Pasirodžius informacijai apie galimą, kad ir dalinę, strategiškai svarbių valstybinių įmonių privatizaciją kartu su Žygimantu Pavilioniu reagavome nedelsiant:
Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui bei didelę reikšmę valstybei turinčios valstybės įmonės yra šalies nacionalinio saugumo objektas, todėl bet kokie sprendimai, ypač susiję su šių įmonių privatizavimu, turi būti priimti itin apgalvotai. <…> Priimant tokių sprendimus dėl valstybės įmonių privatizavimo ir/ar reorganizavimo negalima vadovautis vien rinkos principais.
Kai kuriais atvejais kalbame apie natūralias monopolijas, kurios teikia produkciją visiems vartotojams, ir kurių kainos yra reguliuojamos. Tokiu atveju tai yra ne tik nacionalinio saugumo, bet ir ekonominio motyvo klausimas: įsivaizduokime, jei ateitų privatus investuotojas į „Lietuvos energiją“, „Litgrid“ ar panašiai, tegu valdantis tik trečdalį akcijų, jis būtų suinteresuotas didinti pelną. Tai natūralus interesas, bet mes kalbame apie įmones, nuo kurių priklauso mūsų vartotojų gerovė.
Šioje situacijoje kyla ir nacionalinio saugumo klausimas, nes kalbama apie strategines įmones, į kurias gali būti įleisti privatūs investuotojai. Šiais laikais įvairių šalių kapitalas gali ateiti įvairiomis formomis, įvairiomis schemomis – nebūtinai tiesiogiai. Žinoma, mes turime saugiklių, bet saugikliai yra viena, o mes šiuo atveju kalbame apie įmones, kurios vykdo šaliai labai svarbius projektus. Jei ketiname parduoti tokių įmonių akcijas, turėtume apmąstyti tai iš esmės. Tokios įmonės turėtų likti valstybės rankose, negalima žaisti tokiais dalykais.
Lietuva jau turėjo pavyzdžių, kai strateginių įmonių privatizavimas neatnešė laukto rezultato. „Prisiminkime „Lietuvos dujų“ privatizavimą – tada kalbėta, kad pardavus įmonę kris kaina, paspartės plėtra ir panašiai. Atėjo „E. On“ ir „Gazprom“, ir mes mokėjome daugiausiai Europoje“
