Šiandien šie žodžiai aktualūs, kaip niekad. Aktualūs ir pasakyti vietoje. Tačiau jie buvo ištarti ne šiandien ir ne vakar. Artėjant susitikimui su Amžinybe juos ištarė kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Jis vienas iš nedaugelio suprato, kad sistema tik perdažė fasadą, išsinėrė iš senos odos ir grįžo su nauju užsidegimu ir įkvėpimu. Tai rodo, kad net dalis senųjų propagandistų, kgb-istų ir komunistų, bei jų šeimos narių niekur nedingo, bet puikiai tiko naujam vaidmeniui.
Šį kartą jie gudresni. Supratę, kad tuščios parduotuvių lentynos ir apverktina ekonominė padėtis gali sunaikinti visus jų planus, užtvindė Lietuvą pigiais pinigais ir sukūrė visuotinos gerovės iliuziją.
O mus prigavo. Mus prigavo, kaip žvejys prigauna jauną karpį pabarstydamas jam kokybiško ir skanaus masalo ramiame tvenkinio užutekyje. Tik gausa atsirandanti neaišku iš kur yra ne kas kita, bet sėkmingos žvejybos preliudija. Ir ji anksčiau ar vėliau įvyks. Laimikis bus vertas žvejybos.
Visuomenė lyg gyvas anatominis organizmas. Tiek kūno, tiek visuomenės, tiek individo veikimo ir išgyvenimo dėsniai panašūs ir negailestingi. Jei ląstelė miršta ją organizmas privalo kuo greičiau pašalinti atsikratant ja. Tam, kad apsaugotų sveikas ląsteles. Jei miršta tauta, ji bus ištrinta iš istorijos lyg jos nebūtų buvę ir jos vietą užims kitas pasakojimas. Rusiškas, baltarusiškas, lenkiškas, vokiškas? Koks skirtumas. Jei tai nebus lietuviškas pasakojimas.
Jei individo dvasia užkrėsta negailestingu vartojimo virusu, tik laiko klausimas kada šis individas bus sunaikintas tam, kad būtų apsaugotas sveikas žmonijos kūnas. Jis kelyje į mirtį. Tiek fizinę, tiek dvasinę. Nerūpestingas gyvenimas eliminuoja bet kokį atsargumo ir savisaugos jausmą. Kaip ir tiems karpiams, kurie visą savaitę maitinti staiga vienas po kito pradeda palikti populiaciją. Pasilieka tik tie, kurie iki galo išlaiko abejonę ir nepasiduoda minios jausmui.
Visai neseniai mus aplankė kažkoks garsus youtuberis, kurio pseudonimo iki šiol negaliu įsiminti. Jau suprantu, kad tai smegenų centrų reakcija, kuri neleidžia bevertei informacijai įsirašyti į mano „kietąjį diską“. Vienas mano įrašas, su dviem video failais, turėjo atkreipti dėmesį į du skirtingus įvykius, kurie vyko Vilniuje tą pačią dieną.
Viename galėjome stebėti, kaip popkultūros pažeistos gyvos žmonijos ląstelės bėgo į „gyvenimo susitikimą“, o kitos Katedros aikštėje šoko išleistuvių polonezą. Dabar ne apie juos. Vienų dalis dar pasveiks, kiti dar susirgs. Dabar apie tuos, kurie dirba šių jaunų žmonių mentoriais ir „varovais“.
Tokie kaip Benkunskas „pasipiarinę“ tuštybės mugėje ir grįžę namo išsikvies IT specialistų komandą, kuri patikrins visų namų kompiuterių ir išmaniųjų telefonų ugniasienes ir apsaugos nuo šlamšto programas tam, kad jų vaikai būtų apsaugoti nuo tokių naujosios „kultūros“ veikėjų kuriamų vaizdų. Kiti politikai, šiuo atveju lenkų, visomis išgalėmis bando gelbėti kitų jaunų žmonių sielas, finansuodami išleistuvių renginį ir bandydami jauniems žmonėms parodyti išlikimo kelią.
Reziumuojant noriu pasakyti, kad vieni politikai matydami dalį savo tautos besimurgdančios srutų duobėje atsistoja šalia tos duobės tam, kad pasidarytų selfius, kiti visomis išgalėmis stengiasi ištiesti pagalbos ranką. Ir nesvarbu, kad tos pastangos gali šimtu procentų neišsipildyti, svarbu, kad jos yra ir, kad galimybė buvo suteikta.
„Kova dar nebaigta“. Ji daug sunkesnė nei 1990 metais. Tada mums pavyko, nes sistema perėmė proceso kontrolę mums naiviai galvojant, kad mes nugalėjome. Monsinjoras suprato jau tada, kad tai tik gražūs dažai. Nauji dažai, kuriais buvo perdažytas kgb’ynas.
Deja, jiems pavyko ne tik išsaugoti LTSR kryptį, jiems net pavyko pasisavinus valstybingumo idėją sugriauti pasitikėjimą ja. O ji šiandien leistų išlikti šioje kruvinoje pasaulio pasiutpolkėje ir įžvelgti grėsmes, kurių dar negalime įžvelgti. Monsinjoras būtų įžvelgęs, netylėjęs ir savo autoritetu draskęs jų užmačias.
Tokios mintys susidėliojo prisimenant Monsinjorą Alfonsą Svarinską, kuriam KGB buvo priklijavęs pravardę „Nepataisomas“.
Linas Karpavičius „patriotiškai” rašo – „LTSR vs Lietuvos Respublika arba „kova dar nebaigta…“
Taip sakant,
– „Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
Sukilkit, žmonės pavergtieji,
Visi kovon išvien smarkyn!
Karpavičius be galo prajuokino straipsnelyje su ne mažesniu „patriotiniu” pastebėjimu, kad – „Jis (Svarinnskas) vienas iš nedaugelio suprato, kad sistema tik perdažė fasadą, išsinėrė iš senos odos ir grįžo su nauju užsidegimu ir įkvėpimu. Tai rodo, kad net dalis senųjų propagandistų, kgb-istų ir komunistų, bei jų šeimos narių niekur nedingo, bet puikiai tiko naujam vaidmeniui.”…
Bent kiek adekvatesnis žmogus „pastebėjo” ir kalbėjo, kad komunistai su KGB-istais niekus neišėjo, kai vogė – „privatizavo” pagal įstatymus — apstatymus tuometinį valstybinį turtą, kaip tarpusavyje dėl to turto pjovėsi, vieni kitus ryškino per spaudą kas kiek yra susijęs su KGB. Kai buvę sąjūdiniai KGB-istai ir gausūs jų informatoriai vieni kitiems „prisipažino” ir save įslaptino 25 metams.. Kaip ši publika skirstėsi į įvairias „politines partijas”… Daugiau nei reikia visiems viską jau seniai pasako kas iš kur „atėjo, išėjo ar neišėjo” Lansbergio Vyckos, Grybauskaitės… kitų profesionalių „patriotų” ir jų palikuonių biografijos, kiekvieno jų „savos mažos kovos už visų laisves ir nepriklausomybes”….