Marius Kundrotas. Nereikia bijoti homoseksualų. Nereikia jiems ir pataikauti

Atsakymas Donatui Staneikai

Oficialiai homoseksualų dalies interesams atstovaujančios Laisvės partijos kandidatas Donatas Staneika rugpjūtį išspausdino straipsnį [1], kuriame kviečia atsisakyti baimės dėl homoseksualų santuokų. Siūlymas iš esmės – labai geras. Nederėtų savo sprendimų, juolab – viešąjį gėrį reprezentuojančioje politikos srityje grįsti jausmais, įskaitant baimę. Vis dėlto jo straipsnyje esama tam tikrų abejotinų teiginių, kuriuos norėtųsi aptarti kultūringoje diskusijoje.

Pirmas toks teiginys – liberalų ir vadinamųjų leftistų platinama „homofobijos“ sąvoka, prikišama konservatyviesiems politiniams veikėjams. Homoseksualų baimė – fobija – pirmiausiai reiškiasi tuo, kad baiminamasi pateikti bet kokią kritiką daliai – agresyviausiajai daliai – homoseksualų ir jų reikalavimams. Akivaizdu, kad kaip tik tokios baimės atmosferą kuria būtent leftistiniai liberalai. Dažnoje Vakarų šalyje, nuo Kanados iki Švedijos, jau galima sulaukti netgi teisminių sankcijų vien už tai, kad homoseksualizmą pavadinate nuodėme, iškrypimu ar tiesiog amoraliu gyvenimo būdu.

Kitas toks teiginys – kad homoseksualai yra taikūs ir apsieina be jokios žalos visuomenei. Be jokios abejonės, didelė dalis homoseksualų tokie ir yra. Jie nori ramiai gyventi savo gyvenimą, pagal savo pasirinkimus, nei patys primesdami savo gyvenimą kitiems, nei norėdami, kad kas primestų jiems. Bet yra ir kitokių homoseksualų. Kurie, liaudiškai tariant, ieško „jaunos mėsos“. Kurie eina į gatves, į ugdymo įstaigas, į žiniasklaidą, aiškindami, kaip miela ir smagu būti homoseksualu, kad tai – normalu, kad nieko blogo tai išmėginti.

Yra versija, kad homoseksualizmas – įgimstamas arba įgyjamas labai ankstyvoje vaikystėje ir bet kuriuo atveju išeina už kontrolės ribų. Neva ne žmonės renkasi homoseksualizmą, o homoseksualizmas – juos. Tam prieštarauja žinomi mokslininko Marko Regneruso tyrimai, pasak kurių vadinamosiose homoseksualų šeimose vaikai dažniau patys tampa homoseksualais, nei įprastose šeimose. Taigi, homoseksualizmas bent dalimi atvejų yra perduodamas. Ne įgimstamas. O jeigu jis gali būti perduodamas, tai vargu, ar tik per vadinamąsias homoseksualų šeimas.

Pagal Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktus tyrimus vis mažiau Amerikos jaunuolių save laiko vadinamosios tradicinės orientacijos žmonėmis. O tai rodo, kad intensyvus ir ilgalaikis homoseksualų agresyviosios dalies „švietimas“ per ugdymo įstaigas ir žiniasklaidą keičia proporcijas tiesiog lemtingai.

Galima būtų sakyti: na ir tegul. Kas čia blogo, jei asmuo renkasi homoseksualizmą? Čia yra keletas svarbių momentų. Pirmiausiai, Melburno universiteto tyrimai liudija, kad homoseksualūs asmenys dažniau linkę į depresijas ir net savižudybes tiek tose šalyse, kuriose homoseksualizmas ribojamas, tiek ten, kur jis visiškai įteisintas. Antra, yra tiesioginė koreliacija tarp homoseksualizmo ir pedofilijos. Būtų klaidinga teigti, kad visi homoseksualai yra pedofilai ar atvirkščiai, bet pasak Kurto Froindo ir Robino Votsono tyrimo vadinamųjų heteroseksualų ir homoseksualų santykis tarp pedofilų – maždaug 1 prie 11.

Tai – visiškai natūralu. Žmogus, peržengęs vieną prigimtinę ir moralinę ribą lengviau peržengia ir kitą. Yra ir dar vienas argumentas, sunkiai suvokiamas liberalams, bet suprantamas konservatoriams. Tai, kad žmogiškoji tikrovė nėra vien tiktai individas ar jų sankaupa. Egzistuoja ir bendruomeninis lygmuo, o čia homoseksualizmo plėtra jau pati savaime mažina populiaciją. Pagaliau homoseksualai tėra ledkalnio viršūnėlė. Jie reprezentuoja hedonistinį pasaulėvaizdį, kad svarbiausia gyvenime – malonumas. O iš to kyla visi kiti įmanomi iškrypimai ir net nusikaltimai.

Galima sutikti su D. Staneikos teiginiais, kad religija ir tradicija – labai silpni argumentai, kalbant apie homoseksualų santuokų įteisinimą. Nes religija išties yra asmeninis žmogaus santykis su jo dievybe, be teisės kištis tretiems asmenims ar valstybei, o tradicija iš esmės įkalina vertybes laike, kaip ir modernizmas. Ne laikas turėtų būti argumentas, kalbant apie vertybes. Vertybės iš esmės yra arba teisingos, arba klaidingos. Nėra taip, kad senos vertybės būtų geresnės už naujas ar atvirkščiai.

Kokia išeitis? Tikriausiai – užtikrinti žmogaus teisę rinktis savo gyvenimą, o kartu – kitų žmonių teisę tą gyvenimo būdą kritikuoti. Fundamentalių žmonių teisių sąraše nėra tokios teisės, kaip homoseksuali santuoka ar leidimas tokiam junginiui įsivaikinti. Tai – perteklinės teisės, kurias propaguoja tie, kuriems po darbininkų, moterų, vaikų ir kitataučių emancipacijos sunku susirasti naujų objektų savo emancipacinei politikai. Šeima yra skirta gyvybei, o vaikas turi teisę gyventi su tėčiu ir mama. Nežalojant jo savivokos dviejų tėčių ar dviejų mamų įvaizdžiais.

Pagaliau, nėra pagrindo vertybes vertinti geografinėmis kategorijomis, ką daro D. Staneika, kalbėdamas apie Rytų ir Vakarų kryptis. Andžejus Duda, Viktoras Orbanas ir ypač – Donaldas Trampas yra vakarietiški politikai. Nei Rytai, nei Vakarai nėra gėrio ar blogio sinonimai ir nėra vienalyčiai. Vakaruose užtenka konservatyvių politikų, o Rytuose – liberaliai kairuoliškų. Kad ir Kinijoje, kur sėkmingai vykdomos „lyties keitimo“ operacijos. Vertybes apsprendžia ne laikas ar vieta, o amžinybė ir visuotinumas. Nėra naujų ar senų vertybių. Jos tiesiog yra arba jų nėra.