Lenkijos laikinasis reikalų patikėtinis Vilniuje Gžegožas Poznanskis (Grzegorz Poznanski) laiške Lietuvos kultūros ministrui Šarūnui Biručiui priekaištauja dėl Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininko Audriaus Valotkos išsakytų raginimų uždaryti Lietuvoje mokyklas lenkų kalba ir dėl esą Valotkos skleidžiamo „melo“ apie Šalčininkų ir kitus kalbinius getus.
Ponas G. Poznanskis grasina pasekmėmis: lenkiškų mokyklų uždarymas esą prieštarautų tarptautinei teisei bei, svarbiausia, Lietuvos ir Lenkijos dvišaliams susitarimams.
Pretekstą vėl kelti triukšmą dėl sąžiningai atliekančio savo pareigas VKI viršininko A. Valotkos laikinasis Lenkijos atstovas įžiūrėjo liepos 11 d. AlfaTV laidoje, kuri buvo skirta rusų kalbos gausėjimo problemai spręsti: Valotka priminė absoliučios daugumos šalių, tame tarpe ir Estijos bei Latvijos, praktiką pereiti prie valstybinio švietimo valstybine kalba.
Sutartys su Lenkija – amžina Lietuvos problema, už kurios sprendimus brangiai mokame jau daug amžių:
- Krėvoje dėl vokiečių ordino keliamo pavojaus 1385 m. buvo pasirašyta dinastinė Lietuvos ir Lenkijos sutartis, todėl LDK didysis kunigaikštis Jogaila tapo ir Lenkijos karaliumi, o paskutinės pagoniškos Europos valstybės gyventojai buvo apkrikštyti (Aukštaitija 1387 m., 1413–1421 m. ir Žemaitija);
- sąjunga su LDK sustiprino Lenkiją XV a. pradžioje, nes tuomet LDK buvo didžiausia Europos imperija (plotas siekė 1 mln. km²);
- nusilpus Livonijos ordinui, gyvavusiam apytiksliai dabartinės Latvijos ir Estijos ribose, dėl jo teritorijos kontrolės LDK drauge su Danijos-Norvegijos, Švedijos ir Lenkijos karalystėmis įsitraukė Į Livonijos karą (1558–1583) su Rusijos caryste. Karas laimėtas Liublino unijos (1569 m.) dėka, dėl kurios LDK neteko didelės dalies valstybingumo, nes buvo sukurta Abiejų tautų respublika (ATR): Lietuvos didžiosios kunigaikštystės su Lenkijos karalyste.
LDK valstybingumui ilgainiui ėmus silpnėti, ATR politiniame gyvenime įsivyravo Lenkijos ponai, todėl sustiprėjo lenkų kalbos ir kultūros skverbimasis į LDK, jos bajorų ir miestiečių lenkėjimas. XVI-XVIII a. dėl akultūracijos ir lenkinimo iš dalies ar visiškai nutauto Augustavo, Balstogės, Geldapės, Knišino, Raigardo, Suvalkų, Tykocino apylinkių lietuviai. Iki XIX a. pabaigos lenkų kalba beveik 80 proc. Lietuvos bajorų ir daugeliui miestiečių tapo gimtąja;
- po didžiulį sukrėtimą valstybių gyvenime sukėlusio Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) 1920 m. spalio 7 d. neva siekiant nutraukti karo veiksmus pasirašyta Suvalkų sutartis, nustačiusi demarkacijos liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos o Vilniaus kraštą į šiaurę nuo Varėnos-Eišiškių pripažinusi Lietuvai.
Tačiau sutartis nebuvo įgyvendinta, nes Juzefo Piłsudskio įsakymu generolo Lucjano Želigovskio rinktinė pasirašymo dieną sulaužė Suvalkų sutartį, apėjo demarkacijos liniją ir spalio 9 d. užgrobė Vilnių;
- 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos-SSRS sutartimi Lietuvai buvo grąžinta tik dalis – maždaug penktadalis – Vilniaus krašto: 6909 km² teritorija su 490 000 gyventojų. O žmonės sakė: „Vilnius mūsų, o mes rusų“;
- 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublika ir Lenkijos Respublika pasirašė Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kuri nuolat primenama, kai Lietuvoje iškyla valstybinio švietimo organizavimo valstybine kalba problema.
