Marius Kundrotas. Stereotipai apie homoseksualizmą

Diskutuojant pasaulėžiūriniais klausimais dauguma susikalbėjimo problemų kyla dėl skirtingų apibrėžimų.

Viena tokių diskutuojamų temų yra homoseksualizmas, kur jau pačios sąvokos išskiria: šio reiškinio priešininkai kalba apie homoseksualizmą, šalininkai – apie homoseksualumą. Atitinkamai skiriasi požiūriai – kas tai yra ir, žinoma, kaip tai vertinti.

Prieš aiškinantis, kuris apibrėžimas teisingesnis, svarbu pabrėžti patį jų skirtumo faktą.

Akivaizdu, kad kalbant apie skirtingus dalykus dėsningai prieinama skirtingų išvadų. Siekiant įtvirtinti tam tikrus reiškinius gali būti sąmoningai sukeičiami akcentai. Žmonės mano, jog patys, savarankiškai, loginiu mąstymu prieina tam tikrų išvadų, bet prielaidos toms išvadoms jau pateiktos iš šalies. Taip kuriami stereotipai, supaprastinti ar net iškreipti vaizdiniai.

Pagrindiniai stereotipai apie homoseksualizmą, pateikiami jo šalininkų, yra šie.

• Homoseksualizmas įgimstamas arba kitaip sąlygojamas išorinių veiksnių, be žmogaus valios pasirinkimo. Dėl to jis nei kontroliuojamas, nei vertintinas moralės požiūriu, nes moralūs arba amoralūs gali būti tik tie reiškiniai, kurie kyla iš žmogaus valios. Vertinti homoseksualizmą iš moralės pozicijų – tas pats, kaip iš jų vertinti lytį, rasę ar tautybę.
• Homoseksualizmo atvejų pasitaiko ir gyvūnijos pasaulyje. Tuo patvirtinamas teiginys, kad homoseksualizmas – tiktai įgimstamas ar bent jau kad jis gali būti įgimstamas.
• Homoseksualistai gali būti tokie pat moralūs žmonės, kaip ir „heteroseksualai“.
•  Homoseksualizmas nei perduodamas, nei perimamas.
• Homoseksualizmui priešinasi ar jį kritikuoja tik tokie žmonės, kurie patys kovoja su savyje užslėptu homoseksualizmu, kitaip tariant – latentiniai homoseksualistai. Tikri „heteroseksualai“ homoseksualizmui abejingi arba netgi entuziastingai jį palaiko.

Pirmasis stereotipas pagrįstas tendencingu akcentų sukeitimu. Daugelį amžių homoseksualizmas buvo suprantamas kaip veiksmas arba veiksmų tendencija. Jis vadintas sodomija arba kitais vardais, pats homoseksualizmo terminas yra palyginti naujas. XX a. II-oje pusėje ir šį terminą pradėjo išstūminėti homoseksualumo sąvoka, akcentuota į potraukį, o ilgainiui – ir į naujai išrastą lytinę tapatybę.

Iš tiesų, jei homoseksualizmas – įgimta lytinė tapatybė, smerkti ją būtų keista. Ne taip svarbu, ar laikysime šią tapatybę liguista, ar visiškai normalia, moraliniam vertinimui čia būtų mažai vietos. Taip pat ir tuo atveju, jei tokia tapatybė įgyjama dėl vaikystės patirčių ar kitų išorinių veiksnių, esančių anapus žmogaus valios. Tas pats pasakytina apie potraukį. Jei žmogus turi potraukį vogti, tai – joks pagrindas moraliniam vertinimui. Vertinimas galimas tik tada, kai žmogus apsisprendžia vogti.

Čia ir glūdi akcentų sukeitimo tikslas. Nuo veiksmo – į potraukį, nuo sprendimo – į tapatybę. Klausimas, ar homoseksualus potraukis gali būti sąlygotas prigimties ar kitų išorinių veiksnių – visiškai antraeilis.

Daugumai vyrų būdingas potraukis jaunoms, dailioms merginoms, o kai kuriems šis potraukis – itin stiprus. Tačiau vyras gali apsispręsti gyventi skaisčiai, vesti, o po to laikytis ištikimybės savo vienintelei žmonai. Lygiai taip pat jis gali apsispręsti priešingai – santykiauti su bet kuria patikusia moterimi, keliomis iš karto, o kraštutiniu atveju – ir prievarta.

