Mokesčiai, suvaržymai, taisyklės, reglamentai, ligų prevencija ir tvarus ūkininkavimas – tai ginklai, kurie naudojami šiame kare. Karas vyksta jau seniai ir jo tikslas vienas – sunaikinti individualius šeimų ūkius kaip stuburą turinčią vidurinę klasę.
Priversti šeimų ūkius likviduotis padarant jų veiklą neapsimokančia ir beprasmiška. Juk Lietuvoje apie 40 procentų žemės ūkio rinkos dar užima šeimų ūkiai. Jie lyg kaulas gerklėje sistemai.
Šie ūkiai atsakingai dirba žemę, užaugina žymiai sveikesnę produkciją nei agrokoncernai ar ŽŪB. Juk ūkio savininkas supranta, kad žemę paliks savo vaikams, kurie ją dirbdami galės išgyventi. Koks tikslas išsiurbti visus žemės syvus, užteršti ją taip, kad tavo palikuonys nebegalės ja naudotis.
Visai kitaip su agrokoncernais ir ŽŪB. Ten tikri „tarybiniai ūkiai“, kurie nuo sovietinio žemdirbystės modelio skiriasi tik tuo, kad jų savininkas yra privatus asmuo ar grupė jų. Jų tikslas vienas – pelnas čia ir dabar. Te neįsižeidžia smulkios ŽŪB, kurias taip pat gali valdyti šeima ar kelios šeimos. Yra ir tokių.
Agrokoncernai samdo darbuotojus, patys savininkai jau nedirba. Jie sėdi Seime, arba kitaip reiškiasi Lietuvos elito padangėje. Užsiima lobizmu ir šeimų ūkių „skandinimu“. Kiekvienas iš rinkos pasitraukęs šeimos ūkis yra lengvas grobis šiems rykliams. O kai viskas pabos, parduos agrokoncerno akcijas kokiam nors investiciniam fondui už medinius rublius, eurus, ar dolerius (neturi reikšmės) ir oriai praleis paskutines savo dienas kokiame nors tropikų kurorte.
Jau rašiau viename savo straipsnyje, kad su ūkininkais panašiai elgėsi pokaryje komunistai. Pradžioje pabandė įtikinti valstiečius kolektyvinio ūkininkavimo „privalumais“ agitacijos ir propagandos pagalba, bet nepavyko. Tada kėlė pyliavas ir mokesčius tol, kol ūkininkai nebegalėdami susimokėti drebančia ranka rašydavo pareiškimą stoti į kolūkį. Jokios prievartos – pasakytų koks nors agitpropo aktyvistas – tik ekonominė logika. Nesugebi tvariai ir našiai ūkininkauti, kad susimokėtumei mokesčius – neūkininkauk.
Šeimų ūkiai tai laisvės tvirtovė, kuri gali būti ir dar yra alternatyva centralizuotai aprūpinimo maistu (o iš tikro šlamštu) ir „obščepito“ sistemai. Negelbėja net akivaizdus suvokimas, kad karo atveju šie ūkininkai būtų vieninteliai, kurie galėtų aprūpinti maistu išsisklaidžiusias po šalį karių grupes. Nė motais. Juk negalvojate, kad Karbauskio ar kito žemvaldžio agrokoncernas aprūpins kariuomenę grūdais ir rapsais, o ir kokia iš jų nauda, kol jie ilgame gamybos procese dar netampa valgomu maistu.
Apie gyvulininkystę atskira kalba. Tvarte esančios vištos, žąsys, kiaulės, veršiai, avys, karvės ir jų teikiamos gėrybės, turi savybę, visiems žinomu būdu momentaliai pavirsti maistu, kuris kariui teiktų energijos ir jėgų. Tačiau valdžiai tai nesvarbu.
Šių ūkių katastrofiškai mažėja ir toliau mažės. Nepatikėjusiu jokia gynybos doktrina ir sėkmingo pasipriešinimo galimybe, kol neatsiras programa skatinanti užsiimti gyvulininkyste.
Kam tankai, raketos ir lėktuvai jei karys bus alkanu pilvu? Lietuva turi didžiulę sieną su Rusija ir Baltarusija. Berods apie 1000 kilometrų ir du galimus frontus. Tokio fronto linijos Lietuva neišlaikys. Tektų kariauti paskiromis mobiliomis grupėmis, kurių aprūpinti maistu niekaip nepavyks. Vadinasi mūsų išsigelbėjimas tik vienas – ūkininkaujančios šeimos ir gyvulininkystės ūkiai. Jei šeimų ūkiai ir gyvulininkystė nėra mums prioritetas, vadinasi yra trys galimos versijos: pirma – valstybę valdo išdavikai, antra – karo propaganda yra didelis didelis blefas, trečia – ir tas, ir tas. Sunku susigaudyti koks yra galutinis valdančiųjų tikslas. Pasinaudojus karo isterija per padidintus mokesčius „nugręžti“ tautiečius, gąsdinant karu išlaikyti visuomenės kontrolę, priversti paklusti, prisidengiant kovos su dezinformacija širma įvesti cenzūrą? Klausimai atviri.
