Marius Kundrotas. Kai jie ateina tavęs

Vokietijoje įsitvirtinus naciams vienas pastorius-disidentas taip įvardijo savo šalies padėtį. Kai jie atėjo sunaikinti žydų, aš jų negyniau, nes žydas nebuvau. Tada jie atėjo sunaikinti profsąjungų, aš jų negyniau, nes jokiai profsąjungai nepriklausiau. Po to jie atėjo sunaikinti katalikų, aš ir jų negyniau, kadangi buvau protestantas. O kai jie atėjo sunaikinti manęs, tai manęs ginti jau nebebuvo kam.

Susidūrimai su totalitarinėmis ideologijomis visada panašūs. Jos palaipsniui naikina atskiras visuomenės ir politinės sistemos grupes vieną po kitos. Pavyzdžiui Prancūzijos jakobinai iš pradžių sunaikino senosios monarchijos šalininkus, po to – lafajetininkus, dar po to – žirondistus, o galiausiai ėmė pjautis tarpusavyje, kol patys buvo sunaikinti barasinės pelkės.

Komunistai iš pradžių sunaikino carą, jo aplinką ir sekėjus, tada – „buržuazines“ partijas, dar po to – alternatyviąją kairę – eserus ir menševikus, o tada prasidėjo valymai pačioje kompartijoje, stalinistai iš pradžių sunaikino trockistus, o po to ir bucharinininkus.

Šiandien vokiečių pastoriaus įvardytus etapus galima pervardyti taip. Iš pradžių jie atėjo sunaikinti tautininkų. Po to – krikščionių. O po to – ir konservatorių. Kiekviename etape liko gausios grupės žmonių, kurių laukė sunaikinimas, bet jie naiviai tikėjosi, kad jiems pasmerkus tuo metu naikinamą grupę ar bent nutylėjus, juos pačius sunaikinimas aplenks.

Jie klydo. Liberalbolševizmas – turbūt, klastingiausia iš ligšiol gyvavusių totalitarinių ideologijų – šluoja bet kokias alternatyvas iš savo kelio ir belieka tikėtis epilogo, kol pradės pjautis savi su savais.

Liberalbolševizmas skelbia absoliučią laisvę, kaip pirmapradę vertybę, grindžiančią visas kitas. Neapsigaukime. Apie laisvę ypač daug kalbėjo tiek jakobinai, tiek komunistai. Gal kas nustebs, bet apie ją gana daug kalbėjo ir naciai. Kas abejoja – tepaskaito „Mein Kampf“. Iš tiesų paliekama tik viena laisvės versija, ir, tiek, kiek laisvė yra galimybė rinktis, vienas pasirinkimas.

Liberalbolševikinė žiniasklaida čia vaidina didžiausią vaidmenį. Ir formaliai sunku prikibti. Juk privati žiniasklaida turi teisę leisti į eterį tik tai, kas jai patinka. Blogiau, kai visuomeninis transliuotojas, išlaikomas piliečių, mokesčių mokėtojų pinigais, kala į galvas vienašalę propagandą. Esame indoktrinuojami už savo pačių pinigus. Vienaip ar kitaip – įdomu stebėti, kaip iš didžiosios žiniasklaidos portalų ir kanalų vienas po kito nyksta nors kiek konservatyvesnei minčiai atstovaujantys veikėjai.

Antra svarbi erdvė, kur siekiama sunaikinti opoziciją – akademinė erdvė. Liberalbolševikinei sistemai svarbu įteigti mažai išsilavinusiam vartotojui, kad alternatyvi – tautinė, krikščioniška ar konservatyvi – mintis būdinga tik… Mažai išsilavinusiems žmonėms. Daktaro diplomas ar juolab – profesoriaus vardas tokiems veikėjams suteikia autoritetą. Užtai svarbu užkirsti kelią tokių asmenų doktorantūrai bei profesūrai, o esamus daktarus ir profesorius tiesiog išguiti iš akademinių erdvių.

Trečia erdvė – partinė. Daugumoje sisteminių partijų įsivyravus liberalbolševikams siekiama užkirsti kelią bet kokioms alternatyvioms politinėms formuotėms. Pirmiausiai – užginant joms finansavimą tiek iš privačių, tiek iš biudžetinių šaltinių, taip sunaikinant jų administracinius aparatus ir užkertant bet kokias prieigas prie visuomenės. Antra – priverčiant didinti savo narių skaičių, rankiotis atsitiktinius žmones ir taip idėjiškai degraduoti, arba supanašėjant į liberalbolševikinę sistemą, arba virstant politinių klounų šutvėmis, kas leidžia jau teisėtai išstumti šias partijas į informacinį, intelektualinį ir politinį užribį.

Informaciniame lauke lengva pastebėti tris tendencijas. Pirmiausiai – kiekviena save gerbianti sisteminės žiniasklaidos priemonė leidžia sau po žiupsnelį alternatyvios informacijos, taip išlaikydama objektyvumo įvaizdį, nors liberalbolševikinė propaganda visa tai užgožia, atitinkamai auklėdama ir ugdydama tos priemonės auditoriją. Antra vertus – šios priemonės įsileidžia dvi antisistemininkų kategorijas. Pirmoji – klounai, įskaitant tiek visiškus kvailius, tiek priverstus jais apsimesti, kad gautų eterio. Antroji – žmonės, turintys tokį autoritetą, kad juos blokuoti būtų tiesiog pavojinga. Bet tiktai po truputį, tiktai kol kas.

Šios trys tendencijos – kruopštus alternatyvios informacijos dozavimas, klounų demonstravimas, leidžiantis diskredituoti pačias alternatyviąsias idėjas, bei flirtas su alternatyviai kalbančiais autoritetais – kaip jau minėta, sudaro objektyvumo įvaizdį.

