Linas Karpavičius. Sizifo darbas, arba Kaip sunešioti geležines klumpes

Šį tekstą paskatino parašyti bendražygio (galiu jau drąsiai teigti) advokato Dominyko Vanharos tekstas. Kaip sakoma – nei pridėsi, nei atimsi.

Lietuvoje sukurta politinė sistema, kuri neleidžia atsirasti jokioms naujoms politinėms jėgoms. O jei kažkas ir bandys atsirasti, tikrai turės „sunešioti geležines klumpes“, kol išsikovos vietą Lietuvos politiniame žemėlapyje.

Kuo ypatinga tokia sistema? Pasižymi ji tam tikra barjerų sankloda, kurią ne kiekvienai naujai susikūrusiai organizacijai pavyksta įveikti. Pirma – 5 procentų kartelė norint patekti į Seimą. Surinkai 4,99 procento ir lauk dar ketverius metus, kol galėsi daryti įtaką šalies politiniam klimatui. Bet kam gali rankos nusvirti.

Finansai. Stipriai apribotos lėšų rinkimo galimybės. Sisteminės partijos yra užsitikrinusios valstybės finansavimą ir dėl to nesuka sau galvos, o štai naujai susikūrusiai jėgai tai tampa nepakeliamu galvos skausmu. Kaip išlikti matomai ir kartu nepažeisti įstatymų bei nesusivilioti patraukliais ne visai legalios paramos pažadais? Štai kur dilema.

Užstato sistema. Už kiekvieną kandidatą partija turi sumokėti tam tikrą užstatą. Jei per rinkimus nesurenkamas tam tikras procentas balsų – pinigai negrąžinami. Vėl pinigai. Tai atsakymas tiems, kurie klausia, kodėl Nacionalinis susivienijimas savivaldos rinkimuose dalyvavo tik keturiose savivaldybėse.

Jeigu tam tikrą procentą balsų surinkai, pinigai grąžinami po pusės metų. Norint dalyvauti savivaldos rinkimuose visose savivaldybėse vien užstatui reikėjo apie 180 000 eurų. Iš kur paimti tokius pinigus naujai susikūrusiai politinei jėgai? Girdžiu kaip malonus balsas šalies politinio gyvenimo troleibuse sako: „Atsargiai, durys užsidaro“.

Reklama. Politinę reklamą gali teikti tik registruoti reklamos paslaugų teikėjai. Paprastai toks konkurencijos ribojimas rinkimų kampanijų metu beprotiškai sukelia reklamos kainas. Štai priekabos su reklama savaitės nuoma rinkimų kampanijos metu padidėja tris keturis kartus. Sisteminėms partijoms tai nieko tokio – jos gali sau leisti pasitaškyti iš valstybės biudžeto gaunamais pinigais, o dotacijų negaunančiai partijai lieka tik nario mokestis, piliečių aukos ir GPM parama. Todėl ši priversta taupyti kiekvieną centą ir ieškoti būdų, kaip efektyviau panaudoti žmonių suaukotas lėšas ir reikia pripažinti, kad dažnai be pinigų sunkiai pavyksta atkreipti į save dėmesį. C’est la vie.

Administracinis resursas. Sisteminių partijų politikai „neišlenda iš žydrųjų ekranų“. Jie puikiai nemokamai naudojasi informacinėmis priemonėmis ir kuria plika akimi nematomas reklamines kampanijas. Vien L. Kaščiūno epopėja ko verta. Šį kažkada pagarbiai vertintą politiką leftistai naudoja kaip priedangą ir tikisi jam padedant apdumti naivius rinkėjus ir taip vėl patogiai įsitaisyti Seime. O tada NT mokestis su visomis medianomis, Stambulo konvencija, Civilinė partnerystė, įsibėgėjantis lytinis švietimas, tolesnė energetikos „liberalizacija“, mokama medicina vieniems ir nuotolinė kitiems, brangios dujos. Grįš viskas, ką mes spėjome patirti per pastaruosius ketverius metus ir dar daugiau.

Jei pats L. Kasčiūnas to nesupranta, tai tuo jam blogiau. Po rinkimų jis atsidurs ten, kur ir visi panaudoti ir nebereikalingi daiktai – šiukšlyne. Ir teneprašo tada supratimo ir atjautos.

Beje, jie tiek įsijautė į šio administracinio resurso teikiamą pranašumą prieš kitus, kad renkasi nedalyvauti net prezidentiniuose debatuose. Panašiai kaip Putinas. Kam dalyvauti debatuose ir atsakinėti į nepatogius konkurentų klausimus, kai tave ir taip kas dieną rodo per TV? Tuščias laiko gaišimas.

