Liudas Dapkus. Suomių rezultatai – tiesiog stulbinantys, bet mums su jais ne pakeliui
Saulėtą penktadienio rytą atgijusių mokyklų kiemai nušvis veidais ir žiedais. Mažiausieji nedrąsiai glaustysis prie mamos šono, didesni smalsiai dairysis į vasarą vėl ūgtelėjusius klasiokus, o virš nekantrių galvų jūros sklandys tie kasmet skambantys mokytojų žodžiai apie pirmąją raidę.
Rugsėjo pirmoji yra viena gražiausių švenčių. Žinių ir naujo starto diena. Ji taip pat – viena tų datų, kuomet ypač ryškiai galime pajusti tautos nykimo tempą. Nykumą, kuri apima, kai išvyksta dar vienas klasės draugas, palikęs tuščią suolą ir blėstančius prisiminimus.
Kaip kantrūs raštvedžiai tą dieną užfiksuojame minusą balanse – mokyklose šiais metais sumažėjo dar septyniais ar aštuoniais tūkstančiais moksleivių. Jei pakeltume ankstesnių apskaitų lapus, būtų dar liūdniau. Vaikų sumažėjo beveik perpus! Prieš 15 metų Lietuvos mokyklose mokėsi maždaug 600 tūkst. mokinių, šiemet jų bus apie 320 tūkst. Čia įskaitant tuos, kurie kartu su šeimomis emigruos dar nebaigę mokslo metų.
O ką darysime su likusiais? Ramiai, dabar bus viskas nuostabu, mokysime kitaip – sako naujų reformų autoriai. Ir tai atrodo tarsi antrasis tos pačios sudėties dėmuo. Lietuvos švietimo sistema pertvarkoma ir taisoma nuo pat XX amžiaus pabaigos, kai idėjų turintys politikai pradėjo eksperimentus su šalies ateitimi.
Kas tik nėra čia nagų prikišęs! To gaivališkų permainų metų amžini palydovai – mokytojų protestai ir ministrų poteriai apie pinigų trūkumą. Žinoma, ir svaiginamai smingantis moksleivių raštingumo lygis.
Taip, moksleiviai dingsta ne dėl kreivų švietimo reformų. Bet jos taip pat prisidėjo šalyje kuriant aplinką, kuri neskatina žmonių čia pasilikti. Buvusi švietimo ir mokslo ministrė, tiesiog pasėdėjo jai skirtą laiką patogiame krėsle rašydama sveikinimus su gramatikos klaidomis. Tai buvo pačios valstybės atsainaus požiūrio į šią gyvybiškai svarbią sritį simbolis ir įsikūnijimas.
Ką žada ją pakeitę žmonės? Likus savaitei iki mokslo metų pristatytos bendrojo ugdymo naujovės kelia įvairių minčių.
Gerai nuteikia pasiryžimas jau pradinukus mokyti programavimo. Pagaliau! Kompiuterių raštingumas jau dabar yra toks pat svarbus, kaip mokėjimas rašyti ir skaityti. Tai – esminis įgūdis, be kurio pačios ryškiausios kūrybinės galios gali likti neįgyvendintos ir nepastebėtos. Tiesa, tai daryti reikėjo jau seniai, bet vėliau – geriau, nei niekada.
Sprendimas 10 dienų ilginti mokslo metus reiškia du dalykus. Pripažįstama, kad moksleiviai jau nėra pajėgūs išmokti kurso per 9 mėnesius, todėl dabar jie galbūt spės kažką pasičiupti. Klystama aklai tikint mitu, kad daugiau yra geriau.
Daugiau pamokų, namų darbų ir pastangų kemšant informaciją į jaunas galvas. Viskas juk logiška, ar ne? Anaiptol. Pasaulio švietimo lydere vadinamoje Suomijoje vaikai skaito, skaičiuoja ir atlieka kitas užduotis daug geriau nei jų bendraamžiai visose kitose valstybėse.
Mūsų kaimynai laikosi priešingo principo: mažiau yra geriau. Pamokos suomių vaikams prasideda 9 valandą (adekvačiai įvertinta miego reikšmė), o trunka iki 14 ar 14:45 valandos. Mokytojai ten turi keturias (ar mažiau) pamokas per dieną. Pamokų planavimui jie skiria ne mažiau laiko ir jėgų, nei pačioms pamokoms. Suomių rezultatai – tiesiog stulbinantys, bet mums su jais ne pakeliui. Mes vis dar tikime, kad reikia dar truputėlį spustelėti vaikus ir mokytojus, ir viskas tada bus gerai.
Kita naujovė – bus stiprinamas vaiko emocinis saugumas, kovojama su patyčiomis. Galbūt. Tik kelia nerimą viena: ar mokyklos nevirsta inkubatoriais gyvenimo bijantiems viščiukams? Kur moksleiviai nebekviečiami prie lentos, nes jiems „nejauku“. Kur vengiama viešai kalbėti, neišmokstama apginti savo tiesos. Juk daugeliui jau dabar žiūrėti mokytojui į akis – per sunkus iššūkis! Ar visa tai padės išėjus iš mokyklos į tikrąjį gyvenimą, kur žaidžiama pagal kitas taisykles?
Panašu, kad kelerių metų mums prireiks naujų eksperimentų.
Antano Sutkaus nuotr.
