Linas Karpavičius. Kaip laisvą žmogų paversti vergu?

Visuotinis nekilnojamojo turto mokestis yra markeris skiriantis laisvą žmogų nuo vergo. Ir tai įvyko ne dabar, tai prasidėjo dar sovietmečiu.

Kaip laisvą žmogų paversti vergu? Draugas Marksas atsakytų paprastai – reikia nusavinti gamybos priemones, kurios yra nelygybės pagrindas. Tik Marksas subtiliai nutylėjo, kad gamybos priemonių turėjimas yra ne tik nelygybės šaltinis, kas yra visai normalu, bet tuo pačiu yra žymintis takoskyrą tarp laisvo ir nelaisvo žmogaus.

Kas yra gamybos priemonės? Tai įrankiai ir įrenginiai, žemė, kurie leidžia jums nepriklausomai nuo valdžios malonės sukurti pridėtinę vertę ir oriai išgyventi nesitikint iš valdžios jokių lengvatų, malonių, pašalpų, kompensacijų, išimčių, nuolaidų, atidėjimų, paramų…

Jei valdžia jums pasiūlė vieną iš aukščiau išvardintų priemonių, kurios yra ne kas kita, bet sūris spąstuose, žinokite, ji jau taikosi į jūsų laisvę. Gali būti, kad šioje daugiapakopėje kombinacijoje jūs dar negalite įžvelgti blogų kėslų, bet sutikite – parama šiaip sau neduodama.

Kai tėčiui pasiūlė ES fondai pinigus už tai, kad pasitrauktų iš pieno gamybos, jis kraipė galvą. Jo sūnus, kvailas šių eilučių autorius, tada jį ramino, kad viskas gerai.

– Taip reguliuojama rinka – sakiau aš būdamas jaunas ir žioplas.

Tėtis netikėjo. Jis rūkė cigaretę, giliai traukė dūmą ir žiūrėjo kažkur į tolį.

– Taip negali būti. Čia kažkas ne taip – porino man tada jis.

– Kiekviena valstybė turi skatinti pieno gamybą, nes pienas virsta produkcija, o eksportuota produkcija didina šalies galią – aiškino man tėtis.

Ir jis buvo anot Mikutavičiaus „tūkstantį kartų teisus“. Tačiau globalistinė hidra tada savo darbą padarė. Dabar jau suprantu, kad jos tikslas buvo sunaikinti individualų kaimo ūkį, kuris žmogų gali padaryti laisvu ir nepriklausomu. Ir ne tik juos, bet ir aplinkui gyvenančius žmones. Mano vaikai užauginti ant pieno ir mėsos produkcijos, kurią tiekė tėvų ūkis. Parduotuvėje vyko tik pasipildymas to ko trūksta.

Arba parama grūdinių kultūrų ūkiams. Dabar jau visi supranta, kad taip norėta sunaikinti mūsų gyvulininkystę. Ir tada visi puolė naikinti gyvulių ūkius, o pievas aparti ir apsėti kviečiais ir rapsu. Taip pelningiau. Bet juoksis tas, kas juoksis paskutinis.

Ar ne todėl šiandien skaitau antraštes, kad jautiena brangs. Sunaikinus gyvulių ūkius tik laiko klausimas, kada tai nutiks. Ir tai nutiko. Greitai galėsime rinktis ką valgyti. Ar gryną jautieną, kuri bus be proto brangi, ar jautienos gaminį, kurio pusę sudarys mechaniškai atskirtas įvairių mėsų mišinys, o kitą pusę proteinų šaltinis, kurio tikro pavadinimo neminėsiu, kad nesupykintų skaitytojo.

Procesas prasidėjo sovietmečiu, kai žmonių bėgimas iš kaimo į miestą tapo masiniu reiškiniu. Tą laikmetį simbolizavo tuo metu populiari daina

Neišeik neišeik tu iš sodžiaus,

Nepaliki žilvičių vienų.

Be tavęs vakarai bus nuobodūs,

Be tavęs nebus sodžiuje dainų.

Mieste naujakurių laukė gyvenamasis plotas, darbas už tam tikrą atlyginimą, šiltas vanduo iš krano, vonia, daug laisvo laiko ir smagus gyvenimas. O kas nenori gyventi smagiai. Žmogus su malonumu iškeitė kolchozą į miestą tikėdamasis geresnio gyvenimo. Bet tuo pačiu iškeitė ir laisvės likučius į kontrolę.

Taip vadinamosios nepriklausomybės metais niekas nepasikeitė. Masinės informavimo priemonės gyvenimą provincijoje piešė negatyvia spalva. Atsirado net neigiamą kanotaciją turintys terminai, kaip kaimietis ir runkelis. Kurie vienu atveju reiškė girtuoklį, kitu nesigaudantį šiuolaikinėse gyvenimo realijose asmenį. Sėkmingo gyvenimo neatimamo atributo dalimi tapo gyvenimas mieste ir vis mažėjančios kvadratūros bute. Kad gyvenimas ant savo žemės reiškia ne tik daug fizinio darbo, bet ir galimybę jaustis ir būti laisvu žmogumi, nieko nejaudino.

