Marius Kundrotas. Dialogo kultūra politikoje

Vakarų pasaulį siaubiant populizmo bangoms, daugelis žmonių, priskiriamų ar prisiskiriančių elitui, skambina pavojaus varpais. Kviečiama kurti sanitarinius kordonus, ginti demokratiją antidemokratiniais metodais, drausti ir bausti. Kiti gi sako, kad populizmas – natūrali demokratijos grimasa ir kaina.

Iš tiesų klysta ir vieni, ir kiti. Populizmas nėra nei kažkas, kylančio iš už demokratinės sistemos ribų, nei natūrali šios sistemos išdava. Tai – veikiau šios sistemos ligos simptomas. Tai – požymis, jog iš demokratijos teliko vardas, o šiuo vardu dangstosi pati tikriausia diktatūra. Tiesa – renkama diktatūra, bet rinkimų procesas mažai ką keičia, jei tarp rinkimų išrinktasis elitas vengia, tingi ar bijo konsultuotis su tauta.

Autentiška demokratijos sąlyga, principas ir svarbiausias bruožas yra dialogas. Tiek tarp skirtingų politinių srovių, tiek tarp elito ir kitų tautos sluoksnių. Populizmas – tai atsakas į nomenklatūrą. Į valdžios užsidarymą kabinetuose, ignoruojant tautos balsą ir tautos valią. Kai „rimtoji“ politika užsidaro nuo tautos, pastaroji tampa atvira erdve populistams, kitaip tariant – demagogams, siūlantiems melagingus ar net žalingus sprendimus.

Yra, kas populizmu blogąja šio žodžio prasme vadina tik melagingą politiką. Kai politikai viena žada, o kita daro. Bet pasitaiko atvejų, kai politikai pasirengę vykdyti savo pažadus, kurie liaudžiai patinka, bet tai – žalingi sprendimai ir valstybei, ir tautai, ir liaudžiai. Beje, pastarosios dvi sąvokos nėra sinonimai. Tauta yra bendruomenė, jungiama savimonės ir pareigos, liaudis – tik atsitiktinių žmonių masė.

Nuoseklaus populizmo pavyzdžiais galima laikyti ir siūlymus panaikinti proporcinę rinkimų sistemą, kuri teritorinį atstovavimą papildo idėjiniu, suteikdama balsą ir visuomenės mažumoms, užkirsdama kelią galutiniam politinės sistemos virsmui nomenklatūra, ir kvietimus mažinti mokesčius, didinant išmokas, nors bet kuriam išsilavinusiam žmogui žinoma, kad šie sprendimai vienu metu vestų į valstybės bankrotą.

Demokratai ir populistai

Populistinė politika remiasi žmonių ydomis, autentiška demokratija ugdo jų dorybes. Populistas piešia „kitą“, kuris jo pasirinktam elektorato segmentui galimai ar tariamai kelia grėsmę dėl savo kultūrinių ar socialinių savybių. Čia remiamasi baime, agresija, materialiniais skaičiavimais. Autentiškas demokratas kviečia dialogui, kalbėdamas apie bendrus jungiančius principus, apie tiesą, apie teisės ir pareigos sintezę.

Populistas apeliuoja į rinkėjo kvailumą, autentiškas demokratas – į jo išmintį. Todėl pirminis autentiškai demokratinės jėgos uždavinys yra švietimas, o tik po to – atstovavimas. Nes populistui rūpi valdžia bet kokia kaina, autentiškam demokratui rūpi jo tauta, užtai autentiškas demokratas pasirengęs aukoti savo sėkmę, kad tik tauta būtų pakelta į kuo aukštesnį kokybinį lygmenį, net jei tai vyktų valdžios čia ir dabar kaina.

Šiandien kai kurie Lietuvos intelektualai žavisi Abiejų Tautų Respublika. Yra, kuo didžiuotis: būtent šios Respublikos formate Lietuva užėmė Maskvą ir apgynė Europą nuo Osmanų ordų. Bet šioje Respublikoje, iki maksimumo įgyvendinusioje bajorų laisves – net iki veto teisės – tautos didžiuma buvo išvis beteisė.

Ilgainiui tauta atmetė susvetimėjusį autoritarinį elitą. Gimė nauja tauta, iš apsišvietusios liaudies.

Tarpukario Lietuva svyravo tarp naujo elito ir liaudies. Liaudiškiausia politinės sistemos dalis, beje, buvo ne liaudininkai ar socialdemokratai, bet krikščionys demokratai. Kaip ir daugeliu atvejų, čia suveikė Vandėja, kai liaudies „išlaisvinimu“ susirūpinusi elito dalis tai liaudžiai pasirodė svetima. Nes liaudies dauguma gyveno tradicinėmis vertybėmis, o ne masonų ir kitų laisvintojų skelbiamomis revoliucinėmis „tiesomis“.

Tautininkų vadovaujama Lietuva vėl susidūrė su alternatyva. Augustinas Voldemaras palaikė autoritarinį valdžios modelį, užsidaręs kabinete, bohemiškuose vakarėliuose ir siaurame šalininkų sluoksnyje. Antanas Smetona tuo metu važinėjosi po Lietuvą, bendraudamas su tauta ir su liaudimi.

Sąjūdis iš pat pradžių kilo kaip antibiurokratinis, o tik po to – kaip antisovietinis ir suverenistinis judėjimas. Aktyvus dialogas su tauta ir liaudimi buvo esminė Sąjūdžio savybė. Deja, greitai prarasta. Greitai paties Sąjūdžio lyderiai užsidarė kabinetuose ir prarado kontaktą su visuomene. Vienas iš Sąjūdžio patriarchų, išlaikiusių dialogą su visuomene, buvo signataras Kazimieras Uoka.

Politikų dialogas su tauta

Ilgainiui naujai susikūręs politinis elitas eilinį kartą atitrūko nuo tautos ir liaudies, atiduodamas jas Rolandui Paksui, Viktorui Uspaskichui, o dabar – Remigijui Žemaitaičiui. Kaltinami tiek populistai, tiek jiems pasiduodanti liaudis, užmirštant priežastį, kodėl visuomenėje populiarėja populistiniai politikai.

Nauja viltimi politiniame elite tampa atsinaujinusi Tėvynės sąjunga su Laurynu Kasčiūnu priešaky. Ilgalaikė šios partijos politika bendrauti tik su saviškiais keičiama, ir keičiama radikaliai. A. Smetonos ir K. Uokos pavyzdžiu važinėjama, bendraujama, diskutuojama.

Žinoma, ir čia yra, kur pasitempti. Diskusijose su politiniais oponentais vis dar maža tarpusavio supratimo ir vis dar per daug pykčio. Tiesos dėlei tenka pasakyti, jog tai – atsakomasis pyktis, nes oponentai pirmiau pradėjo piktą kalbą. Visgi matyti, kad alternatyva tiek nomenklatūrai, tiek populizmui tėra viena. Tai – profesionalių politikų dialogas su tauta, su visuomene. Nesikalbant gimdomi priešai.

Marius Kundrotas yra istorikas ir politologas