Likimas mums lėmė gyventi neišpasakytai sunkiu laiku. Praėjo be galo grėsmingi, nedaug ką žadantys, smarkiai sujaukti metai. Pilni netikėtų mirčių, nesusikalbėjimų, konfliktų, kerštavimų, hibridinių karų, idiotiškų gimtosios kalbos reformų, naivių politinių sprendimų.
Išėjo daug baisiojo viruso paguldytų mums artimų, brangių, pažįstamų, gerai žinomų žmonių, draugų ir bičiulių.
Nežinau, ar mums pavyks ko nors iš to pasimokyti. Nors to labai reikėtų. Bet mums, dar likusiems, neįmanoma išsisukti. Mūsų būtis mus įpareigoja mesti žvilgsnį į priekį. O tai reiškia būtinumą palaikyti viltį.
Krikščioniui viltis ne atsitiktinai yra paskutinė dieviškoji dorybė. Paskutinė ji yra ne dėl to, kad jos vertė menkesnė. Bet kad po jos daugiau jau nieko nėra. Prieš ją tikėjimas ir meilė. Tikėjimas yra būties pamatas, suteikiantis gyvenimui tikrumo, meilė – skirtingus gyvenimus jungiantis ryšys, o viltis – viskas, kas palaiko gyvenimą, kai nebelieka nieko, t.y. nei tikrumo, nei jungiamojo ryšio.
O tas, kas tik palaiko, visada yra stipri galia, pranokstanti tikrumą ir žmonių tarpusavio ryšį. Tai nelūžtantis šiaudas, už kurio griebiamasi kritiniu, kitaip sakant, krizių metu.
Visus, kuriems pavyko šį tekstą perskaityti, sveikinu šv. Kalėdų bei artėjančių Naujųjų metų proga ir linkiu neprarasti vilties, kad ateinančiais metais bus geriau.
Labai pritariu gražioms autoriaus mintims, pritariu raginimui neprarasti vilties, tačiau neįmanoma nematyti, kad ateinantys metai nepriklausomai nuo mūsų ir mūsų vyriausybės bus dar sudėtingesni, bus dar daugiau nerimą keliančio chaoso.