Šiandienos geopolitinėje įtampoje vis dažniau iškyla istorijos interpretavimo klausimas. Kaip ir kam naudinga ją iškraipyti?
Lankydamasi Valdovų rūmuose, apžiūrinėjau senųjų žemėlapių ekspoziciją ir pastebėjau tai, kas, manau, turėtų kelti klausimų kiekvienam istorijai neabejingam žmogui.
Pirmasis eksponuojamas žemėlapis, vaizduojantis Vytauto Didžiojo laikų LDK, visiškai nutyli apie tai, kas iki tol buvo vadinamoje Kijevo Rusios teritorijoje.
Kai paklausiau rūmų darbuotojų, kodėl neminimos slavų gentys – polianai, drevlianai, severianai, radimičiai ar variagai (kildinami iš vikingų) – man atsakyta, kad „pasirinkta tokia laikotarpio apžvalga“.
Tai – sąmoningas istorinio konteksto supaprastinimas, o gal net slopinimas.
Variagai, kuriuos šaltiniai sieja su vikingais, suvienijo slavų gentis aplink Kijevą dar iki LDK ekspansijos į šias žemes.
Jokių „ukrainiečių“ ar „rusų“ tada dar nebuvo – šios tautinės tapatybės susiformavo gerokai vėliau.
Vakarų šaltiniuose „ukrainiečiai“ kaip tautinė grupė pirmą kartą minimi tik XVII a., kai taip buvo vadinami kazokai, gyvenę dabartinėje Černigovo srityje.
Jie buvo sukūrę savo valstybę, sukilę prieš Rusiją, sukėlę karą tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos.
Po to paradoksaliai pasirašė „amžinos draugystės“ sutartį su Rusija. Šis istorijos ciklas kelia nerimą – ar vėl bandoma sukurti dirbtinį konfliktą tarp Rusijos ir Europos, tikintis vėliau tą patį modelį pakartoti?
Yra visos priežastys manyti, kad mūsų istorikai – sąmoningai ar nesąmoningai – prisideda prie iškreipto naratyvo kūrimo.
Vytauto laikų LDK buvo ne „proslaviška“ valstybė, kaip bandoma vaizduoti šiandien, o proeuropietiška.
Apie tai byloja Gedimino laiškai, kuriuose siekiama ryšių su Vakarų Europos miestais ir popiežiumi, taip pat vėlesnės dinastinės sąjungos su vakarų monarchais, prekybiniai santykiai bei kultūriniai mainai.
Svarbu priminti, kad Maskvos kunigaikštystė ir Kijevo Rusia šimtą metų mokėjo duoklę totorių ordoms.
LDK žygiai iki Juodosios jūros buvo būtini – ne dėl agresijos, bet dėl gynybos. Kai ši totorių grėsmė išnyko, LDK atsitraukė. Tai buvo racionali, vakarietiškai orientuota politika. LDK siekė stabilumo ir prekybos, o ne ideologinės ekspansijos.
Šiandien, kai mūsų valstybė yra geopolitinėje kryžkelėje, būtina remtis tikslia, neiškreipta istorine atmintimi.
Ne „nuosaikių interpretacijų“ širma, o tiesos ieškojimas turėtų būti mūsų istorinio pasakojimo pagrindas. Jei patys nežinosime savo tikrosios praeities, ją mums parašys kiti – pagal savo interesus.
Lietuva turi turtingą, vakarietišką, atvirą istorinį paveldą. Jį reikia ne slėpti, o drąsiai rodyti pasauliui.
Neleidžia ne tik Maskva su Varšuva mums Lietuvos istorijos parašyti, bet ir Vašingtonas su Londonu, ir dar neaišku, kas šiandien labiau draudžia?
ramiau gyventi. Daugėjant gyventojų augo ir Maskovijos reikšmė. Ukraina priešingai ,savarankiškumo ilgai neatgavo, bet tai nereiškia kad ten nebuvo likę gyventojų ,Kijevo Rusios palikuonių .Pati teritorija ėjo iš rankų į rankas, bet mintys apie valstybės atkūrimą vietiniams gyventojams buvo normali i r savaime besiprašanti. Kodėl juos, turėjusius savo valstybę, turi valdyti kiti?.Iš Kara Korumo, Vilniaus, Varšuvos , pagaliau Maskvos? Į kurią istoriškai ukrainietis žvelgia kaip į atsidalijusią, atsiskyrusią nuo Kijevo Rusios kunigaikštystę. Į sveikatą, bet gyvenkite savo gyvenimą, mus palikite ramybėje.
„Senovės ukrų istorijos žinove”, jei moki, pasidomėk kada ir kas Maskovijoje sugalvojo ir paskelbė buvusią „Kijevo Rusią”, kurioje kunigaikštis Vladimiras su savo „družina”, berods, Feodosijoje priėmė provoslavišką tikėjimą.. Paskaityk Smetoninių laikų Šapokos kažkiek idealizuotą, bet taip „profesionaliai patriotiškai ” nekraipytą istoriją. Pamatysi, kad LDK Vytautas ėjęs kariauti šiandieninės Ukrainos teritorijos pietuose, Kryme rado totorius. Kryme yra randama Antikos laikų graikų istorinių liekanų.. Rusijos carienė Jakaterina kare nugalėjusi Turkiją prie Juodosios Jūros kur yra Odesa aptiko turkų žvejų kaimelį ir medinę gynybos pilį. Kad įsisavinti tuometinę Novorosiją, Malorosiją, arienės patikėtinis ir atsakingas už šias teritorijas kunigaikštis Potiomkinas prievarta daugelį metų varė iš kitų Rusijos gubernijų ten gyventi ir dirbti laisvus rusus, baudžiauninkus..
