Laiškas tiems, kuriems dar rūpi rūpi visa, kas susiję su Valstybės išlikimu

Seniai kirba mintis parašyti ir paskatinti visus truputėlį labiau susirūpinti savo rašytine ir sakytine lietuvių kalba. Esame vienintelė partija, kuriai rūpi visa, kas susiję su Valstybės išlikimu. Neteksime kalbos, nebereikės kalbėti ir apie Lietuvos valstybingumą.

Tenka apgailestauti, kad kalbos klausimai daugiausiai rūpi vyresnės kartos kalbininkams. Palaipsniui jie išeina…Kas lieka? Subačių šeimyna, L. Vaicekauskienė ir kiti, kurie nori prastumti mintį, kad galime kalbėti ir rašyti, kaip norime, t.y. žargonine kalba, nes klasikinė lietuvių kalba jaunimui esanti per sunki ir nesuprantama.

Sunku parinkti epitetus jų mąstysenai apibūdinti.  Šie “mokslininkai”, matyt, užmiršo, kad žodžiai, sakinių struktūra neša arba gerą, arba blogą energetiką. Jau nekalbėsime, kaip tas žodis ištartas, kokia intonacija jis papuoštas ar sudarkytas ir kokia kalbėtojo dikcija. Kai kalba prasta, ir sveikata prasta, ir santykiai pašliję, ir žmogus nemalonus. Senojo Testamento vienas iš nuolankiausių ir išmintingiausių veikėjų Jobas apie save taip kalbėjo: “Žmonės man atsukdavo ausį ir laukdavo, ir tylėdavo man patariant. Po mano žodžių jie nebekalbėdavo; ant jų lašėdavo mano kalba. Jie laukdavo manęs kaip lietaus; jie plačiai praverdavo burną lyg laukdami vėlyvojo lietaus…gyvenau kaip karalius kariuomenėje, kaip tas, kuris guodžia raudotojus” (Jobo 29, 21-25).

Iš šių eilučių matome išminčiaus ištartų žodžių gaivinančią jėgą ir ramybę, kuri nusėsdavo į žmonių sielas: jo žodžiais žmonės nusiprausdavo lyg ryto rasa. Skaitai šias eilutes ir mėgaujiesi savo vaizduotėje Jobo žodžių vėsuma. Kitaip ir būti negalėjo: jo lūpose žodžiai išsirikiuodavo reikiama tvarka, jie buvo kruopščiai atrinkti ir taip įtaigiai pasakyti, kad visi nuščiūdavo. Suvokiame, kad tokį poveikį įgavusi Jobo kalba nebuvo užteršta barbarizmais, skoliniais, keiksmažodžiais ir prakeikimais bei kitokiais teršalais, kurie atneša įtampas, kategoriškumą, nepakantumą, suirzimą, kurie atskleidžia aukščiausią žmogaus neišprusimo lygį ir tokiu būdu nepasiekia klausytojo širdies. Bet tik ne Jobui. Jam baigus kalbėti, į žmonių širdis už jį toliau kalbėdavo tyla. Tokie yra Lietuvos kaime dar gyvi senoliai. Laimingi tie, kurie tai supranta ir jų kojos yra greitos jų pasiklausyti.

Kaip gaila, vertiname senus daiktus, padėvėtus atnaujiname, bet lengvai atsikratome žilą senovę penėjusius žodžius. Kad ir žodis “dangojus, dangovė”. Ar žinote, kas tai yra? Tai apdaras, apdarai, drabužiai- tu toks gražus, tokia graži, kad apsirengusi pačiu dangumi! O dabar nueini į prekybos centrą ir matai parduotuvės pavadinimą “Apranga”- atrodo, kad kažkas spragilu tau tvojo, o juk daug geriau nuteiktų iš numirusių prikeltas “Dangojus” arba “Dangovė”. Atsiverti lietuvių kalbos Sinonimų žodyną ir jis pasidaro pačiu gražiausiu nuotykių romanu: aplankai aukštaičius, dzūkus, žemaičius ir sūduvius. Ateina begalinis gailestis, kai pamatai, kiek daug mūsų pačių numarintų ir jau užkastų nepaprasto grožio žodžių. Imkime žodį lyti: lynoti, lašnoti,krapnoti,šliknoti,rasenti, varventi, dulkti, druokti, dujoti, rūkti, smilkti, purkšti, pilti, kliokti, čiožti, pliaupti, žliaugti, telžti, šlioti.Turtinga mūsų kalba, ką ir sakysi. Kiekvienam mažiausiam reiškiniui, savybei ir daiktui turime atskirą žodį. Ir čia tenka prisiminti anglų kalbą; vien žodis “take” (imti) turi keturiasdešimt dvi reikšmes be posakių ir idiomų su šiuo žodžiu, o žodis “do” irgi ne pėsčias- turi trisdešimt dvi reikšmes.

