Gyvenę sovietmečiu dar pamena, jog propaganda turėjo savybę žodžių prasmes apversti aukštyn kojom. Žodžio laisvė reiškė griežtą cenzūrą, išlaisvinimas iš buržuazijos priespaudos – gyvenimą tautų kalėjime, geras gyvenimas – nuolatinį skurdą ir deficitą.
Šiandien ši propagandinė technika pasitelkiama siekiant į įstatymo lygmenį pakylėti sovietinę šeimos planavimo priemonę – abortą.
Viešoje erdvėje, kaip ir anuomet, žarstoma daug skambių frazių. Kalbama apie moterų teises, saugią motinystę, sveikatą, pagalbą nukentėjusiems nuo smurto… Tačiau po gražiais lozungais stumiami visiškai priešingi dalykai – prasidėjusios žmogaus gyvybės nutraukimas ir moters sveikatą žalojantys medikamentai.
Pažiūrėkime, ką iš tiesų bandoma įteisinti vadinamuoju Reprodukcinės sveikatos įstatymu.
Teisėkūros imitacija
Atsivertus įstatymo tekstą, paaiškėja, kad čia tik suveltų lozungų košė ir sričių, kurias jau seniai reguliuoja kiti įstatymai, mišrainė.
Seimo Teisės departamento išvada negailestinga: siūlomas įstatymas „yra nenuoseklus, neišbaigtas, jo nuostatos daugiausia tik arba deklaratyvios, nenustatančios aiškaus turinio teisių ar pareigų… arba blanketinės, nukreipiančios į kitus neįvardintus įstatymus…“. Išvadoje pateikiamos 63 pastabos, kurias rekomenduoju paskaityti juodo humoro mėgėjams.
Tai yra patyčios iš teisėkūros. Arba kitaip – teisėkūros imitacija, kai po skambiomis frazėmis bandoma paslėpti elementarius komercinius interesus.
Perskaičius projektą aiškūs ir Lietuvos teisėje nauji tik keli tikslai. Reprodukcinės sveikatos įstatymu siekiama:
- Finansuoti visą kontracepciją visiems ir visus abortus iš PSDF;
- „Destigmatizuoti“ abortą arba kitaip – padaryti jį moraliai priimtina, „patrauklia” paslauga;
- Nuo ankstyvo amžiaus diegti informaciją apie lytinius santykius ir kontracepciją.
Pastarųjų dviejų tikslų būtų siekiama per PSO gairėmis grįstą ir iš biudžeto finansuojamą lytiškumo ugdymą nuo darželio, mokyklos iki profesinių įstaigų ir per visos visuomenės švietimo programas.
Kitaip tariant, tai lobistinis projektas, skirtas auginti kontracepcijos ir aborto vartotojus, iš mūsų sumokėtų mokesčių remiant ne tik reprodukcijos industriją tiesiogiai, bet ir jos marketingą.
Nevykusi manipuliacija ar komerciniai interesai?
Praėjusią savaitę dalyvavau LRT laidoje „Lietuva kalba” ir pradėjau būtent nuo aukščiau išdėstyto įstatymo vertinimo – tai skambiomis frazėmis maskuojamas lobistinis projektas. Į tai mano oponentė V. Čmilytė Nielsen (ne tik šachmatų, bet ir manipuliacijų meistrė) reagavo įtartinai jautriai ir keistai nelogiškai. Sako: „Jūs pati sau prieštaraujate, nes kai aš teikiau Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas, kurios vienišoms moterims leistų susilaukti vaikų, jūs tam priešinotės” (perfrazuota mintis, visas epizodas čia nuo 13 min. 38 sek.).
Šis paruoštukas po pasisakymo apie komercinius įstatymo tikslus buvo totaliai ne į temą (turbūt jis buvo skirtas tam atvejui, jei kalbėčiau apie aborto ir kontracepcijos skatinimo žalą demografijai). Kadangi laidoje nebuvo galimybės į šį priekaištą atsakyti, atsakysiu raštu.
Ne, pasisakydama 1) prieš teisės į aborto įtvirtinimą įstatyme bei finansavimą iš PSDF ir 2) prieš pagalbinio apvaisinimo paslaugas vienišoms moterims, aš sau neprieštarauju. Aš nuosekliai laikausi vaikocentriškos pozicijos, tiek gindama pradėto vaiko teisę į gyvybę, tiek gindama jo teisę turėti tėtį ir mamą.
Vaikas niekada negali būti naudojamas kaip priemonė nei suaugusių troškimams tenkinti, nei demografinėms problemoms spręsti. Vaikas visada yra tikslas pats savaime. Jis turi ateiti į pasaulį kaip dovana, o ne kaip užsakyta prekė, kuria panorėjus galima atsikratyti. Valstybė turi kurti tokį reguliavimą, kuris stengtųsi užtikrinti geriausius vaiko interesus, o ne sąmoningai dar prieš gimimą atimtų iš jo prigimtinę teisę turėti tėtį ir kartu palankiausias sąlygas augti. Teisiniu reguliavimu turime stengtis kaip įmanoma mažinti abortų (pradėtų vaikų gyvybės nutraukimų) skaičių, o ne finansuoti ir „destigmatizuoti“, lyg tai būtų normali ir morali procedūra.