Štai ir šiuo metu, kai Lietuva jau rimtai pradeda svarstyti ketinimą organizuoti švietimą valstybinėse mokyklose tik valstybine kalba, Lenkijos atstovai kaip vanagai gina neva išskirtinę teisę gyvuoti lenkiškoms mokykloms Lietuvoje. Argumentas: Lenkijoje veikia lietuviškos mokyklos, todėl pariteto principu Lietuvoje turi veikti lenkiškos mokyklos, kaip numatyta 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartyje.
Siūlau aptarti tokią išeitį:
kaip ir kitose pasaulio šalyse, taip ir Lenkijoje valstybines lietuviškas mokyklas atitinkamai perorganizuoti į lenkiškas, o lietuvių kalbos, literatūros ir istorijos mokyti papildomai per pridėtines pamokas ir savaitgaliais; beje, ir dabar lietuviškose Lenkijos mokyklose mokoma iš Lenkijos vadovėlių, tik atsakinėjama lietuviškai.
Šį žingsnį pasiaukojančiai galėtų žengti Lenkijos lietuvių bendruomenė, kitaip Lietuva dar ne vieną amžių bus Lenkijos įkaitė.
Juk visos Lietuvos ir Lenkijos sutartys būdavo pasirašomos susidarius „itin sudėtingai ir grėsmingai tarptautinei padėčiai“, panašiai kaip dabar, gresiant Trečiajam pasauliniam karui. Todėl tik Lenkijos lietuvių pasiaukojantis ir ryžtingas žingsnis gali padėti perkirsti šį Gordijaus mazgą.
O kaip kitaip? Juk ir dabar, kai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) sėdi iki ausų paskendusi nemalonioje, švelniai tariant, situacijoje dėl abitūros egzaminų vertinimų, o tiksliau – dėl negebėjimo organizuoti visą ugdymo procesą, mokykloms ugdomąja lenkų kalba planuojamos išimtys, jose ketinama įvesti dviejų lygių lenkų kalbos ir literatūros egzaminą, t. y. prilyginti lenkų kalbos egzaminą valstybinės lietuvių kalbos egzaminui, nes atvykusi Lenkijos švietimo viceministrė Joanna Mucha pareikalavo nedelsiant gerinti švietimą lenkiškose mokyklose ir – gink Dieve – nepridėti nė vienos papildomos lietuvių kalbos ir literatūros pamokos.
O juk ką nors daryti iš tiesų reikia – šių metų brandos egzaminų rezultatai falsifikuoti, todėl geriau remtis pernykščiais: tuomet net 21 proc. nelietuviškų mokyklų mokinių neišlaikė valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino (neišlaikiusių iš lietuviškų mokyklų buvo 8,9 proc.).
Dalis neišlaikiusiųjų – iš lenkiškų, dalis – iš rusiškų mokyklų. Gal todėl šiemet dalyje tokių mokyklų ŠMSM ir NŠA organizavo brandos egzaminus nevalstybine kalba.
Plačiau apie nelietuviškų mokyklų problemas žr. Aurelija Tamulionienė, Nida Poderienė, Sonata Vaičiakauskienė. Lietuvos mokyklų lenkų ir rusų kalba mokinių kalbos vartojimo polinkiai ir kalbinės nuostatos. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2023 (pdf https://doi.org/10.35321/e-pub.63.mokyklu-lenku-rusu-kalba).
Norint perkirsti per daugelį amžių užmegztą Lietuvos ir Lenkijos santykių Gordijaus mazgą, mano nuomone, dabar atėjo eilė pasiaukoti garbingiesiems Lenkijos lietuviams: perorganizuoti valstybinį švietimą lietuviškose mokyklose Lenkijoje taip, kaip yra visoje Europoje, į švietimą tos valstybės valstybine kalba.
O Lietuva turi įsipareigoti visokeriopai remti pakitusį lietuvišką švietimą Lenkijoje, kaip ir kitur pasaulyje.
Tada būtų galima kalbėti ir apie lenkiško švietimo perorganizavimą Lietuvoje, nekalbant jau apie rusišką.
Jeigu Latvija ir Estija sugebėjo pereiti prie švietimo savo valstybinėmis kalbomis, tai turi sugebėti ir Lietuva.
Lenkai nėra pasaulio bamba, o sutartys tarp abiejų valstybių nėra nepakeičiamos, kaip rodo istorija.
Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ ir Nacionalinio susivienijimo tarybos narė
Pritariu , kad valstybės išlaikomos mokyklos turi mokyti tik valstybine kalba. Gėda lietuviams prieš estus ir lat ius.
Dabar sunkus metas ir geriau su Lenkija nesipykti. Antra vertus , kilus pavojui iš Rusijos pusės, Lenkija , kaip taisyklė, išnaudodavo progą pastiprinti savo įtaką Lietuvoje.
Jei ne Vokietija, seniai būtum išnykęs Žečpospolitoje be Lietuvių kalbos. Lenkija vienaip ar kitaip bandys užgrobti Vilniaus kraštą.
Mūsų plikbajoriams labai patinka Žečpospolita – tas buvęs lietuvių pragaras, anot vieno garsaus pasaulinio masto istoriko. Ne tik manęs.
Jeigu lietuviai negerbia savęs, tai kodėl mus turėtų gerbti kiti, ar tai būtų lenkai, ar žydai ar rusai ar baltarusiai…Lietuva dar niekada taip gerai negyveno , kaip sakė viena lenkė Lietuvos premjerė…arba kaip pasakė „krizių” valdovas Kubilius, lietuviai iškovojo teisę emigruoti…Nėra nieko visiškai nieko dėl ko žmonės išeitų į gatves ir pasakytų gana….Žmonių kuriems rūtpi kokioje Lietuvoje gyvens jų palikuonys labai mažai, o daugumai gerai….todėl ateitis aiški, tik laiko klausimas kada mes tapsime mažuma ir kalbėsime tokia kalba kokia bus mums primesta, juk ne pirmas kartas ar ne? Tik bijaukad šis kartas gali būti paskutinis…
Gerb. A. Valotka teisingai pasakė, kad reikia naikinti rusiškas ir lenkiškas mokyklas, bet, matyt, patyrė didelį spaudimą. Įdomu, kodėl Latvijoje nebėra valstybinių kitataučių mokyklų? Pirma, Lietuvoje tiek lenkai, tiek rusai nėra tautinės mažumos. Lietuvoje yra dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai. Lenkai kaip ir rusai yra tautinės bendrijos. Antra, niekas nedraudžia tautinėms bendrijoms kurti privačias, ne valstybės finansuojamas mokyklas, Kada liausis lietuviai pataikauti lenkams: pats laikas sutvarkyti lietuvišką abėcėlę ir uždaryti visas valstybines tautinių bendrijų mokyklas.
Nors autorė ir konstatuoja, kad „Lenkai nėra pasaulio bamba“, bet susidaro įspūdis, kad nesuvokia, jog problema yra ne lenkai, o lietuviai, kurie nekūrė savo Valstybės, leido steigti mokyklas rusų ir lenkų kalbomis, tad nereikėtų stebėtis, kad šioje Teritorijoje šeimininkauja ir nurodinėja žydų, lenkų ar amerikonų ambasadoriai.
Konstitucijos 14 str. „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ bei Valstybinės kalbos įstatymo 2 str. „Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuviu kalba“, tėra tuščios deklaracijos, nes nepaisant to, kas parašyta teisės aktuose, buvo steigiamos nelietuviškos mokyklos, kuriose vis dar rengiamos naujos jedinstvininkų ir autonomininkų kartos, ir kuriems išsituštinti tiek ant tos lietuvių kalbos, tiek ir ant pačios Lietuvos, o tai tik patvirtina, kad Lietuva yra, viso labo, Teritorija, kontroliuojama bei įtakojama įvairaus plauko degeneratų, o ne jokia ten valstybė.
Svarbiausia, kad niekas nieko nepakeis, jei A. Valotka per daug kalbės, ji pakeis kitu, nes visose valdymo grandyse, įskaitant ir Daukantūra, sėdi kinkadrebiai, ypač, jei ką nors pasako koks užsienį atstovaujantis klapčiukas.
Lenkų ir rusų „mažumos” Lietuvoje tokios atkaklios ir gajos, nes remiasi, tikriau , yra remiamos, gausių i r galingų, čia pat už sienos esančių daugumų parama. O mūsų valdžia: kas čia tokio? Kiek įsileisime, tiek ir sulietuvinsime. Kaip? Ogi pamokysime lietuvių kalbos…va taip.
Valotka teisus . Valstybinės mokyklos turi mokyti tik valstybine kalba, kaip kitose šalyse.