Neapsigaukite. Šiandien pagrindinis karas vyksta tarp pasaulio valdančiųjų ir vidurinės klasės. Visi kiti įvykiai tik dūmų užsklanda. Kruvina užsklanda. Pasaulio likimas spręsis tik šiame fronte. Liko nedaug. Per penkis metus vidurinė klasė turi būti nugalėta. Tokie planai. Ar nematote, kad koncernams, korporacijoms verslo sąlygos ir mokestinė aplinka tik lengvėja, o smulkiesiems ir vidutiniams rinkos dalyviams, sunkėja?
Koncernai bijo smulkiųjų, nes jie nepajėgūs konkuruoti su smulkiu gamintoju ir prekybininku. Smulkus lankstesnis ir greičiau reaguoja į klientų poreikius. Jam klientas yra išgyvenimo klausimas, stambiajam – tik statistinis vienetas pasimetęs jo pelno ataskaitoje.
Kol yra grynieji pinigai sunaikinti ūkių gali ir nepavykti. Visada išlieka pasitraukimo į šešėlį galimybė. Bet įvedus skaitmeną ir kas svarbiausia visų operacijų apskaitą per vieningą elektroninę piniginę, gali būti pasiektas lūžis.
Kitų metų rugpjūčio mėnesį tokia vieninga, biometriniais duomenimis autorizuota virtuali piniginė, turėtų startuoti Europoje. Per ją bus vykdomos visos fizinių asmenų operacijos ir tuo pačiu joje bus patalpinta visa su asmeniu susijusi informacija – visa gyvenimo istorija. Nuo gyvenimo iki mirties.
Perkate duoną parduotuvėje – sistemoje lieka įrašas.
Įvažiavote pro pakeliamą užtvarą – dar vienas įrašas jūsų laikmenoje.
Nusipirkote šampano, gėlių ir prezervatyvą – vėl įrašas.
Automobilis pravažiavo pro kamerą – ten pat įrašas.
Užsipylėte kuro – įrašas.
Pasiskiepijote nuo maliarijos – įrašas.
Pirkote bilietą į koncertą – įrašas.
Lipate į lėktuvą – įrašas.
Gavote baudą – įrašas.
Pradelsėte sumokėti paskolos įmoką – įrašas.
Skambinote mobiliuoju – išklotinės įrašas.
Naršėte internete – visų svetainių adresai įraše.
Įrašai visam likusiam gyvenimui.
Ir šioje visoje fiksuotų įvykių grandinėje jūs galite įsivaizduoti šalia jūsų gyvenantį ūkininką pas kurį jūs nusiperkate maišą bulvių ir sistemoje nepaliekate jokio įrašo?
Sistema griūna. Ji negali leisti, kad tai įvyktų. Todėl šiandien kova už ūkininko šeimą, yra kova už mus visus.
Paskaičius apie ką rašoma, Linas Karpavičius su straipsnelio pavadinimu „Karas”, kurio prasmę skaityti mokantys lietuviškai skatytojai, kaip ir rašinėjantys „tiesų žinovai” turėtų žinoti, labai „perlenkė lazdą, sutirštino iki kietos konsistencijos spalvą..”
Išlikęs išsivaikščiojusio kaimo „dialektinis materialistas”, kuris matė suaugusio akimis bent pora dešimtmečių išsivysčiusio socializmo, -kurį „karūnavo” Gorabačiovo perstroijka, viešumas, valtybinis priėmimas, ūkiskaita, alkoholiui „ne”, vėlesni Lietuvos žygiai kapitalizmo su „žmonišku veidu statybos darbuose”…, tegali konstatuoti, kad ir po 35 metų tebesitęsia Gorbačiovo pradėta perestroijka… Tik žmonės Gorbačiovo perestroijkos pabaigoje grūdosi eilėse pagal talonus nusipirkti degtinės… šiandiena stumdosi mėnesius eilėse pakliūti pas gydytoją specialistą; Gorbačiovinės perestroijkos laikais kokie šahtininkai rinkosi į aikštes ir šalmais barškino į grindinius, Lietuvos nesibaigiančioje perestroijkoje valstiečiai važinėja po aikštes nepatenkinti su traktoriais, kiti „perestroijkininkai” renkasi į aikštes protestuoti prieš nekilnojamo turto apmokestinimą… Visi vėl”bus patenkinti”, kaip buvo patenkinti „šauniais” deviniasdešimtaisiais, kai ateis pranašaujama diena „X”, nes šiandieniniai 75 metams įslaptinti ir neįslaptinti visokio plauko „perestroijkininkai” rodys pavyzdį visiems ir pirmose gretose voliosis negyvi grioviuose gausiau, kaip voliojasi šiandieninėje Ukrainoje….