Tik tai turi moralinės reikšmės. Nuoširdžiai susipainiojusiems homoseksualizmo šalininkams, kalbantiems apie išorinius homoseksualizmo sąlygotumus, galima pasakyti: atleiskite, mes kalbame apie skirtingus dalykus. Homoseksualus potraukis tiesiog išeina už mūsų dėmesio ribų.

Homoseksualizmo ideologijos kūrėjai ir sąmoningi propagandininkai tyčia perkelia visą klausimą į sritį, kur moralinis vertinimas sunkiai įmanomas ar mažų mažiausiai – abejotinas.

Toks akcentų sukeitimas kyla iš požiūrio: jei ko noriu – tai ir darau. Toks požiūris amoralus pačia savo esme. Taip galima pateisinti ir pedofiliją, ir žaginimus, ir sadizmą. Visi šie veiksmai gali būti sąlygoti tam tikro potraukio.

Žinoma, daugelis homoseksualizmo šalininkų šiuo atveju išskirs prievartinius ir savanoriškus santykius, tačiau tai išskiria tiktai kriminalinius nusikaltimus. Moralė – platesnis reiškinys, nei teisė. Neištikimybė savo sutuoktiniui taip pat, kaip ir homoseksualūs santykiai, vargu, ar vertintina teisės požiūriu, tačiau tikrai vertintina morališkai.

Lytiškumas veikia papildomumo principu ir optimaliu atveju – gyvybės kūrimo vardan. Tai – pagrindinė prigimtinė lytiškumo funkcija. Vargu, ar pagrindinę funkciją reiktų laikyti vienintele – tokiu atveju tektų smerkti visas bevaises santuokas bei šeimas. Tai būtų žiauru ir amoralu. Bet, šalia gyvybinės funkcijos, pati lytiškumo esmė atsiskleidžia lyčių skirtumuose ir jų darnoje. Homoseksualūs santykiai net nėra lytiniai santykiai visaverte šių žodžių prasme. Tai – anomalija.

Lytiškumo suvedimas vien tik į malonumą yra amoralus iš esmės. Lytis skirta visai kitiems tikslams, o malonumas – tiktai priedas, kurį Dievas ar gamta suteikė žemesniosioms gyvūnijos formoms, taip motyvuodami jų atstovus svarbiausiai funkcijai – pratęsti gyvybę. Žmogus tuo ir skiriasi nuo kitų gyvūnų, kad šalia instinktų gali turėti moralę. Ne tik šalia, bet ir virš jų.

Homoseksualizmo atvejai gyvūnijos pasaulyje iš esmės aiškintini tuo pačiu požiūriu. Tiesa, daugelis homoseksualizmo atvejų tarp gyvūnų apskritai abejotini. Dažnam šuns ar katino augintojui žinomos situacijos, kai gyvūnas lytiškai santykiauja su kėde, pliušiniu žaislu ar svečio koja.

Vargu, ar tai leistų kalbėti apie kokią nors specifinę „orientaciją“. Tai – tiesiog situacinės išlygos, kai šalia trūksta tinkamo objekto – patelės. O jei kartais pasitaiko, kad patinas vietoje patelės renkasi patiną ar patelė – patelę, tai tik įrodytų, jog ir tarp gyvūnų pasitaiko iškrypimų.

Gyvūnui elgtis pagal instinktus – ar natūralius, ar iškreiptus – visiškai dėsninga. Žmogus tuo ir yra žmogus, kad galvoja apie aukštesnius tikslus ir aukštesnes vertes. Gyvūno atveju homoseksualus elgesys gali būti vertinamas tik biologiniu požiūriu, žmogaus atveju – ir moraliniu. Žmogus turi kur kas aukštesnio lygio protą ir valią. Tai suteikia teisę ir pareigą jo sprendimus ir veiksmus vertinti visai kitu lygiu, nei šuns, katės ar kiaulės.

Teiginys, kad homoseksualistas gali būti moralus žmogus, yra prieštaringas. Nėra jokios abejonės, kad žmogus, besielgiantis amoraliai vienoje srityje, kitoje srityje gali būti aukščiausias moralės pavyzdys.

