ir turėsite paklausti: ar vis dar kalbame apie suverenių valstybių sąjungą, ar tai virto visiška Europos imperija?
Jau nebeatrodo beprotiška manyti, kad Europos elitas gali būti pasirengęs „gelbėti demokratiją“ – nuo žmonių – ją sunaikindamas. Kuo blogesnė jų padėtis, tuo desperatiškesnių priemonių jie imasi. Kas žino, kuo baigsis šis karas su demokratija?
Tikrai žinome, kad niekas iš to nepajėgia sustabdyti žmonių sukilimo. Iš tiesų tai tik dar labiau didina paramą populistams.
Vargu ar gali būti didesnė rizika. Todėl turime palaikyti populistų maištą, nes tai yra geriausia galimybė mesti iššūkį senam mirusiam establishmentui visoje Europoje ir pakeisti politiką visam laikui.
Žinoma, nepaisant bendro politinio sukilimo modelio, visos šios partijos nėra vienodos. Yra didelis skirtumas tarp, tarkime, Jungtinės Karalystės Reformų partijos (Reform UK), su kuria dirbau per praėjusių metų visuotinių rinkimų kampaniją, ir Rumunijos etnonacionalistų AUR. Tačiau kalbama ne tik apie atskiras partijas. Tai reiškia, kad reikia palaikyti žmonių sukilimą visomis jo įvairiomis formomis, nuo ūkininkų iki protestų prieš migraciją, kad demosas vėl taptų demokratijos pagrindu.
Tai nėra „protesto balsavimas“ ar treniruotė. Tai istorinė galimybė sugriauti senąją tvarką ir atverti duris į kitokią politinę ateitį, kad ir kokia ji būtų. Kaip mėgsta sakyti pats N. Farage’as, „ten kažkas vyksta“. Jie negali to sustabdyti, o mes negalime sau leisti to praleisti.
Mickas Hume’as yra europeanconservative.com vyriausiasis redaktorius. Jis yra anglų žurnalistas, redaktorius ir rašytojas. Šiuo metu jis taip pat rašo žurnalams „Spiked“, „The Daily Mail“ ir „The Sun“.
europeanconservative.com