UNESCO 1992 M. MŪSŲ KALBĄ IŠRINKO PAČIA GRAŽIAUSIA, MELODINGIAUSIA KALBA VISOJE PLANETOJE, BET MŪSŲ KALBININKAI APIE TAI TYLI

Priminsiu, kad UNESCO 1992 m. mūsų kalbą išrinko pačia gražiausia, melodingiausia kalba visoje planetoje, bet mūsų kalbininkai apie tai tyli, nes tai nereikšmingas dalykas esąs, o gal galvoja, kad ir čia iš serijos “sąmokslo teorija”? Bet man labai reikšmingas, nes ateina mintis, kad mūsų TAUTA ne iš kelmo spirta, kad mūsų kalbą kūrė didingi, gilią žodžio pajautą turintys žmonės, kurių dabar su žiburiu neberasim. Kokie turėjo būti taurūs mūsų žilos senovės šviesuoliai lietuviai, kokie sargai ir Tautos ugdytojai, kad nė vienam keiksmažodžiui neleido prasmukti ir tūptelėti ant mūsų lūpų. Jeigu ūmus lietuvis norėdavo išlieti pyktį, vartodavo padarų ir būtybių vardus, kaip: gyvatė, rupūžė, žaltys, velnias, ragana, šmėkla ir pan. Vienas iš baisiausių palinkėjimų buvęs: “Kad svirplys įlįstų į tavo kelnes! “. Tik neišprusėlis, giliausią dugną pasiekęs žmogelis, gali sau leisti keiktis „matais“. Mokslininkai seniai įrodė, kad keikūnų ląstelės sandara išsigimsta, todėl ji pakinta, ir dėl to ateina baisios ligos. Mažai apie save težinome, o juk praverstų.

Stebiu ir galvoju: mūsų dabartiniai kalbininkai netarnauja Tautai. Kas jiems, širdies ir minties tyriesiems, uždraudė susiburti ir priešintis valdžios pražūtingoms užmačioms kalbos klausimais? Kas jiems per internetą neleidžia priešintis tautos subačiams ir kalbos vatiniams? Kas jiems draudžia per internetą mokyti Tautą taisyklingai kalbėti? Suprantu, kad tokiai veiklai reikalingi pinigai. Bet gal būtų galima kreiptis į susipratusius verslininkus, kad šie pasitarnautų? Kodėl jau leidžiama mokyklose nebemokyti kirčiavimo, ir kodėl kalbininkai dėl to tyli? Abiturientai ir aukštųjų mokyklų studentai visai nemoka gramatikos ir akiplėšiškai drąsiai ją laiko nereikalingu dalyku. Argi tai normalu? Kodėl Lietuvių kalbos institutas tyli? Apie Švietimo ministeriją nereikia nė kalbėti- ten gili duobė. Kodėl nekeliamas Tautos sąmoningumas ir jai neparodoma artėjanti Tautos pražūtis, jeigu bet kaip kalbėsime ir rašysime? Juk kalba rodo vieną svarbiausių dalykų: ji rodo ir atskleidžia žmogaus tapatybę. Mokslininkai kalbininkai yra KALBOS sargai, bet kur jie? Užsidarę savo kabinetuose, Tautos nematomi ir negirdimi. KODĖL MĄSTANTYS IR TURINTYS ŠIRDĮ DĖL TAUTOS KALBININKAI ĖMĖ IR PASIDAVĖ? Kodėl jie atitrūko nuo Tautos? Tegul jie žino: žmonės išsiilgę, kad būtų mokomi. Dėl Tautos išlikimo reikia daug ką paaukoti, ypač tai turi daryti tie, kurie nusimano ir turi užtektinai žinių, kurie turi įrankius Tautą šaukti atsibusti ir visais įmanomais būdais valyti savo gražiąją, nuostabiąją kalbą: kalbą, kurią giria ir jos mokosi pasaulio žymieji kalbininkai. Parodykite Tautai, brangūs kalbininkai (kreipiuosi į mūsų partijos kalbininkus), mūsų kalbos grožį, jos vaizdingus posakius, patarles, jos reikšmingumą, jos unikalumą pasauliniu mastu ir poveikį kitoms indoeuropiečių kalboms, atskleiskite jos kūrimosi paslaptis, nes jūs tai žinote, ir Tauta pradės budintis. Kai sužinojau, kad Skandinavijos pusiasalio pavadinimas yra kilęs iš mūsų kalbos, kitaip žvelgiu į žemėlapį. Saulė ten skandinasi, skęsta…