Žmogus gali būti smurtininkas ir tuo pat metu bjaurėtis vagyste arba melu. Vagis ar melagis gali būti švelnus, mylintis draugas, sutuoktinis ar tėvas. Ištvirkėlis gali rūpintis skurstančiais vaikais, kenčiančiais gyvūnais, puoselėti gamtą ar kultūrą kitų džiaugsmui.

Apskritai mažai tesutiksime žmonių, kurie visais atvejais būtų amoralūs ir vargu, ar sutiksime bent vieną, kuris visais atvejais būtų moralus.

To supratimas turėtų kiek nuraminti tiek homoseksualizmo šalininkus, tiek ir priešininkus. Jei žmogus yra „heteroseksualus“, tačiau keičia partneres dažniau, nei kojines, jis vargu, ar turėtų labai jau didžiuotis savo pranašumu prieš monogaminį homoseksualistą.

Biologiškai jis gal ir sveikesnis, bet moraliai – gana panašiame lygmenyje. Abu lytiškumą vertina tik per malonumą.

Žinoma, kaip nusikaltimai teisėje, taip ir nuodėmės moralėje turi tam tikrą hierarchiją. Serijinis žmogžudys – daug blogesnis už saldainį pavogusį vaiką. Ištvirkėlis, kokios bebūtų „orientacijos“, greičiausiai, yra kažkur per vidurį. Dėl to galima diskutuoti, sutariant, jog tai iš esmės – amoralu.

Homoseksualizmo perimamumas ar perduodamumas taip pat gali būti suvoktas stereotipiškai.

Tarp homoseksualizmo šalininkų pasitaiko ir tokių argumentų – kas gi čia tokio, jei kas nors susigundys homoseksualiais santykiais, bene dėl to pasikeis jo lytinė „orientacija“?

Žmogus, kuris savo esme yra „heteroseksualus“, net išmėginęs homoseksualius santykius, juos mes ir vėl gyvens kaip „heteroseksualas“. Taip kalbantys žmonės vėl sukeičia akcentus.

Homoseksualistu žmogų daro būtent homoseksualus veiksmas. Ne potraukis ar galimai išsigalvota tapatybė.

Jų argumentas primena anekdotą, kaip du vyrai pliaže vienas kitam pasiūlo „pasimylėti“. Po pirmo karto vienas jų užsimano pakartoti. Pakartoja. Užsimano trečio karto. O tada kitas vyras atšauna: ką tu, juk taip galima ir pederastu patapti…

Šitaip argumentuojantys žmonės pripažįsta, kad galima iš prigimties normalų žmogų paskatinti iškreiptiems lytiniams santykiams. Ypač tai pasakytina apie jaunimą, kuris dar tik ieško savo lytinės tapatybės, o liberali ir kairuoliška žiniasklaida, pačių homoseksualistų propaganda, kartais netgi tiesioginė socialinė aplinka suteikia gausią pasiūlą iškreiptam šios tapatybės suvokimui.

Tą sekundę, kai sugundytas žmogus apsisprendžia iškreiptam santykiui, jis – jau homoseksualistas. Po to jis gali to atsisakyti. Bet iškreipta patirtis beveik užtikrintai sudarys problemų tiek jo paties dvasinėje raidoje, tiek – pagrįstai – aplinkinių vertinimuose.

Net jei žmogus – tik buvęs homoseksualistas, sukurti normalią šeimą jam bus sunku. Net jei sutuoktinė (moters atveju – sutuoktinis) priims tokį asmenį kaip pasikeitusį, jau normalų, pačiam, veikiausiai, liks dvejonių, žalojančių ilgam. Gal net visą gyvenimą. O tai darys įtaką tiek jo psichikai, tiek socialiniam gyvenimui. Tikėtinos neurozės, depresija, o gal ir savižudybė.

Na ir paskutinis stereotipas – kad homoseksualizmo kritikai patys yra latentiniai homoseksualistai.

Neabejotina, kad tokių atvejų gali būti, panašiai, kaip dalis antisemitų yra savo kilmės išsižadėję ir besigėdijantys žydai ar pusžydžiai. Bet būtų absurdiška manyti, kad visi antisemitai esą tokie ir būtent dėl to.

Pagal tokią logiką visi antifašistai yra latentiniai fašistai, antikomunistai – latentiniai komunistai, antiliberalai – užsislaptinę liberalai. Tokia versija dvelkia arba nuoširdžia šizofrenija, arba labai lėkšta ir lengvai demaskuojama demagogija.