Dar kurį laiką žmogus pririštas prie kelių kvadratinių metrų ir prekybos centro tiekiamo maisto galės jaustis laisvu. Juk jis gali rinktis prekybos centrą. Tačiau komunalinių mokesčių išvengti nebepavyks. Administracinis, lifto, kaupiamasis, aplinkos priežiūros, vandens ir nuotekų, šildymo, šiukšlių vis didės ir reikalaus vis efektyviau dirbti tam, kad juos padengti.

Atskira kalba apie centralizuotai tiekiamą maistą. Skaitau ir savo akimis netikiu. Šių metų pirmą ketvirtį surinkta daugiau nei 9 procentais mokesčių daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Ką tai reiškia? Iš vienos pusės tai reiškia, kad vartojimas kyla ir tai gerai, bet iš kitos pusės reiškia, kad žmonės nebeaugina nieko patys, neperka pas savo kaimynus, draugus, pažįstamus, arčiau gyvenančius ūkininkus. O perka prekybos centruose ir tai atsispindi surenkamuose mokesčiuose. Žmogus pats kiša galvą į kilpą.

Ką tik suskambėjo telefonas. Paskambino močiutė, kuri augina vištytes. Kitą savaitę reikės 3–4 įsigyti. Prieš keletą mėnesių parašiau į mūsų bendruomenės grupę ir pasiūliau kaimynams. Žinote kiek užsisakė ekologiškų namuose augintų vištyčių, kurios yra jau paruoštos ir išdarinėtos? Nulį. Sutinku, gali būti žmogus turi jau pas kažką įsigijęs, bet ar nusipirkti vieną vištytę, kuri ryte dar lakstė, o vakare tu jau ją valgai yra problema? Ar kas nors atsimenate šviežios mėsos skonį? Tai skonis maisto, kurį valgo laisvas žmogus.

Daugelis žinote, kad nebeperku mėsos parduotuvėje. Visą mėsą – kiaulieną, vištieną, avieną, jautieną ir triušieną tiekia individualūs augintojai. Vakar po ilgos pertraukos užsinorėjau išsikepti šašlyką. Tačiau kiaulienos atsargos pas mane jau pasibaigusios. Nuvažiavau į vieną prekybos centrą, kuriame anot žinovų, mėsa yra geriausia. Po kelių metų pertraukos pabandžius mėsą iš prekybos centro, aš nesupratau ką valgau. Tai ne mėsa. Tai vergo maistas.

Rinkimų kampanijos metu važinėdamas po kaimus ir miestelius mačiau žole užsėtus sodus ir kiemus. Dar prieš 20 metų ten buvo sukastos lysvės ir daržai, jei ne daržai, tai ganėsi veršiukas ir karvytė. Namų ūkyje užauginta produkcija reiškė tai, kad dalį maisto žmogus užsiaugindavo be centralizuoto tiekimo ir buvo nepriklausomas nuo valdžios pagalbos, o maisto alternatyvus šaltinis reiškia nei daugiau, nei mažiau, bet buvimą laisvu žmogumi.

Pakalbėkite su kokiu investavimo patarėju. Ne todėl, kad investuoti, bet sužinoti kaip veikia sistema. Nepasitikiu aš tais žaidimais. Jų terminologijoje raktinis žodis DIVERSIFIKACIJA. Niekada investavimo guru nepatars visus pinigus investuoti į vieną segmentą. Patars išskaidyti. Kodėl žmogus galvodamas apie maisto įsigijimą nebando diversifikuoti tiekimo, man lieka paslaptimi. Bijo, kad tai užims daug laiko ir nepamatys paskutinės serialo serijos ir nesužinos ar Končita išteka už Chuano? Arba teks praleisti paskutines krepšinio varžybas? Kaip pigiai mes iškeičiame savo laisvę į malonų gyvenimą.

Todėl nesistebėkime naujais mokesčiais. NT mokestis tik markeris žymintis naujos eros pradžią skiriančia laisvą žmogų nuo nelaisvo. Ir tai tik pradžia. Ar žinote, kad susisiekimo ministerijos potvarkiu nuo liepos 1 dienos padidintas mokamų kelių Lietuvos teritorijoje kilometražas 1151 kilometru. Tokių jau bus 2851 kilometras. Nekrūpčiokite. Kol kas tik komerciniam transportui. Kol kas.

Žmogus nevaldantis gamybos priemonių, kurios nesukuria pridėtinės vertės yra vergas. Kai kam tokia priemonė gali būti rašymo priemonė, kai kam keli išnuomoti butai, kai kam De Wolt įrankių arsenalas, kai kam medžio apdirbimo staklės, kai kam autobusiukas, kai kam žemė. Jei nė vieno iš jų nevaldote taip, kad tai sukurtų pridėtinę vertę, pažiūrėkite įdėmiai į savo riešus. Turėtumėte pamatyti ant jų grandines.

Veidaknygė