Tavo šiandieniniai „ukrainiečiai žvelgia į savo istoriją ” o ho ho.., Lietuvos runkeliams iki „ukrainiečių įžvelgtos istorijos didingumo” dar labai toli.. Po 2014 „ukrainiečiai Istoriškai pamatė” ir savo istorijos vadovėliuose vaikučiams parašė, kad šiandieniniai „ukrainiečiai” kilo iš „senovės ukrų”, kurie į Europos žemyną atsikraustė, tavo žiniai, prieš 40000 metų. Anksčiau pasaulio visokie moksliniai „durniai” pasakojo, kad „homo sapiens” atsirado prieš 20000 metų. Šiandieninė „didinga senovės ukrų istorija” pasakoja, kad visa baltoji Europos rasė kilo iš „senovės ukrų”, Europos tautos taip pat savo kalbas ” įgijo perdirbę, pritaikę savo liežuviams senovės ukrų kalbą”.. „Senovės ukrai prie savo aro Gorocho iškasė Juodąją Jūrą”.
Taip kad tokių „senovės ukrų” palikuonims kaip Zelia, amerikos pilietybę turinčiam „ukrų palikuoniui”, kuris pasakoja, kad esa ir totorius, Zelio „dešinei kojai” Umerovui…, „atsiskyrusi nuo Kijevo Rusios Moskovija” su visu Putinu yra „supuvusio grybo vietoje”…
Kas dėl „palikimo ramybėje”, tai Donbaso, Lugansko rusiški „ukrainiečiai”nepanorę būti „senovės ukrų palikuonimis”, kurie nepripažino Maidano antikonstitucinio perversmo, ir jie savo referendumais paskelbė Doneko ir Lugansko „liaudies respublikas”, tačiau jiems nepasisekė kaip Krymo rusams, kuriuos turbūt 1956 metais Chruščiovas padarė „ukrainiečiais”, neturi ramybės nuo 2014…
Margarita Starkevičiūtė daugiau nei „droviai” užsimena, kad ne vienas šimtas rašytą istoriją, taip primityviai „patriotiškai” kraipyti yra ne tik „negražu”, bet iš tiesų ir kenksminga.. Kaip sakė jau senais laikais išmintingi „dėdės”- nežinantys savo tikros istorijos, nelabai suvokia savo dabartį, ir visiškai yra bejėgiai ką nors „sumąstyti” kokia „gerovės valstybė” jų laukia..
Manau, tik kad nebūtų apšaukta „kremline” Margarita Starkevičiūtė savo straipsnelyje rašo – ” Jokių „ukrainiečių“ ar „rusų“ tada dar nebuvo – šios tautinės tapatybės susiformavo gerokai vėliau…Vakarų šaltiniuose „ukrainiečiai“ kaip tautinė grupė pirmą kartą minimi tik XVII a., kai taip buvo vadinami kazokai, gyvenę dabartinėje Černigovo srityje…”
Be jokių „patikslinimų, patriotinių” pakraipymų istoriją mokykloje besimokęs moksleivis žino, kad carinės Rusijos nuo carinių kniazių savivalės pabėgę rusai į tuometinės Okrainos negyvenamas stepes, kaip ir prie Dono buvusias negyvenamas stepes, buvo pavadinti „kazokais „.. Šiandieninės Ukrainos vakaruose gyvenę tuometiniai „kazokai” buvo iš dalies vienu metu įėjo į Austro-Vengrijos imperiją.. Iš jų buvo pradėta formuoti „ukrainiečius”.., ir ne tik ukrainiečius.. Pakarpatėje gyvenę „kazokai” pasidarė „rusinais”.. Šiandieninės Ukrainos vakaruose gyvenę „ukrainiečiai”, kurie sukūrė savo „valstybinę” struktūrą vadovaujamą Getmano, nepatenkinti Rusijos caru Getmanas Mazepa rašė tuometiniam Lenkijos karaliui (yra išlikęs tikras ” be interpretaijų” istorinis dokumentas)- „mes provoslavai rusai prašome Lenkijos karaliaus priimti į Lenkijos karalystę.. Tuometiniai „ukrainiečiai” Lenkijoje gavo trečiarūšių „chalopų” statusą, kurie negalėjo turėti nuosavybės ir t.t… Todėl kitas, šiandiena „negeras” vėlesnis Getmanas Chmelnickis visų tuometinių „ukrainiečių” vardu jau Rusijos carui rašė prašymą (taip pat yra istorinis dokumentas) – „mes provoslavai rusai prašome caro priimti nuolankiais tarnais ..į Rusijos imperiją „..
Kaip ir tik šiandieninis beviltiškas „runkelis” nežino, kad „de fakto” žemėlapiuose atsirado „Ukraina su ukrainiečiais” tik po Spalio revoliucijos Lenino dėka.. Kad protiškai atsilikusius, tik žemės ūkyje dirbti galinčius „ukrainiečius” pakelti į „aukštesnį proletarinį lygį”, dar Leninas pradėjo priskirti carienės Jakaterinos įkurtas rusiškas Novorosijos, Malorosijos gubernijas priskirti Tarybinei Ukrainai, kurios sostinė pradžioje buvo Charkovas….