Tai V.Čmilytė Nielsen pati sau prieštarauja. Prisiminkime „Matuko reformą” ir priimtą naują Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) redakciją, už kurią balsavo V. Čmilytė Nielsen, o taip pat ir kiti Liberalų sąjūdžio nariai. VTAPĮ yra įtvirtinti:
- geriausių vaiko interesų prioriteto principas – priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai (4 str. 1 d.);
- tėvystės ir motinystės papildomumo principas – įgyvendinant vaiko teisių apsaugą, atsižvelgiama į vaiko prigimtinį poreikį turėti tėvą (įtėvį) ir motiną (įmotę) (4 str. 13 d.);
- vaiko sveiko vystymosi užtikrinimo principas – kiekvienam vaikui, tiek iki gimimo, tiek jam gimus, turi būti garantuota galimybė sveikai ir normaliai vystytis. (4 str. 7 d.) .
Dar daugiau – šio įstatymo 7 straipsnis sako: „Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną“.
Taigi siekdama įstatymu įteisinti vaiko iki gimimo gyvybės nutraukimą, liberalė pamina VTAPĮ 4 str. 1 ir 7 d. Siekdama įteisinti vienišų moterų apvaisinimą, liberalė pamina VTAPĮ 4 str. 1 ir 13 d. bei 7 str.
Šiandien ši propagandinė technika pasitelkiama siekiant į įstatymo lygmenį pakylėti sovietinę šeimos planavimo priemonę – abortą.
Kitaip tariant, vienu atveju V. Čmilytė Nielsen su kolegomis balsavo už vaiko teises ir jo interesų prioritetą, bet dabar siūlo tas pačias teises ignoruoti ir leisti vaiką naudoti kaip priemonę suaugusių interesams tenkinti: įsigyti kaip lėlę, o panorėjus sunaikinti.
Tačiau reikia pripažinti, kad vienu aspektu V. Čmilytė Nielsen su kolegomis yra gana nuoseklūs. Tiek Reprodukcinės sveikatos įstatymas, tiek jų teikiamos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos yra komerciškai naudingos „reprodukcijos industrijai”. Šie abu teisėkūros projektai veikia kaip bendra sistema. Laisvo seksualinio elgesio, hormoninės kontracepcijos ir abortų skatinimas kartu lemia ir vaisingumo problemas.
Taigi V. Čmilytės Nielsen ir kolegų iniciatyvos siekia iš pradžių iš biudžeto finansuoti visą kontracepciją, abortą ir jų marketingą, o vėliau – brangias pagalbinio apvaisinimo procedūras. Panašu į cinišką, bet racionalų verslo planą. Hm, kažkodėl atmintyje iškilo butelio dėžutė…
Valstybės prioritetas – nemokami abortai ir kontracepcija ar onkologiniai ligoniai?
Konstitucijos 53 straipsnis sako: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.“
Retorinis klausimas – kodėl PSDF lėšos, skirtos mūsų sveikatos priežiūrai, turėtų finansuoti kontracepciją ir abortus? Visiems gyventojams ir visada, nepaisant jų socialinės padėties, pajamų, amžiaus – tai būtų šimtai milijonų PSDF lėšų per metus. Kodėl mes savo pinigais turime remti „reprodukcijos pramonę“, kai Lietuvoje yra sunkiomis ligomis sergančių vaikų, kurie negauna inovatyvaus gydymo, nes PSDF lėšų trūksta. Šeimos renka aukas socialiniuose tinkluose, kad tik išgelbėtų savo vaiko gyvybę. Rezerviniame vaistų sąraše laukia onkologiniams ligoniams būtini vaistai, kurie suteiktų papildomus kokybiško gyvenimo metus, tačiau valstybė jų neišgali finansuoti.
Reprodukcinės sveikatos įstatymas – spjūvis į veidą šeimoms, kurios augina sergančius vaikus, ir ligoniams, kurie kovoja už gyvybę, negaudami reikiamo gydymo.
Dehumanizavimas. Ar istorija nieko neišmokė?
Didžiausi žmogaus teisių pažeidimai žmonijos istorijoje buvo vykdomi dehumanizuojant tam tikras asmenų grupes ir tuo pagrindu pateisinant jų kaip priemonių naudojimą kitų grupių interesams tenkinti ar net naikinimą. Juodaodžiai buvo laikomi subžmonėmis ir išnaudojami vergovinėje sistemoje. Semitai buvo laikomi ligas skleidžiančiais parazitais ir masiškai žudomi holokausto metu.
Lygiai taip pat reprodukcinės industrijos rinkodara skatina visuomenes manyti, kad apvaisinimo metu prasidėjęs žmogus dar nėra žmogus, bet tik priemonė, kuria suaugusieji gali manipuliuoti, kaip nori. „Destigmatizuoti“ abortą reiškia nuo jauno amžiaus meluoti, kad mamos gimdoje augančio vaiko gyvybės atėmimas tėra menkniekis, kuris netgi gali būti „patrauklus“.
Visuomenėse šis melas gana lengvai prigyja, nes po juo slypi skausmas bei tildomas kaltės jausmas. Daug moterų yra pasidariusios abortą ir daug vyrų prie to yra prisidėję taikydami psichologinį spaudimą, apmokėdami procedūrą ir kitaip. Pripažinti tiesą, reiškia pripažinti ir kaltę. Tai nėra lengva. Tačiau be pripažinimo ir atgailos neateina ir susitaikymas.
Kiekviena karta ir kiekvienas asmuo turi progą pasirinkti: pakartoti istorijos, gyvenimo klaidas ar mokytis iš jų. Žmogaus gyvybė – tai besąlyginė vertybė, o ne priemonė ar trukdis kieno nors interesams. Daugybę kartų skirtingomis aplinkybėmis ir formomis, dažnai per skausmą ir tragedijas buvo patvirtinta ši tiesa. Žmogiškumas pasireiškia tada, kai mes saugome silpniausius iš mūsų.