Jei vaikas mokosi lietuvių kalbos, jis turi kitą galvoseną, nes pati kalbos struktūra yra paremta laiko ir erdvės samprata, ko kitos vakarų Europos kalbos neturi. Tokia samprata į mąstymą ateina tik tada, kai žmogus taisyklingai kalba ir taisyklingai rašo. Teko kažkur skaityti, kad mūsų kalbos puikus mokėjimas prilygsta penkių užsienio kalbų mokėjimui. Olego Poliakovo (rusų kalbininko) knyga „Pasaulis ir lietuvių kalba“ turėtų būti atversta ant kiekvieno apsišvietusio lietuvio stalo, nesvarbu, kokia jo specialybė. Gal tada į mūsų širdis ateitų nors šiokia tokia pagarba savo kalbai?

Martinas Liuteris Kingas yra pasakęs, kad „Mūsų gyvenimas baigiasi, kai nutylame prieš tikrai svarbius įvykius“. Ar yra kas nors svarbiau dėl ko turėtume šiandien užsimerkti, kaip valdžios sąmoningas lietuvių kalbos naikinimas? Čia ne tik abėcėlės pakeitimas, bet sąmoningai blogai paruoštas lietuvių kalbos valstybinis brandos egzaminas, visomis reikšmėmis jis per lengvas ir kasmet legvinamas. Mokyklose nekreipiamas dėmesys į gramatiką, kirčiavimą, skyrybą, į tuos dalykus, kurie gyvenime bus reikalingi kiekvienam be išimties. Tomo Džefersono žodžiai yra išties išganingi: „Nė viena šalis, nė viena tauta negali būti laisva ir tuo pat metu neišprususi“. Nemoki savo gimtosios kalbos, neskaitai jos literatūros- esi neišprusėlis, nes ant šito mokėjimo klojamos kitų dalykų žinios. Karti tiesa, bet tai tiesa.

Taigi kalbininkai Tautai turėtų būti matomi, jie turėtų būti daug veržlesni ir atkaklesni kovotojai – jų tokia misija šioje žemėje,- ir toliau triūsti dėl savo pirmtakų triūso, dėl tų, kurie paėmė iš Tautos lūpų nenušlifuotą deimantą ir ilgai (nuo šešiolikto amžiaus pradžios) jį gludino… Diskusijos apie kalbos naikinimą gerai, bet jeigu jos baigiasi tik dejonėmis, o ne tolimesniu veiksmingu žingsniu kažką keisti telkiant visą Tautą, kaip tai darė airių ir Velso kalbininkai, gal geriau joms negaišti laiko? Paskaitai, paklausai ir nusvyra rankos.

KALBOS KOMISIJA PANAIKINO (!) DIDŽIŲJŲ KALBOS KLAIDŲ SĄRAŠĄ, KURIS LIETUVIŲ KALBOS MOKYTOJAMS BUVO TIKRAS IŠSIGELBĖJIMAS

Kalbos komisija panaikino (!) Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, kuris lietuvių kalbos mokytojams buvo tikras išsigelbėjimas, o Kalbos inspekcija jau kelinti metai iš eilės nebeskiria baudų kalbos darkytojams (!). Atvažiavo draugė iš Londono ir labai nuoširdžiai nustebo, kad pasivaikščiojo ne po Vilnių, bet po Londoną, mat visi užrašai angliški ir ji jautėsi kaip namie. Užtat lietuvis baugiai žiūri ne į savo kalba parašytus užrašus. Jis stovi ir klausia: „Kas bus su Tėvyne?“. Viename Šilutės rajono užkampyje virš padėvėtų drabužių apšiurusio kiosko tokia iškaba: „Second- hand clothes“, o vos ne alksnynuose esantis viešbutėlis puikuojasi užrašu: „Hotel“. Kada Lietuvoje baigsis šie liūdni cirkai? Jeigu Paryžiaus kavinėje angliškai arba vokiškai paprašysime juodos kavos, padavėjas atneš arbatos, mat nesupratęs. Čia nėra nemandagumas, čia yra pozicija: esi mūsų svečias, būk malonus, prieš atvykdamas, išmok kelis paprastus sakinius.