Autorius taikliai iškelia tai, ką jaučia daugelis smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų – spaudimą išgyventi ne tik ekonominėje, bet ir sisteminėje erdvėje. Kai žemės ūkio politika tampa vien biurokratinių reikalavimų, mokesčių ir taisyklių lavina, nebelieka laiko nei ūkininkauti, nei kurti pridėtinę vertę.
Šeimos ūkiai – tai ne tik ekonominis vienetas, tai valstybės stuburas, regioninės gyvybės šaltinis, sveiko ir tvaraus maisto garantas. Todėl diskusijose apie mokesčius ir reglamentus būtina atsigręžti į jų tikslą: ar norime stiprinti, ar tyliai išstumti tuos, kurie dirba savo žemę atsakingai?
Lietuvai reikalinga nacionalinė strategija, kuri ne tik saugotų šeimos ūkius, bet padėtų jiems augti, modernėti, tapti konkurencingais ir tuo pačiu atspariais globalios rinkos bei politinių vėjų įtakai. Kova už šeimos ūkį – tai kova už laisvę, už galimybę gyventi oriai ir kurti ateitį čia, Lietuvoje.
Vykstant paveldėto kolūkinio žemė ūkio reformai , nenašaus darbo ištvirkinti kolūkiečiai palaikė kolūkių valdybos ponybę . Artimiausia ateitis, reikalavusi didinti darbo našumą, daugumai kolūkiečių tikrai buvo sunki, o galvoti apie tolimesnę ateitį – ne žemės kurmio pareiga. Nežinai ką su žeme daryti? – duok šen , mes žinome, sakė kolūkių pirmininkų partijos vadovai ir eiliniai nariai.
Autoriau, o kokiu punktu turėtų būti savus žmones griaužianti biurokratija?
35 metus besityčiojanti realija… kai žmogus be leidimo negali nupjauti net savo paties sodinto medžio šakos kuri gadina namą…
Sistema… kai baisiausias priešas pradeda atrodyti kaip išsigelbėjimas…
Didžiai SUŠIKTAS NS (ns), per savo penkmetį nei karto nepalietei tokių temų… linkiu ilgos agonijos prieš galutinę dvasną.
,,… lyg kaulas gerklėje sistemai.”
Atleiskite, kas ta ,,sistema”?
Kodėl apie tai ir tokią (kažinkokią) SISTEMĄ nepraneša patriotinė* LRT?
Kodėl apie tai niekas nerašo, nedėsto, nenušviečia… PAPUNKČIUI?
Kodėl NS (ns) sistemingai tyli?
Kodėl tratant karo būgnams kalbama ne apie tai, o apie…?
1$ JAV + frankfurtizmas !!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
P.S. Jules vis ir vis pabrėždamas ,,Didyjį Trejetą” smarkiai suka į šoną (švelnina?)
,,Perkate duoną parduotuvėje – sistemoje lieka įrašas.”
Ir t. t.
Kai dar prieš kelis metus rašiau apie šitą prekybinį ,,špionažą”, kaip ant manęs niršo…
Ei, admine !!!
Kodėl po nuotraukomis užrašai tokiu smulkiu ir blankiu šriftu?
Kitą kartą dar pridėsiu ir tuziną keiksmų…
Geras straipsnis.
„ir „obščepito“ sistemai.“
Gerai pastebėta. Atkreipkite dėmesį, pažodinis to rusiško posakio vertimas yra išlikęs ir dabartinėje biurokratkalbėje, kur valgydinimo įstaigos (restoranai, valgyklos ir pan.) vadinamos „viešojo maitinimo“ įstaigomis (obščestvennogo pitanija). Tikra lietuvių kalba valgydinimas, žinoma, ir yra valgydinimas, o maitinimas reiškia kūdikio maitinimą motinos pienu. Galima tik nujausti, kaip klaikiai Smetonos laikų lietuviams turėjo skambėti posakis „viešojo maitinimo įstaigos“, ruskiams atėjus.
Sakai, kad geras straipsnis. Hmm? Tai kodėl gavai PENKIS minusus, a?
Sutinku, kad straipsnis geras, bet kodėl komentarų nėra?
Kodėl nėra pasipiktinusių minusuotojais prie gero straipsnio? Tai kur kas svarbiau nei karo analizė!!!
Kas yra tie minusuotojai?
Kodėl jų čia neproporcingai daug?
Kodėl tai niekam nesopa?
Kodėl adminas RŪPINASI ‘čiaphatinimu’, bet nesirūpina psichologiniu terorizmu?
Kodėl adminas toks tolerantiškas tautos priešams?