Ne daug, bet… kokybiškai
Kone visą dieną klaksi Messenger langelis – absoliuti dauguma siunčia… animuotus paveikslėlius. Nors paprasti žodžiai „Sveikinu, Lidžita“ būtų kur kas geriau. Ligitas Kernagis sako, kad „Sveikinu, Lidžita“ reikia parašyta, kas esą sunkiau nei tiesiog atsiųsti kažką iš interneto, bet… O tai kokio galo sveikinti, jei tingisi net du žodžius parašyti?
Mes nepratę prie kokybės – perkame tai, kas pigiausia, renkamės lengviausias studijas, skaitome menkaverčius skaitalus ir žiūrime TV programas, kokios tiktų nebent protiškai neįgalių asmenų internatui. Matyt natūraliai toks požiūris persikelia ir į tarpasmeninius santykius – greitai, daug, bet kaip.
Pasveikiname kelis tūkstančius Facebook’o draugų vietoj to, kad švenčių proga nuoširdžiai pabendrautume bent jau su vienu.
Nekokybišku šlamštu užkišti mūsų namai, darbotvarkė ir, žinoma, santykiai. Visur daug piguvos, beprasmybės, skubėjimo ir paviršutiniškumo. Beveik niekur nebelikę gylio, jausmo, krypties ir tikslo. Pastovumo. Kokybės.
Neabejoju, kad dauguma šventes sutiks taip kaip ir šimtus kartų prieš tai – lūžtantys stalai ir apgailėtinos TV programos. O tie, kam dar mažiau pasisekė, tiesiog sėdės vieni namie. Ir atrodo, kad kągi čia galima pakeisti? Viską! Kai imi norėti nebe daug, o tikro, nebe kitiems, o sau… Atsiveria nesuvokiami horizontai – naujų santykių, naujo požiūrio, naujų galimybių.
Būkite tikri. Ieškokite žmonių, su kuriais jaučiate ryšį. Skirkite jiems tikrą dėmesį.
Ir nebesiuntinėkite tų paveikslėlių.
Su šv. Velykomis!