Kartais pastebiu, kad mūsų partiečiai, komentuodami įvairius pasisakymus, sau leidžia rašyti bet kaip: minčių raiška netiksli, pasitaiko gramatinių klaidų, dėl skubėjimo praleistos ar sukeistos raidės. Negerai. Daugelis žino, kokiai partijai priklausome, todėl norėtųsi, kad laikytumėmės „kairės rankos principo“: akimis grįžtume atgal ir perskaitytume, ką parašėme ir kaip parašėme.

Šiek tiek nukrypstant norisi pasidžiaugti, kad vargstančių ukrainiečių dėka, atėjo šioks toks gaivinantis metas- pagaliau verčiami sovietiniai baibokai (geras žodis), o jų buvę virš šimto dvidešimties visoje Lietuvoje. Kažkas slapta tikėjosi ruso bato…, bet štai netikėtas karas. Mūsų valdžia, kuri nuolat primindavo apie Rusijos grėsmę, nematė, kad visoje šalyje tebėra prisėta Rusijos „bacilų“? Ir kam tas Grūto parkas? Gal vatiniai laukia rusų, kad šiems nebereikėtų išlaidauti ir galėtų pastatyti tuos pačius? Bet juk tai mums primesta ir mirtį nešanti istorija, todėl ji ne mūsų šalies istorija, o okupanto istorija, kad prisimintų tą savo nepasotinamą teritorinį alkį. Gal iš tų baibokų būtų galima išlieti tanką ir padovanoti Ukrainai?

Taigi taigi…, o kiek „baibokų“ prisirinkome per visą savo gyvenimą ant savo lūpų ir plunksnos? Aš irgi. Juos toliau laikome savais, net negalvodami, kaip negailestingai griauname savo kalbos pamatus ir jos sienojus- sakinio struktūrą. Tuos dalykus turėdama omenyje, sumąsčiau Jums pasiūlyti papildytą Didždvario gimnazijos lietuvių kalbos mokytojų Didžiųjų klaidų sąrašą. Matyt, mokytojos jį buvo paruošusios savo mokiniams, nors tų klaidų sąrašas gali būti tęsiamas ištisas mylias į priekį. Čia nėra „kurtkių, bonkių, slovikų ar slonikų“ ir kt., nes yra vilties, kad jų seniai nebevartojame.

Manau, kad atrasite vieną kitą klaidelę ir savo žodyne. Ne vienas mano bičiulis šį sąrašą laiko darbo kambaryje ant stalo po stiklu, kad galėtų nuolat mokytis jis pats ir jo vaikai. Be asmeninių pastangų niekada neišmoksime kalbos ir niekada neateis supratimas, kodėl ji tokia svarbi Tautai. Todėl visus kviečiu mokytis „savuose“ universitetuose. Jos svarbumą išaiškinkime savo vaikams ir vaikaičiams, tegul ir jie įsijungia į šį sunkų, bet labai malonų darbą. Padėkime ir skatinkime atsikratyti kalbos teršalų savo artimuosius. Atšvieskime šį sąrašą ir jiems padovanokime; juk mūsų kalba labai sunki, o kai jos mokomės, lavėja klausa ir kalbos teršalai pamažu nunyksta. Kas lieka? Nušlifuotas kalbos deimantas. Tegul jis būna mūsų visų siekis dėl gražesnės ir tvirtesnės Lietuvos. Net tyla suklūsta, kai per televiziją koks nors žmogus pradeda kalbėti taisyklingai; gražia intonacija ir gražia tartimi…

Įsimintinas Kazimiero Būgos, lietuvių kalbos mokslo kūrėjo Lietuvoje pasakymas: „Kalbos aš nemoku ir man ne gėda tai prisipažinti. Aš jos mokysiuos visą gyvenimą. GĖDA BŪTŲ JOS NESIMOKYTI! (Paryškinta mano).

Apgailestauju ir atsiprašau, kad tekstas išėjo ilgas, bet jeigu širdies neliečia, maloniai prašau nesupykti ir neskaityti.
Pagarbiai
Alina

Pastaba. Laiškas rašytas Nacionaliniam susivienijimui”