Kaip aš supratau, kad lengviau… nenorėti.
Šiuolaikinis pasaulis sukasi apie norus, netgi ne norus, o fikcijas, kuriančias troškimus.
Mes nebenorime skaniai valgyti, patogiai gyventi ar smagiai leisti laiką, veikiau jau mėgautis gurmanišku maistu, gyventi brangiame būste ir išvykti į egzotišką kelionę. Paradoksaliausia, kad to siekiame netgi ne dėl to, kad esame tikri gurmanai, vertiname prabangą arba dieviname keliones – mes to norime kaip gero gyvenimo simbolio – kitiems, o ne sau.
Kartais, būdama oro uoste, stebiu žmones, grįžtančius iš egzotiškų kelionių – kai kurie jų atrodo dar labiau pavargę nei iki išvykdami. Kartais pro atvirus langus stebiu veidus, gyvenančiųjų brangiuose kotedžuose, – neretas atrodo nelaimingas.
O dar tos nuotraukos su kepsniais, sraigėmis, austrėmis… Nors kartais norėtųsi tiesiog keptų bulvių – namie, su artimaisiais.
Dėka nuolatinių vizualinių, tekstinių bei garsinių erzinimų, demonstruojant tokį gyvenimo būdą, koks daugumai natūraliai nei prieinamas, nei įprastas, eilinio žmogaus gyvenimas tapo lenktynėmis, siekiant įrodyti, kad jis gali tiek pat ar net daugiau.
Bet tų lenktynių laimėti neįmanoma.
Tu gali nusipirkti naują Hyundai, o tavo kaimynas įsigis Toyotą. Tu gali nuvykti į Turkiją, o bendradarbis pasigirs, kad buvo Tailande. Kiekvieną dieną, kiekviename žingsnyje sutiksi kažką, kas turės daugiau ir, jei tavo vertė priklausys nuo šių svarstyklių, dažniausiai jausiesi lyg žirgas, kuris atidavė visas jėgas lenktynėms, bet atbėgo priešpaskutinis.
„Normalios susiranda su namais ir mašinomis, o tu tai nesuprasi, kokius…“ – mėgdavo sakyti mama. Bet aš susirasdavau tiksliai tokius, kokių man reikėjo. Tokius, su kokiais man būdavo gera.
Labai anksti supratau, kad savo gyvenimu būsiu patenkinta tik tiek, kiek jis nepriklausys nuo kitų pasiekimų ir vertinimų. Kitu atveju mano laimė iškart duš į šipulius, vos kažkam pasiseks „labiau“ – o juk tokių visados bus, daugybė.
Ir visgi ši paprasta tiesa, kad laimę suteikia autonomija nuo beprasmiškų lenktynių su kitų žmonių gyvenimais, retai kur nors sakoma, rašoma, apie ją retai kuriami filmai.
Tokia laimės koncepcija per daug… nekomerciška. Žmogui, kuris gyvena savo, o ne reklaminių lankstinukų gyvenimą, nereikia beprasmiško vartojimo. Jis nepriklausomas nuo erzinimų įsigyti ką nors brangiai nereikalingo. Jis netaškys sunkiai uždirbtų pinigų kelionėms, kuriose pavargs dar labiau, jis neišeis iš restorano tuščiu pilvu, palikęs daug pinigų už „egzotišką“ užkandį.
Verslas, kuris šiuo metu ir valdo pasaulį, suinteresuotas tuo, kad žmogus gyventų apsėstas norų ir vien dėl pavydo leistų pinigus.
Tačiau pinigų leidimas savaime nėra laimės šaltinis. O daugeliu atvejų, ypač, kai leidžiami skolinti pinigai arba kai norai stipriai prasilenkia su galimybėmis, gali tapti netgi… nelaimės šaltiniu.
Dėl to nenorėti (to, ko nereikia) yra paprasčiausias būdas į asmeninę laimę. Tokią, kurioje yra tik tai, ko reikia.
Tokia laimė pigi ir dėl to beveik visiems prieinama. Be to, tokia laimė… kūrybinga. Nes jai reikalinga fantazija ir unikalus, niekieno nepramintas kelias.