Trečioji tendencija dar turi savą specifiką. Iš autoritetų pirmenybė teikiama tiems, kurie mažiausiai pavojingi – tai yra, veikia tiktai intelektualinėje erdvėje, vengdami rinkiminės politikos. Tokie intelektualiai alternatyvūs pasiplepėjimai priimami kur kas lengviau, nei aktyvi politika, suteikianti piliečiams konkretų pasirinkimą.

Tuo tarpu iš politiškai aktyvių antisistemininkų pirmenybė teikiama klounams. Tiesa, pastaruoju metu ir jiems tiesioginis žodis vis labiau ribojamas: maža ką – atvirame eteryje pasirodys, kad vienas ar kitas politikas tik apsimetė klounu, arba dar daugiau – žiniasklaidos tik įsivaizduotas klounu, o čia staiga ims ir pateiks ką nors protingo. Užtai gausu reportažų, kuriuos rengia ta pati liberalbolševikinė žiniasklaida: pilietis X vėl padarė tą ir tą kvailo.

Stebint autoritetingųjų antisistemininkų veiklą daugumą jų galima skirstyti į dvi kategorijas: naivuolius ir apsimetėlius. Kai kurie jų atvirai kritikuoja liberalbolševizmo stabus – laisvąją rinką, lytinius iškrypimus, kosmopolitinę Europos Sąjungos versiją – bet čia pat vis priduria, kad tai – istorinės būtinybės. Šie reiškiniai pateikiami, kaip blogybės, bet istoriškai nulemtos. Taip skaitytojo, klausytojo, žiūrovo sąmonėje pakertama bet kokia valia priešintis, juk priešintis istorinei lemčiai gali tik don Kichotai ir kamikadzės. Kiti gi nuoširdžiai teigia alternatyvias idėjas, bet leidžia ar net padeda sistemai sudoroti mažiau populiarius kolegas.

Pastarasis scenarijus primena Anglijos karalių Čarlzą I-ąjį Revoliucijos priešaušriu. Sukilėliai pareikalavo ištikimiausio karaliaus bendražygio – lordo Stratfordo – galvos.

Bailus karalius sutiko. O įkandin lordo Stratfordo nusirito ir paties karaliaus galva. Šis scenarijus ypač dažnas akademinėse erdvėse, kur teisingų pažiūrų – ar bent jas deklaruojantis – dėstytojas Petras Petraitis leidžia sistemai sunaikinti studentą Joną Jonaitį, o po to sunaikinamas ir pats.

Panaši baimės atmosfera tvyro ir partijose. Daugumoje sisteminių partijų yra bent po vieną, kartais – po kelis ar net kelias dešimtis politikų, mąstančių ir net veikiančių alternatyviai. Bet pamėginkite juos susodinti už vieno stalo su atvirais antisistemininkais – iš alternatyvių partijų ar net su bepartiniais. Išdrįs vienas kitas. Kai kurie jų gal ir nuoširdžiai tiki, jog sisteminėse partijose, atsiribojus nuo atvirų „marginalų“ bei „radikalų“, jiems pavyks pasiekti savo teisingų tikslų. O kitiems tikraisiais tikslais tapo užtikrintas, saugus ir sotus gyvenimas, o alternatyvios idėjos – tiktai priemonė surinkti alternatyvius balsus liberalbolševikinėms partijoms.

Pagarba tiems, kurie ir drįsta, ir suvokia būtinybę telkti visas antisistemines – tautines, krikščioniškas ir konservatyvias – jėgas. Kokioms partijoms ar visuomeninėms asociacijoms jie bepriklausytų. Duok, Dieve, jiems sėkmės. Deja, dauguma šiltai sėdinčiųjų – kol kas – asmeninę ramybę ir gerovę laiko kur kas aukščiau deklaruojamų idėjų.

Grįžtant prie žiniasklaidos temos – viskas būtų tvarkoje, jei liberali žiniasklaida įsivardytų liberalia, o kairioji – kairiąja, kaip įsivardija tautinė, konservatyvi ir krikščioniška žiniasklaida. Tada vyraujantys diskursai sutaptų su garbingu savęs identifikavimu. O kai bandoma vaizduoti objektyvumą iš tiesų demonstruojant visišką subjektyvumą – tai, paprasčiausiai, niekinga.

Nežiūrint liberalbolševikinio diktato kuriasi alternatyvios žiniasklaidos kanalai. Sunkiau akademinėse ir partinėse erdvėse. Bet jau šiandien aišku, jog išgelbėti nuo raudonai žydros tironijos gali tik alternatyviai mąstančių piliečių solidarumas. Ne, tai ne dviejų priešų vienybė prieš trečiąjį. Ne tautininkų su Kremliaus šalininkais. Ne krikdemų su anarchistais. Tai būtų tokios pat keistos koalicijos, kaip ir konservatorių su liberalais ar konservatyvių valstiečių su socialdemokratais. Bet konservatorių, krikščionių ir tautininkų solidarumas – natūralus.

Už dorą ir šeimą. Už dvasingumą ir tautiškumą. Už laisvę veikti ir socialinį solidarumą. Už suverenią valstybę ir demokratinę respubliką. Pagaliau – už darnų žmogų darnioje visumoje – bendruomenėje, tautoje, žmonijoje ir gamtoje. Argi ne tai – visų mūsų bendra svajonė?

Visi už vieną, vienas – už visus. Tai nėra tik romantinis šūkis Aleksandro Diuma knygoje. Tai – gyvenimo ir išlikimo būtinybė mums visiems, tikintiems įvardyta svajone. Alternatyva – tik viena. Laukti, kol JIE ateis TAVĘS.