Marius Kundrotas. Tautalitarizmas: kai vienybė skaldo

Yra toks reiškinys: tautalitarizmas. Perskaitėte teisingai. Lietuviškasis žodis „tauta“ ir lotyniškasis „tota“ – tos pačios indoeuropietiškos kilmės, tik ilgainiui įgavę skirtingus prasminius atspalvius. Abu jie reiškė tam tikrą visumą. „Tota“ ir liko visuma, „tauta“ ėmė reikšti apibrėžtą visumą: žmones, kilusius iš vienos šaknies, kalbančius viena kalba, gyvenančius pagal bendrus papročius, o galiausiai – ir priklausančius vienai valstybei.

Totalitarizmas, paprastai, reiškia visuotinę valdžios kontrolę visuomenei, tiek viešame, tiek ir privačiame gyvenime. Bendresne prasme totalitarizmas – tai siekis apibendrinti, suvisuotinti, suvienodinti visus ir viską, be jokių išimčių, išlygų, atspalvių. Pagal vieną šabloną – savaime suprantama, savą. Ribotą. Nebūtinai patį protingiausią ar moraliai tobuliausią.

Tautalitarizmas – tai totalitarizmas tautos vardu. Tautalitaras mano, jog tauta bus gyvybinga tik tada, kai bus vieninga, o vieninga bus tik tada, kai bus vienoda. Tautoje jis bando įkūnyti pats save, visus jos narius versdamas savo paties kopijomis, dublikatais, klonais. Savastis, išskirtinumas, įvairovė tautalitarui vertingi tarp tautų, bet pačioje tautoje – keiksmažodžiai.

Paradoksalu, tačiau dėsninga: juo labiau stengiamasi visus taip suvienyti, juo labiau jie skaldosi. Primetama vienybė visada skaldo. Juo siauresnis šablonas, juo mažiau žmonių po juo telpa. Juo daugiau ribų kitoniškumui, juo daugiau kitokių lieka už jų.

Tautalitarizmas gali būti religinis, partinis, gyvenimo būdo. Tu išpažįsti tikrą tautos tikėjimą? Kurį – XIII-o ar XIX-o amžiaus? Ne? Koks tu lietuvis? Ar balsuoji už tikrą Tėvynės partiją? Ne? Gal tu – Maskvos agentas? Briuselio? Vašingtono? O gal išvis – pederastas? Ką labiau mėgsti – alų ar sportą? Kaimo kapelas ar sunkųjį roką? O gal hiphopą? Ką, turi savo nuomonę? Gal tu – koks individualistas? Viskas aišku – už Tautos ribų…

Žinoma, Tauta save gerbiančio tautalitaro visad įvardijama didžiąja raide. Nes ji juk – vienas asmuo. Tapatus apsiskelbusio Vado, smulkaus vaduko ar net užribio vadukėlio „Aš“. O juokingiausia, jog tų vadukėlių – gausybė. Kiekvienas jų turi savus atsakymus į klausimus, kokį tikėjimą išpažinti, už kokią partiją balsuoti, kaip laisvalaikį leisti privalo tikras tautietis. Kiekvienas tautalitaras aiškina, kad jis yra tikrasis tautiečio etalonas, o visi kiti – klaidingi. Kol kuris nors vadukėlis tampa vaduku, vadukas – Vadu, o Tauta virsta jo eksperimentų poligonu.

Tada visi klaidingi elementai nuo Tautos atskeliami tiesiog fiziškai. Įkalinant ar sunaikinant. Paslankesni tiesiog susivienodina su Vadu, žinoma, likdami tik jo klonais, nes absoliučiai tapatintis su Didžiuoju Originalu – tokia pat šventvagystė, kaip ir skirtis nuo jo. Čia glūdi dar vienas tautalitarizmo paradoksas. Teisę į originalumą turi tik Vadas, o visi kiti gali būti tik jo menkesnėmis kopijomis, iš anksto pripažįstančiomis savo menkumą.

Taip visa Tauta, įvardijama didžiąja raide, žodžiais – garbinama, tikrovėje lieka tik menkystų mase, kuriai vienintelis pasididžiavimas – imituoti Vadą. Žinoma, už Vado apibrėžtosios, apibendrintosios ir suvienodintosios Tautos lieka šis tas iš gyvosios tautos. Gyvi žmonės, išdrįstantys būti kitokiais. Kurį laiką jie kišami į kalėjimus, žudomi ar tiesiog stumiami į Tautos užribį, tačiau ilgainiui jų gausėja. O galiausiai įvyksta perversmas. Iš jo – trys keliai: į anarchiją, į pliuralistinę demokratiją arba į naują tironiją.

Pliuralistinės demokratijos kelias – pats sunkiausias. Tai – pusiausvyra tarp kraštutinumų. Tai – darna įvairovėje. Kai kiekvienas žmogus turi teisę laikyti save pačiu teisiausiu, pripažindamas šią teisę kitam, kuris tiesą suvokia kitaip. Kai riba tarp privataus ir viešo brėžiama bent jau stengiantis išvengti žalos abiems pusėms. Kai užtikrinama galimybė būti savimi ir kartu – paskata šia savastimi praturtinti bendrą visumą. Kai laisvė ir atsakomybė atsispindi viena kitoje. Kai kitokiame pirmiau ieškoma partnerio, nei priešo.

Visa tai sukelia proto, valios, dažnai – ir jausmų įtampą. Tai reikalauja pastangų. Daug lengviau rinktis iš kraštutinumų. Iš betvarkės ir vergovės. Tapti tautalitaru ar betaučiu. Bet yra trečia alternatyva. Subalansuoto tautininko alternatyva. Demokrato ir pliuralisto alternatyva. Ji – drąsiausiems, išmintingiausiems ir doriausiems. Išbandysime?