Štai tokios tos „geležinės klumpės“ ir norint jas „sunešioti“ reikia pasišventimo, kantrybės, valios pastangų ir, be abejo, tvirtų įsitikinimų, kad nepaslystum ant „banano žievės“ – noro kaip galima greičiau įsipaišyti į politinį šalies spektrą ir daryti įtaką politiniams procesams. Bet politikoje, kaip ir pokeryje, laimi kantriausi.

Kas lėmė, kad Lietuvos politikai susitarė dėl tokios sistemos? Pirmiausia – siekis apsaugoti sistemą nuo atsitiktinių perėjūnų. Pripažįstu – geležinis argumentas. Bet ir kartelė per aukšta. Kodėl 5, o ne 10, 15, 25? Mano nuomone, visiškai užtektų ir 3 procentų. Ar net dviejų.

Dar didesnė neteisybė yra politinių partijų finansavimas iš valstybės biudžeto. Suprantu, kad reikia daryti viską, jog partijos būtų apsaugotos nuo verslo įtakos ir netaptų UAB’ų filialais. Bet to jau per daug – arba finansavimas turi būti simbolinis, arba jo turi nelikti. Štai tada ir pamatysime, kas yra kas – kiek partijos sugebės surinkti piliečių lėšų. Piliečiai įgys teisę ne tik balsuoti, bet ir remti finansiškai, o tai ne mažiau efektyvu.

Bet kaip sako tautos patarlė, lazda visada turi du galus. Šios reformos, kurios turėjo apsaugoti sistemą nuo konkurencijos, smogė jai antru galu. Pirmiausia sistema pradėjo pūti. Sistemos politikai atprato būti žmonių politikais, atprato būti jiems atskaitingi, juos į priekį vedė tik aklas paklusnumas partinei vadovybei ir gardūs trupiniai nuo politinio vaišių stalo. Skėčiai, tušinukai ir nemokama kava kai kam taip susuko galvą, kad buvo pamesta pati politiko paskirties idėja – tarnystė visuomenei. Aklas paklusnumas politinei vadovybei privedė prie to, kad pavieniai partijų nariai, būdami gal ir neblogi žmonės, nebesigilina, už ką balsuoja, ir savo vadovybei nekelia jokių klausimų. Juos apraizgė konformizmo virvės, kurios juos ir pasmaugs.

Skaitydamas garsiosios MG Baltic bylos medžiagą (vėlgi ačiū medžiagą pateikusiam Dominykui) matai visą šių „kurtizanių spindesį ir skurdą“: kaip politikai lyg žalčiai rangosi prieš verslininkus dėl sumautų 5 000 eurų labdaros. Suprantama, kad verslininkai vėliau į tokius „skudurus“ valosi kojas ir tomis kojomis atidarinėja valstybinių institucijų duris.

Sistema pati nusivijo virvę, ant kurios ir bus pakarta. Tokios iš pažiūros sunkios taisyklės lėmė, kad atsirado būrys žmonių, kurie sutiko pagal jas žaisti. Ir tegul nutinka, kas turi nutikti. Pasišventę, truputį nesuprasti, apstumdyti ir „šunų apskalyti“ jie po truputį rideno Sizifo akmenį į kalną. Kaip neprisiminsi vienos Lentvario turgelio prekybininkės, kuri neatlyždama reikalavo įvardyti tarifus, už kuriuos mes dirbame dalydami laikraščius. Ji negalėjo patikėti, kad tai darome už dyką. Ir, matyt, šiuo metu tuo netiki. O mums tai buvo lyg širdies eliksyras, lyg įvertinimas, kad aš galiu tai, kas kitam yra nesuvokiama. Štai taip atrodė tos „geležinės klumpės“.

O kiek kaltinimų ir paniekos žodžių sulaukta per šiuos metus! Ir tai teisinga. Mes įlipome į mėšliną kūdrą ir prisiėmėme pareigą ją išvalyti. Suprantama, niekas mumis netikėjo, bet mes kantriai ėjome neatsikirsdami ir neatsigręždami. Tikėjimas, kad esame teisūs ir kad Dievas su mumis, nepalieka mūsų iki šiol ir tikiu, nepaliks ateityje.

Ir štai stovime prie 5 procentų durų. Kai manęs paklausia prognozės, kiek procentų balsų gausime per ateinančius rinkimus, atsakau politiškai saugiai – 4–6. Tik nuo jūsų priklauso, kurioje pusėje mes būsime. Ar Sizifo darbas nebuvo veltui? Bet kokiu atveju mano sąžinė rami: padariau tai, ką turėjau padaryti, ir tegul nutinka tai, kas turi nutikti.

Nuoroda pasirašyti už teisę dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose.

Politinė reklama