Lidžita Kolosauskaitė. Koronavirusas: Žiūrovai skirstosi, bet spektaklis tęsiasi

Buvau viena pirmųjų – bent jau Lietuvoje – ėmusi kalbėti, kad koronaviruso isterija yra ne kas kita kaip didžiulė afera. Tuo metu daug kas kaltino kvailumu, neatsakingumu, marginalizmu ir kitokiais – izmais. Šiandien tie patys žmonės „laikina“ mano postus ir dalinasi juokeliais apie „baisųjį“ virusą, nuo kurio per daugiau nei pusę metų mirė kiek daugiau nei 600 000 žmonių. Pasaulyje dėl įvairių priežasčių tiek miršta per… mažiau nei savaitę. Vien eismo įvykiuose kasmet žūva… bent 1,3 milijono.

Patys naiviausieji ar suinteresuoti vis dar sapa neva nedidelį mirtingumą lėmė „priemonės“ – murzinas skuduras ant veido ir 2 m. atstumas, kurio niekas nesilaikė. Juokinga matyti, kaip netgi gydytojai ar vaistininkai vaikšto nusismaukę „apsaugines“ kaukes po nosimi ir tuo pačiu postringauja, kaip baisu, kaip pavojinga. Kažin, jei tektų stovėti kad ir šalia sergančio atvira tuberkulioze, jie taip pat laikytų kaukę po nosimi?

Žmonės nėra bepročiai ir tikrą pavojų suvokia, net nematydami. Kai visas pasaulis, apimant medicinos darbuotojus, desperatiškai bando gelbėtis ne nuo viruso, o nuo priemonių, kuriomis „kovojama“ su virusu, akivaizdu, kad tikrasis pavojus toli gražu ne medicininis.

Tad koks tas pavojus?

Žmogaus sveikatos nusavinimas. Grubiausia prichvatizacija, kokią esame patyrę. Iki šiol buvo labai ribotas skaičius atvejų, kai žmogų buvo leidžiama tirti ar gydyti be jo sutikimo. Dabar tai tampa norma, kuri labai lengvai gali plėstis, apimdama ne tik koronavirusą. Suteikus įgaliojimus valstybei spręsti dėl gydymo poreikio, nesunku pasiekti kraštutinumų, kai gydytojai be pacientų sutikimo spręs dėl amputacijų, organų transplantacijų ar nėštumo nutraukimo. Galbūt netgi dėl eutanazijos, jei įvertinsime, kad ši idėja taip pat stumiama „su vėjeliu“.

Net keli mano pažįstami gydytojai nurodė, kad jų kolegos pamiršo kūno neliečiamumo principą, kaip vieną esminių medicinos principų, ir su malonumu visus „čipuos“, priverstinai izoliuos, gydys ir pan. Net jei žmogus nejaus jokių „ligos“ simptomų.

Žmogaus laisvės nusavinimas. Prisiminkite, kada buvote mažiau laisvu negu šiandien? Kada vien nuvykimas į kitą valstybę, o atskirose valstybėse – net į kitą miestą kėlė tiek sunkumų? Kada negalėjote bet kada susitikti su draugais ar giminėmis, dirbti jums patogiu laiku ir sąlygomis? Savo statusu jūs esate arti vergo. Dėl peršalimo, kaip jie tai aiškina.

Visuomenės išardymas. Masiniai renginiai, išskyrus priimtinus tam tikram politiniam ar ekonominiam elitui, praktiškai uždrausti ir niekas nekalba, kada tai vėl bus leidžiama. Žmonės nebeatpažįsta vieni kitų gatvėse, nebebendrauja. Pokalbis su ledų pardavėju ar šalia sėdinčiu keleiviu iš esmės paversti nelegalia veikla. Uždarumas ir socialinių ryšių vengimas tampa nauja norma.

Smulkaus ir vidutinio verslo žlugdymas, neturtingiausiųjų nuskurdinimas. Verslą ribojančios ir ilgiems bedarbystės mėnesiams pasmerkiančios taisyklės skaudžiausiai atsilieps turintiems mažiausius išteklius, šie žmonės po karantino bus nebekonkurencingi, išstumti į visuomenės užribį. Praras pajamas ir turtą.

Baime grįsto totalitarizmo įvedimas. Iki šiol totalitariniai ar autoritariniai režimai būdavo įvedami prievarta arba rinkimų būdu, šiuo metu matome naują metodą – visuotinę baimę kaip pagrindą iš esmės varžyti pilietines, politines ir ekonomines teises. Neracionaliai, absurdiškai varžyti ir aiškinti neva tai reikalinga dėl saugumo arba dėl baimės susirgti, baimės, kad visi mirs. Totalitarizmas neleidžia užduoti klausimų, valdžios sprendimų teisėtumas grindžiamas ne atitinkamų sprendimų naudingumu, o tuo, kad juos priėmė įgaliojimus turintis subjektas.

Imkime konkretų pavyzdį – antsnukius. Mokslinių ar empirinių žinių, kad antsnukių dėvėjimas nors kiek sumažina sergamumą koronavirusu nėra, šios „priemonės“ įvedimas niekaip nekoreliuoja su sergančiųjų skaičiumi, tačiau įvairios valstybės tyčiojasi iš savo piliečių, reikalaudamos apsimuturiuoti lyg arabėms. Klausiant, kam to reikia, pateikiamas ciniškas atsakymas esą nepakenks, nors vis daugiau šaltinių tvirtina pasireiškiant neigiamą ilgalaikio kaukės dėvėjimo įtaką sveikatai, be to, kiek teko bendrauti su žmonėmis, kurie buvo priversti visą dieną nešioti kaukę, visi nurodė patiriantys pastovius galvos skausmus, dalis – ir veido, kaklo bėrimus.

Akivaizdu, kad veido „kaukės“ dėvėjimas turi neigiamą įtaką sveikatai (ne tik fizinei, bet ir psichologinei) ir iš esmės jokios teigiamos įtakos koronaviruso plitimui, bet… Esame priversti jas dėvėti. Lyg mūsų veidas būtų tapęs valdžios nuosavybe.

Koronavirusas netapo XXI a. maru, tačiau neabejotinai tapo hidra, ėdančia žmogaus teises ir unikalumą, nutrinančią veidus, atskiriančią tėvus nuo vaikų, atitolinančią valstybes ir miestus, nepaliekančią galimybės priimti sprendimų.

Ir nors žiūrovai skirstosi, bet spektaklis tęsiasi, o blogiausia, kad be aktyvaus visuomenės pasipriešinimo jis nebus nutrauktas.