Tęsiant šią logiką galima būtų sakyti, jog visi, pasisakantys prieš smurtą, kovoja su smurtiniais polinkiais savo viduje, visi, kovojantys su vagystėmis, patys slepia polinkius į vagystes, o galiausiai išeitų, kad bet koks „prieš“ reiškia užslėptą vidinį „už“.

Tokiu atveju „už“ turėtų reikšti vidinį „prieš“ ir išeitų, kad visi homoseksualistai ir jų rėmėjai – užsislaptinę „homofobai“.

Tam prieštarauja tiek gyvenimo praktika, tiek elementari logika. Tokie argumentai galimi tik siekiant ką nors „patrolinti“ ir tai – tik menkesnio intelekto ir silpnesnės valios žmones. Į tai labai lengva atsakyti: jei tapatinate „už“ su „prieš“, gal patys būsite „homofobai“?

Šiandieniniai Lietuvos įstatymai pakankamai užtikrina homoseksualistų, kaip žmonių, teises ir netgi teikia jiems šiokių tokių privilegijų. Homoseksualūs santykiai seniai įteisinti. Homoseksualūs asmenys turi teises į darbą, socialinį draudimą, sveikatos apsaugą, švietimą ir netgi dalyvavimą politikoje. Smurtas prieš tokius asmenis vien dėl jų „orientacijos“ ar santykių – draudžiamas, maža to – už smurtą prieš homoseksualų asmenį numatyta papildoma atsakomybė. Neapykantos nusikaltimas. O tai – jau privilegija normalaus žmogaus atžvilgiu.

Deja, homoseksualistų radikalai siekia daugiau. Nors teoriškai homoseksualizmo propaganda draudžiama Nepilnamečių apsaugos įstatymu, praktiškai ji įteisinta. Net mokyklose ji leidžiama.

Drauge pretenduojama į santuoką, šeimą ir net įsivaikinimą. Visa tai išeina už sveiko proto ribų.

Galima sutikti, jog privati problema – privatus reikalas. Amoralumas ir nusikaltimas yra skirtingos kategorijos. Vargu, ar reiktų teisinių sankcijų už homoseksualizmą.

Kas kita – propaganda. Kadangi išsiaiškinta, jog ji skatina šio reiškinio plėtrą, ji turi būti uždrausta. O kartu būtina aiškiai pasakyti, jog santuoka, šeima ir vaikai – normalių žmonių reikalas.

Drauge būtina užtikrinti homoseksualizmo kritikos laisvę. Tiek teoriškai, tiek ir praktiškai. Neapykantos nusikaltimų principas turi būti panaikintas. Nėra objektyvaus skirtumo, ar žmogus mušamas už ilgus plaukus, ar už odos spalvą, ar dėl kitų priežasčių.

O jeigu jis pats smurtu ar kitomis priemonėmis braunasi į kito žmogaus erdvę, įskaitant priekabiavimą, jis gali gauti atkirtį. Be jokių skirstymų ar privilegijų. Žmogaus teisės yra viena, o privilegijos – visai kas kita.

Žmogaus teisės galioja be skirtumų, išskyrus atvejus, kai pats žmogus pažeidžia kito teises.

Homoseksualūs asmenys, sukūrę ką nors gražaus ar gero, gali būti gerbiami. Nepaisant jų iškreiptų santykių.

Ne dėl jų. O būtent tokios pagarbos reikalauja homoseksualistų radikalai – pagarbos būtent už tai, kas verta tik pasibjaurėjimo.

Kita vertus žmogus turi teisę bjaurėtis bet kokiu homoseksualistu, net jei tai – Fredis Merkuris. Negalima reikalauti ką nors gerbti ar mylėti.

Šie dalykai priklauso laisvo sąmoningumo ir pasirinkimo sričiai. Jei homoseksualistas turi teisę į savo gyvenimą, kiti žmonės turi teisę tą gyvenimą vertinti pagal savo vertybių skalę.

Nesiduokime kvailinami ar prievartaujami. Naudokime galvas pagal tiesioginę paskirtį. Saugokime savo teises ir laisves, o prireikus – apginkime jas. Tada viskas stos į reikiamas vietas.